Byla 2S-1818-538/2014
Dėl sutarties nutraukimo atsisakyta priimti ir jis grąžintas ieškovui

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Almantas Padvelskis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo V. M. (V. M.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties, kuria ieškovo V. M. ieškinį atsakovui UR OIL Products Holdings Limited dėl sutarties nutraukimo atsisakyta priimti ir jis grąžintas ieškovui,

Nustatė

2Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2014-10-03 gautas ieškovo V. M. ieškinys, kuriuo prašė pripažinti, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, 2010-07-07 sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo UR OIL Products Holdings Limited, yra nutraukta nuo 2011-09-03, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 2 644,77 Lt žalos atlyginimo bei priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą antstolio Gintaro Kairio vykdomojoje byloje Nr. 0154/13/00762, kurioje vykdomas Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-28 nutartimi Nr. 2T-11/2013 pripažintas ir leistas vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir pramonės rūmų sprendimas byloje Nr. 33/201. Nurodė, kad arbitražo teismas nurodė, kad sutarties nutraukimo teisėtumo nagrinėjimas nėra jo jurisdikcijoje. Teigia, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti reiškiamas pagal žalos padarymo vietą Klaipėdoje, taip pat pagal sutarties įvykdymo vietą Klaipėdoje, todėl ginčas teismingas Klaipėdos miesto apylinkės teismui.

3Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-10-08 nutartimi atsisakė priimti ieškovo V. M. ieškinį. Nurodė, kad ieškovas su ieškiniu pateikė 2010-07-07 ieškovo ir atsakovo sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, kurios 7.2 p. nustatyta, kad šalys stengsis išspręsti visas pretenzijas ir ginčus kylančius dėl šios sutarties, derybų būdu, pagrįstu abipusio bendradarbiavimo principu. Jei pasiekti susitarimo nepavyksta per 30 dienų nuo vienos šalies raštiško pranešimo kitai šaliai apie tokias pretenzijas ar nesutarus momento, ginčas, nesutarimas ar pretenzija, kilę dėl šios sutarties, jos pažeidimo, nutraukimo ar galiojimo, sprendžiami Tarptautiniame Komerciniame Arbitražiniame Teisme prie Maskvos m. RF Prekybos-Pramonės Rūmų. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šalių susitarimo turinį konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl 2010-07-07 sutartis nutraukimo ir sutarties nutraukimo pasekmių – restitucijos taikymo (CK 6.222 str. 1 d.) yra nagrinėtinas arbitražo teisme. Taip pat nurodė, kad iš pateiktų arbitražo teismo sprendimų matyti, kad pirmajame sprendime sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas nebuvo svarstomas dėl to, kad ieškovo reikalavimas buvo dėl skolos priteisimo, o atsakovas nebuvo pareiškęs priešieškinio. Teismui nepateikta duomenų, kad ieškovas ar atsakovas kreipėsi į Tarptautinio Komercinio Arbitražinio Teisme prie Maskvos m. RF Prekybos-Pramonės Rūmų su ieškiniu, kurio materialinis teisinis reikalavimas būtų susijęs su 2010-07-07 sutarties nutraukimu.

4Atskiruoju skundu ieškovas V. M. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-08 nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą Klaipėdos miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir Pramonės rūmų 2012-04-30 sprendimo byloje Nr. 33/2011 turinį. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog TKAT pasisakė neturįs kompetencijos nagrinėti sutarties nutraukimo fakto tik todėl, kad V. M. nebuvo pareiškęs priešieškinio dėl sutarties nutraukimo. Arbitražo teismas neturėjo įgaliojimų nagrinėti klausimo dėl atsakovo vienašališko Sutarties nutraukimo teisėtumo. Byloje yra 2011-07-27 atsakovo pranešimas apie vienašališką Sutarties nutraukimą, o taip pat 2011-08-05 Ieškovo atsakymas dėl nesutikimo su tokiu vienašališku nutraukimu. Šalys ne tik neprašė dėl nurodyto nutraukimo teisėtumo nagrinėjimo, bet ir tiesiogiai pareiškė, kad šio klausimo nagrinėjimas yra ne Arbitražo teismo jurisdikcijoje. Taip pat nurodė, kad lingvistiniu ir sisteminiu požiūriu aiškinant TKAT 2012-04-30 sprendimo byloje Nr. 33/2011 turinį, darytina išvada, jog TKAT pats išsprendė savo kompetencijos (jurisdikcijos) klausimą ir nurodė neturįs teisės nagrinėti akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo 2010-07-07, nutraukimo klausimo. Tokį sprendimą TKAT priėmė įvertinęs abiejų šalių – ieškovo ir atsakovo – raštu pateiktus pareiškimus, kur abi šalys raštu nurodė, kad TKAT neturi kompetencijos nagrinėti ginčą tiek, kiek tai susiję su sutarties nutraukimu. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino tai, kad šioje byloje yra sujungti du pagrindiniai materialinio pobūdžio reikalavimai: pripažinti, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra nutraukta ir priteisti ieškovui 2644,77 Lt žalos atlyginimo. CPK 24 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu byloje yra sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskiriamas teismui, tai visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu kyla abejonių arba galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo teismui ar kitai institucijai, ginčas nagrinėjamas teisme.

5Atskirasis skundas netenkintinas.

6Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo ir kitų nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Ši konstitucinė teisė negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai iš svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija, kuri reiškia, kad kreipimasis į teismą yra subjektyvi procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė, kad negalimas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. liepos 2 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimus). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad arbitražinio susitarimo tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui, taigi arbitražinio susitarimo sudarymas kartu reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007; kt.).

7Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad arbitražiniam susitarimui, kaip ir kiekvienai sutarčiai, galioja bendrasis principas, kad susitarimas taikomas jo šalims. Tai, kad arbitražinio susitarimo galiojimas nukreiptas konkrečiai į tokio susitarimo šalių tarpusavio ginčų sprendimą, rodo ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatų analizė. Komercinio arbitražo įstatyme nustatyta, kad arbitražiniu susitarimu laikomas šalių susitarimas perduoti tam tikrų kilusių ar galinčių kilti ginčų sprendimą arbitražo teismui, taip pat nustatyta, kad komerciniu arbitražu laikomas ginčo sprendimo būdas, kai asmenys savo susitarimu tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis į Komercinio arbitražo įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 5 ir 10 dalys). Nuostatos, kad susitarimo perduoti ginčus nagrinėti arbitražo teismui galiojimas nukreiptas į šio susitarimo šalis, yra nustatytos ir CPK 23 straipsnyje, 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte, reglamentuojančiuose šalių teisę savo susitarimu perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui ir teismo procesinius veiksmus esant tokiam šalių susitarimui.

8CPK 137 str. 2 d. 6 p. nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui. Byloje pateikta 2010-07-07 ieškovo ir atsakovo sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties kopija, kurios 7.2 p. nustatyta, kad šalys stengsis išspręsti visas pretenzijas ir ginčus kylančius dėl šios sutarties, derybų būdu, pagrįstu abipusio bendradarbiavimo principu. Jei pasiekti susitarimo nepavyksta per 30 dienų nuo vienos šalies raštiško pranešimo kitai šaliai apie tokias pretenzijas ar nesutarius momento, ginčas, nesutarimas ar pretenzija, kilę dėl šios sutarties, jos pažeidimo, nutraukimo ar galiojimo, sprendžiami Tarptautiniame Komerciniame Arbitražiniame Teisme prie Maskvos m. RF Prekybos-Pramonės Rūmų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad įvertinus šalių susitarimo turtinį, ieškovės reikalavimas dėl 2010-07-07 sutarties nutraukimo ir sutarties nutraukimo pasekmių – restitucijos taikymo yra nagrinėtinas arbitražo teisme. Iš Tarptautinio Komercinio Arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos Prekybos ir Pramonės Rūmų arbitražo (toliau – arbitražo teismas) 2012-04-30 sprendimo byloje Nr.33/2011 nustatyta, kad arbitražo teismas nagrinėjo ieškovo UR OIL Products Holdings Limited ieškinį, kurio prašyta išieškoti iš atsakovo V. M. 30 000 JAV dolerių skolos už akcijas ir 1 509 JAV dolerių netesybų. 2012-04-30 arbitražo teismas sprendimu ieškinį patenkino. Arbitražo teismo sprendimas pripažintinas ir vykdytinas Lietuvoje, pagal jį pradėtas priverstinis skolos išieškojimas.

9Ieškovo pateiktais duomenimis, V. M. kreipėsi į arbitražo teismą prašydamas: pritaikyti prevencinio ieškinio pasekmę ir uždrausti atsakovui UR OIL Products Holdings Limited atlikti išieškojimą iš ieškovo pagal 2012-04-30 arbitražo teismo sprendimą byloje Nr.33/2011, taip pat priteisti ieškovui iš atsakovo nepagrįstai gautus 2 644,77 Lt. Taip pat ieškovas prašė pripažinti 2010-07-07 UAB „Laivų bunkeriavimo kompanija“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo V. M. ir atsakovo UR OIL Products Holdings Limited, negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 2 644,77 Lt dydžio sumą, taip pat uždraudžiant atsakovui atlikti išieškojimus iš ieškovo pagal 2012-04-30 sprendimą byloje Nr.33/2011. Išnagrinėjęs bylą Nr. 224/2013 arbitražo teismas 2014-06-25 sprendimu nusprendė nutraukti nagrinėjimą pagal V. M. reikalavimus dėl prevencinio ieškinio pasekmių ir draudimo atsakovui UR OIL Products Holdings Limited vykdyti išieškojimą iš ieškovo pagal 2012-04-30 arbitražo sprendimą byloje Nr. 33/2011, tai pat dėl reikalavimo priteisti ieškovui iš atsakovo nepagrįstai gautus 2 644,77 Lt. Atmetė kitą V. M. ieškinio dalį įmonei UR OIL Products Holdings Limited.

10Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pirmajame sprendime sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas nebuvo svarstomas, todėl konstatuotina, kad šis klausimas turi būti nagrinėjamas arbitražiniame teisme (CPK 178 str.,

11185 str.).

12Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino tai, kad šioje byloje yra sujungti du pagrindiniai materialinio pobūdžio reikalavimai: pripažinti, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra nutraukta ir priteisti ieškovui 2644,77 Lt žalos atlyginimo, todėl vadovaujantis CPK 24 str. 2 d., ginčas turi būti nagrinėjamas teisme. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiais.

13Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-04-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014 yra nurodęs, kad CPK 23 straipsnio ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatomis įtvirtinta šalių teisė savo susitarimu perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokius ginčus dėl teisės, išskyrus tokius ginčus, kurie įstatymų nustatyta tvarka negali būti nagrinėjami arbitraže. Arbitražo teismo jurisdikcija grindžiama šalių susitarimu, t. y. savo teisės kreiptis į teismą dėl konkrečių ginčų nagrinėjimo atsisakymu, todėl kiekvienu atveju šalys pačios sprendžia, kurių ginčų nagrinėjimą jos nori perduoti arbitražo teismui ir šį savo sprendimą išdėsto arbitražiniame susitarime. Rengdamos arbitražinį susitarimą šalys turi būti atidžios ir įvertinti riziką, kad kai kurių susijusių ginčų, kylančių iš to paties sandorio ar susijusių sandorių, nagrinėjimas gali būti padalytas tarp teismų ir arbitražo teismo, nes, kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, arbitražinis susitarimas saisto ne tik jo šalis, bet ir teismą. Teismas negali paneigti šalių valios, kurią jos išreiškė sudarydamos arbitražinį susitarimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007; kt.). Taigi, esant šalių sudarytam galiojančiam arbitražiniam susitarimui, dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo turi būti sprendžiama atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo apimtį, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis dėl ginčų, kurie nearbitruotini. Reikalavimų, kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti aiškiai patenka į šalių sudaryto arbitražinio susitarimo sritį, sujungimas reikštų tiek teismo, tiek arbitražo teismo kompetencijos ribų peržengimą, kurį šalys apibrėžė arbitražiniame susitarime. Pažymėtina, kad CPK 7 straipsnyje išdėstytų bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų negalima aiškinti taip, kad jais vadovaujantis būtų galima paneigti šalių valią ir nagrinėti teisme ginčus dėl reikalavimų, kuriuos šalys susitarė nagrinėti arbitraže. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia situacija, kai tam tikri šalių reikalavimai patenka į teismo, o kiti į arbitražo teismo kompetenciją, aptarta ir Komercinio arbitražo įstatyme. Šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyti teismo procesiniai veiksmai tokiais atvejais ir nustatyta, kad kai bylos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta arbitražo byla, teismas privalo bylą sustabdyti. CPK 24 straipsnio nuostatos, priešingai nei 23 straipsnio, 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto, nėra skirtos teismo ir arbitražo teismo santykiui reguliuoti. CPK 24 straipsniu, reglamentuojančiu bylos priskyrimo teismui prioritetą, siekiama užtikrinti asmenų teisę į teisminę gynybą ir jis taikytinas tais atvejais, kai dalis reikalavimų priskirtini teismo, o dalis kitų institucijų kompetencijai.

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nurodė, kad tais atvejais, kai dėl dalies byloje reiškiamų reikalavimų yra galiojanti arbitražinė išlyga, o dėl dalies tokios išlygos nėra ir šiuos reikalavimus galima faktiškai ir teisiškai atskirti (jie kyla iš skirtingų sandorių, tarp skirtingų asmenų ir pan.), jie turi būti nagrinėjami atskirai. Jei bylos teisme nebus galima nagrinėti, kol nebus išnagrinėtas ginčas arbitraže, bylos nagrinėjimas turėtų būti sustabdytas. Priešingas CPK 23 straipsnio ir 24 straipsnio 1 dalies aiškinimas paneigtų arbitražinio susitarimo privalomumą (pacta sunt servanda) sutarties šalims, sutarčių laisvės principą, galbūt sudarytų prielaidas šalims piktnaudžiauti, vengiant iš arbitražinio susitarimo kylančių prievolių vykdymo, byloje pareiškiant keletą reikalavimų, kurių bent vienas būtų priskirtas teismo kompetencijai.

15Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apelianto išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, ji paliktina galioti (CPK 337 str. 1 d.).

16Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 334–336 straipsniais, teismas

Nutarė

17Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai