Byla 2K-567/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei, gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei, žodinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

21) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžio dalis dėl O. G. (O. G.) panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: O.G. dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; kardomoji priemonė O. G. panaikinta ir iš suėmimo jis paleistas teismo posėdžių salėje;

32) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžio dalis dėl V. G. pakeista: panaikinta V. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje; V. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį paskirta vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

4Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžiu:

5O. G. buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams; pritaikius BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalis, prie šios bausmės buvo pridėta dalis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir paskirta galutinė dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose;

6V. G. buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo O. G. ir nuteistojo V. G. gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

8Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžiu V. G. ir O. G. buvo nuteisti už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibraunant į saugyklą: 2009 m. lapkričio 9 d. apie 20.00 val. veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą įvykdyti vagystę, jie atėjo į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Liepojos g. 45, Klaipėdoje. O. G. saugojo V. G., kad niekas neateitų ir nesutrukdytų daryti nusikaltimą. V. G. atsineštomis žirklėmis atrakino V. K. priklausančio automobilio „VW Golf“ valstybinis Nr. ( - ) kairės pusės priekines dureles, įsibrovė į automobilio saloną ir iš ten ištraukęs V. K. priklausančią automagnetolą „Ministro of Sound“ 300 Lt vertės, kartu su O. G. iš įvykio vietos pasišalino, bet nusikalstamos veikos nebaigė, nes netoliose juos sulaikė policijos pareigūnai.

9Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. sausio 8 d. nuosprendyje konstatavo, kad bylos duomenys įrodo, jog V. G. ir O. G. turėjo bendrą nusikalstamą sumanymą, kurį realizavo pasiskirstę vaidmenimis, todėl jie laikytini nusikaltimo bendrininkais (benravykdytojais). Teismas nuosprendyje nurodė, kad nors V. G. ir O. G. atliko viską, kas objektyviai buvo būtina nusikalstamam rezultatui pasiekti, tačiau realiai jie negalėjo disponuoti pagrobtuoju turtu, nes visą laiką buvo stebimi ir netoli įvykio vietos buvo sulaikyti policijos pareigūnų, t. y. nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios. Todėl V. G. ir O. G. veiką teismas kvalifikavo kaip pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą įsibraunant į saugyklą (BK 22 straipsnio

101 dalis, 178 straipsnio 2 dalis).

11Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendyje nurodė, kad liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai yra prieštaringi, todėl jais remtis negalima. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad objektyvių, neginčytinų, abejonių nekeliančių įrodymų, jog O. G. dalyvavo nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padaryme nėra. Todėl jis buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Išteisinęs O. G., apeliacinės instancijos teismas panaikino V. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (kad veiką padarė bendrininkų grupėje).

12Kasaciniame skunde Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Vytautas Jurkevičius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendį. Prokuroras savo prašymą motyvuoja tuo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas vienpusiškai ištyrė bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus suteikė pranašumą nuteistųjų parodymams ir dėl to padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, nepagrįstai išteisino O. G. ir pakeitė V. G. priimtą nuosprendį. Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalėjo nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl atmeta įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje klaidingai nurodė, kad liudytojų policijos pareigūnų E. N., J. K. ir K. K. parodymai, jog jie nuteistuosius matė įvykio vietoje vagystės metu, kelia pagrįstų abejonių. Kasatoriaus teigimu, teismas padarė neteisingą išvadą, jog nuteistieji buvo sulaikyti autobusų stovėjimo aikštelėje atsitiktinai, kaip žinomi vagys, o ne dėl nusikaltimo padarymo. Priešingai, prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad V. G. ir O. G. turėjo bendrą nusikalstamą sumanymą, kurį realizavo pasiskirstę vaidmenimis ir todėl jie laikytini nusikaltimo bendravykdytojais, o ne atsitiktinai susitikusiais asmenimis. Prokuroro manymu, tai, kad daiktų sąraše ir daiktų pateikimo protokole nurodyta, jog automagnetolą ir jos dangtelį policijos komisariate pateikė V. G., o sulaikytojo O. G. daiktų sąraše automagnetola nenurodyta, nepaneigia liudytojų E. N., K. K. ir J. K. parodymų apie tai, kad vagystę V. G. ir O. G. įvykdė bendrais veiksmais. Kasatoriaus nuomone, policijos pareigūnai neturėjo pagrindo O. G. apkalbėti, o nežymūs prieštaravimai jų parodymuose nelaikytini esminiais, paneigiančiais O. G. kaltę. Apeliacinės instancijos teismo pastaba, kaip teigia prokuroras, jog pirštų anspaudų paėmimas iš nukentėjusiojo duoda pagrindą manyti, kad policijos pareigūnai nežinojo apie tai, jog automagnetola pavogta iš nukentėjusiojo automobilio, yra nemotyvuota. Prokuroras skunde tvirtina, kad pavyzdžiai lyginamajam tyrimui iš nukentėjusiojo yra paimti, laikantis BPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes šioje normoje nurodyta, kad pavyzdžiai lyginamajam tyrimui iš nukentėjusiojo paimami prireikus patikrinti, ar šis asmuo nėra palikęs pėdsakų įvykio vietoje ir ant daiktų.

13Kasacinis skundas tenkintinas.

14 Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

15Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus. Abu nuteistieji savo skunduose tvirtino, kad O. G. nusikaltimo padaryme nedalyvavo, kad vagystę iš automobilio įvykdė vienas V. G. ir tik po jos pagrobtus daiktus parodė O. G., o netrukus po to abu nuteistieji buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Kaltinimas O. G. buvo grindžiamas policijos pareigūnų K. K., E. N., J. K., kurie buvo apklausti kaip liudytajai, parodymais. Šie liudytojai parodė, kad įvykio vakarą jie patruliavo pėsčiomis nesaugomose automobilių stovėjimo aikštelėse, esančiose Klaipėdoje, Liepojos g. 41, 43, 45. Savo tarnybinį automobilį buvo palikę netoliese. Vienoje iš tų aikštelių pamatė, kaip vienas vyriškis atsitūpė, atsidarė dureles, įlindo į „Volkswagen Golf“ markės automobilį ir pasilenkęs kažką krapštė. Kitas vyriškis stovėjo atokiau. Iš jo elgesio buvo matyti, kad jis stebi aplinką. Išlipęs iš automobilio pirmasis vyriškis padavė antrajam kažkokį daiktą, kurį šis įdėjo į plastikinį maišelį. Vyriškiams išėjus į apšviestą vietą, liudytojai atpažino, kad pirmasis iš jų yra V. G., o antrasis – O. G.. Tuos vyriškius atpažino kaip žinomus vagis, kurie vogdavo iš automobilių. Netoli įvykio vietos autobusų stotelėje E. N. ir K. K. V. G. ir O. G. sulaikė, o J. K. prie tos stotelės privažiavo tarnybiniu automobiliu. O. G. turėjo plastikinį maišelį, kuriame buvo automagnetola be valdymo dangtelio, V. G. striukės kišenėje turėjo tos automagnetolos valdymo dangtelį. Sulaikyti asmenys buvo pristatyti į policijos komisariatą. Prieš važiuodami į komisariatą, policijos pareigūnai privažiavo prie vietos, kur stovėjo apvogtasis automobilis, tačiau to automobilio ten jau nebuvo.

16Pirmosios instancijos teismui liudytojų K. K., E. N. parodymai jokių abejonių nesukėlė (J. K. pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas), tų parodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad ir O. G. dalyvavo vagystėje. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą apklausė visus tris paminėtus liudytojus ir padarė išvadą, kad jų parodymuose yra esminių prieštaravimų, kad tų parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog paminėti prieštaravimai parodymuose ir tai, kad liudytojai įvykio vietoje nuteistųjų nesulaikė, įvykio vietos neapžiūrėjo, jai apsaugoti priemonių nesiėmė, nukentėjusiojo neieškojo, leidžia pagrįstai abejoti, jog E. N., J. K., K. K. įvykio metu stebėjo nusikaltimo vietą, matė konkrečius kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad abiejų nuteistųjų parodymai apie tai, kad vagystę padarė vienas V. G., kad O. G. apie V. G. ketinimus nieko nežinojo, yra nuoseklūs, juos patvirtina po sulaikymo iš kiekvieno iš jų paimtų daiktų sąrašai (daiktų sąrašai patvirtina, kad automagnetola buvo paimta ne iš O. G., bet iš V. G.) bei kiti bylos duomenys. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą kad byloje surinkti įrodymai duoda pagrindo manyti, kad nuteistieji buvo sulaikyti autobusų sustojimo aikštelėje atsitiktinai, kaip žinomi vagys, vagiantys iš automobilių.

17Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip vertindamas byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad K. K., E. N., J. K. parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes davė kaip liudytojai, t. y. būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, o V. G. ir O. G. kaip įtariamieji (vėliau – kaltinamieji) atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomi. Įstatymas jiems suteikia teisę parodymus naudoti kaip gynimosi priemonę. Todėl vien tų parodymų nuoseklumas neduoda pagrindo išvadai, kad jie atitinka tikrovę. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai K. K., E. N., J. K. kategoriškai teigė matę kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus vagystės metu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šie liudytojai turėtų kokį nors pagrindą kurį nors iš nuteistųjų apkalbėti, t. y. duoti melagingus parodymus. Nenustatęs, kad paminėtų liudytojų parodymai apie tai, kad jie matė kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus vagystės metu, yra žinomai melagingi, tais parodymais suabejoti ir juos atmesti apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo. Paminėti liudytojai parodymų apie tai, kokie daiktai buvo paimti iš kiekvieno sulaikytojo policijos komisariate, nedavė. Todėl po sulaikymo iš kiekvieno iš sulaikytųjų paimtų daiktų sąrašai liudytojais apklaustų paminėtų policijos pareigūnų parodymų nepaneigia. Priėmęs sprendimą aptariamus liudytojų parodymus atmesti kaip neatitinkančius tikrovės, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio

185 dalies reikalavimą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Šis pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas (BPK 383 straipsnis). Tiriant ir vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme BPK reikalavimų pažeidimų nebuvo padaryta. Pagal nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant abiejų nuteistųjų nusikalstamas veikas, pritaikytas tinkamai. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti be pakeitimų.

19Vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

20Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendį.

Proceso dalyviai
Ryšiai