Byla 2A-738-803/2016

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Rositos Patackienės ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (ieškovų) A. C., G. R., J. U., A. D., E. Š., A. K., I. I., A. S., L. K., D. D., M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovų A. C., G. R., J. U., A. D., E. Š., A. K., I. I., A. S., L. K., L. I., D. D., M. M. ir K. S. – B. ieškinį dėl advokatams neišmokėto užmokesčio už teisines paslaugas priteisimo atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai (po reorganizacijos pavadinimas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba), tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Lietuvos advokatūra.

2Teisėjų kolegija,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos kiekvienam po 3 681 Lt, arba 1 066,09 Eur (teismo ištaisyta ieškinyje esanti aritmetinė klaida, ieškovams nurodžius 3 690 Lt sumą, nors skaičiuojant jų nurodomų neišmokėtų sumų skirtumų sumą 2 045 Lt + 1 636 Lt turi gautis 3 681 Lt) neišmokėto užmokesčio už teisines paslaugas, susidariusio per laikotarpį nuo 2012-08-01 iki 2013-02-01. Nurodė, kad jiems pagal Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis (toliau tekste – Sutartys) laikotarpiu nuo 2012-08-01 iki 2012-12-31 kas mėnesį turėjo būti mokama po 6 953 Lt (8,18 MMA, kai MMA 850 Lt), o buvo mokama 6 544 Lt (7,69 MMA), dėl ko susidarė 2 045 Lt nepriemoka, o nuo 2013-01-01 MMA padidinus iki 1 000 Lt, pagal Sutartis, ieškovams turėjo būti mokama po 8 180 Lt (tie patys 8,18 MMA), tačiau buvo mokama 6 544 Lt (6,54 MMA), dėl ko nepriemoka už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-02-01 sudaro 1 636 Lt kiekvienam iš ieškovų; viso kiekvienam iš ieškovų skola – 3 681 Lt (1 066,09 Eur).

5Ieškovai nurodė, kad 2009 m. pabaigoje Valstybės kontrolei įvertinus, jog advokatams atostogų, kurių laikotarpiu jiems mokamas užmokestis, suteikimas yra nepagrįstas, buvo susitarta su atsakovu pakeisti Sutartis, dėl ko ieškovai 2011 m. kovo 16 d. pasirašė atsakovo parengtus Susitarimus dėl ankščiau sudarytų Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos sutarčių pakeitimo. Minėtais Susitarimais buvo pakeisti Sutarčių 2.1.2 punktai, advokatui garantuojant tik teisę kartą per 12 mėnesių laikotarpį gauti 28 kalendorines dienas poilsiui ir darbingumui atstatyti, už ką nenumatyta mokėti užmokesčio. Susitarimo 3 punkte buvo nustatyta, kad šis Susitarimas įsigalioja, įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui, kuriuo pakeičiamas Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr.69 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 396 redakcija ), 4 punktas, didinant advokatams, nuolat teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, kiekvieną mėnesį mokamo užmokesčio dydį nuo 7,5 MMA iki 8,18 MMA. Nurodė, kad buvo susitarta pakeisti sutarties sąlygas, advokatams atsisakant apmokamų atostogų, o atsakovui įsipareigojant kas mėnesį už nuolatinį antrinės teisinės pagalbos teikimą mokėti 8,18 MMA dydžio užmokestį. Manė, kad atsakovas vienašališkai, nesilaikydamas susitarimo, jog bet kokie Sutarčių pakeitimai gali būti daromi tik abiejų šalių rašytiniu sutarimu, nusprendė nemokėti susieto su MMA atlyginimo, remdamasis Sutarčių 2.1.1 punktu ir 2012-07-18 Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtu nutarimu Nr. 884 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimo Nr. 69 „Dėl advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau –Nutarimas Nr. 884), kuriuo buvo atsisakyta užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą sieti su Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) patvirtinta minimalia mėnesine alga, bei buvo nustatytas fiksuotas užmokesčio dydis 6 544 Lt.

6Ieškovų teigimu, atsakovo sprendimas yra klaidingas ir neteisėtas, juo pažeidžiamas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), prieštarauja ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl atsakovo nurodomas 2012-07-18 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 884 negali būti taikomas advokatams, pasirašiusiems Sutartis iki šio pakeitimo įsigaliojimo, kadangi jiems Sutarčių pasirašymo metu galiojo už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokami susieti su MMA įkainiai. Pasak ieškovų, tokia Sutarčių sąlyga yra esminė, kadangi jų pagrindu ieškovai tikėjosi už nuolat teikiamą antrinę teisinę pagalbą gauti užmokestį, susietą su Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatoma MMA, juolab, kad Sutarčių pakeitimas pasiūlytas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos iniciatyva ir jo pagrindu ieškovai sutiko atsisakyti Sutartyse numatytų apmokamų atostogų mainais į užmokesčio už antrinės teisinės pagalbos teikimą koeficiento padidinimą, kuris nustatytas 8,18 MMA, o minėta nuostata numatyta Sutarčių 3 punktuose. Ieškovai taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 884 4 punkto priėmimas ir taikymas, ieškovams, ta dalimi, kuria atsisakyta susieti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą su Vyriausybės patvirtinta minimalia mėnesine alga (8,18 MMA) ir nustatytas fiksuotas užmokesčio dydis – 6 544 Lt, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems, pamatiniams civiliniuose teisiniuose santykiuose galiojantiems teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių ir neleistinumo piktnaudžiauti teise principams. Ieškovai prašė nesivadovauti šiuo nutarimu sprendžiant ginčą bei nesiremti ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015-07-09 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d., 2012 m. liepos 18 d. redakcijos) kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ieškovų teigimu, jiems mokamas užmokestis buvo sumažintas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, kadangi Lietuvos Respublikos finansinė situacija 2012 metų antroje pusėje buvo gerėjanti, valstybė kilo iš finansinės krizės, biudžeto pajamos didėjo, buvo padidinta minimali mėnesinė alga, dėl ko užmokesčio už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą mažinimas advokatams buvo nepateisinamas bendrųjų teisės principų ir Konstitucinio Teismo doktrinos kontekste. (T.1., b. l. 1-8).

7Atsakovas Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Sutarčių 2.1. punktai numatė ieškovų teisę už antrinės teisinės pagalbos teikimą gauti pastovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį ir jame aiškiai nurodyta, kuo vadovaujantis yra mokamas užmokestis už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Atsakovo teigimu, advokatams mokamo užmokesčio dydžius ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintos už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės (su vėlesniais pakeitimais; toliau - Taisyklės), o Sutartimis ieškovai laisva valia sutiko su Tarnybos pareiga mokėti ieškovams Taisyklių nustatyto dydžio užmokestį.

8Atsakovo teigimu, su ieškovais pasirašyti papildomi Susitarimai pakeisti Sutarčių 2.1.2. punktus tikslu advokatams sudaryti sąlygas vieną kartą per metus gauti 28 kalendorines dienas poilsiui ir darbingumui susigrąžinti, atsisakant apmokėjimo už šias poilsio dienas, t. y. pasirašyti siekiant išspręsti klausimą dėl apmokėjimo už poilsio dienas, dėl ko Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011-04-13 nutarimu Nr. 437 pakeitė Taisyklių 4 punktą, padidindama užmokesčio dydį advokatams, nuolat teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, nuo 7,5 MMA iki 8,18 MMA. Pažymėjo, kad kitos Sutarčių sąlygos nebuvo pakeistos, o 2012-07-18 Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 884 pakeisti minėtas Taisykles, atsisakant užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą susiejimo su Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintu MMA ir nustatant fiksuotą užmokesčio dydį – 6 544 Lt, mokamą advokatams, nuolat teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, atsakovas ginčo laikotarpiu turėjo pareigą ieškovams mokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą tokio dydžio, koks buvo nustatytas tuo metu galiojusiomis Taisyklėmis. Pažymėjo, kad užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą dydis iš esmės nebuvo pakeistas, t. y. jis atitiko iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. faktiškai nustatytą užmokesčio dydį pinigine išraiška, dėl ko ieškovų padėtis nepasikeitė. Nurodė, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba finansuojama iš valstybės biudžeto, o antrinės teisinės pagalbos teikimui skiriami valstybės asignavimai yra riboti, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, todėl įstatymų leidėjas, apibrėždamas atlygio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą dydžius, siekė optimaliai panaudoti ribotus valstybės finansinius išteklius. Atsakovo nuomone, toks reguliavimas atitiko esamą ekonominę ir socialinę padėtį, visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus. Pažymėjo, Sutartys kildinamos iš viešosios teisės - Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo bei Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69, viena iš Sutarties šalių yra valstybės institucija, o pati sutartis yra valstybės viešosios funkcijos vykdymo išraiška. Atsakovo nuomone, priimdamas sprendimus iš dalies atsisakyti mokėti ieškovų reikalaujamą užmokestį (pagal MMA) už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, vadovavosi tuo metu galiojusiose Taisyklėse nustatytais įkainiais, ir veikė neperžengdamas teisės aktais nustatytų savo kompetencijos ribų. Pažymėjo, kad apmokėjimo sistema už suteiktą antrinę teisinę pagalbą yra pakankamai griežtai reglamentuota, todėl valstybės įgaliota institucija, šiuo atveju atsakovas, vykdantis teisinės pagalbos teikimo organizavimo funkcijas, turi laikytis teisės aktų reikalavimų ir užtikrinti apmokėjimo už suteiktą antrinę teisinę pagalbą teisėtumą, o tai, kad ginčo laikotarpiu Taisyklės pasikeitė, nereiškia ieškovų teisėtų lūkesčių pažeidimo ar jų subjektinės teisės reikalauti priteisti jų nurodomą susidariusią nepriemoką už suteiktas antrinės teisinės pagalbos paslaugas. Nurodė, kad netekę galios teisės aktai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus šių galiojimui, dėl ko atsakovas, mokėdamas užmokestį už tuo metu suteiktą antrinę teisinę pagalbą, negalėjo vadovautis negaliojančia Taisyklių redakcija, kuomet užmokesčio dydis nuolat teikiantiems antrinę teisinę pagalbą buvo siejamas su MMA. Atsakovo nuomone, ieškovė K. S. – B. ieškinyje kelia apskritai nepagrįstu pagrindu reikalavimą, nes su ja nebuvo pasirašytas Sutarties pakeitimas, o 2009-12-17 Sutartyje, sudarytoje su šia advokate, nebuvo numatyta sąlyga suteikti ieškovei mokamas atostogas (T. 1., b. l. 126-131).

9Trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra atsiliepime į ieškinį sutiko su ieškovų reikalavimais. Nurodė, kad nepaisant to, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-07-18 nutarimu Nr. 884 buvo sureglamentuoti vieni svarbiausių advokatams klausimų, šis nutarimas buvo priimtas jo projekto nesuderinus su Lietuvos advokatūra. Mano, kad tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-08-11 nutarimu Nr. 728 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-19-09 nutarimo Nr. 1065 redakcija), 13 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244, 171 punktas, kadangi Lietuvos advokatūra, vienijanti visus Lietuvos Respublikos advokatus ir atstovaujanti jų interesams, nepritarė priimtam nutarimui ir prašė skubos tvarka šį nutarimą panaikinti, tačiau to nebuvo padaryta. Mano, kad atsisakant užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą susiejimo su Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta MMA pažeidžiami konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai. Advokatams priimant sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą prireikus ir sudarant sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, galiojo teisinis reglamentavimas, pagal kurį jų užmokesčio dydis buvo susietas su MMA, kas užtikrino advokatams mokamo darbo užmokesčio kitimą (didėjimą), priklausomai nuo šalies pragyvenimo lygio kitimo. Trečiojo asmens teigimu, tiek teisėjams, tiek prokurorams nustatyti atlyginimų dydžiai yra susieti su įstatymuose nustatytais baziniais dydžiais, kintančiais priklausomai nuo vidutinės metinės infliacijos ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių, todėl nepaisant to, kad pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalį Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis (analogiškai kaip teismai ir prokuratūra), Lietuvos advokatai, nuolat teikiantys antrinę teisinę pagalbą, dėl priimto teisinio reglamentavimo atsidūrė blogesnėje padėtyje lyginant su toje pačioje teisinėje sistemoje dirbančiais teisėjais ir prokurorais (T. 1., b. l. 105-106).

10Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad sudarydami Sutartis ieškovai patvirtino sutikimą su valstybės siūlomomis sąlygomis, įskaitant ir atlygį už suteiktas paslaugas bei apmokėjimo modelį. Manė, kad ieškovų nurodoma CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti taikoma mechaniškai, būtina atsižvelgti ir įvertinti pačios sutarties sąlygas ir į konkrečios taikytinos imperatyviosios normos pobūdį ir tikslus. Nurodė, kad pagal norminius teisės aktus apmokėjimo dydžių nustatymas suteiktas išimtinai Vyriausybei, o ne atsakovui, kuris neturi įgaliojimų pakeisti advokatams teikiantiems antrinę teisinę pagalbą mokamo užmokesčio dydžius. Nesutiko su ieškovų argumentais, kad MMA didinimas reiškia itin sunkios ekonominės ir finansinės situacijos Lietuvoje pasibaigimą, be to, nurodė, kad 2012-07-25 raštu Nr. (1.16.)7R-5434 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo“ informavo Lietuvos advokatūrą, Lietuvos Respublikos finansų ministeriją bei Valstybės garantuojamas teisinės pagalbos tarnybas ir antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoras apie nutarimą bei siūlė pateikti minėtų subjektų nuomonę dėl nutarimu įtvirtinto teisinio reguliavimo bei konkrečius pasiūlymus dėl galimo teisinio reguliavimo alternatyvų. Pažymėjo, kad Valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų buvo prašoma sudaryti sąlygas pateikti nuomonę dėl minėto nutarimo prireikus antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams, tačiau nors Vilniaus valstybės garantuojamas teisinės pagalbos tarnyba 2012-08-16 raštu Nr. (1.15)-SD-4126-12 informavo, kad išsiuntė visiems advokatams atitinkamus pranešimus, tik penki advokatai pateikė rašytinius atsakymus dėl minėto nutarimo, rašytinių pastabų arba pasiūlymų iš ieškovų nebuvo gauta (T. 1., b. l. 101-103).

11I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendime konstatuodamas, kad ieškovai neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir nenustatyta atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, o atsakovas veikė valstybės interesais, vykdydamas Vyriausybės deleguotas įstatymines funkcijas, ieškovų ieškinį atmetė. Teismas įvertino Sutarčių 2.1.1 punktus, kuriuose numatyta advokato teisė už antrinės teisinės pagalbos teikimą gauti pastovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį, Sutarčių 2.1.2 punktus, kuriuose buvo numatyta galimybė advokatams, teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, gauti kartą per 12 mėnesių 28 kalendorines dienas atostogų, kurių metu mokamas užmokestis, ir 2011 m. kovo 16 d. padarytus dvylikos advokatų Susitarimus dėl Sutarčių pakeitimų, sprendė, jog byloje nesant duomenų apie ieškovės K. S. – B. 2011 m. kovo 16 d. sudarytą Sutarties pakeitimą, minėtos ieškovės K. S. – B. reiškiamas reikalavimas nepagrįstas faktiniu pagrindu. Dėl nurodytos aplinkybės minėtos ieškovės reikalavimą atmetė jai apskritai nesudarius 2011-03-16 Susitarimo dėl nuolatinio teisinės pagalbos teikimo sutarties pakeitimo. Teismas vertino visų likusių dvylikos advokatų Susitarimus dėl nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties pakeitimo ir nustatė, kad jie buvo pasirašyti siekiant išspręsti klausimą dėl apmokėjimo už poilsio dienas ir, remdamasis teisiniu reglamentavimu, nustatė, kad Susitarimai dėl advokatams suteiktų 28 kalendorinių atostogų ir jų metu nemokamo užmokesčio, tačiau viso mokėtino atlyginimo dydžio, sudarančio 8,18 MMA, įsigaliojo nuo 2011 m. gegužės 1 d. (Vyriausybės 2011-04-13 nutarimo Nr. 437 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-05-01, Žin., 2011, Nr. 46-2183) ir jie galiojo iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., kai įsigaliojo Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. priimtas nutarimas Nr. 884 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo minėtos Taisyklės buvo pakeistos ir išdėstytos nauja redakcija, nustatant kiekvieną mėnesį už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamą 6 544 Lt užmokestį. Teismas nesutiko su ieškovų pozicija, kad pasirašytų Susitarimų sąlygų dėl užmokesčio dydžio nevykdymas nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo vienašališkai nulemtas atsakovo valios, kadangi nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. advokatams, teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, mokamus užmokesčio dydžius naujai nustatė Vyriausybė. Teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu atsakovas, įsigaliojus naujai Taisyklių redakcijai, toliau turėjo pareigą mokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą ieškovams tokio dydžio, koks buvo nustatytas tuo metu galiojusiomis Taisyklėmis ir neturėjo jokios teisės, pasikeitus norminiam reglamentavimui, jo nesilaikyti, mokėdamas advokatams su MMA susietą užmokestį. Nurodė, kad priešingu atveju būtų iškreipta visa naujai Vyriausybės patvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos mechanizmo apmokėjimo sistema, kuri buvo patvirtinta atsižvelgiant į valstybės biudžeto rodiklius. Sutiko su atsakovo argumentais, kad užmokesčio už suteiktą antrinę teisinę pagalbą dydį nustačius tvirta suma, iš esmės jis nepakito ir atitiko iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. faktiškai nustatytą užmokesčio dydį, kas reiškia, kad Taisyklių pakeitimas nepablogino ieškovų padėties lyginant su ta, kuri buvo prieš Taisyklių pakeitimą. Skundžiamame sprendime teismas rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015-07-09 nutarimu Nr.KT20-N13/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (2006 m. gegužės 2 d., 2012 m. liepos 18 d. redakcijos) kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame be kita ko pažymėta, jog advokatai antrinę teisinę pagalbą teikė pagal sutartį su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vienas iš šios sutarties turinio elementų turėjo būti advokato įsipareigojimas tinkamai teikti antrinę teisinę pagalbą sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžius buvo pavesta nustatyti Vyriausybei. Sprendė, kad atsakovas laikėsi teisinio reglamentavimo, todėl nėra pagrindų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (T. 2., b. l. 32-39).

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

14Apeliantai (ieškovai) A. C., G. R., J. U., A. D., E. Š., A. K., I. I., A. S., L. K., D. D. ir M. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą ir priteisti kiekvienam iš atsakovo po 1068,70 Eur neišmokėto darbo užmokesčio bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neištyrė ieškinyje pateiktų argumentų, nepasisakė dėl ieškovų keliamų reikalavimų, dėl ko neatskleidė bylos esmės. Nurodydami iš esmės ieškinio aplinkybes apeliantai nesutiko su atsakovo ir trečiojo asmens Teisingumo ministerijos atsiliepimuose išdėstytais argumentais bei Sutarčių sąlygų aiškinimu, ir mano, kad teismas tarp šalių kilusį ginčą turėjo aiškinti vadovaudamasis įstatymų nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Apeliantų teigimu, esminės sąlygos apsisprendžiant sudaryti Sutartis buvo jų neterminuotas pobūdis, pastovus nuo MMA priklausantis darbo užmokestis ir teisė kartą per 12 mėnesių gauti 28 kalendorines dienas apmokamas atostoga, o sudaryti Sutartis priešingomis sąlygomis jie nenorėjo bei nebūtų sutikę jas sudaryti. Mano, kad iš skundžiamo sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas atmetė jų argumentus bei kodėl nebuvo aiškinamos Sutarčių sąlygos. Nurodo, kad pakeistas Sutarčių sąlygas dėl užmokesčio mokėjimo šalims aiškinant skirtingai, teismas turėjo aiškintis vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Nesutinka su teismo argumentu, kad Taisyklių pakeitimas nepablogino apeliantų padėties lyginant su ta, kuri buvo prieš Taisyklių pakeitimą. Sutartyse nėra nustatyta konkreti kaina, o tik jos apskaičiavimo metodika, o pagal teismų praktiką sutarties kainos skaičiavimo metodikos pakeitimas reiškia ir kainos pakeitimą, t. y. esminės sutarties sąlygos pakeitimą. Mano, kad teismas neįvertino ir apeliantų argumento, jog valstybė nesilaikė Sutarties 6.1 ir 7.1 punktų bei priedo 5 punkto, nevykdydama pareigos derėtis dėl Sutarčių pakeitimo. Pažymi, kad iki šiol neaišku, kokiais objektyviais duomenimis vadovavosi Vyriausybė, nuspręsdama keisti advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio apskaičiavimo tvarką. Mano, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino apeliantų argumentų dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 884 nustatyto fiksuoto užmokesčio dydžio akivaizdaus prieštaravimo Konstitucijoje ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems pamatiniams civilinių teisinių santykių principams, kuriais vadovaujantis Taisyklių pakeitimas apeliantams neturėtų būti taikomas. Apeliantų teigimu, nors Konstitucinis Teismas nutarime pasisakė dėl Vyriausybės diskrecijos teisės nustatyti apmokėjimo už antrinės teisinės pagalbos teikimą tvarką, tačiau tai nereiškia, kad tuo panaikinama civilinė atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą pagal anksčiau sudarytas sutartis. Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, identifikuodamas teisinio santykio šalis, buvo nenuoseklus, kadangi pagal ieškovų ieškinį atsakovas yra valstybė, atstovaujama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, todėl visi veiksmai, susiję su Sutarčių sąlygų nevykdymu, nulemti atsakovo (valstybės) valios (T. 2., b. l. 48-54).

15Atsakovas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į ieškinį, o teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir vispusiškai ištyręs faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir pritaikė procesines ir materialines teisės normas (T. 2., b. l. 66-67).

16Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, dėl jų pasisaką, taip atskleisdamas bylos esmę ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisės, pasikeitus norminiam reglamentavimui, jo nesilaikyti ir toliau mokėti advokatams su MMA susietą užmokestį (T. 2., b. l. 60-64).

17Trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra prašo apeliantų apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir teisiškai nepagrįstas, kas sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Mano, kad teismas skundžiamame sprendime nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių ir nepagrįstai pažodžiui aiškino Sutartis. Mano, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, įrodymų pakankamumo, išdamaus įrodymo vertinimo principus ir netyrė bei nevertino įrodymų visumos, tik formaliai sprendime pacituodamas Konstucinio Teismo 2015-07-09 nutarimą ir atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus (T. 2., b. l. 69-73)

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Byloje kilo ginčas dėl užmokesčio mokėjimo pagal sudarytą Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį (toliau – Sutartis). Ieškovai yra sudarę su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sutartis pagal pavyzdinę formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-123. 2011 m. kovo 16 d. buvo padaryti Sutarčių pakeitimai, sutariant pakeisti Sutarties 2.1.2 punktą dėl atostogų, numatant, jog šiuo laikotarpiu advokatams užmokestis nėra mokamas. Byloje pateikti dvylikos advokatų sudaryti Susitarimai dėl Sutarčių pakeitimų (T. b.l.10-77, 83-87). Ieškovė K. S.–B. į bylą yra pateikusi 2009-12-17 sudarytą Sutartį (T. b.l.78-82), duomenų apie Susitarimą dėl Sutarties 2.1.1. punkto pakeitimų nėra. Apeliantai įrodinėja, kad Sutarties 2.1.1. punktas yra netinkamai aiškinamas, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnis) byloje nustatytoms aplinkybėms.

21Dėl sutarties sąlygos aiškinimo ir taikymo

22Ginčijamame Sutarčių 2.1.1 punkte numatyta, kad advokatas turi teisę už antrinės teisinės pagalbos teikimą gauti pastovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį. Ieškovai (apeliantai) įrodinėja, kad ši sąlyga negali būti vienašališkai keičiama, o aiškinama jų, kaip vartotojų, naudai (T.2, b.l.50). Visų pirma, apeliantai nėra vartotojai. Kasacinis teismas išaiškino (CPK 4 straipsnis), jog vartojimo sutartis neturi būti susijusi su verslu ar profesija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012). Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, jog advokatai teikia teisės konsultacijas, rengia teisinę reikšmę turinčius dokumentus, atstovauja teisės klausimais, gina bei atstovauja bylų procese už atlyginimą. Iš esmės – tai asmuo, tiekiantis teisines paslaugas pagal profesiją, o nagrinėjamos bylos kontekste – jas parduodantis valstybei. Taigi būtent valstybė perka paslaugą, siekdama įgyvendinti prisiimtą tarptautinį įsipareigojimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos 6 straipsnio 1 dalį. Antra, apeliantai niekaip nepagrindžia, kodėl jiems neturėtų būti taikomas jų pačių pasirašytas susitarimas, kuriuo jie laisva valia atsisakė 28 kalendorinių dienų apmokamų atostogų (T.2, b.l.50). Visų Susitarimų 1 punkte yra nurodyta, jog kartą per 12 mėnesių laikotarpį advokatui gali būti suteikiamos ne daugiau kaip 28 kalendorinių dienų poilsiui ir darbingumui susigrąžinti, kurių metu užmokestis nėra mokamas. Apeliantai pripažįsta, kad Susitarimo tekstas buvo pagrįstas pasikeitusiu teisiniu reguliavimu ir teisės taikymo praktika. Iš esmės apeliantai turėtomis socialinėmis garantijomis, kurios yra numatytos darbo teisėje, siekia plečiamai aiškinti Sutarties 2.1.1 punktą. Tačiau Lietuvos Respublikos darbo kodeksas advokatams, su kuriais sudaromos sutartys pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, nėra taikomas, o tai reiškia, kad tuo atveju, jei jie mano, kad sutartiniai santykiai neatitinka jų lūkesčių, apeliantai turi teisę pasinaudoti CK 6.217 straipsniu ir inicijuoti sutartinių santykių pabaigą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ir nebuvo keliamas klausimas dėl teisingo apmokėjimo už teikiamas paslaugas, todėl teismas negali spręsti, kiek protingos sutarčių sąlygos, nors tuo remiasi apeliantai apeliaciniame skunde (T.2, b.l.50) ir pasisakyti dėl galimo CK 1.5 straipsnio pažeidimo, bei vertinti, kiek teisingas užmokestis, pasikeitus Taisyklėms (T.2, b.l.52). Byla yra dispozityvi, todėl pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą. Taigi, asmuo, manydamas, kad jo materialinė subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas pažeistas, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) bei pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčo objektas – sutarto apmokėjimo už paslaugas aiškinimas.

23Apeliantai, įrodinėja, kad jie mainais į mokamas atostogas sutarė dėl 8,18 MMA dydžio apmokėjimo už paslaugas (T.2, b.l.51). Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Pirma, Sutarčių 2.1.1 punkte aiškiai apibrėžta, kad advokatas turi teisę už antrinės teisinės pagalbos teikimą gauti pastovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį. Tai yra blanketinė dispozicija, kurios turinys apibrėžtas Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69. Antra, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apmokėjimo dydžių nustatymas suteiktas išimtinai Vyriausybei, o ne Tarnybai, kuri neturi įgaliojimų pakeisti advokatams, teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio dydžius. Taigi Tarnyba negali susitarti kitaip nei numatyta teisės akte. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį tik teisėtai sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią. Bet kuriuo atveju, nėra sąžininga aiškinti sutartį taip, kad ji prieštarautų galiojančiam teisės aktui (CK 6.193 straipsnis). Trečia, teisės aktai taikomi pagal jų galiojimą laike, t.y. privalu vadovautis aktualia redakcija (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnis). Todėl tuo atveju, jei Susitarimo pasirašymo momentu jo įsigaliojimas buvo siejamas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69. 4 punktu, numatančiu, jog advokatams nuolat teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, kiekvieną mėnesį mokamo užmokesčio dydis didinamas nuo 7,5 MMA iki 8,18 MMA, tai nereiškia, jog pakeitus teisės aktą, nesikeis užmokestis. Kaip jau minėta, paslaugų kaina yra reguliuojama teisės aktu, o tai reiškia, kad Sutarties sąlygos imperatyvios, tačiau tai atitinka civilinės teisės esmę (CK 6.161 straipsnis). Tokiu atveju atmetamas apeliacinio skundo argumentas dėl lex retro non agit principo pažeidimo. Tik tuo atveju, jei užmokestis būtų nesumokėtas pagal teisės akto nuostatas, būtų pagrindas konstatuoti teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje Susitarimai dėl advokatams suteiktų 28 kalendorinių atostogų ir jų metu nemokamo užmokesčio, tačiau viso mokėtino atlyginimo dydžio, sudarančio 8,18 MMA, įsigaliojo nuo 2011 m. gegužės 1 d. (2011-04-13 Vyriausybės nutarimo Nr. 437 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-05-01, Žin., 2011, Nr. 46-2183) ir tokie dydžiai galiojo iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., kai įsigaliojo Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. priimtas nutarimas Nr. 884 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo minėtos Taisyklės buvo pakeistos ir išdėstytos nauja redakcija. Pakeistų Taisyklių 4 punkte buvo nustatyta, kad advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, kiekvieną mėnesį už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokami 6 544 litai. Taigi užmokestis sumokėtas pagal galiojančio teisės akto nuostatas. Ketvirta, apeliantai pripažįsta, jog būtent Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas užmokesčio dydis buvo Sutarties sudėtinė dalis. Pažymėtina, kad nei iš vienos Susitarimo nuostatos negalima padaryti išvados dėl suderėto nekintamo nuolat mokėtino 8,18 MMA. Susitarime aiškiai suderėta tik dėl 2.1.2 punkto pakeitimo, o 2.1.1. punkto Susitarimas neveikia (Susitarimo 2 punktas nurodo, kad kitos Sutarties sąlygos nekeičiamos). Kasacinis teismas išaiškino, jog tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. UAB „Norfos mažmena“, bylos Nr. 3K-3-120/2013).

24Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ginčijamame Sutarčių 2.1.1 punkte sąlyga, kad advokatas turi teisę už antrinės teisinės pagalbos teikimą gauti pastovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį nereiškia valstybės įsipareigojimo mokėti ne mažesnį kaip 8,18 MMA užmokestį, apeliacinis skundas atmetamas, kaip neįrodytas (CPK 178, 185 straipsniai). Šios išvados negali paneigti nei apeliantų nurodyta CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata dėl to, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, nes šią normą reikia aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį. Sudarytų Sutarčių 2.1.1 punkte sąlyga yra esminė, o kaip jau prieš tai buvo išaiškinta, paslaugos už antrinės teisinės pagalbos teikimą kaina yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės diskrecija.

25Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstyto argumento, kad valstybė nevedė derybų dėl Sutarčių pakeitimo, nes ši aplinkybė neveikia ginčo objekto. Konstatuojama, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas nebepasisako dėl pakartotinai apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl ginčo esmės, pritardamas pateiktiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

26Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

27Dėl bylinėjimosi išlaidų

28Atmetus ieškovų (apeliantų) apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl dėl jų nesprendžiama (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra mažesnės nei 3 eurų suma, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (Žin., 2011, Nr. 134-6373; TAR, 2014-09-24, Nr. 2014-12793), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

30Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

31apeliacinį skundą atmesti.

32Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus... 5. Ieškovai nurodė, kad 2009 m. pabaigoje Valstybės kontrolei įvertinus, jog... 6. Ieškovų teigimu, atsakovo sprendimas yra klaidingas ir neteisėtas, juo... 7. Atsakovas Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime su... 8. Atsakovo teigimu, su ieškovais pasirašyti papildomi Susitarimai pakeisti... 9. Trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra atsiliepime į ieškinį sutiko su... 10. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau –... 11. I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendime... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 14. Apeliantai (ieškovai) A. C., G. R., J. U., A. D., E. Š., A. K., I. I., A. S.,... 15. Atsakovas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime... 16. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepime į... 17. Trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra prašo apeliantų apeliacinį skundą... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 20. Byloje kilo ginčas dėl užmokesčio mokėjimo pagal sudarytą Nuolatinio... 21. Dėl sutarties sąlygos aiškinimo ir taikymo ... 22. Ginčijamame Sutarčių 2.1.1 punkte numatyta, kad advokatas turi teisę už... 23. Apeliantai, įrodinėja, kad jie mainais į mokamas atostogas sutarė dėl 8,18... 24. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog... 25. Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstyto argumento,... 26. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo... 27. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 28. Atmetus ieškovų (apeliantų) apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos... 29. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme... 30. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 31. apeliacinį skundą atmesti.... 32. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti...