Byla I-2034-142/2013

Dėl sprendimų pakeitimo atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Prie Lėvens“ skundą dėl sprendimų pakeitimo atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija,

Nustatė

2Pareiškėja UAB „Prie Lėvens" (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą (b. l. 1–4, 21–25), kuriame prašo pakeisti: 1) Mokestinių ginčių komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. S-219(7-183/2012) ir panaikinti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) baudą ir delspinigius; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, atsakovė) 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 69-142 ir panaikinti PVM baudą ir delspinigius; 3) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio AVMI) 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (36.9-33)-SA-19 ir panaikinti PVM baudą ir delspinigius.

3Paaiškina, kad pareiškėja ir V. V. individuali įmonė (toliau - Įmonė) 2007 m. kovo 15 d. sudarė statybos darbų techninės priežiūros sutartį. Sutartyje buvo nurodyta darbų kaina - 186 853,90 Lt be PVM (220 487,60 Lt su PVM). Sutartyje buvo numatyta, kad Įmonė atsiskaitys su pareiškėja už kiekvieną mėnesį atliktą darbą, po 2 360 Lt per mėnesį, o galutinai atsiskaitys, kai Valstybinė statybos inspekcijos komisija priims statinį, kurio statybos priežiūrą atliks pareiškėja, tinkamu eksploatacijai. Pareiškėja su Įmone 2008 m. rugsėjo 14 d. pasirašė susitarimą, kuriame sutarė, kad dėl sunkios Įmonės finansinės padėties šalys sutaria, jog atsiskaitymas laikomas įvykusiu pagal iki 2008 m. rugsėjo 14 d. kiekvieną mėnesį išrašytas sąskaitas, o papildoma sąskaita bus išrašoma tik tokiu atveju, jeigu pasikeis Įmonės finansinė situacija. Įmonė už atliktus darbus pagal sutartį pareiškėjai sumokėjo 45 980 Lt pagal pareiškėjos pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Šias sumas pareiškėja deklaravo PVM bei pelno mokesčio deklaracijoje ir sumokėjo PVM ir pelno mokestį. Panevėžio AVMI nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 3 d. statinys, kurio statybos priežiūrą atliko pareiškėja, buvo pripažintas tinkamu eksploatacijai, be to 2009 m. sausio 14 d. Įmonė informavo Viešųjų pirkimų tarnybą apie sėkmingą sutarties įgyvendinimą. Remdamasi šiais duomenimis bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMĮ) ir Pelno mokesčio įstatymo (toliau - PMĮ) nuostatomis Panevėžio AVMI konstatavo, kad pareiškėja nepagrįstai Įmonei už atliktus darbus neišrašė PVM sąskaitų faktūrų likusiai 174 507,20 Lt sumai ir dėl to neteisėtai nesumokėjo į biudžetą PVM bei pelno mokesčio. Panevėžio AVMI savo sprendimu pareiškėjai paskaičiavo papildomai mokėtinas PVM ir pelno mokesčio sumas bei skyrė 30% dydžio PVM ir pelno mokesčio baudas, taip pat priskaičiavo PVM ir pelno mokesčio delspinigius. Pareiškėja Panevėžio AVMI sprendimą apskundė VMI, kuri 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 69-142 sumažino pareiškėjai skirtas PVM ir pelno mokesčio baudas nuo 30% iki 10%, tačiau likusią Panevėžio AVMI sprendimo dalį paliko galioti. Pareiškėja VMI sprendimą apskundė MGK, kuri 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė bei paliko galioti VMI sprendimą. Pareiškėja nesutinka su skundžiamų sprendimų argumentais, skirta PVM bauda ir priskaičiuotais PVM delspinigiais. Pareiškėjos įsitikinimu, paskirta PVM bauda ir priskaičiuoti PVM delspinigiai turėtų būti panaikinti, kadangi pareiškėja savo veiksmais nepadarė žalos biudžetui, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir sumokėjo papildomai priskaičiuotas PVM ir pelno mokesčio sumas į biudžetą (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ir sudarant sutartį, ir ją vykdant ir pareiškėja, ir Įmonė buvo įsiregistravusios PVM mokėtojų registre. Pareiškėja turėjo pareigą už atliktus darbus išrašyti Įmonei PVM sąskaitas faktūras, kuriose turėjo būti išskirtas į valstybės biudžetą mokėtinas PVM, ir sumokėti šias PVM sumas į biudžetą. Savo ruožtu Įmonė, būdama PVM mokėtoja, turėjo teisę pasinaudoti PVM atskaita ir susigrąžinti pareiškėjos į biudžetą sumokėtas PVM sumas. Dėl prastos pareiškėjos bei Įmonės finansinės padėties, šalys 2008 m. rugsėjo 14 d. sutarė, kad tolimesnis atsiskaitymas pagal sutartį nebus vykdomas kol nepasikeis šalių finansinė padėtis. Todėl pareiškėja vykdydama susitarimą neišrašė Įmonei PVM sąskaitų faktūrų likusiai 174 507,20 Lt sumai. Kadangi sąskaitos nebuvo išrašytos ir PVM nebuvo sumokėtas į biudžetą, Įmonė negalėjo pasinaudoti ir nepasinaudojo teise į PVM atskaitą iš 174 507,20 Lt sumos apskaičiuotam PVM. Įmonė patvirtino, kad Įmonė nepasinaudojo teise į PVM atskaita iš 174 507,20 litų sumos apskaičiuotam PVM, tai pagrindžia dokumentai - Įmonės mėnesinės PVM deklaracijos bei sąskaitų knygos išrašai. Pareiškėja daro išvadą, kad, jeigu pareiškėja būtų išrašiusi Įmonei PVM sąskaitą faktūrą, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėja būtų sumokėjusi PVM į biudžetą, Įmonė turėjo teisę susigrąžinti PVM sąskaitoje faktūroje iš 174 507,20 litų sumos išskirtą PVM. Nors pareiškėja PVM į biudžetą nesumokėjo, žala biudžetui padaryta nebuvo, kadangi Įmonė savo ruožtu nepasinaudojo teise į PVM atskaitą bei nesusigrąžino minėtos PVM sumos iš biudžeto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje ne kartą yra sprendęs dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo baudos ir delspinigių. Pvz., administracinėje byloje Nr. A15-141/2005 pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad dėl mokesčių įstatymų pažeidimų žalos biudžetui nepadaryta, visiškai pagrįstai ir teisingai, remdamasis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atleido pareiškėją nuo paskirtos baudos ir delspinigių. Pareiškėjos nuomone, MAĮ 141 straipsnio I dalies 3 punkto nuostatos bei galiojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja savo veiksmais nepadarė žalos biudžetui, todėl yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo paskirtos PVM baudos bei priskaičiuotų PVM delspinigių.

4Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta (b. l. 107, 108), gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b. l. 106).

5Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime (b. l. 95–96) su skundu nesutinka ir prašo atmesti.

6Paaiškina, kad pareiškėjai papildomai mokėtinos PVM ir pelno mokesčio sumos apskaičiuotos nustačius, jog suteikusi paslaugas pareiškėja neišrašė PVM sąskaitų faktūrų ir neapskaitė uždirbtų pajamų buhalterinėje apskaitoje. Atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus nustato MAĮ ir VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės (toliau - Taisyklės). Pareiškėjos nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje ir Taisyklių 7 punkte, MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų. Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai nenumato jokių papildomų atleidimo nuo delspinigių ar baudų pagrindų, išskyrus nurodytus MAĮ ir Taisyklėse. MAĮ įtvirtintas baigtinis atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindų sąrašas. Prašymas atleisti nuo delspinigių gali būti tenkinamas tik tada, jei yra nors viena aplinkybė, nustatyta ir įtvirtinta nurodytose teisės normose. Teisės normos nustato, kad mokesčių mokėtojui laiku neįvykdžiusiam savo pagrindinės prievolės, atsiranda nauja prievolė - sumokėti už pradelstą laikotarpį atitinkamą sumą. Dėl kokių priežasčių ši prievolė nebuvo įvykdyta, nėra svarbu. MAĮ 40 straipsnyje yra įtvirtintos mokesčių mokėtojo pareigos. Šio straipsnio 1 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Už tinkamą mokestinių prievolių vykdymą atsakingas tik mokesčių mokėtojas, delspinigių skaičiavimas siejamas tik su mokesčių mokėtojo neteisėtu elgesiu mokant mokesčius. Nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėja nėra kalta dėl padarytų pažeidimų ar kad mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčio mokėjimo klausimais. Nesumokėjusi mokesčio atitinkamame įstatyme nustatyta tvarka ir terminu, pareiškėja padarė žalą valstybės biudžetui. LVAT dėl žalos padarymo valstybės biudžetui laikosi pozicijos, kad mokesčio mokėtojui įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokesčių sumos, biudžetas laiku negavo pajamų šio mokesčio forma, todėl biudžetui buvo padaryta žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo mokesčio baudos ir mokesčio delspinigių, kuriems, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taip pat yra taikomi atleidimo nuo baudos pagrindai (LVAT 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴²-77312010). Pagal LVAT 2008 m. liepos 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1301-08, aplinkybė, kad patikrinimo metu apskaičiuota PVM ir pelno mokesčio suma buvo sumokėta vėliau, MAĮ 141 straipsnio l dalies 3 punkto taikymo prasme nėra reikšminga, nes įstatymas reikalauja, jog neteisėta veika nepadarytų žalos. Šiuo atveju veika žala padaryta, tačiau neprireikė taikyti prievartinio išieškojimo priemonių, nes reikalavimas įvykdytas skolininko gera valia, o šis faktas pagal įstatymą nėra teisinis pagrindas atleisti nuo baudų ar delspinigių.

7Į teismo posėdį atstovas neatvyko, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, byla nagrinėjama nedalyvaujant atsakovės atstovui.

8Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdį pranešta (b. l. 110).

9Skundas atmetamas.

10Nustatyta, kad vyko mokestinis ginčas, kurio metu MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl VMI 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo „Dėl UAB Prie Lėvens (įm. k. 168962051) skundo“ Nr. 69-142 dalies (dėl prašymo atleisti nuo baudų ir delspinigių), 2012 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. S-219(7-183/2012). Pareiškėja MGK skundė tik tą VMI sprendimo dalį, kurioje VMI atsisakė atleisti pareiškėją nuo PVM ir pelno mokesčio baudų ir delspinigių. VMI sprendimu patvirtintas Panevėžio AVMI 2012 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. (36.9-33)-SA-19; netenkintas pareiškėjos (bendrovės) prašymas atleisti nuo 12 213,01 Lt PVM delspinigių, 8 100 Lt PVM baudos, 7 420,73 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6 750 Lt pelno mokesčio baudos; pakeista Panevėžio AVMI 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (36.9-33)-SA-19 dalis, kurioje nurodyta pareiškėjai sumokėti 30 proc. dydžio PVM ir pelno mokesčio baudas, t. y. vietoje nurodymų sumokėti 8 100 Lt PVM baudą ir 6 750 Lt pelno mokesčio baudą, nurodyta sumokėti 2 700 Lt PVM baudą ir 2 250 Lt pelno mokesčio baudą. Skunde MGK pareiškėja sutiko su mokesčių administratorių sprendimais iš esmės, nurodė, kad pažeidė PVMĮ ir PMĮ nuostatas. MGK pateiktame skunde prašė atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudų. Nors pareiškėja skundo turinyje iš dalies ginčijo ir tai, kad pažeidė nurodytų įstatymų nuostatas, tačiau MGK, atsižvelgdama į skundo reikalavimą, šio klausimo nenagrinėjo. MGK 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu patvirtino VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 69-142 dalį, kurioje nuspręsta neatleisti pareiškėjos nuo delspinigių ir baudų (pelno mokesčio ir PVM). Iš to, kaip MGK sprendime aprašytas nagrinėjamas skundas, daroma išvada, kad MGK nagrinėjo tik klausimą dėl pareiškėjos nesutikimo su VMI sprendimu dėl delspinigių ir baudų (MGK byla, indeksas 7-183/2012, l. 229). Nagrinėjant MGK pareiškėjos skundą dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių, buvo svarbu nustatyti, kada pareiškėja privalėjo deklaruoti ir sumokėti mokesčius, dėl to šis klausimas MGK sprendime buvo nagrinėjamas. Pareiškėja skunde MGK nesutiko su VMI sprendimu, jog pareiškėja dar 2008 metais privalėjo sumokėti PVM ir pelno mokestį nuo visos paslaugų teikimo sutartyje nurodytos sumos.

11Dėl to daroma išvada, kad pareiškėja skunde teismui neteisingai nurodo, kad MGK savo sprendimu patvirtino Panevėžio AVMI nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą 27 001 Lt PVM ir 22 501 Lt pelno mokesčio; pakeitė Panevėžio AVMI sprendimą pareiškėjui sumokėti į biudžetą baudas, sumažindama PVM baudą nuo 8 100 Lt iki 2 700 Lt ir pelno mokesčio baudą nuo 6 750 Lt iki 2 250 Lt. Panevėžio AVMI sprendimą pakeitė ne MGK, o VMI, MGK net nenagrinėjo klausimo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjai duotas nurodymas sumokėti PVM ir pelno mokesčius. Šie skundo teiginiai laikytini rašymo apsirikimu. MGK nagrinėjo tik atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimą, dėl ko ir kreipėsi pareiškėja ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, kuri nustatyta MAĮ 147 straipsnyje. Pareiškėja turėjo galimybę tiesiogiai teismui skųsti visą VMI sprendimą, tačiau šia teise nepasinaudojo, o šiuo metu yra praleistas MAĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatytas tokio skundo padavimo terminas, be to, pareiškėja prašo teismo tik pakeisti skundžiamus sprendimus ir atleisti nuo baudų ir delspinigių. Todėl teismas nagrinėja tik MGK sprendimo, kuriuo ikiteismine tvarka išnagrinėtas pareiškėjos skundas, teisėtumą ir pagrįstumą, t. y., ar pagrįstai MGK netenkino pareiškėjos skundo, paduoto MGK (gautas MGK 2012 m. rugsėjo 17 d.), reikalavimo atleisti nuo baudų ir delspinigių. Nors skundo teismui motyvuojamoje dalyje pareiškėja nurodo, kad nesutinka su VMI 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 69-142 ir MGK 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. S-219(7-183/2012), tačiau teismas nagrinėja tik klausimą, ar teisingai išspręstas pareiškėjos prašymas atleisti nuo baudų ir delspinigių, nes ginčas kitais klausimais buvo užbaigtas tada, kai pareiškėja nepateikė MGK skundo dėl mokesčių priskaičiavimo pagrįstumo. Nagrinėjant šį klausimą, svarbi aplinkybė yra tai, kokia data pareiškėja privalėjo deklaruoti ir sumokėti PVM ir pelno mokestį, nes tai susiję su klausimu, ar pareiškėjos veiksmais buvo padaryta žala biudžetui, o tai yra svarbi sąlyga sprendžiant ginčo klausimus dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių. Pareiškėja prašo atleisti nuo baudų ir delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pareiškėja, skųsdama Panevėžio AVMI 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą VMI (MGK byla, l. 23–25, 2012 m. birželio 12 d. skundas), prašė ne tik sudaryti susitarimą, bet ir, jo nesudarius, panaikinti Panevėžio AVMI 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą, taip pat ir dėl, pareiškėjos teigimu, nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių sumų. MGK byloje yra duomenų, kurie patvirtina, kad jau padavusi skundą VMI, bet dar to skundo neišnagrinėjus, pareiškėja 2012 m. liepos 19 d. prašymu Nr. PL-12.07 prašė VMI atleisti nuo delspinigių ir baudų (MGK byla, l. 12). Taip pat pareiškėja, padavusi 2012 m. birželio 12 d. skundą VMI, dar papildomai kreipėsi į Finansų ministeriją (MGK byla, l. 28), kurios prašė tarpininkauti dėl Panevėžio AVMI sprendimo panaikinimo ir susitarimo pasirašymo. Finansų ministerija gautus prašymus 2012 m. birželio 25 d. raštu persiuntė VMI (MGK byla, l. 27). Taigi VMI turėjo pagrindą vėliau vienu sprendimu išspręsti visus gautus prašymus, taip pat ir prašymą atleisti nuo baudų ir delspinigių, tai ir buvo padaryta - prašymas buvo nagrinėjamas, dėl jo priimtas sprendimas. VMI 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 69-142 išspręsti visi pareiškėjos keliami prašymai, tarp jų netenkintas pareiškėjos prašymas atleisti nuo baudų ir delspinigių (taip pat Panevėžio AVMI sprendimas pakeistas ir baudos sumažintos iki 10 procentų). Kaip minėta, teisme gali būti nagrinėjamas tik klausimas, ar pagrįstai VMI ir MGK atsisakė atleisti pareiškėją nuo baudų ir delspinigių.

12MAĮ 141 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudos, o pagal MAĮ 100 straipsnio nuostatas atleidimui nuo delspinigių taikomos 141 straipsnio 1 dalies nuostatos, t. y. ir atleidimui nuo baudų, ir atleidimui nuo delspinigių iš dalies taikomos tos pačios nuostatos. MAĮ 141 straipsnis nustato: „1. Atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. 2. Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. 3. Nuo baudų mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Atleidimo nuo baudų tvarką, kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, nustato centrinis mokesčių administratorius. 4. Atsisakymą atleisti nuo baudų mokesčių mokėtojas gali apskųsti šio Įstatymo IX skyriuje nustatyta tvarka.“.

13Nustatyta, kad pareiškėja priskaičiuotus mokesčius sumokėjo 2012 metais, ne vėliau kaip 2012 m. rugsėjo 3 d. (Panevėžio AVMI 2012 m. rugsėjo 3 d. pažyma Nr. PS-12-3445, MGK byla l. 147), PVM sąskaitą faktūrą, kurioje pareiškėja pateikė atsiskaityti V. V. IĮ galutinę sumą, išrašė 2012 m. spalio 12 d. (b. l. 87), pareiškėja neįrodinėjo, kad mokesčių administratoriaus papildomai priskaičiuotus mokesčius būtų sumokėjusi 2008 ar 2009 metais. Faktą, kad mokesčiai sumokėti, patvirtina ir Panevėžio AVMI 2013 m. sausio 10 d. pažyma Nr. PS-12-14 (b. l. 90). Taip pat iš VMI 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 69-142 dalies „Dėl prašymo atleisti nuo delspinigių ir baudų“ daroma išvada, kad jau nagrinėjant šį prašymą pareiškėja buvo atsiskaičiusi su biudžetu ir sumokėjusi patikrinimo akte papildomai apskaičiuotus mokesčius. Todėl VMI turėjo nagrinėti prašymą dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių ir šį prašymą nagrinėjo. Neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėja teismo prašė atleisti nuo baudų ir delspinigių remdamasi tik vienu iš įstatyme nustatytų pagrindu (141 straipsnio 1 dalyje 3 punktu), teismas vertina, ar nebuvo ir kitų pagrindų, nes pareiškėja VMI ir MGK prašė atleisti nuo delspinigių ir baudų kitais pagrindais (dėl to, kad nėra pareiškėjos kaltės, ir dėl kitų aplinkybių, sutrukdžiusių laiku deklaruoti ir sumokėti mokesčius).

14Vienas iš pagrindų yra tai, kad jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, jis gali būti atleistas nuo baudos ir delspinigių.

15Mokestino ginčo metu VMI ir MGK konstatavo, kad pareiškėja, vadovaudamasi PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 2 dalies, 71 straipsnio 1 dalies, 79 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, nuo 2008 m. rugsėjo mėnesį uždirbtų 177 007,20 Lt pajamų privalėjo išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir apskaičiuoti pardavimo PVM. Taip pat nustatė, kad pareiškėja 2008 m. rugsėjo mėnesį neišrašė PVM sąskaitų faktūrų ir neapskaičiavo pardavimo PVM. Mokesčių administratorius pareiškėjai dėl to apskaičiavo 27 001 Lt PVM ir šis faktas mokestinio ginčo metu nustatytas, kaip minėta, priėmus VMI sprendimą jis neginčijamas. Šis pažeidimas negali būti siejamas su tuo, kad faktiškai už suteiktas paslaugas pareiškėjai nebuvo sumokėta visa sutarta suma. Pagal mokestinio ginčo metu nustatytą juridinių faktų visetą, pareiškėja 2008 m. rugsėjo mėnesį užbaigė PVM apmokestinamų paslaugų teikimą. Mokesčių administratorius nurodė teisinį pagrindą, pagal kurį užbaigusi paslaugų teikimą pareiškėja privalėjo išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, o tuomet atsiranda pareiga apskaičiuoti PVM. Pareiškėja yra mokesčių mokėtojas, todėl turi pareigą žinoti teisės aktų reikalavimus ir negali aiškinti, kad jų nežinojo, todėl nėra pareiškėjos kaltės. Iš byloje nustatytų aplinkybių yra pagrindas teigti, kad pareiškėja žinojo savo pareigą užbaigus darbus pagal sutartį išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir sumokėti PVM, tačiau to nedarė sąmoningai, nes teigia, kad tuo momentu neturėjo galimybės sumokėti PVM, o kita sutarties šalis neturėjo lėšų apmokėti už darbus. Aplinkybė, kad pareiškėja neturėjo lėšų, nėra įrodyta, be to, MAĮ suteikia galimybę tartis dėl mokesčio atidėjimo, išdėstymo. Nemokumas, kaip minėta, nėra sąlyga, kuri leistų taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalį. PVMĮ 3 straipsnyje apibrėžta, kas yra PVM objektas - PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą. Mokestinio ginčo metu yra nustatyta, kad pareiškėja teikė paslaugas pagal 2007 m. kovo 15 d. statybos techninės darbų priežiūros sutartį Nr. ( - ) dėl statybos darbų priežiūros vykdymo, statinio rekonstrukcijos, gavo pagal šią sutartį už atliktą darbą dalį sutartos sumos. Tai reiškia, kad pareiškėja vykdė ekonominę veiklą šalies teritorijoje, kuria siekė gauti pajamų, pareiškėja yra PVM mokėtoja.

16PVMĮ 14 straipsnyje nustatyta, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nenurodytu atveju arba kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: 1) kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba 2) kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą (2 dalis). Ši norma taip pat nustato, kad prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda net ir neišrašius PVM sąskaitos faktūros, kai paslauga buvo suteikta arba dar nepabaigus teikti paslaugos, bet gavus atlygį.

17PVMĮ 71 straipsnyje nustatyta, kad prievolė skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio Įstatymo 95 straipsnį tenka pirkėjui. Pareiškėja neneigia, kad prievolė skaičiuoti PVM teko pareiškėjai kaip paslaugos teikėjai, pareiškėja tai žinojo dar 2008 m., kai pareiškėja baigė teikti paslaugas V. V. individualiai įmonei. Tai patvirtina tarp bendrovės „Prie Lėvens“ ir V. V. individualios įmonės pasirašytas 2008 m. rugsėjo 14 d. susitarimas, kuriuo konstatuota, kad paslaugos teikimo sutartis yra įvykdyta, tačiau PVM sąskaita faktūra bus išrašyta tik tada, kai pasikeis V. V. individualios įminės finansinė padėtis. Susitarimas buvo grindžiamas ir tuo, kad pareiškėja taip pat neturėjo lėšų sumokėti PVM. Pareiškėja nesikreipė į mokesčių administratorių dėl išaiškinimo pateikimo, o iš pareiškėjos veiksmų matyti, kad pareiškėja žinojo PVM įstatyme nustatytas pareigas.

18PVMĮ 79 straipsnis nustato, kad įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo (išskyrus Lietuvos Respublikos apmokestinamąjį asmenį, kuriam taikomos 71 straipsnio 2 dalies nuostatos) privalo įforminti PVM sąskaita faktūra arba užtikrinti, kad įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą jo vardu įformintų šių prekių ar paslaugų pirkėjas arba trečiasis asmuo. 79 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau teikiant ilgalaikes paslaugas (t. y. paslaugas, kurios teikiamos tam tikrą tęstinį laikotarpį (telekomunikacijų, nuomos ar kt.), taip pat ilgą laiką tiekiant elektros energiją, dujas, šilumos ir kitų rūšių energiją, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos.

19Minėta, kad pareiškėja neneigia šios pareigos nevykdžiusi, aiškina, kad šios pareigos nevykdė sąmoningai dėl susidariusios abiejų sutarties šalių finansinės padėties, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog PVMĮ pažeistas ne dėl pareiškėjos kaltės, kad įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (norma netaikoma dėl mokesčių mokėtojo nemokumo). Pareiškėja teikė paslaugą pagal sutartį žinodama, kad kita sutarties šalis negalės apmokėti už paslaugą, taip pat žinodama, kad pareiškėjai priklauso pareiga suteikus paslaugą galutiniam atsiskaitymui išrašyti PVM sąskaitą faktūrą. Teismas remiasi LVAT formuojama teismų praktika: LVAT 2011 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶ - 364/2011 dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo yra išaiškinta, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe. Taip pat šioje byloje pasakyta, kad trečiųjų asmenų veiksmai (sutarties neįvykdymas), nepašalino pareiškėjo pareigos nustatytu laiku sumokėti mokesčius. Nurodoma, kad sutartiniai santykiai buvo valinė apgalvota elgesio išraiška su aiškiai apibrėžtu tikslu – gauti pajamų. Tai, kad šie santykiai nesusiklostė taip, kaip buvo planuota, nepaneigė pareiškėjo pareigos sumokėti mokesčius nustatytu laiku. Juk įvykdyti prievolę sukliudė ne aplinkybės nepriklausančios (turima omenyje tas kitas aplinkybes, kurios nepatenka į MAĮ 141 straipsnio 2–4 punktus) nuo pareiškėjo. Tam, kad būtų taikomas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pareiškėjas turėjo nurodyti bei patvirtinti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius. Nurodytoje byloje taip pat remiamasi 2005 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-1627/2005, 2006 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁶-1782/2006, 2009 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-290/2009. Todėl ir nagrinėjamoje byloje kitos sutarties šalies negalėjimas laiku atsiskaityti su pareiškėja nereiškia, kad mokesčių įstatymas buvo pažeistas ne dėl pareiškėjos kaltės. Minėta, kad pareiškėja turėjo elgtis taip, kaip nustato PVMĮ, o tuomet spręsti su VMI klausimus dėl PVM sumokėjimo. Atsižvelgiant į mokestinio ginčo metu nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad gali būti taikomos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Tos aplinkybės, apie kurias pasisakoma nurodytoje normoje, yra ne kartą aptartos LVAT (pvz. 2011 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-753, 2005 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, paskelbtas „Administracinių bylų praktikoje“ Nr. 7, 2005 m.). Tai aplinkybės, kurios negali būti siejamos su kitos sandorio šalies nemokumu. Turi būti nustatomos aplinkybės, kurios visiškai nepriklausė nuo mokesčio mokėtojo valios, kurių jis negalėjo numatyti ir nenumatė, kurių jis negalėjo įtakoti.

20Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymas pažeistas dėl to, kad mokesčių administratorius pateikė klaidingą išaiškinimą.

21Pareiškėja įrodinėja, kad nepadaryta žala biudžetui. Paprastai teismų praktikoje pripažįstama, kad nepadaryta žala biudžetui tais atvejais, kai pažeistas mokesčio įstatymas, tačiau joks papildomas mokestis dėl to nėra priskaičiuojamas. Atsižvelgiant į minėtas PVMĮ nuostatas, į kitas mokestinio ginčo metu nustatytas aplinkybes, mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad PVM turėjo būti deklaruotas 2008 metais, paslaugos teikimas baigėsi vėliausiai 2008 m. rugsėjo mėnesį. Pareiškėjos argumentai dėl to, kad buvo taisomi statybos defektai, pagrįstai buvo atmesti, nes buvo pakankamai įrodymų, kad paslaugos teikimo sutartis buvo tinkamai įvykdyta ir pasibaigusi. Pagrįstai konstatuota, kad defektus pašalinti turėjo statytojas (UAB „Betonitas“). Norint tęsti ir statybos priežiūros sutartį, ji turėjo būti pratęsta defektų taisymo laikotarpiui, tačiau sutartis nebuvo pratęsta. Tai, kad statybos techninė darbų priežiūra kaip paslauga pasibaigė 2008 m. rugsėjo mėnesį, nustatyta remiantis tuo, kad tarp paryškėjos ir V. V. individualios įmonės buvo sudaryta 2007 m. kovo 15 d. statybos techninės darbų priežiūros sutartis Nr. ( - ) (MGK byla, l. 74-75), o joje buvo nustatyta atsiskaitymo tvarka ir tai, kad galutinis atsiskaitymas įvyks po Valstybinės statybos inspekcijos komisijos priėmimo akto pasirašymo. Minėta, kad šios sutarties šalys susitarė 2008 m. rugsėjo 14 d. (MGK byla, l. 76) nukelti galutinį apmokėjimą ir PVM sąskaitos faktūros išrašymą neapibrėžtam terminui, tačiau šiame susitarime buvo konstatuota, jog sutartis buvo sėkmingai įvykdyta. Taip pat mokestinio ginčo byloje buvo nustatyta, kad Panevėžio apskrities teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros komisija 2008 m. rugsėjo 3 d. pripažino (MGK byla, l. 80-82), kad komercinis pastatas, esantis ( - ), tenkina nustatytus reikalavimus ir yra tinkamas naudoti (dėl jo statybos priežiūros ir buvo sudaryta 2007 m. kovo 15 d. sutartis). Taip pat nustatyta, kad V. V. individuali įmonė 2009 m. sausio 14 d. surašė Viešųjų pirkimų tarnybai pažymą apie sėkmingai įvykdytą sutartį (MGK byla, l. 77), joje nurodyta, kad įvykdytos sutarties vertė 235 000 Lt su PVM, nurodyta paslaugų teikimo data (laikotarpis nuo 2007 m. vasario 12 d. iki 2008 m. sausio 14 d.). Taip pat yra dar dvi V. V. įmonės 2010 metais surašytos pažymos apie sutarties įvykdymą 2008 metais (MGK byla, l. 78, 79). Todėl PVM, kurį 2012 m. sumokėjo pareiškėja mokestinio ginčo eigoje, turėjo būti sumokėtas į biudžetą 2008 m. ir žala valstybės biudžetui buvo padaryta, nes per tą mokesčio nesumokėjimo laikotarpį valstybė negavo pajamų, kurias pagal PVMĮ nuostatas turėjo gauti. Tokie mokesčių mokėtojų veiksmai sukelia atitinkamas pasekmes (pvz. dėl biudžeto deficito valstybė priversta skolintis pinigines lėšas), t. y. valstybės biudžetui žala padaroma.

22Todėl daroma išvada, kad šiuo atveju nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto pagrindo atleisti nuo PVM baudos ir delspinigių.

23VMI priskaičiavo pareiškėjai papildomai ir pelno mokestį. VMI sprendime nurodyta, kad pareiškėja pažeidė PMĮ 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio nuostatas, nes buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir nedeklaravo 2008 metais uždirbtų 150 006 Lt pajamų. Pareiškėjai nuo šių nedeklaruotų pajamų už 2008 metus buvo apskaičiuotas 22 501 Lt pelno mokestis. Minėta, kad pareiškėja MGK jau nebeskundė pelno mokesčio priskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo. MGK sprendė pareiškėjos skundą tik dėl atleidimo nuo pelno mokesčio baudos ir delspinigių. Todėl ir teismas negali nagrinėti tos ginčo dalies, kurioje ginčas jau pasibaigė. Teismas nagrinėja klausimą tik dėl galimybės atleisti pareiškėją nuo pelno mokesčio baudos ir delspinigių. Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo. Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnyje apibrėžiama mokesčio bazė, jame nustatyta, kad Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje. PMĮ 7 straipsnyje reglamentuojamas pajamų ir sąnaudų pripažinimas, nustatyta, kad pajamos ir sąnaudos pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus, išskyrus atvejus, kai pagal šio skyriaus nuostatas pajamos gali būti pripažįstamos taikant pinigų apskaitos principą. Įmonių finansinės atskaitomybės klausimus reglamentuoja Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas. Šis įstatymas reglamentuoja bendruosius apskaitos principus. Įstatymo 10 straipsnyje nustatomas kaupimo principas, t. y. nustatyta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į įmonės apskaitą traukiami tada, kai jie įvyksta, ir pateikiami tų ataskaitinių laikotarpių finansinėse ataskaitose, neatsižvelgiant į pinigų gavimą arba išmokėjimą. Pagal šį principą pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o sąnaudos – tada, kai jos patiriamos. Teikiant finansines ataskaitas teikiamas metinis pranešimas (minėto įstatymo 25 straipsnis), kuriame turi būti pateikiama objektyvi įmonės būklės, veiklos vykdymo ir plėtros apžvalga, pagrindinių rizikos ir neapibrėžtumų, su kuriais įmonė susiduria, apibūdinimas, nuorodos ir papildomi paaiškinimai apie metinėse finansinėse ataskaitose pateiktus duomenis. Nustatyta, kad pareiškėja teikė 2008 metų metinę pelno mokesčio deklaraciją, kurioje nebuvo deklaruojama 2008 metais uždirbtų bei buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų 150 006 Lt pajamų, dalis jų – 147 887 Lt uždirbtos pagal ginčo metu vertintą 2007 m. kovo 15 d. statybos techninės darbų priežiūros sutartį Nr. ( - ) (147 887 Lt), dalis (2 119 Lt pajamų) už papildomai V. V. įmonei suteiktą paslaugą. Pareiškėja neįrodė, kad ne dėl pareiškėjos kaltės buvo pažeistos PMĮ nuostatos bei nesilaikyta kitų apskaitą reglamentuojančių įstatymų, kurie nustato, jog įmonės finansinėje atskaitomybėje būtų nurodomos visos ūkinės operacijos ir įvykiai tada, kai jie įvyksta. Pareiškėja neįrodė, kad ne dėl pareiškėjos kaltės nurodytos įstatymų nuostatos nebuvo vykdomos. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas tiesiogiai nurodo, kad kaltės nebuvimą įrodinėja mokesčio mokėtojas. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo atleisti pareiškėją nuo pelno mokesčio baudos ir delspinigių remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

24Taip pat nėra pagrindo teigti, kad PMĮ nuostatos buvo pažeistos dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčio mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčio mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčio mokėtojo nemokumas. Pareiškėja, mokesčių mokėtoja, privalo žinoti ir vykdyti mokesčių įstatymo reikalavimus. Šiuo atveju pareiškėja aiškina, kad faktiškai negavo pajamų pagal sutartį, tačiau tai nereiškia, kad galima nesilaikyti mokesčių įstatymų. Teisės aktai leidžia vėliau juose nustatyta tvarka pripažinti tokias negautas pajamas nuostoliais ir įtraukti juos į sąnaudas (PMĮ 25 straipsnis). Pagal MAĮ 40 straipsnį mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai ir vadovaujantis mokesčių įstatymais apskaičiuoti mokestį. Pelno mokestį (kaip ir PVM) apskaičiuoja ir deklaruoja bei sumoka pats mokesčių mokėtojas (PMĮ 51, 53 straipsniai, atsakomybė numatyta 56 straipsnyje). Minėta, kad pareiškėja nekelia ginčo dėl to, kad turėjo deklaruoti ir sumokėti pelno mokestį. Jeigu pareiškėjai buvo neaišku, kaip elgtis, kai už suteiktą paslaugą apmokėjimas negaunamas, pareiškėja galėjo kreiptis į mokesčių administratorių išaiškinimo. Nenustatyta, kad pareiškėjai vykdyti PMĮ ir MAĮ reikalavimus būtų sutrukdę neteisėti kitų asmenų ar mokesčių administratoriaus veiksmai. Dėl atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindo, kuris numatytas MAĮ 142 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra pateikti LVAT išaiškinimai, kad šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių (cas fortuti) poveikiu, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, o dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios. Tai gali būti gamtos jėgos, valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis panaudojant absoliutų smurtą, kurio mokesčių mokėtojas negalėjo išvengti ar negalėjo jam pasipriešinti (LVAT 2005 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 7, 2005 m.). Pirmiau buvo pasisakyta, kad šiuo atveju mokesčių mokėtojas suvokė susidariusią padėtį, dėl to su kita sutarties šalimi sudarė specialų susitarimą dėl atsiskaitymo nukėlimo neribotam laikui, reiškia mokesčių mokėtojas elgėsi savo nuožiūra ir laisva valia. Kaip minėta, LVAT ne kartą pasisakė, kad trečiųjų asmenų (užsakovų) veiksmai, tarp jų ir sutarčių nevykdymas, iš esmės nepašalina mokesčių mokėtojų pareigos nustatytu laiku sumokėti mokesčius ir neturi įtakos sprendžiant, ar pažeidimas padarytas ne dėl mokesčių mokėtojo kaltės (dar papildomai galima nurodyti LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2122/2011, 2012 m sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-404/2012).

25Aptartus atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindus pareiškėjas buvo nurodęs skunde MGK, kuri savo sprendimu pagrįstai ir teisėtai netaikė nurodytų pagrindų.

26Skunde teismui pareiškėja akcentuoja atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindą, kuris numatytas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Minėta, kad pareiškėja mokesčius sumokėjo ir ginčą dėl jų priskaičiavimo pagrįstumo užbaigė paduodama skundą MGK tik dėl dalies VMI sprendimo. Atsižvelgiant į minėtas PMĮ 51, 53 straipsnių nuostatas, taip pat į aptartas faktines aplinkybes, pelno mokestis turėjo būti deklaruotas ir sumokėtas 2008 m. PMĮ 53 straipsnis (redakcija, galiojusi 2008 m. pabaigoje) nustatė, kad pelno mokestis ir (arba) fiksuotas pelno mokestis mokami pagal metines pelno mokesčio ir (arba) fiksuoto pelno mokesčio deklaracijas. Pelno mokestis ir (arba) fiksuotas pelno mokestis turi būti sumokėti ne vėliau kaip paskutinę metinės pelno mokesčio ir (arba) metinės fiksuoto pelno mokesčio deklaracijų pateikimo termino dieną. Kadangi pareiškėja pelno mokestį už pajamas, kurias turėjo gauti pagal šiame mokestiniame ginče aptariamą sandorį, sumokėjo ne vėliau kaip 2012 m. rugsėjo 3 d. (Panevėžio AVMI 2012 m. rugsėjo 3 d. pažyma Nr. PS-12-3445, MGK byla l. 147), PVM sąskaitą faktūrą, kurioje pareiškėja pateikė V. V. IĮ galutinę sumą, išrašė 2012 m. spalio 12 d. (b. l. 87), pareiškėja neįrodinėjo, kad mokesčių administratoriaus papildomai priskaičiuotus mokesčius būtų sumokėjusi 2009 metais, pelno mokestis į valstybės biudžetą nebuvo sumokėtas PMĮ nustatytu laiku. Valstybė negavo jai priklausančių pajamų, reiškia valstybės biudžetui buvo padaryta žala. Pareiškėja, neigdama žalos padarymą biudžetui, nurodo LVAT bylą Nr. A15-141/2005. Šioje byloje nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, kadangi joje buvo nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turėjo mokesčio permoką, kuri padengė nesumokėtu mokesčiu padarytą žalą (LVAT 2005 m. vasario 9 d. nutartis). Pareiškėja nenurodo tokios aplinkybės, kad turėjo mokesčio permoką, kuri padengtų visas nesumokėtų mokesčių sumas, ar jų dalį.

27Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo pelno mokesčio baudos ir delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

28Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

Nutarė

29Pareiškėjos UAB „Prie Lėvens“ skundą atmesti.

30Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.