Byla e2-36-798/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos Futbolo klubo „Kauno Žalgiris“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal atsakovės viešosios įstaigos Futbolo klubo ,,Kauno Žalgiris“ prašymą dėl ieškovės viešosios įstaigos futbolo klubo ,,Žalgiris“ ieškinio reikalavimo uždrausti viešajai įstaigai Futbolo klubui ,,Kauno Žalgiris“ savo sportinėje ir ūkinėje-komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį ŽALGIRIS, įskaitant, bet neapsiribojant, šio žymens naudojimą futbolo komandos ir / ar juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą palikimo nenagrinėto.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) futbolo klubas „Žalgiris“ ieškinyje prašo:
    1. iš dalies panaikinti atsakovės, viešosios įstaigos Kauno „Žalgiris“ rėmėjas, prekių ženklo ŽALGIRIS registraciją Nr. 59171 Nicos klasifikacijos 3, 5, 8, 9, 12, 13, 14, 16, 18, 20, 21, 22, 24, 25, 26, 28, 29, 32, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 41, 43, 44, 45 klasės prekėms ir paslaugoms, paliekant registraciją galioti 3 klasės prekėms (kvapai automobiliams); 9 klasės prekėms (atmintukai [USB]; nešiojamieji šviesos atšvaitai (nuo eismo avarijų); 14 klasės prekėms (raktų žiedai su pakabučiais); 16 klasės prekėms (knygos; piešimo, braižymo bloknotai; kalendoriai; rašikliai); 21 klasės prekėms (gėrimų termosai; butelių atidarytuvai); 25 klasės prekėms (apranga); 26 klasės prekėms (juostos; rankos raiščiai); 32 klasės prekėms (energetiniai gėrimai); 34 klasės prekėms (žiebtuvėliai) bei 41 klasės paslaugoms (televizijos pramoginės laidos, radijo pramoginės laidos, renginių organizavimas ir sporto veikla, visos įvardintos veiklos, išimtinai susijusios su krepšiniu);
    2. iš dalies panaikinti atsakovės, VšĮ „Žalgirio krepšinio centras“, prekių ženklo BC ŽALGIRIS, fig. registraciją Nr. 53955 Nicos klasifikacijos 3, 5, 8, 9, 14, 16, 18, 20, 21, 24, 26, 28, 29, 33, 34, 35, 36, 38, 39, 43, 45 klasės prekėms ir paslaugoms, paliekant registraciją galioti 3 klasės prekėms (kvapai automobiliams); 9 klasės prekėms (nešiojamieji šviesos atšvaitai (nuo eismo avarijų); švilpukai; puošybiniai magnetai); 14 klasės prekėms (laikrodžiai; raktų žiedai su pakabučiais); 16 klasės prekėms (knygos; kalendoriai); 21 klasės prekėms (puodeliai); 25 klasės prekėms (apranga), 26 klasės prekėms (juostos; rankos raiščiai; puošnieji ženkliukai (sagos); 28 klasės;
    3. įpareigoti atsakovę VšĮ Futbolo klubą „Kauno Žalgiris“ pakeisti savo pavadinimą taip, kad jame jokia apimtimi ir jokia forma nebūtų naudojamas žymuo ŽALGIRIS, ir šiuos pakeitimus ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registre, nurodant, kad atsakovui per teismo sprendime nurodytą terminą neįvykdžius įpareigojimo pakeisti juridinio asmens pavadinimą, bus skirta 100 Eur bauda už kiekvieną uždelstą dieną; uždrausti atsakovui savo sportinėje ir ūkinėje-komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį ŽALGIRIS, įskaitant, bet neapsiribojant, šio žymens naudojimą futbolo komandos ir / ar juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą.
  2. Atsakovė VšĮ Futbolo klubas ,,Kauno Žalgiris“ pateikė teismui prašymą palikti nenagrinėtu ieškinį trečiojo reikalavimo dalyje, kurioje ieškovė prašė uždrausti atsakovei savo sportinėje ir ūkinėje-komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį ŽALGIRIS, įskaitant, bet neapsiribojant, šio žymens naudojimą futbolo komandos ir / ar juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą. Taip pat atsakovė prašė, tuo atveju, jei teismas šioje dalyje ieškinį paliktų nenagrinėtu, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi atsakovei VšĮ Futbolo klubo ,,Kauno Žalgiris“ taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  3. Nurodė, kad Lietuvos futbolo federacijos nariais yra regioninės futbolo asociacijos, įskaitant, Vilniaus regiono futbolo sąjungą, kurios nariu yra ieškovė, ir Kauno apskrities futbolo federaciją, kurios nariu yra atsakovė VšĮ Futbolo klubas ,,Kauno Žalgiris“. Lietuvos futbolo federacijos įstatų 59 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos futbolo federacija pripažįsta nepriklausomą Tarptautinį Sporto Arbitražo Teismą, esantį Lausanne mieste, kaip ginčus tarp Lietuvos futbolo federacijos, narių, Lietuvos futbolo federacijos organų, lygų, klubų, žaidėjų, oficialių asmenų, žaidėjų agentų, taip pat kaip tai nurodyta FIFE ir UEFA įstatų nuostatose, kompetenciją turinčią spręsti instituciją. Įstatų 61 straipsnis nustato, kad Lietuvos futbolo federacija, nariai, Lietuvos futbolo federacijos organai, lygos, klubai, žaidėjai, oficialūs asmenys, žaidėjų agentai bet kokį su nacionaliniais reikalais susijusį ginčą, kylantį dėl ar susijusį su Lietuvos futbolo federacijos ar narių įstatų, Lietuvos futbolo federacijos ar narių priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų taikymu, ar Lietuvos futbolo federacijos organų sprendimais spręs paskutinėje instancijoje tik Tarptautiniame Sporto Arbitraže, Lausanne mieste, kuriame ginčai bus sprendžiami nesikreipiant į bendrosios kompetencijos teismą, išskyrus, jeigu FIFA, UEFA, Lietuvos futbolo federacija įstatai, taisyklės, reglamentai ar kiti dokumentai nustato kitaip arba/ir Lietuvos įstatymai tai tiesiogiai draudžia. Tai reiškia, kad Lietuvos futbolo federacijos nariai ir klubai, prisijungdami prie Lietuvos futbolo federacijos ir siekdami dalyvauti Lietuvos futbolo federacijos organizuojamose varžybose, išreiškė valią būti saistomiems šio arbitražinio susitarimo. Teigė, jog ieškovės reikalavimas yra teismingas išimtinai Tarptautiniam Sporto Arbitražui, todėl ieškinys šioje dalyje turi būti paliktas nenagrinėtu, kaip neteismingas Vilniaus apygardos teismui. Prašomas palikti nenagrinėtu reikalavimas yra susijęs ne su prekių ženklų teise, o su sporto teise.
  4. Ieškovė VšĮ futbolo klubas ,,Žalgiris“ atsiliepime prašė atsakovės prašymus atmesti.
  5. Nurodė, jog arbitražui gali būti perduoti tik tie ginčai, kurie yra aiškiai nurodyti arbitražiniame susitarime. Arbitražiniame susitarime nenurodyti ginčai turi būti nagrinėjami teisme. Lietuvos futbolo federacijos įstatuose nurodyta arbitražinė išlyga skirta tik labai konkretiems ginčams spręsti, t. y. kylantiems iš Lietuvos futbolo federacijos sprendimų. Įstatuose nėra imperatyviai nurodyta, kad ginčai, kylantys iš kitų teisinių santykių, išskyrus aiškiai įstatuose išvardintus ginčus, tame tarpe ir deliktinių, taip pat priskiriami Tarptautinio Sporto Arbitražo Teismo kompetencijai, todėl šiuo atveju arbitražinė išlyga neturėtų būti taikoma. Nagrinėjamu atveju ginčas nėra kilęs iš Lietuvos futbolo federacijos sprendimo leisti atsakovui klubo pavadinime naudoti žymenį Žalgiris, ginčas šioje byloje yra kilęs dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – juridinio asmens ir prekių ženklo savininko teisių pažeidimo, kilusio iš tęstinių atsakovo veiksmų dar iki Lietuvos futbolo federacijos sprendimo, kuomet atsakovas pradėjo 2015 m. pavasarį naudoti žymenį Žalgiris savo veikloje, o 2016 m. gruodžio mėnesį pakeitė savo pavadinimą taip, kad jame būtų ir žymuo Žalgiris, ir tik vėliau kreipėsi į Lietuvos futbolo federaciją su prašymu dėl komandos pavadinimo pakeitimo. Todėl Lietuvos futbolo federacijos sprendimas buvo tik atsakovo delikto pasekmė. Kita vertus, ieškovė pažymi, kad ginčas kilęs ne iš sporto teisinių santykių, bet iš intelektinės nuosavybės teisinių santykių bei konkurencijos teisės santykių. Ginčai, kylantys iš intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, nepatenka ir į Tarptautinio Sporto Arbitražo Teismo, sprendžiančio su sportu susijusius ginčus, kompetenciją.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atsakovės VšĮ Futbolo klubo ,,Kauno Žalgiris“ prašymus atmetė.
  2. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016, išaiškinimus, konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp privačių juridinių asmenų, todėl subjektinio arbitruotinumo klausimas nekyla. Tuo tarpu, šalių pozicija byloje išsiskiria dėl objektinio arbitruotinumo, o taip pat, dėl arbitražinio susitarimo galiojimo ginčo šalims apimties. Ginčas dėl uždraudimo atsakovui savo sportinėje ir ūkinėje-komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį ŽALGIRIS, įskaitant, bet neapsiribojant, šio žymens naudojimą futbolo komandos ir / ar juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus tiesiogiai nėra priskiriamas nearbitruotiniems ginčams, tačiau kaip matyti iš specialaus teisės akto – Prekių ženklų įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių ginčų sprendimą bei teisių gynybos ypatumus, – išimtinei Vilniaus apygardos teismo kompetencijai yra priskiriami ne tik ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos, bet ir dėl prekės ženklo savininko teisių gynimo.
  3. Teismo vertinimu, atsakovė pernelyg siaurai aiškino Komercinio arbitražo įstatyme numatytą draudimą perduoti arbitražiniam nagrinėjimui tik ginčus dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Juolab, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 28 straipsnis, kuriame nustatyta Vilniaus apygardos teismo išimtinė kompetencija, nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėja civilines bylas dėl ginčų, numatytų Prekių ženklų įstatyme. Kadangi Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio 2 dalis išplečia teismo kompetencijai priskirtų ginčų ratą, todėl teismas atsakovės prašymą dėl dalies ieškinio reikalavimų palikimo nenagrinėtu atmetė.
  4. Kadangi tokio pobūdžio ginčas nėra arbitruotinas, teismas atskirai nepasisakė dėl arbitražinio susitarimo galiojimo ginčo šalims apimties.
  5. Netenkinęs prašymo dėl dalies ieškinio reikalavimų palikimo nenagrinėtais, teismas nesprendė ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde atsakovė VšĮ Futbolo klubas ,,Kauno Žalgiris“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti atsakovės prašymą ir:
    1. palikti nenagrinėtu ieškovės VšĮ futbolo klubo „Žalgiris“ 2016 m. sausio 17 d. ieškinį, dalyje dėl reikalavimo: „uždrausti VšĮ Futbolo klubui „Kauno Žalgiris“ juridinio asmens kodas 300054549, savo sportinėje ir ūkinėje – komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį ŽALGIRIS, įskaitant, bet neapsiribojant, šio žymens naudojimą futbolo komandos ir/ar juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą“;
    2. panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-773-407/2016 atsakovei VšĮ Futbolo klubui „Kauno Žalgiris“ pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei VšĮ Futbolo klubui ,,Kauno Žalgiris“ iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sportinėje ir/ar ūkinėje-komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį Žalgiris, įskaitant šio žymens naudojimą futbolo komandos ir/ar juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą;
    3. priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
  2. Nurodo šiuos nesutikimo su skundžiama nutartimi argumentus:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir netinkamai atskyrė priskirtinumo ir teismingumo institutus bei nepagrįstai vertino CPK 28 straipsnį ir Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio 2 dalį, kaip numatančius imperatyvųjį priskirtinumą. Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis. Tai reiškia, kad pagal bendrąją taisyklę visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus atskiras Komercinio arbitražo įstatyme numatytas išimtis. Nearbitruotinų ginčų sąrašą, t. y. imperatyvųjį priskirtinumą, nustato Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, pagal kurią, arbitražui, be kita ko, negali būti perduoti ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Atkreipia dėmesį, kad ieškinio trečiasis reikalavimas nėra ginčas dėl prekių ženklų registracijos, t. y. reikalavimu nėra ginčijama atsakovės prekių ženklo registracija. Taigi, kadangi reikalavimas nepatenka į Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą nearbitruotinų ginčų sąrašą, vadovaujantis to paties straipsnio 1 d., toks ginčas yra laikytinas arbitruotinu ir ieškovė su atsakove turėjo įstatymo neribojamą teisę susitarti ginčo nagrinėjimą perduoti Tarptautiniam Sporto Arbitražo Teismui.
    2. Skundžiamoje nutartyje cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo nurodyta, kad: objektinio arbitruotinumo esmė ta, kad tam tikrų kategorijų ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže dėl paties nagrinėtinų klausimų pobūdžio (pvz., finansinių asmenų teisinio statuso klausimai, ginčai dėl patentų, prekių ženklų, darbo ginčai <...>. Pažymi, kad šioje nutartyje kasacinis teismas paaiškino tik bendrus objektinio arbitruotinumo principus, paaiškindamas, kad dalis ginčų, susijusių su prekių ženklais (konkrečiai – jų registracijos klausimais) yra nearbitruotini. Kartu pažymi ir tai, kad šioje nutartyje nurodyti generalizuoti atvejai neatitinka dabar galiojančios Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje.
    3. Skirtingos Komercinio arbitražo įstatymo 11 ir 12 straipsnių redakcijos nustatė skirtingas imperatyvaus priskirtinumo taisykles; nuo 2012-06-30 įstatymų leidėjo valia dalis ginčų, susijusių su prekių ženklais, tapo arbitruotini. Vienintelė imperatyvaus priskirtinumo prekių ženklų teisėje taisyklė liko ginčai dėl prekių ženklų registracijos, kurie ir toliau yra nagrinėti išimtinai tik teismuose.
    4. Pagal suformuotą teismų praktiką, teismui konstatavus, kad šalių ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže, nepaisant CPK 337 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės taisyklės, tikslinga ne tik panaikinti pirmosios instancijos teismo procesinį veiksmą, bet ir ieškinį palikti nenagrinėtą.
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė VšĮ futbolo klubas „Žalgiris“ prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.
  4. Nurodo šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:
    1. Klausimą dėl to, ar šis tarp šalių kilęs ginčas yra arbitruotinas ar ne, reikia aiškinti sistemiškai vadovaujantis Prekių ženklų įstatymo, Komercinio arbitražo įstatymo bei CPK nuostatomis, kaip šiuo atveju ir aiškino pirmosios instancijos teismas.
    2. CPK 22 straipsnio 1 dalis nurodo, jog teismams nagrinėti CPK nustatyta tvarka yra priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių.
    3. Nėra pagrįsta teigti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje situacijoje vadovaudamasis Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio nuostatomis neteisingai aiškino, taikė bei klydo sumaišydamas teismingumo ir bylų priskirtinumo institutus, kadangi būtent Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnis reglamentuoja būtent ginčų, kylančių iš intelektinės nuosavybės, priskirtinumą konkrečioms institucijoms (Valstybinio patentų biuro Apeliaciniam skyriui arba Vilniaus apygardos teismui).
    4. Pagal bendrąsias arbitražo taisykles, ginčas arbitražui gali būti perduotas tik esant šalių susitarimui dėl arbitražo. Šiuo atveju nėra sudaryta ir apeliantė nepateikė teismui jokių galiojančių susitarimų dėl ginčų, kylančių iš prekių ženklų ir / ar konkurencijos teisės sprendimo arbitražo būdu.
    5. Ieškinio trečiasis reikalavimas nėra priskirtinas Tarptautinio Sporto Arbitražo Teismo kompetencijai. Lietuvos futbolo federacijos įstatuose nėra imperatyviai nurodyta, jog ginčai, kylantys iš kitų teisinių santykių, tame tarpe ir deliktinių (intelektinės teisės pažeidimo), taip pat priskiriami Tarptautinio Sporto Arbitražo Teismo kompetencijai. kompetencijai. Vien tik nuoroda Lietuvos futbolo federacijos įstatuose, jog tam tikri su Federacijos sprendimais susiję ginčai tarp narių yra perduodami spręsti Tarptautiniam Sporto Arbitražo Teismui, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog šalys buvo sudariusios arbitražinį susitarimą dėl visų ginčų arbitražinio nagrinėjimo.
    6. Atkreipia dėmesį, jog priešingai nei teigia apeliantė, nagrinėjamas ginčas kyla ne iš sporto teisinių santykių, o iš intelektinės nuosavybės teisinių santykių bei konkurencijos teisės santykių, t. y. būtent iš šių įstatymų pažeidimų, kurie nepatenka į arbitražinės išlygos apimtį. Ieškovės teisės ir interesai buvo pažeisti ne Lietuvos futbolo federacijos sprendimu (kuriuo leidžiama komandos pavadinime naudoti žymenį „Žalgiris“), o neteisėtais apeliantės veiksmais. Lietuvos futbolo federacija neturėjo ir neturi kompetencijos spręsti ginčų dėl klubų, komandų pavadinimų, naudojamų prekių ženklų klaidinamo panašumo ir dėl to kylančio teisių pažeidimo, dėl kurio nagrinėjamoje byloje kaip tik ir yra kilęs ginčas.

5Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl faktinių aplinkybių

  1. Ieškovė VšĮ futbolo klubas „Žalgiris“ ir atsakovė VšĮ Futbolo klubas „Kauno Žalgiris“ yra sporto klubai, vienijantys futbolo sporto šakos futbolininkus ir ugdantys atitinkamas futbolo sporto komandas. Ieškovei priklauso „Žalgirio“ futbolo komanda, atsakovei – „Kauno Žalgirio“ futbolo komanda.
  2. Lietuvos futbolo federacijos Vykdomasis komitetas 2016 m. sausio 12 d. sprendimu leido atsakovės futbolo komandai vadintis „Kauno Žalgiriu“ ir leido šį žymenį atitinkamai naudoti futbolo sportinėje veikloje – A lygoje žaisti „Kauno Žalgirio“ pavadinimu.
  3. Byloje ginčas kilo dėl ieškinyje nurodyto trečiojo reikalavimo – uždrausti VšĮ Futbolo klubui „Kauno Žalgiris“ savo sportinėje ir ūkinėje-komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį ŽALGIRIS, įskaitant, bet neapsiribojant, šio žymens naudojimą futbolo komandos ir/ar juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą –arbitruotumo / nearbitruotumo.

7Dėl ginčo nearbitruotumo

  1. Arbitruotinumo teisinė kategorija yra susijusi su klausimu, kokių subjektų ir kokie ginčai pagal atitinkamos valstybės teisės aktus gali arba negali būti perduodami nagrinėti arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016). Arbitruotinumo teisinė kategorija yra susijusi su klausimu, kokių subjektų ir kokie ginčai pagal atitinkamos valstybės teisės aktus gali arba negali būti perduodami nagrinėti arbitraže, pagal tai išskirtinos dvi sąvokos – subjektinis arbitruotinumas (arbitruotinumas ratione personae) ir objektinis arbitruotinumas (arbitruotinumas ratione materiae). Subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže. Atitinkami ribojimai paprastai yra siejami su asmenų, kuriems jie taikomi, statusu ir (arba) atliekamomis funkcijomis – daugelyje šalių pati valstybė arba valstybės ar savivaldybės kontroliuojami subjektai neretai neturi teisės sudaryti arbitražinių susitarimų arba jiems sudaryti privalo gauti atitinkamą leidimą. Tokio pobūdžio subjektų galimybės sudaryti arbitražinius susitarimus gali priklausyti ir nuo tarptautinio elemento egzistavimo atitinkamame teisiniame santykyje – remtis draudimu sudaryti arbitražinius susitarimus galima tik tais atvejais, kai teisinis santykis yra nacionalinis, bet ne tarptautinis. Šiuo atveju laikoma, kad tokio pobūdžio ribojimai yra nacionalinės, o ne tarptautinės viešosios tvarkos elementas, be to, galimybės laisva valia arbitražinį susitarimą sudariusiam asmeniui remtis savo nacionalinėje teisėje įtvirtintu ribojimu sudaryti arbitražinius susitarimus prieš užsienio subjektą egzistavimas, kai vienai iš šalių tai naudinga, neatitiktų bendrųjų teisės principų. Objektinio arbitruotinumo esmė ta, kad tam tikrų kategorijų ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže dėl paties nagrinėtinų klausimų pobūdžio (pvz., fizinių asmenų teisinio statuso klausimai, ginčai dėl patentų, prekių ženklų, darbo ginčai, šeimos ginčai, bankroto bylos iškėlimas, administraciniai ginčai, baudžiamosios ir konstitucinės teisės klausimai ir kt.). Šiuo atveju laikoma, kad tokio pobūdžio klausimai yra tiek svarbūs, jog yra rezervuojami valstybės teismų jurisdikcijai (pavyzdžiui, viešosios teisės reguliavimo sričiai priskirtini klausimai), arba dėl bylos esmės atitinkamų ginčų nagrinėjimas arbitraže nebūtų efektyvus, pavyzdžiui, tais atvejais, kai ginčas susijęs su trečiųjų asmenų, nesudariusių arbitražinio susitarimo, teisėmis ir pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015).
  2. Juridiniai asmenys pagal interesų tenkinimo pobūdį yra skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Viešoji įstaiga ? tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas ? tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą (Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Kadangi nagrinėjamos bylos šalys yra viešosios įstaigos (viešieji juridiniai asmenys), todėl pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp privačių juridinių asmenų. Taigi, subjektinio arbitruotinumo klausimas kyla.
  3. Apeliantė teigia, jog trečiasis ieškinio reikalavimas yra tiesiogiai ir neatsiejamai susijęs ir kilęs dėl Lietuvos futbolo federacijos Vykdomo komiteto 2016 m. sausio 12 d. sprendimo, kuriuo Federacija leido futbolo komandai vadintis „Kauno Žalgiris“ ir leido šį žymenį atitinkamai naudoti futbolo sportinėje veikloje – žaisti A lygoje „Kauno Žalgirio“ pavadinimu. Lietuvos futbolo federacijos įstatų 61 straipsnis nustato, kad Lietuvos futbolo federacija, nariai, Lietuvos futbolo federacijos organai, lygos, klubai, žaidėjai, oficialūs asmenys, žaidėjų agentai bet kokį su nacionaliniais reikalais susijusį ginčą, kylantį dėl ar susijusį su Lietuvos futbolo federacijos ar narių įstatų, Lietuvos futbolo federacijos ar narių priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų taikymu, ar Lietuvos futbolo federacijos organų sprendimais spręs paskutinėje instancijoje tik Tarptautiniame Sporto Arbitraže, Lausanne mieste, kuriame ginčai bus sprendžiami nesikreipiant į bendrosios kompetencijos teismą, išskyrus, jeigu FIFA, UEFA, Lietuvos futbolo federacija įstatai, taisyklės, reglamentai ar kiti dokumentai nustato kitaip arba / ir Lietuvos įstatymai tai tiesiogiai draudžia. Byloje nė viena iš šalių nepareiškė reikalavimo nuginčyti arbitražinę išlygą. Arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir atitinkamos valstybės teismas gali jo nepripažinti, tačiau niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. teismas savo iniciatyva (ex officio) gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Taigi, Lietuvos futbolo federacijos įstatų 61 straipsnis numato subjektams (viešosioms įstaigoms) galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus, susijusius su nacionaliniais reikalais, Lietuvos futbolo federacijos ar narių įstatais, Lietuvos futbolo federacijos organų sprendimais, arbitraže, tačiau nustato išlygas, kuomet ginčai šiems subjektams tampa nearbitruotini: jeigu FIFA, UEFA, Lietuvos futbolo federacija įstatai, taisyklės, reglamentai ar kiti dokumentai nustato kitaip arba / ir Lietuvos įstatymai tai tiesiogiai draudžia.
  4. Kasacinio teismo išaiškinta, jog teismas privalo išsiaiškinti, ar reikalavimas grindžiamas santykiais, kuriems taikomas arbitražinis susitarimas; nustačius, kad šalys nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo dėl sutartinių santykių, iš kurių kildinamas ieškinyje pareiškiamas reikalavimas, ginčas turi būti nagrinėjamas teisme, tačiau, jeigu nustatoma, kad tokiam ginčui turi būti taikomas arbitražinis susitarimas, ieškinys privalo būti paliktas nenagrinėtas. Taigi sprendžiant klausimą dėl to, ar šalys susitarė dėl nagrinėjamoje byloje atsiradusio ginčo sprendimo arbitraže, teisminio nagrinėjimo dalykas, visų pirma, yra šalių sudaryto arbitražinio susitarimo taikymo apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011). Nagrinėjamu atveju nustatytos formos arbitražinis susitarimas tarp šalių nėra sudarytas (Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnis) ir apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta jokių galiojančių susitarimų dėl arbitruojamų ginčų (CPK 178 straipsnis). Ginčas kilęs dėl apeliantės neteisėtų veiksmų – juridinio asmens ir prekių ženklo savininko teisių pažeidimo, kilusio iš tęstinių apeliantės veiksmų dar iki Lietuvos futbolo federacijos sprendimo, kuomet apeliantė pradėjo 2015 m. pavasarį naudoti žymenį ŽALGIRIS savo veikloje, o 2016 m. gruodžio mėnesį pakeitė savo pavadinimą taip, kad jame būtų ir žymuo Žalgiris, ir tik vėliau kreipėsi į Lietuvos futbolo federaciją su prašymu dėl komandos pavadinimo pakeitimo. Taigi, tarp šalių kilęs ginčas dėl prekės ženklo savininko teisių gynybos (prekės ženklo dalių registracijos panaikinimo). Ginčai, susiję su prekių ženklų registracija ir iš jos kylančiomis teisėmis, yra priskirtini išimtinei teismo kompetencijai (Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio 2 dalis). Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnio 2 dalį arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Pagal CPK 22 straipsnio 1 dalį teismams nagrinėti CPK nustatyta tvarka yra priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių. Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnyje nustatytas ginčų, kylančių iš intelektinės nuosavybės priskirtinumas Valstybinio patentų biuro Apeliaciniam skyriui arba Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismui yra priskirta nagrinėti ginčus dėl Valstybinių patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimų, ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, ženklo registracijos panaikinimo, ženklo savininko teisių gynimo, ženklo pripažinimo plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje, Bendrijos prekių ženklų pagal Reglamentą dėl Bendrijos prekių ženklo. Atsižvelgiant į objektinio arbitruotinumo esmę, šios kategorijos ginčas negali būti nagrinėjamas arbitraže dėl nagrinėtinų klausimų pobūdžio, t. y. ginčas, susijęs su prekės ženklų teisiniais santykiais, patenka į Prekių ženklų įstatymo reguliavimo sritį. Šią išvadą patvirtina ir tai, kai reikalavimas grindžiamas teisiniais santykiais, dėl kurių nesudarytas arbitražinis susitarimas, toks pareikštas reikalavimas nagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).
  5. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios panaikinti atskirojo skundo nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  6. Kiti apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

9Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai