Byla 2A-1208-275/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,

3kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Petro Jaržemskio,

4sekretoriaujant I.Juchnevičiūtei,

5dalyvaujant ieškovui A. K., jo atstovui adv. E.Chranovskij, trečiojo asmnes LR Krašto apsaugos ministerijos atstovui V. Z., vertėjai O.Jakšto,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo VĮ „Valstybės turto fondas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams VĮ „Registrų centras“, VĮ „Valstybės turto fondas“ dėl nuosavybės teisės į pastatą fakto nustatymo ir pastato registracijos panaikinimo bei atsakovo VĮ „Valstybės turto fondas“ priešieškinį ieškovui A. K., trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijai dėl servituto nustatymo.

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

8Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės į pastatą nustatymo ir pastato teisinės registracijos panaikinimo. Prašė CK 4.68-4.71 str., 4.22-4.30 str., 4.40 str., 4.47 str., 6.395 str. 1 d. pagrindu panaikinti poilsio namelio registraciją Valstybės turto registre, įtraukimą į privatizavimo objektų sąrašą bei pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ginčo namelį. Kadangi ieškovas turtą valdė teisėtai ir sąžiningai, prašė pripažinti, kad ieškovas nuosavybę į ginčo namelį įgijo įgyjamąja senatimi bei panaikinti pastato teisinę registraciją. Nurodė, kad 1996-09-03 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo iš S. V. žemės ūkio veiklai sklypą (unikalus Nr. ( - )), esantį ( - ), su poilsio nameliu. Įsigijęs žemės sklypą, ieškovas faktiškai įsigijo ir poilsio namelį (unikalus Nr. ( - )), bendro 46,58 kv. m. ploto. Pastatas buvo statytas 1986 metais ir plane nebuvo pažymėtas. Iš sodų bendrijos administracijos sužinojęs, kad poilsio namelio dokumentai bus įforminti vėliau, ieškovas atskirai dėl namelio įteisinimo nesikreipė, būdamas įsitikinęs, jog namelis tapo jo nuosavybe, o visi dokumentai ir formalumai bus sutvarkyti vėliau. 2006-02-03 jis gavo VĮ „Valstybės turto fondas“ raštą, kad jo namelis yra įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą; namelio vertė buvo nurodyta 3 620 Lt. Tuo tarpu Nekilnojamojo turto registre namelio rinkos vertė yra 15 262 Lt. Kadangi registracija ir namelio įvertinimas bei apžiūra įvyko ieškovui nežinant ir nedalyvaujant, buvo pažeistos jo teisės. Atsakovo prašant parduoti pastatą, ieškovui telefonu buvo išaiškinta, kad ginčo namelis bus privatizuotas viešo aukciono būdu ir jis neturįs jokios pirmenybės teisės. Tuo tarpu ieškovas manė, jog turi teisę įsigyti namelį ne viešojo aukciono būdu. Faktiškai nuo įsigijimo momento ieškovas atliko namelio priežiūrą, VĮ „Valstybės turto fondas“ nesiėmė jokių priemonių realiai padėčiai įteisinti ir nemokėjo ieškovui nuomos mokesčio, todėl manė, kad būtų teisinga žemės savininkui pasiūlyti privatizuoti pastatą kitu būdu. Kadangi įsigyjant žemės sklypą, poilsio namelis nebuvo niekur įregistruotas, į Nekilnojamojo turto registrą įrašytas tik 1999 metais, jokio plano iki to laiko nebuvo. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 6 str. 6 p., 13 p. nustato, kad žemės sklypo plane būtų nurodyta užstatyta teritorija, to nebuvo padaryta, todėl namelis negalėjo būti registruotas Turto registre ir neturi valstybei priklausančios nuosavybės teisės turto statuso. Be to, CK 4.40 str. 1 p. nurodo, jog žemės sklypo savininkui priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai, bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip; pagal 6.395 str. 1 p., parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas, jei tai neaptarta, laikoma, kad nuosavybės teisė į pastatus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Ieškovas žemės sklypą įsigijo teisėtai iš teisėto savininko, namelio valdymas buvo sąžiningas, atviras, teisėtas ir nepertraukiamas per visą naudojimosi terminą.

9Atsakovas VĮ „Valstybės turto fondas“ su ieškiniu nesutiko. Prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o priešieškinį tenkinti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovo teiginys, jog įsigydamas žemės sklypą, jis įsigijo ir poilsio namelį, niekuo nepagrįstas: ieškovas nepateikė nei pardavėjo S. V., nei paties ieškovo teisę į poilsio namelį liudijančių dokumentų. Be to, faktas, kad ieškovas nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, neįtakoja ir nepatvirtina fakto, kad jis įsigijo ir namelį, todėl CK 6.395 str. 1 d. nuostata negali būti taikoma, kadangi sklypo perleidimo sutartimi buvo aptarta, kas pirkėjui pereina – vandenys, miškas, želdiniai, sodiniai ir melioracijos įrenginiai; statiniai sutartyje nepaminėti. Ieškovas, įsigijęs sklypą, žinojo apie jame esantį statinį, tačiau neinicijavo kadastro duomenų atnaujinimo ir dėl savo aplaidumo neišsiaiškino jo teisinės priklausomybės, nesiėmė priemonių ištaisyti netikslius ar neteisingus kadastro duomenis. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovas ginčo namelį valdo patikėjimo teise nuo 1999-03-10, kai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-08-04 nutarimu Nr. 1005 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (pastatų ar jų dalių, statinių ir įrenginių) perdavimo VĮ „Valstybės turto fondas“ tvarkos“ Krašto ministerija perdavė, o VĮ „Valstybės turto fondas“ turto perdavimo-priėmimo aktu perėmė valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal tuo metu galiojusio 1998-05-12 Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijos 10 str. 3 d., patikėjimo teisė įsigaliojo iš karto, nuo priėmimo patvirtinimo įgalioto asmens parašu, t.y. nuo 1999-03-10, o techninė inventorizacija atlikta 1999-05-12. 2000-03-06 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 258 „Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo dalinio pakeitimo“ ginčo namelis įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą. Turėdamas tikslą tinkamai parengti ir paskelbti namelio privatizavimo programą, atsakovas 2006-02-01 kreipėsi raštu į žemės sklypo savininką - ieškovą A. K., prašydamas pateikti sutikimą dėl jo pardavimo. A. K. sutikimo nedavė. CK 6.349 str. 1 d. nustato, jog parduodant nekilnojamąjį daiktą, pirkėjui turi būti perduotos ir nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina naudoti pagal paskirtį. Kuomet pastato savininkas nėra žemės sklypo savininkas, be sklypo savininko sutikimo daiktą galima parduoti tik tuo atveju, kai tai neprieštarauja įstatymui ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Valstybės turto fondui pardavus namelį, ateityje gali kilti būsimo savininko teisių turinio problemų, todėl yra būtina nustatyti teisėto namelio valdytojo teisę į žemės sklypo dalį, reikalingą tinkamam teisių įgyvendinimui, t.y. servitutą, todėl prašė nustatyti A. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype servitutą, suteikiantį teisę patekti į VĮ „Valstybės turto fondas“ patikėjimo teise valdomą valstybei nuosavybės teise priklausantį 46,58 kv. m. poilsio namelį (unikalus Nr. 4197-9018-8120), jį eksploatuoti ir prižiūrėti.

10Tretysis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Priešieškinį paliko spręsti teismo nuožiūra, nors manė, jog priešieškinys pagrįstas. Nurodė, kad ieškinio argumentus dėl pastato įsigijimo paneigia žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad A. K. įsigijo tik sklypą. Sandorio metu galiojusio CK 153 str. 2 d. nustatė, kad ant kito savininko žemės pastatyti pastatai nelaikomi jo žemės priklausiniu, jei kitaip nenustato įstatymai, ar sutartis su žemės savininku. Be to, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenimis, pirmą kartą ginčo pastato planas pamatuotas ir nubraižytas 1990-04-24, todėl atmestini ieškovo argumentai, kad iki 1999 metų nebuvo jokių duomenų apie pastatą. Teisinė registracija atlikta galiojančių ir nenuginčytų dokumentų pagrindu, laikantis registravimo metu galiojusių įstatymų; ieškovas neįrodė, jog registracija atlikta be pagrindo ir neginčijo dokumentų, kurių pagrindu registracija atlikta. Taip pat ieškovas nepagrįstai reikalavimą grindė įgyjamąja senatimi, kadangi CK 4.69 str. 3 d. įtvirtina, kad įgyjamosios senaties būdu negali būti įgyta nuosavybės teisė į valstybei priklausančius daiktus, bei į kito asmens vardu registruotus daiktus.

11Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Nurodė, kad ginčo namą nuo 1991-10-08 iki 1999-03-10 patikėjimo teise valdė Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vilniaus Dariaus ir Girėno atskiroji aviacijos eskadrilė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-09-20 nutarimu Nr. 388 „Dėl Valstybinės sporto ir technikos organizacijos „Vytis“ panaikinimo ir kai kurių jos įmonių perdavimo į Krašto apsaugos departamento balansą“, 1991-09-27 Vyriausybės potvarkiu Nr. 677p ir KAD 1991-10-08 įsakymu Nr. 218 „Dėl specifinės paskirties įmonių perdavimo į SKAT balansą“, nuo 1991-10-08 į SKAT balansą buvo perduotas Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubas, ir minėto įsakymo Nr. 218 pagrindu, ginčo namas įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų eskadrilės pagrindinių priemonių sąrašo matyti, kad namai buvo KASP eskadrilės balanse, ginčo namas įregistruotas pagrįstai ir teisėtai, todėl ieškovas nuosavybės teisės į namą neturi. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. 1 d. nustato, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą registruojamos tik įregistravus patį daiktą; kadangi registre nurodytas daiktinių teisių turėtojas ir valdytojas, akivaizdu, kad ieškovas daiktinių teisių į namą neturi.

12Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006-12-14 sprendimu atmetė ieškovo A. K. ieškinį atsakovams VĮ „Registrų centras“, VĮ „Valstybės turto fondas“ dėl nuosavybės teisės į pastatą fakto nustatymo, pastato registracijos ir įtraukimo į privatizavimo objektų sąrašą panaikinimo. Taip pat atmetė atsakovo VĮ „Valstybės turto fondas“ priešieškinį ieškovui A. K., trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijai dėl servituto nustatymo. Teismas konstatavo, kad ginčo pastato nuosavybės teisė yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu dar 1999 metais. Motyvavo, kad teismas negali konstatuoti, jog yra visos CK 4.68 - 4.71 str. numatytos sąlygos, tame tarpe ir buvusio, bei esamo valdytojo nepertraukiamas daikto valdymas nustatytą terminą (CK 4.71 str.), todėl nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi fakto nustatymas ieškovui neturi teisinio pagrindo (CK 4.69 str.). Pažymėjo, jog ginčo pastato įregistravimo valstybės nuosavybe pagrindas yra 1991-10-08 steigėjo įsakymas Nr. 218. Ieškovas neginčijo pačios valstybės nuosavybės, o tik teisinę pastato registraciją, tačiau teisinė pastatų registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo faktai, o pati nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose numatytais pagrindais. Šiuo atveju, net ir panaikinus pastato teisinę registraciją, valstybės nuosavybės teisė ir atsakovo patikėjimo teisė liktų nenuginčytos ir ieškovas nuosavybės teisės neįgytų. Teismas taip pat konstatavo, kad jokių dokumentų ar kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovo A. K. teises į ginčo pastatą, byloje nepateikta. Atsakovo VĮ „Valstybės turto fondas“ patikėjimo teisę, bei valstybės nuosavybės teisę patvirtina atsakovo pateikti į bylą dokumentai. Motyvavo, kad VĮ „Valstybės turto fondas“, vykdydamas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo, bei Valstybės turto fondo įstatymo jam pavestas funkcijas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo srityje, veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Kadangi daiktinės teisės į ginčo pastatą byloje nėra paneigtos, todėl nėra pagrindo naikinti pastato įtraukimą į privatizavimo objektų sąrašą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas atmetė ieškovo A. K. ieškinį kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad atsakovas VĮ „Valstybės turto fondas“ reikalavimą dėl servituto nustatymo grindė tuo, jog ateityje, pardavus ginčo pastatą, esantį ieškovo žemės sklype, dėl kurio nesudaryta sutartis, nustatanti šalių teises ir pareigas, bei naudojantis šiuo žemės sklypu, dėl kurio naudojimo yra nenustatytos šalių teisės ir pareigos kitu pagrindu, - gali kilti būsimo poilsio namelio savininko teisių į žemės sklypą turinio problemų. Motyvavo, kad servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio statomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 str. 1 d.), t.y. servitutu suteikiama ribota naudojimosi svetimu daiktu teisė, kuri skiriasi apimtimi. Remiantis CK 4.112 str. 1 d., servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. Be to, servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik įrodžius, kad jis yra objektyviai būtinas, t.y. teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė. Teismas konstatavo, kad atsakovas, pareikšdamas priešieškinį, visiškai nekonkretizavo servituto turinio, nepateikė plano, bei kitų įrodymų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstas išvadas, kokio dydžio žemės plotas reikalingas patekti į statinį, bei jo eksploatavimui ir priežiūrai, taip pat atitinkamai kokio dydžio kompensacija galėtų būti nustatyta už naudojimąsi svetimu daiktu (CK 4.129 str.), todėl priešieškinį taip pat atmetė.

13Atsakovas VĮ „Valstybės turto fondas“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006-12-14 sprendimą dalyje, kurioje buvo atmestas atsakovo VĮ „Valstybės turto fondas“ priešieškinys, panaikinti ir bylą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi fakto nustatymas ieškovui neturi teisinio pagrindo. Teismo teigimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teises į ginčo pastatą. Teismas aiškiai patvirtino, kad ginčo turtas teisėtai priklauso valstybei nuosavybės teise ir patikėjimo teise valdomas VĮ „Valstybės turto fondas“. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį dėl servituto nustatymo, nurodė, kad „atsakovas visiškai nekonkretizavo servituto turinio, nepateikė plano, bei kitų įrodymų, iš kurių būtų galima daryti pamatuotas išvadas, kokio dydžio žemės plotas reikalingas patekti į statinį, bei jo eksploatavimui ir priežiūrai, taip pat atitinkamai kokio dydžio kompensacija galėtų būti nustatyta už naudojimąsi svetimu daiktu“. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais motyvais. Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens - tarnaujančiojo daikto savininko - nuosavybės teisę. Dėl to jis teismo sprendimu gali būti nustatomas tik išimtiniais atvejais. CK 4.126 str. įtvirtinta teisės norma, reglamentuojanti servituto nustatymą teismo sprendimu. Joje nurodoma, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai tarpusavyje nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Taigi servituto nustatymas įstatymo siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), svarstyti ir konstatuoti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį. Nagrinėdamas tokias bylas, teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vieno asmens problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant, ar tų problemų nėra pats sau sukūręs servitutą nustatyti reikalaujantis asmuo ir ar jis pats tų problemų be didelio vargo negalėtų pašalinti. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ginčo pastatas stovi ant ieškovui priklausančio žemės sklypo, todėl, nenustačius servituto, ginčo pastatu naudotis neįmanoma. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo turtas yra teisėtai valdomas valstybės nuosavybės teise ir atsakovo patikėjimo teise. Taip pat teismas pažymėjo, kad servituto nustatymas nebūtų pažeidęs ieškovo teisių. Tačiau, motyvuodamas tuo, kad atsakovas nepateikė plano ir kitų įrodymų, reikalingų nustatyti žemės plotą, reikalingą patekti į pastatą, teismas atmetė atsakovo reikalavimą. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pripažino atsakovo pareigą pateikti tokius įrodymus. VĮ „Valstybės turto fondas“ nėra institucija, turinti kompetenciją projektuoti žemės, kelio ar kitus servitutus. Ši veikla yra vykdoma žemėtvarkos institucijų, todėl net jeigu atsakovo atstovas pasiūlytų teismui nustatyti tam tikrą žemės plotą, reikalingą patekti į statinį, ir teismas tokį servitutą patvirtintų, tai nereiškia, kad toks teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas. Dėl šių priežasčių teismas privalėjo atskirti patį servituto su atitinkamomis teisėmis nustatymą ir techninį teismo sprendimo įgyvendinimą, t.y. servituto projektavimą, formavimą ir tvirtinimą. Teismui nustačius servitutą, ieškovas ir atsakovas įgytų galimybę taikiai susitarti, kokia apimtimi jį suformuoti, kad žemės sklypo (tarnaujančio daikto) savininko nuosavybės teisė būtų kuo mažiau apribota. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visiškai nesvarstė servituto nustatymo klausimo, apsiribojo tik šalių paaiškinimų išklausymu. Dėl tokios teismo pozicijos byla nebuvo objektyviai ir teisingai išnagrinėta, o ginčas liko neišspręstas.

14Ieškovas A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006-12-14 sprendimą dėl servituto nustatymo palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo VĮ „Valstybės turto fondas“ priešieškinį dėl servituto nustatymo ir motyvus pilnai išdėstė savo sprendime. Ieškovas kategoriškai nesutinka su poilsio namelio servituto nustatymu. Nurodo, kad nustačius servitutą bus grubiai pažeistos jo konstitucinės teisės, kadangi jis negalės naudotis, disponuoti ir valdyti savo žemės.

15Skundas atmestinas.

16Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja teismo sprendimo teisėtumą tik toje dalyje, kuria buvo atmestas atsakovo VĮ „Valstybės turto fondas“ priešieškinys, t.y. reikalavimas nustatyti A. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype servitutą, suteikiantį teisę patekti į atsakovo valdomą nuosavybės teise 46,58 kv m poilsio namelį, jį eksploatuoti ir prižiūrėti. Kita teismo sprendimo dalis nėra skundžiama, patikrinus, ar nėra padaryta pažeidimų, sudarančių pagrindą naikinti teismo sprendimo neskundžiamą dalį absoliučiais sprendimų negaliojimo pagrindais ( LR CPK 329 str. 2 d. ), tokių nenustatyta.

17Skundu atsakovas ginčija teismo sprendimo išvadą, kad servitutas negali būti nustatytas dėl to, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kokios apimties servitutas reikalingas jam naudotis turimu pastatu. LR CK 4.112 straipsnio 1 dalis numato, jog servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės. Tai, kad atsakovas prašo nustatyti teisę patekti į poilsio namelį, jį eksploatuoti ir prižiūrėti, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nepageidauja naudotis visu ieškovui priklausančiu 744 kv m ploto žemės sklypu, kuriame pastatytas poilsio namelis, o siekia, kad būtų leidžiama patekti ( nenurodo, ar siekia naudotis jau esamu keliu, ar reikalinga jį naujai suformuoti) į namelį. Aukščiau nurodyto įstatymo nuostata reikalauja, kad būtų nustatytas servituto turinys, t.y. jo apimtis, todėl teismas pagrįstai siūlė atsakovui pateikti konkretų ieškinį, t.y. nurodyti kokių konkrečių naudojimosi svetimu daiktu teisių nustatymo reikalauja atsakovas. Pripažintina, kad atsakovas turi teisę į servitutą, tačiau dėl nepagrįsto atsisakymo pateikti į bylą duomenis apie tai, kokio turinio servituto siekia atsakovas, ieškinys negalėjo būti patenkintas. Atsakovo nurodyti apeliaciniame skunde argumentai, jog jis nėra institucija, turinti kompetenciją projektuoti žemės, kelio ar kitus servitutus, neleidžia daryti išvados, kad iš atsakovo VĮ „Valstybės turto fondas“ teismas nepagrįstai reikalauja įrodymo – žemės sklypo plano, kuriame būtų nurodyta servituto apimtis. Šalys bylos nagrinėjimo procese įpareigotos teikti įrodymus, kurios reikalauja papildomų išlaidų – rašytinių įrodymų, ekspertų išvadų, kurioms gauti šalys gali turėti išlaidų, tačiau šios išlaidos priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu ( LR CPK 88 str. ), šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, jog turi būti priteistos iš kitos šalies (LR CPK 93 str. 1 d. ). VĮ „Valstybės turto fondas“ turėjo galimybę pasinaudoti kitų įmonių, turinčių teisę užsiimti žemėtvarkos veikla, pagalba ir pateikti byloje specialistų paruoštą planą, kuriame būtų nurodyta, kokios apimties servitutu ieškovo sklype siekia naudotis atsakovas, tačiau nepasinaudojimas šia teise yra pagrindu atmesti atsakovo reikalavimą.

18Atmetus apeliacinį skundą, atsakovas turi atlyginti valstybei išlaidas, turėtas procesinių dokumentų išsiuntimui apeliacinės instancijos teisme, t.y. 12,55 Lt.

19Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Nutarė

22Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo VĮ „Valstybės turto fondas“ 12,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,... 3. kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Petro Jaržemskio,... 4. sekretoriaujant I.Juchnevičiūtei,... 5. dalyvaujant ieškovui A. K., jo atstovui adv. E.Chranovskij, trečiojo asmnes... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo VĮ... 7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 8. Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės į... 9. Atsakovas VĮ „Valstybės turto fondas“ su ieškiniu nesutiko. Prašė... 10. Tretysis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko,... 11. Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija pateikė... 12. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006-12-14 sprendimu atmetė ieškovo A. K.... 13. Atsakovas VĮ „Valstybės turto fondas“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus... 14. Ieškovas A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus rajono... 15. Skundas atmestinas.... 16. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja teismo sprendimo teisėtumą tik... 17. Skundu atsakovas ginčija teismo sprendimo išvadą, kad servitutas negali... 18. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovas turi atlyginti valstybei išlaidas,... 19. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1... 22. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti... 23. Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija...