Byla 2A-35-324/2010
1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus ir Arvydo Žibo, sekretoriaujant Daivai Danylienei, dalyvaujant ieškovo atstovams R. G., advokatui Sauliui Dambrauskui, atsakovo atstovei Jolantai Garmuvienei, trečiojo asmens atstovei Agnei Surblienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo individualios įmonės R. Giedraitienės firmos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-231-364/2009 pagal individualios įmonės R. Giedraitienės firmos ieškinį atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti žemės nuomos sutartį.
2Teisėjų kolegija
Nustatė
3ieškovė prašė pripažinti nuosavybės teisę į statinį, esantį Kauno m. Šiaurės pr. 99F (unikalus Nr. ( - )), kaip į stacionarų statinį, ir įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškovu 155 m2 ploto žemės sklypo prie pastato Šiaurės pr. 99F nuomos sutartį 10 metų laikotarpiui pagal patvirtintą žemės sklypo prie pastato detalųjį planą. Nurodė, jog 1994 m. gegužės 26 d. tarp ieškovo ir Kauno miesto valdybos buvo sudaryta sutartis, kuria Kauno miesto valdyba įsipareigojo išnuomoti ieškovui 115,5 m2 ploto žemės sklypą Šiaurės pr. prekybos paviljono statybai. 1994 m. rugsėjo 28 d. buvo sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, kuria Kauno miesto valdyba ieškovui išnuomojo minėtą žemės sklypą penkerių metų laikotarpiui. 1995 m. rugpjūčio 26 d. išduotas statybos leidimas laikino prekybos paviljono statybai. Pagrindiniai statybos darbai atlikti 1996 m. Turtas inventorizuotas, statiniui suteiktas unikalus numeris, jis įregistruotas nekilnojamojo turto registre, nenurodant savininko bei statinio eksploatavimo termino. Kauno miesto valdyba 1999 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 1355 patvirtino žemės sklypo, esančio Šiaurės pr. 99F, Kaune, detalųjį planą ir nusprendė iki 3 metų ieškovui išnuomoti šį žemės sklypą laikinajam paviljonui eksploatuoti. Nauja žemės nuomos sutartis nebuvo sudaryta, pasibaigus jos terminui žemės naudojimas tęsėsi. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. kovo 2 d. įsakymu pasiūlė Kauno apskrities viršininkui 10 metų laikotarpiui išnuomoti ieškovui žemės sklypą prie pastato Šiaurės pr. 99F, Kaune, pagal patvirtintą žemės sklypų prie pastatų detalųjį planą. Atsakovas naujos žemės nuomos sutarties nesudaro ir nurodo, kad ieškovo pastatytas statinys yra laikinas, todėl su juo negali būti sudaryta žemės nuomos sutartis. Tiek pagal statybos pirminius dokumentus, tiek pagal suderintą statybos projektą, tiek pagal statybą, kuri įvykdyta nenukrypstant nuo projekto, šis statinys nėra laikinas statinys, kadangi neatitinka laikino statinio kategorijos, todėl ieškovui pripažintina nuosavybės teisė į ginčo statinį, kaip į stacionarų statinį.
4Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendė, jog 1995 m. išduotas statybos leidimas yra administracinis aktas, nurodantis statinio statusą bei patvirtinantis, kad nuosavybės teisės ieškovui gali būti pripažintos tik į laikiną statinį. Konstatavo, jog nevykdant sąlygos laikiną statinį nugriauti ar nukelti pasibaigus terminui, kuriam šis statinys buvo leistas pastatyti, jis nepraranda laikino statinio statuso. Atsižvelgęs į aplinkybes, jog ieškovas neskundė sutarčių ir priimtų administracinių aktų, padarė išvadą, kad ieškovas sutiko su terminuota nuoma, leidimu statyti tik laikiną prekybos paviljoną. Laikė, jog ekspertų išvada yra viena iš CPK 177 straipsnyje išvardytų įrodinėjimo priemonių, teismui ji neprivaloma, todėl joje nurodytus faktus vertino visos byloje esančios medžiagos kontekste. Reikalavimą įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškovu 155 m2 ploto žemės sklypo prie pastato Šiaurės pr. 99F nuomos sutartį 10 metų laikotarpiui pagal patvirtintą žemės sklypo prie pastato detalųjį planą paliko nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, konstatavęs, jog šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, todėl jį patenkinus ir sprendimui įsiteisėjus, antrojo reikalavimo nereikėtų spręsti teismine tvarka.
5Apeliaciniu skundu ieškovas nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.
6Nenurodyti nesutikimo su eksperto išvada motyvai. Teismo ekspertizės aktas turi didesnę įrodomąją galią, kol jis nėra paneigtas kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas turėjo vadovautis ekspertizės akte nustatytomis aplinkybėmis, kurių pagrindu darytina išvada, jog statyba įvykdyta laikantis projekto ir pastatytas ginčo statinys atitinka ne laikino pastato, o stacionaraus statinio reikalavimus.
7Nesilaikyta teisėtų lūkesčių bei įstatymų laike negaliojimo atgal principų. Ginčo statinio statybos dokumentacija buvo rengiama iki 1996 m. rugsėjo 1 d. Statybos įstatymo nuostatų įsigaliojimo. Tuo metu galioję teisės aktai nenumatė laikinųjų statinių, nenustatė maksimalaus termino laikino statinio eksploatavimui ar reikalavimo pasibaigus tokiam terminui statinį nugriauti. Ginčo statinio statybos darbai buvo atliekami teisėtai, pagal suderintą projektą ir nustatyta tvarka gavus statybos leidimą, leidimą kasimo darbams, jokių nukrypimų nuo projekto ar normatyvinių statybos techninių dokumentų nebuvo nustatyta nei darbų atlikimo metu, nei jį pastačius. Ginčo statinys atitinka nuolatinio statinio požymius ir toks jo statusas yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Ginčo pastato statybos dokumentuose nėra nurodytas galimas pastato eksploatavimo laikas, todėl ieškovas pagrįstai tikėjosi pagal suderintą projektą statomą statinį eksploatuoti pagal šio statinio projektinį konstruktyvinį ilgalaikiškumą. Nustatant ginčo statinio pripažinimą tinkamu naudoti bei jo statusą šiuo metu, buvo būtina išsiaiškinti, ar įvykdyta statyba atitinka suderintą projektą ir dabar reglamentuojamo laikinojo statinio statusą. Nustačius, jog šio statuso neatitinka – pripažinti ją stacionarine.
8Teismo motyvai prieštarauja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalims, nustatančioms, jog nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre ir šie duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iš esmės pripažįstama, jog teisę spręsti statinio laikinumo klausimą turi inventorizaciją atlikusi institucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001). Tai atliekama fiksuojant kadastro duomenis. Šiuo aspektu svarbi teismo ekspertizės akte pateikta eksperto išvada, kad ginčo pastato kadastro duomenys patvirtina jo kaip nekilnojamojo daikto statusą.
9Kaip faktų pripažinimas pagal CPK 187 straipsnio 1 dalį nevertinta aplinkybė, jog Kauno miesto savivaldybė sprendimu išnuomoti žemės sklypą 10 metų laikotarpiui statiniui eksploatuoti pripažino ginčo statinio nuolatinį pobūdį.
10Nepagrįstai teisiškai reikšminga laikyta aplinkybė, jog ieškovas neginčijo terminuotos (trijų metų) žemės nuomos sutarties sudarymo. Ginčo esmė yra pastato statusas, o ne žemės nuoma, kuri sudaro išvestinę subjektinę teisę. Naujos terminuotos žemės nuomos sutartys gali būti sudaromos ir pasibaigus anksčiau galiojusioms sutartims, todėl terminuotos žemės nuomos sutarties sudarymas ar jos pasibaigimas savaime nesąlygoja žemės naudojimo prielaidų pasibaigimą.
11Ginčo statinio, kaip stacionaraus statinio, statusą patvirtino byloje surinkti ir ištirti duomenys. Remiantis šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, ginčo statinys taip pat neatitinka nei vieno iš laikinųjų statinių požymių. Visi požymiai, eliminuojantys ginčo statinį iš laikinų statinių kategorijos, buvo nustatyti tiek suderintame projekte, tiek pačiame statybos leidime, tiek įvykdytoje statyboje.
12Neteisėtai nepagrįstu laikytas ieškovo argumentas, kad pastatytas statinys neatitinka šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo pateiktos laikino statinio sąvokos, todėl savaime tampa nelaikinu. Ginčo statinys yra pastatytas teisėtai, pagal suderintą projektą, nustatyta tvarka gavus statybai leidimą bei nenukrypus nuo projekto. Šis statinys nėra laikinas statinys, kadangi neatitinka laikino statinio kategorijos, todėl ieškovui pripažintina nuosavybės teisė į ginčo statinį, kaip į stacionarų statinį.
13Nesivadovauta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Neatsižvelgta į aplinkybes, kad ginčo statinys yra tinkamas tolesnei eksploatacijai, negali būti išardytas ir perkeltas į kitą vietą (eksperto išvados 3 ir 4 punktai). Šioje vietoje yra įgyvendintas bendras identiškų dvylikos statinių (paviljonų) kompleksas, visi kiti statiniai yra teisiškai įregistruoti bei pripažinti tinkamais naudoti, nenustačius jiems naudojimo termino.
14Nepagrįstai nustatyta, kad reikalavimas dėl įpareigojimo sudaryti žemės nuomos sutartį yra išvestinis iš pirmojo, kuriuo prašoma pripažinti nuosavybės teises į ginčo statinį, kaip į stacionarų statinį. Atsakovas 2008 m. sausio 17 d. rašte nurodė, kad ieškovo pastatytas statinys yra laikinas, todėl su juo negali būti sudaryta žemės nuomos sutartis. Šio statinio pripažinimo tinkamu naudotis klausimą jis spręs tada, kai bus pateikta žemės nuomos sutartis. Darytina išvada, kad kol nebus sudaryta nuomos sutartis ieškovas negali priduoti teisėtai pagal projektą ir statybos leidimą įvykdytos statybos (net ir laikino statinio statusu), nes neturi nuomos sutarties, o nuomos sutarties negali sudaryti, nes nėra registruotos jo nuosavybės teisės į jo pastatytą ir viešame registre užregistruotą statinį, nes laikini statiniai nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Ieškovas pagal suderintą projektą bei gavęs statybos leidimą pastatė statinį, atitinkantį stacionaraus statinio kategoriją, todėl jis turi teisę sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį naudojamam žemės sklypui prie pastatyto statinio pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalį, LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktą.
15Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.
16Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija ir tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo sprendimo nekeisti.
17Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija nurodo, jog statybos leidimo išdavimo, statinio statybos metu dar negaliojo Statybos įstatymo nuostata, reglamentuojanti laikino statinio sąvoką, todėl ji negali būti taikoma. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad statinys yra neįregistruotas. Reikalavimas įpareigoti atsakovą išnuomoti ieškovui valstybinės žemės sklypą gali būti reiškiamas tik tuomet, jei ieškovui ginčo sklype nuosavybės teisėmis priklausytų statinys, o atsakovas atsisakytų tokį žemės sklypą išnuomoti. Ginčo atveju ieškovas negali patvirtinti nuosavybės teisių į statinį, esantį ginčo sklype.
18Tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybė nurodo, jog pastatytas statinys administracine tvarka nebuvo pripažintas tinkamu naudoti, surašius atitinkamą aktą. Ieškovo reikalavimų tenkinimas sąlygotų tai, kad teismas savo iniciatyva turėtų tikrinti statinio atitiktį pagal pripažinimo statinio tinkamu naudoti procedūroje nustatytus kriterijus. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, statomas statinys (prekybos paviljonas) priskirtinas laikinų statinių grupei, statybos leidime yra nurodytas statinio laikinas pobūdis (laikinas prekybos paviljonas), todėl laikytina, kad statytojui suteikta teisė statyti tik laikiną, o ne stacionarų statinį. Jei statytojas netinkamai įgyvendino jam suteiktą teisę, t. y. vietoje laikino siekė sukurti stacionarų statinį, tokie jo veiksmai laikytini priešingais teisei.
19Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovai palaikė skundo reikalavimus. Dalies atsakovo procesinių teisių perėmėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos bei trečiojo asmens atstovės palaikė argumentus, išdėstytus Kauno apskrities viršininko ir Kauno m. savivaldybės atsiliepimuose į apeliacinį skundą bei paaiškinimus 2009 m. lapkričio 17 d. teismo posėdyje.
20Apeliacinis skundas netenkintinas.
21Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti ( CPK 320 straipsnio antroji dalis).
22Apeliacijos dalykas – nuosavybės teisės pripažinimas į statinį kaip nekilnojamąjį daiktą, registruotiną nekilnojamojo turto kadastre, ir valstybinės žemės nuoma be aukciono.
23Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškinyje nurodomą pastatą kaip laikiną statinį yra pastačiusi ieškovė, tačiau laikini statiniai teisiškai neregistruojami ( Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str.). Ieškovės atstovų teigimu, jos teisių pažeidimą sudaro tai, kad ji negali įregistruoti daiktinių teisių į minimą pastatą kaip į stacionarų statinį. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. sausio 17 d. rašte nr. IS-GJ-8-26 ieškovei buvo nurodyta, jog įregistruoti statinį kaip stacionarų savo vardu nekilnojamojo turto kadastre ji negali dėl to, kad statinys nėra pripažintas tinkamu naudoti. Tuo tikslu jį priduoti valstybinei komisijai kliudo teisėto žemės sklypo naudojimo pagrindo nebuvimas. Atsakovas minimame rašte teigė, jog 2008 m. sausio 9 d. ieškovės prašymą dėl pastato pripažinimo tinkamu naudoti galės spręsti tik pateikus žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus. Pastato nepripažinus tinkamu naudoti, jo eksploatacija negalima. 1994 m. žemės nuomos sutartis pasibaigusi, o naujos sutarties sudarymas negalimas, nesat aukščiau minėtų įstatyminių sąlygų.
24Pagal Žemės įstatymo 9 str. 6 dalį bei LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktą valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais, išskyrus laikinus statinius. Ieškovė teigia, kad Kauno apskrities viršininko administracija neteisėtai atsisako sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, nes ieškovės pageidaujamas išsinuomoti žemės sklypas yra užstatytas jai priklausančiu statiniu – nors yra gavusi leidimą pastatyti laikiną statinį, faktiškai pastatė stacionarų.
25Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog statybos proceso metu tokio statinio ieškovė nesuformavo, todėl jos reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo nepagrįstas.
26Nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio, nustatančio nekilnojamųjų daiktų formavimą, trečioji dalis įtvirtina, kad statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, pagaminant naują daiktą statybos būdu, yra realizuojamas, išduodant statytojui statybos leidimą pagal Statybos įstatymo ir jo įgyvendinimą reglamentuojančių statybos techninių reglamentų bei kitų teisės aktų, kuriuose nustatyti reikalavimai statybos tikslu naudojamam žemės sklypui, nuostatas. Statytojo teisė įgyvendinama, kai jis turi žemės sklypą, įsigytą nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise. Žemės sklypo įsigijimo pagrindas yra viena iš būtinų prielaidų statytojo teisei įgyvendinti, nes teisių į įsigytą žemės sklypą pobūdis ir apimtis turi įtakos statytojo teisės apimčiai ir jos įgyvendinimui ( Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 d. p.).
27Spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo išvadų statinio paskirties klausimu, teisėjų kolegija vadovaujasi ieškovei statybos leidimo išdavimo metu galiojusių Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 patvirtintų Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių (RSN 158-94) 11.2 punktu, pagal kurį vienas iš dokumentų, pateikiamų statybos leidimui gauti – tai dokumentas, patvirtinantis, kad statytojui priklauso žemės sklypas, kuriame pagal detaliuosius planus galima tokia statyba. Formuodamas teismų praktiką, sprendžiant ginčus dėl statinio paskirties, kasacinis teismas pažymi, jog statybos leidimas konkrečios paskirties statiniui išduodamas atsižvelgiant į sklypo naudojimo sąlygas. Sklypo suteikimo ir naudojimo sąlygos bei aplinkybės lemia, kokia statyba yra galima konkrečiame sklype, ir jos turi būti patikrinamos išduodant statybos leidimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.balandžio 27 d. nutartis byloje nr. 3K-3-142/2009 pagal D.P.IĮ „P. ir K“ ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir kt. dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį ir Vilniaus m. savivaldybės priešieškinį dėl statinio teisinės registracijos ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo).
28Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad, vadovaudamosi LR Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 2.2 punktu, ieškovė ir Kauno miesto valdyba 1994 m. gegužės 26 d. sudarė sutartį, pagal kurią valdyba įsipareigojo išnuomoti ieškovei ne aukciono tvarka penkerių metų laikotarpiui žaliosiomis linijomis ribojamą 115,5 m2 ploto žemės sklypą Kauno m. Šiaurės prospekte netoli namo nr. 99 paviljono statybai. Be kitų įsipareigojimų, ieškovė įsipareigojo naudoti žemę tik pagal sutartyje numatytą paskirtį. 1994 m. birželio 14 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu nr. 859 V buvo leista išnuomoti iki penkerių metų žaliosiomis linijomis ribojamus žemės sklypus individualiosioms įmonėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms laikiniesiems statiniams, skirtiems komercinei veiklai, statyti. Minimo potvarkio pagrindu 1994 m. rugsėjo 28 d. Kauno m. valdyba minimą žemės sklypą penkeriems metams išnuomojo ieškovei ( b.l. 7-8, 36).
291995 m. rugpjūčio 26 d. ieškovė pateikė prašymą Kauno apskrities viršininko administracijos statybos inspekcijai išduoti leidimą laikino prekybos paviljono statybai Kauno m. Šiaurės prosp. prie namo nr. 99. 1995 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apskrities valdytojo administracija išdavė R. Giedraitienės firmai statybos leidimą Nr. 34-6-95 laikino prekybos paviljono statybai. Šis leidimas galiojo iki 1997 m. gruodžio 30 d., buvo pratęstas iki 1999 m. rugsėjo 28 d. 1995 m. rugsėjo 2 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba išdavė pažymą Nr. 335-6-99, jog laikino prekybos paviljono lLlp statyba vykdoma pagal 1995 m. rugpjūčio 26 d. išduotą leidimą Nr. 34-6-95 ir 1994 m. lapkričio 22 d. patvirtintą projektą. Nors Statybos leidimo išdavimo metu galiojusioje Statybos įstatymo 2 straipsnio redakcijoje prekybos paviljonai nebuvo apibrėžti kaip laikini statiniai, prekybos paviljonai prie laikinųjų statinių priskirti nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais Statybos įstatymo 2 straipsnio pakeitimais (2002 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. IX-583 redakcija). Minimos normos 4 dalyje išvardijama, kokie statiniai priskiriami prie laikinų, tarp jų nurodyti ir prekybos paviljonai. Nagrinėjamam ginčui ši teisės norma tiesiogiai negali būti taikoma, tačiau į jos nuostatas atsižvelgtina, aiškinant ankstesnę šios normos redakciją. Iš aiškių nuorodų statybos leidime, valstybinės žemės nuomos dokumentuose bei nurodytos Statybos įstatymo normos turinio seka, kad prekybos paviljonai priskirtini prie laikinų statinių.
30Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad savivaldybės siūlymas sudaryti žemės nuomos sutartis 10 metų įrodo nuolatinį ginčo statinio pobūdį.
311998 m. gruodžio 28 d. Kauno miesto valdyba sprendimu Nr. 1355 patvirtino žemės sklypų Šiaurės pr. 99 A, C, E, F detalųjį planą, kuriuo, remiantis LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 punktu, buvo suformuoti naudojami žemės sklypai, reikalingi esamų komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų – prekybos paviljonų eksploatavimui ( detalusis planas patvirtintas, pasibaigus ieškovei išduoto statybos leidimo galiojimui). Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 2 d. įsakymu nr. A-766 Kauno apskrities viršininkui buvo pasiūlyta išnuomoti 10 metų R.Giedraitienės firmai 155 kv.m. žemės sklypą prie pastato Šiaurės prosp. 99F pagal patvirtiną žemės sklypų prie pastatų detalųjį planą ( pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos). 2009 m. kovo 20 d. rašte nr. 40-9-173 Kauno m. savivaldybė nurodė, kad šiuo įsakymu Kauno apskrities viršininkui buvo pasiūlyta visoms įmonėms - paviljonų savininkėms - sudaryti galimybė išsinuomoti žemę iki 2016 metų. Kadangi detaliojo plano tvirtinimo metu R. Giedraitienės firmos statinys „mažiausiai atitiko stacionaraus statinio reikalavimus“, nebuvo teisiškai įregistruotas, nebuvo sumokėti žemės nuomos mokesčiai, sprendimo penktuoju punktu pasiūlyta šį žemės sklypą R. Giedraitienės firmai išnuomoti laikotarpiui iki trejų metų laikinajam paviljonui eksploatuoti ( nuomos sutartis su kitomis įmonėmis pasiūlyta sudaryti ketveriems metams), tačiau nauja žemės nuomos sutartis nebuvo sudaryta (t. 1 b.l. 149 - 154).
32Taigi, ieškovei išduoto statybos leidimo galiojimo metu žemės sklypo detalusis planavimas nebuvo atliktas, o vėliau patvirtintu detaliuoju planu žemės sklypo paskirtis, leidžiant statyti stacionarų statinį, nepakeista. 1999 m. gruodžio 28 d. patvirtintame žemės sklypo Kauno m. Šiaurės prosp. 99 detaliajame plane nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie jame galimą stacionarių statinių statybą. Detaliojo planavimo paskirtis buvo numatyti žemės naudojimo būdą komercinės paskirties objektų teritorijose. Ieškovei, kaip minėta, buvo suteikta teisė pastatyti laikiną komercinės paskirties objektą.
33Išvardintų rašytinių įrodymų pagrindu apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad kompetentingos institucijos leido ieškovei statyti laikiną, o ne stacionarų statinį, ir suteikė žemės sklypą tik laikinam statiniui eksploatuoti.
34Pagal ieškovei išduoto statybos leidimo galiojimo laikotarpiu aktualios Statybos įstatymo redakcijos 10 straipsnio, nustačiusio statytojo teises ir pareigas, 1 dalies 11 ir 12 punktus, ji privalėjo nustatyta tvarka organizuoti baigto statyti statinio priėmimą naudoti ir priimtą naudoti statinį teisiškai įregistruoti. Minimu laikotarpiu įsigaliojusio LR statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu nr. 108 „Dėl statinių priėmimo naudoti tvarkomojo reglamento“ patvirtinimo patvirtintos „Statinių priėmimo naudoti tvarkos“ STR 1.11.01:1996 3.1.2 punktas nustatė, kad kitus statinius priima naudotis komisija, kurią skiria apskrities valdytojas arba jo įgaliota apskrities valdytojo administracijos valstybinė statybos inspekcija. Pagal šios tvarkos 3.4 punktą statinio pridavimo naudoti laiką su šia komisija turėjo suderinti statytojas. Analogišką nuostatą įtvirtino vėlesnės Statybos įstatymo redakcijos bei LR aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu nr. 242 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 patvirtinta „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“. Ieškovės manymu, nors nustatyta tvarka statinys nėra priimtas naudoti iki šiol, jo atitikimą stacionarių pastatų statybą reglamentuojančių aktų reikalavimams įrodo statinio ekspertizės aktas.
35Apeliantė neteisingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė nesutikimo su ekspertizės išvada motyvų.
36Tai, kad pagal UAB „Kauno komprojektas“ atliktos statinio ekspertizės išvadas pastatas buvo pastatytas, laikantis projekto ir atitinka ne laikino, o stacionaraus statinio reikalavimus bei pagal savo technines charakteristikas gali būti naudojamas kirpyklai, negali nulemti statytojo teisių apimties ir jų įgyvendinimo. Gautų statybos dokumentų pagrindu R.Giedraitienės firma neturėjo teisės sukurti stacionaraus nekilnojamojo daikto. Aukščiau minėtoje civilinėje byloje (jos aplinkybės beveik tapačios nagrinėjamajai, išskyrus pastato pripažinimo tinkamu naudoti ir teisinės registracijos faktus) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo, kad jeigu pagal teisės aktus statomas statinys priskirtinas prie laikinų ir statybos leidime jo pavadinime nurodomas statinio laikinas pobūdis (pvz., laikina kavinė-baras), tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad statytojui suteikta teisė statyti tik laikiną, o ne stacionarų statinį. Į nurodytas aplinkybes turi atsižvelgti teismai, spręsdami klausimą, ar statytojas, sukurdamas statybos būdu nekilnojamąjį daiktą, ir valstybės institucijos, išduodamos statybos leidimą bei pripažindamos statinį tinkamu naudoti, veikė pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, ar jų nepažeidė. Ar statinys sukurtas teisėtai kaip laikinas ar stacionarus, sprendžiama pagal tai, į kokio statinio statymą statytojas įgijo ar galėjo įgyti statybos teisę, bet ne pagal tai, kaip jis faktiškai šią teisę įgyvendino. Jeigu statytojas netinkamai įgyvendino jam suteiktą teisę, t. y. vietoje laikino sukūrė stacionarų statinį, jo veiksmai laikytini priešingais teisei. Tokia statyba turi būti pripažinta neteisėta, laikino statinio įregistravimas viešame registre – negaliojančiu, o jo pripažinimo tinkamumu naudoti aktas atšaukiamas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnis, STR 1.11.01:2000 35 punktas).
37Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog, atsižvelgiant į kitų paviljonų teisinį statusą, ieškinio pagrįstumą reikėjo vertinti, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Argumentas, kad kiti tame pačiame sklype esantys keturi pastatai yra priimti naudoti bei teisiškai įregistruoti ( du iš jų – perleisti kitiems asmenims pirkimo – pardavimo būdu), nesudaro teisinio pagrindo pripažinti R.Giedraitienės firmai nuosavybės teisę į statinį ieškinyje nurodomu pagrindu. Kitų asmenų daiktinių teisių klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nuosavybės teisė į stacionarų statinį ieškovei negali būti pripažinta, nes ji jos nesukūrė įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovės įmonei buvo suteikta teisė pastatyti tik laikiną statinį, todėl apeliantės lūkesčiai įregistruoti nuosavybės teisę į stacionarų statinį nėra teisėti. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnį laikini statiniai teisiškai neregistruojami. Vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, kadangi ieškovė turėjo teisę statyti tik laikiną statinį (prekybos paviljoną), o pagal projektinę dokumentaciją faktiškai pastatė stacionarų statinį, tai, esant tokiems prieštaravimams, faktinis nekilnojamojo daikto sukūrimas negali būti teisėtas pagrindas nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą atsirasti ir ją įregistruoti.
38Iš nekilnojamojo turto duomenų registro bylos nr. 44/322212 ir Kauno m. apylinkės teismo civilinės bylos nr. 2-04179/2005 A2-323-638/2008 matyti, kad pastato, esančio Kauno m. Šiaurės prospekte nr. 99F, techninė inventorizacija buvo atlikta numeriu 26221/31837, tačiau ieškovės vardu jis buvo teisiškai įregistruotas tik 2005 m. balandžio 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal jos pareiškimą dėl pastato nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu pripažinimo. Atnaujinus bylos procesą, šis sprendimas 2008 m. kovo 3 d. sprendimu buvo panaikintas ir ieškinys paliktas nenagrinėtas. Pastarosios aplinkybės paneigia apeliantės argumentus apie tai, kad, be kitų aplinkybių, ieškininių reikalavimų pagrįstumą įrodo nekilnojamojo turto registro duomenys.
39Vadovaujantis tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą apie apeliacine tvarka peržiūrimo sprendimo nuosavybės teisės pripažinimo klausimu teisėtumą ir pagrįstumą ( CPK 263 str.). Nurodytos aplinkybės taip pat įrodo, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą sudaryti su ja valstybinės žemės nuomos sutartį 10 metų yra nepagrįstas – ne aukciono tvarka pageidaujamame išsinuomoti žemės sklype nėra jai nuosavybės teise priklausančių stacionarių statinių (Žemės įstatymo 9 str. 6 d., LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu nr. 260 patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ 28p.). Nors abu ieškininiai reikalavimai tarpusavyje susiję, apeliantė neteisingai teigia, jog ginčo statinio priduoti valstybinei komisijai ji negali dėl žemės nuomos sutarties nebuvimo. Įstatymų nustatyta administracine tvarka ji neapskundė nei statybos priežiūrą įgyvendinančios institucijos atsisakymo pastatą pripažinti tinkamu naudoti, nei jos neveikimo, sprendžiant pastato pripažinimo tinkamu naudoti klausimą ( ieškovė nurodė, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. sausio 17 d. rašto nr. IS-GJ-8-26 negalėjo laikyti atsisakymu pastatą pripažinti tinkamu naudoti), taip pat nepateikė duomenų iš VĮ Registrų centras apie ketinimą įregistruoti daiktines teises ir registrų tvarkytojo atsisakymą jas įregistruoti. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu,jog, gavusi leidimą pastatyti laikiną statinį, ieškovė suprato, kad jo pripažinimas tinkamu naudoti nesuteiks galimybės pastato nuosavybės teisės įregistruoti nekilnojamojo turto registre bei galimybės įrodyti pageidaujamo išsinuomoti žemės sklypo užstatymą nuosavybės teise priklausančiu stacionariu statiniu.
40Atsižvelgiant į tai, kad sprendimo dalies, kuria ieškinys dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį paliktas nenagrinėtu, neapskundė kiti dalyvavę byloje asmenys, o ieškovės apeliaciniu skundu prašoma priimti priešingą ieškinį tenkinantį sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, priėmus naują sprendimą nurodytą ieškinio dalį atmesti, apeliantės atžvilgiu būtų priimtas blogesnis sprendimas ( CPK 313 str.). Dėl šios priežasties minima jo dalis nekeistina.
41Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą apie ieškinio nepagrįstumą, todėl skundžiamas sprendimas nekeistinas ( CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmasis punktas).
42Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Nutarė
43apeliacinį skundą atmesti, 2009 m. gegužės 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.