Byla 2A-562-492/2007

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės, teisėjų Nataljos Cikoto, Petro Jaržemskio, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovo apelianto atstovei adv. Birutei Jackienei, atsakovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorei Ilonai Čergelienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-79-129/2007 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovas V. M. prašė pripažinti,kad tarp Vilniaus apygardos prokuratūros ir V. M. 1996-10-21 sudaryta Darbo sutartis Nr. 36 buvo nutraukta neteisėtai, panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro 2006-06-21 Įsakymą Nr.P-24 „Dėl V. M. atleidimo iš darbo“, grąžinti V. M. į buvusias pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o nustačius, kad į pirmesnį darbą ieškovas negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priteisti Darbo kodekso 140 straipsnio l dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2006-06-22 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 1996-10-21 darbo sutarties pagrindu dirbo Vilniaus apygardos prokuratūros kanceliarijos operatoriumi. 2006 m. kovo 10 d. buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ieškovas be tokios sutarties pas atsakovą dirbo beveik dešimt metų. Pagal Operatoriaus pareiginius nuostatus ieškovas privalėjo dauginti tarnybinius dokumentus ir vesti jų apskaitą, rūpintis kopijavimo – dauginimo aparatų technine būkle, laiku organizuoti jų techninę profilaktiką ir kt. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2006-05-18 išvadoje buvo nustatyta, kad ieškovas dėl sveikatos problemų yra riboto darbingumo – gali dirbti pagal darbinius įgūdžius lengvą, vidutinio sunkumo fizinį darbą, žemesnės kvalifikacijos darbą, bet tik 3-4 valandas. Atsakovas, gavęs minėtą išvadą, remdamasis Darbo kodekso 136 straipsnio l dalies 4 punktu (kai darbuotojas pagal medicinos ar neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo) 2006-05-21 įsakymu nuo 2006 m. birželio atleido ieškovą iš darbo. Ieškovas mano, kad buvo atleistas neteisėtai, nes pateiktoje išvadoje buvo konstatuota ribotas darbingumas, o ne faktas, kad V. M. negali eiti užimamų pareigų. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba 2006-08-11 atsakyme Nr.R-2833, išaiškino, kad 2006-05-18 išvados nuoroda, kad V. M. negali dirbti materialiai atsakingo darbo reiškia, kad jam nerekomenduojama dirbti darbus, susijusius su didelėmis materialinėmis vertybėmis ar finansais, būtent nerekomenduojama dirbti vyriausiuoju buhalteriu, banko darbuotoju ar kitus panašius darbus. Nurodė, kad V. M. gali kopijuoti dokumentus ne visą darbo dieną. Atsakovas, nenustatęs Darbo kodekse numatytų pagrindų nutraukti darbo sutartį, neturėjo teisės atleisti ieškovą iš darbo.

5Atsakovas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog materialinių vertybių apsaugai ir išsaugojimui Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir V. M. 2006-03-10 sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2006-05-18 išvadoje nurodyta, jog V. M. negali dirbti materialiai atsakingo darbo, vadovaujantis Darbo kodekso 136 straipsnio l dalies 4 punkto nuostatomis, darbdavys turėjo nutraukti darbo sutartį be įspėjimo. Šios išvados ieškovas neskundė. Pažymėtina, kad ieškovo pateiktas aiškinamasis raštas yra teisiškai nereikšmingas, nes Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba nėra įgaliota aiškinti teisės normas ir nustatinėti jų prasmę. Nutraukiant darbo sutartį pagal Darbo kodekso 136 straipsnį netaikomos garantijos, kurios numatytos darbuotojams, atleidžiamiems iš darbo pagal Darbo kodekso 129 straipsnį. Vilniaus apygardos prokuratūroje nebuvo laisvo darbuotojo etato, atitinkančio išvadoje nurodytus kriterijus bei ieškovo profesinius gebėjimus, todėl V. M. nebuvo siūlomas joks kitas darbas. Darbdaviui įstatymais nėra įtvirtinta prievolė įsteigti naują darbo vietą. Atsakovas mano, jog atleisdamas V. M. nepažeidė Darbo kodekso normų.

6Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino ieškovo V. M. atleidimą iš Vilniaus apygardos prokuratūros neteisėtu, nutraukė darbo sutartį pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalį nuo sprendimo įsigaliojimo dienos. Priteisė iš atsakovo 1 966,48 Lt dydžio išeitinę išmoką ir 983,24 Lt vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2006-06-22 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Nurodė, kad iki 2006 m. kovo 10 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo, ieškovas be tokios sutarties pas atsakovą dirbo beveik dešimt metų. Po minėtos sutarties pasirašymo ieškovo darbo pobūdis, apimtis ir patikėtos darbo priemonės nepakito. 2006 m. gegužės 23 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. V-23 patvirtinta nauja išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, kurioje draudimo dirbti materialiai atsakingo darbo nebeliko, todėl dabar šie santykiai yra palikti darbdavio ir darbuotojo nuožiūra. Viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovo rašte Nr. RS 15-1870 nurodyta, kad dauginimo technikos operatoriaus funkcijos nėra veiksnys didinantis ieškovo ligos paūmėjimo tikimybę. Beveik po 10 metų darbo Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas su ieškovu turėjo formalų pobūdį, nes nei atsakovo darbo pobūdis, nei patikėtos priemonės nepakito, todėl vien dėl nurodymo išvadoje, kad ieškovas negali dirbti materialiai atsakingo darbo, atsakovas nepagrįstai atleido ieškovą iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio l dalies 4 punktą. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad palikus ieškovą dirbti visą etatą, atsakovas pažeistų rekomendaciją dėl ieškovui leistinos darbo trukmės, tačiau nesant galimybių ieškovą palikti dirbti operatoriumi pusei etato ir nesant galimybių suteikti jam kitą darbą, jis turėjo būti atleistas iš darbo kitu pagrindu – pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalį, esant svarbioms nuo darbuotojo nepriklausančioms priežastims. Remiantis Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalimi ieškovui priteistina 983,24 Lt vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2006-06-22 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Ieškovas pas atsakovą dirbo laikotarpiu nuo 1996-10-21 iki 2006-06-22, t.y. nuo šešiasdešimties iki šimto dvidešimties mėnesių, todėl vadovaujantis Darbo kodekso 140 straipsnio l dalies 4 punktu jam priklauso keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo atleidimo iš darbo dieną atsakovas jam išmokėjo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, priteistina suma mažinama išmokėtų išmokų dydžiu, t.y. iš atsakovo ieškovui priteistina dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka – 1 966,48 Lt.

7Ieškovas V. M. apeliaciniu skundu prašė patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, nurodyti, kad ieškovui V. M. iš atsakovo priteisiamas už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. birželio 22 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos vidutinis darbo užmokestis kas mėnesį po 983,24 litus; priteisti iš atsakovo Vilniaus apygardos prokuratūros trijų mėnesių (o ne dviejų, kaip nurodyta sprendime) vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką – 2 979,12 Lt ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. birželio 22 d. iki teismo sprendinio įsigaliojimo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodė, kad byloje esanti pažyma patvirtina, jog ieškovo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis sudaro 983,24 Lt. Todėl teismo sprendimu jam turi būti priteista už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. birželio 22 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos vidutinis darbo užmokestis kas mėnesį po 983,24 Lt. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas – Darbo kodekso 140, 297 straipsnių nuostatas. Teismo sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2007-01-30 ieškovo nepertraukiamas darbo stažas Vilniaus apygardos prokuratūroje viršijo šimtą dvidešimt mėnesių (nuo 1996-10-21 iki 2007-01-30), ir pagal Darbo kodekso 140 straipsnio l dalies 5 punktą jam priklauso ne keturių, bet penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka. Darbo kodekso 170 straipsnio l dalies 9 punkte nustatyta garantinė nuostata, pagal kurią į stažą kasmetinėms atostogoms gauti įskaitomas darbuotojo, grąžinto į ankstesnį darbą, priverstinės pravaikštos laikas. Dėl šios priežasties ieškovui turi būti priteista ir piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas pagal Darbo kodekso 177 straipsnį.

8Atsakovas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimu prašė ieškovo skundą dalyje dėl Vilniaus miesto l-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. sprendimo rezoliucinės dalies patikslinimo, nurodymo, kad iš atsakovo Vilniaus apygardos prokuratūros priteisiama ieškovo V. M. naudai po 983,24 Lt vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2006-06-22 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, bei dėl trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos – 2 949,72 Lt priteisimo, tenkinti. Ieškovo apeliacinį skundą dalyje dėl piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006-06-22 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteisimo iš atsakovo Vilniaus apygardos prokuratūros ieškovo V. M. naudai atmesti. Nurodė, kad išeitinė išmoka (Darbo kodekso 140 straipsnis), kaip garantinė išmoka, yra prilygintina darbo užmokesčiui. Darbo kodekso 170 straipsnio l dalies l punkte numatyta, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas. Šio straipsnio l dalies 9 punkte numatyta, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą. Jokių kitų garantinių nuostatų, jog į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, būtų įskaitomas priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, kuris teismo sprendimu į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, nenumatyta. Taigi Darbo kodekso 170 straipsnio l dalies 9 punkte nustatyta garantinė išmoka sietina tik su Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalimi. Teismas, priteisdamas ieškovui Darbo kodekso 140 straipsnio l dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už šioje teisės normoje apibrėžtą priverstinės pravaikštos laiką, neturėjo priteisti dar ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas už pravaikštos laiką nuo 2006-06-22 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

9Ieškovo V. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

10Byloje nustatyta, kad 1996-10-21 tarp V. M. ir Vilniaus apygardos prokuratūros buvo sudaryta darbo sutartis (l. 5-6). 2006-03-10 tarp šalių sudaryta Visiškos materialinės atsakomybės sutartis (l. 9). 2006-05-18 buvo priimta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada, kuria konstatuota, jog V. M. negali dirbti materialiai atsakingo darbo (l. 10). Vilniaus apygardos prokuratūra 2006-06-21 įsakymu nuo 2006-06-22 atleido ieškovą iš darbo (l. 11).

11Ieškovas V. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje netiksliai išdėstė savo sprendimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog iš sprendimo rezoliucinės dalies galima suprasti, kad ieškovui priteista visa suma už priverstinės pravaikštos laiką sudaro tik 983,24 Lt. Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kai darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ieškovui priteista 983,24 Lt vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2006-06-22 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, todėl ši sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, jog ieškovui priteistina po 983,24 Lt kas mėnesį nuo 2006-06-22 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

12Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog priverstinės pravaikštos laikas prilygintinas faktiškai dirbtam laikui, nes darbo teisiniai santykiai su ieškovu nutrūksta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo, todėl šis laikas turi būti įskaitytas į ieškovo nepertraukiamąjį darbo stažą. Teismo sprendimo priėmimo dieną (2007 m. sausio 30 d.) ieškovo nepertraukiamas darbo stažas Vilniaus apygardos prokuratūroje viršijo 120 mėnesių (nuo 1996-10-21 iki 2007-01-30), todėl, vadovaujantis Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, ieškovui priklauso ne keturių, bet penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka. Atsakovas jau išmokėjo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, todėl ieškovui priteistina likusi trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, kuri sudarytų 2949,72 Lt.

13Apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovui turi būti priteista piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios susidarė priverstinės pravaikštos metu, atmestinas, nes nepagrįstas. Darbo kodekso 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytos papildomos garantijos darbuotojams, atleistiems iš darbo be teisėto pagrindo, ir įtvirtinti du alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai, kurie sietini su tam tikromis sąlygomis: 3 dalis su darbuotojo grąžinimu į darbą, 4 dalis – kai darbuotojo grąžinti į pirminį darbą neįmanoma dėl straipsnio dispozicijoje išdėstytų aplinkybių. Darbo kodekso 170 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas. To paties straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, grąžintam į ankstesnes pareigas. Taigi įstatymas šios garantijos taikymą sieja su vienintele sąlyga – darbuotojo grąžinimu į buvusį darbą, t.y. atkuriama iki teisės pažeidimo buvusi padėtis ir toliau tęsiasi darbo teisiniai santykiai. Tuo atveju, kai darbuotojas negali būti grąžinamas į darbą dėl priežasčių, numatytų Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje, teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir taikomi kompensacinio pobūdžio asmens teisių gynimo būdai. Esant tokiai situacijai, įstatyme yra nustatytas mechanizmas, padedantis iš dalies kompensuoti darbuotojo patirtą žalą – jam išmokama Darbo kodekso 140 straipsnyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Jokių kitų garantinių išmokų darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje nenumatyta. Ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalį, esant svarbioms nuo darbuotojo nepriklausančioms priežastims. Šios aplinkybės abi šalys neginčijo. Byloje nustatyta, jog nėra galimybių V. M. grąžinti į buvusį darbą, todėl šiuo atveju ieškovas įgyja teisę į Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje numatytas garantines išmokas, kurios nėra susijusios su darbuotojo darbo apmokėjimu bei jo darbo rezultatais, todėl teisė gauti išmoką už nepanaudotas atostogas neatsiranda. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo leidėjas į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti numatė priverstinės pravaikštos laiką tik tuo atveju, kai asmuo grąžinamas į ankstesnį darbą (DK 170 str. 1 d. 9 p.), t.y. kai toliau tęsiasi darbo teisiniai santykiai. Be to, LR Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 5.9 p. numato, kad į vidutinį darbo užmokestį, taip pat kai yra mokama ir už kasmetines atostogas, neįtraukiamos kompensuojamosios išmokos, nesusijusios su darbo apmokėjimu bei darbo rezultatais - tai patvirtina nuoseklią įstatymo leidėjo poziciją.

14Teisėjų kolegija mano, jog apeliacinio skundo motyvai sudaro pagrindą iš dalies pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. sprendimo rezoliucinę dalį – priteistina iš atsakovo Vilniaus apygardos prokuratūros ieškovo V. M. naudai 2 949,72 Lt išeitinės išmokos ir po 938,24 Lt vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio kas mėnesį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006-06-22 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Ieškovo V. M. naudai priteistina 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų, kurias patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateiktas susitarimas su advokate B. Jackiene ir apmokėjimo kvitas.

15Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

161. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti:

17Pripažinti V. M. atleidimą 2006-06-22 iš darbo Vilniaus apygardos prokuratūroje neteisėtu, nutraukti darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Priteisti iš atsakovo Vilniaus apygardos prokuratūros ieškovo V. M. naudai 2 949,72 Lt išeitinę išmoką ir po 938,24 Lt vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio kas mėnesį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006-06-22 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

18Išieškoti iš atsakovo Vilniaus apygardos prokuratūros 265,47 Lt valstybės naudai.

192. Priteisti ieškovo V. M. naudai iš atsakovo Vilniaus apygardos prokuratūros 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M.... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. Ieškovas V. M. prašė pripažinti,kad tarp Vilniaus apygardos prokuratūros... 5. Atsakovas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimu prašė ieškinį... 6. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. sausio 30 d. sprendimu... 7. Ieškovas V. M. apeliaciniu skundu prašė patikslinti sprendimo rezoliucinę... 8. Atsakovas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimu prašė ieškovo skundą... 9. Ieškovo V. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 10. Byloje nustatyta, kad 1996-10-21 tarp V. M. ir Vilniaus apygardos prokuratūros... 11. Ieškovas V. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas... 12. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog priverstinės... 13. Apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovui turi būti priteista piniginė... 14. Teisėjų kolegija mano, jog apeliacinio skundo motyvai sudaro pagrindą iš... 15. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 16. 1. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 30 d. sprendimą... 17. Pripažinti V. M. atleidimą 2006-06-22 iš darbo Vilniaus apygardos... 18. Išieškoti iš atsakovo Vilniaus apygardos prokuratūros 265,47 Lt valstybės... 19. 2. Priteisti ieškovo V. M. naudai iš atsakovo Vilniaus apygardos...