Byla A-525-3033-11

Dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. K. (J. K.), A. R., K. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-3033/2011 pagal pareiškėjų J. K., A. R., K. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant sodininkų bendrijai „Žaluma“, sodininkų bendrijai „Paežerys“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjai J. K., A. R. ir K. M. skundu (t. I, b.l.12–13), kurį patikslino (t. I, b.l. 4–6, t. II, b.l. 4–6, t. III, b.l. 13–16), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

61) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Vilniaus AVA) įstatymo nustatyta tvarka atkurti jiems nuosavybės teises į J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį ( - ) kaime, Vilniaus rajone (dabartinis adresas: ( - ) kaimas, Dūkštų seniūnija, Vilniaus rajonas) natūra turėtoje vietoje pagal tvarką, numatytą žemei, iki nacionalizacijos išskirstytai į atskirus sklypus;

72) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą;

83) panaikinti Vilniaus AVA 1999 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. 2263-41, 2006 m. gegužės 31 d. įsakymą Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-3957-41 dalyje dėl 3,63 ha žemės, pažymėtos G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane, priskyrimo valstybės išperkamai žemei;

94) įpareigoti Vilniaus AVA įstatymo nustatyta tvarka atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą ( - ) kaime, Vilniaus rajone (dabartinis adresas ( - ) kaimas, Dūkštų seniūnija, Vilniaus rajonas), grąžinant laisvą 3,63 ha žemę, pažymėtą G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu (t. IV, b. l. 78–88) skundą patenkino ir panaikino Vilniaus AVA įsakymus: 1999 m. liepos 28 d. Nr. 2263-41, 2006 m. gegužės 31 d. Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 15 d. Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. Nr. 2.3-3957-41 dalyje dėl 3,63 ha žemės sklypo ploto, buvusios savininkės J. K. turėtoje vietoje, esančio esantį ( - ) kaime, Vilniaus rajone (dabartinis adresas: ( - ) kaimas, Dūkštų seniūnija, Vilniaus rajonas), priskyrimo valstybės išperkamai, kaip užimtai sodų bendrijų „Žaluma“ ir „Paežerys“; panaikino Tarnybos 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034; įpareigojo Tarnybą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams J. K., A. R. ir K. M. į buvusios savininkės J. K. 3,63 ha laisvą žemę, pažymėtą G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane.

12Nustatė, kad skundžiamu Vilniaus AVA 1999 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 2263-41, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 2.3-2381-41 ir 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-(41) Vilniaus AVA nustatė, kad žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkama. Pareiškėjai kartu su kitais pretendentais 1996 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises dėl buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę ( - ) kaime, Vilniaus rajone, grąžinant ją natūra, ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjai yra tinkami pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą ( - ) kaime, Maišiagalos valsčiuje, Vilniaus rajone. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 22 d. priėmė įsakymą Nr. 3228-41, kuriuo patvirtino J. A. individualios įmonės 2000 metais parengtą Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijos Dūkštų KV ŽRŽ projektą ir jame suformuotas žemės sklypų ribas, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Pagal šį įsakymą, pareiškėjams kartu su kitais pretendentais buvo suprojektuotas sklypas Nr. 453 ( - ) kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone. Pareiškėjai 2001 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą Vilniaus Dūkštų žemėtvarkos skyriui dėl žemės grąžinimo natūra, kuriame nurodė, kad 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymo pagrindu suprojektuotame sklype Nr. 453 atkurti nuosavybės teises jie atsisako ir pageidavo į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą nuosavybės teises atkurti natūra buvusioje vietoje. Pakartotinai 2003 m. gegužės 22 d. pareiškimu pareiškėjai nurodė, kad atsisako jiems priklausančios dalies suprojektuotoje vietoje ir pageidauja jiems priklausančią žemės dalį ( - ) kaime grąžinti natūra. Tuo tarpu kitiems pareiškėjų giminaičiams buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę, esančią ( - ) kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone (Vilniaus AVA 2004-10-19 sprendimu Nr. 2.5-41-19133 V. D. 3,67 ha, 2004-10-19 sprendimu Nr. 2.5-41-19131 H. G. 1,21 ha, 2004-10-19 sprendimu Nr. 2.5-41-19132 I. S. 1,21 ha, 2004-10-19 sprendimu Nr. 2.5-41-19130 J. S. 1, 21 ha). Žemėtvarkos projektus Dūkštų vietovėje rengusi UAB „Minorantė“ pateikė paaiškinimą Vilniaus AVA, kad 2002 – 2003 metų žemėtvarkos projektą rengęs matininkas A. K. paženklino natūroje ir išbraižė plane namų valdos žemės sklypą Nr. 879 pareiškėjams, tačiau, paaiškėjus, kad ši teritorija yra priskirta SB „Žaluma“, pareiškėjams nuosavybės teisių atkūrimas į žemę šioje vietoje buvo sustabdytas, kadangi tai yra valstybės išperkama žemė, nors pripažino, kad tuo metu šioje teritorijoje natūroje sodo sklypelių nebuvo suformuota. Pareiškėjų iniciatyva UAB „Geovisata“ parengtas 2007 m. sausio 9 d. „Sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas“, prie kurio pridėtas buvusios savininkės J. K. žemės sklypo planas, parodantis su kokiais sklypais ribojosi J. K. žemė. Pareiškėjai neginčijo, jog apie 8,26 ha žemės yra SB „Paežerys“ teritorijoje, 0,67 ha – SB „Žaluma“ teritorijoje, 2,00 ha – privatizuota namų valda (kad. Nr. 4124/0703:1512 priklausanti G. T. ir O. T.). Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyrius, atsakydamas į 2007 m. kovo 6 d. pareiškėjų skundą Nr. 21-495, 2007 m. liepos 20 d. raštu Nr. SR-2774-(1.12) informavo pareiškėjus ir Vilniaus AVA Žemės tvarkymo departamentą, kad J. K. iki nacionalizacijos valdytas 10,93 ha žemės sklypas patenka į sodininkų bendrijų teritoriją, kuri yra valstybės išperkama žemė, todėl nuosavybės teisių atkūrimas minėtoje vietoje negalimas. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyriaus atsakymu, skundu kreipėsi į Tarnybą, prašydami rekomenduoti Vilniaus apskrities viršininkui suformuoti pareiškėjams grąžinamo natūra žemės sklypo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę. Tarnyba, vadovaudamasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjų prašymą persiuntė nagrinėti Vilniaus apskrities viršininkui. Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyrius 2007 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. SR-2774-(1.12) informavo Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją ir pareiškėjus, kad rengiant 2000 metų Dūkštų KV ŽRŽ projektą, pareiškėjai atsisakė nuo jiems nepatikusioje vietoje suprojektuotos 3,63 ha žemės sklypo dalies. Nurodė, kad buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytas 10,93 ha žemės sklypas patenka į sodininkų bendrijų teritoriją, kuri yra valstybės išperkama žemė, todėl nuosavybės atkūrimas toje vietoje negalimas. Vilniaus AVA 2008 m. birželio 11 d. raštu Nr. 20-437 į 2008 m. kovo 31 d. pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ( - ) kaime, Dūkštų kadastro vietovėje, Vilniaus apskrityje, pareiškėjams ir Tarnybai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-41 buvo paskelbtas Dūkštų žemėtvarkos projekto papildymas ir jo pagrindu vyksta žemėtvarkos projekto rengimo procesas. Taip pat nurodė, kad 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2.3-5504-41 patvirtintas pretendentų, pageidaujančių gauti žemės, miško sklypus neatlygintinai Dūkštų kadastro vietovėje sąrašas, kuriame pareiškėjai yra įrašyti I eiliškumo grupėje ir jiems numatyta atkurti nuosavybės teises iš viso į 3,63 ha žemės plotą, kurį iki nacionalizacijos valdė buvusi žemės savininkė J. K.. 2008 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijos Dūkštų 4124 kadastro vietovės teritorijoje 2008 metų rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto žemės, miško sklypų projektavimo darbų įvykdymo akte pareiškėjai nurodyti kaip atsisakę jiems skirtos žemės, nes žemė suprojektuota ne buvusio savininko žemės vietoje. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjų 2008 m. liepos 3 d. skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ( - ) kaime, Vilniaus rajone, 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034 nurodė, kad ( - ) kaimas priskiriamas rėžiniam kaimui, ir paaiškino, jog nustačius, kad ( - ) kaimas priskiriamas į vienkiemius išskirstytai teritorijai, žemės reformos žemėtvarkos projektas turi būti tikslinamas, o pareiškėjams suprojektuoti žemės sklypai turi būti grąžinti į laisvos valstybinės žemės fondą. Taip pat pažymėjo, kad tokiu atveju pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę turėtų pasirinkti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytą atlyginimo būdą ir pareiškėjams nuosavybės teisės bus atkurtos pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytą IX eiliškumo grupę. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2008 m. rugsėjo 25 d. atsakyme Nr. R2-166 į Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyriaus paklausimą, ar vietovėje, kurioje pareiškėjai nori atkurti nuosavybės teises, buvo rėžinis kaimas, nurodė, kad archyve saugomuose fonduose dokumentų, patvirtinančių arba paneigiančių, kad Vilniaus – Trakų aps. Maišiagalos vls. ( - ) II k. buvo išskirstytas į vienkiemius, archyve saugomuose fonduose nerasta.

13Teismas atsižvelgė į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 23 punktą, į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3228-41 patvirtintas Dūkštų žemėtvarkos projektas buvo parengtas galiojant 2000 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 108 redakcijos Metodikai, o 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3957-414 patvirtintas šio žemėtvarkos projekto papildymas – 2006 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 3D-159 redakcijos Metodikai, pažymėjo, jog tokių redakcijų Metodikoje dėl žemės grąžinimo natūra į vienkiemius neišskirstytų kaimų teritorijose nustatytas iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas, t. y. piliečiams pageidaujant susigrąžinti žemę natūra, grąžinamos žemės poreikis palyginamas su kaimo teritorijoje turimo laisvos valstybinės žemės fondo plotu, įskaitant ir tų piliečių naudojamą asmeninio ūkio žemės plotą. Kai natūra grąžintino žemės ploto yra mažiau, dėl grąžinamų natūra žemės sklypų projektavimo sprendžiama šių piliečių susirinkime, įforminant protokolu (visiems pretendentams proporcingai sumažinti grąžinamos žemės plotą ir pan.). Padarė išvadą, kad atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę iki nacionalizacijos buvusios žemėvaldos sistemos nustatymas yra svarbus ta prasme, kad vietovėse, kuriose iki nacionalizacijos buvo likusi rėžių sistema, atkuriant nuosavybės teises į žemę natūra nėra reikšminga konkreti savininkų rėžiniame kaime turėtos žemės vieta, t. y. rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus ir formuojant grąžinamos natūra žemės sklypus bei nustatant jų ribas teritorijoje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, į turėtų žemės rėžių vietą ir ribas neatsižvelgiama, išskyrus Metodikoje numatytą išimtį. Remdamasis įsakymu Nr. 108 patvirtintos Metodikos 44.4 punktu, 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo redakcijos Metodika, taip pat įsakymu Nr. 3D-159 patvirtintos Metodikos 64.4 punktu, pabrėžė, jog akivaizdu, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, suteikiant sklypą buvusio rėžinio kaimo teritorijos ribose, laikytinas nuosavybės teisių atkūrimu turėtoje vietoje. Pažymėjo, jog, išsamiai išanalizavęs byloje surinktus dokumentus, neturi pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad ( - ) kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis ar išskirstytas į vienkiemius, t. y. nei pareiškėjai, nei atsakovas negalėjo teismui pateikti įrodymų, kurie neginčytinai būtų pagrindas spręsti, kokia žemėvaldos sistema iki nacionalizacijos buvo ( - ) kaime. Nurodė, jog esant išdėstytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė teismui dokumentų ir įrodymų, paneigiančių pareiškėjų pateiktus dokumentus (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997-05-14 pažymėjimas Nr. 606-K, UAB „Geovisata“ 2007-01-09 parengtas žemės sklypo, į kurį pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas bei prie jo pridėtas buvusios žemės savininkės J. K. žemės sklypo planas), vadovaujantis bendraisiais protingumo ir teisingumo kriterijais, konstatuotina, kad atsakovas, net ir preziumuodamas, kad ( - ) kaimas buvo rėžinis, neturėjo pagrindo, sudarydama Dūkštų žemėtvarkos projektą, neatsižvelgti į pareiškėjų iniciatyva parengtą UAB „Geovisata“ J. K. ( - ) kaime valdyto žemės sklypo vietą, ribas ir planą. Nesutiko su teiginiu, kad UAB „Geovisata“ sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas nėra dokumentas, tiksliai nurodantis buvusios valdos ribas vien jau dėl to, kad pareiškėjų norimo susigrąžinti natūra žemės sklypo ribos buvo nustatytos, remiantis tik liudytojų, nacionalizacijos metu buvusių mažamečiais, parodymais, o ne archyvine medžiaga. Pažymėjo, jog atsakovas pats sau prieštarauja, nes žino, kad tokia archyvinė medžiaga nėra išlikusi. Be kita ko, iš Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyriaus pareiškėjams ir Vilniaus AVA Žemės tvarkymo departamentui adresuoto 2007 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. 5R-5223-(1-12) matyti, jog Vilniaus AVA neginčija pareiškėjų jai pateikto žemės sklypo, į kurį nuosavybės teises jie prašo atkurti, vietos ir ribų, nes nurodo, kad „buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytas 10,93 ha ploto žemės sklypas šiuo metu patenka į sodininkų bendrijų teritoriją, kuri yra valstybės išperkama žemė, todėl atkūrimas minėtoje vietoje negalimas“. Todėl net ir preziumuodamas, kad ( - ) kaimas, taigi ir J. K. nuosavybės teisėmis valdyta žemė, iki nacionalizacijos buvo rėžiniame kaime, o ne į vienkiemius išskirstytoje teritorijoje, spręsdamas nuosavybės teisių pareiškėjams atkūrimo klausimą, Vilniaus AVA neturėjo pagrindo neatsižvelgti į UAB „Geovisata“ pateiktą sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Be to, kaip matyti iš G. M. individualios įmonės „G.M.“, remiantis Nekilnojamojo turto registro kadastro žemėlapio duomenims, parengto buvusios savininkės J. K. žemės sklypo (10,93 ha) plano, apibrėžiančio J. K. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo ribas, sklypas, į kurio dalį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, yra prie Vilnojos ežero, todėl laikytina, kad šis sklypas turi skirtingas gamtines savybes, nei visas Dūkštų žemėtvarkos projektu projektuojamas žemės masyvas. Konstatavo, kad žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, galėjo būti projektuojamas, atsižvelgiant į pareiškėjų atsakovei pateiktą buvusios savininkės J. K. valdytos žemės ribas ir vietą, t. y. atsižvelgiant į UAB „Geovisata“ parengtą sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą ir planą.

14Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog pagal dabartinį teritorijos pasiskirstymą 10,93 ha žemės sklypas, esantis ( - ) kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone, patenka į SB „Paežerys“ (apie 8,26 ha) ir SB „Žaluma“ (apie 0,67 ha) teritorijas, o dalis šio sklypo (2 ha) yra užimta privatizuota namų valda, kad. Nr. 4124/0703:1512. Su tokia atsakovo pozicija sutiko ir pareiškėjai, kurių Vilniaus AVA pateiktame UAB „Geovisata“ sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte pateikta to paties turinio informacija. Tačiau šalių pozicijos šiuo aspektu skiriasi dėl to, ar 3,63 ha žemės J. K. valdytos žemės, į kurią nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, yra priskirtina valstybės išperkamai, kaip tai numatyta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkte. Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 4 punktu, pabrėžė, jog žemės sklypo užimtumą sodininkų bendrijos sodų žeme gali patvirtinti žemės sklypo įsigijimo teisėtumas ir žemės naudojimą patvirtinantis teritorinio planavimo dokumentas. Tuo tarpu nei Tarnyba, nei tretieji suinteresuotieji asmenys nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjų paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, kad ginčo sklypas (3,63 ha) yra laisvas ir neužimtas. Remiantis byloje esančiais įrodymais, pagal VĮ Registrų centro 2008 m. lapkričio 26 d. raštą Nekilnojamojo turto registre minėtų sodų bendrijų teritorijos, kaip nekilnojamojo turto vienetai, nėra įregistruotos. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2009 m. vasario 9 d. rašte Nr. A33-551-(7.2) nurodė, kad sodininkų bendrijų teritorijų ribos netikslintos nuo tada, kai žemės sklypai buvo perduoti sodininkų bendrijoms neterminuotam naudojimui, t. y. neneigė, kad SB „Žaluma“ žemės sklypo ribos netikslintos nuo 1989 m. spalio 6 d., o SB „Paežerys“ – nuo 1988 m. balandžio 22 d. Nurodė, jog SB „Žaluma“ teismui pateikė 2010 m. gegužės 10 d. sudarytą sutartį Nr. 05.10-1, kuri patvirtina, jog tik tą dieną SB „Žaluma“ susitarė dėl geodezinių darbų atlikimo ir SB „Žaluma“ žemės sklypo, esančio ( - ) kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone, pertvarkymo projekto parengimo. SB „Žaluma“ teismui pateiktame 2010 m. vasario 22 d. kolektyviniame pareiškime taip pat neįvardijo konkretaus dokumento, kuriuo remiantis galima nustatyti aiškias SB „Žaluma“ priklausančios žemės ribas, o nesutikimą su pareiškėjų reikalavimais pagrindė paaiškindami, kad žemės plotas, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, yra Vilnojos ežero pakrantėje, kad ši teritorija yra patogiausia ir bene vienintelė vieta bendrijos nariams ir jų svečiams prieiti prie ežero vandens ir naudotis paplūdimiu, kad šioje vietoje bendrija organizuoja ir rengia bendruomenės susirinkimus, šventes, todėl, jei pareiškėjams būtų atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę, būtų pažeistos visuomenės teisės ir teisėti interesai. Be kita ko, kolektyviniame pareiškime tvirtinama, kad SB „Žaluma“ patirtų ir finansinę žalą, nes iš jos lėšų minimas žemės plotas yra ir buvo tvarkomas, renkamos šiukšlės, įrenginėjami suoliukai, sūpynės, laužavietės ir kt. Tačiau pastaruosius SB „Žaluma“ kolektyvo narių pareiškime nurodytus argumentus paneigia antstolio M. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 28-41-2010, kuriame konstatuota, kad 2010 m. rugsėjo 23 d. sklypai LVŽF-2 ir LVŽF-1, esantys ( - ) kaime, Vilniaus rajone, yra apaugę didele žole ir krūmais, yra niekieno neprižiūrimi, nesimato jokių požymių, kad jie būtų naudojami rekreacijai, poilsiui ar kitokiai veiklai ir prie šio protokolo pridėtos minėtų sklypų fotonuotraukos. Konstatavo, jog byloje surinkti įrodymai yra pakankami daryti išvadą, kad 3,63 ha ginčo teritorija yra laisva (neužstatyta) ir realiai nenaudojama sodininkų bendrijų poreikiams netgi poilsio ir rekreacijos tikslams, nėra prižiūrima, tvarkoma, į ją nėra investuojama, o tokios aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra laisva ir ginčo žemei nėra realaus visuomenės poreikio. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A7-722/2004), įvertinęs tai, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad žemė, į kurią nuosavybės teises prašo atkurti pareiškėjai, naudojama sodininkų bendrijos narių poilsiui prie ežero, o tai tik antrinis arba išvestinis poreikis, susijęs su papildomais gerbūvio elementais, kurie, kolegijos manymu, negali būti saugomi pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, padarė išvadą, kad žemė, į kurią pareiškėjai pretenduojama atkurti nuosavybę, realiai ir faktiškai yra laisva, o galimybė atkurti nuosavybės teises buvusioje vietoje tinkamai netirta ir nesiaiškinta.

15Trečiasis suinteresuotas asmuo SB „Žaluma“ pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 94–96), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

16III.

17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Žaluma“ apeliacinį skundą patenkino – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų J. K. (J. K.), A. R., K. M. skundą atmetė.

18Teismas nustatė, kad ginčas byloje yra kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į kaimo vietovėje esančią žemę. Pareiškėjai siekia, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į jiems tenkančią savininkės J. K. iki nacionalizacijos ( - ) kaime, Vilniaus apskrityje, nuosavybės teise valdytos žemės dalį (po 1,21 ha kiekvienam, iš viso 3,63 ha). Skundu pirmosios instancijos teismo pareiškėjai taip pat prašė panaikinti Tarnybos 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą dėl skundo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo bei Vilniaus AVA įsakymus dalyse dėl paminėtos ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei.

19Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, kad 10,93 ha sklypas, esantis ( - ) kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone, į kurio dalį pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, patenka į SB „Paežerys“ (apie 8,26 ha) ir SB „Žaluma“ (apie 0,67 ha) teritorijas, o dalis šio sklypo (2 ha) yra užimta privatizuota namų valda. Tokį teritorijos paskirstymą patvirtina ir byloje esantys dokumentai: LTSR Ministrų tarybos 1988 m. rugpjūčio 29 d. potvarkis Nr. 174p, 1989 m. lapkričio 30 d. Valstybinis žemės naudojimo teisės aktas, Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 358, byloje pateikti žemės naudojimo planai.

20Teismas nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios 4 straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Nagrinėjamai bylai aktualus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktas, numatantis, jog žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama nustatyta tvarka, jeigu ji yra užimta sodininkų bendrijų sodų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundo pirmosios instancijos teismui bei atsiliepimų į jį, taip pat apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, pažymėjo, jog byloje yra kilęs ginčas dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkto sąvokos „sodininkų bendrijų sodai“ aiškinimo.

21Sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnis apibrėžia, jog sodininkų bendrija – tai atitinkamo administracinio vieneto bendruomenės dalis, visapusiškai plėtojanti mėgėjišką sodininkystę, puoselėjanti ir tausojanti gamtą ir kraštovaizdį. To paties įstatymo 2 straipsnyje yra išskiriamos dvi sąvokos: mėgėjiško sodo teritorija bei mėgėjiško sodo sklypas. Mėgėjiško sodo teritorija – tai teisės aktu mėgėjiškai sodininkystei skirta, pagal žemėtvarkos projektą arba kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuota teritorija, suskirstyta į individualius sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms). Mėgėjiško sodo sklypas – tai mėgėjiško sodo teritorijoje pagal žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuotas ir pažymėtas riboženkliais žemės sklypas. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą. Teisėjų kolegijos nuomone, Atkūrimo įstatymui tiesiogiai nenumatant, jog valstybės išperkama yra tik ta žemė, kuri užimta sodininkų bendrijų sodų sklypų, darytina išvada, jog į šio įstatymo 12 straipsnio 4 punkto sąvoką „sodininkų bendrijų sodai“ patenka visa sodininkų bendrijų sodams priskirta teritorija, t. y. pagal Sodininkų bendrijų įstatymą priskiriama „mėgėjiško sodo teritorijos“ sąvokai. Pažymėtina, kad toks sisteminis teisės aktų aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-722/04, 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1295/09).

22Pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą mėgėjiško sodo teritoriją sudaro ne tik mėgėjiškų sodų sklypai, bet ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei. byloje ginčo dėl to, jog žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, patenka į sodininkų bendrijoms priskirtas teritorijas, nekyla. Nors pareiškėjai teisingai pažymi, kad nėra nustatyta, jog ginčo teritorijoje būtų suformuoti sodininkams priklausantys žemės sklypai, tačiau teismas padarė išvadą, kad tai nelaikytina pagrindu spręsti, jog ginčo teritorija nėra valstybės išperkama. Byloje neginčijamais duomenimis nustačius, kad pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teisės į sodininkų bendrijoms „Žaluma“ ir „Paežerys“ priskirtas teritorijas, toks reikalavimas negali būti tenkinamas, remiantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktu.

23Pirmosios instancijos argumentus, kad ginčo žemė laikytina laisva, nes į ją nėra įrodytas visuomenės poreikis, kolegija atmetė kaip nepagrįstus. Įvertinus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas kolegija konstatavo, kad ši norma, kitaip nei pavyzdžiui Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, a priori nenumato galimybės nuosavybės teisių atkūrimo procese vertinti ar žemei, kuri yra užimta sodininkų bendrijų sodų, yra visuomeninis poreikis, ar tokio poreikio nėra.

24Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje taip pat yra kilęs ginčas dėl to, kokios žemėvaldos sistemoje buvo J. K. žemė iki nacionalizacijos, t. y. ar ji buvo rėžiniame, ar išskirstytame į vienkiemius kaime. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog iki nacionalizacijos buvusios žemėvaldos sistemos nustatymas yra svarbus tuo, kad atkuriant nuosavybės teises kaimo vietovėse, kuriose iki nacionalizacijos buvo likusi rėžių sistema, nėra reikšminga konkreti savininkų rėžiniame kaime turėtos žemės vieta. Taigi šis klausimas yra svarbus jau nuosavybės teisių atkūrimo procese, tuo tarpu šioje byloje nustačius, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę apskritai negali būti atkurtos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkto pagrindu, teisėjų kolegijos nuomone, šio klausimo išsprendimas esminės įtakos ginčo išnagrinėjimui neturėtų.

25Teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kokia žemėvaldos sistema iki nacionalizacijos buvo ( - ) kaime, sprendė, jog Tarnyba, sudarydama Dūkštų žemėtvarkos projektą, neturėjo pagrindo neatsižvelgti į pareiškėjų iniciatyva parengtą UAB „Geovisata“ J. K. ( - ) kaime valdyto žemės sklypo planą bei jo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog nors nėra neginčijamai įrodyta, kad ginčo teritorijoje iki nacionalizacijos buvo likusi rėžių sistema, tačiau taip pat byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, jog sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, yra būtent buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų 5 punktą žemės sklypo ribų kartografavimą atlieka bei žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą surašo teritorinis žemėtvarkos skyrius. Atsižvelgiant į šią nuostatą, teisėjų kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šioje byloje turi būti remiamasi UAB „Geovisata“ pareiškėjų iniciatyva parengtu buvusio savininko J. K. žemės sklypo planu bei jo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu. Tokiai išvadai neatitinkant Metodinių nurodymų reikalavimų, teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis paminėtais duomenimis, kaip įrodymu šioje byloje, todėl jais remiantis padarytos išvados bei priimtas sprendimas taip pat nelaikytini teisingais ir pagrįstais.

26Nors SB „Žaluma“ apeliaciniu skundu galėjo ginčyti tik tą sprendimo dalį, kuri susijusi su jai priklausančia ginčo teritorija, tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnį teismo nesaisto apeliacinio skundo ribos ir tikrinamas viso sprendimas teisėtumas ir pagrįstumas. Tuo remdamasi bei atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nelaikytinas pagrįstu. Apeliacinio skundo bei aukščiau nurodyti argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pagrindą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą naikinti ir priimti naują sprendimą. Nustačius, jog nebuvo pagrindo įpareigoti Tarnybą atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į jų prašomą žemės sklypą, nėra pagrindo tenkinti ir kitus skundo reikalavimus, t. y. panaikinti Tarnybos 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą dėl skundo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo bei Vilniaus AVA įsakymus dalyse dėl ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Teisėjų kolegija konstatavo, kad priimant naują sprendimą, pareiškėjų skundas atmestinas.

27IV.

28Pareiškėjai J. K., A. R. ir K. M. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

29Prašyme nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar dalis žemės sklypo, į kurio grąžinimą natūra pretenduoja pareiškėjai, yra teisėtai priskirta valstybės išperkamai žemei, ar ji grąžintina pareiškėjams įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-722/04 pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai neapibrėžia, kokia žemė atitinką formuluotę „užimta sodininkų bendrijos sodų“, todėl sprendžiant, ar pretendentui atkurtinos nuosavybės teisės, būtina įvertinti Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, kad mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų naudojama nuosavybės teisėmis ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendro naudojimo žemės, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą, o taip pat Konstitucinio teismo nutarimuose apibrėžiamus Konstitucijoje įtvirtintus nuosavybės teisių apsaugos mechanizmus. Taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime yra nurodęs, kad visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas konkretus nuosavybės objektas. Šias Konstitucinio teismo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikė, kaip itin reikšmingas nagrinėjant šį ginčą ir vertino kaip konstitucinį bendrijos narių, visuomenės, ir privataus intereso pusiausvyros reguliacinį principą. Dėl to teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti, jog žemei, esančiai už bendrijos narių nuosavybės teisėmis valdomų objektų, sodininkystei – daržininkystei ir šiai veiklai vykdyti bei nuosavybės objektų naudojimui užtikrinti reikalingos bei aptarnaujančio infrastruktūros ribų (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 ir 7 str.), yra konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai, kurie objektyviai negalėtų patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras nuosavybės objektas, nurodė, kad žemės, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, naudojimas sodininkų bendrijos narių poilsiui yra tik antrinis arba išvestinis poreikis, susijęs su papildomu gerbūvio elementais, kurie negali būti saugomi pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį. Teismas padarė išvadą, kad tokiu atveju privatus interesas neproporcingai nukentėtų dėl visuomenės dalies interesų neatitinkančių taisyklės, kad pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas, dominavimo, šios žemės paėmimas neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkte įtvirtintos teisės normų tikslų, todėl tokia žemė nepriskirtina valstybės išperkamai ir yra grąžintina (Atkūrimo įstatymo 4 str. 2 d.).

30Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nenustatė, jog ginčo teritorijoje būtų suformuoti sodininkams priklausantys žemės sklypai, t. y. konstatavo, kad ginčo žemė nėra užimta trečiųjų asmenų sodų ar sodininkų bendrijoms priklausančių nuosavybės teise objektų bei nenaudojama. Tačiau teismas nelaikė pagrindu spręsti, jog ginčo teritorija nėra valstybės išperkama.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32V.

33

34Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.

35Taigi ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

36Taigi pareiškėjas siekia atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

37Pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

38Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

39Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A7-722/2004 pateikto Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo.

40Šioje įstatymo normoje nurodyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta sodininkų bendrijų sodų. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A7-722/2004 be kita ko, pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai neapibrėžia, kokia žemė atitinka formuluotę „užimta sodininkų bendrijos sodų“, todėl sprendžiant, ar pretendentui atkurtinos nuosavybės teisės, būtina įvertinti Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, kad mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą, o taip pat Konstitucinio Teismo nutarimuose apibrėžiamus Konstitucijoje įtvirtintus nuosavybės teisių apsaugos mechanizmus.

41Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Konstitucinio Teismo doktriną, taip pat išaiškino, kad sprendžiant ginčus dėl to, ar gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra į žemę, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar į tą konkrečią pageidaujamą grąžinti natūra žemę yra konkretus visuomenės poreikis, be kita ko, išaiškinta, kad tai, ar yra pagrindas pripažinti, jog žemei, esančiai už sodininkų bendrijos narių nuosavybės teisėmis valdomų objektų, sodininkystei-daržininkystei ir šiai veiklai vykdyti bei nuosavybės objektų naudojimui užtikrinti reikalingos bei aptarnaujančios infrastruktūros ribų (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 ir 7 straipsniai), yra konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat išaiškino, kad žemė, kuri naudojama sodininkų bendrijos narių poilsiui prie upės, tai tik antrinis arba išvestinis poreikis, susijęs su papildomais gerbūvio elementais, kurie, negali būti saugomi pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, nes šiuo atveju privatus interesas neproporcingai nukentėtų dėl visuomenės dalies interesų neatitinkančių taisyklės, kad pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas, dominavimo, šios žemės paėmimas neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos teisės normos tikslų, todėl tokia žemė nepriskirtina valstybės išperkamai ir yra grąžintina (Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

42Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas padarė išvadą, kad ši norma, kitaip nei pavyzdžiui Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, a priori nenumato galimybės nuosavybės teisių atkūrimo procese vertinti ar žemei, kuri yra užimta sodininkų bendrijų sodų, yra visuomeninis poreikis, ar tokio poreikio nėra. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad nors pareiškėjai teisingai pažymi, kad nėra nustatyta, jog ginčo teritorijoje būtų suformuoti sodininkams priklausantys žemės sklypai, tačiau tai nelaikytina pagrindu spręsti, jog ginčo teritorija nėra valstybės išperkama. Byloje neginčijamais duomenimis nustačius, kad pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teisės į sodininkų bendrijoms „Žaluma“ ir „Paežerys“ priskirtas teritorijas, teismas padarė išvadą, kad toks reikalavimas negali būti tenkinamas, remiantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktu.

43Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytoje administracinių teismų praktikoje pateiktą aiškinimą, sutinka su pareiškėjų prašyme atnaujinti procesą pateiktu argumentu, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. A525-3033/2011 galimai buvo nukrypta nuo pareiškėjo nurodytos administracinių teismų praktikos. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pateikė kitokį sąvokų sodininkų bendrijų sodų „užimtas“ žemės sklypas ir sodininkų bendrijų „poreikiams“ būtinas žemės sklypas nei administracinėje byloje Nr. A7-722/2004 ir tai yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Todėl pareiškėjų prašymas tenkintinas, procesas administracinėje byloje atnaujintinas, o byla perduotina nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

44Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

45pareiškėjų J. K. (J. K.), A. R., K. M. prašymą patenkinti.

46Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-3033/2011, bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

47Nutartis neskundžiama.