Byla 2A-816-605/2011

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės, sekretoriaujant Juventai Blaževičiūtei, dalyvaujant ieškovui J. K., jo atstovui advokatui Zenonui J. J., atsakovei S. D., jos atstovei advokatei S. S. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. D. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-7-630/2010 pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei S. D., tretiesiems asmenims VĮ „Registrų centras”, Jurbarko rajono savivaldybės administracijai ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisės gynimo ir turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir atsakovės S. D. priešieškinį ieškovui J. K. dėl valdymo fakto patvirtinimo. Teisėjų kolegija

Nustatė

2Ieškovas prašė (3 t., b.l. 139-143) pripažinti, kad 1972 m. Jurbarko rajono, Vilniškių kaime, karvidė 1ž1p, šakniavaisių sandėlis 2F1p, mėšlidė ir durpinė (durpių sandėlis) sudaro vieną gyvulininkystės kompleksą; pripažinti J. K. nuosavybės teisę į 2001-05-21 varžytynėse kartu su pagrindiniu pastatu - 1972 m. pastatytais karvide 1ž1p ir šakniavaisių sandėliu 2F1p, įsigytus priklausinius - mėšlidę ir durpinę; Valstybės įmonės „Registrų centras“ Tauragės filialą įpareigoti išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro durpinę 1F1/Ž, unikalus Nr. 4400-0928-7725 ir mėšlidę IK, unikalus Nr. 4400-0928-7788, esančius Jurbarko rajono savivaldybėje, Vilniškių kaime; įpareigoti atsakovę įsiteisėjus sprendimui per 10 dienų išsikelti iš durpinės, išsigabenant joje esantį atsakovei priklausantį turtą ir perduoti ginčo pastatą ieškovui; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

3Nurodė, kad 2001 m. gegužės 21 d. turto pardavimo varžytynėse, kurias vykdė Jurbarko rajono apylinkės teismo antstolė D. B., jis nusipirko 200 vietų karvidę bei šio pastato veiklai pagal paskirtį būtinus šakniavaisių sandėlį, durpinę (durpių sandėlį) ir mėšlidę. Šakniavaisių sandėlis, durpinė ir mėšlidė įeina į karvidės ūkinį kompleksą, priklausiusį kolūkiui, vėliau reorganizuotam į Valstybinę žemės ūkio įmonę, vėliau šis kompleksas priklausė Žindaičių ŽŪB ir buvo parduotas iš varžytynių už bendrovės skolas. 200 vietų karvidę (kompleksą) Vilniškių kaime pastatė Jurbarko rajono Tarybinės žemės kolūkis 1972 m. Visas šis kompleksas pagrindinių priemonių apskaitoje buvo įvardintas kaip 200 vietų karvidė Vilniškių kaime, tai patvirtina duomenys Žindaičių ŽŪB 1999 m. turto įvertinimo sąraše, 2001 m. gyvulių ir pagrindinių priemonių inventorizacijos apyraše nurodant, kad 2001 m. karvidė buvo parduota iš varžytynių. Informacinių pranešimų biuletenyje buvo pranešta, kad 2001-05-21 antrosiose varžytynėse už 15000 Lt parduodama 1972 m. pastatyta, iki varžytynių neinventorizuota 200 vietų karvidė bei už 7000 Lt taip pat neinventorizuotas šakniavaisių sandėlis. Karvidės kompleksą sudarė pats karvidės pastatas, su juo sujungtas šakniavaisių sandėlis bei karvidės naudojimui pagal paskirtį būtini mėšlidė ir durpinė kraikų sandėlis (durpinė). Dalyvauti varžytynėse ir pirkti 200 vietų karvidę su šakniavaisių sandėliu užsiregistravo jis ir A. L.. Nei jam, nei A. L. nekilo abejonių, kad parduodamas visas karvidės pastatų kompleksas, kadangi kaina buvo didelė. Jis laimėjo varžytynes ir įsigijo šiuos statinius, komplekso įsigijimui ėmė paskolą. Atsakovė S. D. nepagrįstai reiškia pretenzijas į dalį karvidės komplekso pastatų. Kaip įvykusio sandorio įrodymą atsakovė pateikė į bylą PVM sąskaitą-faktūrą, pagal kurią tariamai, už 200 Lt iš Žindaičių ŽŪB nusipirko kraikų stoginę prie Vilniškių karvidės. Rašytinių įrodymų apie mėšlidės pirkimą atsakovė nepateikė, išskyrus kasos operacijų lapo kopiją, kad S. D. už prekes sumokėjo 245 Lt. Atsakovė aiškina, kad 45 Lt – tai suma, už kurią ji nusipirko mėšlidę. Pagal krovinio važtaraštį S. D. už 45 Lt nusipirko iš likviduojamos Žindaičių ŽŪB rašomą stalą, dvi kėdes ir 200 kg metalo laužo, tačiau ne mėšlidę. Atsakovės tariamai sudarytiems sandoriams turi būti taikomi naujojo Civilinio kodekso, galiojančio nuo 2001-07-01, reikalavimai, tai yra nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Ginčo pastatai nėra ir nebuvo anksčiau įregistruoti nei kaip atsakovės, nei kaip likviduotos Žindaičių ŽŪB turtas. Įvykus 2001-05-21 varžytynėms, ginčo turtą (mėšlidę ir durpinę) įsigijo ieškovas. Po varžytynių šie nekilnojamieji daiktai nepriklausė nuosavybės teise Žindaičių ŽŪB, jie nebuvo ir negalėjo būti įstatymo nustatyta tvarka perduoti atsakovei (CK 6.398). Atsakovė ieškovui priklausančią durpinę užėmė savavališkai, todėl iš jos iškeldintina. Atsakovė S. D. 2006 m. kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ Tauragės filialą inventorizuoti tariamai jos valdomus statinius – durpinę ir mėšlidę Vilniškių kaime, Jurbarko rajono savivaldybėje. Pagal atsakovės suteiktus neteisingus duomenis buvo sudaryta Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla, kurioje durpinė įrašyta kaip pagrindinis pastatas, pastatytas 1976 m., taip pat įrašyta 1956 m. pastatyta mėšlidė. Kadastrinių matavimų byloje neteisingai nurodyti šių statinių statybos metai, jie pastatyti kaip karvidžių komplekso dalis 1972 m., be to, jie yra pagrindinio pastato – karvidžių – priklausiniai, kartu su pagrindiniu pastatu 2001 m. varžytynėse parduoti ieškovui. Byloje pateikti melioracijos planai įrodo, kad 1958 m. mėšlidės tikrai nebuvo. Tuo metu nei karvidė, nei šie priklausiniai nebuvo inventorizuoti, neturėjo unikalių numerių.

4Priešieškiniu atsakovė prašė (1 t., b.l. 2-3) patvirtinti valdymo faktą, kad ji nuo 2002 m. gegužės 28 d. faktiškai valdo statinius – durpinę, unikalus Nr. 4400-0928-7725, pažymėjimas plane 1F1/ž, ir mėšlidę, unikalus Nr. 4400-0928-7788, pažymėjimas plane K, esančius Vilniškių k., Jurbarko r. sav., valdymo faktas patvirtintinas tikslu viešame registre įregistruoti ginčo statinių valdymą ir duomenis apie jų valdytoją. Nurodė, kad 2002 m. gegužės 28 d. iš likviduojamos Žindaičių žemės ūkio bendrovės įsigijo durpinę ir mėšlidę. Šią aplinkybę patvirtina pridedama 2002-05-28 sąskaitos – faktūros bei kasos knygos lapo kopijos. Tačiau nekilnojamojo turto registras atsisakė įregistruoti atsakovės nuosavybės teises į statinius turimų dokumentų (sąskaitos - faktūros, kasos knygos išrašo) pagrindu. Kadangi Žindaičių ŽŪB bendrovė yra likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, notarine tvarka įforminti pirkimo- pardavimo sandorį negalima. Kadangi statinius nuo jų perdavimo jai dienos pastaroji valdo kaip savo, juos prižiūri (iškirto krūmus ir išrovė kelmus, apdraudė), remontuoja (apkalė durpinę lentomis, uždengė), jais faktiškai naudojasi ir rūpinasi, yra pagrindas patvirtinti jos daiktines teises į statinius, t.y. patvirtinti, kad nuo 2002-05-28 atsakovė yra teisėta statinių valdytoja.

5Šakių rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu (5 t., b.l. 70-77) ieškinį tenkino iš dalies. Priešieškinį atmetė. Pripažino, kad mėšlidė, unikalus Nr. 4400-0928-7788, ir kraikų stoginė (durpinė), unikalus Nr. 4400-0928-7725, yra karvidės, unikalus Nr. 9497-2014-7015, esančios Vilniškių k., Jurbarko r., priklausiniai ir nuosavybės teise priklauso ieškovui J. K., asmens kodas ( - ) gyv. Žindaičių k., Jurbarko r., pagal 2001-05-21 turto pardavimo iš varžytynių aktą. Įpareigojo atsakovę S. D., asmens kodas ( - ) gyv. Vilniškių k., Jurbarko r., įsiteisėjus teismo sprendimui per 10 d. su visa manta išsikelti iš kraikų stoginės (durpinės), unikalus Nr. 4400-0928-7725, esančios Vilniškių k., Jurbarko r., ir pastatą perduoti ieškovui J. K., asmens kodas ( - ) gyv. Žindaičių k., Jurbarko r. Ieškovo J. K. reikalavimą dėl mėšlidės, unikalus Nr. 4400-0928-7788, ir kraikų stoginės (durpinės), unikalus Nr. 4400-0928-7725, esančių Vilniškių k., Jurbarko r., išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, atmetė. Priteisė iš atsakovės S. D. 216,90 Lt žyminio mokesčio, 360 Lt kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų (išlaidos antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą), 1350 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ieškovo J. K. naudai. Priteisė iš ieškovo J. K. 24,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovės S. D. 220,11 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas.

6Sprendime nurodyta, kad byloje nustatyta, jog iki turto pardavimo iš varžytynių Jurbarko rajono Žindaičių ŽŪB apskaitoje kaip pagrindinis turtas buvo įtraukta tik 200 vietų karvidė Vilniškių k., Jurbarko r. Tai nurodyta turto įvertinimo sąraše, byla Nr. 22, pradėta ir baigta 1999-12-31, kuriame 45 numeriu pažymėta 200 vietų karvidė Vilniškiuose (t. II, b.l. 107-110), Jurbarko rajono Žindaičių ŽŪB gyvulių ir pagrindinių priemonių inventorizacijos sąraše, byla Nr. 212, pradėta 2001-01-01, baigta 2001-12-31, kuriame tarp gamybinių pastatų 20 numeriu pažymėta 200 vietų karvidė Vilniškių kaime (t. II, b.l. 111-114). Iš liudytojo A. Č. parodymų nustatyta, kad jis dirbo statybų vykdytoju ir statė kompleksą: veršidę, karvidę, siloso tranšėją, mėšlidę, kraiko sandėlį, pastatai buvo užbaigti ir priduoti kaip vienas kompleksas, su viena sąmata, vieni brėžiniai, įprastinės mėšlidės buvo atviro tipo, tačiau ši buvo suprojektuota uždara, tai buvo vienintelė tokia mėšlidė (t. III, b.l. 123-124). Iš liudytojo K. S. parodymų nustatyta, jo karvidė ir mėšlidė funkcionavo kartu, iš karvidės vagonu mėšlas buvo vežamas į mėšlidę, viskas buvo padaryta tam, kad neterštų aplinkos, panaši karvidė buvo Miknaičių kaime, tik ten tranšėja mėšlui buvo priekyje, o šitoje karvidėje – šone (t. IV, b.l. 29-30). Iš Jurbarko rajono apylinkės teismo 2007-05-22 sprendimo dėl ginčo tarp tų pačių šalių matyti, jog liudytojas J. G. parodė, kad iki 1998 metų dirbo bendrovės vadovu, mėšlidę ir durpinę pastatė prie fermų ir tai buvo fermų priklausiniai, fermos su kitais pastatais nebuvo teisiškai registruotos, tačiau priklausė bendrovei (t. IV, b.l.8-9). Iš liudytojos G. K. parodymų matyti, jog ji yra dirbusi tame komplekse, kuris priklausė Žindaičių ŽŪB, mėšlas buvo šalinamas iš karvidės vagonėliu, vėliau priekaba, į mėšlidę, bet tai buvo labai seniai (t. III, b.l. 128). Nustatyta, jog mėšlidė ir kraikų stoginė (durpinė), esančios Vilniškių kaime, Jurbarko rajone, iki turto pardavimo iš varžytynių, buvo karvidės, kaip pagrindinio pastato priklausiniai. Iš aukščiau paminėtų liudytojų parodymų ir ieškovo J. K. paaiškinimų nustatyta, jog pastatai (karvidė, mėšlidė, kraikų stoginė) pastatyti vienu metu kaip karvidės kompleksas, iš karvidės mėšlas vagonėliais buvo transportuojamas į mėšlidę, kraikų stoginėje buvo laikomos durpės, pjuvenos, skirtos krėsti karvidėje laikomiems galvijams, mėšlidė ir kraikų stoginė tarnavo tik vienintelei karvidei, kitų pagrindinių pastatų toje teritorijoje nėra. Antstolio A. B. 2010-11-17 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0087/10/10 su nuotraukomis prie jo matyti, kad nuo mėšlidės link fermos yra betonuota aikštelė, iki aikštelės – asfaltuotas keliukas, fermos šiauriniame gale yra išbetonuota duobė, kuri tęsiasi po fermos siena į lauką, fermos viduje, iš fermos iki paminėtos duobės yra mėšlo transportavimo juostos, iš lauke esančios duobės dalies į mėšlidę yra mėšlo transportavimo mechanizmo liekanos, medinės sijos, esančios ant betoninių stulpų, metaliniai tvirtinimo elementai, trosas (t. V, b.l. 31-38). Ieškovas J. K. patvirtino, jog prieš faktinių aplinkybių konstatavimą, mėšlidės duobėje rado trosą, kurį laikinai pakabino į jo manymu anksčiau buvusią vietą. Antstolės A. P. 2010-10-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0124/10/0011 su nuotraukomis nurodyta, kad matyti, jog mėšlidė yra atskiras statinys ir nėra sujungta su jokiu kitu statiniu, prie mėšlidės yra kelias pravažiavimui, mėšlidė yra apgriuvusi, matyti keletas metalinių konstrukcijų (t. V, b.l. 40-43). Teismas konstatavo, jog tarp dviejų antstolių atliktų faktinių aplinkybių konstatavimo nėra esminių prieštaravimų, neaiškumas dėl troso atsiradimo pašalintas ieškovo paaiškinimais. Ištyręs ir nustatęs aukščiau paminėtus faktus, teismas padarė išvadą, kad mėšlidė ir kraikų stoginė (durpinė) savo funkcine paskirtimi nuolatinai buvo susiję su pagrindiniu pastatu – karvide ir savo ūkine paskirtimi jam tarnavo. 2001-04-26 Informaciniuose pranešimuose Nr. 33 nurodyta, kad Teismo antstolių kontora prie Jurbarko rajono apylinkės teismo skelbia varžytynes, kuriuose parduodama: 200 vietų karvidė, 1972 m., (neinventorizuota) už pradinę 15000 Lt kainą, šakniavaisių saugykla (neinventorizuota) už pradinę 7000 Lt kainą, esantys Vilniškių kaime, Žindaičių seniūnijoje (t. II, b.l. 121). Varžytynėse dalyvavusių asmenų sąraše nurodyta, kad 2001-05-21 10:00 prasidėjusiose varžytynėse dalyvavo J. K., kuris pasiūlė 22660 Lt, ir A. L., kuri pasiūlė 22500 Lt (t. II, b.l. 122). Turto pardavimo iš varžytynių akte nurodyta, kad J. K. įsigijo karvidę ir šakniavaisių sandėlį, esančius Vilniškių kaime, Jurbarko rajone už 22660 Lt (t. II, b.l. 123). 2001-05-30 teismo antstolių kontoros prie Jurbarko rajono apylinkės teismo rašte Nr. 2-445 Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Tauragės filialo Jurbarko grupei nurodyta atlikti inventorizaciją Žindaičių ŽŪB priklausančiai 200 vietų karvidei ir šakniavaisių saugyklai, esančioms Vilniškių kaime, Jurbarko rajone (t. II, b.l. 124). Iš liudytojos A. L. parodymų matyti, jog ji supratusi, jog varžytynių metu parduodamas visas karvidės kompleksas, kadangi kaina buvo didelė, todėl ji nenupirkusi (t. III, b.l. 124-125). Iš liudytojos D. K. parodymų matyti, jog jos vyras radęs skelbimą, dalyvavo varžytynėse ir manė, kad nusipirko visą kompleksą, ferma buvo su pagalbinėmis patalpomis, mėšlide, kraikų stogine, vandens rezervuaru, mėšlidė sijomis buvo sujungta su ferma, bet įsigijimo metu mechanizmų jau nebuvo (t. III, b.l. 125-126). Iš liudytojos D. B. parodymų matyti, jog ji dirbo antstole tuo metu, kai ieškovas J. K. įsigijo pastatus iš varžytynių, ji nurodžiusi, jog turto arešto aktas buvo surašytas pagal turto balansą, buvo areštuoti du pastatai – karvidė ir šakniavaisių sandėlis, neprisimenanti, ar pastatai buvo apžiūrėti, pastatų inventorizacija atlikta po varžytynių (t. IV, b.l. 30-31). Ieškovas J. K. 2001-05-21 pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą įsigijo karvidę, kuris yra pagrindinis daiktas. Kadangi turto pardavimo iš varžytynių akte nepaminėta kitaip, visais atvejais priklausiniui taikomos pagrindinį daiktą ištikusios teisinės pasekmės, taigi mėšlidė ir kraikų sandėlis (durpinė) taip pat buvo parduotos turto pardavimo iš varžytynių metu kaip pagrindinio daikto priklausiniai. Esant tokioms aplinkybėms, teismas laikė niekiniais vėliau sudarytus dokumentus, kurių pagrindu likviduojama Žindaičių ŽŪB perdavė valdyti kraikų stoginę (durpinę) atsakovei S. D.. Nors Jurbarko rajono Žindaičių ŽŪB pagrindinių priemonių apyvartoje, byla Nr. 270, pradėta ir baigta 2002 m., yra pažyma, kurioje nurodyta, kad kraikų stoginė prie Vilniškių karvidės buvo užpajamuota 2002 m. balandžio mėnesį už 200 Lt, o parduota 2002 m. gegužės mėnesį už 200 Lt (t. II, b.l. 115-116), tačiau 2002 m. balandžio mėnesį Žindaičių ŽŪB nevaldė šio pastato, kadangi 2001-05-21 jis buvo parduotas ieškovui J. K.. Atsakovė savo priešieškinio reikalavimą įrodinėja pateiktais dokumentais - 2002-05-28 PVM sąskaita-faktūra Serija GCC Nr. 2880096, kurioje nurodyta, kad S. D. iš likviduojamos Žindaičių ŽŪB įsigijo kraikų stoginę už 200 Lt, sąskaitą pasirašė K. S., G. B. ir S. D. (t. I, b.l. 16), kasos 2002-05-28 operacijų ataskaita, kurioje nurodyta, kad S. D. už prekes sumokėjo 254 Lt, kasos orderiu Nr. 36115009 (t. I, b.l. 17), 2002-05-28 krovinio važtaraščiu serija LJA Nr. 3110805, kuriame nurodyta, kad S. D. iš likviduojamos Žindaičių ŽŪB įsigijo rašomąjį stalą, kėdes ir metalo laužą už 45 Lt, pasirašė K. S. ir G. B. (t. II, b.l. 118). Atsakovė savo iniciatyva atliko ginčo pastatų kadastrinius matavimus ir pateikė Valstybės įmonės „Registrų centras” Tauragės filialo Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylą Nr. 8321, kurioje nurodyta, kad pagal 2006-08-21 kadastrinių matavimų duomenis Vilniškių kaime, Jurbarko rajono savivaldybėje, sudarytas statinių išdėstymo planas, kuriame yra durpinė, unikalus numeris 4400-0928-7725, pažymėta plane 1F1/ž, paskirtis – sandėliavimo, ir mėšlidė, unikalus numeris 4400-0928-7788, pažymėta plane IK, paskirtis – kita (inžinieriniam statiniui) (t. I, b.l. 6-15). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ta aplinkybė, jog statiniams atlikti kadastriniai matavimai, patvirtina tik tai, jog pastatai suformuoti tinkamai ir gali būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau nepatvirtina atsakovės valdymo teisėtumo, nes pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 str., nekilnojamojo daikto kadastro duomenys nustatomi atliekant kadastrinius matavimus, naudojant tinkamus metodus ir priemones, užtikrinančius teisės aktų nustatytų reikalavimų matavimų kokybei patenkinimą, kai formuojami nekilnojamieji daiktai ar keičiami nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenys. Tai patvirtino ir trečiojo asmens VĮ „Registrų centras” atstovas teismo posėdžio metu. Tai įrodo ir VĮ „Registrų centras” centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2008-03-31 sprendimas Nr. 126, kuriame nurodyta, kad S. D. prašymą įregistruoti nuosavybės teise į durpinę ir mėšlidę, esančius Vilniškių kaime, Jurbarko rajone, atsisakyta tenkinti, kadangi pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo pareiškėjos nuosavybės teisių į daiktus atsiradimo (t. III, b.l. 98). Liudytojai I. A. ir K. S. negalėjo tiksliai nurodyti, kaip vyko ginčo pastatų perdavimas atsakovei, kaip kraikų stoginė buvo įtraukta į apskaitą kaip ilgalaikis turtas 2002 m. balandžio mėn., I. A. nurodė pardavusi S. D. mėšlidę ir durpinę, tačiau pastatų pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo sudarytas notarine tvarka pagal tuo metu galiojusio CK (2001-07-01 redakcija) 6.393 str. 1 d. reikalavimus. Nustačius, kad 2002 m. gegužės mėn. likviduojama Žindaičių ŽŪB nevaldė kraikų stoginės (durpinės), dėl ko ji negalėjo teisėtai perduoti šio pastato valdymo atsakovei S. D., priešieškinis atmestas. Teismas konstatavo, jog byloje nėra pateikta jokio dokumento, jog atsakovei buvo perduota valdyti mėšlidė, ji pati nurodžiusi, jog mėšlidę ji pirkusi kaip metalo laužą už 45 Lt. Nesant įrodymų apie mėšlidės perdavimą valdyti atsakovei S. D., priešieškinis atmestas ir tuo pagrindu. Ieškovo reikalavimas dėl ginčo turto išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, atmestas, kadangi pastatai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, atlikti tik jų kadastriniai matavimai.

7Atsakovė S. D. apeliaciniu skundu (5 t., b.l. 78-82) prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais: 1) nagrinėjamoje byloje ginčo turtas nebuvo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuotas kaip daiktinių teisių objektas, todėl jis nebuvo įstatymų nustatyta tvarka pripažintas tinkamu naudoti, nebuvo nustatyta ir jo vertė (kaina), jis negalėjo būti pirkimo - pardavimo teisinių santykių dalyku. Teismas, pripažindamas, kad ginčo turtas buvo parduotas varžytynių akto pagrindu, nes buvo karvidės priklausinys ir jos turtinio komplekso dalis, nepagrįstai sprendime plečiamai išaiškino varžytynių akto dalyką, nukrypo nuo LAT nuosekliai formuojamos teismų praktikos šiuo klausimu. Be to, ginčijamas teismo sprendimas nėra nuosavybės teisių įsigijimo juridinis pagrindas, t.y. teismui nesuteikta diskrecijos teisė teisės normų aiškinimo pagrindu suformuoti iš esmės naują turtinį objektą, nustatyti jo funkcinę paskirtį ir taip perduoti nuosavybės teises į jį ieškovui. Tiek turto arešto akte, tiek turto perkainavimo akte ir pranešime apie varžytynes buvo aiškiai ir konkrečiai nurodytas parduodamas turtas - 200 vietų karvidė ir šakniavaisių sandėlis. Duomenų, apie kokius nors parduodamo turto priklausinius nėra. Tokių duomenų nėra ir 2001-06-20 turto pardavimo iš varžytynių akte. 2009-10-29 teismo posėdžio metu liudytoja apklausta antstolė D. B. apie Jurbarko r. Vilniškių k. esančios karvidės ir šakniavaisių sandėlio areštavimo ir šio turto pardavimo aplinkybes parodė, kad J. K. buvo parduoti tik du konkretūs pastatai. Mėšlidės ir kraikų stoginės ji nebuvo areštavusi ir jų nepardavė. Teismas, sprendime nurodydamas, neva antstolė turtą areštavo jo neapžiūrėjusi, iškraipė nustatytas byloje aplinkybes, kadangi antstolė teismo posėdyje aiškiai nurodė, kad turtą ji areštavo tik jį apžiūrėjusi. Kad J. K. ginčo pastatų neįsigijo, patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, iš kurių matyti, kad karvidė įregistruota be priklausinių. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, karvidė buvo inventorizuota 2001 m. birželio 12 d., t.y. iki turto pardavimo iš varžytynių procedūros užbaigimo (2001-06-20) ir jokių duomenų apie priklausinius inventorizavimo dokumentuose užfiksuota nėra. Taip pat nėra įregistruota priklausiniu Nekilnojamojo turto registre. Teismas, spręsdamas, kad J. K. iš varžytynių įsigijo ir ginčo turtą, ignoravo oficialius rašytinius įrodymus, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. nuostatas, savo išvadą grindė prielaidomis ir tuo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ginčo turtas iš varžytynių parduotas J. K. nebuvo ir J. K. ginčo turto 2001-06-20 turto pardavimo iš varžytynių aktu neįgijo. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir tai, kad būtent pats ginčo turto savininkas - Žindaičių ŽŪB ginčo turtą perleido apeliantei, o ši už perleistą ginčo turtą apmokėjo. Tačiau šių aplinkybių teismas nevertino ir tuo pažeidė procesinės teisės normas; 2) teismas, pripažindamas, jog ginčo turtas yra karvidės priklausinys, pažeidė ne tik įrodymų vertinimo taisykles, bet nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnį. 2006 m. atsakovės prašymu ginčo turtas - mėšlidė ir karvidė yra suformuoti kaip savarankiški turtiniai vienetai, o, vadovaujantis nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, savarankiški turto vienetai kito daikto priklausiniais neregistruojami. 3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino nagrinėjamoje byloje privalomai įrodinėtinų ir bylai reikšmingų aplinkybių, kad ginčo turtas turto pardavimo iš varžytynių metu (2001-06-20) kaip daiktinių teisių objektas neegzistavo ir neatliko savo kaip daikto funkcinės paskirties, t.y. ginčo turtas, nepaisant teismo apibrėžties dėl rūšinės šio turto paskirties, buvo suiręs ir kaip turtinis objektas iš esmės neegzistavo. Funkcinės paskirties neatliko ir pati karvidė, ką patvirtina tai, jog įsigijęs ginčo turtą ieškovas iš pagrindų ją rekonstravo. Teismas, šių aplinkybių netyrė, dėl jų sprendime nepasisakė ir tuo pažeidė CPK 270 str. 4 d., 5 d.. Neištyręs šių bylai reikšmingai aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo turtą pripažino karvidės priklausinių ir karvidės komplekso dalimi; 4) konstatavus, kad turto pardavimo iš varžytynių metu ginčo turtas kaip daiktinių teisių objektas neegzistavo, teisinės reikšmės neturi aplinkybės, kurias byloje nustatinėjo teismas, o būtent, ar ginčo turtas iki varžytynių savo funkcine paskirtimi buvo susijęs su karvide ir ar šis funkcinis ryšys buvo nuolatinis. Šios aplinkybės teisiškai nereikšmingos ir tuo pagrindu, kad Jurbarko r., Vilniškių kaime buvusi ferma dar iki varžytynių buvo išardyta ir savo funkcinės paskirties neatliko. Apie stoginės nuolatinį tarnavimą karvidei nepatvirtino nei vienas iš liudytojų. Teismo išvadą, jog stoginė buvo karvidės priklausinys, paneigia liudytojo K. S. parodymai (parodė, kad kraikas buvo laikomas karvidės antrame aukšte) bei paties J. K. paaiškinimai - J. K. pripažino faktą, jog karvidėje buvo antras aukštas, padarytas šienui laikyti. Tai, kad ieškovas karvidės stogą sužemino ir kraikų laikyti šiandien negali, nesuponuoja pagrindo pripažinti stoginę karvidės priklausiniu. Konstatuoti nuolatinį funkcinį ryšį tarp karvidės ir stoginės, kaip ir tarp karvidės ir mėšlidės jokio pagrindo nėra. Kad funkcinis ryšys buvo nutrūkęs, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai, kurie parodė, kad mėšlas buvo vežamas, tačiau tai buvo labai seniai, vėliau mėšlas buvo vežamas į laukus. Tačiau šių aplinkybių teismas netyrė ir su šia aplinkybe susijusių įrodymų nevertino, taip pažeisdamas CPK 270 str.. Neištyręs šių įrodymų, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad mėšlidė yra karvidės priklausinys; 5) teismas, spręsdamas, kad ginčo turtą kaip priklausinį ištiko pagrindinio daikto – karvidės - likimas rėmėsi LAT 2006 m. rugsėjo 6 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-767/1999 priimta nutartimi, tačiau ši nutartis neturi precedentinės galios nagrinėjamoje byloje, nes nagrinėjamos bylos ir LAT išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Be to, tokios teismo išvados ydingumą patvirtina ir tai, kad tik ginčo turtą teismas laiko karvidės priklausiniais, nors kaip kompleksas kartu su karvide buvo pastatyti ne tik ginčo pastatai, bet ir veršidė, siloso tranšėja ir kiti statiniai; 6) teismas, pripažindamas nagrinėjamoje byloje karvidę ir ginčo turtą turtiniu kompleksu CK 1.110 str. prasme, pažeidė 2001 m. LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str., kuris numato, kad CK 1.110 str. nuostatos taikytinos tik tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado jam įsigaliojus. Kadangi ginčo santykiams minėta teisės norma netaikytina, pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (civilinė byla Nr.3K-3-65/2009) dėl CK 1.110 str. taikymo suformuluotais išaiškinimais teismas taip pat negalėjo, juolab, jog LAT išnagrinėtos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa; 7) karvidės sąvoka yra apibrėžta LR Žemės ir miškų ūkio ministerijos ir LR Statybos ir Urbanistikos ministerijos 1997-11-7 d. įsakymu Nr.640/1997 m. lapkričio 11 d. 247 patvirtintose Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklėse (toliau - taisyklės). Teismas, pripažindamas ginčo turtą karvidės kompleksu, neteisingai aiškino karvidės bei fermos sąvokas, juolab, jog šios sąvokos iš esmės yra skirtingos tiek teisine, tiek semantine prasme; 8) neteisingai nustatęs įrodinėtinas nagrinėjamos bylos aplinkybes (ginčo dalyką), teismas neteisingai išsprendė bylą, tuo pažeidė CPK 263 str., t.y. teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo turtas yra priklausinys CK 4.14 str. prasme. Nepagrįstai pripažinęs ginčo turtą ieškovo nuosavybe, teismas nepagrįstai nevertino visų priešieškinį pagrindžiančių įrodymų ir tuo pažeidė procesinės teisės normas, įpareigojančias teismą teisingai nustatyti ginčo dalyką ir įstatymo nustatyta tvarka ištirti bei įvertinti įrodymus.

8Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas (5 t., b.l. 89-94) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Šiuo atveju ginčas kilo dėl aplaidaus varžytynes vykdžiusios antstolės darbo. Nors ji teisme teigė į turto arešto aktą įtrauktą turtą apžiūrėjusi, tačiau ji to nepadarė, karvidės ir priklausinių nematė, ką patvirtina aplinkybė, jog areštuojant turtą neįtrauktos šalia karvidės esanti pakabinama bėginiu keliu mėšlui transportuoti su karvide sujungta mėšlidė, šalia esanti kraikų stoginė (durpinė). Bylos nagrinėjimo teisme metu nepavyko išsiaiškinti, kokiais duomenimis remdamasi antstolė surašė turto arešto aktą. Varžytynėse ketinusiems dalyvauti asmenims nekilo jokių abejonių, kad jose yra parduodama karvidė su pagalbiniais statiniais (mėšlide ir kraikų stogine), nes be šių statinių karvidės naudojimas pagal tiesioginę paskirtį praktiškai negalimas. Ginčo objektai suformuoti atsakovės iniciatyva. Toks objektų suformavimas nesuteikia jokių teisių atsakovei ar neigiamų pasekmių ieškovui. Apeliantė klaidina teismą teigdama, kad ginčo turtas buvo suiręs, neegzistavo, karvidė negalėjo atlikti funkcinės paskirties, ieškovui teko ją rekonstruoti. Mėšlidė kaip statinys egzistavo iki varžytynių, varžytynių metu ir po jų. Apeliantės aiškinimas, kad mėšlidė buvo sugriuvusi, negalėjo būti naudojama pagal paskirtį, joje augo medžiai ir ji ją nusipirko kaip metalo laužą, yra neteisingas. Priešingai nei teigia apeliantė, ji mėšlide nesinaudojo ir nesinaudoja, ieškovas ja naudojosi pradėjęs naudoti karvidę pagal paskirtį. Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi LAT praktika bei nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-767-1999. 2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 4 str. 2 d. atitinka teisinę situaciją, nagrinėjamą šioje byloje ir susiklosčiusią dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, todėl teismas, pasisakydamas dėl turtinio komplekso, pagrįstai šią teisinę situaciją vertino remdamasis CK 1.110 str. Nagrinėjamoje byloje nėra svarbi karvidės sąvoka, apibrėžta dviejų ministerijų 1997 m. patvirtintose Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklėse, kurios nustato atitinkamą projektuotojų elgesį ir normas, taikomas 1997-ais ir vėlesniais metais projektuojamiems galvijų pastatams. Šioje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl pastatų ir statinių, pastatytų ir pradėtų eksploatuoti 1972 m. Terminas „karvidė“ šioje byloje buvo naudojamas ir aiškinamas, atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir dokumentuose įrašytus pavadinimus, byloje nagrinėjamas ginčas nesusijęs su projektavimu. Teismas išsamiai ištyrė visus ieškovo ir atsakovės pateiktus įrodymus, juos objektyviai įvertino, padarė pagrįstas išvadas, priėmė teisėtą sprendimą.

9Apeliacinis skundas atmestinas.

10Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

11Lietuvos Respublikos 1964 m. CPK 432 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo - pardavimo sutarčiai, jo nuorašas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nustatyta tvarka registruojant pirkimo - pardavimo sutartį. Taigi antstolio priimtas turto realizavimo aktas prilygintas notaro patvirtintai pirkimo -pardavimo sutarčiai, toks daikto pardavimas vykdymo procese iš varžytynių ar be varžytynių yra sandoris, kuriam taikomos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios pirkimo - pardavimo sutartį. Vykdymo procese priverstinai parduodant nekilnojamąjį daiktą, pardavimo akte nurodytos sąlygos privalo atitikti imperatyviuosius civilinio kodekso normų reikalavimus pirkimo - pardavimo sutarčiai, nes pardavimo iš varžytynių akte nesant CK 6.396 straipsnyje reikalaujamų duomenų apie pirkimo - pardavimo sutarties dalyką gali nukentėti tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Sutarties dalykas yra esminė pirkimo - pardavimo sutarties sąlyga, sutartis laikoma galiojančia tik tada, kai yra aptartos visos esminės sutarties sąlygos (CK 6.162 straipsnio 2 dalis).

12Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju šalys 2001 m. birželio 20 d. turto pardavimo iš varžytynių akto (2 t., b.l. 123), kuriuo teismo antstolių kontoros prie Jurbarko rajono apylinkės teismo antstolė pardavė J. K. karvidę 1ž1p, 1972 m. statybos, 2148,42 kv.m. bendro ploto, esančią Vilniškių km., Jurbarko rajone, ir sandėliavimo šakniavaisių sandėlį 2F1p, 1972 m. statybos, 505,75 kv.m. bendro ploto, esantį Vilniškių km., Jurbarko rajone, priklausančius Žindaičių ŽŪB, o taip pat jame nurodytų duomenų apie pirkimo - pardavimo sutarties dalyką neginčijo, teismui nepateikė reikalavimo šį turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu (niekiniu). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentą, kad ginčo turtas negalėjo būti pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalykas, nes jis nebuvo įstatymų nustatyta tvarka pripažintas tinkamu naudoti, nebuvo nustatyta jo vertė, atmeta kaip nepagrįstą.

13Nors ginčo pastatai Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti, pirmosios instancijos teismas įrodymų viseto pagrindu pagrįstai nustatė, jog ieškovas J. K. 2001-05-21 pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą įsigijo karvidę, kuris yra pagrindinis daiktas, o mėšlidė ir kraikų sandėlis (durpinė) parduoti kaip pagrindinio daikto priklausiniai. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, o jo nuolatinis funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu, o likimą nulemia pagrindinio daikto likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo (1996-09-24 įst. red., Nr. I-1539) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus žemės sklypų ir kitų nekilnojamojo turto objektų priklausiniai Nekilnojamojo turto registre neregistruojami kaip atskiras nekilnojamasis turtas, priklausiniams galioja tos pačios teisės kaip ir pagrindiniam daiktui. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju minėtomis įstatymo nuostatomis vadovavosi pagrįstai. Apeliantė neteisingai tvirtina, kad teismas, pripažindamas ginčo turtą karvidės priklausiniu, pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, kadangi ši apeliaciniame skunde nurodoma norma yra įtvirtinta tik naujoje įstatymo redakcijoje (Nr. IX-391, 2001-06-21, Žin., 2001, Nr. 55-1948 (2001-06-27)), kuri nagrinėjamu atveju dar nebuvo įsigaliojusi ir negalėjo būti taikoma.

14Be to, apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad teismas netyrė aplinkybių, jog ginčo turtas turto pardavimo iš varžytynių metu buvo suiręs ir kaip turtinis objektas iš esmės neegzistavo, funkcinės paskirties neatliko ir pati karvidė, dėl ko pažeidė Lietuvos Respublikos CPK 270 str. 4 d., 5 d. Šią išvadą pagrindžia teismo sprendime nurodyti motyvai, kad liudytojų A. Č., K. S., J. G., G. K. parodymais nustatyta, jog mėšlidė ir kraikų stoginė (durpinė), esančios Vilniškių kaime, Jurbarko rajone, iki turto pardavimo iš varžytynių buvo karvidės kaip pagrindinio pastato priklausiniai. Teismas, spręsdamas klausimą, ar priklausiniai savo ūkine paskirtimi tarnavo pagrindiniam daiktui, įvertino ne tik minėtų liudytojų parodymus, bet ir ieškovo J. K. paaiškinimus, antstolio A. B. 2010-11-17 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0087/10/10 bei antstolės A. P. 2010-10-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0124/10/0011, prie jų pateiktas nuotraukas, kurių pagrindu padarė išvadą, jog mėšlidė ir kraikų stoginė (durpinė) savo funkcine paskirtimi nuolatinai buvo susiję su pagrindiniu pastatu – karvide ir savo ūkine paskirtimi jam tarnavo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai bei išvada yra pagrįsti, jų apeliacinio skundo argumentai dėl ginčo turto nepagrįsto pripažinimo karvidės priklausiniais nepaneigia. Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiškai reikšmingu laikė faktų, ar tarp antraeilių daiktų (priklausinių), tai yra mėšlidės ir kraikų stoginės (durpinės), ir ten pat esančio kito pastato – karvidės buvo nuolatinis funkcinis ryšys, nustatymas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė, siekdama paneigti teismo išvadą, jog stoginė buvo karvidės priklausinys, apeliaciniame skunde nurodo tik dalį liudytojo K. S. bei ieškovo J. K. parodymų, juos nepagrįstai vertina atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Be to, apeliaciniame skunde apeliantė savaip interpretuoja bei vertina ir liudytojos D. B. parodymus, neteisingai teigdama, kad turtą antstolė areštavo tik jį apžiūrėjusi. 2009-10-29 teismo posėdžio protokole užfiksuotos kitokios šios liudytojos nurodytos aplinkybės, būtent: „aš neatsimenu, ar aš važiavau, ar kas kitas apžiūrėti tos karvidės“ (4 t., b.l. 31). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad liudytoja D. B. neprisimena, ar pastatai buvo apžiūrėti.

15Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nustačius, kad mėšlidė ir kraikų stoginė (durpinė) yra karvidės priklausiniai, kurie parduoti ieškovui J. K. pagal 2001-05-21 turto pardavimo iš varžytynių aktą kartu su pagrindiniu daiktu – karvide, laikytini niekiniais vėliau sudaryti dokumentai, kurių pagrindu likviduojama Žindaičių ŽŪB perdavė valdyti kraikų stoginę (durpinę) atsakovei S. D.. Iš to darytina išvada, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas aplinkybių dėl ginčo turto perleidimo atsakovei iš savininko Žindaičių ŽŪB bei apmokėjimo už šį turtą nevertino ir tuo pažeidė procesinės teisės normas.

16Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad teismas, pripažindamas nagrinėjamoje byloje karvidę ir ginčo turtą turtiniu kompleksu CK 1.110 str. prasme, pažeidė 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnį, pagal kurį CK 1.110 straipsnio nuostatos taikytinos tik tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado jam įsigaliojus, ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotais išaiškinimais dėl CK 1.110 str. taikymo (civilinė byla Nr.3K-3-65/2009), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinis pažeidimas esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumui neturi, kadangi ir nepripažinus karvidės bei ginčo turto turtiniu kompleksu, šių pastatų, tai yra karvidės kaip pagrindinio daikto ir mėšlidės bei kraikų sandėlio (durpinės) kaip priklausinių nuolatinis funkcinis ryšys dėl aukščiau nurodytų motyvų nenuneigtinas.

17Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, jog ginčo turtas buvo suiręs ir kaip turtinis objektas iš esmės neegzistavo, yra nepagrįsti. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai: 2003-03-09 aktas dėl klinikinio ūkinės paskirties gyvūnų patikrinimo (5 t., b.l,.95), 2004-03-15 aktas dėl klinikinio ūkinės paskirties gyvūnų patikrinimo Nr. 107 (5 t., b.l.96), 2004-03-15 pieno ūkio patikrinimo aktas Nr. 65 (5 t., b.l. 97), 2005-09-22 pieno ūkio patikrinimo aktas Nr. 32 (5 t., b.l.98) ir 2005-01-14 Jurbarko seniūnijos pažyma Nr. 02-5 dėl uragano „Ervinas“ padarytų nuostolių (5 t., b.l.99) paneigia apeliantės nurodytas aplinkybes.

18Teisėjų kolegija, laikydama nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingo karvidės bei fermos sąvokų aiškinimo, pripažįsta, jog nagrinėjamoje byloje sąvokos „karvidė“ apibrėžimas, nurodytas Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1997-11-07 įsakymu Nr.640/1997 m. lapkričio 11 d. 247 patvirtintose Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklėse, teisiškai nėra reikšmingas, kadangi ginčas tarp šalių su projektavimu nėra susijęs. Termino „karvidė“ prasmė nagrinėjamu atveju suprantama ir naudojama pagal faktines bylos aplinkybes ir dokumentuose įrašytus pavadinimus. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo tarp šalių dėl šios sąvokos apibrėžimo nekilo.

19Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

20Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

21

22Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23

24