Byla 2S-725-340/2009

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,

3kolegijos teisėjų D. Kutrienės, A. Auruškevičiaus,

4kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą, civilinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Lietuvos nacizmo aukų asociacijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo..

5Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

6ieškovė kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji, G. J. gim. ( - ), mergautinė pavardė U., 1943 m. spalio mėnesį vokiečių okupantų buvo išvežta iš Vitebsko miesto, Baltarusijos, ir nuo 1943 m. spalio mėnesio iki 1944 m. rugsėjo mėnesio buvo įkalinta Nacveilerio (Natzweiler) koncentracijos stovyklos filiale Darmštadto mieste, o nuo 1944 m. rugsėjo mėnesio iki 1945 m. kovo 25 d. buvo perkelta priverstiniams darbams į Razdorf (Rossdorf) kaimą priverstiniams žemės ūkio darbams; nuo 1945 m. kovo 25 d. buvo išlaisvinta amerikiečių kariuomenės ir perduota į Tarybinę zoną, kur buvo perkelta į Zimerfeldo miesto VRLK (????) TSSR filtracijos-patikrinimų stovyklą; 1945 m. rugsėjo 27 d. po patikrinimo grįžo į Vitebsko miestą.

7Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009-03-27 nutartimi atsisakė priimti G. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriui, Lietuvos nacizmo aukų asociacijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; nutarė pareiškimą grąžinti jį padavusiam asmeniui. Teismas konstatavo, jog prašymas, dėl pripažinimo asmeniu, nukentėjusiu nuo 1939-1990 m. okupacijos, nagrinėtinas tik tada, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras konstatuoja, kad nepakanka duomenų, patvirtinančiu pagrindą asmenį pripažinti nukentėjusiu nuo 1939-1990 m. okupacijų. Pažymėjo, jog teismas neturi teisės konstatuoti pareiškėjos teisinio statuso. Pareiškėja pateikė duomenis, kad kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir gavo atsakymą, jog turi pateikti papildomus dokumentus, tačiau šis dokumentas nėra atsisakymas pripažinti pareiškėją nukentėjusiąja nuo 1939-1990 m. okupacijos dėl dokumentų trūkumo. Teismas laikė, kad pareiškėja nesilaikė įstatymų nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, tik gavusi neigiamą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsakymą, t. y., kad nepakanka duomenų, pripažinti ją nukentėjusiąja nuo 1939-1990 m. okupacijos, turi teisę kreiptis į teismą pakartotinai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

8Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus r. apylinkės teismo 2009-03-27 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Su teismo nuomone nesutinka, mano, kad teismas nesusipažino su bylos medžiaga ir padarė skubotas išvadas. Nurodo, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras bei VSDFV Vilniaus rajono skyrius reikalauja pateikti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pažymą apie išvežimą Antrojo Pasaulinio karo metais priverstiniams darbams. 2002 m. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, tačiau pažymos negavo; buvo išaiškinta kreiptis į Vilniaus r. apylinkės teismą CPK 444 str. 1 d. 9 p. pagrindu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl išvežimo priverstiniams darbams datos ir buvimo šiuose darbuose trukmės nustatymo. Todėl nesutinkanti su teismo nuomone, kad nesilaikė įstatymų nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, atvirkščiai, jau 7 metus šį klausimą bandė išspręsti ne teismo tvarka. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą pažeidė apeliantės teisę, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje – valstybės pareigą aprūpinti priėjimą prie efektyvaus teisių gynimo priemonės nacionalinėje teisės sistemoje.

92009-06-18 teisme gautas pareiškėjos raštas rusų kalba.

10Raštą atsisakoma priimti.

11Vadovaujantis CPK 11 str. 1 d. teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba, CPK 113 str. 3 d. numatyta, jog visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus šiame Kodekse bei kituose teisės aktuose numatytas išimtis. Apeliantės pateiktas raštas – rusų kalba, prie jo nepridėtas vertimas į valstybinę kalbą, todėl jį atsisakoma priimti, kaip neatitinkantį CPK 113 str. 3 d. bei CPK 11 str. 1 d. reikalavimų. Taip pat pažymėtina, jog CPK 314 str. riboja galimybę apeliacinės instancijos teismui priimti naujai pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos procese nenumatyta galimybė teikti paaiškinimus raštu.

12Atskirasis skundas atmetamas.

13Teisėjų kolegija remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas.

14Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatyminėms prielaidoms. Pagal CPK 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme.

15Asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo pagrindai ir tvarka nustatyti Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatyme. Pagal šio įstatymo 9 str. 2 d. asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimą, pažymėjimų išdavimą ir jų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka vykdo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Teismas neturi teisės konstatuoti asmenų teisinio statuso. Todėl kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neturinčius reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui apeliantės teiginius, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras neturi pagrindo atsisakyti pripažinti nukentėjusio asmens statusą.

16Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja pateikė duomenis, kad kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir gavo atsakymą, jog turi pateikti papildomus dokumentus: gimimo liudijimo kopiją, patvirtintą notaro bei pažymos apie išvežimą priverstiniams darbams į Vokietiją kopiją, patvirtintą notaro; dėl pažymos gavimo pareiškėjai pasiūlyta kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (b.l. 24). Pareiškėja nurodo, jog dar 2002 m. kreipėsi į generalinę prokuratūrą, jai buvo išaiškinta, jog turinti kreiptis į Vilniaus r. apylinkės teismą CPK 444 str. 1 d. 9 p. pagrindu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl išvežimo priverstiniams darbams datos ir buvimo šiuose darbuose trukmės nustatymo (b.l. 17-19).

17Iš minėto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašto (b.l. 24) darytina išvada, kad pareiškėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui nepateikė rašo iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kuriame siūloma kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl jai ir buvo pasiūlyta teikti papildomus dokumentus – pažymos apie išvežimą priverstiniams darbams į Vokietiją kopiją, patvirtintą notaro. Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštą pagrįstai vertino ne kaip atsisakymą pripažinti pareiškėją nukentėjusiąja nuo 1939-1990 m. okupacijos dėl dokumentų trūkumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog prašymas teisme nagrinėtinas tik tada, jeigu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras konstatuoja, kad nepakanka duomenų, patvirtinančių pagrindą asmenį pripažinti nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų. Kolegija sutinka, kad pareiškėja nesilaikė įstatymų nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Tai, jog pareiškėja kreipimaisis į įvairias institucijas bando gauti nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų asmens statusą ir kaip nurodo, tai trunka jau 7 metus, nelaikytina tinkamu klausimo sprendimu įstatymų nustatyta ne teismo tvarka.

18Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pareiškėja privalo pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-02-26 nutarimu Nr. 244 patvirtintų Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų 7 punkte išvardintus dokumentus, o pagal 8 punktą taip pat ir kitus dokumentus, nenurodytus 7 punkte. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėja, tik gavusi neigiamą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsakymą, t. y., kad nepakanka duomenų, pripažinti ją nukentėjusiąja nuo 1939-1990 m. okupacijos, turi teisę kreiptis į teismą pakartotinai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

19Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-03-27 nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

20Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija

Nutarė

21Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

22Atsisakyti priimti apeliantės G. J. raštą rusų kalba ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui.