Byla 1A-505-361-2012

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio, teisėjų Valentino Janonio ir Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Linai Andrijaitytei, dalyvaujant prokurorui Aurelijui Stanislovaičiui, nukentėjusiesiems J. Š. ir V. Ū., gynėjui advokatui Mindaugui Kepeniui, nuteistajam A. J., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. J., a. k. ( - ) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 5 metams. Vadovaujantis BK 75 str. 1, 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., 68 str., taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise ir uždrausta A. J. vairuoti kelių transporto priemones 2 metus.

2Nuosprendžiu iš A. J. nukentėjusiesiems O. Ū., J. Š., V. Ū., G. B. priteista 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš UADB „Industrijos garantas“ priteista nukentėjusiesiems O. Ū., J. Š., V. Ū., G. B. 9355,22 Lt turtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4A. J. nuteistas už tai, kad 2009-12-14, apie 16.08 val., kelio ( - ), vairuodamas automobilį „Audi A3“, valstybinis Nr. ( - ) pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 5, 9, 15, 19, 133, 134 punktų reikalavimus, tai yra vairuodamas transporto priemonę važiavo viršydamas didžiausią gyvenvietėse leidžiamą 50 km/val. greitį (apie 54,3 km/val. greičiu), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui, sutrikdė eismą, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesiėmė visų būtinų priemonių savo saugumui kelionės metu užtikrinti, vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę (nešvietė priekinis dešinysis artimųjų šviesų žibintas), o atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku nemažino vairuojamo automobilio greičio ar, esant reikalui, visiškai jo nesustabdė, kad galėtų saugiai, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, apvažiuoti kliūtį – jo vairuojamo automobilio judėjimui sudariusį K. Ū., dėl to pastarąjį partrenkė. K. Ū. nuo patirtų sužalojimų mirė eismo įvykio vietoje.

5Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina ištirti įrodymai, neišsiaiškino visų aplinkybių, tiesiogiai susijusių su pareikštais kaltinimais, ir nepašalino akivaizdžių prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų. Teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ne iki galo ir nevisapusiškai ištyręs baudžiamąją bylą ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nė vienas iš liudytojų nematė, kur prieš užvažiavimą ant pėsčiojo pastarasis buvo ir kada jis atsirado ant kelio važiuojamosios dalies. Teismas, atsižvelgdamas į liudytojo L. B. parodymus, vertino, kad jis, A. J., gal kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu ir nestebėjo kelio ruožo, tačiau tokia prielaida yra visiškai nepagrįsta, nes susidūrus su kliūtimi ir įjungiant atbulinę pavarą tęsti pokalbį mobiliojo ryšio telefonu būtų visai neįtikėtina. Nors dėl patirto streso jis tiksliai neatsimena, ar skambino mobiliojo ryšio telefonu, tačiau mano, kad taip galėjo būti tik stengiantis pranešti apie įvykį policijai ir greitajai pagalbai. Nukentėjusiojo jis nepervažiavo du kartus, tai patvirtina specialisto išvada. Automobilis pavažiavęs atgal tik atidengė nukentėjusįjį, kuris buvo įstrigęs tarp priekinio buferio ir asfalto.Vertinant byloje esančių specialistų išvadas ir eksperimento protokolą negalima sutikti, kad jie besąlygiškai įrodo jo kaltę. Eksperimento protokolas patvirtina tik tą aplinkybę, kad pasodintas ant kelio manekenas matomas iškart išsukus iš ( - ) gatvės 143,70–132,90 metrų atstumu nuo jo, tačiau realiai važiuojant automobiliu vairuotojas žiūri į važiuojamąją kelio dalį, esančią kur kas arčiau nei nustatytas atstumas, vairuotojui nėra reikalo žiūrėti į priekį tokiu dideliu atstumu, o kaip matoma iš įrodymų, tokiu dideliu atstumu nukentėjusiojo ant kelio dar net nebuvo (liudytojo J. A. N. parodymai). Pagal 2010-04-27 specialisto išvadą pagrindine sąlyga autoįvykiui kilti techniniu požiūriu galėtų būti vairuotojo veiksmai tik tuo atveju, jei nukentėjusysis atsirado ant važiuojamosios kelio dalies ne toliau kaip 82,6–99,1 metrų atstumu nuo automobilio. Tokia galimybė šioje baudžiamojoje byloje nėra paneigta, kadangi nepaneigta galimybė, kad nukentėjusysis įvirto į važiuojamąją kelio dalį automobiliui esant mažesniam nei nurodytas atstumui ir, be to, duomenys, gauti eksperimento metu, neatitiko autoįvykio metu buvusių oro ir kelio sąlygų, kadangi kelio danga eksperimento metu buvo sausa ir nebuvo priešpriešiais važiuojančių automobilių. Taip pat eksperimento metu manekenas buvo pasodintas ant kelio, o iš 2010-04-22 specialisto išvados matoma, kad pirminio sąlyčio su automobiliu momentu K. Ū. buvo ant važiuojamosios dangos sėdimoje, pusiau gulimoje ar joms artimoje padėtyje. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad KET 133 str. reikalavimų tikrai nepažeidė, specialisto išvadoje teigiama, kad paliktas įvykio vietoje stabdymo pėdsakas atitinka 44,3 km/val. greitį prieš pat automobilio „Audi A3“ stabdymą. Specialisto apskaičiuotas greitis – 54,3 km/val. yra prielaida, kuri remiasi tuo, kad jei atstumas 6,5 m (atstumas, nuvažiuotas nuo stabdymo pėdsako pabaigos iki K. Ū. kūno buvimo vietos po įvykio) buvo nuvažiuotas stabdomo automobilio, tačiau iš liudytojo L. B. parodymų matoma, kad jam, A. J., pavažiavus atgal du–tris metrus, ne daugiau, iš po automobilio išriedėjo žmogus, todėl kaltinime nurodytas važiavimo greitis – 54,3 km/val. – nėra pagrįstas bylos medžiaga. Taip pat minėtame KET straipsnyje yra nurodyta, kad vairuotojas turi pasirinkti važiavimo greitį, „kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties“. Akivaizdu, kad jis niekaip negalėjo numatyti, kad ant važiuojamosios kelio dalies, esant intensyviam eismui, gali atsigulti pėsčiasis, ir pasirinktas greitis ne daugiau kaip 50 km/val. tikrai šiose kelio sąlygose buvo saugus. Tai, kad po autoįvykio nedegė dešinysis artimųjų šviesų žibintas, nereiškia, kad jis nedegė prieš autoįvykį. Jam išvažiuojant iš darbo visi apšvietimo prietaisai veikė, o minėtas žibintas galėjo būti pažeistas autoįvykio metu patyrus smūgį. Be to, ši aplinkybė negalėtų būti pripažinta turėjusi įtakos autoįvykio kilimui, kadangi net po autoįvykio degė dešinės pusės priešrūkinio žibinto lemputė, esanti tame pačiame žibinte, ir apšvietimo intensyvumas buvo toks pat kaip ir kairiojo žibinto. Taigi teisiniu požiūriu nukentėjusiojo K. Ū. šiurkštus KET 43 straipsnio reikalavimo nepaisymas turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su paties žūtimi. Apeliantas teigia, jog ėmėsi visų galimų priemonių atsiradus grėsmei eismo saugumui, iškart stabdė transporto priemonę, tačiau techninės galimybės išvengti užvažiavimo ant pėsčiojo neturėjo. Pagal teismų praktiką, kadangi priežastinis ryšys yra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus. Iš bylos duomenų matyti, kad šiame eismo įvykyje dalyvavo du dalyviai – automobilio vairuotojas ir pėsčiasis. Kiekvienam iš jų keliami reikalavimai laikytis Kelių eismo taisyklių. Taigi, jeigu teismas nustato, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė visi kelių eismo įvykyje dalyvavę dalyviai, tokiu atveju išvadai apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių (šiuo atveju – nukentėjusiojo K. Ū. žūties) padaryti reikia nustatyti, kurio eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, kelių eismo įvykis neįvyktų. Jeigu eismo įvykyje dalyvauja du (ar daugiau) dalyviai ir kiekvienas iš jų pažeidžia Kelių eismo taisykles, tokia būtinąja padarinių kilimo sąlyga gali būti vieno eismo įvykio dalyvio pažeidimai arba abiejų eismo dalyvių Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai. Todėl teismas turėjo ypač atidžiai ir visapusiškai išnagrinėti priežastinio ryšio buvimą tarp jo, A. J., ir K. Ū. nustatytų eismo taisyklių pažeidimų bei kilusių padarinių ir padaryti teisines išvadas. To nuosprendyje nėra, apsiribota tik specialistų išvadų pakartojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 02 28 nutartis, baudžiamoji byla Nr. 2K-6/2008).

6Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą, visiškai neatsižvelgė į paties žuvusiojo padarytus šiurkščius KET reikalavimų pažeidimus, dėl to visiškai nemažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, o be to, visiškai nemotyvuotai visą neturtinę žalą priteisė iš jo, nors pagal sudarytą civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudimo bendrovė „Industrijos garantas“ yra įpareigota atlyginti 2500 eurų dydžio neturtinę žalą.

7Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą tenkinti iš dalies, pakeisti teismo nuosprendį dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio.

8Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės ir netinkamai išspręsto civilinio ieškinio.

9Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis ir žuvo žmogus. A. J. apeliaciniame skunde teigia, kad teisiniu požiūriu K. Ū. padarytas pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiomis pasekmėmis. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu vis dėlto pagrįstai nustatyta, jog būtent A. J. pažeidimai lėmė kilusius padarinius.

10Iš tikrųjų iš objektyvių bylos duomenų (įvykio vietos apžiūros protokolo, 2010-04-22 specialisto išvados) galima spręsti, jog žuvusysis K. Ū. eismo įvykio metu buvo važiuojamojoje kelio dalyje. Negana to, kaip nurodė specialistas 2010-04-22 išvadoje, pirminio sąlyčio su automobiliu momentu K. Ū. buvo ant važiuojamosios dangos sėdimoje, pusiau gulimoje ar joms artimoje padėtyje, o tyrimo metu nustatyta, jog K. Ū. kraujyje rasta 1,97 promilės, šlapime 2,64 promilės alkoholio, taigi pėsčiasis buvo dar ir neblaivus. Taip elgdamasis K. Ū., aišku, buvo labai neatsargus, tačiau, nepaisant to, tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais yra susiję būtent A. J. padaryti KET pažeidimai.

11Nuteistasis apeliaciniame skunde palaiko versiją, jog K. Ū. įgriuvo į važiuojamąją kelio dalį, todėl apeliantas negalėjo išvengti staiga kelyje atsiradusios kliūties. Tačiau tai tik pasirinkta gynybinė pozicija. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. J. parodymus apie įvykio aplinkybes davė ne iškart, o praėjus metams nuo tyrimo pradžios, taigi, kai jau buvo atlikta nemažai procesinių veiksmų, kurių (pvz., eksperimento) rezultatai, bent jau dalies, įtariamajam buvo žinomi. Tada, kai jau sutiko duoti parodymus, apklausiamas kaip įtariamasis A. J. užsiminė, jog K. Ū. galėjo ir pats įgriūti į kelią, kadangi pakelėje iki susidūrimo žmonių nesimatė, tačiau tada kyla abejonių, kodėl apie tokią reikšmingą aplinkybę, kuri lyg ir pateisintų vairuotoją, apeliantas nenurodė nuo tyrimo pradžios, o apie tai pasakė ikiteisminiam tyrimui einant į pabaigą, tai verčia abejoti pačios versijos teisingumu. Kita vertus, ją paneigia byloje esantys įrodymai. Jeigu K. Ū. būtų staiga įvirtęs į važiuojamąją kelio dalį prieš pat atvažiuojantį A. J. vairuojamą automobilį, natūralu, kad ant žuvusiojo kūno būtų buvę atitinkami tokiam traumos mechanizmui būdingi sužalojimai. Tačiau šiuo atveju 2010-04-22 specialistas išvadoje nurodė, kad tam tikri sužalojimai atsirado dėl traumuojančio smūginio – dinaminio kontakto su kietais paviršiais į kūno kairės pusės viršutinį aukštą ir galvą, dalis sužalojimų atsirado dėl kūno nubloškimo į dešinę ir atsitrenkiant bei slystant kietu paviršiumi, iš dalies patekus po automobilio priekine dalimi, K. Ū. kūnui įsispraudžiant tarp važiuojamosios kelio dalies ir automobilio „Audi A3“ priekinės dalies. Specialistas, atsižvelgdamas į nurodytą K. Ū. traumos mechanizmą, konstatavo, jog pirminio sąlyčio su automobiliu „Audi A3“ momentu, K. Ū. buvo ant važiuojamosios dangos sėdimoje, pusiau gulimoje ar joms artimoje padėtyje, kairiąja kūno puse pasisukęs į link jo artėjantį automobilį „Audi A3“. Taigi specialisto nurodoma K. Ū. padėtis susidūrimo su automobiliu momentu rodo, jog K. Ū. jau kurį laiką buvo ant kelio važiuojamosios dalies (sėdėjo, pusiau gulėjo), juolab, jog būdamas neblaivus galėjo ne taip sparčiai sugebėti pasišalinti iš kelio automobiliams, vadinasi, vairuotojų galėjo būti iš anksto pastebimas. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojai negalėjo pasakyti, kur prieš susidūrimą buvo pėsčiasis, tačiau liudytojas J. A. N. tik patvirtino, jog matė K. Ū. sėdintį ant kelio, kuris tuo momentu pasitraukė, tačiau kai jis, J. A. N., nuėjo, netrukus išgirdo bumbtelėjimą ir pamatė gulintį žmogų. Taigi liudytojas tiksliai nematė, kaip K. Ū. vėl atsidūrė kelio važiuojamojoje dalyje, tačiau akivaizdu, jog tam tikrą laiko tarpą nestebėjo K. Ū., todėl šio liudytojo parodymai nepatvirtina nuteistojo versijos apie K. Ū. įgriuvimą į kelią.

12Aplinkybę, jog kelio važiuojamojoje dalyje esantį žmogų buvo galima pastebėti, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog įvykio vieta yra tiesiame kelio ruože. Eksperimente, kurio metu buvo siekiama atkurti tas pačias sąlygas, kokios buvo eismo įvykio metu, buvo nustatyta, jog kliūtį kelyje vairuotojas pastebi nuo 132,9 m iki 143,7 m. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad vairuotojui kelyje nėra reikalo žiūrėti į priekį tokiu dideliu atstumu, o be to, eksperimento metu kelio danga ir oro sąlygos neatitiko tų, kurios buvo eismo įvykio metu, tačiau tokie argumentai nepagrįsti. Transporto priemonės vairuotojas, valdydamas padidinto pavojaus šaltinį, privalo stebėti kelią, atsižvelgti į eismo sąlygas, priešingu atveju, atsiradus kliūčiai ar kilus grėsmei eismo saugumui, gali nesugebėti laiku sustabdyti automobilio, kaip to reikalauja KET, kurių atitinkamų punktų nesilaikymas ir yra inkriminuotas A. J.. Iš tikrųjų, kaip matyti iš eksperimento protokolo, A. J. pareiškė pastabą, kad eksperimentas buvo atliekamas ne tokiomis sąlygomis, kokios buvo eismo įvykio metu: eismo įvykio metu buvo tamsiau, kelio danga drėgna, vyko priešpriešinis eismas, nukentėjusysis gulėjo, o ne sėdėjo (b. l. 113). Tačiau tokia pastaba ne visiškai pagrįsta. Iš Hidrometeorologijos tarnybos pažymos matyti, kad eismo įvykio metu, t. y. 2009-12-14 apie 16 val. 8 min., kritulių toje vietovėje nebuvo, buvo debesuota, matomumas siekė 10–4 km, saulė nusileido 16 val. 4 min., civilinės sutemos (kurios sprendžiant iš byloje esančio Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto paaiškinimo (b. l. 124, t. 1) dar yra pakankami šviesus metas, nors jau gali būti įjungiami gatvės žibintai) truko iki 16 val. 50 min. Iš įvykio vietos apžiūros yra matyti, kad kelio danga tuo metu buvo šlapia. Eksperimentas buvo atliekamas 2010-11-15 nuo 16 val. 15 min. iki 16 val. 55 min., veikė gatvės apšvietimas. Taigi negalima teigti, jog eksperimentas buvo atliekamas visiškai ne tokiomis sąlygomis, kurioms esant ir kilo eismo įvykis, vis dėlto buvo panašus metų, paros laikas, meteorologinės sąlygos, tas pats automobilis. Nors A. J. pastaboje teigė, kad K. Ū. kelyje gulėjo, tačiau, kaip minėta, specialistas, įvertinęs objektyvius ant žuvusiojo kūno buvusius sužalojimus, nurodė, jog žuvusysis buvo ne gulimoje, o sėdimoje, pusiau gulimoje padėtyje, vadinasi, ir manekeno padėtis eksperimento metu buvo panaši į K. Ū. padėtį susidūrimo su automobiliu momentu. Taigi eksperimento metu buvo atkurtos nors ir ne identiškos, tačiau pakankami panašios sąlygos į tas, kurios buvo eismo įvykio metu, todėl abejoti jo rezultatais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į eksperimento rezultatus, 2010-11-26 specialisto išvadoje pasisakyta, jog techniniu požiūriu pagrindine sąlyga eismo įvykio kilimui buvo tiek pėsčiojo veiksmai – tamsiu paros metu būdamas važiuojamojoje kelio dalyje sudarė kliūtį automobilio „Audi A3“ judėjimui, tiek ir vairuotojo A. J. veiksmai – laiku nemažino vairuojamo automobilio važiavimo greičio ar, esant reikalui, visiškai jo nesustabdė, kad galėtų saugiai, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams apvažiuoti kliūtį. Nors specialistas padarė išvadą, jog abiejų eismo dalyvių veiksmai turėjo įtakos eismo įvykiui, tačiau taip pat išvadoje paminėjo, jog vairuotojas, pamatęs kliūtį tokiu atstumu, koks kaip realus ir įmanomas buvo nustatytas eksperimento metu, stabdydamas mažesniu nei trečdaliu stabdymo efektyvumo, galėjo sustabdyti transporto priemonę neprivažiuodamas kliūties. Vadinasi, vairuotojas, važiuodamas saugiu greičiu, laikydamasis visų atsargumo priemonių bei pastebėjęs kliūtį kelyje, turėjo galimybę laiku sustabdyti transporto priemonę kliūties neprivažiavęs ir taip buvo galima išvengti eismo įvykio, tačiau šiuo konkrečiu atveju A. J. nebuvo pakankamai atidus, laiku transporto priemonės sustabdyti nesugebėjo, nors tokią techninę galimybę turėjo. Tai, jog atstumas nuo taško, kai vairuotojas galėjo pastebėti kliūtį kelyje, iki pačios kliūties buvo pakankamas sustabdyti automobilį net staigiai nestabdant, apylinkės teismo posėdyje apklausiamas patvirtino ir ekspertas D. J.. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog, nors pėsčiojo veiksmai ir buvo viena iš sąlygų eismo įvykiui kilti, tačiau būtent A. J. veiksmai, pažeidžiantys KET punktus dėl būtinų atsargumo priemonių nesilaikymo, saugaus greičio nepasirinkimo, techniškai netvarkingos transporto priemonės vairavimo, laiku nesulėtinto greičio ir transporto priemonės nesustabdymo sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus. Taigi būtent A. J. pažeidimai priežastiniu ryšiu yra susiję su kilusiomis skaudžiomis pasekmėmis.

13Nuteistasis apeliaciniame skunde pateikia įvairių argumentų, jog nepažeidė atitinkamų KET punktų: pasirinko saugų greitį, išvažiuojant į kelią degė dešinysis artimųjų šviesų žibintas, tačiau bylos duomenys leidžia daryti priešingas išvadas. Teigdamas, jog ekspertas nepagrįstai nustatė, kad jis galėjo važiuoti 54,3 km/val. greičiu, apeliantas remiasi L. B. parodymais, jog jo vairuojamas automobilis po susidūrimo dar pavažiavo 2–3 metrus atgal ir iš po automobilio išriedėjo žmogus, tačiau akivaizdu, jog liudytojas galėjo tik apytiksliai pasakyti pajudėtus atstumus. O specialistas, atlikdamas tyrimą, rėmėsi bylos medžiaga (taigi ir apklaustų asmenų parodymais), atliko tam tikrus skaičiavimus, vertino eismo įvykio vietoje paliktus objektyvius pėdsakus, todėl abejoti specialisto išvadomis nėra pagrindo. Be kita ko, reikalavimas laikytis leistino greičio yra sudėtinė KET 133 punkto dalis. Antroji šio punkto dalis apibūdina saugų greitį, kuris nebūtinai sutampa su leistinu ir turi būti pasirenkamas atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, meteorologines sąlygas, transporto priemonės būklę ir pan. Šiuo konkrečiu atveju, nors nustatytas A. J. greitis ir nebuvo didelis, tačiau nepakankamai saugus. Tai matyti jau iš paties apelianto parodymų apylinkės teisme, kur jis teigia, jog jį apakino iš priekio atvažiuojančios kolonos automobilių šviesos, todėl jis galėjo nepastebėti kliūties. Tačiau tokie apelianto teiginiai kaip tik ir patvirtina, jog jis pažeidė KET 133 punktą, kadangi tinkamai neįvertino eismo sąlygų, nes jeigu jį iš tikrųjų akino priešais atvažiuojanti transporto priemonė, A. J. turėjo būti itin atidus ir atsargus, negalėdamas aiškiai matyti savo kelio pusės važiuojamosios dalies, žymiai lėtinti greitį, o esant reikalui išvis sustoti tam, jog įsitikintų, kad toliau važiuoti yra saugu. Tokio elgesio iš jo reikalauja ir KET 133. Šiuo atveju matyti, jog A. J. pasirinktas greitis nebuvo saugus ir jis nesugebėjo laiku sustabdyti transporto priemonės bei taip išvengti susidūrimo.

14Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie degusį automobilio dešinės pusės artimųjų šviesų žibintą taip pat paneigia bylos duomenys. Nors A. J. apeliaciniame skunde teigia, jog išvažiuojant iš darbo automobilio prietaisai veikė, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tokios aplinkybės patvirtinti jis negalėjo ir teigė, jog nežino, ar tikrai degė artimųjų šviesų lemputė, kadangi nebuvo apžiūrėjęs. Be to, kadangi A. J. pažymėjo, jog jo automobilio priešrūkiniai žibintai yra tame pačiame lygyje kaip ir artimosios šviesos, visiškai realu, jog degant dešinės pusės priešrūkiniam žibintui, kelyje jis galėjo net ir nepastebėti, ar visos automobilio šviesos tikrai dega. 2009-12-15 daikto apžiūros protokole užfiksuota, jog priekinis dešinysis artimųjų šviesų žibintas neveikia. Tikimybę, jog žibintas galėjo sugesti dėl eismo įvykio, paneigia po įvykio nustatyti automobilio apgadinimai, iš kurių matyti, jog automobilio priekiniai žibintai nėra pažeisti dėl kontakto su pėsčiuoju (b. l. 19–26, t. 1).

15Nuteistasis apeliaciniame skunde kritikuoja teismo išvadas, jog važiuodamas jis kalbėjo mobiliuoju telefonu. Iš tikrųjų byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog A. J. tikrai vairuodamas transporto priemonę kalbėjo ir mobiliuoju telefonu, tačiau toks KET pažeidimas A. J. neinkriminuojamas, todėl esminės reikšmės apelianto veikos kvalifikacijai neturi.

16Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nesutinka ir su priteista neturtine žala, teigia, jog nebuvo įvertintas paties žuvusiojo elgesys. Pagal BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Šiuo atveju nustatyta, jog dėl eismo įvykio, kurio kaltininku pripažintas A. J., kilo skaudžio pasekmės – žuvo žmogus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš A. J. keturiems nukentėjusiesiems buvo priteista 25000 Lt neturtinės žalos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, vadovavosi CK numatytais kriterijais, sprendimą motyvavo. Kolegija papildomai pastebi, jog eismo įvykiui įtakos tikrai turėjo neatsargus nukentėjusiojo elgesys, tačiau ši aplinkybė nepašalina pareigos kaltininkui atlyginti neturtinę žalą. Šiuo atveju nukentėjusiųjų pareikšto ieškinio suma nebuvo didelė, tokio dydžio neturtinė žala, kurią priteisė ir apylinkės teismas, yra visiškai protinga, netgi simbolinė, kadangi teismų praktikoje iš asmenų, nuteistų pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nukentėjusiesiems buvo priteista ir žymiai didesnių sumų. Taigi, įvertinusi neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, kolegija pirmosios instancijos teismo priteistą 25000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą laiko protinga, adekvačia bei proporcinga, todėl ją mažinti nėra pagrindo. Tačiau kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl to, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad vairuotojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta civilinės atsakomybės draudimu, draudimo sutartis sudaryta su UADB „Industrijos garantas“, kuri, remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str., turi pareigą atlyginti 2500 eurų neturtinę žalą, o tai sudaro 8625 Lt. Atsižvelgiant į tai, iš A. J. priteistos neturtinės žalos dydis mažintinas suma, kurią privalo atlyginti draudimo bendrovė, o nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio.

17Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su visu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o apeliacinės instancijos teisme užsiminė apie nepagrįstą baudžiamosios poveikio priemonės skyrimą. Kartu su bausme A. J. buvo paskirta ir BK 68 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė. Teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl nusprendė ją taikyti. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog šiuo atveju nuteistajam nebuvo būtina 2 metams uždrausti vairuoti transporto priemones. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad uždraudimas vairuoti transporto priemones, kaip BK 68 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, visada skiriama nustačius, kad kaltininkas nuolat pažeidinėja KET, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, jog A. J. nuolat pažeidinėtų KET, KET pažeidimai, sukėlę eismo įvykį, dėl kurio jis nubaustas skundžiamu nuosprendžiu, nelaikytini itin šiurkščiais, A. J. vairavo blaivus, be to, ir pats žuvusysis buvo labai neatsargus. Atsižvelgiant į tai, A. J. nėra pagrindo uždrausti naudotis specialia teise.

18Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 2 p., 4 p.,

Nutarė

19Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nuosprendį pakeisti.

20Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 68 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise 2 metams, uždraudžiant vairuoti kelių transporto priemones, taikymo A. J..

21Pakeisti nuosprendžio dalį dėl 25000 Lt neturtinės žalos priteisimo iš A. J. nukentėjusiesiems ir nustatyti, jog iš A. J. nukentėjusiesiems O. Ū., J. Š., V. Ū., G. B. priteisiama 16375 Lt neturtinės žalos, o iš UADB „Industrijos garantas“ nukentėjusiesiems priteisiama 8625 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

22Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Nuosprendžiu iš A. J. nukentėjusiesiems O. Ū., J. Š., V. Ū., G. B.... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. A. J. nuteistas už tai, kad 2009-12-14, apie 16.08 val., kelio ( - ),... 5. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti... 6. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas... 7. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą... 8. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, apylinkės teismo nuosprendis... 9. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. nuteistas už tai, kad... 10. Iš tikrųjų iš objektyvių bylos duomenų (įvykio vietos apžiūros... 11. Nuteistasis apeliaciniame skunde palaiko versiją, jog K. Ū. įgriuvo į... 12. Aplinkybę, jog kelio važiuojamojoje dalyje esantį žmogų buvo galima... 13. Nuteistasis apeliaciniame skunde pateikia įvairių argumentų, jog nepažeidė... 14. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie degusį automobilio dešinės... 15. Nuteistasis apeliaciniame skunde kritikuoja teismo išvadas, jog važiuodamas... 16. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nesutinka ir su priteista neturtine... 17. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su visu pirmosios instancijos teismo... 18. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p.,... 19. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nuosprendį pakeisti.... 20. Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 68 str. numatytos baudžiamojo poveikio... 21. Pakeisti nuosprendžio dalį dėl 25000 Lt neturtinės žalos priteisimo iš A.... 22. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....