Byla AS-602-657-12

Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bionovus“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos sprendimų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bionovus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bionovus“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos sprendimų panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Bionovus“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Bionovus“; Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. liepos 18 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (21.24-28)-192-10 (toliau – ir Nurodymas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. liepos 18 d. pranešimo Nr. 281-51 (toliau – ir Pranešimas) apie atliktą mokestinį tyrimą dalį – siūlymų pašalinti nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus 2-ą punktą.

6II.

7Ginčijamu VMI Nurodymu pareiškėjui mokesčių administratorius, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio nuostatomis, nurodė Bendrovei iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamentui pateikti atitinkamus išrašus iš apskaitos registrų ir paaiškinimą šiais klausimais:

81) Kokį kiekį (kiekine išraiška) ir už kokią sumą (litais) 2007 m., 2008 m., 2009 m. ir 2010 m. Bendrovė įsigijo biokuro ir žaliavos biokuro gamybai (esant apskaitos galimybei, išskirti žaliavos įsigijimą ir biokuro įsigijimą)?

92) Kokiai sumai 2007 m., 2008 m., 2009 m., 2010 m. Bendrovė patyrė tiesioginių išlaidų biokuro žaliavo įsigijimui ir biokuro gamybai? Kiek išlaidų Bendrovė patyrė pagal atskiras išlaidų rūšis?

103) Kokį kiekį, kokio biokuro ir už kokią sumą Bendrovė pardavė 2007 m., 2008 m., 2009 m. ir 2010 m. (bendra suma litais ir pagal atskirus pirkėjus)?

114) Kiek pelno (litais) Bendrovė uždirbo iš biokuro pardavimo 2007 m., 2008 m., 2009 m. ir 2010 m.?

12VMI Nurodymu mokesčių administratorius Bendrovei taip pat priminė, jog už VMI vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų nevykdymą taikoma administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso 1723 straipsnį. Be to, buvo pažymėta, jog vadovaujantis MAĮ 146 straipsniu, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su nurodymu, turi teisę apskųsti jį Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

13VMI Pranešimo 2 punktu (ginčijamoje dalyje) buvo pasiūlyta pašalinti „nustatytus trūkumus ir / ar prieštaravimus ne vėliau kaip per 15 dienų nuo Pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą įteikimo dienos“ <...> „Bendrovei 2012 m. liepos 18 d. surašytas mokesčių administratoriaus Nurodymas Nr. (21.24-28)-192-10, kuriuo Bendrovė įpareigojama pateikti dokumentus ir paaiškinimą, susijusius su Bendrovės vykdoma veikla“.

14Pranešime nurodyta, jog Bendrovei per pranešime nurodytą terminą nepašalinus mokestinio tyrimo metu nustatytų trūkumų ir/ar prieštaravimų, vadovaujantis 2004 m. gegužės 28 d. VMI viršininko įsakymu Nr. VA-108 (Žin., 2004, Nr. 88-3258) patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių nuostatomis, mokestinio tyrimo metu nustatyti trūkumai gali būti vertinami kitų kontrolės veiksmų metu.

15III.

16Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi pareiškėjo skundą priimti atsisakė.

17Teismas rėmėsi ABTĮ 3 ir 5 straipsniais bei pažymėjo, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Nurodė, jog ginčijamu VMI 2012 m. liepos 18 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (21.24-28)-192-10 (toliau – ir Nurodymas) pareiškėjui nurodyta pateikti atitinkamus paaiškinimus ir išrašus iš apskaitos registrų. Atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką mokesčių administratoriaus nurodymas yra procedūrinis (tarpinis) dokumentas, negalintis būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Pridūrė, jog jis taip pat savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia materialinių teisių ir pareigų. Teismas sprendė, jog tik priėmus galutinį sprendimą pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti, atsiradus realiems teisiniams padariniams (rėmėsi LVAT nutartimi administracinėse bylose Nr. AS858-232/2012, Nr. A556-403/2011, Nr. A442-1412/2011, Nr. AS492-432/2011, Nr. AS62-299/2011, Nr. A14-365/2007) Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2341/2011 buvo suformuluota pozicija, kad konkrečias teisines pasekmes gali sukelti galutiniai mokesčių administratoriaus sprendimai, bet ne tarpiniai dokumentai, todėl pareiškėjo skundžiamo nurodymo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks nurodymas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Pažymėjo, jog nesutikdamas su tokio pobūdžio tarpiniu sprendimu (nurodymu), pareiškėjas nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) galės pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas jo išdavoje priimtus galutinius sprendimus (rėmėsi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A556 - 2403/2011). Išdėstė, jog VMI 2012 m. liepos 18 d. pranešimu apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. 281-51 (toliau – ir Pranešimas) pareiškėjui pasiūlyta ne vėliau kaip per 15 dienų nuo pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą įteikimo dienos pašalinti nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus. Rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 136 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bei 2004 m. gegužės 28 d. VMI viršininko įsakymu Nr. VA-108 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 12 punktu ir 19 punktais bei konstatavo, jog pagal apžvelgtąjį teisinį reglamentavimą mokesčių administratoriaus pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą taip pat yra procedūrinis dokumentas, priimtas mokesčių administratoriui atlikus mokestinio tyrimo veiksmus. Nurodė, jog ginčijamas pranešimas pats savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, jis nėra galutinis ir nesukelia materialiųjų teisinių pasekmių, o teisines pasekmes pareiškėjui gali sukelti tik mokesčių administratoriaus sprendimas, jeigu mokesčių mokėtojas pranešime nurodytu būdu ir terminu neįvykdytų teikiamų siūlymų (rėmėsi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010). Apibendrino, jog tiek Pranešimas, tiek Nurodymas yra tarpiniai dokumentai, pareiškėjui sukeliantys procedūrines, bet ne materialiąsias teisines pasekmes, t. y. jie pagal savo pobūdį nepriskirtini prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas skundą priimti atsisakė, kaip nenagrinėtiną teismų, t. y. vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

18IV.

19Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo skundžiamąją teismo nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui pareiškėjo skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

20Atskirąjį skundą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:

211. Teigia, jog teismas, atsisakydamas priimti skundą nagrinėti, pažeidė ABTĮ 37 straipsnio 3 dalies imperatyvias nuostatas. Nurodo, jog pagal šią nuostatą teismas, atsisakydamas priimti skundą, turi imperatyvią pareigą išaiškinti subjektui, kokiu būdu ir kaip jis turėtų apginti savo teises dėl skundžiamo dalyko. Pabrėžė, jog šiuo atveju teismas nekonstatavo, kad pareiškėjo paduotas skundas neatitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsniuose numatytiems reikalavimams, taip pat nepaneigė to, jog skundo objektas egzistuoja, tačiau vis tiek nepriėmė skundo nagrinėti, tokiu būdu paneigdamas pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Mano, jog minėtosios nuostatos – ABTĮ 37 straipsnio 3 dalies – nesilaikymas suponuoja išvadą, jog nėra kitos institucijos, galinčios apginti pažeistas pareiškėjo teises.

222. Pažymi, jog teismas neišsamiai išnagrinėjo pateiktą skundą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad mokestinė procedūra nėra pabaigta. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į skunde pateiktus argumentus, kad mokesčių administratorius faktiškai priėmė sprendimą baigti mokestinį tyrimą – t. y. baigti mokestinę procedūrą ir surašyti mokestinės procedūros pabaigos dokumentą – Pranešimą apie mokestinio tyrimo pabaigimą. Akcentuoja, jog būtent Nurodymas ir Pranešimo pasiūlymo 2 punktas sukelia konkrečias, aiškiai identifikuojamas ir numatomas teisines pasekmes – pareigą pateikti jokiais iki šiol galiojančiais teisės aktais nenumatytą informaciją. Mano, jog teismas neatsižvelgė į pateiktus argumentus, kad reikalavimas pateikti informaciją, jeigu tas reikalavimas būtų pagrįstas ir teisėtas, būtų privalomas mokesčių mokėtojui, o pareiškėjas tokio teisėto reikalavimo neturėtų pagrindo skųsti. Pažymi ir tai, jog VMI pateikė ne tik pasiūlymą ištaisyti galimas mokesčių apskaičiavimo klaidas, bet ir reikalavimą pateikti informaciją, kurio teisės aktai nenumato. Taigi, teismas nepagrįstai nevertino, kad skundžiamas ne mokestinio tyrimo pranešimas su jame esančiais pasiūlymais, bet Pranešimo dalis – kurioje yra ne pasiūlymas, bet reikalavimas. Priduria, jog teismas visiškai neatsižvelgė į motyvus, kad mokestinio tyrimo pasiūlymo kiti punktai, kuriuose mokesčių administratorius pateikia pasiūlymus dėl mokesčių apskaitos ir procedūrų, neskundžiami.

233. Nurodo, jog teismas padarė neteisingą ir neteisėtą išvadą, kad ginčijami aktai nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui ir nėra galutiniai aktai bei nesukelia materialiųjų teisinių pasekmių. Pabrėžia, jog skundžiamu atveju Nurodymas ir yra galutinis mokestinio tyrimo sprendimas – baigus mokestinį tyrimą, surašytas Pranešimas, o Nurodymas lieka savarankiškas aktas, kuriuo įprasminamas mokestinio tyrimo rezultatas – reikalavimas pateikti duomenis. Atkreipia dėmesį, jog duomenų pateikimas ir yra materialinė teisinė pasekmė, kuria pažeisti Pareiškėjo teisėti interesai – reikalaujami duomenys nenumatyti įstatyme, pertekliniai, nesusiję su prievole tokius duomenis kaupti. Paaiškina, jog bendrovė, vykdydama tokį reikalavimą, privalo sutelkti papildomus finansinius išteklius, apmokėti už finansininkų darbą, kurio teisės aktai nenumato, papildomai samdyti specialistus, kurie sugebėtų atlikti mokesčių administratoriaus reikalaujamą analizę ir duomenų apibendrinimus, t. y. ji patiria papildomas finansines išlaidas. Akcentuoja, jog būtent Nurodymas kaip mokestinio tyrimo rezultatas ir sukelia konkrečiai įvardijamas ir apskaičiuojamas materialines teisines pasekmes, kurias galima laikyti nepagrįsta mokestine prievole mokesčių mokėtojui.

244. Pažymi, jog teismas nevertino pateikto skundo 3 punkto argumentų dėl nurodymo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies reikalavimams individualiam administraciniam aktui. Todėl atskirajame skunde pakartoja svarbiausius pirmosios instancijos teismui teikto skundo argumentus ir faktines aplinkybes. Be kita ko, akcentuoja, jog už Nurodyme numatytų veiksmų neatlikimą bendrovei grėstų administracinė atsakomybė, todėl dabartinėje situacijoje ji turi rinktis – arba vykdyti mokesčių administratoriaus, galimai neteisėtus, abejotinus nurodymus arba užsitraukti administracinę atsakomybę. Todėl mokesčių administratoriaus Nurodymas nėra tarpinis procedūrinis aktas, bet yra galutinis sprendimas, kuriuo nebus remtasi atliekant MAĮ numatytas mokesčių administravimo procedūras, t. y. mokestinį tyrimą. Todėl, mano, jog jis vertintinas kaip savarankiškas individualus administracinis aktas, kuriam taikomi VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti turinio ir formos reikalavimai, o jo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas turėtų būti sprendžiamas teisminės kontrolės metu.

255. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika, prilygindamas LVAT formuojamą teismų praktiką panašiose pagal formą, bet ne turinį bylose. Nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A556-2403/2011, Nr. AS822-172/2010, Nr. A442-1412/2011, Nr. A858-232/2012, Nr. A556-403/2011, Nr. A442-1412/2011, Nr. AS492-432/2011, Nr. AS62-299/2011, Nr. A14-365/2007, nes šių ir konkrečios bylos aplinkybės skiriasi. Teigia, jog visoje apygardos administracinio teismo nurodytoje LVAT praktikoje pažymima, kad konkrečias teisines pasekmes mokesčių mokėtojams gali sukelti operatyvaus ar kitokio patikrinimo procedūros išdavoje priimti galutiniai sprendimai, bet ne tarpiniai šios procedūros dokumentai. Todėl konstatuotina, kad teismas skundžiamu atveju neteisingai pritaikė LVAT formuojamą praktiką, t. y. visais nurodomais LVAT praktikos pavyzdžiais buvo skundžiami tarpiniai, bet ne galutiniai mokesčių administratoriaus sprendimai. Pažymi, jog teismas neatsižvelgė, kad nagrinėjamu atveju jokių procedūrų mokesčių administratorius nebevykdo – galutinis sprendimas jau padarytas – surašytas Pranešimas, o Nurodymas teikiamas kaip atskiras individualus teisės aktas, sukuriantis konkrečias materialines pareigas, tuo pačiu ir pažeidžiant materialines teises – jo įvykdymas reikalauja, išskirtinai mokesčių administratoriaus Nurodymo turiniui įgyvendinti atlikti specialius veiksmus, kurių galiojantys teisės aktai nenumato.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27V.

28Atskirasis skundas netenkintinas.

29Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo UAB „Bionovus“ skundą dėl reikalavimų panaikinti VMI 2012 m. liepos 18 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (21.24-28)-192-10 (toliau – ir Nurodymas) ir VMI 2012 m. liepos 18 d. pranešimo Nr. 281-51 (toliau – ir Pranešimas) apie atliktą mokestinį tyrimą dalį – siūlymų pašalinti nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus 2-ą punktą atsisakė priimti.

30Teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, kad skundžiami aktai yra tarpiniai (procedūriniai) sprendimai ir negali būti savarankiškais administracinės bylos dalykais.

31Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011).

32Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija; toliau – ir MAĮ) 144 straipsnis savo ruožtu nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

33Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nei Nurodymas, nei Pranešimas nesukelia pareiškėjui materialiųjų teisinių pasekmių, todėl jie savo pobūdžiu laikytini tarpiniais (procedūriniais) dokumentais.

34Teismo vertinimu, nei Nurodymas, nei Pranešimas nagrinėjamu atveju niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. VMI 2012 m. liepos 18 d. nurodymu duodamas kompetentingo subjekto patvarkymas pateikti konkrečius išrašus iš apskaitos registrų ir paaiškinimą klausimais, susijusiais su biokuro bei biokuro žaliavų įsigijimu susijusiomis sumomis bei iš to gautu pelnu, gali suponuoti tiek teigiamo sprendimo, tiek neigiamo sprendimo priėmimą tikrinamojo asmens atžvilgiu. Nurodymas – dokumentas, turintis užtikrinti maksimalų įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą, tarnaujantis mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šio konkretaus mokesčių administratoriaus sprendimo (bendrine prasme), kuris iš esmės realių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia apskundimo galimybės. Šio sprendimo teisėtumas galėtų būti vertinamas mokesčių administratoriui priėmus jo galutinį sprendimą (bendrine prasme), kada ir atsiranda realūs teisiniai padariniai.

35Pridurtina, jog Pranešimu (jo 2-uoju punktu) pareiškėjui taip pat nenustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Priešingai – šis pranešimas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie tam tikrus mokesčių administratoriaus atliktus veiksmus, t. y. Bendrovei iš mokesčių administratoriaus perspektyvos yra paaiškinama, kodėl ji yra įpareigojama pateikti prašomus dokumentus ir paaiškinimus, susijusius su biokuro įsigijimu bei jo pardavimu. Bendrovė taip pat informuojama, jog įvertinus pateiktus dokumentus bei gavus papildomos informacijos, bus sprendžiama dėl kitų Bendrovės kontrolės veiksmų tikslingumo. Taigi, jokių konkrečių materialinių teisinių pasekmių Pranešimas (2 punktas) nesukelia, bet juo tik siūloma Bendrovei pašalinti nustatytus trūkumus ir / ar prieštaravimus.

36Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo rėmimąsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A556-2403/2011, Nr. AS822-172/2010, Nr. A442-1412/2011, Nr. A858-232/2012, Nr. A556-403/2011, Nr. A442-1412/2011, Nr. AS492-432/2011, Nr. AS62-299/2011, Nr. A14-365/2007, motyvuodamas tai tuo, jog šios ir minėtų bylų aplinkybės skiriasi. Nors apeliacinės instancijos teismas ir pripažįsta, jog šioje administracinėje byloje ir cituotoje teismų praktikoje faktinės aplinkybės nėra visiškai identiškos, tačiau tai nepaneigia teisingų pirmosios instancijos teismo išvadų apie galimybę teismui apskųsti ginčo administracinius aktus.

37Pridurtina, jog pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą) nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išaiškino pareiškėjui, jog minėti tarpiniai (procedūriniai) sprendimai galės būti skundžiami mokesčių administratoriui priėmus galutinį sprendimą, kuriuo bus užbaigta mokestinė kontrolė, todėl teigti, jog teismas minėtąją pareigą pažeidė, pagrindo nėra.

38Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo ginčyti Nurodymas ir Pranešimas (jo dalis) buvo tarpiniai (procedūriniai) dokumentai, negalėję būti savarankišku bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku.

39Konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai pritaikė proceso teisės normas ir pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skundą kaip nenagrinėtiną administracinių teismų, priimti atsisakė. Todėl naikinti ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrindo nėra ir ji paliktina nepakeista, pareiškėjo atskirąjį skundą atmetant.

40Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

41Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bionovus“ atskirąjį skundą atmesti.

42Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

43Nutartis neskundžiama.