Byla A-442-1040-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. prašymą atsakovams Lietuvos kriminalinės policijos biurui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir nuostolių priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 26 516 lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. dėl netinkamo minimalios mėnesinės algos taikymo, ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 26 516 Lt nuostolių, patirtų dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų.

5Pareiškėjas nurodė, kad dirba Lietuvos kriminalinės policijos biure vyriausiojo tyrėjo pareigose.

6Pareiškėjas pažymėjo, kad 1999 m. liepos 8 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, jog pareiginės algos koeficiento vieneto vertė litais ir centais yra lygi Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) patvirtintam minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžiui, o pareiginės algos dydis nustatomas atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš MMA dydžio. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nustatė 450 Lt minimalią mėnesinę algą, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams buvo nustatyta 430 Lt minimali mėnesinė alga. Vėlesniuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 298 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“) minimaliosios mėnesinės algos dydžiai buvo didinami tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga. Valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimaliosios mėnesinės algos dydis nekito ir buvo paliktas 430 Lt. Nurodė, kad tokie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimai prieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis šalies ekonominei situacijai. Be to, pažeidžiamas konstitucinis proporcingumo principas, konstitucinis asmenų lygybės principas, teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str., 29 str.).

7Pareiškėjas nurodė, jog minėti Vyriausybės nutarimai, kuriais valstybės tarnautojams buvo paliktas nepakeistas MMA dydis, yra neteisėti. Šie Vyriausybės nutarimai sudarė pagrindą neišmokėti viso pareiškėjui priklausančio darbo užmokesčio ir tokiu būdu sukėlė jam žalą (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta, jog valstybės valdžią Lietuvoje vykdo inter alia Vyriausybė, bet kokie neteisėti Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais, o tai reiškia, kad valstybei kyla deliktinė atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu. Anot pareiškėjo, Lietuvos kriminalinės policijos biuro, kaip darbdavio, netinkamas pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimas, dėl ko jam susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, taip pat negali būti pripažintas teisėtu. Todėl atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras privalo išmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl faktiškai jam mokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį dėl MMA didinimo nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. jam buvo privalu mokėti.

8Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad su prašyme išdėstytais reikalavimais nesutinka. Jos teigimu, taikytas minimalios mėnesinės algos reglamentavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams, nes valstybės tarnautojų darbo užmokestis visada yra didesnis už minimalią mėnesinę algą, jis nebuvo mažinamas (pagal Statistikos departamento informaciją didėjo), nustatomas kitaip negu dirbančių pagal darbo sutartis darbuotojų.

9Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime į prašymą nurodė, kad reikalavimas priteisti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro neišmokėto darbo užmokesčio dalį yra nepagrįstas, nes Lietuvos kriminalinės policijos biuras teisingai taikė galiojančius teisės aktus ir jų nepažeidė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) inter alia pripažino, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms, ir kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Atsakovo teigimu, taip pat nėra ir CK 6.271 nustatytų atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės pagrindų.

10Trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimas į prašymą negautas.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

13Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos pakeitimo įstatymo, priimto 2002 m. balandžio 23 d., 23 straipsnis, kuriame nustatyta, jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, bei šio įstatymo 24 straipsnis, numatęs, jog valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, pagal šio įstatymo priedelį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio, o pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MMA.

14Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, jog Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 1.2 punktas, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 1.2 punktas, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 1.2 punktas ta apimtimi, kuria valstybės tarnautojams patvirtinta mažesnė MMA, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

15Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus, kad teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nėra teisinio pagrindo priteisti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareiškėjo nurodytą darbo užmokesčio nepriemoką ir nėra pagrindo pagal CK 6.271 straipsnį priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjui jo nurodytus nuostolius.

16III.

17Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 26 516 lt darbo užmokesčio nepriemoką ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 26 516 Lt nuostolių. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

181. Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas, skirtingai nuo bendrosios jurisdikcijos teismų, tam tikra prasme yra ir politinio proceso dalyvis, yra daugiau politinis sprendimas.

192. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimuose, kurių nuostatos buvo ginčijamos, MMA sąvoka buvo vartojama teisiškai nekorektiškai, dėl ko teisės subjektai yra klaidinami, keliama tam tikra painiava. Pabrėžė, jog dėl teisės aktuose klaidingai suformuluotų sąvokų negali būti pažeidžiamos žmogaus teisės aiškinant šias sąvokas valstybei priimtina reikšme. Taip pat buvo akcentuota, jog valstybės gyvenime negali būti skirtingų teisės aktuose tų pačių sąvokų aiškinimų ir interpretavimų.

203. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime nepasisakė, ar teisėtai valstybės tarnautojams, kaip išskirtinei grupei, nebuvo didinami atlyginimai, nuo 2003 m. paliekant 430 Lt MMA dydį, taip pat neatsižvelgė bei nevertino to, kad valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis valstybės ekonominei situacijai.

214. Mano, kad yra pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. numatytas teisėtų lūkesčių principas.

225. 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba visiems valstybės tarnautojams, kurie prisieks Lietuvos valstybei, garantavo, kad jiems bus išsaugotos socialinės garantijos, ką įrodo jos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriame inter alia buvo nurodyta, kad vidutinis pareigūno atlyginimas viršys uždarbio vidurkį Lietuvos Respublikoje. Šiuo metu pareigūno atlyginimas neviršija uždarbio vidurkio Lietuvoje.

23Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad reikalavimas priteisti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro neišmokėto darbo užmokesčio dalį yra nepagrįstas, nes Lietuvos kriminalinės policijos biuras teisingai taikė galiojančius teisės aktus ir jų nepažeidė.

24Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos atsiliepime į skundą nurodė atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras.

25Teisėjų kolegija

konstatuoja:

26IV.

27Apeliacinis skundas atmestinas.

28Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką bei iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nuostolių atlyginimą. Skundą grindė tuo, kad, jo nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis. Todėl atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti, o atsakovas Lietuvos valstybė privalo atlyginti tokio paties dydžio žalą, padarytą neteisėtais teisės aktais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kuriais nebuvo didinama minimali mėnesinė alga valstybės tarnautojams).

29Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

30Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija), ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

31Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

32Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas. Nepripažinus atitinkamų teisės aktų prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, nėra jokio pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes akivaizdu, kad tam nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis, 6.271 straipsnis).

33Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Tačiau Konstitucinis Teismas dar 2006m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad “visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.

34Sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą, apeliaciniame skunde minimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjo reikalavimus, nes šiai bylai aktualiu laikotarpiu valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimą visų pirma reglamentavo ne paminėtas kreipimasis, o Valstybės tarnybos įstatymas, be to, paminėtame kreipimesi vidaus reikalų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo klausimai konkrečiai sureguliuoti nebuvo, pagal savo pobūdį ir turinį šis kreipimasis buvo politinio-programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio.

35Atsižvelgiant į paminėtą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

36Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

37A. M. apeliacinį skundą atmesti.

38Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

39Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija ... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,... 5. Pareiškėjas nurodė, kad dirba Lietuvos kriminalinės policijos biure... 6. Pareiškėjas pažymėjo, kad 1999 m. liepos 8 d. priimto Lietuvos Respublikos... 7. Pareiškėjas nurodė, jog minėti Vyriausybės nutarimai, kuriais valstybės... 8. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Socialinės apsaugos ir darbo... 9. Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime į prašymą... 10. Trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos... 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 27 d. sprendimu... 13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad valstybės tarnautojų darbo... 14. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo... 15. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui... 16. III.... 17. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 18. 1. Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas, kuriuo rėmėsi pirmosios... 19. 2. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime pažymėjo, kad... 20. 3. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime nepasisakė, ar teisėtai... 21. 4. Mano, kad yra pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.... 22. 5. 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba visiems valstybės... 23. Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime į apeliacinį... 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos... 25. Teisėjų kolegija... 26. IV.... 27. Apeliacinis skundas atmestinas.... 28. Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos... 29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2... 30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007m. kovo 20 d. nutarimu... 31. Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso... 32. Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų... 33. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų... 34. Sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą, apeliaciniame skunde minimas... 35. Atsižvelgiant į paminėtą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos... 36. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 37. A. M. apeliacinį skundą atmesti.... 38. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimą... 39. Nutartis neskundžiama....