Byla 2A-1072-436/2007

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovams M. I., J. T., ieškovų atstovei advokatei K. G., atsakovei B. K., atsakovo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos atstovei J. Č., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. I. ir J. T. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-13-743/2007 pagal ieškovų M. I., J. T. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijai, Lazdijų rajono savivaldybės administracijai, B. K., tretieji asmenys Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas, Alytaus apskrities viršininko administracija, Ramutė A. Ž., Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarė R. G., dėl sprendimo, potvarkio, paveldėjimo teisės liudijimo dalyje panaikinimo bei įrašo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo.

2Teisėjų kolegija,

Nustatė

3Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė: 1) panaikinti dalyje dėl 0,2637 ha žemės ploto Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimą Nr.17-272-12919, priimtą J. P. (mirusi 1998 m.) atkuriant nuosavybės teises į 5,62 ha žemės plotą Lazdijų r. Pazapsių k.; 2) panaikinti dalyje dėl 0,2637 ha žemės ploto Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28 d. potvarkį Nr.177-v, kurio 32 p. nurodoma, kad J. P. Kučiūnų apylinkės Pazapsių kaime suteiktas 5,62 ha plotas kurti privatų ūkį; 3) panaikinti dalyje dėl 0,2637 ha žemės sklypo paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą B. K., Lazdijų rajono antrojo notarų biuro notarės R. G. 1999 m. liepos 8 d. Nr.3621 žemės plotui 5,6200 ha, kadastrinis Nr.5918/0004:4, Kučiūnų kadastrinė vietovė, unikalus Nr.5918-0004-0004, Lazdijų r. Pazapsių k.; 4) panaikinti įrašą Nekilnojamojo turto registre Alytaus filiale dalyje dėl 0,2637 ha žemės sklypo (5,6200 ha), kurio unikalus Nr.5918-0004-0004, kadastro Nr.5918-0004:4, esančio Kučiūnų kadastrinė vietovė, Pazapsių k., įregistruoto B. K. vardu; 5) įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją patikslinti Kučiūnų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą 1991 m. gruodžio 30 d. Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr.59-1356 su papildymais, atliktais 2004 m. gruodžio 13, Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr.59-2914Ž, patikslinti žemės sklypo, unikalus Nr.5918-0004-00041, įregistruoto B. K. vardu, Pazapsių kaime, Bučiūnų kadastrinėje vietovėje, ribą kadastro žemėlapyje pagal ieškovų iniciatyva atliktą geodezinį žemės sklypo ribų 2006 m. lapkričio 25 d. apmatavimo projektą; 6) įpareigoti B. K. atlikti atkurto 5,6200 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr.5918-0004:4, Pazapsių kaime, Lazdijų rajone, kadastrinius matavimus; 7) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises į senelio P. T. turėtą žemę Lazdijų r., Pazapsių k. Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė jų motina I. T. dar 1991 m. spalio 29 d., vėliau, 1999 m. balandžio 30 d. pagal notarinį susitarimą savo teisę perleido jiems. Kur ir kokio dydžio žemės turėjo P. T. patvirtina Pazapsių kaimo išskirstymo viensėdžiais eksplikacija. 1999 m. gegužės 20 d. matininkas A. Š. matavo jiems grąžintinos žemės sklypo ribas, tačiau J. T. su pamatuoto sklypo ribomis nesutiko, nes sklypo riba su J. B. įpėdiniais buvo nustatyta ne taip, kaip 1935 m. vasario 8 d. plane. 2006 m. vasario mėnesį Lazdijų rajono žemėtvarkos skyriuje sužinojo, kad J. P. 1996 m. rugsėjo 6 d. grąžinta žemė. Jie atliko geodezinius matavimus pagal 1935 m. vasario 8 d. planą ir nustatė, kad dalis, - 0,2637 ha P. T. žemės yra atiduota J. P. atkuriant jai nuosavybės teises į J. B. žemę, kurią paveldėjo B. K.. Būtent todėl jie prašo sprendimą, potvarkį šioje dalyje panaikinti, panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą ir įrašus nekilnojamojo turto registre. Jeigu ši atsakovės sklypo dalis jiems būtų grąžinta, atsakovė galėtų žemę nuomotis iš jų. Nurodė, kad senaties termino ginčyti Žemės ūkio ministerijos sprendimą nepraleido, nes apie jį sužinojo tik jų atstovei gavus raštišką patvirtinimą 2006 m. kovo 7 d. Jeigu teismas manytų, kad šis terminas praleistas, prašė jį atstatyti, nes jį praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi jiems nebuvo suteikta tokia informacija.

4Lazdijų rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų 147,30 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas sprendime nurodė, kad tiek J. P., tiek I. T. prašymai atkurti nuosavybės teises pateikti 1991 m. spalio 29 d. ir nuo šio momento jos abi tapo pretendentėmis atkurti nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra pagal tuo metu galiojusio LR Įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 1 str. 2 d. 1 p. (toliau - Įstatymas). Tačiau 1991 m. spalio 29 d. I. T. pateikė prašymą atidėti žemės grąžinimą penkeriems metams ir šis prašymas tuo metu galiojusio Įstatymo 4 str. 6 d. pagrindu sukėlė teisines pasekmes, nes pagal jo nuostatas šiems asmenims žemė galėjo būti skiriama nemokamai iš valstybinio žemės fondo, o esant galimybei, ir turėtoji žemė. Vadinasi, I. T., pateikusi tokį prašymą negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jai bus sugrąžinta būtent turėtoji žemė. Be to, šalys neginčija to fakto, jį patvirtina ir ieškovų pateiktas geodezinių matavimų projektas (t. 2, b. l. 29), kad ginčo sklype, - 0,2637 ha, yra B. K. gyvenamasis namas, požeminis rūsys ir sodas, t.y. namų valda. Pagal Įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. tokia žemė priskiriama valstybės išperkamai, todėl negalėjo būti grąžinta ieškovams. Grąžinant žemę pretendentams ir formuojant sklypus, jie turėjo būti formuojami ir griežtai laikantis iki 1998 m. balandžio 8 d. galiojusios 1991 m. spalio 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr.423 patvirtintos ,,Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėje metodikos“ 14.1 p.-14.5 p. reikalavimų, pagal kuriuos prerogatyva suteikta ne turėtoms žemės valdų riboms, o žemėnaudos atitikimo keliamiems jos formavimo reikalavimams. Įvertinus šiuos reikalavimus teismas sprendė, kad atstatant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą J. P., tuo metu galioję norminiai aktai nepažeisti, todėl 1993 m. vasario 8 d. LR Žemės ūkio ministerijos sprendimas Nr.17-272-12919 ir su tuo susiję dokumentai yra teisėti ir negali būti panaikinti. Taip pat teismas pripažino, kad ieškovai praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą LR Žemės ūkio ministerijos sprendimui apskųsti ir nenurodė priežasčių, kurių pagrindu šį terminą galima būtų atstatyti. Nors ieškovai tvirtino, kad apie ginčijamą sprendimą sužinojo tik 2006 m. kovo 7 d., tačiau byloje atsakovės B. K., liudytojų L. K., A. P., A. Š. parodymais, 1999 m. gegužės 20 d. ribų paženklinimo aktu teismas nustatė, kad bent jau nuo 1999 m. gegužės 20 d. surašymo akto (t.2, b.l.152) ieškovai žinojo, kad J. P. nuosavybės teisės į 5,62 ha atstatytos ir galėjo ginti savo teises ginčydami šį sprendimą teisme.

5Apeliaciniu skundu ieškovai prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka dėl šių motyvų:

61. Teismo nurodytas motyvas, kad I. T., 1991 m. spalio 29 d. pateikusi prašymą atidėti žemės grąžinimą penkeriems metams, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jai bus sugrąžinta būtent turėtoji žemė, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. 1991 m. spalio 29 d. prašyme grąžinti žemę yra I. T. 1992 m. balandžio 1 d. įrašas, kuriuo ji pakeitė nuomonę dėl prašymo atidėti žemės grąžinimą penkeriems metams. Todėl, nuo tokio įrašo padarymo dienos LR Žemės ūkio ministerijai vėl atsirado pareiga pagal LR Įstatymo „Dėl piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 str. 2 d. 1 p. atkurti ieškovams nuosavybės teises į buvusio savininko turėtoje žemės vietoje ir J. P. nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik po to, kai jos bus atkurtos I. T., grąžinant žemę natūra buvusio savininko turėtoje vietoje. Tai patvirtina ir 1992 m. birželio 2 d. Kučiūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko išduota pažyma.

72. Nepagrįstas teismo motyvas, kad ginčo sklype yra B. K. namų valda ir tokia žemė priskiriama valstybės išperkamai, todėl negalėjo būti grąžinta ieškovams. Teismas prie namų valdos priskyrė ir namų valdai nepriskirtą 0,26 ha žemės sklypą, nes pagal LR Žemės reformos įstatymo 9 str. 2 d. prie namų valdos buvo galima priskirti tik žemę, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atlikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose.

83. Teismas priėmė iš dalies nemotyvuotą sprendimą (CPK 270 str. 4 d. 1 p.), kadangi sprendime neapsisakė dėl apklausto liudytojo A. G. paaiškinimų, t.y. nenurodė dėl kokių argumentų atmetė šio liudytojo paaiškinimus, o kartu ir ieškovų pateiktus įrodymus.

94. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias LR Žemės ūkio ministerijos sprendimo apskundimo senatį. Ginčijamo 1993 m. vasario 8 d. sprendimo metu galiojo LR Įstatymas „Dėl piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tuo tarpu teismas minėtam ieškovų reikalavimui senatį taikė remdamasis tik po ginčijimo sprendimo įsigaliojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. Kita vertus, abu minėti įstatymai numato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisės atstatymo gali būti apskųsti teismui per atitinkamą terminą nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Apeliantų nuomone, kadangi jie ginčijamą sprendimą gavo tik 2006 m. kovo 7 d., todėl įstatymo nustatyto termino sprendimui apskųsti nepraleido.

10Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas LR Žemės ūkio ministerija prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pagal ginčijamo LR Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimo Nr.17-272-12919 priėmimo metu galiojusio LR Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų“ 4 str. 5 d. nuostatą, žemė, į kurią pretendentai atidėjo savo nuosavybės teisių realizavimą iki penkerių metų, prireikus galėjo būti suteikiama kitiems asmenims, t.y. nebuvo išlaikomas tokių asmenų pirmumas gauti žemę natūra. O pagal LR Žemės reformos įstatymo 14 str. 1 ir 2 d. nuostatas, I. T. 1991 m. spalio 29 d. prašymu nuosavybės teisių į P. T. žemę realizavimą atidėjus iki penkerių metų, ji negalėjo turėti absoliučios garantijos, jog ši žemė jai bus grąžinta turėtoje vietoje, tačiau apskritai neprarado teisės atkurti nuosavybės teises į šio savininko turėtą žemę. Be to, 1999 m. balandžio 30 d. Kučiūnų seniūno patvirtintame susitarime I. T. atsisakė savo teisės atstatyti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę vaikų M. I. ir J. T. naudai. Šios aplinkybės įrodo, kad I. T. nesiekė atkurti nuosavybės teisių į žemę nei natūra, nei kitais būdais. Kadangi J. P. buvo pateikusi visus būtinus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti, ir žemė, kurią ji pageidavo susigrąžinti natūra, nebuvo priskirta valstybės išperkamai žemei, nebuvo kliūčių atkurti jai nuosavybės teises į J. B. įpėdinių žemę. Nei Įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nei jo įgyvendinimo Tvarkoje nebuvo numatyta pagrindo stabdyti J. P. nuosavybės teisių atkūrimą, grąžinant žemę natūra, iki nuosavybės teisių atkūrimo į gretimą žemės sklypą, t.y. I. T. neturėjo pirmumo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Remiantis LR Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr.423 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodika (14.2-14.3,14.6 p.), reglamentuojančia grąžintinų žemės sklypų formavimo taisykles, formuojant grąžintiną J. P. 5,62 ha žemės sklypą buvo vadovaujamasi ne tik išlikusiąja planine medžiaga – Pazapsių kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo 1933 m. planu, bet buvo atsižvelgta ir į grąžintiname natūra žemės sklype esančios sodybos išdėstymą. Šiuo metu ginčas vyksta dėl 0,2637 ha žemės ploto, kuris priklausė apeliantų seneliui P. T., ir kuris pateko į grąžintiną natūra J. P. žemės sklypą. Pagal UAB „Hidroprojektai“ Kučiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriaus A. Š. 2006 m. kovo 28 d. pažymą, tarpusavyje persidengia 7,45 ha žemės sklypas Nr.29, priklausęs J. B. įpėdiniams, ir 6,02 ha žemės sklypas Nr.21, priklausęs buvusiam savininkui P. T.. Šis persidengęs plotas patenka būtent į J. P. 5,62 ha žemės sklypo dalį, užimtą jai priklausiusia naudojama sodybos teritorija. Vadovaujantis Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1992-05-31 redakcija) 12 str. 3 p. nuostata, nepriklausomai nuo to, ar namų valdos žemė (sodyba) buvo suformuota atskiru žemės sklypu, ar ne, šios žemės statusas nesikeitė, ir ji buvo laikoma valstybės išperkama žemė. Todėl, atsakovo nuomone, apeliantų argumentas, kad J. P. faktiškai naudojama namų valdos žemė (sodyba) nėra valstybės išperkama žemė tik todėl, kad ji nesuformuota atskiru žemės sklypu, yra nepagrįstas. Be to, teismas teisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovai kreipėsi į teismą praleidę Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytą 30 dienų terminą nuo sužinojimo apie skundžiamą LR Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 5 d. sprendimą.

11Atsliepimu į apeliacinį skundą atsakovė B. K. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad jos motinai nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos laikantis visų įstatymo reikalavimų ir atitinkamų metodinių rekomendacijų, taip pat teisingai konstatavo, kad šiuo atveju prerogatyva suteikta ne turėtoms žemės valdų riboms, o žemėnaudos atitikimo keliamiems jos formavimo reikalavimams, iš kurių matyti, jog atstatant nuosavybės teises tuo metu galioję norminiai aktai nepažeisti. Pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėje metodiką, leidžiama nukrypti net iki 40 proc. nuo buvusio savininko sklypo ribos. Šiuo atveju ieškovų ginčijamas 0,2637 ha plotas nuo jų bendro 7,47 ha ploto tesudaro tik 3,53 proc. Taip pat atsakovė nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovų ginčijame žemės sklypo plote yra jai nuosavybės teisėmis priklausanti namų valda, kurios teritorijoje yra gyvenamasis namas, požeminis rūsys ir sodas, ir kuriais iki mirties nepertraukiamai naudojosi jos motina, vėliau - ji pati. Be to, gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai yra pastatyti dar 1958 metais, kiemo rūsys – 1994 metais, t.y. tuo metu, kai, ieškovų teigimu, atsakovės motina šiuo žemės sklypu tariamai nesinaudojo. Atsakovė nurodo, kad ieškovai yra praleidę ir įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą. Kaip sprendime pagrįstai nustatė teismas, jau vien ta aplinkybė, kad ant 1999 m. gegužės 20 d. grąžinamos natūra žemės ribų paženklinimo - parodymo akto pasirašė pats J. T., įrodo, kad ieškovai gerokai anksčiau, nei kad jie nepagrįstai bando teigti, žinojo apie J. P. atstatytas nuosavybės teises į žemės sklypą bei šio sklypo ribas. J. P. žemės sklypo ribos buvo paženklintos dar 1992 m. balandžio 6 d., o nuosavybės teisė į žemę jai buvo atstatyta 1993 metais. Nuo to laiko ir vėliau daug kartų su ieškovais teko kalbėtis, netgi ginčytis, dėl žemės sklypo ribų. Be to, ieškovams kelis kartus buvo matuojama žemė, atsižvelgiant į jų ginčijamo sklypo ribas, kas taip pat įrodo, kad ieškovų teiginys, jog jie apie savo pažeistas teises sužinojo esą tik 2006 m. kovo mėnesį, yra neteisingas ir paneigtas byloje surinktais įrodymais, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais ir liudytojų parodymais.

12Apeliacinis skundas tenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

13Nagrinėjamojoje byloje kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, pažeisdamas civilinio proceso įstatymo normas, nes išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti, todėl yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas ir teismo sprendimas naikintinas bei byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).

14Teismo sprendimas yra teisingumo aktas, kurį teismas priima išsprendęs bylą iš esmės (Konstitucijos 109 str., CPK 259 str. 1 d.). Galutiniu teismo sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai, ištyrus visus įrodymus ir išsprendus visų pareikštų reikalavimų pagrįstumą (CPK 260 str.). Be to, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius proceso bei materialinės teisės normas. Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kuriomis pagrindžiami šalių reikalavimai bei atsikirtimai, bei kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų.

15Nagrinėjamojoje byloje ieškovai pareiškė reikalavimus : 1) panaikinti dalyje dėl 0,2637 ha žemės ploto Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimą Nr.17-272-12919, priimtą J. P. (mirusi 1998 m.) atkuriant nuosavybės teises į 5,62 ha žemės plotą Lazdijų r. Pazapsių k.; 2) panaikinti dalyje dėl 0,2637 ha žemės ploto Lazdijų rajono valdybos 1993 m. balandžio 28 d. potvarkį Nr.177-v, kurio 32 p. nurodoma, kad J. P. Kučiūnų apylinkės Pazapsių kaime suteiktas 5,62 ha plotas kurti privatų ūkį; 3) panaikinti dalyje dėl 0,2637 ha žemės sklypo paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą B. K., Lazdijų rajono antrojo notarų biuro notarės R. G. 1999 m. liepos 8 d. Nr.3621 žemės plotui 5,6200 ha, kadastrinis Nr.5918/0004:4, Kučiūnų kadastrinė vietovė, unikalus Nr.5918-0004-0004, Lazdijų r. Pazapsių k.; 4) panaikinti įrašą Nekilnojamojo turto registre Alytaus filiale dalyje dėl 0,2637 ha žemės sklypo (5,6200 ha), kurio unikalus Nr.5918-0004-0004, kadastro Nr.5918-0004:4, esančio Kučiūnų kadastrinė vietovė, Pazapsių k., įregistruoto B. K. vardu; 5) įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją patikslinti Kučiūnų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą 1991 m. gruodžio 30 d. Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr.59-1356 su papildymais, atliktais 2004 m. gruodžio 13, Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr.59-2914Ž, patikslinti žemės sklypo, unikalus Nr.5918-0004-00041, įregistruoto B. K. vardu, Pazapsių kaime, Bučiūnų kadastrinėje vietovėje, ribą kadastro žemėlapyje pagal ieškovų iniciatyva atliktą geodezinį žemės sklypo ribų 2006 m. lapkričio 25 d. apmatavimo projektą; 6) įpareigoti B. K. atlikti atkurto 5,6200 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr.5918-0004:4, Pazapsių kaime, Lazdijų rajone, kadastrinius matavimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tik vieną iš ieškovų pareikštų reikalavimų, o būtent: panaikinti dalyje dėl 0,2637 ha žemės ploto Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 8 d. sprendimą Nr.17-272-12919, priimtą J. P. (mirusi 1998 m.) atkuriant nuosavybės teises į 5,62 ha žemės plotą Lazdijų r. Pazapsių k. Dėl kitų ieškovų reikalavimų pagrįstumo teismas sprendime nepasisakė. Dėl išdėstyto sprendimas panaikintinas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas), o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

16Be to pažymėtina, kad teismas taikydamas ieškinio senatį nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Iš naujo nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turi atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą Lietuvos teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija ne kartą (pvz. LAT CBS 2002 m. balandžio 12 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-523/2002) konstatavo, kad tuo atveju, kai byloje yra skundžiami ne tik valstybės institucijų sprendimai, bet ir yra kilęs ginčas tarp pretendentų atkurti nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą, turi būti taikomas bendrasis Civilinio kodekso nustatytas ieškinio senaties terminas, o ne Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas, skirtas apskųsti sprendimą dėl nuosavybės teisių atstatymo.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

Nutarė

18apeliacinį skundą patenkinti.

19Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai