Byla 3K-3-433/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Egidijaus Laužiko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Mokslo ir technikos rūmai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Mokslo ir technikos rūmai“, Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai, valstybės įmonei Registrų centrui dėl teisinės registracijos panaikinimo ir turto grąžinimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Vilniaus arkivyskupija.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu atsakovų Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 11 d. aktą, panaikinti pastatų, kurių unikalūs numeriai 1094-0302-3020, 1001-8000-4041, 1001-8000-4063, 1001-8000-4074, 1001-8000-4085, esančių Vilniuje, Trakų g. 9 / Pranciškonų g. 1, 1994 m. gegužės 6 d. teisinę registraciją atsakovo UAB „Mokslo ir technikos rūmai" vardu ir įpareigoti atsakovą UAB „Mokslo ir technikos rūmai" grąžinti šiuos pastatus Lietuvos valstybei.

6Ieškovas nurodė, kad Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinas veikė Lietuvoje ir iki 1940 m. liepos 21 d. Visas ieškovo turtas buvo nusavintas (nacionalizuotas), todėl pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą ieškovas turi teisę į nusavinto turto nuosavybės teisės atkūrimą. Pastatai, dėl kurių teisinės registracijos panaikinimo kreipiamasi į teismą, yra dalis statinių, sudarančių vieningą vienuolyno kompleksą. Dalis vienuolyno komplekso pastatų - bažnyčia, koplyčia ir pastatai, esantys Pranciškonų g. 4, jau yra grąžinti ieškovui. Visi XV amžiuje pastatyto vienuolyno pastatai istoriškai priklausė ieškovui.

7Vyriausybė 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkiu Nr. 1183p įpareigojo Vilniaus miesto valdybą grąžinti iki 1993 m. kovo 1 d. Vilniaus arkivyskupijai pranciškonų vienuolyno pastatus. Šiuo potvarkiu Vyriausybė vykdė 1990 m. vasario 14 d. Įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, kuris buvo privalomas ir atsakovui Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai, kurios žinioje tuo metu buvo valstybei nuosavybės teise priklausantys pranciškonų vienuolyno pastatai. Šie pastatai ieškovui nebuvo grąžinti, o buvo įregistruoti kaip atsakovo Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos įsteigtos UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ nuosavybė.

8Ieškovas nurodė, kad pastatų, esančių Trakų g. 9 / Pranciškonų g. 1 1994 m. gegužės 6 d. teisinė registracija atsakovo UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ vardu buvo atlikta remiantis 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d., 1989 m. liepos 18 d. priėmimo perdavimo aktais, taip pat 1991 m. liepos 2 d. UAB „Mokslo ir technikos rūmai" steigimo aktu. Ieškovo manymu, vertinant teisinės registracijos teisėtumą, esminę reikšmę turi šių dokumentų teisinis įvertinimas - ar Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausę pastatai buvo perduoti atsakovo nuosavybėn. Ieškovas nurodė, kad pastatų teisinė registracija nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Nuosavybės teisė atsiranda iš sandorių ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais (1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 4 straipsnis), todėl ginčijama teisinė registracija galėjo būti atlikta būtent tokių aktų pagrindu. Nė vienas iš ginčo pastatų juridiniu pagrindu nurodytų dokumentų nepatvirtina jų perdavimo UAB „Mokslo ir technikos rūmai“, kuris tuo metu dar neegzistavo kaip juridinis asmuo, o Mokslinės technikos kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos Technikos namai valdė pastatus patikėjimo teise. Kitas registracijos dokumentuose nurodytas nekilnojamųjų daiktų teisinės registracijos juridinis pagrindas - UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ steigimo sutartis - yra ne nekilnojamojo turto perleidimo aktas, o tik juridinio asmens steigimo aktas. VĮ Registrų centro pateiktoje 1994 m. gegužės 6 d. atliktos ginčo pastatų teisinės registracijos išvadoje minimas atsakovų Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 11 d. aktas, ieškovo manymu, taip pat negali būti vertinamas kaip nuosavybės įgijimo pagrindas, nes perdavimo metu asociacija neturėjo nuosavybės teisės į perduodamus pastatus. Minėtas atsakovų aktas, remiantis tuo metu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsniu, yra negaliojantis kaip niekinis.

9Ieškovas taip pat nurodė, kad pastatų, esančių Vilniuje, Trakų g. 9 / Pranciškonų g. 1, 1994 m. gegužės 6 d. teisinė registracija atlikta nesilaikant Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“, Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8 ir 9 punktų, todėl neteisėta ir naikintina. Ginčo pastatai nuosavybės teise niekada nepriklausė atsakovui Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai, todėl, panaikinus pastatų teisinę registraciją, pastatų savininku bus Lietuvos valstybė. Ieškovas pažymėjo, kad ieškinys reiškiamas siekiant atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnis), todėl atitinkamai formuluojamas ir šio ieškinio dalykas.

10II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, taikydamas ieškinio senaties institutą.

12Teismas nurodė, kad teismų praktikoje suformuluota nuostata, jog turi būti patikrinama, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Teismas taip pat nurodė, kad 1964 m. CK 86 straipsnis ieškinio senaties termino eigos pradžią siejo ir su asmens turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas, nurodydamas, kad apie padėtį dėl grąžintino turto ieškovas žinojo nuo 1991 m., kad Vilniaus arkivyskupija, būdama pranciškonų ordino atstovė sprendžiant klausimus dėl turto grąžinimo, anksčiau nei 1999 m. gruodžio 31 d. žinojo ar privalėjo žinoti apie pažeistas teises ir kreiptis į teismą, taip pat kad ieškovas ar jam atstovaujanti arkivyskupija susirašinėjo su valstybės institucijomis ar dalyvavo posėdžiuose sprendžiant religinėms bendruomenėms turto grąžinimo klausimus ir kartu žinojo apie esamą padėtį dėl ginčo pastatų statuso, konstatavo, kad ieškinio senatį vėliausiai galima pradėti skaičiuoti nuo 1995 m. lapkričio 10 d., t. y. nuo Ministro Pirmininko pritarimo Teisingumo ministerijos išvadai. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas, matydamas, kad vienuolynui priklausiusius pastatus valdo kiti asmenys ir juos atstatinėja, remontuoja ir investuoja dideles lėšas, nesiėmė priemonių apginti savo pažeistas teises. Iki ieškinio padavimo teismui dienos ieškovui išnyko ieškininė pažeistos teisės gynyba, tačiau ieškovas neprašo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ieškiniu siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, sugrąžinant pastatus Lietuvos valstybei, ir kad Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas yra tinkamas ieškovas, nes turi teisinį suinteresuotumą susigrąžinti turtą iš valstybės Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo pagrindu.

15Teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškinio senatį vėliausiai galima pradėti skaičiuoti nuo 1995 m. lapkričio 10 d., t. y. nuo Ministro Pirmininko pritarimo Teisingumo ministerijos išvadai, yra nepagrįstos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas iki Vyriausybės kanceliarijos 1999 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. 23-12625 Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino atstovui iš valstybės institucijų, sprendžiančių religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, nėra gavęs konkretaus atsakymo dėl ieškovo teisės į ginčo pastatus atkūrimo. Teisingumo ministerijos 1995 m. lapkričio 10 d. rašto Nr. 01-03-1370/1734 Vyriausybei, kuriam pritarė Ministras Pirmininkas, turinys suteikė ieškovui pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad ginčo pastatų grąžinimo klausimas bus išspręstas papildžius Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą. Dėl to šis raštas nėra atsisakymas spręsti klausimą dėl ginčo pastatų grąžinimo ieškovui. Rašte nėra konstatuota, kad ginčo pastatai yra perduoti į privačią nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus. Teisėjų kolegija nusprendė, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ir turėjo sužinoti iš Vyriausybės kanceliarijos 1999 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. 23-12625, todėl ieškinio senaties termino nepraleido.

16Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neaiškino ieškiniu pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo, nenustatė turinčių reikšmės tokių reikalavimų pagrįstumui aplinkybių ir taip neatskleidė bylos esmės. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino aplinkybių, ar ginčo pastatai 1987-1989 metais Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos buvo perduoti Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinei tarybai ar šios tarybos Technikos namams ir ar ginčo pastatai pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus buvo perduoti nuosavybėn, o ne naudotis kitais pagrindais. Tuo metu pastatų perdavimą iš vienos organizacijos kitai reglamentavo Lietuvos Ministrų Tarybos 1980 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų, įstaigų pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“ bei kiti teisės aktai. Pirmosios instancijos teismas taip pat neišaiškino aplinkybių, ar Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos steigiamojo suvažiavimo 1989 m. gruodžio 14 d. nutarimu įsteigta Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija pagal šį nutarimą bei tuo momentu galiojusius teisės aktus galėjo perimti iš panaikintos Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos ar jos padalinių ginčo pastatus. Pirmosios instancijos teismas neaiškino, ar yra galimybė ir svarbu apklausti kaip liudytojus asmenis, dalyvavusius priimant šiuos sprendimus dėl ginčo pastatų perleidimo. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad negrąžinami pastatai ir kiti statiniai, pertvarkyti, perstatyti taip, kad jų bendras plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, arba jeigu jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų. Pirmosios instancijos teismas neaiškino, ar šioje teisės normoje nurodytos sąlygos turi reikšmės ieškinio pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas taip pat neaiškino, ar ginčo pastatų remonto išlaidų atlyginimas yra susietas su ieškinio reikalavimais ir turi reikšmę ieškinio pagrįstumui. Be to, kad trečiasis asmuo Vyriausybė, sutikdama su ieškiniu ir nurodydama, kad ginčo pastatai perduoti į privačią nuosavybę ne pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus, nesiėmė įstatymo numatytų priemonių dėl ginčo pastatų grąžinimo Lietuvos valstybei. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai turtas negrąžintinas natūra pagal šio įstatymo 4 straipsnį, valstybė šį turtą išperka. Dėl to pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Trečiojo asmens Vyriausybės atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo.

17III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

18Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

191. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų įrodymų dėl ieškinio senaties praleidimo, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes.

20Ieškovas vėliausiai apie savo teisės pažeidimą sužinojo iš karto po Vyriausybės 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkio Nr. 1183p įsigaliojimo. Potvarkiu Vilniaus miesto valdyba turėjo grąžinti patuštintas ginčo patalpas Vilniaus arkivyskupijai iki 1993 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdyba nurodyto turto savo balande neturėjo, todėl potvarkis liko neįvykdytas. Taigi jeigu ieškovas turėtų teisę į ginčo pastatų grąžinimą, jo teisė būtų pažeista 1993 m. kovo 2 d.

21Taip pat svarbus įrodymas, patvirtinantis senaties termino praleidimą, yra Vilniaus arkivyskupijos ekonomo raštas Nr. 137 Vyriausybei dėl buvusio pranciškonų vienuolyno Vilniuje, Trakų g. 9/1, Kėdainių g. 8/4, Pranciškonų g. 3/6. Dokumente nėra surašymo datos, bet iš rašto turinio matyti, kad raštas buvo surašytas ir pateiktas laikotarpiu nuo 1995 m. kovo 30 d. (Religinių bendrijų teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo įsigaliojimo data) iki 1995 m. lapkričio 8 d. (Teisingumo ministerijos 1995 m. lapkričio 8 d. raštas Nr. 01-03-1370/1734). Rašto turinio analizė leidžia teigti, kad Vilniaus arkivyskupija (taip pat ir ieškovas) žinojo apie savo tariamos teisės pažeidimą. Taigi ieškovas vėliausiai dėl teisių į ginčo pastatus pažeidimo turėjo sužinoti 1995 m. lapkričio 10 d., kai Vyriausybė Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybą informavo apie pritarimą teisingumo ministro išvadoms.

22Kasatorius nesutinka su Teisingumo ministerijos 1995 m. lapkričio 8 d. rašto kvalifikavimu – kaip suteikiančiu ieškovui pagrįstų ir teisėtų lūkesčių. Teisėti lūkesčiai gali atsirasti tik tada, kai kompetentingas asmuo savo oficialiu pareiškimu suteikia pagrindą tokiems lūkesčiams atsirasti. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatyme nustatyta tam tikra tvarka ir teisės, todėl tikėjimasis, kad įstatymas ateityje bus kitoks, negali būti laikomas teisėtu asmens lūkesčiu. Vyriausybės kanceliarijos ar Teisingumo ministerijos raštas negali suteikti asmenims pagrįstų lūkesčių dėl įstatymo nuostatų pasikeitimo ateityje. Europos Teisingumo Teismas aiškiai yra suformulavęs savo praktikoje, kad teisėti lūkesčiai dėl visuotinių teisės aktų pasikeitimo negali būti sukurti oficialios institucijos raštų pagrindu.

23Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 86 straipsnį, netaikė 88, 89 straipsnių.

242. Byloje yra netinkamas ieškovas. Ieškinys turėjo būti atmestas dėl netinkamo ieškovo. Tarp kasatoriaus ir ieškovo nebuvo susiklostę materialiniai teisiniai santykiai nei daiktinės, nei prievolių teisės prasme, todėl kasatorius neturi ir negali atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą.

25Byloje yra netinkamas atsakovas. Jeigu valstybė įsipareigojo grąžinti turtą, kurio pati neturi, tai valstybė turi būti atsakovė.

263. Teismas neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką. Aukščiausiojo Teismo senatas nustatė, kad tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ve vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo pirmosios instancijos teismo argumentaciją dėl ieškinio senaties termino pradžios.

27Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo.

28IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

29Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašė palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

301. Ieškovas teisę į ginčo pastatų nuosavybės teisės atkūrimą įgijo pagal 1990 m. vasario 14 d. įstatymą ,,Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Nuosavybės teisių atkūrimas yra ilgalaikis procesas, susijęs su įvairiomis problemomis. Iš dalies šias problemas išsprendė 1995 m. kovo 21 d. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas. Tačiau ir šis įstatymas nenustatė turto, grąžinamo religinėms bendrijoms natūra, perdavimo tvarkos, kai toks turtas buvo perduotas į privačią nuosavybę. Vyriausybė 1995 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. 1275 ,,Dėl Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo įgyvendinimo“ 2. 2 punkte nustatė, kad ši tvarka netaikoma, kol įstatymo nenustatyta sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į privatinėje nuosavybėje esantį turtą priėmimo tvarka. Esant tokiam teisės aktui, ieškovas tikėjosi, kad valstybė nustatys tokio turto grąžinimo tvarką. Ieškovas nesuvokė, kad jo teisės yra pažeidžiamos, nes matė realius valstybės institucijų veiksmus sprendžiant šią problemą. Tik gavęs Vyriausybės kanceliarijos 1999 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. 23-12625, ieškovas suvokė, kad jam atsisakoma atkurti nuosavybės teisę į ginčo pastatus tuo pagrindu, kad šis turtas perduotas į privačią nuosavybę.

312. Materialinį teisinį ieškovo suinteresuotumą nustatė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, pasisakydami, kad ieškovas yra tinkamas.

32Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje yra pasisakęs, kad asmuo, net ir nebūdamas sandorio šalis, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu tas sandoris pažeidžia jo teises. Teismai, tenkindami ieškinio reikalavimus dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, privalo taikyti abišalę arba vienašalę restituciją. Šioje byloje toks reikalavimas ir keliamas.

333. Teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

34Teisėjų kolegija

konstatuoja:

35Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų ir yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės aiškinimu ir taikymu, o ne faktų nustatymu ar vertinimu.

36CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Aiškinant šias teisės normas darytina išvada, kad ieškinio termino pradžios nustatymas yra pagrįstas faktų nustatymu, nes teismas turi nustatyti laiko pradžią, nuo kurios asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Minėta, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų ir yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

37CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos dalis, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl ieškinio senaties termino pradžios, taip pat dėl senaties taikymo. Ši teismo konstatacija kasaciniame skunde teisiniais argumentais nepaneigta.

38Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ši byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta nepažeidžiant procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančių CPK normų, nes apeliacinės instancijos teismas patikrino ir motyvuotai įvertino pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytus faktus ir išdėstytus argumentus. Atsakovo apeliacinio skundo, taip pat pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių turinys yra pagrindas kasaciniam teismui padaryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl paliktina galioti šios instancijos teismo nutartis.

39Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

40Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

41Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.