Byla 2A-743-524/2013
Dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo, seniūno pažymos, įrašo VĮ Registrų centre panaikinimo, juridinę reikšmę turinčio fakto ir dalių nustatymo ir ieškovės T. N. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013-01-04 sprendimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. N. ieškinį atsakovei R. Č., tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei įmonei Registrų centrui, Plungės rajono 2-ojo notarų biuro notarei G. D., Plungės rajono savivaldybės administracijai dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo, seniūno pažymos, įrašo VĮ Registrų centre panaikinimo, juridinę reikšmę turinčio fakto ir dalių nustatymo ir ieškovės T. N. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013-01-04 sprendimo, ir

Nustatė

2ieškovė kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Plungės rajono savivaldybės administracijos ( - ) seniūnijos 2006-12-27 pažymą Nr.V6-950, panaikinti teisinę gyvenamojo namo, unikalus Nr. 000, viralinės, unikalus Nr. 000, daržinės, unikalus Nr. 000, tvarto, unikalus Nr. 000, malkinės su priestatais 1i1ž ir 2ilž, unikalus Nr. 000, sandėlio, unikalus Nr. 000, kiemo statinių, unikalus Nr. 000, esančių ( - ) registraciją VĮ Registrų centre D. R., S. P. ir R. Č. vardu; panaikinti R. Č. išduotus 2007-01-26, notarinio registro Nr. 1836, ir 2007-11-05, notarinio registro Nr.11295, paveldėjimo teisės liudijimus dalyje dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. 000, viralinės, unikalus Nr. 000, daržinės, unikalus Nr. 000, tvarto, unikalus Nr. 000, malkinės su priestatais 1ilž ir 2ilž, unikalus Nr. 000, sandėlio, unikalus Nr. 000, kiemo statinių, unikalus Nr. 000, esančių ( - ); nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. R. iki mirties viena nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 000, viralinę, unikalus Nr. 000, daržinę, unikalus Nr. 000, tvartą, unikalus Nr. 000, malkinę su priestatais 1i1ž ir 2i1ž, unikalus Nr. 000, sandėlį, unikalus Nr. 000, kiemo statinius, unikalus Nr. 000, esančius ( - ); nustatyti, kad T. N. ir R. Č. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 000, viralinę, unikalus Nr. 000, daržinę, unikalus Nr. 000, sandėlį, unikalus Nr. 000, kiemo statinius, unikalus Nr. 000, esančius ( - ), yra lygios, po ½ dalį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovė pateikė atsisakymą nuo dalies ieškinio, t. y. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir dėl ieškovės ir atsakovės nuosavybės teisės į statinius priklausymo po ½ dalį. Ieškovė nurodė, kad jos mama S. R. pasistatė namą ir kitus statinius, esančius ( - ), ir juos nuosavybės teise valdė viena pati. S. P. atsikėlė gyventi kaip įnamis ir vedė jos sesę Z. P. (R.). S. P. jokios nuosavybės neturėjo ir gyvenamojo namo nei kitų pastatų nevaldė. 2000-07-09 po motinos mirties palikimą lygiomis dalimis paveldėjo ji ir jos sesuo Z. P., tačiau į VĮ Registrų centrą dėl nuosavybės teisių įregistravimo nesikreipė. Atsakovė po motinos Z. P. mirties neteisėtai gavo jai palankią pažymą Nr. V6-950, po to kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl nuosavybės teisių įregistravimo, patvirtindama, jog jos tėvas S. P. ir D. R. lygiomis dalimis, kiekvienas po ½ dalį valdė pastatus, esančius ( - ) Tačiau S. P. nuosavybės teise neturėjo ir nevaldė jokių statinių, esančių ( - ), todėl atsakovei išduota pažyma yra neteisėta, pažeidžianti jos, kaip paveldėtojos, teises. Įregistruojant atsakovė vardu ¾ dalies turto, esančio ( - ) buvo pažeisti galiojantys teisės aktai. Apie neteisėtą atsakovės priimtą palikimą sužinojo tik iš kitos civilinės bylos, todėl mano, kad ieškinio senaties termino nepraleido.

3Plungės rajono apylinkės teismas 2013-01-04 sprendimu ieškinį atmetė, nutraukė bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kad D. R. iki mirties viena nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 000, viralinę, unikalus Nr. 000, daržinę, unikalus Nr. 000, tvartą, unikalus Nr. 000, malkinę su priestatais 1i1ž ir 2i1ž, unikalus Nr. 000, sandėlį, unikalus Nr. 000, kiemo statinius, unikalus Nr. 000, esančius ( - ), ir kad T. N. ir R. Č. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 000, viralinę, unikalus Nr. 000, daržinę, unikalus Nr. 000, sandėlį, unikalus Nr. 000, kiemo statinius, unikalus Nr. 000, esančius ( - ), yra lygios, po ½ dalį. Teismas nurodė, kad ginčijamas turtas-gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys Plungės rajono Alksnėnų kaime, buvo kolūkiečių kiemo nuosavybė. Registro tvarkytojas nuosavybės teises į ginčo pastatus įregistravo vadovaudamasis LR Vyriausybės 2003-03-03 nutarimu Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus pastatus, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25, sąrašo patvirtinimo“ pagal pateiktus dokumentus. Įrašai iš šalių pateiktų ūkinių knygų išrašų patvirtino, kad ginčo pastatuose buvo susidarę du kolūkiečių kiemai, t. y. D. R. ir S. P. D. R. ir S. P. bei jo sutuoktinė Z. P. buvo Komunizmo aušros, vėliau pavadinto Alksnėnų kolūkiu, kolūkio nariais. Kolūkiečių kiemo pasidalijimo metu kaimo vietovėse buvę pastatai nebuvo inventorizuoti ir jų teisinė registracija nebuvo atliekama. Z. P. (buvusiai R.) susituokus su S. P., liko gyventi D. R. priklausančiame name ir gyveno jame su S. P. iki mirties. Su tėvais (Puidokais) iki 1990-01-30 gyveno jų sūnus V. P. Ieškovė T. N. į buvusį kolūkinį kiemą prarado teises, nes pagal 1964 m. galiojusį CK 140 str. ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį. Į šį ūkį ji negrįžo. Teismas įvertinęs įrodymus konstatavo, kad išduodant ginčijamą 2006-12-27 ( - ) seniūnijos pažymą buvo atsižvelgta į buvusį susitarimą tarp D. R. ir S. ir Z. P. dėl kolūkiečių kiemo turto pasidalijimo (1964 m. CK 138 str. redakcija), kurį patvirtina ir tai, kad šis pasidalijimas nepasikeitė ir įsigaliojus 1990-11-27 įstatymui Nr.1-806, kuriame nustatyta kolūkiečių kiemo turto teisinio režimo pabaiga. Teismas sprendė, kad ( - ) seniūnijos seniūno 2006-12-27 pažymoje nurodyti duomenys atspindi buvusį kolūkiečių kiemo turto pasidalijimą pagal susitarimą, pagrindo panaikinti pažymą nėra. 1997-12-14 mirus sutuoktiniui Z. P. pradėjo palikimą valdyti, liko gyventi tuose pastatuose, mokėjo mokesčius. 2000-07-07 mirus D. R. jos palikimą priėmė ir valdė Z. P. Tai patvirtina, kad nuolatinį nepertraukiamą paveldėto turto faktinį valdymą visą daugelio metų laikotarpį. Šie veiksmai pripažintini priėmimu palikimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą 1964 m. CK 587 str. pagrindu, kuriuo remiantis ir buvo išduoti notaro patvirtinti paveldėjimo teisės liudijimai atsakovei R. Č., remiantis CK 5.11 str., 5.12 str. pagrindu. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, kad ieškovė apie palikimo priėmimą ir paveldėjimo teisės liudijimų išdavimą žinojo jau 2007 m., tačiau jų neginčijo. Ieškovė palikimo atsiradimo dieną buvo pilnametis asmuo, gyveno Lietuvoje tame pačiame kaime, yra artima giminaitė, turėjo galimybes įgyvendinti teises į atsiradusį palikimą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų. Ieškovė CK 5.8 str. numatytą terminą ginčyti išduotus paveldėjimo liudijimus yra praleidusi. Teismas konstatavo, kad reikalavimai panaikinti pastatų registraciją R. Č. vardu ir paveldėjimų liudijimą, išduotą R. Č., nepagrįsti.

4Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2013-01-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, netinkamai taikytos ginčo santykį reglamentuojančios teisės normos ir įvertinti įrodymai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jos mama D. R. viena nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, tvartą ir kitus pastatus, esančius ( - ), o S. P. atsikėlė gyventi į jos mamos gyvenamąjį namą 1962-08-11 kaip įnamis, vedęs Z. P. (R.). S. P. nuosavybės teise nevaldė nei gyvenamojo namo, nei kitų pastatų. Jos mama D. R. valdė ginčo pastatus iki pat savo mirties. Teismas nepagrįstai vadovavosi 1990-11-27 įstatymu Nr. 1-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“. S. P. nebuvo kolūkio narys, dėl to jis neturėjo teisės reikalauti padalyti kolūkiečių kiemo turtą. Ir nors S. P. gyveno ginčo statiniuose, tačiau teismui buvo pagrindas pripažinti, kad darbininkas kolūkiečių kiemo narys netenka teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip 3 metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį (1964 m. CK 140 str.). Teismas neteisingai vertino įrodymus dėl dviejų kolūkiečių kiemo atsiradimo. Atsakovė po savo motinos Z. P. mirties sąmoningai suklaidino Plungės rajono savivaldybės administracijos ( - ) seniūną ir neteisėtai gavo pažymą Nr. V6-950 ir kreipėsi dėl nuosavybės teisių įregistravimo viešajame registre, neteisingai nurodydama, kad tėvas S. P. ir D. R. lygiomis dalimis valdė pastatus. Nors S. P. nuosavybės teise neturėjo ir nevaldė jokių statinių, esančių ( - ), todėl Plungės rajono savivaldybės administracijos ( - ) seniūnijos 2006-12-27 pažyma Nr. V6-950, kurios pagrindu įgijo nuosavybę į ½ dalį pastatų, yra neteisėta, neatitinkanti geros moralės principų, prieštaraujanti viešajai tvarkai, todėl teismas turėjo ją pripažinti negaliojančia. Teismas nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad 2000-07-07 mirus D. R., jos palikimą priėmė ir valdė Z. P., nors niekas tokio reikalavimo nereiškė. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime nurodyta, kad po mamos D. R. mirties ji ir atsakovės mama Z. P. lygiomis dalimis paveldėjo tik žemės sklypą, o ne ginčo pastatus. Teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai konstatavo, kad praleistas CK 5.8 straipsnyje numatytas terminas ginčyti paveldėjimo liudijimą. D. R. mirė 2000-07-09, apie neteisėtą priimtą ir paveldėtą turtą sužinojo 2010-08-27, todėl tik tuomet prasidėjo ieškinio senaties eiga, o ieškinys teismui buvo pateiktas 2011-02-21, todėl termino ieškiniui pareikšti nepraleido.

5Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai taikė teisinių santykių atsiradimo metu galiojusias teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad buvo susiformavę du atskiri kolūkiniai kiemai ir įvyko pasidalijimas, nes buvo įregistruoti du kolūkiniai kiemai tuose pačiuose statiniuose ir tuo pačiu adresu. Tapęs kolūkiečiu ir kolūkinio kiemo nariu po santuokos sudarymo jos tėvas S. P. įgijo lygią kolūkiečių kiemo dalį, kaip ir kiti jo nariai. Ieškovė iš kolūkinio kiemo buvo išėjusi gyventi atskirai ir kolūkinio kiemo vedime nedalyvavo nei darbu, nei lėšomis daugiau kaip 3 metus, todėl savo dalį buvo praradusi. Kolūkinio kiemo turtas jo nariams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. D. R. ir jo tėvų šeima, sudarydami atskirus kolūkiečių kiemus, senąjį kolūkiečių kiemą pasidalijo, kaip buvo numatyta CK 1964 m. 38 str. Kolūkiečių kiemo pasidalijimui nebuvo reikalingas teismo sprendimas, jei tarp buvusių kiemo narių nekilo ginčai. Mirus tėvui palikimą po jo mirties priėmė ir valdė jos mama, o po jos mirties atsiradusį palikimą perėmė ji kaip pirmosios eilės įpėdinė pagal įstatymą. Pažymėjo, kad jos nuosavybės dalis pastatuose, esančiuose ( - ), sudaro ¾ dalis, o ieškovės ½ dalį. Ieškovė per įstatyme nustatytą terminą paveldėjimo teisės liudijimo neginčijo.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Byloje nustatyta, kad ieškovė mama ir atsakovės močiutė D. R. mirė 2000-07-09(t.1, b.l. 33), o atsakovės tėvas S. P. - 1997-12-16 (t.1, b.l.34). Šioje byloje ieškovė apeliaciniame skunde nurodo motyvus dėl S. P. nuosavybės teisės į ginčo namų valdos ½ dalį. Ieškiniu prašė nustatyti, kad jos ir atsakovės nuosavybės teisės į ginčo namų valdą yra lygios po ½ dalį. Šio reikalavimo atsisakė prašymu (t.1, b.l. 132), todėl šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Plungės rajono savivaldybės administracijos ( - ) seniūnijos 2006-12-27 pažyma (t.1, b.l.38) bei du paveldėjimo teisės liudijimai, išduoti atsakovei 2007-01-26 po jos mamos (ieškovės sesers) mirties į ½ dalį ginčo namų valdos po S. P. mirties (t.1, b.l. 50-51) ir 2007-11-05 išduotas atsakovei atstovavimo teise po D. R. mirties į ½ dalį ginčo pastatų (t.1, b.l. 52). Šių paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu atsakovė įregistravo ¾ nuosavybės teisės dalis į ginčo pastatus(t.1, b.l. 56). Ieškovė, prašydama pripažinti abu paveldėjimo teisės liudijimus negaliojančiais, ginčija ir atsakovės mamos Z. P. teisę paveldėti po motinos D. R. mirties. Tokia pozicija neparemta įstatymu.

8Dėl 2006-12-27 pažymos teisėtumo.

9Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatus įregistruotos vadovaujantis LR Vyriausybės 2003-03-03 nutarimu Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus pastatus, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25, sąrašo patvirtinimo“ pagal pateiktus išrašus iš ūkinių knygų. Šio nutarimo 2.1 p. nustatyta, kad nuosavybės teisės į statinius įregistruojamos pagal savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai. Ginčo statiniai pastatyti 1939 m.- 1940 m., todėl ieškovė neįrodė, kad ši pažyma prieštarauja paminėtam nutarimui bei joje nurodomas S. P. ½ dalies nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas neatitinka nuosavybės teisės įgijimo metu galiojusių 1964 m. CK 132-141 straipsnių, reglamentuojančių kolūkiečių kiemo turto teisinį statusą. Byloje nustatyta, kad atsakovės tėvai Z. P. ir S. P. susituokė 1962 m. ir pradėjo gyventi D. R. pastatytame name. 1955-1957 ūkinės knygos (t.1, b.l. 39) įrodo, kad iki atsakovės tėvų santuokos D. R. buvo šeimos galva, o atsakovės motina kartu su ieškove buvo kolūkio kiemo narės. 1964-1966, 1967-1970, 1971-1972 ūkinių knygų įrašai įrodo, kad D. R. ūkyje šeimos nariai nenurodyti (t.1, b.l.40-42). 1964-1966 m., 1967-1970m., 1971-1972m.(t.1, b.l.44-46) ūkinių knygų išrašai įrodo, kad S. P. buvo šeimos galva, šie įrašai įrodo, jog jo ūkio visuomeninė grupė buvo įvardyta kaip kolūkiečių, todėl paneigtas ieškovės paaiškinimas, kad P. šeimoje kolūkiečių nebuvo (t.2, b.l.67). Iš ieškovės paaiškinimo nustatyta, kad ji 1966 m. išvyko iš D. R. ūkio gyventi atskirai(t.2, b.l.67), o jos sesuo Z. P. liko su šeima ir S. P. gyventi ginčo statiniuose ir gyveno juose iki pat mirties. Ūkio knygos, šalių paaiškinimai įrodo, kad S. P. kolūkiečių kiemas buvo įregistruotas D. R. ginčo statiniuose ir šią aplinkybę patvirtina vėlesnės ūkinės knygos -1980-1982m., 1983-1985 m., 1986-1990m. (t.1, b.l. 81-84), kuriose yra įrašyta, kad S. P. ūkiui priklauso 1940 m. pastatytas gyvenamasis namas, tvartai, malkinė ir 1979 m. lauko virtuvė. Šios ūkinės knygos įrodo, kad ties gyvenamojo namo įrašu yra nurodyta jo dalis procentine išraiška - 44/25. Tų pačių metų D. R. ūkinės knygos (t.1, b.l.85-87) įrodo, kad ji šeimos narių tuo laikotarpiu neturėjo, o jos ūkiui priklausė pastatai - 60 kv. m gyvenamasi namas, iš kurio 48 metrai buvo gyvenamasis plotas ir 1940 m. statybos tvartas. Šie įrašai buvo pasirašyti D. R. ir S. P., jie patvirtina atsakovės paaiškinimus ir pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad tuose pačiuose D. R. pastatuose ir 1979 m. pastatytoje lauko virtuvėje buvo įregistruoti 2 kolūkiečių kiemai, t. y. D. R. ir S. P. Jie šiuos statinius buvo pasidaliję, todėl ginčo pažymoje buvo nurodyti teisingi duomenys. Šie jų veiksmai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2008 ir 2010-02-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2010 pateiktą kolūkiečių kiemo nuosavybės teisinių santykių reglamentavimą iki 1990-11-27 Lietuvos Respublikos įstatymo dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės įstatymo priėmimo. Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Aiškinant šią normą, buvo pripažįstama, kad į šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą, sudėtį gali įeiti ir ne kolūkio nariai. Svarbu, kad bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių būtų buvęs kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Kolūkiečių kiemo šeimoje gimęs vaikas savaime tapdavo kiemo nariu. Kolūkiečių kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. I-806 panaikinus kolūkiečių kiemo turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisę, nuosavybės santykius toliau reglamentavo atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Įstatyme įtvirtinta, kad galimybė kolūkiečių kiemo nariui nepažeidžiant ieškinio senaties termino reikalauti nustatyti jo turto dalį, taip pat padalyti ar atidalyti turtą nereiškia jo turėtos nuosavybės teisės dalies kolūkiečių kieme panaikinimo, atėmimo ar perėjimo kitiems asmenims nesant tam teisėto įstatymų numatyto pagrindo. Jeigu buvę kolūkiečių kiemo nariai turto dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo panaikinus kolūkiečių kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisės santykius pradėjus reglamentuoti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normoms, tai jų turėta nuosavybės teisė transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Nagrinėjamos bylos atveju teisiškai reikšminga aplinkybė, kad atsakovės mama Z. P., buvusi D. R. kolūkiečių kiemo narė iki santuokos su S. P., vėliau tapo S. P. kolūkiečių kiemo nare, tačiau abu šie kiemai valdė tuos pačius pastatus, kuriuos prieš pat paminėtą įstatymą pasidalijo, nurodydami ūkinėse knygose (t.1, b.l. 81-87) skirtingas gyvenamojo namo dalis bei tvartus ir lauko virtuvę. Tokiu būdu kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavosi į bendrąją dalinę nuosavybę. Pagal 1964 m. CK 140 straipsnį ir galiojančio CK 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

10D. R. mirė 2000-07-09 (t.1, b.l.33), o atsakovės tėvas S. P. – 1997-12-16 (t.1, b.l.34), o Z. P. mirė 2006-11-23(t.1, b.l.35) ir byloje nėra jokių įrodymų, jog jie sutartimis būtų nusistatę kitokias ginčo turto dalis ar tarp jų būtų iškelti ginčai dėl statinių valdymo ir naudojimosi jais. Paminėti bylos įrodymai ir ginčo teisinių santykių metu buvęs teisinis reglamentavimas neįrodo, kad ieškovės ginčijama pažyma yra neteisėta. Apeliaciniame skunde nurodomoje 2011-10-30 pažymoje ( t.2, b.l.57) konstatuojami 1998-2002 metų namų ūkinės knygos įrašai, padaryti jau po paminėto įstatymo įsigaliojimo ir S. P. mirties, šie įrašai padaryti jau neegzistuojant kolūkiniam kiemui, todėl kolūkinio kiemo turto pasidalijimo neįrodo. Ieškovė savo paaiškinimu (t.2, b.l.68) teisme pripažino, kad ji pažinojo D. V., todėl S. P. pas D. V. gyventi negalėjo ir kodėl ūkinėje knygoje (t.1, b.l. 89) buvo padarytas toks įrašas, ji nežino, todėl apeliacinio skundo motyvu dėl šio įrašo naikinti ginčo pažymos nėra teisinio pagrindo, nes nėra pakankamai įrodymų konstatuoti, kad S. P. kolūkiečių kiemas naudojosi ir valdė D. V. pastatus.

11Dėl paveldėjimo teisės liudijimų teisėtumo.

12Byloje ieškovė ginčija du paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus atsakovei 2007-01-26 po jos mamos (ieškovės sesers) mirties į ½ dalį ginčo namų valdos po S. P. mirties (t.1, b.l. 50-51) ir 2007-11-05 išduotą atsakovei atstovavimo teise po D. R. mirties į ½ dalį ginčo pastatų (t.1, b.l. 52). Šių paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu atsakovė įregistravo ¾ nuosavybės teisės dalis į ginčo pastatus (t.1, b.l. 56).

13Nors pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė CK 5.8 str. nustatytą ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimams ginčyti ir šią ieškinio dalį atmetė pritaikius ieškinio senatį, tačiau konstatavus paminėtos ginčo 2006-12-27 pažymos teisėtumą, šios sprendimo dalies naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas palikimo priėmimui ir paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti, teisės į ieškinį atsiradimo diena šiuo atveju yra palikimo atsiradimo diena arba diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Kitais įpėdinio teisių pažeidimo atvejais taikytini bendrieji įstatymų nustatyti ieškinio senaties terminai, o ieškinio senaties termino pradžia nustatytina pagal CK 1.127 straipsnio taisykles. Aiškindamas CK 5.8 straipsnį ir jį taikydamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Tokie atvejai, kai įpėdiniai įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paliktą turtą, kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių. Jeigu vieni iš jų ginčija bendraturčių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009). Paminėtos nuostatos leidžia padaryti išvadą, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino byloje, nes byloje 2001-04-27 paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (t.1, b.l.36) įrodo, kad ieškovė ir 2006-11-23 mirusi jos sesuo Z. P. priėmė palikimą po motinos D. R. mirties, t. y. paveldėjo lygiomis dalimis žemės sklypą ir šis veiksmas įrodo, jog Z. P. po savo motinos mirties D. R. palikimą priėmė, nes tiek 1964 m. CK 587 str. 1 d., tiek 2000 m. CK 5.50 str. 1d. draudžia palikimą priimti iš dalies, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad Z. P. nepriėmė palikimo po motinos mirties. Tai, kad nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į ginčo statinius, paminėtos įstatymo nuostatos neleidžia padaryti išvados, kad Z. P. palikimo nepriėmė. Įstatyme nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587 straipsnis; CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėtai atsakovei išduotas 2007-11-05 paveldėjimo teisės liudijimas atstovavimo teise po D. R. mirties į ½ dalį ginčo pastatų (t.1, b. l. 52). CK 5.11 str. yra nustatyta vaikaičių teisė paveldėti kartu su pirmos eilės įpėdiniais jų tėvui ar motinai, kurių palikimo atsiradimo metu nebėra gyvų, priklausančią dalį. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kurią būtų paveldėję jų tėvas ar motina, jeigu jie būtų gyvi palikimo atsiradimo metu. Toks paveldėjimas vadinamas paveldėjimu atstovavimo teise. Tokiais atvejais vaikaičiai pagal įstatymą paveldėjime atstovauja mirusiam savo tėvui ar motinai.

14Dėl 2007-01-26 paveldėjimo teisės liudijimo (t.1, b.l.50).

15Esminis ginčas dėl šio paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumo kyla dėl to, ar notaras paveldėjimo teisės liudijime galėjo konstatuoti, jog Z. P. priėmė palikimą po 1997-12-14 mirusio S. P. mirties. Analizuojant paveldėjimo teisinius santykius, atsiradusius po S. P. mirties, šioje bylos dalyje nėra išduoto paveldėjimo teisės liudijimo į kitą turtą, t.y. kaip į D. R. žemės sklypą. Tačiau šioje bylos dalyje teisiškai reikšmingos dvi aplinkybės, t. y. ta, kad byloje nėra ginčo, jog Z. P., kaip pergyvenusi sutuoktinė, po S. P. mirties iki savo mirties valdė ginčo namų valdos dalį, ir aplinkybė, jog šioje byloje ieškovė nėra įpėdinė į palikimą, atsiradusį po S. P. mirties, ji yra tik ketvirtos eilės įpėdinė į palikimą, atsiradusį po Z. P. mirties ( CK 5.11 str.). Atsakovė yra pirmos eilės įpėdinė į palikimą, atsiradusį po savo mamos Z. P. mirties. Šioje bylos dalyje nustačius, kad S. P. valdė ½ dalį ginčo namų valdos, šio paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimas apeliacinio skundo motyvais ieškovei nesukels teisinių pasekmių, nes ji negalės pretenduoti į šią turto dalį, taip pat nėra pagrindo pripažinti jai nuosavybės teisę į S. P. valdomo turto dalį. Todėl naikinti ginčo paveldėjimo teisės liudijimo nėra pagrindo, nes panaikinus šį paveldėjimo teisės liudijimą turtas būtų grąžintas mirusiųjų jungtinėn Z. P. ir S. P. nuosavybėn ir šis veiksmas ieškovei teisinių pasekmių nesukels. Kasacinis teismas, aiškindamas palikimo priėmimo teisinius santykius, yra išaiškinęs, kad kiekvienas palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti atvejis yra individualus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, yra vienas iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. Taip priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų. Aptartos įstatymo normos, reglamentuojančios įpėdinio teisės į palikimą įgyvendinimą, taikytinos ir tuo atveju, kai įpėdinis yra pergyvenęs sutuoktinis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai, mirus vienam sutuoktinių, lieka turto, turinčio bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statusą, pergyvenęs sutuoktinis, kaip 1/2 dalies savininkas, turi teisę gauti dokumentą, patvirtinantį jo nuosavybės teisę, – nuosavybės teisės liudijimą. Pergyvenusio sutuoktinio, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyvio ir kaip mirusio sutuoktinio įpėdinio, teisinis statusas yra savarankiškas. Pergyvenęs sutuoktinis paveldėjimo teisę gali įgyvendinti laisva valia ir nepriklausomai nuo to, kaip įgyvendina savo kaip bendraturčio teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-328/2009; kt.). Šioje bylos dalyje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog Z. P. nuolat gyveno ginčo statiniuose (t.2, b.l.57, b.l.68).Įpėdinio gyvenimas palikimą sudarančiame name, kai įpėdiniui tai yra vienintelė gyvenamoji vieta, kai įpėdinis iki palikimo atsiradimo ten su palikėju šiam sutinkant ilgą laiką kartu gyveno, kai kiti įpėdiniai patys ten neapsigyveno, nes turi kitą nuolatinę gyvenamąją vietą, bei ilgą laiką nereiškė pretenzijų palikimu faktiškai besinaudojančiam įpėdiniui yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis palikimą priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti (1964 m. CK 587 straipsnis, 2000 m. CK 5.51 straipsnis). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus). Akivaizdu, jog Z. P. gyveno namo dalyje, todėl ieškovo palikimo priėmimo faktas aktyviais veiksmais yra įrodytas. Įpėdiniui atlikus faktinius palikimo priėmimo veiksmus, kyla teisinė pasekmė – jam atsiranda nuosavybės teisė į palikimą ( CK 5.51 str.), jis įgyja teisę įforminti nuosavybę įstatymų nustatyta tvarka. Nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo momentas neturi būti tapatinamas su nuosavybės teisės į palikimą įforminimu. Faktiškai priėmęs palikimą įpėdinis tampa paveldėto turto savininku nuo palikimo atsiradimo dienos, o nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai gali būti įforminti vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-12-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-586/2007 yra išaiškinęs, kad jeigu pirmosios eilės įpėdinis buvo faktiškai priėmęs palikimą, bet jo nebuvo įforminęs – negavo paveldėjimo teisės liudijimo, o paveldėjimo teisės liudijimas išduotas kitam įpėdiniui, tai ieškovas neprivalo kartu reikšti reikalavimo dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. Jeigu faktinio palikimo priėmimo aplinkybės yra ieškinio, kuriuo prašoma panaikinti kitam asmeniui išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į tą palikimą, reikalavimo pagrindas, tai jos turi būti ištirtos kaip šio ieškinio pagrindas ir šios kategorijos bylose nėra būtina suformuluoti savarankišką reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nors šioje byloje dėl ginčo palikimo dalies ginčas kyla ne tarp įpėdinių į S. P. ir Z. P. palikimą. Tačiau įvertinus šioje byloje paminėtą teisinį reglamentavimą bei tą aplinkybę, kad ieškovė nėra nei S. P., nei Z. P. įpėdinė, naikinti ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

16Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė materialines teisės normas, todėl skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1p.).

17Vadovaudamasi CPK 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

18Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai