Byla 2A-278/2009
Dėl darbo užmokescio dalies priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš teiseju: Arturo Driuko, Kazio Kailiuno (pranešejas) ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, Dianai Lavrinoviciutei, atsakovo Lietuvos valstybes atstovei Julianai Ostrouch, teismo posedyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinejo atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, apeliacini skunda del Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimo civilineje byloje Nr. 2-690-232/2008 pagal ieškovu B. J. , N. P. , A. T. ieškini atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybes, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui del darbo užmokescio dalies priteisimo.

2Teiseju kolegija n u s t a t e :

3Ieškovai B. J. , N. P. , A. T. 2001 m. gruodžio 29 d. kreipesi i teisma su ieškiniu, kurio reikalavimai veliau buvo patikslinti, atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybes, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybes neteisetai sumažinus ieškovu atlyginimus jiems neišmoketo atlyginimo dali: ieškovui A. T. už laikotarpi nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 20 d. 259 493 Lt, N. P. už laikotarpi nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d. 34 650 Lt, B. J. už laikotarpi nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d. 260 367 Lt. Ieškovai nurode, kad jie buvo paskirti ir dirbo Aukštesniojo administracinio teismo, o nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisejais. Ieškovai nurode, kad iki 2000 m. sausio 1 d. jie gaudavo Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginima taikant koeficienta 2,5. Ieškovai pažymejo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciuju pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau tekste – Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) atlyginimu koeficientas sumažintas iki 1,75 ir toks atlyginimas buvo mokamas nuo 2000 m. sausio 1 d. iki dabar. Ieškovai nurode, kad Lietuvos Aukšciausiojo Teismo plenarine sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje išaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kuriu turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose savoka „teisejo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas pastarajam iš biudžeto; draudžiama mažinti teiseju atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie meginimai mažinti teisejo atlyginima ar kitas socialines garantijas arba teismu finansavimo ribojimas traktuotini kaip kesinimasis i teiseju ir teismu nepriklausomuma; teiseju atlyginimu mažinimas yra galimas tik tada kai valstybeje susiklosto itin sunki ekonomine, finansine padetis; tai daryti galima tik istatymu ir tik laikinai – kol valstybes ekonomine, finansine padetis yra itin sunki, laikantis proporcingumo principo reikalavimu. Ieškovu nuomone, nagrinejamu atveju teigti, kad valstybeje buvo susiklosciusi itin sunki ekonomine, finansine padetis nera jokio pagrindo, 2000 metais ekonomines krizes nebuvo, gaivaliniu nelaimiu ar dideliu katastrofu taip pat, priešingai – pagrindiniai ekonominiai šalies rodikliai, tokie kaip bendrasis vidaus produktas, biudžeto pajamos ir išlaidos, palaipsniui didejo pradedant 2000 metais. Del nurodytu aplinkybiu, ieškovu nuomone, nebuvo pagrindo jiems moketi sumažintus atlyginimus.

4Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 22 d. sprendimu prieme ieškoves N. P. atsisakyma nuo ieškinio; atsakovo prašyma del bylos išskyrimo ieškoves B. J. reikalavimu dalyje atmete; kita ieškinio dali tenkino iš dalies; priteise iš atsakovo Lietuvos valstybes ieškovei B. J. už laikotarpi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d. 157 356 Lt, ieškovui A. T. už laikotarpi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 20 d. 156 482 Lt neišmoketo atlyginimo, neatskaicius mokesciu.

5Teismas nurode, kad, atsižvelgiant i Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus plenarines sesijos analogiškoje nagrinejamai bylai civilineje byloje Nr. 3K-P-18-187/2007 2007 m. vasario 21 d. nutarti, nagrinejamoje byloje butina nustatyti tokias faktines aplinkybes: itin sunkios ekonomines ir finansines padeties valstybeje susidaryma arba jos nebuvima, priimant nutarima mažinti teiseju atlyginimus; proporcingumo principo laikymasi mažinant atlyginimus, nustatant, ar visu valstybes valdžia igyvendinanciu instituciju biudžetinis finansavimas, ivairiu iš valstybes biudžeto lešu finansuojamu sriciu finansavimas, taip pat iš valstybes biudžeto apmokamu asmenu atlyginimas buvo mažinamas; atlyginimu mažinimo laikinumo principo laikymasi.

6Teismas pažymejo, kad atlyginimai ieškovams galejo buti mažinami tik esant itin sunkiai ekonominei ir finansinei valstybes buklei, tik proporcingai ir tik laikinai.

7Teismas nurode, kad teismas buvo sustabdes byla, kol Lietuvos apeliaciniame teisme bus išnagrineta civiline byla Nr. 2A-3/2008, kurioje Lietuvos ekonominei-finansinei buklei nustatyti buvo paskirta ekonomine ekspertize, turinti irodomaja galia šioje byloje. Teismas pažymejo, kad ekspertai akto metodologineje dalyje pažymejo, kad nera (ir negali buti) vieningo objektyvaus metodo ar sintetinio rodiklio, kuriuo remiantis galima butu nustatyti, kad tam tikras laikotarpis galetu buti apibudinamas kaip itin sunki ekonomine ir finansine padetis, nes ne viena iš šiu savoku ekonomineje literaturoje nera griežtai ir vieningai apibrežiama. Vienu iš objektyviu rodikliu ekonomines padeties vertinimui, ekspertu nuomone, galetu buti kreditu reitingas, koncentruotai atspindintis šalies gebejimus vykdyti isipareigojimus, taip pat indikuojantis lukescius del šiu gebejimu tendenciju. Artimiausia sunkios, itin sunkios ekonomines padeties savokai yra savoka „recesija“, reikšianti ekonominio augimo suletejima. Taciau net ir recesijos pradžia ir pabaiga skelbia ipareigota institucija, kuri vadovaujasi savo ekonominiu vertinimu, kuriame esama subjektyvaus vertinimo, valios pareiškimo. Lyginant su recesija sunkios ekonomines ir finansines padeties apibrežimas yra dar abstraktesnis. Ekonomine ir finansine padetis valstybeje reiškia iš esmes skirtingus dalykus. Ekonomine padetis apibudina rinkos dalyviu ekonomine bukle, kuria atspindi makroekonominiu rodikliu visuma. Finansine padetis valstybeje traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitu biudžetu ir fondu, valstybes prisiimtu finansiniu isipareigojimu vykdymo apibudinimas (valstybes instituciju, iždo finansine padetis, todel kredito reitingai pakankamai tiksliai apibudina šalies finansine padeti). Nepaisant minetu skirtumu ekonomine ir finansine padetis dažnai yra tarpusavyje susije reiškiniai, kadangi ekonomine padetis veikia finansine. Valstybes pajamos didžiaja dalimi susideda iš mokestiniu iplauku, susidaranciu apmokestinus gyventoju pajamas, imoniu pelna, vartojima, ivairiu rinkliavu ir kitu mokesciu. Gera ekonomine padetis, rinkos dalyviu aktyvumas salygoja imoniu darbo pelninguma, gyventoju pajamas, vartojimo augima, kas leidžia i biudžeta surinkti daugiau iplauku ir, priešingai – ekonominio aktyvumo mažejimas gali salygoti finansines padeties pablogejima. Sunki finansine padetis gali susidaryti ir del netinkamos valstybes biudžeto išlaidu politikos, kai išlaidos planuojamos per daug optimistiškai, neatsižvelgiant i pajamas, toks planavimas paprastai salygoja biudžeto deficita. Del to biudžeto deficitas gali atsirasti ir netgi augti esant gerai ekonominei valstybes padeciai, ir atvirkšciai– esant blogai valstybes ekonominei padeciai finansine padetis gali buti kontroliuojama, jei valstybes institucijos laiku imasi adekvaciu priemoniu sureaguoti i pablogejusia padeti, ima itin konservatyviai planuoti biudžeto lešas. Taigi net esant gerai ekonominei padeciai finansine padetis gali buti bloga arba gera, ir, atvirkšciai – bloga finansine padetis pati savaime nesuponuoja blogos ekonomines padeties. Viskas priklauso nuo valstybes instituciju sugebejimo kontroliuoti situacija. Teismas nurode, kad ekonomikos nuosmukis, ekspertu teigimu, prasidejes 1998 metu pabaigoje ir labiausiai pasireiškes 1999 metais, didejo ne tiek del Rusijos krizes, kiek del neukiškai tvarkomu valstybes finansu ir vykdytos ekonominiam augimui nepalankios politikos, nes jei pagrindine krizes priežastis butu buvusi Rusijos krize, imones butu netekusios Rusijos rinku, taciau butu sugebejusios greitai persiorientuoti i vidaus ir kitu užsienio šaliu rinkas. Taciau to neivyko, nes ekonomine politika verte nukreipti pastangas ne i versla, bet i valdžios iškeltu reikalavimu vykdyma. Teismas nurode, kad ekspertai taip pat pabreže, jog 2000 metu sausio menesi valstybes pajamos nusirito (krito, mažejo) i 1997 metu lygi, vadinasi, valstybes pajamos, anot ekspertu, mažinant teiseju atlyginimus, nebuvo mažesnes nei tada, kai atlyginimas jiems buvo nustatytas.

8Teismas nurode, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 nutarimo Nr. 1494 priemimo metu dalis ekonominiu ir finansiniu rodikliu, nulemianciu tiek valstybes ekonomine, tiek finansine padeti buvo pablogeje, todel ekspertai padare išvada, jog itin sunki ekonomine padetis šalyje prasidejo 1999 m. ir truko iki 2003 m., kai daugiau nei puse vertintu rodikliu pagerejo. Teismas pažymejo, kad aplinkybe, jog 2003 metais ekonomine padetis pagerejo, pripažista ir atsakovas. Teismas konstatavo, kad nuo 2003 m. išnyko pagrindas, kuriuo remiantis buvo mokami sumažinti atlyginimai, ir laikantis principo, kad, esant sunkiai ekonominei padeciai, atlyginimai galejo buti mažinami tik laikinai iki ekonomines padeties pagerejimo, pasitaisius padeciai atlyginimai turejo buti gražinti i ankstesni lygi.

9Teismas konstatavo, kad, mažinant teiseju, iskaitant ir ieškovu, atlyginimus, nebuvo laikomasi laikinumo principo. Teismo nuomone, nepaisant prieš penkerius metus (kaip nustatyta ekspertizes akte) pagerejusios ekonomines situacijos, teiseju atlyginimai ne tik nebuvo gražinti i ankstesni lygi, bet ir del infliacijos poveikio realiai sumažejo. Teismas pažymejo, kad analogiškoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas isiteisejusiu sprendimu, turinciu prejudicine reikšme šioje byloje yra nustates, kad mažinant teiseju atlyginimus buvo itin sunki ekonomine valstybes situacija, kuri tesesi iki 2003 metu, mažinimu nebuvo pažeistas proporcingumo principas, bet buvo pažeistas atlyginimu sumažinimo laikinumo principas, nes 2003 metais ekonominei situacijai pasikeitus atlyginimai nebuvo gražinti i ankstesni lygi.

10Teismas konstatavo, kad ieškovu reikalavimai priteisti jiems neteisetai neišmoketa atlyginimo dali tenkinami remiantis Teismu istatymo 96 straipsnio antraja dalimi bei tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio pirmaja dalimi.

11Teismas atmete atsakovo prašyma taikyti Darbo kodekso 298 straipsnio nuostata, apribojancia darbuotojui priklausancios darbo užmokescio ir kitu su darbo santykiais susijusiu sumu priteisimo galimybe, nustatant, kad šios išmokos ir darbo užmokestis priteisiamas ne daugiau kaip už trejus metus, nes ginco santykiai nera Darbo kodekso reguliavimo dalykas. Teismas nurode, kad ginco santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos teismu istatymas bei specialus istatymas, reguliuojantis teiseju, kitu teisesaugos bei valdymo organu pareigunu darbo apmokejimo tvarka. Teismas pažymejo, kad nors teisejo veikla placiaja prasme taip pat yra darbas, tarp jo ir valstybes teisiniai darbo santykiai, kurie yra reguliuojami Darbo kodekso normomis, nesusiklosto. Be to, Lietuvos Respublikos teismu istatymo 96 straipsnis numato, kad teiseju darbo užmokestis nustatomas kitu istatymu, kad jo mažinti teisejo darbo teisme metu neleidžiama. Teismo nuomone, Darbo kodekso 298 straipsniu nustatytais apribojimais siekta paskatinti asmenis dometis gaunamu darbo užmokesciu, kitomis jiems priklausanciomis su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, laiku ginti savo pažeistas teises, elgtis rupestingai ir apdairiai, todel straipsnio ribojimu esme turetu buti suprantama siauresniaja prasme, kad darbuotojas negali reikalauti darbo užmokescio ar kitu išmoku daugiau nei už trejus metus. Kitoks aiškinimas, teismo teigimu, atvertu kelia ir skatintu kita darbo ginco šali – darbdavi tokio pobudžio bylose piktnaudžiaujant ir vilkinant procesa sutaupyti darbuotoju saskaita.

12Teismas nurode, kad ieškovai del savo teisiu pažeidimo i teisma kreipesi praejus metams nuo ju atlyginimo sumažinimo, o tai, kad procesas byloje užtruko, yra ne ju procesinio pasyvumo ar piktnaudžiavimo procesu pasekme. Teismas pažymejo, kad byla buvo sustabdyta nuo 2001 m. spalio 2 d. iki 2003 m. vasario 12 d. ir nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2008 m. liepos 4 d., 2003 m. vasario 26 d. priimtas sprendimas, o 2007 m. birželio 26 d. procesas byloje atnaujintas del sprendime padarytos aiškios teises taikymo klaidos. Teismo teigimu, procesas užsitese iš vienos puses del objektyviu priežasciu. Iš kitos puses – del užsitesusio proceso del neveikimo kaltas ir atsakovas, kuris Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui suformulavus pagrindines nuostatas del teiseju atlyginimo teisinio reguliavimo, pripažinus prieštaraujanciu Konstitucijai istatyma, reguliavusi šiuos klausimus, neprieme kito istatymo.

13Teismas konstatavo, kad ieškovu teisiu pažeidimas yra testinio pobudžio, todel ju teises gauti nesumoketo atlyginimo dali už visa bylinejimosi laikotarpi ribojimas, remiantis formaliu pagrindu, neatitiktu konstituciniu teiseju atlygi reglamentuojanciu teises principu, neatitiktu konstitucinio principo, kad asmeniui, kuris atliko jam pavesta darba, pagal Konstitucija atsiranda teise reikalauti, kad jam butu sumoketas visas pagal teises aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis butu sumoketas nustatytu laiku, neatitiktu CK 1.5 straipsnyje itvirtinto reikalavimo visiems civiliniu teisiniu subjektams, igyvendinant savo teises bei atliekant pareigas, veikti pagal protingumo, sažiningumo bei teisingumo principus.

14Teismas, atsižvelgdamas i tai, kad nuo 2003 m. sausio menesio pagerejus ekonominei situacijai valstybe privalejo atkurti buvusia padeti pradedama moketi ankstesniuosius atlyginimus, konstatavo, kad ieškiniai tenkintini iš dalies, priteisiant neišmoketu atlyginimu dalis, jas skaiciuojant A. T. nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 20 d., B. J. – nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d. Teismas nurode, kad i byla pateiktos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pažymos patvirtina, kad ieškovams per vienerius metus buvo neišmoketa po 34 968 Lt, viso B. J. neišmoketa 227 292 Lt, A. T. – 226 418 Lt. Teismas nurode, kad nustacius, jog iki 2003 m. sausio 1 d. ieškovams buvo pagristai mokamas sumažintas atlyginimas, iš pažymose nurodytu sumu už visa laikotarpi atimama už dvejus metus nemoketa atlyginimu dalis, kuri yra 34 968 Lt x 2 = 69 936 Lt. Del to teismas konstatavo, kad ieškovei B. J. priteistina suma yra 227 292 – 69 936 = 157 356 Lt, A. T. – 226 418 – 69 936 = 156 482 Lt.

15Teismo nuomone, atsakovo argumentai, kad, paciai valstybei esant atsakovu, iš valstybes nebeturetu buti priteisiami privalomi mokesciai, nepagristi. Teismas pažymejo, kad mokesciu skaiciavimas nera teismo kompetencija ir teismas, spresdamas tarp šaliu kilusi ginca, visais atvejais sprendime nurodo priteisiama suma, iš kurios nera išskaitytas gyventoju pajamu ir kiti mokesciai, kadangi tokius mokescius apskaiciuoja ir išskaito vykdantis teismo sprendima asmuo.

16Teismas prieme ieškoves N. P. atsisakyma nuo ieškinio, nes atsisakymas nuo ieškinio neprieštarauja istatymui ir nepažeidžia kitu asmenu teisiu ar teisetu interesu, atsakovas tokiam atsisakymui neprieštarauja, o ieškovei žinomos atsisakymo nuo ieškinio teisines pasekmes.

17Teismas netenkino atsakovo atstovo prašymo ieškoves B. J. reikalavimus išskirti i atskira byla ir perduoti juos nagrineti administraciniams teismams. Teismas nurode, kad paduodant ieškini ieškove buvo Vyresniojo administracinio teismo veliau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiseja, todel byla buvo priimta nagrineti bendrosios kompetencijos teisme nepažeidžiant nusistovejusios šios rušies bylu teismingumo praktikos. Teismas pažymejo, kad ieškove reikalauja priteisti atlyginimo skirtuma tik už darbo administraciniame teisme laika, bendraatsakoviu byloje yra patrauktas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todel, perdavus byla nagrineti administraciniams teismams ir byloje padavus apeliacini skunda, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas butu priverstas nagrineti byla, kurioje yra šalimi, tuo pažeisdamas principa, kad niekas negali buti teiseju savo paties byloje, o atsisakius byla nagrineti bendrosios kompetencijos teismui, butu pažeista ieškoves B. J. konstitucine teise numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje numatancioje, kiekvieno asmens, kurio teises pažeidžiamos, teise kreiptis i teisma.

18Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybe, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybes, prašo apeliacines instancijos teisma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimo dali, kuria ieškovu reikalavimai tenkinti iš dalies, ir šioje dalyje priimti nauja sprendima – ieškini atmesti. Apelianto teigimu, teismas nepagristai netaike Darbo kodekso 298 straipsnio ir priteise neišmoketa atlyginimo dali daugiau nei už trejus metus. Teisejui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybes tarnybos teisiniai santykiai, kurie placiaja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybes tarnybos istatymas, nei Teismu istatymas, nei kiti specialus teises aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kuri teisejai gali prisiteisti darbo užmokesti, pagal analogija turetu buti taikomas Darbo kodekso 298 straipsnis, kuris numato, kad darbuotojui priklausancios darbo užmokescio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Apeliantas pažymi, kad teisejams nesumoketos darbo užmokescio dalies gražinimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisejams nesumoketos darbo užmokescio dalies gražinimo istatymas, šis istatymas yra galiojantis, juo privalu vadovautis ir nera pagrindo ieškovu reikalavimus tenkinti teismine tvarka.

19Atsiliepime i apeliacini skunda ieškovai A. T. ir B. J. prašo apeliacines instancijos teisma atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, apeliacini skunda atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendima palikti nepakeista. Ieškovai nesutinka su apeliacinio skundo argumentu del Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo nagrinejamoje byloje. Ieškovu nuomone, Darbo kodekso 298 straipsnis nagrinejamu atveju netaikytinas, kadangi bendrieji teises normu aiškinimo ir taikymo principai, neleidžia pagal analogija taikyti tokiu nuostatu, kuriu pagrindu butu apribotos ar suvaržytos asmens teises. Ieškovai pažymi, kad net ir tuo atveju, jei butu nuspresta, kad Darbo kodekso 298 straipsnis taikytinas, jis turetu buti taikomas atsižvelgiant i jo tikslus. Ieškovai nurodo, kad nagrinejamu atveju negali buti taikomas apelianto nurodomas Lietuvos Respublikos teisejams nesumoketos darbo užmokescio dalies gražinimo istatymas, kadangi teismo sprendimo priemimo metu šis istatymas dar nebuvo priimtas, šiuo metu šis istatymas, išskyrus jo 1 straipsni, dar negalioja, todel teismas, priimdamas sprendima, jokiu budu negalejo atsižvelgti i busimo istatymo nuostatas.

20Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimas pakeistinas.

21Pagal CPK 320 straipsnio pirmaja dali bylos nagrinejimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliuciu sprendimo negaliojimo pagrindu patikrinimas. Teiseju kolegija nagrinejamoje byloje nenustate CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytu absoliuciu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Teiseju kolegija pažymi, kad apeliacines instancijos teismas nagrineja byla neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytu ribu, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliaciniu skundu yra skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimo dalis, kuria ieškovu reikalavimai tenkinti iš dalies.

22Byloje nustatyta, kad teisejams atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 24 d. nutarima Nr. 666 „Del Lietuvos Respublikos teismu teiseju, prokuraturos sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybes saugumo departamento pareigunu bei kitu darbuotoju darbo apmokejimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarima Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciuju pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“, o nuo 2000 m. sausio 1 d. atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciuju pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ dalinio pakeitimo“. Byloje kilo gincas del ieškovams – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisejams – priklausiusios atlyginimo dalies nesumokejimo pagristumo ir šios atlyginimo dalies priteisimo.

23Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucines teises ir laisves pažeidžiamos, turi teise kreiptis i teisma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisinguma Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, kad teisejas ir teismai, vykdydami teisinguma, yra nepriklausomi, kad teisejai, nagrinedami bylas, klauso tik istatymo. Konstitucijoje itvirtintas teisejo ir teismu nepriklausomumo principas ipareigoja istatymu leideja nustatyti tokias teisejo ir teismo nepriklausomuma užtikrinancias garantijas, kurios užtikrintu teismo nešališkuma priimant sprendima, neleistu kištis i teisejo ir teismo veikla igyvendinant teisinguma. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstataves, kad teisejo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustacius teisejo igaliojimu trukmes nelieciamumo, teisejo asmens nelieciamumo, teisejo socialinio (materialinio) pobudžio garantijas, itvirtinus teismines valdžios savivalda, teismu finansini ir materialini technini aprupinima, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todel pažeidus bet kuria iš teismo ir teisejo nepriklausomumo garantiju gali buti pakenkta teisingumo igyvendinimui, žmogaus teisiu ir laisviu užtikrinimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisejo socialinio (materialinio) pobudžio garantiju apsauga yra viena iš konstitucinio teiseju ir teismu nepriklausomumo principo užtikrinimo garantiju. Teisejas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teise ginti savo teises, teisetus interesus bei teisetus lukescius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisejo socialines garantijos kyla iš konstitucinio teiseju ir teismu nepriklausomumo principo. Teisejas, kuriam tenka pareiga nagrineti visuomeneje kylancius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi buti ne tik aukštos profesines kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus del savo ateities. Teisejo atlyginimo ir kitu socialiniu (materialiniu) garantiju konstitucines apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) itvirtinto teisejo ir teismu nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisinguma vykdancius teisejus apsaugoti tiek nuo istatymu leidžiamosios ir vykdomosios valdžiu poveikio, tiek nuo kitu valdžios istaigu ir pareigunu, politiniu ir visuomeniniu organizaciju, komerciniu ukiniu strukturu, kitu juridiniu ir fiziniu asmenu itakos.

24Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurode, kad bloginti istatymu numatytas finansines ir materialines technines teismu veiklos salygas, mažinti teiseju atlyginima galima tik istatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybes ekonomine ir finansine bukle yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi buti sudaroma prielaidu kitoms valstybes valdžios institucijoms, ju pareigunams pažeisti teismu nepriklausomumo. Kai iš esmes pakinta valstybes ekonomine ir finansine bukle, kai del ypatingu aplinkybiu (ekonomines krizes, gaivalines nelaimes ir kt.) valstybeje susiklosto itin sunki ekonomine, finansine padetis, valstybes funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismu materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti del objektyviu priežasciu gali pritrukti lešu. Esant tokioms aplinkybems, istatymu leidejas gali pakeisti teisini reguliavima, pagal kuri nustatyti atlyginimai ivairiems asmenims, ir itvirtinti tiems asmenims mažiau palanku atlyginimu teisini reguliavima, jei tai butina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenes ir valstybes interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taciau ir tokiais atvejais istatymu leidejas turi išlaikyti pusiausvyra tarp asmenu, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisiu bei teisetu interesu ir visuomenes bei valstybes interesu, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimu. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padeciai paprastai turetu buti peržiurimas ir mažinamas visu valstybes valdžia igyvendinanciu instituciju biudžetinis finansavimas, taip pat ivairiu iš valstybes ir savivaldybiu biudžetu lešu finansuojamu sriciu finansavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

25Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendime pabreže, kad kol istatymu leidejas nera ivykdes savo konstitucines pareigos pakoreguoti teiseju atlyginimu santykiu istatyminio reguliavimo asmenys, manantys, jog ju teises ar laisves Valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatyme nustatytu teiseju atlyginimo santykiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos butent del to, kad istatymo leidejas nera ivykdes šios savo konstitucines pareigos, turi teise ir del tokiu pažeidimu kreiptis i teisma, o atitinkami teismai, pagal savo kompetencija nagrinejantys tokias bylas, pagal Konstitucija privalo, jeigu nustato, kad asmens teises ar laisves šiuo istatymu iš tikruju yra pažeistos del nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistu teisiu ar laisviu teismine gynyba, taikydami ne tik istatyma, bet ir inter alia bendruosius teises principus, taip pat aukštesnes galios teises aktus, pirmiausia aukšciausiaja teise – Konstitucija. Toks teiseju atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trukumu iveikimas ad hoc, teismams nagrinejant bylas, yra butina prielaida asmens, kuris kreipesi i teisma del savo pažeistu teisiu gynimo, teisiu ir laisviu apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol istatymu leidejas ivykdys savo konstitucine pareiga ir teiseju atlyginimu santykiu istatymini reguliavima pakoreguos taip, kad jis atitiktu Konstitucija.

26Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus plenarine sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilineje byloje Nr. 3K-P-187/2007 nurode, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucines teises ar laisves pažeidžiamos, turi teise kreiptis i teisma. Šios teises negalima paneigti. Asmeniui jo teises kreiptis i teisma igyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rases, tautybes, kalbos, kilmes, socialines padeties, tikejimo, isitikinimu ar pažiuru arba kitu požymiu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsni, teisinguma Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisejas ir teismai, vykdydami teisinguma, yra nepriklausomi, teisejai, nagrinedami bylas, klauso tik istatymo. Teisejo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisejo igaliojimu trukmes nelieciamumo, teisejo asmens nelieciamumo, teisejo socialines (materialines) garantijas. Teisejo atlyginimo apsauga – viena iš teisejo socialiniu (materialiniu) nepriklausomumo garantiju. Teisejo atlyginimo ir kitu socialiniu garantiju konstitucines apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje itvirtinto teisejo ir teismu nepriklausomumo principo, siekiant teisinguma vykdancius teisejus apsaugoti tiek nuo istatymu leidžiamosios ir vykdomosios valdžiu poveikio, tiek nuo kitu valdžios istaigu ir pareigunu, politiniu ir visuomenes organizaciju, komerciniu ukiniu strukturu, juridiniu ir fiziniu asmenu itakos. Valstybes valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teiseju atlyginimo santykius reglamentuojancius teises aktus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje itvirtintu teisines valstybes principu, kurio vienas iš esminiu elementu – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisini reguliavima galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principu ir normu, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens igytu teisiu, teisetu interesu ir teisetu lukesciu bei nepagristai pabloginti asmens teisine padeti. Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus plenarine sesija minetoje nutartyje pažymejo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kuriu turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisejo ir teismu nepriklausomumas bei jo garantiju apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normu galiojimas ir tiesioginis ju taikymas negali buti saistomas jokiu kitu salygu, išskyrus pacioje Konstitucijoje nustatytas salygas; 2) savoka „teisejo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisejui iš valstybes biudžeto; 3) teiseju atlyginimai turi buti nustatomi istatymu, ju dydžiai, kaip ir teisejams nustatytos materialines bei socialines garantijos, turi buti tokie, kad atitiktu teisejo konstitucini statusa, jo oruma ir atsakomybe; teiseju atlyginimai, jiems nustatytos materialines bei socialines garantijos gali buti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teiseju trukme), teisejo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatu; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teiseju atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie meginimai mažinti teisejo atlyginima ar kitas socialines garantijas arba teismu finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kesinimasis i teiseju ir teismu nepriklausomuma; 5) teiseju atlyginimu mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybeje susiklosto itin sunki ekonomine, finansine padetis; tai daryti galima tik istatymu ir tik laikinai – kol valstybes ekonomine ir finansine padetis yra itin sunki; atlyginimu mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimu. Teiseju atlyginimo mažinimas pažeidžiant minetus principus reikštu teiseju nepriklausomumo pažeidima. Šio Konstitucijoje itvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.

27Teiseju kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus plenarine sesija, atsižvelgdama i teiseju atlyginimo teisiniu santykiu reguliavima, teiseju gauto atlyginimo dydi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendimuose suformuota oficialia konstitucine doktrina bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisines valstybes, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisetu lukesciu apsaugos principais, minetoje nutartyje konstatavo, kad teisejai igijo teise gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginima. Ši igyta teise yra saugoma Konstitucijos, todel teisinemis priemonemis gintina nuo pažeidimu. Minetoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustacius, jog atlyginimas ieškovems (civiline byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu del to, kad valstybeje buvo susiklosciusi itin sunki ekonomine, finansine padetis ir tokia padetis tebesitesia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebutu teisinio pagrindo konstatuoti ieškoviu teises pažeidima ir ja ginti. Tuo tarpu nustacius, kad atlyginimas ieškovems buvo sumažintas ne del to, kad valstybeje buvo susiklosciusi itin sunki ekonomine, finansine padetis, arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovems mokamas pažeidžiant galimybes mažinti teisejo atlyginima laikinuma, butu pagrindas konstatuoti, kad mineta ieškoviu teise yra pažeista, ir ja ginti. Minetoje nutartyje taip pat pažymeta, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teises aktais nustatytos teisines priemones butinos demokratineje visuomeneje ir turi buti tinkamos siekiamiems teisetiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslu ir priemoniu turi buti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisiu labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybes ekonominei ir finansinei padeciai, turetu buti mažinamas visu valstybes valdžia igyvendinanciu instituciju finansavimas iš biudžeto, ivairiu iš valstybes biudžeto lešu finansuojamu sriciu finansavimas, taip pat iš valstybes biudžeto apmokamu asmenu atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi buti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenu, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisiu ir teisetu interesu ir visuomenes bei valstybes interesu. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybes ekonominei, finansinei padeciai, iš valstybes biudžeto apmokamu net ir dalies asmenu atlyginimas negaletu buti didinamas.

28Teiseju kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus plenarines sesijos minetoje nutartyje pateikti argumentai buvo pagristi ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkricio 27 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendimuose suformuota oficialia konstitucine doktrina, bet ir Jungtiniu Tautu Organizacijos Generalines Asamblejos 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucija patvirtintais „Pagrindiniais teiseju nepriklausomumo principais“, Europos Tarybos Ministru komiteto 1994 m. spalio 13 d. Rekomendacija Nr. 94(12) „Del teiseju vaidmens, veiksmingumo ir nepriklausomumo užtikrinimo“, Europos Tarybos 1998 m. liepos 10 d. patvirtinta Europos chartija del teiseju atlyginimu, Tarptautines Teiseju Asociacijos 1999 m. priimta Visuotine Teiseju Chartija ir buvo nurodyta, kad jie dera ir su kitu valstybiu teismu praktika (pavyzdžiui, Kanados Aukšciausiojo Teismo 1997 m. rugsejo 17 d. nutarimas, Cekijos Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsejo 15 d. nutarimas, Lenkijos Konstitucinio Tribunolo 2000 m. spalio 4 d. nutarimas).

29Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybes ekonomine ir finansine padeti, remesi analogiškoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo civiline byla Nr. 2A-3/2008) atliktos ekonomines-finansines ekspertizes aktu. Minetame ekspertizes akte ekspertai apibreže valstybes ekonomines ir finansines padeties savokas ir nurode, jog tai reiškia iš esmes skirtingus dalykus. „Ekonomine padetis valstybeje“ apibudina bendra šalies, t. y. rinkos dalyviu, ekonomine bukle, kuria atspindi makroekonominiu rodikliu visuma, o „finansine padetis valstybeje“ traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitu biudžetu ir fondu, valstybes prisiimtu finansiniu isipareigojimu vykdymo apibudinimas (kaip valstybes instituciju, iždo finansine padetis). „Ekonomine“ ir „finansine“ padetis dažnai yra susije reiškiniai, nes valstybes ekonomine padetis tiesiogiai veikia valstybes finansine padeti. Ekspertai pažymejo, kad sunki valstybes finansine padetis gali susidaryti del netinkamos valstybes biudžeto išlaidu politikos, t. y. bloga finansine padeti valstybeje gali sukurti ir pernelyg optimistiškai planuojamos išlaidos, neatitinkancios pajamu bei salygojancios biudžeto deficita, ir tokiu budu valstybes skola ar biudžeto deficitas gali atsirasti ir net augti, esant gerai ekonominei padeciai valstybeje. Ekspertai ekonominei padeciai ivertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padeciai ivertinti – 12 rodikliu. Apibendrine nagrinetus rodiklius, ekspertai padare išvada, kad itin sunki ekonomine padetis šalyje prasidejo 1999 metais ir truko iki 2003 metu, kuriais buvo pagereje daugiau nei puse nagrinetu rodikliu; ekonomine bukle gerejo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus, kaip bukles pablogejimas 1999 metais (ekspertizes akto išvados 6 punktas). Itin sunki finansine padetis valstybeje prasidejo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinetu rodikliu buvo pagereje – iš ju 5 susije su VSD fondo bukle, taciau 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybes lešu fondo bukle, nepasieke ikikrizinio lygio iki nagrinejamo laikotarpio pabaigos (2006 metu) (ekspertizes akto išvadu 12 p.). Ekspertai pažymejo, kad kadangi valstybes ekonomine padetis priklauso ne tik nuo objektyviu, bet ir nuo subjektyviu faktoriu, esant gerai ekonominei padeciai, bloga valstybes finansu padetis didžiaja dalimi yra nulemta valstybes nesugebejimo riboti išlaidas; jau esant blogai valstybes finansu padeciai, buvo prisiimti nauji isipareigojimai, pritarta naujoms investicijoms, tesesi neefektyvus valstybes lešu panaudojimas ir nors buvo galimybe pagerinti valstybes finansine padeti ribojant išlaidas, to nebuvo padaryta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiseju kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracineje byloje Nr. A822-790/2009 nurode, kad, atsižvelgdama i tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismu praktika iš esmes analogiškose bylose butu formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltu pavojus pažeisti konstitucini visu asmenu lygybes istatymui ir teismui principa, teiseju kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilineje byloje Nr. 2A-3/2008, konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teiseju atlyginimai, valstybeje buvo susiklosciusi itin sunki ekonomine, finansine padetis; teiseju atlyginimu mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskiru asmenu atlyginimo didinimo atvejai nekeicia reiškinio esmes ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybes ekonomine ir finansine padetis pagerejo nuo 2003 metu, o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominiu priemoniu (šiuo atveju atlyginimu mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokiu priemoniu laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teises turetu buti ginamos. Pažymetina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilineje byloje Nr. 2A-3/2008 nurode, kad ekspertizes akto išvadose yra konstatuota, kad itin sunki ekonomine padetis šalyje truko iki 2003 metu, valstybes sunki finansine padetis nepasibaige iki nagrinejamo laikotarpio pabaigos (2006 metu) (ekspertizes akto išvadu 6, 12 p.). Minetoje nutartyje nurodyta, kad ekspertas R. Š. teismo posedyje patvirtino, kad valstybes finansine padeti didžia dalimi gali lemti subjektyvus faktorius – valstybes nemokejimas, nesugebejimas tvarkytis su savo finansais, todel finansine padetis negali buti lemiamas veiksnys nustatant, ar atskiriems iš valstybes lešu finansuojamiems pareigunams (tarp ju ir teisejams) gali buti mažinami atlyginimai ar valstybeje taikomos kitos ekonomines sankcijos ir šiuo atveju lemiama reikšme turi bendra valstybes ekonomine, finansine bukle, kuri, kaip nurode ekspertas ir iš esmes pripažino atsakovu atstovai, pagerejo nuo 2003 metu. Minetoje nutartyje teiseju kolegija nurode, kad valstybes ekonominei ir finansinei padeciai pagerejus nuo 2003 metu, taciau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominiu priemoniu (šiuo atveju atlyginimu mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokiu priemoniu laikinumo principas, todel ieškovu pažeistos teises turi buti ginamos. Pažymetina, kad Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju atrankos kolegija 2008 m. rugpjucio 18 d. nutartimi atsisake priimti atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, kasacini skunda del Lietuvos apeliacinio teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutarties peržiurejimo, konstatuodama, kad kasaciniame skunde abstrakciai teigiama apie, kasatoriaus nuomone, padarytus teises pažeidimus, taciau teisiniai argumentai, leidžiantys daryti išvada apie kasacijos galimuma, nepateikti, kad kasacinio skundo teiginiai nepatvirtina, jog apeliacines instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukšciausiojo Teismo suformuotos teises taikymo ir aiškinimo praktikos. Teiseju kolegijos nuomone, išvados, padarytos minetose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, yra reikšmingos bei svarbios nagrinejamai bylai. Teiseju kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo turinys patvirtina, jog atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog itin sunki valstybes ekonomine ir finansine padetis truko iki 2003 metu.

30Teiseju kolegija nepripažista pagristu apeliacinio skundo argumento, kad teisejams neišmoketos atlyginimo dalies gražinimo klausimas sprestinas tik priimant atitinkamus istatymus. Teiseju kolegija pažymi, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisejams nesumoketo darbo užmokescio dalies gražinimo istatymas Nr. X-1761, kuris isigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisejams nesumoketos teiseju atlyginimo ir kitu neišmoketu išmoku dalies gražinima. Pagal šio istatymo 2 straipsnio pirmaja dali teisejams, kuriu igaliojimai nepasibaige iki 2008 m. spalio 31 d., nesumoketa darbo užmokescio dalis gražinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio antraja dali teisejams, kuriu igaliojimai pasibaige nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumoketa darbo užmokescio dalis gražinama už paskutinius trejus metus nuo teisejo igaliojimu pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio treciaja dali teisejams, kuriu igaliojimai pasibaige nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumoketa darbo užmokescio dalis gražinama už laikotarpi, dirbta nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teiseju igaliojimu pasibaigimo dienos. Mineto istatymo 5 straipsnis, kuris isigaliojo 2008 m. lapkricio 11 d., nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybe iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumoketos darbo užmokescio dalies išmokejimo teisejams tvarka ir nesumoketos socialiniu ir valstybinio socialinio draudimo išmoku, kuriu dydis priklause nuo teisejo darbo užmokescio, dalies paskaiciavimo ir išmokejimo tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybe 2009 m. kovo 18 d. Nr. 194 nutarimu „Del nesumoketos darbo užmokescio dalies išmokejimo teisejams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino nesumoketos darbo užmokescio dalies išmokejimo teisejams tvarkos apraša. Teiseju kolegija pažymi, kad teises teorijoje neabejojama, jog teisinio reguliavimo srityje galioja taisykle lex retro non agit, t. y. teises aktas neturi atgalinio veikimo galios. Taigi teises aktai paprastai netaikomi tiems ivykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teises akto isigaliojimo. Taisykle lex retro non agit – svarbus ir butinas veiksnys užtikrinant teises, istatymu, teisines tvarkos stabiluma ir tvirtuma, teisiniu santykiu subjektu teises, pasitikejima valstybeje priimtais teises aktais. Pažymetina, kad išimtis daroma tada, kai baudžiamojoje ar administracineje teiseje panaikinamas veikos baudžiamumas ar sušvelninama atsakomybe. Tokie istatymai turi ir atgalinio veikimo galia. Darytina prielaida, kad kitose teises šakose atgalinio veikimo galia turincio teises akto priemimas butu galimas, jei tai nurodyta paciame istatyme ir jei toks teises aktas teises subjektams nepablogintu teisines padeties. Teiseju kolegijos nuomone, atsižvelgiant i mineta lex retro non agit taisykle, nagrinejamu atveju negali buti taikomos Lietuvos Respublikos teisejams nesumoketo darbo užmokescio dalies gražinimo istatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybes 2009 m. kovo 18 d. Nr. 194 nutarimu „Del nesumoketos darbo užmokescio dalies išmokejimo teisejams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino nesumoketos darbo užmokescio dalies išmokejimo teisejams tvarkos aprašo nuostatos, kadangi šiu teises normu nebuvo ginco teisiniu santykiu atsiradimo momentu. Be to, Lietuvos Respublikos teisejams nesumoketo darbo užmokescio dalies gražinimo istatymo reguliavimo dalykas skiriasi nuo ginco objekto, kadangi minetas istatymas numato nesumoketos atlyginimo dalies gražinima tik tam tikriems subjektams už tam tikra laikotarpi bei numato išdestyma ketveriems metams. Teiseju kolegija pažymi, kad priemus minetus teises aktus skola ieškovui nebuvo gražinta (padengta), todel ieškovas turi reikalavimo teise del atlyginimo nepriemokos priteisimo. Teiseju kolegija taip pat pažymi, kad, teismui apgynus ieškovo teises teismine tvarka ir ivykdžius teismo sprendima, jis negales reikalauti neišmoketos teiseju atlyginimo dalies dar karta už ta pati laikotarpi pagal Lietuvos Respublikos teisejams nesumoketo darbo užmokescio dalies gražinimo istatyma. Teiseju kolegijos nuomone, suinteresuoti asmenys turetu kontroliuoti, kad už ta pati laikotarpi tam paciam asmeniui nebutu išieškoma neišmoketa atlyginimo dalis pagal isiteisejusi teismo sprendima ir pagal Lietuvos Respublikos teisejams nesumoketo darbo užmokescio dalies gražinimo istatyma vykdant konkretu teismo sprendima bei igyvendinant mineto istatymo nuostatas.

31Teiseju kolegija pripažista pagristu atsakovo apeliacinio skundo argumenta, kad pirmosios instancijos teismas, spresdamas ieškovams priteistino darbo užmokescio dydi, nepagristai netaike Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatu. Teiseju kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiseju kolegija 2008 m. sausio 23 d. nutartyje administracineje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turetu buti remiamasi ir teisejams nesumoketo atlyginimo priteisimo bylose. Pagal Darbo kodekso 298 straipsni darbuotojui priklausancios darbo užmokescio (atlyginimo) ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybe priteisti darbuotojo, kurio teises ar teiseti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausanti darbo užmokesti (atlyginima) ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teiseju kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismu istatymo 41 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teisejas skiriamas i pareigas tik Konstitucijos 112 straipsnyje ir šiame istatyme nustatyta tvarka bei pagrindu; jis yra valstybes pareigunas, turintis specifinius, šiame bei kituose istatymuose numatytus valstybes valdžios igaliojimus. Pagal Lietuvos Respublikos teismu istatymo 96 straipsni teiseju atlyginimas nustatomas istatymu; teisejo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisejo atlyginima, išskyrus Lietuvos Respublikos teismu istatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybes tarnybos istatymo 4 straipsnio penktosios dalies 2 punkta šis istatymas netaikomas teisejams. Teiseju kolegijos nuomone, atsižvelgiant i minetas istatymu nuostatas, darytina išvada, kad, susidarius teises reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susije su teiseju darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismu istatymo, Lietuvos Respublikos teiseju atlyginimo istatymo ir kt., pagal istatymo analogija sprestini vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis. Del to, teiseju kolegijos nuomone, Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turetu buti remiamasi teisejams nesumoketo atlyginimo priteisimo bylose ir nagrinejamu atveju ieškovams priteistinas neišmoketo atlyginimo dydis skaiciuotinas už trejus metus. Del nurodytu aplinkybiu teiseju kolegija konstatuoja, kad nagrinejamu atveju ieškovams A. T. ir B. J. reikalaujant priteisti neišmoketa atlyginimo dali, taikytinos Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatos, priteisiant nesumoketo atlyginimo dali už trejus metus. Del nurodytu motyvu teiseju kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisake tenkinti atsakovo prašyma taikyti Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatas ir nepagristai priteise ieškovams A. T. ir B. J. neišmoketo atlyginimo suma už ilgesni negu treju metu laikotarpi.

32Teiseju kolegija, atsižvelgdama i tai, kad ieškovai A. T. ir B. J. patikslintu ieškiniu praše priteisti A. T. iki 2007 m. birželio 20 d., B. J. iki 2007 m. liepos 1 d. neišmoketo atlyginimo dali, i tai, kad ieškovams darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos gali buti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, bei vadovaudamasi i byla pateiktomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pažymomis apie ieškovu darbo užmokesti, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovui A. T. 104 904 Lt už trejus metus nuo 2004 m. birželio 21 d. iki 2007 m. birželio 20 d., B. J. – 104 904 Lt už trejus metus nuo 2004 m. liepos 2 d. iki 2007 m. liepos 1 d. neišmoketo atlyginimo, neatskaicius mokesciu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109, 114 str.; Lietuvos Respublikos teismu istatymo 1, 3, 96 str.; CK 1.1, 1.2., 1.127, 1.131, 1.136-1.138 str.; Darbo kodekso 1, 2, 27, 186, 298 str.).

33Del nurodytu motyvu teiseju kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimas pakeistinas: priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, ieškovams A. T. ir B. J. po 104 904 Lt neišmoketo atlyginimo, neatskaicius mokesciu.

34CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teise dalyvaujanciu byloje asmenu prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas i turtine abieju šaliu padeti ar kitas aplinkybes, sprendimo ivykdyma atideti ar išdestyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarka. Atsakovo atstovas pateike Lietuvos apeliaciniam teismui prašyma išdestyti arba atideti teismo sprendimo ivykdyma. Teiseju kolegija, atsižvelgdama i visuotinai žinoma aplinkybe apie sunkia atsakovo – Lietuvos valstybes – turtine padeti, sprendžia, kad sprendimo vykdymas atidetinas vieneriu metu laikotarpiui.

35Teiseju kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Nutarė

36Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendima pakeisti, sprendimo rezoliucines dalies dali, kuria iš atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, priteistos neišmoketo atlyginimo dalys, suformuluojant taip:

37„Ieškini tenkinti iš dalies.

38Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, ieškovui A. T. (asmens kodas ( - )) 104 904 Lt (viena šimta keturis tukstancius devynis šimtus keturis litus), ieškovei B. J. (asmens kodas ( - )) 104 904 Lt (viena šimta keturis tukstancius devynis šimtus keturis litus) neišmoketo atlyginimo, neatskaicius mokesciu.

39Kita ieškinio dali atmesti.“

40Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimo vykdyma atideti vieneriems metams.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija,... 2. Teiseju kolegija n u s t a t e :... 3. Ieškovai B. J. , N. P. , 4. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 22 d. sprendimu prieme ieškoves 5. Teismas nurode, kad, atsižvelgiant i Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu... 6. Teismas pažymejo, kad atlyginimai ieškovams galejo buti mažinami tik esant... 7. Teismas nurode, kad teismas buvo sustabdes byla, kol Lietuvos apeliaciniame... 8. Teismas nurode, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28... 9. Teismas konstatavo, kad, mažinant teiseju, iskaitant ir ieškovu, atlyginimus,... 10. Teismas konstatavo, kad ieškovu reikalavimai priteisti jiems neteisetai... 11. Teismas atmete atsakovo prašyma taikyti Darbo kodekso 298 straipsnio nuostata,... 12. Teismas nurode, kad ieškovai del savo teisiu pažeidimo i teisma kreipesi... 13. Teismas konstatavo, kad ieškovu teisiu pažeidimas yra testinio pobudžio,... 14. Teismas, atsižvelgdamas i tai, kad nuo 2003 m. sausio menesio pagerejus... 15. Teismo nuomone, atsakovo argumentai, kad, paciai valstybei esant atsakovu, iš... 16. Teismas prieme ieškoves N. P. atsisakyma nuo ieškinio,... 17. Teismas netenkino atsakovo atstovo prašymo ieškoves B. J.... 18. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybe, atstovaujama Lietuvos... 19. Atsiliepime i apeliacini skunda ieškovai A. T. ir 20. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m.... 21. Pagal CPK 320 straipsnio pirmaja dali bylos nagrinejimo apeliacine tvarka ribas... 22. Byloje nustatyta, kad teisejams atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo... 23. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra... 24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurode,... 25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendime... 26. Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus plenarine sesija 2007 m.... 27. Teiseju kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu... 28. Teiseju kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu... 29. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas... 30. Teiseju kolegija nepripažista pagristu apeliacinio skundo argumento, kad... 31. Teiseju kolegija pripažista pagristu atsakovo apeliacinio skundo argumenta,... 32. Teiseju kolegija, atsižvelgdama i tai, kad ieškovai A.... 33. Del nurodytu motyvu teiseju kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis... 34. CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teise dalyvaujanciu... 35. Teiseju kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso... 36. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendima pakeisti, sprendimo... 37. „Ieškini tenkinti iš dalies.... 38. Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 39. Kita ieškinio dali atmesti.“... 40. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimo vykdyma atideti...