Byla P-438-204-07
Dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimus ir įpareigojimo išmokėti negautų atlyginimų skirtumą

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A.Ž. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I14-296/2003 pagal pareiškėjo A.Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Klaipėdos rajono apylinkės teismui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimus ir įpareigojimo išmokėti negautų atlyginimų skirtumą.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A.Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę per Lietuvos Respublikos finansų ministeriją skirti Klaipėdos rajono apylinkės teismui lėšas pareiškėjo atlyginimo kompensavimui nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o Klaipėdos rajono apylinkės teismą įpareigoti mokėti jam darbo užmokestį, mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d., bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą.

5Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis dirbo ir šiuo metu tebedirba Klaipėdos rajono apylinkės teismo pirmininku. Pareiškėjo teigimu, jam atlyginimas buvo sumažintas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 " Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo". Pareiškėjas teigė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodoma, kad teisėjas ir teismas, vykdydami teisingumą yra nepriklausomi ir kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas. Pareiškėjo nuomone, valstybinės valdymo institucijos pažeidė jo, kaip teisėjo, teisę gauti sutartą atlyginimą ir jo priedus. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime bei 2000 m. sausio 12 d. sprendime buvo konstatuota, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimus ar socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra laikomas kišimusi į teisėjo ar teismų nepriklausomumą. Pareiškėjo nuomone, pripažinus jam nustatyto tarnybinio atlyginimo sumažinimą nepagrįstu ir neteisėtu, atsakovai įpareigotini pašalinti pažeidimus, išmokant nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos negautą atlyginimo dalį.

6Tretysis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos Seimas savo atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas Klaipėdos rajono apylinkės teismas neprieštaravo, kad skundas būtų patenkintas.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I14-296/2003 pareiškėjo skundą atmetė.

10Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo skundą tenkinti tuo pagrindu, jog jam atlyginimas sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjas iš esmės prašo panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494. Tačiau šis reikalavimas, teismo manymu, nepriskirtinas administracinių bylų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 63 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Vyriausybės akto atitikimą Konstitucijai ir įstatymams gali nagrinėti tik Konstitucinis Teismas. Be to, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas nenustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1494 prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, šio nutarimo galiojimas tęsėsi iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo įsigaliojimo. Teismas pažymėjo ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo 7 punktu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 priedėlio ir Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl lėšų, skiriamų kiekvieno teismo teisėjų darbo užmokesčiui, dydį, numato įstatymas ir pakeisti darbo užmokesčio fondo dydį galima tik įstatymu (Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 3 dalis, 20 straipsnis).

11Teismas akcentavo, kad atsakovai šioje byloje tokių įgalinimų neturi, todėl jų įpareigojimas skirti lėšas pareiškėjo atlyginimui pažeistų Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 543 17 punktą, kuris nustato, kad naudoti valstybės biudžeto lėšas be patvirtintos valstybės išlaidų sąmatos draudžiama. Tuo tarpu pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą administraciniam teismui nesuteikta teisė įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimą priimti vienokio ar kitokio turinio sprendimą. Be to, Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą ir nuo šio įstatymo įsigaliojimo teisėjų darbo užmokesčio dydį nustatyti galima tik įstatymu. Įsigaliojus minėtam įstatymui, neteko galios visi ankstesni teisės aktai, kuriais buvo reglamentuojamas darbo užmokesčio dydis teisėjams. Teismas pabrėžė, kad esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

12III.

13Pareiškėjas A.Ž. 2006 m. lapkričio 7 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I14-296/2003, kuriame nurodė, jog prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pilnai tenkinti pareiškėjo reikalavimus. Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais motyvais bei argumentais:

141. Pareiškėjo teigimu, prašymas atnaujinti procesą jau pabaigtoje administracinėje byloje teikiamas Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą „Dėl teisenos byloje pagal pareiškėjo - Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neprieštarauja Lietuvos respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" dalinio pakeitimo" 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukimo“. Anot pareiškėjo, priešingai nei 2003 m. sausio 20 d. sprendime nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad teisėjų atlyginimai nustatomi ir paskirstomi ne pagal Biudžeto įstatymą, o Biudžeto įstatymas turi atitikti ir neprieštarauti įstatymams, kuriuose reglamentuojami teisėjų atlyginimų dydžiai. Tačiau visais atvejais įstatymai negali pažeisti neleistinumo mažinti teisėjų atlyginimą nuostatos, teisėjų nepriklausomumo principo.

152. Pareiškėjo teigimu, teisėjų ir teismų nepriklausomumo konstitucinio principo turinys yra atskleistas Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose, 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose. Šiuose nutarimuose ir sprendimuose pažymimas teismų finansavimo antikonstitucingumas, tačiau nepaisant to, Lietuvos Respublikos teisės normų sistemoje teisėjų atlyginimų dydžius ir teismų finansavimą nustatančiuose teisės aktuose vyrauja chaosas, į ką atsižvelgdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime apibrėžė nuostatas, kuriomis vadovaujantis turi būti sprendžiami ginčai, susiję su teisės pažeidimais sumažinant teisėjų atlyginimus. Nurodytame 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Konstitucinis teismas suformulavo būtent tokias nuostatas, kurios yra pakankamos išvadai, kad Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl nepagrįstai sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo ir įpareigojimo mokėti atlyginimą, mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d., atmetė nepagrįstai. Šios Konstitucinio teismo suformuluotos nuostatos laikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis įrodančiomis pagrindus, kuriais remiantis gali būti mažinamas atlyginimas teisėjui bei principus, kuriais remiantis bei kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiami ginčai, susiję su teisėjų atlyginimų santykių visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimais.

163. Anot pareiškėjo, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra konstatuojama padėtis, susidariusi įvertinus teisėjų atlyginimų dydį reglamentuojančių teisės aktų visumą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šiuo metu apskaičiuojant teisėjų atlyginimus yra vadovaujamasi ne tik Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), bet ir žemesnės galios teisės aktais, išleistais vykdomosios valdžios institucijų, inter alia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo", Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 "Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" (su vėlesniais pakeitimais, padarytais inter alia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 "Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" dalinio pakeitimo"), taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 "Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų". Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šis teisėjų atlyginimų santykių visuminis teisinis reguliavimas yra visiškai netvarkingas, chaotiškas. Pareiškėjo teigimu, šios Konstitucinio Teismo suformuluotos nuostatos ir išvados paneigia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 20 d. sprendimo motyvą, kuriuo remiantis teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą, jog priėmus 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, teisėjų darbo užmokesčio dydį nustatyti galima tik įstatymu bei tai, kad teisėjų atlyginimų nustatymui poįstatyminiai aktai nebėra taikomi. Pareiškėjas pažymi, kad ir šio įstatymo nuostatos, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, ta apimtimi, kuria nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, bei 7 straipsnio 4 dalis, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

174. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodė, jog kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos nustatyti konstitucinius reikalavimus atitinkantį teisėjų atlyginimų teisinį reguliavimą „ asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos, turi teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę - Konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas". Toks teisėjų atlyginimų santykių visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją, būtų visiškai aiškus, darnus, idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų, ir neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų savo aktais spręsti tų klausimų, kurie pagal Konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo Seimo kompetencijai. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo ankstesniuose nutarimuose (2006 m. kovo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai) nustatė konkrečius kriterijus ir sąlygas, kuriais remiantis ir vadovaujantis įstatyme nustatyta tvarka gali būti sumažinamas atlyginimas teisėjams, t. y. kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Kaip teigia pareiškėjas, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, be to, atlyginimų mažinimas galimas tik įstatymu ir tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki. Pareiškėjo manymu, visų šių aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad teisėjų atlyginimo mažinimas nesant faktinio ir teisinio pagrindo yra nepagrįstas. Vilniaus apygardos teismas, priėmęs 2003 m. sausio 20 d. sprendimą tokių faktinių ir teisinių pagrindų nenustatė, o konstatavus, kad ginčijamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 nuostatų prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms nėra nustatytas, nepagrįstai taikyti formalūs kriterijai, kurie leido teismui pareiškėjo reikalavimą atmesti.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV.

20Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ XXIII skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

21Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriuo savo prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi pareiškėjas, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

22Atsižvelgiant į šios teisės normos formuluotę, darytina išvada, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme gali būti pripažįstamos administracinės bylos nagrinėjimo metu objektyviai egzistavusios bylos aplinkybės, kurios dėl tam tikrų priežasčių nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui.

23Tuo tarpu pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tokių objektyvių administracinės bylos nagrinėjimo metu egzistavusių ir buvusių jam nežinomomis aplinkybių nenurodo. Nors pareiškėjas ir teigia, kad naujai paaiškėjusių esminių administracinės bylos Nr. I14-296/2003 aplinkybių buvimą patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais. Nurodytame sprendime, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nekonstatavo jokių naujai paaiškėjusių administracinės bylos Nr. I14-296/2003 aplinkybių, tik pateikė atitinkamų Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" dalinio pakeitimo" nuostatų teisinį vertinimą, kuriuo prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi pareiškėjas.

24Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia jau nustatytų ir bylos nagrinėjimo metu buvusių žinomomis administracinės bylos aplinkybių naują teisinį vertinimą. Todėl vien tik naujai suformuluoti pareiškėjo reikalavimus pagrindžiantys teisiniai motyvai nėra ir negali būti pripažįstami naujai paaiškėjusiomis esminėmis užbaigtos administracinės bylos aplinkybėmis.

25Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pateikiamas administracinėje byloje Nr. I14-296/2003 taikytinų materialinės teisės normų aiškinimas, kuriuo remiasi pareiškėjas, iš esmės pagrindžia kito, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto, pagrindo dėl proceso atnaujinimo buvimą.

26ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

27Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir galiausiai 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Bet koks teisėjo atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos turi paisyti tiek įstatymų leidėjas, tiek ir teismas nagrinėjantis konkrečią bylą.

28Teisėjų atlyginimų mažinimas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 įsigaliojimo ir jo taikymo pirmą kartą atliktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šį teisės aktą priėmė atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, nutardama iš dalies pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (Žin., 1997, Nr. 64-1511; 1999, Nr. 73-2257), įrašydama 1 punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „2, 5 karto“ žodžius „1, 75 karto“. Tokiu būdu teisėjų atlyginimai, pakeitus koeficientą, sumažėjo.

29Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 teisėjų atlyginimų sumažinimas argumentuotas šalies ekonominės ir finansinės situacijos pablogėjimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad toks sumažinimas (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt. atvejais) iš esmės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

30Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I14-296/2003 ir taikydamas minėtas materialinės teisės normas, nesiaiškino aplinkybių, kokia buvo valstybės ekonominė ir finansinė būklė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimo metu. Administracinėje byloje Nr. I14-296/2003 nėra jokių duomenų apie šalies ekonominius ir finansinius rodiklius, apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolas. Nėra aišku, ar toks atlyginimų mažinimas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo atliktas tik Nutarime Nr. 1494 nurodytiems pareigūnams ir valdininkams ar ir kituose valstybės sektoriuose dirbantiems asmenims.

31Dėl šios priežasties, konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėjęs pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio (teisėjo atlyginimo) už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. priteisimo, neišsiaiškino nurodytų reikšmingų aplinkybių. Tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime išdėstytu teisės normų aiškinimu, galėjo įtakoti neteisingą materialinės teisės normų taikymą administracinėje byloje Nr. I14-296/2003.

32Atsižvelgiant į tai, procesas šioje administracinėje byloje atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, o administracinė byla pagal pareiškėjo A.Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Klaipėdos rajono apylinkės teismui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimus ir įpareigojimo išmokėti negautų atlyginimų skirtumą perduodama Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

33Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi,

34Teisėjų kolegija

Nutarė

35Pareiškėjo A.Ž. prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.

36Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I14-296/2003 pagal pareiškėjo A.Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Klaipėdos rajono apylinkės teismui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimus bei įpareigojimo išmokėti negautų atlyginimų skirtumą ir perduoti šią bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

37Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija ... 3. I.... 4. Pareiškėjas A.Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su... 5. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis dirbo ir šiuo metu tebedirba Klaipėdos... 6. Tretysis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos Seimas savo atsiliepime į... 7. Atsakovas Klaipėdos rajono apylinkės teismas neprieštaravo, kad skundas... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 20 d. sprendimu... 10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo skundą tenkinti tuo pagrindu, jog... 11. Teismas akcentavo, kad atsakovai šioje byloje tokių įgalinimų neturi,... 12. III.... 13. Pareiškėjas A.Ž. 2006 m. lapkričio 7 d. Lietuvos vyriausiajam... 14. 1. Pareiškėjo teigimu, prašymas atnaujinti procesą jau pabaigtoje... 15. 2. Pareiškėjo teigimu, teisėjų ir teismų nepriklausomumo konstitucinio... 16. 3. Anot pareiškėjo, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime... 17. 4. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsižvelgdamas į susidariusią situaciją,... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV.... 20. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 1... 21. Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriuo savo prašyme dėl... 22. Atsižvelgiant į šios teisės normos formuluotę, darytina išvada, jog... 23. Tuo tarpu pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tokių... 24. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso... 25. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d.... 26. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas administracinėje... 27. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio... 28. Teisėjų atlyginimų mažinimas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.... 29. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d.... 30. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą... 31. Dėl šios priežasties, konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis... 32. Atsižvelgiant į tai, procesas šioje administracinėje byloje atnaujinamas... 33. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 34. Teisėjų kolegija... 35. Pareiškėjo A.Ž. prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.... 36. Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I14-296/2003 pagal... 37. Nutartis neskundžiama....