Byla A-556-3170-11
Dėl sprendimų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

2Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei, dalyvaujant atsakovo atstovei Raimondai Juodkaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja; apeliantė) skundu bei patikslintu skundu (b. l. 1 - 7, 27 - 34) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. S-223(7-164/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Mokesčių inspekcija; atsakovas) 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 68-124, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (04)-K3-55; priimti naują sprendimą – panaikinant visus pareiškėjai paskaičiuotus mokesčius, delspinigius ir baudas.

6Pareiškėja paaiškino, jog mokesčių inspekcijai pateikė duomenis, kad 1999 m. iš tetos

7A. K. pasiskolino 40 000 Lt, o iš mamos O. B. pasiskolino 4 000 Lt. Tačiau mokesčių administratorius ir Komisija priėmė sprendimą, kad, nei O. B., nei A. K. tokių pinigų sumų negalėjo turėti. Be to, paskolų suteikimo dieną galiojusiame Civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nurodyta, kad paskolos sutartys turėjo būti tik rašytinės, o sutarties sąlygos, tame tarpe ir grąžinimo terminas, palūkanų dydis yra šalių susitarimo reikalas. Minėtų aplinkybių nei Inspekcija darbuotojai, nei Komisija neįvertino. Komisijos sprendime yra nurodyta, kad nei O. B., nei A. K. nėra pateikusios Vienkartinės gyventojo 2003-12-31 turėto turto deklaracijos, tačiau pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą deklaracijos pildyti neprivalėjo, nes pagal šį įstatymą turtą ir pajamas deklaruoti turėjo tik politikai, valstybės tarnautojai, kandidatai į Seimą ir Europos Parlamentą, kiti aukšti valstybės pareigūnai ir jų šeimos nariai bei gyventojai, pageidaujantys gauti piniginę socialinę paramą (ir jų šeimos nariai) ar valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Mokesčių administratoriaus motyvai, jog paskolos sutartys sudarytos formaliai, paremti tik prielaidomis ir vertintini kritiškai, nes minėtos paskolos sutartys buvo realios, teismine tvarka nenuginčytos. Pareiškėja taip pat nurodė, kad nesutinka su visais paskaičiavimais, kurie paskaičiuoti dėl jos patirtų vartojimo išlaidų, kurios paskaičiuotos vadovaujantis statistiniais duomenimis, kurie vertintini vienam žmogui, neįvertinus, ar jis suaugęs, ar vaikas, ar jis gyvena mieste, miestelyje ar kaime, ar jis gyvena vienas ar su šeima, kuri susideda iš kelių asmenų. Tai patvirtino ir Komisija. Nors savo paaiškinimuose nurodė, kad gyvena su tėvais, t. y. su O. B. ir A. B., kurie prisidėjo prie buto išlaikymo ir jos pragyvenimo su dukra, todėl tuo metu jos išlaidos buvo perpus mažesnės negu yra nurodyta statistiniuose duomenyse. Aukščiau nurodytos pasiskolintos piniginės lėšos turi būti įtrauktos į deklaruotas pinigines lėšas, esančias ne banke. Todėl metų pabaigoje likutis ne banke esančių lėšų turi būti –

81 777 Lt (44 000 Lt – 45 777 Lt) ir jis turi būti perkeltas į sekančius metus. Nurodė, kad mokesčių administratoriaus bei Komisijos teiginiai, kad pareiškėja nebuvo sudariusi paskolos sutarčių su E. Š. (dėl 7 000 Lt) ir J. V. (dėl 8 000 Lt) ir realiai iš jų negavo pinigų, yra nepagrįsti. Teigė, kad minėtos sutartys buvo sudarytos, o pinigai pasiskolinti automobilių įsigijimui, kuriuos šiam tikslui ir panaudojo. Įsigijusi šiuos automobilius, pareiškėja planavo parduoti ir užsidirbti šiek tiek pinigų pragyvenimui. Tiek Mokesčių inspekcijos darbuotojų, tiek Komisijos teiginiai, kad minėtų paskolų pareiškėja negavusi, paremti tik prielaidomis ir vertintini kritiškai. Be to, šie paskolos sandoriai nėra nuginčyti teismine tvarka, taigi yra galiojantys Taip pat nesutinka su paskaičiavimais, kurie paskaičiuoti dėl jos patirtų vartojimo išlaidų, t. y. 3 000 Lt, todėl, kad šios išlaidos per metus sudarė apie 1 400 Lt. Jos buvo mažesnės, nes su pareiškėja ir jos dukra viename bute gyveno mama O. B. ir A. B., kurie prisidėjo prie buto išlaikymo ir pragyvenimo. Pareiškėjos teigimu, minėtos pasiskolintos lėšos turi būti įtrauktos į pajamas ir turi būti įskaičiuotos, todėl metų pabaigoje lėšų trūkumo neturi būti (16 600 Lt -15 000 Lt - (3 000 Lt – 1400 Lt). Dėl už 2003 m. patikrinimo metu paskaičiuoto 16 904 Lt mokėtino gyventojų pajamų mokesčio ir 12 876 Lt mokesčio delspinigių pareiškėja paaiškino, kad nepagrįsti mokesčių administratoriaus teiginiai, jog pareiškėja nebuvo sudariusi paskolos sutarčių su broliu R. B. dėl 45 000 Lt ir 30 000 Lt. Šių paskolos sutarčių sudarymo faktą patvirtino pats paskolos davėjas. Šie paskolų sandoriai taip pat nėra nuginčyti teismine tvarka ir yra galiojantys. Pagal šių paskolinių sandorių sudarymo metu galiojusį CK paskolos sutartys turėjo būti rašytinės, bet neprivalėjo būti notariškai patvirtintos. Šalių pasirašytos sutartys turi juridinę galią ir jomis privalu vadovautis. Mokesčių administratoriaus paskaičiuotų vartojimo išlaidų nepagrįstumą pareiškėja ginčijo anksčiau nurodytais motyvais. Dėl už 2004 m. patikrinimo metu paskaičiuoto

9117 084 Lt mokėtino gyventojų pajamų mokesčio, 76 384 Lt paskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, 290 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bei nuo šios sumos paskaičiuotų 145 Lt baudų paaiškino, kad 2004 m. pareiškėja planavo išvykti į užsienį ir ten dirbti, tačiau tinkamo pasiūlymo taip ir nesulaukė. Tikėdama išvykti į užsienį, ji savo nekilnojamąjį turtą padovanojo motinai O. B. Šie jos veiksmai nėra uždrausti ir jie yra teisėti. Nurodė, jog priežasčių, dėl kurių O. B. nusprendė parduoti po kelių mėnesių jai padovanotus statinius, nežino. Apie tai sužinojo tik tada, kai šie pastatai jau buvo parduoti. Pardavinėti pastatus padėjo R. B., kuriam buvo išrašytas ir notariškai patvirtintas įgaliojimas. Pareiškėja mamą tik kelis kartus palydėjo pas notarus ir padėjo užpildyti deklaracijas. Spėja, kad todėl O. B. savo apklausoje ir nurodė, kad pareiškėja jai padėjo parduoti statinius. Kai O. B. pardavė šiuos statinius, tai davė tik kelis tūkstančius litų. Kiek jai davė pinigų, tiksliai nurodyti negali, nes neatsimena. Už parduotus statinius gautų pinigų dalį

10O. B. panaudojo parduotų statinių atnaujinimui ir statybos darbų atlikimui, dalį gautų pinigų paskolino T. K. Mokesčių administratoriaus teiginiai, jog pastatais, kaip savininkė, O. B. nesirūpino, o jais rūpinosi pareiškėja, kuri ir gavo mokestinę naudą, grindžiami tik prielaidomis. O. B. statinius, esančius ( - ), pavedė pagal įgaliojimą pardavinėti R. B., kuris tai ir atliko prieš tai suderinęs visus klausimus su O. B., todėl ji apie parduodamus statinius ir jų pirkėjus mažai ką ir galėjo paaiškinti. Gauti pinigai buvo sumokami tiek grynais, tiek pavedimu tik turto savininkei

11O. B. Tai patvirtino ir statinių pirkėjai. Už pastatų remonto darbus mokėjo O. B. Taip pat pardavusi dovanotus statinius O. B. gautus pinigus panaudojo savo reikmėm. Nurodė, kad už žemės sklypą, esantį ( - ), sumokėjo žemės nuomos mokestį, nes žemės nuomos sutartis buvo pasirašyta jos vardu. Pareiškėja nurodė, jog nesupranta, kodėl mokesčių administratorius ir Komisija į jos patirtas išlaidas įtraukė į O. B. turėtas išlaidas už statinių pagerinimą. Už dovanotų statinių, esančių ( - ), remonto darbus (tai yra pagrindžiantys dokumentai), pinigus mokėjo ir išlaidas patyrė O. B., o ne ji. Nurodė, kad anksčiau išdėstytais motyvais nesutinkanti ir su 2004 m. paskaičiuotomis vartojimo išlaidomis. Mokesčių administratoriaus ir Komisijos teiginiai, kad pareiškėja nesiskolinusi iš brolio R. B. 150 000 Lt, yra nepagrįsti. Nesutinka, kad sutartys buvo sudarytos formaliai. Nurodė, kad šis sandoris, kaip ir prieš tai minėti, teismine tvarka nėra nuginčyti. Dėl to patikrinimo akte neteisingai įtraukti duomenys devintoje lentelėje apie gautas pajamas ir išlaidas. Šioje lentelėje turi būti įtraukta į pajamas gautos iš R. B. lėšos kaip paskola, kadangi pareiškėja paskolintus 150 000 Lt yra gavusi, o iš lentelės turi būti pašalinta O. B. gautos pajamos, kurias ji gavo pardavus jos nuosavybės teise priklausančius statinius UAB „Džiugrita“. Taip pat nesutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos teiginiais, kad pareiškėja užsiima individualia veikla, kadangi jos veiklai nebūdingi individualią veiką apibūdinantys požymiai – veiklos tęstinumas, savarankiškumas, siekimas gauti ekonominės naudos. Nurodė, kad dėl per tiriamąjį laikotarpį, t. y. nuo 2001-01-01 iki 2004-12-31, įvykdytų sandorių (paskolos sutarčių, dovanojimo sutarčių, pirkimo pardavimo sutarčių ir kita) buvo atliekamas tyrimas Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje (FNTT Marijampolės skyriuje), tačiau jokių nusikalstamų veikų nei pareiškėjos, nei O. B. ar kitų asmenų atžvilgiu, nustatyta nebuvo. Be to, atkreipė dėmesį, jog sprendime nurodyta, kad tuo atveju, jei pareiškėja nebūtų įforminusi dovanojimo sandorių su O. B., kuriai, gavus dovanų, mokestinė prievolė neatsiranda, o minėtą turtą būtų pardavusi pati, jai būtų atsiradusi prievolė gautas pajamas deklaruoti kaip individualios veiklos pajamas, kurios apmokestinamos 15 procentų mokesčio tarifu, neatsižvelgiant į išlaidas, tenkančias pardavimo pajamoms, arba 33 procentų mokesčio tarifu, atsižvelgiant į patirtas išlaidas, susijusias su parduotu turtu (tame tarpe ir turto įsigijimo kainą pagal turto įsigijimo dokumentus) ir, kurioms Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 punkte numatyta lengvata, 3 metus išlaikytai turto daliai, netaikytina. Iš šios frazės suprantama, kad, kaip administratorius nurodo, jog pastatus pardavinėjo pareiškėja, tačiau dalį pastatų pardavė praėjus daugiau kaip trims metams, todėl mokesčiai, kaip teigia administratorius, nemokami. Vadovaujantis šiais pastebėtais trūkumais ir neatitikimais, Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 131 straipsniu, neteisingai buvo paskaičiuota fizinių asmenų pajamų mokestis (toliau – ir FAPM) ir gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), o dėl to neteisingai buvo paskaičiuota mokesčių delspinigiai bei valstybinio socialinio draudimo įmokos bei nuo jų paskaičiuota bauda. MAĮ 100 straipsnis numato mokesčio mokėtojo atleidimą nuo paskaičiuotų mokesčių, delspinigių, o MAĮ 141 straipsnis numato mokesčio mokėtojo atleidimą nuo baudų, tačiau šis klausimas nėra nagrinėtas nei mokesčių administratoriaus, nei Komisijos. Pareiškėja šiuo metu gauna minimalų darbo užmokestį, viena augina nepilnametį vaiką, todėl prašo atleisti ją nuo priskaičiuotų delspinigių ir baudų.

12Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 74 - 81) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka. Paaiškino, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja pateiktoje 2001-11-21 Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijoje Nr. 254 deklaruotam, 2001 m. įsigytam nekilnojamajam turtui pagrįsti, pajamų susidarymo šaltinį nurodė 40 000 Lt gautas pinigines lėšas pagal 1999-04-11 sudarytą paskolos sutartį su A. K. (teta) ir 4 000 Lt gautas pinigines lėšas pagal 1999-04-20 sudarytą paskolos sutartį su O. B. (mama). Pareiškėja pagal 2001-07-30 be varžytinių parduoto turto pirkimo-pardavimo protokolą už 44 600 Lt įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ): 1/2 pastato Nr. ( - ), 1/2 pastato Nr. ( - ), 1/2 pastato Nr. ( - ), Nr. ( - ), 1/2 pastato Nr. ( - ), 1/2 pastato Nr. ( - ), Nr. ( - ), 1/2 pastato Nr. ( - ), 1/2 pastato Nr. ( - ), Nr. ( - ), 1/2 pastato Nr. ( - ), 1/2 pastato Nr. ( - ), Nr. ( - ), 1/2 pastato Nr. ( - ), 1/2 kitų statinių Nr. ( - ). Atsakovas pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmuo įrodinėja lėšas gavęs tam tikrais sandoriais, įrodinėjimo objektu yra ne patys sandoriai, o galimybė sandoriais pagrįsti pajamas (tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi mokestiniame ginče neturi būti įrodyta, kad tokie sandoriai pagal civilinės teisės normas gali būti sudaryti, ar kad jie buvo sudaryti. Pateikti dokumentai dėl sandorio sudarymo byloje vertinami kaip vieni iš įrodymų dėl pajamų šaltinio ir kitų byloje nustatytų aplinkybių visumoje sprendžiama, ar pajamos gautos būtent nurodytų sandorių pagrindu. Šiuo atveju byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina paskolos sutarčių realaus vykdymo fakto. Atsakovas pažymėjo, kad iš minėtų paskolos sutarčių turinio matyti, kad paskolos sutartyse tiek paskolos davėjų, tiek paskolos gavėjo įsipareigojimų vykdymas nėra apibrėžtas tiksliomis kalendorinėmis datomis, paskolos suteiktos neatlygintinai, paskolos sutartys sudarytos kreditoriui nenaudingomis sąlygomis, paskolų grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis. Šie požymiai nebūdingi tokio tipo sutartims. Paskolų suteikimas, pagal sutartyse nurodytas datas fiksuotas prieš du metus iki jų panaudojimo pagal tikslinę paskirtį, t. y. iki turto įsigijimo 2001 metais. Įvertinus A. K. gautas darbo užmokesčio pajamas nustatyta, kad gyventojos gaunamų nedidelių pajamų iš esmės pakako tik minimaliems pragyvenimo poreikiams tenkinti. Atsakovas pažymėjo, kad remiantis 2003-12-18 Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo Nr. IX-1910 3 straipsnio 1 dalies 2-3 punkto nuostatomis, visi nuolatiniai Lietuvos gyventojai privalėjo deklaruoti 2003-12-31 dieną turėtą turtą, t. y. pasiskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2 000 litų bei paskolintas ir nesusigrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2 000 litų. Tačiau nei A. K., nei O. B., nei pareiškėja nėra teikusios Vienkartinės gyventojo 2003-12-31 dienai turėto turto deklaracijos. Tokiu būdu atsakovas padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimą ar dalies pinigų grąžinimą. Paskolų suteikimas ir dalies A. K. tariamai suteiktos paskolos grąžinimas iš esmės yra grindžiamas pareiškėjos ir giminystės ryšiais susijusių asmenų paaiškinimais bei surašytais paskolos suteikimo rašteliais. Paskolos sutartyse nenumatytas nei paskolos grąžinimo terminas ir sąlygos, nei palūkanų už paskolintus neterminuotai pinigus mokėjimas, nenumatytas neterminuotai suteiktos paskolos grąžinimo užtikrinimas įstatymų leidžiamomis teisinėmis priemonėmis (garantija, laidavimu ar pan.). Pagal iki 2004-01-01 galiojusio įstatymo „Dėl LR gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ 1 straipsnio nuostatą, pajamos pagrindžiamos įstatymų reikalaujama forma sudarytais sandoriais arba juridinę galią turinčiais dokumentais. Pareiškėjai nepateikus tiesioginių įrodymų, patvirtinančių pinigų gavimą, jos teikiami paaiškinimai ir papildomi įrodymai turi neabejotinai patvirtinti piniginių lėšų gavimo jos nurodytu būdu realumą. Tuo tarpu pareiškėjos ir jos artimųjų paaiškinimai bei pareiškėjos pateiktos 1999 metų ranka surašytos paskolos sutartys su A. K. ir O. B., vietos mokesčių administratoriui objektyviais įrodymais nustačius priešingas aplinkybes (nei vienas iš asmenų teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaravęs paskolintų ar pasiskolintų piniginių lėšų, tariamai paskolas suteikę asmenys neturėjo finansinių galimybių paskolinti aukščiau nurodytas sumas), neįrodo realaus paskolų suteikimo ir tokiu būdu gautų piniginių lėšų buvimo fakto ir neleidžia vienareikšmiai pagrįsti pareiškėjos nurodytą nekilnojamojo turto įsigijimo pajamų šaltinį. Pareiškėja pagal pateiktas paskolų sutartis pinigus skolinosi 1999 m., o nekilnojamąjį turtą įsigijo tik 2001 m. Tokią situaciją, vadovaujantis protingumo kriterijais, atsakovas vertina kaip nelogišką. Pareiškėjai nepateikus juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių piniginių lėšų, panaudotų nekilnojamam turtui įsigyti, šaltinius, Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja turto įsigijimui turėjo kitų pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių, kurios vadovaujantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo Nr. I-641 (toliau – ir FAPMLĮ) 34 str.) nuostatomis turėjo būti deklaruotos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybinei mokesčių inspekcijai. Atsižvelgiant į išdėstytą, patikrinimo metu nustatytos aplinkybės atitiko MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Vietos mokesčių administratorius neturėjo galimybės pareiškėjos mokestinės prievolės dydžio nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, todėl pareiškėjos vartojimo išlaidos pagrįstai nustatytos naudojantis statistiniais duomenimis. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai neįrodžius realaus pinigų gavimo fakto pagal pateiktas 2002 metų paskolų sutartis su J. V. ir E. Š., įvertinus pareiškėjos 2002 metų pajamų ir išlaidų balansą ir nustačius, kad pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, nustatytas 16 600 Lt skirtumas pagrįstai priskirtas prie kitų pajamų, kurios 2002 metų mokestiniu laikotarpiu apmokestintos vadovaujantis FAPMLĮ nuostatomis. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjai nepateikus juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių piniginių lėšų, panaudotų nekilnojamam turtui įsigyti, šaltinius, Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja turto įsigijimui turėjo kitų pajamų gautų iš nenustatytų šaltinių, kurios vadovaujantis 2002-07-02 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatomis turėjo būti deklaruotos bei nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą gyventojų pajamų mokestis (iki 2004-05-03). Atsakovas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į į bylos medžiagą, mokesčius administratorius pagrįstai 2004-08-11 dovanojimo sutarčiai taikė MAĮ 69 nuostatas, atkūrė iškreiptas aplinkybes ir pajamas pagal 2004-11-05, 2004-11-17, 2004-11-17 ir 2004-12-09 sandorius priskyrė pareiškėjos individualios veiklos pajamoms. Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad

132004-08-11 tarpiniu dovanojimo sandoriu buvo dirbtinai didinama nekilnojamojo turto vertė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja prašymą atleisti ją nuo vietos mokesčių administratoriaus apskaičiuotų delspinigių grindžia MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Atsakovo manymu, pareiškėjos pateikti argumentai dėl jos sunkios ekonominės padėties nepagrįsti jokiais įrodymais, tačiau pačių aplinkybių aprašymas leidžia daryti išvadą, kad jos neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte aprašytų aplinkybių. Be to, pabrėžė, kad pareiškėja ir po tikrinamojo laikotarpio sudarinėjo nekilnojamojo turto pardavimo sandorius ir gavo pajamų, taigi nėra pagrindo atleisti pareiškėjos nuo apskaičiuotų delspinigių. Nagrinėjamos bylos atveju nėra įrodymų, kad pareiškėja būtų sumokėjusi papildomai apskaičiuotas FAPM ir GPM sumas, vadinasi nėra pagrindo svarstyti atleidimo nuo FAPM ir GPM baudų klausimo (MAĮ 141 str.).

14Trečiasis suinteresuotasis asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 83) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka, o savo poziciją iš esmės pagrindė tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.

15II.

16Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. sprendimu (b. l. 107-122) pareiškėjos skundą atmetė.

17Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl skundo reikalavimų panaikinti Komisijos 2010-08-25 sprendimą, Mokesčių inspekcijos 2010-05-24 sprendimą bei Inspekcijos 2010-03-01 sprendimą pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje nėra ginčo dėl mokesčio administratoriaus ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje nustatytų faktinių aplinkybių bei paskaičiuotų mokestinių prievolių matematinio teisingumo. Tačiau iš D. P. skundo motyvų bei argumentų matyti, kad ginčas yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus skundžiamuose sprendimuose pateikto faktinių aplinkybių aiškinimo bei teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimą gyventojų pajamų (fizinių asmenų pajamų) mokesčiu, taikymo. Teismas vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.3. punktu. Teismas pažymėjo, kad siekdama paneigti jos šeimai mokesčių administratoriaus nustatytų vartojimo išlaidų dydį, D. P. turėtų ne tik nurodyti aplinkybes, kurias vertinant galima būtų pagrįstai abejoti mokesčių administratoriaus paskaičiavimų teisingumu, tačiau ir pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjos teiginius, kad ji gyveno kartu su tėvais, kurie prisidėjo tiek prie gyvenamųjų patalpų išlaikymo, tiek prie pareiškėjos su dukra pragyvenimo, tačiau pastebėjo, kad pareiškėja šių savo teiginių nepagrindė jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus už 2003 m. pareiškėjos šeimai paskaičiuotos vidutinės vartojimo išlaidos yra pagrįstos ir nustatytos nepažeidžiant Taisyklių 6.3. punkto nuostatų reikalavimų. Teismas pastebėjo, jog teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad tais atvejais, kai asmuo įrodinėja lėšas gavęs tam tikrais sandoriais, įrodinėjimo objektu yra ne patys sandoriai, o galimybė sandoriais pagrįsti pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 ir kt.). Mokestiniame ginče neturi būti įrodyta, kad tokie sandoriai pagal civilinės teisės normas gali būti sudaryti, ar kad jie buvo sudaryti, o pateikiami įrodymai dėl sandorio sudarymo byloje vertinami kaip vieni iš įrodymų dėl pajamų šaltinio ir kitų byloje nustatytų aplinkybių visumoje sprendžiama, ar pajamos gautos būtent nurodytų sandorių pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei A. K., nei O. B. 2003-12-31 dienai nėra teikusios Vienkartinės gyventojo turėto turto deklaracijos. Įvertinęs tai, jog A. K. 1993-1999 m. laikotarpiu gautų pajamų pakako tik minimaliems pragyvenimo poreikiams tenkinti, tai, jog tiek su A. K., tiek su O. B. sudarytos paskolos sutartys yra besąlyginės, iš esmės visiškai nepalankios paskolos davėjoms, teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvada, kad minėtos sutartys buvo sudarytos tik dėl akių, jos realiai nebuvo vykdomos, o jų vienintelis tikslas buvo pateisinti pareiškėjos turėtas nekilnojamojo turto objektų, ( - ), įsigijimo išlaidas, yra pagrįsta. Analogiškai teismas įvertino ir pareiškėjos sudarytas paskolos sutartis su J. V. ir E. Š. Teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimą pareiškėjai, o paskolų suteikimas iš esmės yra grindžiamas pareiškėjos ir jos pažįstamų paaiškinimais bei surašytais paskolos suteikimo rašteliais. Be to, paskolos sutartyse nenumatyti nei paskolų grąžinimo terminai, nei palūkanų už paskolintus neterminuotai pinigus mokėjimas, nenumatytas neterminuotai suteiktos paskolos grąžinimo užtikrinimas įstatymų leidžiamomis teisinėmis priemonėmis (garantija, laidavimu ar pan.). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog tiek su J. V., tiek su E. Š. sudarytos paskolų sutartys nebuvo realiai vykdomos, o jų vieninteliu tikslu buvo pareiškėjos transporto priemonių (BMW 530 (1992 m.), VW Passat (1993 m.), Mazda-Xedos9) įsigijimo išlaidoms pateisinti, yra pagrįsta. Mokesčių administratoriaus ikiteisminio trimo metu nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad D. P. minėtus nekilnojamojo turto objektus bei automobilius įsigijo lėšomis, gautomis iš nenustatytų šaltinių, todėl, vadovaujantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 34 straipsnio nuostatomis, šios lėšos turėjo būti deklaruotos nuolatinės gyvenamosios vietos mokesčių inspekcijai, o 40 straipsnyje nurodyta, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos bei fiziniai asmenys už šio skyriaus nuostatų pažeidimą atsako MAĮ nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pareiškėjai mokėtiną FAPM įvertinęs mokestinio tyrimo metu nustatytas aplinkybes perskaičiavo pagrįstai. Teismas taip pat sutiko su mokesčių administratoriaus pateiktu vertinimu, kad faktinių aplinkybių visuma leidžia teigti, jog pareiškėja iš R. B. realiai piniginių lėšų nesiskolino, o šios formalios paskolos sutartys buvo sudarytos siekiant pagrįsti nekilnojamojo turto ( - ), įsigijimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepateikus juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių piniginių lėšų, panaudotų nekilnojamam turtui įsigyti, šaltinius, mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja turto įsigijimui panaudojo kitas, iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatomis turėjo būti deklaruotos bei nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM. Teismo vertinimu, Inspekcija teisingai nurodė, jog įvertinus patikrinimo metu nustatytas aplinkybes matyti, kad jos iš esmės atitinka MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kuriomis remiantis mokesčiai apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Tokiu būdu, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio ir Taisyklių nuostatomis, buvo nustatytas pareiškėjos 2003 m. pajamų ir išlaidų balansas, o pareiškėjos patirtos išlaidos, viršijusios gautas pajamas, vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio nuostatomis GPM mokesčiu apmokestintos pagrįstai ir teisėtai. Teismas, išanalizavęs MAĮ 10, 69 straipsnių teisės normas, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, gali perskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokėtinus mokesčius, jei konstatuojama, kad mokesčio mokėtojo deklaruotas sandoris ar ūkinės operacijos turinys užfiksuotas dokumentuose neatitinka realaus tos ūkinės operacijos ar vykdyto sandorio turinio. Pažymėjo, jog tokiu atveju mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinių prievolių tinkamą įvykdymą, koreguoja mokesčių mokėtojo sandorius ar ūkines operacijas ir nustato kitokią šių sandorių kokybinę ar kiekybinę išraišką, kuri gali lemti mokesčio bazės, o tuo pačiu ir mokėtinų mokesčių pasikeitimą. Teismas, pasisakydamas dėl individualios veiklos, vadovavosi GPMĮ 2 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-06-16 sprendimu administracinėje byloje Nr. A5-902/2006. Teismas pabrėžė, kad individualiai veiklai konstatuoti neturi reikšmės po kiek nekilnojamųjų daiktų pareiškėja įsigijo kiekvienais metais, vien įsigyto nekilnojamojo turto paskirtis ir sudėtis (pastatas ( - ), susidedantis iš 16 vnt. įvairios negyvenamosios paskirties pastatų, turinčių atskirus unikalius numerius, taip pat panašios paskirties pastatas ( - )) suteikia pagrindą individualiai veiklai konstatuoti. Tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas šios veiklos tęstinumas. Teismas nustatė, jog pareiškėja 2004 m. sudarė keturis nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, be to, nekilnojamasis turtas įsigytas 2004 metais buvo pardavinėjamas ir vėlesniais laikotarpiais. Įvertinęs nevienkartinį ir pasikartojantį nekilnojamojo turto objektų pardavimo (pirkimo) sandorių sudarymą per tęstinį laikotarpį teismas konstatavo, jog minėti sandoriai su nekilnojamojo turto objektais nebuvo atsitiktiniai, todėl pareiškėjos veikla laikytina tęstine, t. y. jos veikloje yra individualiai veikai būdingas tęstinumo požymis. Teismas padarė išvadą, kad Inspekcija MAĮ 69 straipsnio nuostatas tarp D. P. ir jos motinos 2004-08-11 sudarytai dovanojimo sutarčiai taikė pagrįstai, nes šios sutarties tikslas buvo dirbtinai padidinti perleidžiamo nekilnojamojo turto vertę, todėl pajamos gautos pagal 2004-11-05, 2004-11-17, 2004-11-17 ir 2004-12-09 nekilnojamojo turto objektų pardavimo sandorius pareiškėjos individualios veiklos pajamoms priskirtos teisėtai. Teismas konstatavo, kad vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu, GPMĮ 6, 16, 19 straipsnių nuostatomis pareiškėjos iš individualios veiklos gautos pajamos GPM apmokestintos pagrįstai bei teisėtai, o ginčo dėl mokesčių administratoriaus paskaičiuotų mokestinių priemokų matematinio teisingumo nėra. Teismas, įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytus motyvus (nedidelės gaunamos pajamos, nepilnamečio vaiko auginimas), nustatė, kad pareiškėja siekia būti atleista nuo apskaičiuotų delspinigių bei baudų MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų aplinkybių, t. y. tokios finansinės būklės, dėl kurios delspinigių išieškojimas būtų netikslingas, nepagrindžia jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl šis pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas. Be to, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nuo paskirtos baudos mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas tuo atveju, kai mokestį, susijusį su paskirtąja bauda yra sumokėjęs. Pareiškėja mokesčių administratoriaus paskirtų mokesčių nėra sumokėjusi, todėl nėra įstatyme numatytų pagrindų atleisti nuo paskirtų baudų. Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas priėjo išvadą, kad mokesčių administratoriai faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, priimti sprendimai yra pagrįsti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, todėl naikinti skundžiamus sprendimus vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

18III.

19Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 126-133) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Apeliaciniame skunde dėsto šiuos argumentus:

201. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėja nebuvo sudariusi paskolos sutarčių su

21E. Š. ir J. V. ir realiai iš jų negavo pinigų, t. y. 8 000 Lt iš J. V. ir 7 000 Lt iš E. Š., už kuriuos pareiškėja įsigijo tris automobilius. Tvirtina paskolos sutartis pasirašiusi, pinigų sumas, nurodytas sutartyse, gavusi, pinigus pasiskolinusi automobilių įsigijimui, kuruos šiam tikslui ir panaudojo. Įsigijusi šiuos automobilius, pareiškėja teigia juos planavusi parduoti ir užsidirbti šiek tiek pinigų pragyvenimui. Teismo išvada, kad minėtų paskolų pareiškėja negavo, paremti tik prielaidomis.

222. Sprendime yra nurodyta, kad nei O. B., nei A. K., nei R. B., nei J. V., nei E. Š. nėra pateikę Vienkartinės gyventojo 2003-12-31 turėto turto deklaracijos, tačiau pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą jie deklaracijos pildyti neprivalėjo, nes pagal šį įstatymą turtą ir pajamas deklaruoti turėjo tik politikai, valstybės tarnautojai, kandidatai į Seimą ir Europos Parlamentą kiti aukšti valstybės pareigūnai ir jų šeimos nariai bei gyventojai, pageidaujantys gauti piniginę socialinę paramą (ir jų šeimos nariai) ar valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

233. Pareiškėja nesutinka su visais paskaičiavimais, kurie paskaičiuoti dėl jos patirtų vartojimo išlaidų. Pažymi, kad Inspekcijos darbuotojai pareiškėjos patirtas išlaidas apskaičiavo vadovaudamiesi statistiniais duomenimis, kurie vertintini vienam žmogui, neįvertinus, ar jis suaugęs, ar vaikas, ar jis gyvena mieste, miestelyje ar kaime, ar jis gyvena vienas, ar su šeima, kuri susideda iš kelių asmenų. Teismas neįvertino, kad vartojimo išlaidos 2001 m. ir 2002 m. bei 2003 m. ir 2004 m. buvo skaičiuojamos ir vertinamos skirtingai ir jų paskaičiavimas labai ženkliai skyrėsi. Teismas neatsižvelgė į sąžiningumo ir protingumo kriterijus.

244. Nesutinka, kad dovanojimo sandoriai buvo fiktyvūs. 2004 m. pareiškėja nurodo planavusi išvykti į užsienį ir ten dirbti, tačiau tinkamo pasiūlymo taip ir nesulaukė. Tikėdamasi išvykti į užsienį pareiškėja savo nekilnojamąjį turtą padovanojo motinai O. B. Dėl kokių priežasčių O. B. po kelių mėnesių sugalvojo parduoti jai padovanotus statinius, pareiškėja teigia nežinanti. Apie tai pareiškėja sužinojo tik tada, kai šie pastatai jau buvo parduoti. Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2004 m. galioję įstatymai nedraudė dovanoti nekilnojamąjį turtą ir jį vėliau parduoti.

255. Nesutinka su išvada, kad ji užsiėmė individualia veikla neįregistravusi individualios veiklos Inspekcijoje. Vertina, jog jos veikloje nebuvo būtinųjų individualios veiklos požymių: savarankiškumo, tęstinumo, sistemiškumo. Tvirtina per tiriamąjį laikotarpį padovanojusi savo turtą jokios naudos negavusi, jo neprižiūrėjusi, juo nesirūpinusi, per tiriamąjį laikotarpį, per vienus metus įgydavusi po vieną daiktą, kuriuos vėliau padovanojo O. B.

266. Atkreipia dėmesį, kad dėl per tiriamąjį laikotarpį, t. y. nuo 2001-01-01 iki 2004-12-31, įvykdytų sandorių (paskolos sutarčių, dovanojimo sutarčių, pirkimo pardavimo sutarčių ir kita) buvo atliekamas tyrimas Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje (FNTT Marijampolės skyriuje), tačiau jokių nusikalstamų veikų nei pareiškėjos, nei O. B. ar kitų asmenų, paminėtų šiame akte, atžvilgiu, nustatyta nebuvo. Šių aplinkybių teismas nevertino.

277. Atkreipia dėmesį į tai, kad sprendime nurodyta, jog tuo atveju, jei pareiškėja nebūtų įforminusi dovanojimo sandorių O. B., kuriai gavus dovanų, mokestinė prievolė neatsiranda ir minėtą turtą būtų pardavusi pati, pareiškėjai būtų atsiradusi prievolė gautas pajamas deklaruoti kaip individualios veiklos pajamas, kurios apmokestinamos 15 procentų mokesčio tarifu, neatsižvelgiant į išlaidas, tenkančias pardavimo pajamoms, arba 33 procentų mokesčio tarifu, atsižvelgiant į patirtas išlaidas, susijusias su parduotu turtu (tame tarpe ir turto įsigijimo kainą pagal turto įsigijimo dokumentus) ir, kurioms GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punkte numatyta lengvata, 3 metus išlaikytai turto daliai, netaikytina. Nurodo, kad dalį pastatų pardavus praėjus daugiau kaip trejiems metams, mokesčiai, kaip teigia ir Inspekcija, nemokami, tačiau nagrinėjamu atveju jie buvo paskaičiuoti. Šių aplinkybių teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.

28Atsakovas Mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 157 – 164) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 166) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV.

32Apeliacinis skundas atmestinas.

33Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto pajamų mokesčio, konstatavus, kad ji gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių (atitinkamai pritaikius MAĮ 70 straipsnio nuostatas), taip pat dėl pareiškėjai apskaičiuoto GPM taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas.

34Dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto FAPM už 2001-2002 m. ir papildomai apskaičiuoto GPM už 2003 m. taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas

352004-04-13 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 70 straipsnio 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

36Bylos duomenimis nustatyta, kad papildomas FAPM už 2001-2002 m. ir papildomas GPM už 2003 m. apskaičiuotas taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas (išlaidų metodu), konstatavus, kad pareiškėja tinkamai nepagrindė turėtų lėšų (patirtų išlaidų) šaltinio.

37Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu dėl pareiškėjos kaip pajamų šaltinio nurodytų gautų paskolų iš A. K., O. B., J. V., E. Š. bei R. B.

38ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

39Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą normą, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas procesinės teisės normų.

40Pareiškėja apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija detaliai iš naujo nevertina byloje surinktų įrodymų. Teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, jog tariamai paskolas suteikę asmenys neturėjo finansinių galimybių paskolinti paskolos sutartyse nurodytų sumų. Taip pat akcentuotina, kad visos paskolos sutartys yra neterminuotos, beprocentės, sudarytos tarp pareiškėjos ir giminystės ryšiais susijusių ir jos pažįstamų asmenų. Konkrečių ir objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų realų paskolų suteikimą ir tokiu būdu gautų piniginių lėšų buvimo faktą, nėra. Nei pareiškėja, nei paskolų teikėjai nepateikė ekonomine logika pagrįstų paaiškinimų, kurie atskleistų konkrečius tokių paskolų suteikimo motyvus.

41Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos nurodyti pajamų šaltiniai nepagrindė jos patirtų išlaidų, pareiškėjai mokesčių administratorius pagrįstai jos mokestines prievoles (papildomai apskaičiuotą FAPM ir GPM) už 2001-2002 m. ir 2003 m. nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą.

42Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius, jog mokesčius administratorius neteisingai apskaičiavo jos pragyvenimo išlaidas. Pažymėtina, kad mokesčius administratorius pragyvenimo išlaidas nustatė atsižvelgiant į minimaliems poreikiams tenkinti nustatytus išlaidų dydžius. Todėl teigtina, kad nustatytos minimalios gyvenimo lygio išlaidos yra naudingos pareiškėjai bei atitinka teisingumo ir protingumo principus.

43Dėl GPM apskaičiavimo taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas

44Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Interpretuojant nurodytą teisės normą, pažymėtina, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007).

45Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog mokesčių administratorius, taikydamas Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagrįstai nepripažino 2004 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sandorio, kuriuo pareiškėja D. P. padovanojo motinai O. B. pastatus, esančius ( - ), ir pagrįstai dalies šių pastatų pardavimo pajamas pagal 2004 m. lapkričio 5 d., 2004 m. lapkričio 17 d. ir 2004 m. gruodžio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartis priskyrė pareiškėjai D. P. Išvada, jog realiai pastatų pardavimo sandorius sudarė ne pareiškėjos motina O. B., o pati pareiškėja, pagrįsta.

46Išvadą, jog minėto 2004 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sandorio tikslas buvo sukurti formalią sandorių grandinę ir gauti mokestinę naudą D. P. pajamas įvardijant pareiškėjos motinos O. B. pajamomis bei tuo sudarant sąlygas D. P. nemokėti atitinkamo gyventojų pajamų mokesčio, patvirtina mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma. Nagrinėjamu atveju dovanojimo sandoris buvo sudarytas tarp artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų (motinos ir dukters). Pirkimo - pardavimo sutartys buvo sudarytos praėjus vos keliems mėnesiams po pastatų dovanojimo. Pareiškėja nepateikė ekonomine logika pagrįstų paaiškinimų, kurie konkrečiai atskleistų pastatų dovanojimo jos motinai motyvus. Pareiškėjos tvirtinimas, kad ji pastatus dovanojo dėl to, jog pati planavo išvykti į užsienį, nėra pagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais. Be to, šiuo atveju reikšminga aplinkybė yra tai, kad tą pačią dieną (2004 m. rugpjūčio 11 d.), kai buvo įforminta dovanojimo sutartis, buvo išduotas įgaliojimas pareiškėjos draugui parduoti pastatus, esančius ( - ).

47Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

482011 m. spalio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2770/2011 padarė analogiškas išvadas dėl paminėto dovanojimo sandorio, t. y. kad šis sandoris turėjo mokestinę naudą.

49Mokesčius administratorius taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja vykdė individualią veiklą.

50Dėl šio mokestinio ginčo epizodo, susijusio su Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateiktos individualios veiklos sąvokos aiškinimu ir taikymu, pažymėtina, kad dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), kurie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (Konstitucinio Teismo

512006 m. kovo 28 d. nutarimas) ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, teisėjų kolegija laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Šiame sprendime konstatuota, kad „Individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims [...]. Vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos“.

52Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2004 m. sudarė keturis nekilnojamojo turto pardavimo sandorius. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien pareiškėjos įsigyto nekilnojamojo turto paskirtis leidžia teigti, kad pareiškėja nekilnojamąjį turtą įsigijo kaip nekilnojamojo turto verslo objektą, o dovanojimo sandorį įformino siekdama išvengti individualios veiklos pripažinimo bei gautų pajamų priskyrimo individualios veiklos pajamoms. Mokesčius administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos veikla 2004 m. atitiko individualios veiklos požymius. Pareiškėjos vykdyta veikla buvo savarankiška – pareiškėja pati susirado ir įsigijo nekilnojamąjį turtą ( - ), pati sprendė su nekilnojamuoju turtu susijusius klausimus. Be to, nevienkartinis ir pasikartojantis nekilnojamojo turto objektų pardavimo (pirkimo) sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį leidžia teigti apie tęstinumo požymio buvimą pareiškėjos veikloje.

53Mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja vykdė individualią veiklą ir apskaičiavo papildomai mokėtiną GPM.

54Dėl pareiškėjos atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų

55Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims).

56Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-807/2010 (paskelbta leidinyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19) pažymėjo, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

57Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjos ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nepagrindė byloje esančiais įrodymais, jog jos ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki.

58Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos visiškai atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių.

59Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Mokesčio administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Duomenų apie tai, kad pareiškėjai apskaičiuoti mokesčiai yra sumokėti, atidėti arba išdėstyti, nėra, todėl atsižvelgiant į galimybę atleisti nuo baudos tik tokiu atveju, kai yra sumokėtas mokestis (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) susijęs su paskirta bauda, negali būti tenkinamas ir šis reikalavimas.

60Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjai sumokėti apskaičiuotas mokesčių sumas. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

61Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

62Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą atmesti.

63Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas)... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja; apeliantė) skundu bei... 6. Pareiškėja paaiškino, jog mokesčių inspekcijai pateikė duomenis, kad 1999... 7. A. K. pasiskolino 40 000 Lt, o iš mamos O. B. pasiskolino 4 000 Lt. Tačiau... 8. 1 777 Lt (44 000 Lt – 45 777 Lt) ir jis turi būti perkeltas į sekančius... 9. 117 084 Lt mokėtino gyventojų pajamų mokesčio, 76 384 Lt paskaičiuoto... 10. O. B. panaudojo parduotų statinių atnaujinimui ir statybos darbų atlikimui,... 11. O. B. Tai patvirtino ir statinių pirkėjai. Už pastatų remonto darbus... 12. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 74 - 81)... 13. 2004-08-11 tarpiniu dovanojimo sandoriu buvo dirbtinai didinama nekilnojamojo... 14. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos... 15. II.... 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. sprendimu (b.... 17. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl skundo reikalavimų panaikinti... 18. III.... 19. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 126-133) prašo Vilniaus apygardos... 20. 1. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėja nebuvo sudariusi paskolos... 21. E. Š. ir J. V. ir realiai iš jų negavo pinigų, t. y. 8 000 Lt iš J. V. ir... 22. 2. Sprendime yra nurodyta, kad nei O. B., nei A. K., nei R. B., nei J. V., nei... 23. 3. Pareiškėja nesutinka su visais paskaičiavimais, kurie paskaičiuoti dėl... 24. 4. Nesutinka, kad dovanojimo sandoriai buvo fiktyvūs. 2004 m. pareiškėja... 25. 5. Nesutinka su išvada, kad ji užsiėmė individualia veikla neįregistravusi... 26. 6. Atkreipia dėmesį, kad dėl per tiriamąjį laikotarpį, t. y. nuo... 27. 7. Atkreipia dėmesį į tai, kad sprendime nurodyta, jog tuo atveju, jei... 28. Atsakovas Mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 157... 29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą... 30. Teisėjų kolegija... 31. IV.... 32. Apeliacinis skundas atmestinas.... 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai papildomai... 34. Dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto FAPM už 2001-2002 m. ir papildomai... 35. 2004-04-13 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 70 straipsnio 1... 36. Bylos duomenimis nustatyta, kad papildomas FAPM už 2001-2002 m. ir papildomas... 37. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu... 38. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal... 39. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą normą,... 40. Pareiškėja apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų... 41. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos nurodyti pajamų šaltiniai... 42. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos apeliacinio skundo... 43. Dėl GPM apskaičiavimo taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas... 44. Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tais... 45. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog mokesčių... 46. Išvadą, jog minėto 2004 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sandorio tikslas... 47. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis... 48. 2011 m. spalio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2770/2011... 49. Mokesčius administratorius taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja... 50. Dėl šio mokestinio ginčo epizodo, susijusio su Gyventojų pajamų mokesčio... 51. 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies... 52. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2004 m. sudarė keturis nekilnojamojo turto... 53. Mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai konstatavo, kad... 54. Dėl pareiškėjos atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų... 55. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalį mokesčių... 56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje... 57. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino... 58. Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojas neįrodė,... 59. Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuo... 60. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog... 61. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 62. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą... 63. Nutartis neskundžiama....