Byla e2-1381-178/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jono statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Layher Baltic“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „BRANDMAKERS LT“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Jono statyba“ dėl ieškovei nuosavybės teise priklausiančio turto išreikalavimo iš buvusio turto nuomininko.

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė UAB „Layher Baltic“ ieškiniu (patikslintu ieškiniu) prašė: 1) įpareigoti atsakovę UAB „BRANDMAKERS LT“ grąžinti ieškovei 2015 m. balandžio 30 d. nuomos sutarties Nr. 20150430 pagrindu atsakovei perduotus statybinius pastolius, kurių bendra vertė yra 200 380,27 Eur (ieškinio reikalavime išvardinta kiekviena detalė ir nurodyta jos vertė); 2) įpareigoti atsakovę UAB „Jono statyba“ grąžinti ieškovei statybinius pastolius, kurių bendra vertė yra 723 261,72 Eur (ieškinio reikalavime išvardinta kiekviena detalė ir nurodyta jos vertė).
  2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  3. Atsakovės pateikė apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo.
  4. Atsakovės UAB „BRANDMAKERS LT“ apeliacinis skundas 2016 m. birželio 6 d. teisėjo rezoliucija priimtas.
  5. Atsakovė UAB „Jono statyba“ už paduotą apeliacinį skundą sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio, likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą prašo atidėti. Nurodė, kad atsakovė teikia apeliacinį skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – grąžinti turtą, kurio vertė nėra nustatyta, todėl reiškiamas reikalavimas yra neturtinio pobūdžio. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktu apeliacinis skundas apmokestinamas 41 Eur žyminiu mokesčiu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad skundas teikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, mokėtinas žyminis mokestis sudaro 31 Eur (CPK 80 str. 7 d.). Jei teismas nuspręstų, kad atsakovės reikalavimas yra turtinis, tada apeliacinis skundas turėtų būti apmokestintas 6 293 Eur žyminiu mokesčiu. Atsakovė, vadovaudamasi CPK 84 straipsniu, prašo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo. Nurodo, kad jos finansinė padėtis šiuo metu yra pakankamai sunki, nes yra areštuotos sąskaitos, kito nekilnojamojo turto atsakovė neturi. Atsakovė vykdo Vilniaus universiteto bendrabučių renovavimo darbus, šiuo metu darbai aktuojami, todėl netrukus bus priduoti užsakovui. Po šių veiksmų užsakovas atsiskaitys su atsakove, todėl atsakovės padėtis pagerės ir ji bus pajėgi susimokėti žyminį mokestį.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi atsakovės UAB „Jono statyba“ prašymo atidėti likusio žyminio mokesčio sumokėjimą netenkino ir įpareigojo atsakovę už paduotą apeliacinį skundą sumokėti 6 262 Eur žyminį mokestį.
  2. Teismas sprendė, kad ginčas dėl turto išreikalavimo yra turtinis (CPK 85 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra statybinė įmonė, kuri šiuo metu vykdo Vilniaus universiteto bendrabučių renovavimo darbus, todėl, teismo vertinimu, ji gali rasti resursų valstybės nustatytam mokesčiui sumokėti.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

8

  1. Atsakovė UAB „Jono statyba“ (toliau –apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį panaikinti; jei teismas nuspręstų, kad apeliantės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrindė išvados, kad ginčas dėl turto išreikalavimo yra turtinis. Apeliantė apeliaciniame skunde ginčija sprendimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – grąžinti ieškovei turtą, kurio vertė byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nėra pagrįsta. Apeliantė turi perduoti ieškovei sumontuotų pastolių kvadratinius metrus, bet ne atskiras detales, todėl neaišku, kiek pastolių detalių sudaro apeliantės žinioje esančius sumontuotus pastolių kvadratinius metrus ir objektyviai yra neįmanoma nustatyti realios turto vertės. Teismo sprendimu iš apeliantės nėra priteistas joks turtas. Todėl apeliantės apeliaciniame skunde reiškiamas reikalavimas neturėtų būti laikomas turtiniu ir apmokestinamas atitinkamu žyminiu mokesčiu.
    2. Ieškovė, reikšdama reikalavimą buvo nurodžiusi, kad apeliantės žinioje yra pastolių detalių, kuriu bendra vertė tariamai sudaro 723 261,72 Eur. Tačiau vėliau modifikavus šios dalies reikalavimą ir apeliantei sutikus grąžinti pastolius tokia forma, kokia jie buvo gauti, t. y. grąžinti kvadratinius metrus, nebuvo atlikti jokie skaičiavimai, kokios vertės turtas bus grąžinamas. Ieškovė, tikslindama reikalavimą dėl pastolių grąžinimo kvadratiniais metrais, vis tiek paliko dalį reikalavimo, o kartu ir preziumavo, jog pastolių kvadratiniuose metruose yra atskirų detalių už 723 261,72 Eur, nors šių aplinkybių teismas nenustatinėjo, ieškovė rašytinių įrodymų nepateikė ir nebuvo atliktas joks kitas objektyvus tyrimas, galintis patvirtinti ieškovės argumentus..
    3. Reikalavimas yra susijęs su įpareigojimu grąžinti turtą, bet ne su konkretaus turto (nėra nustatyta, koks turtas turi būti grąžinamas) priteisimu, todėl reiškiamas reikalavimas yra neturtinio pobūdžio. Dėl to apeliantės apeliacinis skundas apmokestinamas 31 Eur žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 80 str. 7 d.).
    4. Teismas, atmesdamas prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, nenurodė ir nepaaiškino, kaip aplinkybė, jog apeliantė yra statybinė įmonė, vykdanti Vilniaus universiteto bendrabučių renovavimo darbus yra susijusi su jos galimybe sumokėti žyminį mokestį apeliacinio skundo padavimo momentu. Nors apeliantė yra statybinė įmonė ir siekia pelno vykdant bei dalyvaujant įvairiuose statybų projektuose, tačiau tai nereiškia, kad ji visada veikia tik pelningai ar visuomet turi pakankamai apyvartinių lėšų nenumatytiems atvejams. Nutartyje nurodyti motyvai nepaneigia fakto, kad šiuo metu apeliantė susiduria su laikinais finansiniais sunkumais ir neturi galimybių sumokėti žyminio mokesčio, bet tokią galimybę tikrai turės ateityje.
    5. Apeliantės finansinė padėtis šiuo momentu yra pakankamai sunki, nes jos sąskaitos yra areštuotos, jokio kito nekilnojamojo ar registruotino turto apeliantė neturi. Tačiau apeliantės finansiniai sunkumai yra laikini - Vilniaus universiteto bendrabučių renovavimo darbai šiuo metu yra aktuojami, todėl apeliantės turtinė padėtis pagerės ir ji turės vėliau galimybę susimokėti žyminį mokestį.
  2. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nagrinėjamas ginčas yra turtinio pobūdžio. CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas imperatyviai numato, kad ieškinio suma bylose dėl turto išreikalavimo apskaičiuojama pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę (CPK 80 str. 1 d. 1 p.).
    2. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad nėra žinoma tiksli prašomo grąžinti turto vertė, todėl nepagrįstai teigia, kad ginčas yra neturtinis. Ieškovė pirmosios instancijos teisme detaliai nurodė nuomos teisinių santykių pagrindu perduotą turtą, kiekvieną šį turtą sudarančią detalę ir jų vertes. Teismas, visiškai tenkindamas ieškinį, nurodė, kokios vertės turtą apeliantė yra įpareigojama grąžinti.
    3. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad reikalavimas įpareigoti grąžinti turtą nėra susijęs su turto priteisimu. Nepriklausomai nuo lingvistinės reikalavimo formuluotės ieškovės reikalavimas išreikalauti turtą iš apeliantės neteisėto valdymo yra turtinis reikalavimas. Todėl apeliantė už apeliacinį skundą turėtų mokėti 6 293 Eur žyminį mokestį.
    4. Nėra pagrindo atidėti žyminio mokesčio mokėjimo, nes apeliantė nepateikė nė vieno tokio pagrindo egzistavimą patvirtinančio įrodymo. Apeliantė, prašydama atidėti žyminio mokesčio dalies mokėjimą, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jos sunkią turtinę padėtį bei aplinkybę, kad iki sprendimo priėmimo jos turtinė padėtis pagerės. Nei su apeliaciniu skundu, nei su atskiruoju skundu apeliantė tokių įrodymų nepateikė ir tik deklaratyviai procesiniuose dokumentuose nurodė, kad bendrovės turtinė padėtis šiuo metu prasta, bet vėliau pagerės.
    5. Apeliantė nepateikė jokių duomenų apie savo finansinę padėtį, turimą turtą, pinigines lėšas ir kokią dalį viso turto sudaro areštuotas turtas, todėl faktas, kad apeliantės turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pats savaime nereiškia, jog jos turtinė padėtis yra prasta.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria reiškiamas reikalavimas pripažintas turtiniu ir netenkintas apeliantės prašymas dėl dalies žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamų nutarčių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl reiškiamo reikalavimo (ne)turtinio pobūdžio
  1. Tai, ar pareikštas reikalavimas apeliantės atžvilgiu yra turtinio ar neturtinio pobūdžio, lemia už šį reikalavimą mokėtino žyminio mokesčio dydį (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 5 p.). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos (CPK 80 str. 4 d.).
  2. Apeliantės atžvilgiu ieškovė pareiškė reikalavimą dėl įpareigojimo grąžinti ieškovei statybinius pastolius, kurių bendra vertė yra 723 261,72 Eur. Taigi, ieškinyje pareikštas reikalavimas yra susijęs su turto išreikalavimu. Ieškovės reikalavimą pirmosios instancijos teismas tenkino, apeliantė dėl tokio sprendimo padavė apeliacinį skundą. Ji nurodo, kad apeliacinis skundas paduotas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – grąžinti turtą, kurio vertė nenustatyta, todėl reiškiamas reikalavimas yra neturtinio pobūdžio. Su šiais argumentais nesutiko pirmosios instancijos teismas, su jais sutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.
  3. Ieškinio suma nustatoma bylose dėl pinigų išieškojimo – pagal ieškomą sumą, o bylose dėl turto išreikalavimo – pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę (CPK 85 str. 1 d. 1 p., 2 p.). Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį ir sprendime apeliantę įpareigojo grąžinti ieškovei 723 261,72 Eur vertės turtą, kitaip tariant, ieškovė prašė išreikalauti turtą, kurio vertė išreikšta tam tikra pinigine išraiška, ir pirmosios instancijos teismas tokį prašymą tenkino, turto vertė sprendime, priešingai nei teigia apeliantė, yra nurodyta. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ginčas yra neturtinio pobūdžio, ir spręstina, kad teismo sprendime konstatuota turto vertė laikytina apeliaciniame skunde ginčijama suma ir žyminis mokestis už apeliacinį skundą skaičiuotinas nuo jos CPK 80 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes apeliaciniame skunde apeliantė ginčija būtent tą teismo sprendimo dalį.
Dėl žyminio mokesčio dalies mokėjimo (ne)atidėjimo
  1. Apeliantė prašymą atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą grindė sunkia finansine padėtimi, nes apeliantės sąskaitos areštuotos, nekilnojamojo ar registruoto turto neturi, tačiau šie sunkumai yra laikini, nes apeliantė vyko Vilniaus universiteto bendrabučių renovavimo darbus. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė ir įpareigojo apeliantę sumokėti už paduotą apeliacinį skundą 6 262 Eur žyminį mokestį. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį, jokių papildomų argumentų nenurodė.
  2. Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Pažymėtina, kad ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, žyminio mokesčio ar jo dalies sumokėjimo atidėjimo ar atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo sąlygas ir tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
  3. Pagal CPK 84 straipsnį teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą.
  4. Nagrinėjamu atveju pagal apeliantės pareikštus reikalavimus mokėtinas žyminis mokestis sudaro 6 293 Eur (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 7 d.). Apeliantė pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo dalį mokėtino žyminio mokesčio – 31 Eur, o likusios žyminio mokesčio dalies (6 262 Eur) mokėjimą prašė atidėti iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo.
  5. Žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo instituto tikslas – prievolės sumokėti žyminį mokestį nukėlimas tam tikram terminui. Todėl šio instituto taikymas yra tikslingas tuo atveju, jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio kreipimosi į teismą dieną, tačiau bus pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą. Tokiu būdu asmeniui sudaroma galimybė iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo surinkti reikiamą sumokėti sumą. Siekiant žyminio mokesčio atidėjimo, reikia įrodyti dvi aplinkybes. Pirma, kad prašančio atidėti žyminį mokestį asmens turtinė padėtis yra sunki ir jis neturi galimybės šiuo metu sumokėti žyminio mokesčio. Antra, kad ateityje jo finansinė padėtis pasikeis ir atsiras galimybė sumokėti žyminį mokestį. Būtent prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą padavusiam asmeniui tenka pareiga pateikti ne tik kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia jam sumokėti viso ar dalies žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą, bet ir įrodymus, kad procesinio sprendimo priėmimo dienai jis žyminį mokestį turėtų galimybę sumokėti (CPK 84 str., 178 str.).
  6. Šiuo atveju apeliantė, prašydama atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą, nei su apeliaciniu skundu, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokio įrodymo, kuris patvirtintų jos prašyme išdėstytas aplinkybes. Nors apeliantė ir nurodo, kad jos finansinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, taip pat nepateikė ir duomenų, kad jos nurodomi sunkumai yra laikini, t. y. neteikė finansinės atskaitomybės, duomenų apie (ne)turimą registruotiną (tarp jo ir kilnojamąjį) turtą, sąskaitas kredito įstaigose (su istorija), areštuotą turtą, vykdomą ūkinę – komercinę veiklą patvirtinančių dokumentų ir kt. Vien pagal apeliantės nurodytus teiginius, kad jos sąskaitos areštuotos, ji neturi nekilnojamojo ar registruoto kilnojamojo turto, nėra galimybės įvertinti/patikrinti jos (ne)galėjimą šiuo metu sumokėti žyminio mokesčio (jo dalį). Taip pat nėra galimybės nustatyti ir jos turtinės padėties pasikeitimo po tam tikro laikotarpio: apeliantė, kaip minėta, teigia vykdanti renovavimo darbus, tačiau tokie teiginiai yra tik deklaratyvūs - nepateikta ne tik jokių įrodymų apie gautinas/gautas sumas ir jų gavimo laiką, bet ir apie darbų vykdymą apskritai (CPK 12 str., 178 str.).
  7. Todėl apeliantei pareiškus prašymą atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą, tačiau nepateikus jokių šį prašymą pagrindžiančių įrodymų, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti žyminio mokesčio instituto taikymo reikalingumą ir būtinumą. Sutiktina su apeliante, kad žyminis mokestis neturėtų riboti galimybės asmeniui kreiptis į teismą, tačiau tokia nuostata savaime nereiškia, kad lengvatos dėl žyminio mokesčio mokėjimo taikytinos net ir prašymo dėl jų nepagrindus (CPK 84 str.).
  8. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
  9. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, jog apeliantei 10 dienų terminas žyminio mokesčio sumokėjimui nustatomas nuo jos įsiteisėjimo dienos. Kadangi skundžiama nutartis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, kitoks terminas, juo labiau, kad jis yra pakankamas, žyminio mokesčio sumokėjimui nenustatomas.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai