Byla 2S-1557-345/2014
Dėl netesybų, nuostolių ir skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „KRK Baltic“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Staturas“ ieškinį atsakovui UAB „KRK Baltic“ ir atsakovo UAB „KRK Baltic“ priešieškinį ieškovui UAB „Staturas“ dėl netesybų, nuostolių ir skolos priteisimo, ir

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas „Staturas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „KRK Baltic“ dėl 40 881,06 Lt skolos, 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

5Atsakovas UAB „KRK Baltic“ kreipėsi į teismą su priešieškiniu ieškovui UAB „Staturas“, prašydamas iš ieškovo priteisti 86 211,26 Lt nuostolių (įskaitant netesybas), 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Siekiant užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimo įvykdymą, atsakovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškovo pinigines lėšas ir turtą 86 211,26 Lt sumai. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, o ieškovo UAB „Staturas“ finansinė padėtis yra prasta ir nebus pakankama tokio dydžio ieškinio reikalavimui patenkinti.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi atsakovo UAB „KRK Baltic“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovas nenurodė pakankamų faktinių aplinkybių bei nepridėjo jokių įrodymų, suteikiančių teismui pagrindą abejoti ieškovo finansiniu pajėgumu pareikšto reikalavimo apimtyje bei patvirtinančių galimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju abi šalys viena kitos atžvilgiu reiškia turtinius reikalavimus, taigi yra tikimybė, kad byla gali baigtis šalių priešinių reikalavimų daliniu ar visišku įskaitymu. Pažymėjo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumas reikalauja, jog būtų atsižvelgta ne tik į ieškovo, bet ir į atsakovo interesus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes jai bei kitiems su atsakovo veikla susijusiems asmenims.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9Atsakovas UAB „KRK Baltic“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-23 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas nepateikė pakankamų įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti ieškovo finansiniu pajėgumu, nes ieškinyje atsakovas išdėstė faktines aplinkybes, kad ieškovas neturi jokio nekilnojamojo turto, yra skolingas Sodrai, nėra pateikęs jokių finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui. Pats ieškovas jokių įrodymų, kad jo turtinė padėtis yra gera, nepateikė. Teismo nustatyta aplinkybė, kad abi šalys byloje vienas kitos atžvilgiu reiškia turtinius reikalavimus ir kad yra tikimybė, jog byla gali baigtis šalių priešinių reikalavimų daliniu ar visišku įskaitymu, nesudaro pagrindo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

10Ieškovas UAB „Staturas“ atsiliepimo į atsakovo UAB „KRK Baltic“ atskirąjį skundą nepateikė.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Atskirasis skundas atmestinas.

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civlinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

14Byloje kilo ginčas dėl atsakovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo turto arešto 86 211,26 Lt sumai. Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsakovas pateikė atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

15Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio (šiuo atveju skundo) reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo (šiuo atveju nutarties) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo priimto sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 straipsniai). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Atsakovas kartu su priešieškiniu pateiktą prašymą areštuoti atsakovo turtą 86 211,26 Lt sumai grindė didele ieškinio suma ir ieškovo prasta finansine padėtimi. Atsakovas nurodė, kad ieškovo skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra 13 595,83 Lt, kad ieškovas neturi jokio nekilnojamojo turto ir nėra pateikęs jokių finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias bylos aplinkybes, atsižvelgti į šalies finansines galimybes, ir tik tokiu atveju spręsti, ar yra pagrįsta ir tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju bylos įrodymai nepatvirtina, kad atsakovo reikalavimo suma ieškovui yra tiek didelė, jog jo turimo turto nepakaktų galimo atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Bylos duomenimis, ieškovas yra veikianti įmonė, o atsakovas nei apylinkės teisme, nei su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima teigti, jog ieškovo finansinė būklė tokia bloga, kad jis negalėtų įvykdyti galimo atsakovui palankaus teismo sprendimo, jog yra būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.; 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, pažymi, nors ieškovas turi pradelstų mokėjimų Sodrai, ši aplinkybė savaime nepatvirtina sunkios atsakovo finansinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog nagrinėjamu atveju abi šalys viena kitos atžvilgiu reiškia turtinius reikalavimus, ir esant tikimybei, kad byla gali baigtis šalių priešinių reikalavimų daliniu ar visišku įskaitymu, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones vienos šalies atžvilgiu, butų pažeisti proporcingumo ir teisingumo principai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu visuma minėtų faktinių aplinkybių nepatvirtina ieškovo blogos finansinės padėties ir negalėjimo ateityje įvykdyti atsakovui palankų teismo sprendimą, jeigu toks bus priimtas (CPK 185 straipsnis). Be to, pažymėtina, kad galiojantys įstatymai nepreziumuoja ieškovo nesąžiningumo. Teismui pakanka įsitinkinti, kad konkrečioje situacijoje galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, tačiau vien atsakovo deklaracija, kad kyla grėsmė būsimo galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo vykdymui, nėra pakankama sąlyga areštuoti ieškovo turtą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas kokiu nors būdu jam priklausantį turtą, lėšas slėps, perleis tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkins savo turtinę padėtį siekdamas išvengti galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų ekonomiškumo principo. Atsakovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė pagrįstų aplinkybių, dėl kurių gali kilti grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Tokių aplinkybių nenustatė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, todėl konstatuotina, kad nebuvo ir nėra teisinio bei faktinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

16Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

17Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai