Byla eA-3247-575/2018

Dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Kauno tardymo izoliatoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus pataisos namams dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

1. Pareiškėjas E. K. su 2017 m. gegužės 12 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. 1P-61 ,,Dėl pripažinimo E. K. padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos jam skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1P-61); 2) panaikinti teisingumo ministro 2017 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. 1P-64 ,,Dėl E. K. atleidimo iš tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1P-64); 3) grąžinti pareiškėją į eitas valstybės tarnautojo pareigas; 4) E. K. iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo grąžinti į pareigas įvykdymo dienos; 5) priteisti pareiškėjui patirtų teismo išlaidų atlyginimą.
2. E. K., išsamiai aptaręs faktines aplinkybes, susijusias su jo atžvilgiu atliktu tarnybiniu patikrinimu, paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2017 m. vasario 13 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui tiksliai nenurodė, kokio nusižengimo padarymu jis įtariamas. Iš šio pranešimo turinio neįmanoma suprasti, kokiais neteisėtais veiksmais ir kokios teisės normos pažeidimu E. K. įtariamas dėl kiekvieno nusižengimo. Su 2017 m. vasario 13 d. pranešimu pareiškėjui buvo įteiktas deklaratyvus reikalavimas pasiaiškinti, nepateikiant jokios su įtariamais nusižengimais susijusios medžiagos. E. K. kelis kartus, t. y., 2017 m. vasario 24 d. ir 2017 m. kovo 13 d., su paaiškinimais kreipėsi į tarnybinį patikrinimą atliekančią Komisiją tarnybiniam patikrinimui atlikti dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) Ž. M. ir Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) E. K. galimų tarnybinių nusižengimų padarymo (toliau – ir Komisija) bei prašė pateikti su įtariamais nusižengimais susijusius dokumentus ir įrodymus. Į tai Teisingumo ministerija atsakė 2017 m. kovo 23 d. rašte ir persiuntė pareiškėjui 68 dokumentų lapus, kuriuose nurodyta tik pirminė informacija. Šioje informacijoje buvo labai nedaug duomenų dėl E. K. inkriminuotų nusižengimų. Be to, 2017 m. vasario 13 d. pranešime nurodyti nusižengimai savo esme buvo kitokie, negu nusižengimai, už kuriuos pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda ir už kurių tariamą padarymą jis buvo atleistas iš tarnybos, todėl E. K. negalėjo tinkamai pasiaiškinti.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad tarnybinė nuobauda jam buvo skirta nesilaikant Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto naikinamojo vienerių metų termino tarnybinei nuobaudai skirti. Neaišku, kodėl Komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) Ž. M. ir Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) E. K. galbūt padarytų tarnybinių nusižengimų padarymo 2017 m. balandžio 7 d. išvadoje Nr. 40P-304 (toliau – Išvada) yra nurodytas ne vienerių, o trejų metų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, nes nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį taikyti. Statuto 30 straipsnio 3 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda gali būti skirta tik per vienerius metus nuo nusižengimo padarymo, išskyrus specialius atvejus, kai ji gali būti paskirta ne vėliau kaip per trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo. Specialūs atvejai yra tokie: 1) Statuto 30 straipsnio 7 dalyje nustatytas atvejis, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas šio Statuto 30 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais, arba 2) kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją, arba 3) kompetentingai institucijai atliekant tarnybinį ar kitą patikrinimą. Šiuo atveju pareiškėjui galėjo būti skirta tarnybinė nuobauda tik per vienerius metus nuo atitinkamo nusižengimo padarymo dienos, kadangi nėra jokių išvardytų išimčių. Atsakovo atliktas tarnybinio nusižengimo patikrinimas dėl pareiškėjo veiksmų buvo privalomas remiantis vien Statutu bei teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59 patvirtintomis Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėmis (toliau – Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklės) ir negalėjo būti laikomas nei auditu, nei piniginių ar kitokių vertybių inventorizacija, nei tuo labiau kompetentingos institucijos patikrinimu. Tai patvirtina ir aktuali teismų praktika. E. K. taip pat nėra suprantamas tam tikrų pažeidimų tęstinumas. Jo nuomone, aplinkybė, kad atsakovas nuobaudą paskyrė praleidęs nustatytą imperatyvų terminą jai paskirti, yra pakankamas pagrindas panaikinti įsakymą, kuriuo nuobauda buvo paskirta.
4. Pareiškėjas akcentavo, kad būtent atsakovas turi įrodyti jam skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėjo, kad nors Išvadoje nurodyta, jog E. K. padarė gerokai daugiau pažeidimų, tačiau jis iš esmės buvo atleistas už šiurkščius tarnybinius nusižengimus, nurodytus Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse. Pripažinus, kad pareiškėjas Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse nurodytų šiurkščių tarnybinių pažeidimų nepadarė, už nešiurkščių pažeidimų padarymą, neatsižvelgiant į jų visumą ir kiekį, atleidimas iš tarnybos, remiantis Statuto 30 straipsnio 2 dalimi, nebuvo galimas. E. K. pažymėjo, kad Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse nurodytų šiurkščių pažeidimų nepadarė, kadangi nėra sąlygų pripažinti jį šiuos nusižengimus padarius. Be to, Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse nurodyti pažeidimai apskritai negali būti traktuojami kaip šiurkštūs, todėl pareiškėjo atleidimas iš tarnybos turi būti pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu. Nors E. K. atleidimo iš tarnybos neteisėtumas turėtų būti pripažintas konstatavus, kad jis nepadarė nė vieno iš Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse nurodytų šiurkščių pažeidimų, tačiau pareiškėjas nesutiko ir su kitais Išvadoje nurodytais nešiurkščiais nusižengimais (Išvados 5.1–5.4, 6, 7, 10, 16 ir 17 dalys) bei manė, kad šie pažeidimai buvo nustatyti nepagrįstai.
5. Pareiškėjas teigė, kad teisingumo ministro 2015 m. vasario 4 d. įsakyme Nr. 1P-6 „Dėl E. K. laikino perkėlimo į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas“ nebuvo nurodytas perkėlimo terminas, tačiau buvo vadovautasi tuo metu galiojusios redakcijos Statuto 38 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią laikinas pareigūno perkėlimas į kitas pareigas per penkerius jo tarnybos metus negali trukti ilgiau negu vienerius metus, todėl jis suprato, kad per įstatyme nustatytą terminą bus grąžintas į nuolatines pareigas. Teisingumo ministerija, nepaisydama praleisto termino, E. K. į pareigas po vienerių metų imperatyvaus termino negrąžino. Be to, pareiškėjas, perkeltas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, nebuvo supažindintas su Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymu ir nebuvo vertinama jo atitiktis Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybei keliamiems reikalavimams. E. K. anksčiau ėjo kitokio pobūdžio pareigas, negu jam buvo pavesta eiti, perkėlus į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Perkėlus pareiškėją į šias pareigas, metinės užduotys jam nebuvo suformuluotos, o tai taip pat leido pagrįstai manyti, kad laikinas perkėlimas truks pakankamai trumpą laiką, ne ilgesnį, negu nustatyta įstatyme. Pagrįstą E. K. tikėjimą parodo ir faktas, kad gyvendamas Vilniuje, jis per visą laikinojo perkėlimo laikotarpį neieškojo kito gyvenamojo būsto ir visą laiką iš Vilniaus važinėjo į Kauną, o vien faktas, kad pareiškėjas buvo akivaizdžiai laikinai perkeltas į tokio pobūdžio pareigas, kurių anksčiau nėjo, bei kad buvo perkeltas esant tarnybiniam būtinumui, lemia pripažinimą, jog Išvadoje nustatyti formalūs pažeidimai negalėjo būti vertinami kaip pagrindas atleisti jį iš tarnybos. Nustatyti pažeidimai, net ir pripažinus, kad jie įstaigoje egzistavo, buvo daromi ne tiesiogiai E. K., o jau seniai joje dirbusių kitų darbuotojų, pažeidimai buvo užslėpti, neakivaizdūs. Pareiškėjas dėl pasiaukojimo ir lojalumo tarnybai, t. y., perkėlus jį tarnybinio būtinumo būdu į kitą miestą, nepagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl problemų, dėl kurių atsiradimo ar tęsimosi objektyviai negalėjo būti atsakingas. E. K. perkėlimo į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas laikotarpiu tarnybinis būtinumas buvo išnykęs, tačiau Teisingumo ministerija nesiėmė jokių veiksmų jį grąžinti į nuolatines pareigas. Atsakovas, net ir galbūt esant tarnybiniam būtinumui, nesiėmė jokių veiksmų šiam būtinumui panaikinti, perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui teise naudojosi nepagrįstai ir nemotyvuotai, o suėjus vienerių metų perkėlimo terminui, neteisėtai negrąžino pareiškėjo į jo nuolatines pareigas. Per visą E. K. laikinojo perkėlimo laikotarpį nebuvo skelbiamos atrankos ar konkursai į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Pareiškėjas apskritai negalėjo būti atleistas iš Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų teisingumo ministro įsakymu, kadangi sprendimą dėl to turėjo priimti jį į nuolatines pareigas priėmęs asmuo, t. y., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktorius.
6. E. K. pažymėjo, kad jam skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – yra neprotinga ir neproporcinga. Nustatyti Kauno tardymo izoliatoriaus veiklos trūkumai atsirado ne dėl neteisėtos jo veikos ir kaltės, o galbūt dėl kompetencijos trūkumo. Laikinai perkeliant pareiškėją į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, niekas neįsitikino jo atitiktimi Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 6.3 punkto reikalavimams, su šiuo pareigybės aprašymu E. K. apskritai nebuvo supažindintas. Iki laikinojo perkėlimo momento jam niekada neteko eiti įstaigos (duomenys neskelbtini) pareigų ir dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ar įstaigų ūkinėje veikloje, todėl laikinai eidamas pareigas, pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir pagrįstai manė, kad pareigas bei visas procedūras vykdo teisingai. Jis laikinojo būtinumo laikotarpiu stengėsi užtikrinti tinkamą Kauno tardymo izoliatoriaus funkcionavimą. Pažymėjo, kad jokio kasmetinio pokalbio su tiesioginiu vadovu, kuriame būtų buvę aptariami jo gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nei 2015 m., nei 2016 m., nei 2017 m. nebuvo, E. K. taip pat nebuvo kviečiamas į kvalifikacijos vertinimo komisijos posėdžius, o tarnybinės veiklos vertinimo išvados ir einamųjų metų užduotys su juo niekada nebuvo derinamos ir buvo gaunamos vėliau, nei nustato teisės aktai. Be to, Išvadoje Komisija konstatavo ir Ž. M. pažeidimus, tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos – siūlė skirti ir Ž. M., ir pareiškėjui, tačiau nors Išvadoje Ž. M. pažeidimai buvo nurodyti kaip padaryti piktnaudžiaujant tarnyba, padarytas didesnis kiekis tiek šiurkščių, tiek nešiurkščių pažeidimų, jai buvo skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, o pareiškėjui – atleidimas iš tarnybos. Teisingumo ministras, spręsdamas tarnybinės nuobaudos skyrimo E. K. klausimą, neatsižvelgė į tai, kad jis Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas ėjo laikinai, bei pažeidė lygiateisiškumo principą ir taikė dvigubus standartus. Pareiškėjui nesuprantama, kuo remiantis Ž. M. už akivaizdžiai šiurkštesnį elgesį buvo skirta švelnesnė nuobauda negu jam, kurio tariamai padaryti nusižengimai apskritai pasireiškė ne tiesioginiais neteisėtais veiksmais, o tik tuo, kad E. K. neva nesukontroliavo jau įsisenėjusios ydingos praktikos Kauno tardymo izoliatoriuje, nepastebėjo užslėptų kitų darbuotojų neteisėtų veiksmų, nesąžiningumo ir taip toliau. Išvados turinys patvirtina, kad nurodytus pažeidimus iš esmės darė kiti darbuotojai, tačiau atsakomybė buvo perkelta tik pareiškėjui. E. K. atkreipė dėmesį, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y., turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Nustatydama pareiškėjo kaltę, Komisija netyrė tiesiogiai už konkrečias funkcijas atsakingų darbuotojų padarytų nusižengimų aplinkybių (neparengtų ar netinkamai parengtų dokumentų, Viešųjų pirkimų komisijos, Inventorizacijos komisijos, Paramos gavimo komisijos, Organizacinės etatinės komisijos ir kitų) bei šių darbuotojų kaltės ir nekėlė jų atsakomybės klausimo.
7. Teismo posėdyje pareiškėjas E. K. ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
8. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti.
9. Teisingumo ministerija paaiškino, kad tarnybinis patikrinimas dėl E. K. veiksmų buvo pradėtas atsižvelgus į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2017 m. sausio 11 d. rašte ir jo prieduose, papildomai Teisingumo ministerijoje gautuose pranešimuose bei žiniasklaidoje nurodytas faktines aplinkybes. Visos šios aplinkybės buvo išdėstytos Komisijos 2017 m. vasario 13 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą, kuriame pareiškėjui buvo nurodyta visa gauta informacija, susijusi su jo galbūt padarytais nusižengimais. E. K. įteiktame pranešime pagal tuo metu Komisijos disponuotą informaciją pareikšti įtarimai buvo suformuluoti aiškiai ir konkrečiai ir jis juos suprato. Atsakovas pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas pradedamas ne tada, kai tarnybinę nuobaudą skiriantis asmuo jau yra surinkęs visą informaciją ir įsitikinęs tarnybinio nusižengimo padarymu, o tada, kai gaunama pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad buvo padarytas tarnybinis nusižengimas. Nagrinėjamu atveju teisingumas ministras, priimdamas 2017 m. vasario 6 d. įsakymą dėl Komisijos sudarymo, turėjo tik pradinę informaciją, nurodytą minėtame Specialiųjų tyrimų tarnybos 2017 m. sausio 11 d. rašte, R. K. pranešimuose ir kituose dokumentuose. Kitą medžiagą Komisija rinko viso tarnybinio patikrinimo laikotarpiu iki pat Išvados surašymo, todėl neaišku, kuo remdamasis pareiškėjas teigia, kad Komisija, surašydama 2017 m. vasario 13 d. pranešimą, jau turėjo visus dokumentus, tačiau atsisakė juos pateikti. Priešingai, tarnybinio patikrinimo pradžioje daugiau informacijos apie galbūt atliktus neteisėtus veiksmus turėjo ne Komisija, o pats E. K., kuris tiesiogiai dalyvavo visuose 2017 m. vasario 13 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodytuose procesuose. Atsakovas pažymėjo, kad pareigūnas, galbūt padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga tik baigus tarnybinį patikrinimą, t. y., surašius išvadą, taigi, Teisingumo ministerija galėjo visiškai teisėtai neteikti pareiškėjui net pradinės medžiagos, gautos iš Specialiųjų tyrimų tarnybos. Be to, ši institucija 2017 m. vasario 13 d. pranešimo surašymo metu iš esmės jokių su tyrimu susijusių dokumentų neturėjo, todėl jų negalėjo pateikti. Teisingumo ministerijos 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. kovo 23 d. raštuose E. K. buvo paaiškinta, kad aktuali medžiaga jam bus pateikta Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėse nustatyta tvarka ir terminais, be to, dėl konkrečių dokumentų pateikimo pareiškėjas turėtų kreiptis į Kauno tardymo izoliatorių, o tą jis ir padarė 2017 m. vasario 17 d. bei 2017 m. kovo 7 d. E. K. Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių 67 punkte įtvirtinta teise teikti tarnybinį patikrinimą atliekančiai komisijai informaciją bei dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, pasinaudojo 2017 m. vasario 23 d., 2017 m. kovo 13 d. ir 2017 m. kovo 28 d., o Komisija šiuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes vertino kartu su visa tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga. Pareiškėjo teiginiai apie tariamai neteisėtą informacijos ribojimą yra nepagrįsti ir akivaizdžiai klaidina teismą, kadangi visus jam reikalingus dokumentus E. K. gavo tiesiogiai iš jais disponuojančių institucijų.
10. Remdamasis Statuto 30 straipsnio 3 dalimi, atsakovas teigė, kad Statute yra nustatytos išlygos, kai bendrasis vienerių metų terminas nėra taikomas. Skunde pareiškėjas citavo tą pačią normą, tačiau nurodė, kad nagrinėjamu atveju išlygos neturi būti taikomos, nes Teisingumo ministerijos atliktas tarnybinis patikrinimas negali būti laikomas nei auditu, nei piniginių ar kitokių vertybių inventorizacija, nei kompetentingos institucijos patikrinimu. Atsakovas pripažįsta, kad jo atliktas tarnybinis patikrinimas šiuo atveju negali būti laikomas kompetentingos institucijos patikrinimu termino tarnybinei nuobaudai skirti skaičiavimo prasme, tačiau E. K. neįvertino aplinkybės, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas po to, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba tyrė R. K. pateiktą informaciją apie galbūt padarytas nusikalstamas veikas ir 2016 m. gruodžio 21 d. nutarime atsisakiusi pradėti ikiteisminį tyrimą, klausimą dėl kitokios atsakomybės formos Ž. M. ir pareiškėjui taikymo perdavė nagrinėti kompetentingoms institucijoms – Teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, Viešųjų pirkimų tarnybai ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Būtent šiuos Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktus tyrimo veiksmus Teisingumo ministerija vertino kaip kompetentingos institucijos patikrinimą, lemiantį trejų metų termino skirti tarnybinę nuobaudą taikymą, todėl Išvadoje nurodant, koks terminas kiekvienam iš atskirai tarnybinių nusižengimų turėjo būti taikomas, buvo vertinama, ar atitinkamus veiksmus tyrė Specialiųjų tyrimų tarnyba. Atsižvelgiant į tai, vieniems tarnybiniams nusižengimams buvo taikomas trejų metų terminas, skaičiuojant atgal nuo ginčijamų teisingumo ministro 2017 m. balandžio 12 d. įsakymų priėmimo, jis nebūtų praleistas visiems veiksmams, padarytiems po 2014 m. balandžio 12 d., o kitiems – vienerių metų terminas, kuris nebūtų praleistas visiems veiksmams, padarytiems po 2016 m. balandžio 12 d. Taigi, E. K. teiginys, kad visais atvejais turėjo būti taikomas naikinamasis vienerių metų terminas, yra nepagrįstas. Pareiškėjas pagal eitas pareigas turėjo būti gerai susipažinęs su valstybės tarnybą bei bausmių vykdymo sistemą reglamentuojančiais teisės aktais, todėl jo tarnybinės atsakomybės nešalina deklaratyvūs teiginiai apie tariamai neaiškų skirtingų terminų taikymo pagrindą. Atsakovas pažymėjo, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas taip pat nebuvo pažeistas.
11. Teisingumo ministerija nurodė, kad Išvados 19 dalies 8.2 papunktyje buvo konstatuota, jog E. K. padarė šiurkščius tarnybinius nusižengimus, nustatytus Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse. Institucija sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad likusių tarnybinių nusižengimų visuma, nesvarbu, kiek jų yra, nedaro pažeidimo šiurkščiu, tačiau pažymėjo, kad Komisijos nustatytų aplinkybių visiškai pakako teigti, jog E. K. padarė šiurkščius tarnybinius nusižengimus, lėmusius jo atleidimą iš tarnybos. Teisingumo ministerijos nuomone, Išvados 5.1–5.4, 6, 7, 10, 16 ir 17 dalyse nurodyti pareiškėjo padaryti tarnybiniai nusižengimai taip pat buvo konstatuoti pagrįstai.
12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įstaigos vidaus administravimo, racionalaus lėšų naudojimo, kontrolės mechanizmo reguliavimo ir kitus klausimus sprendžia įstaigos (duomenys neskelbtini), kuris yra atsakingas už tinkamą šių procedūrų sureguliavimą. Nors įstaigos (duomenys neskelbtini) turi teisę dalį funkcijų pavesti vykdyti pavaldiems asmenims ar administracijos padaliniams, tačiau teisinis reguliavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, Statuto 25 straipsnio 2 ir 4 dalyse, teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Kauno tardymo izoliatoriaus nuostatų 17.1, 17.2, 17.5 ir 17.6 papunkčiuose bei teisingumo ministro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 1R-136 patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 7.1, 7.2, 7.9, 7.22 ir 7.28 papunkčiuose, reikalauja, kad įstaigos (duomenys neskelbtini), organizuodamas vadovaujamos įstaigos veiklą, tinkamai vykdytų perduotos funkcijos kontrolę. Delegavimas be deleguotų funkcijų vykdymo kontrolės nėra galimas. (duomenys neskelbtini), nenumatęs deleguotų funkcijų kontrolės mechanizmo ir nekontroliavęs tų funkcijų vykdymo arba nustatęs nepakankamą kontrolės mechanizmą, atsako už tų funkcijų vykdymo padarinius. Pripažinus, kad įstaigos (duomenys neskelbtini), perdavęs dalį savo funkcijų pavaldiems asmenims, nebeatsako už jų veiklos kontrolę, būtų paneigiama įstaigos (duomenys neskelbtini) pareigybės esmė. Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėse taip pat yra nustatytos atitinkamos funkcijos Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini), kaip perkančiosios organizacijos (duomenys neskelbtini). Komisija, tirdama viešųjų pirkimų srityje padarytus pažeidimus, nagrinėjo, ar atitinkamus veiksmus atliko (ar privalėjo atlikti) Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas ėjęs pareiškėjas. E. K. nepagristai teigė, kad buvo nubaustas ne dėl jo asmeniškai padarytų tarnybinių nusižengimų, bet dėl jam pavaldžių asmenų neteisėtų veiksmų. Komisijai pagal kompetenciją priklausė tirti tik E. K. ir Ž. M. tarnybinis nusižengimus, o kitų Išvadoje minimų Kauno tardymo izoliatoriaus tarnautojų ar darbuotojų veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo objektas.
13. Teisingumo ministerija akcentavo, kad pataisos pareigūnų tarnybinės atsakomybės ir laikino perkėlimo (grąžinimo) į kitas pareigas institutai tarpusavyje nėra susiję, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas tik laikinai buvo perkeltas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, nėra jo tarnybinę atsakomybę lengvinanti ar šalinanti sąlyga. Tokiam perkėlimui E. K. neprieštaravo. Jeigu pareiškėjas manė, kad Teisingumo ministerija neteisėtai negrąžino jo į ankstesnes pareigas Vilniaus pataisos namuose, šį neveikimą per du mėnesius nuo vienerius metus trukusio perkėlimo į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas pabaigos, t. y., iki 2016 m. balandžio 13 d., galėjo skųsti. Kadangi E. K. to nepadarė, aptarta administracinės bylos dalis turėtų būti nutraukta.
14. Atsakovas pažymėjo, kad galiojančios teisės aktų nuostatos nenustato termino, griežtai ribojančio laikino perkėlimo trukmę. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 181 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintos tik dvi sąlygos: statutinio valstybės tarnautojo rašytinis sutikimas ir atitiktis pareigybės aprašyme nustatytiems specialiesiems reikalavimams. Teisingumo ministerija 2015 m. vasario 2 d. gavo pareiškėjo sutikimą būti laikinai perkeltam į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Palyginus Vilniaus pataisos namų (duomenys neskelbtini) ir Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymuose įtvirtintus specialiuosius reikalavimus, matyti, kad jie yra iš esmės identiški, o E. K. neginčijo, jog bent vieno iš jų neatitinka. Pareiškėjas visą laiką, kai ėjo Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, neprašė jo grąžinti į ankstesnes pareigas, neinformavo apie pakankamos kompetencijos, žinių ar gebėjimų eiti šias pareigas nebuvimą ar panašiai. 2015 m. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje, kurią 2016 m. sausio 19 d. pasirašė teisingumo ministras ir pareiškėjas, E. K. gebėjimai buvo įvertinti kaip geri. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Teisingumo ministerija nevertino jo atitikties keliamiems reikalavimams, tuo labiau kad priverstinio laikino perkėlimo į kitas pareigas teisės aktai nenustato. Jeigu E. K. manė, kad nebuvo pakankamai kompetentingas eiti Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, jis turėjo nesutikti būti perkeliamas, todėl skundo teiginiai apie tariamą gebėjimų ir žinių trūkumą turi būti vertinami kaip būdas išvengti tarnybinės atsakomybės. Diskrecijos teisė išspręsti laikino perkėlimo klausimą priklauso teisingumo ministrui. Pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas buvo perkeltas todėl, kad anksčiau šias pareigas ėjusi Ž. M. buvo perkelta į Kalėjimų departamento (duomenys neskelbtini) pareigas, taigi, buvo būtina nedelsiant užtikrinti tinkamą vadovavimą šiai įstaigai, todėl pagrindas taikyti laikiną perkėlimą egzistavo.
15. Teisingumo ministerija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog tarnybinė nuobauda E. K. buvo skirta už tarnybinius nusižengimus, padarytus jam einant Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, o Statuto 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenis į Kalėjimų departamento direktoriaus, direktoriaus pavaduotojo ir Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos direktoriaus pareigas skiria teisingumo ministras, remiantis Statuto 30 straipsnio 9 dalimi, darytina išvada, kad ir nuobaudą pareiškėjui pagrįstai skyrė būtent teisingumo ministras. Išvadoje yra detaliai nurodyti visi aspektai, į kuriuos buvo atsižvelgta, todėl vien faktas, kad E. K. anksčiau nebuvo baustas, negali turėti didesnės reikšmės nei kitos nustatytos aplinkybės. Pagal Statutą, net vienintelio šiurkštaus pažeidimo pakanka taikyti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, o teisingumo ministras pritarė Komisijos išvadoms, kad pareiškėjas iš viso padarė dvylika tarnybinių nusižengimų, iš kurių trys buvo kvalifikuoti kaip šiurkštūs. Be to, parenkant konkrečią nuobaudą E. K., buvo atsižvelgta ir į jo kaltės formą, ir į tai, jog padaryti pažeidimai susiję su svarbiomis biudžetinės įstaigos veiklos sritimis – viešaisiais pirkimais ir racionaliu valstybės lėšų naudojimu, viena pagrindinių įstaigos (duomenys neskelbtini) funkcijų – tinkamu vadovavimu bei viešųjų finansų valdymo rizikos valdymu, ir į kitas Išvadoje nurodytas aplinkybes. Negalima teigti, kad paskirta nuobauda buvo per griežta. Atsakovas pažymėjo, kad šioje byloje nėra ir negali būti nagrinėjamas Ž. M. skirtos nuobaudos pagrįstumo klausimas, kadangi nei Statute, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtintas kolektyvinės atsakomybės institutas. Be to, negalima teigti, kad E. K. buvo skirta griežtesnė tarnybinė nuobauda nei nustatyta įstatyme. Išvados turinys patvirtina, kad abiejų minėtų asmenų tarnybiniai nusižengimai buvo įvertinti identiškai – jiems buvo siūloma skirti tą pačią nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, todėl pareiškėjui skirtos nuobaudos negalima vertinti kaip griežtesnės. Teisingumo ministras, pasinaudojęs diskrecijos teise, Ž. M. skyrė švelnesnę nuobaudą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Komisija nustatė, jog Ž. M., skirtingai nei E. K., tarnybinė veikla buvo įvertinta gerai ir labai gerai, be to, ji buvo tris kartus skatinta.
16. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad teismui konstatavus, jog valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta nuobauda yra per griežta, ši nuobauda, nesant aplinkybių, kurios eliminuotų galimybę asmeniui iš viso taikyti šią tarnybinės (drausminės) atsakomybės priemonę, turėtų būti keičiama į švelnesnę, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamus įsakymus yra ydingas; jis galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad E. K. nepadarė absoliučiai visų Išvadoje nurodytų tarnybinių nusižengimų. Priešingu atveju tai reikštų, kad pareiškėjas išvengia tarnybinės atsakomybės. Atsakovas nurodė, kad net vienintelio Išvadoje paminėto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo pakanka taikyti pačiai griežčiausiai tarnybinei nuobaudai – atleidimui iš pareigų, todėl net jeigu teismas pripažintų, jog kai kurie epizodai buvo kvalifikuoti netinkamai, paskirtos nuobaudos rūšis turėtų nesikeisti.
17. Atsakovas akcentavo, kad teismui atmetus pirmąjį reikalavimą, t. y., pareiškėjui neįrodžius, jog Įsakymas Nr. 1P-61 ir Įsakymas Nr. 1P-64 yra neteisėti, nėra pagrindo tenkinti ir kitus reikalavimus, kurie, be kita ko, yra prieštaringi. E. K. nuo Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų buvo nušalintas teisingumo ministro 2017 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 1P-17, kurį skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI-2827-331/2017). Šioje byloje pareiškėjas taip pat reikalavo grąžinti jį į tarnybą, bet ne į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini), o Vilniaus pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigas. Šioje byloje E. K. apskritai nenurodė pareigų, į kurias turėtų būti grąžintas, todėl reikalavimas nėra tinkamai suformuluotas. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punkte yra nustatyta, kad skundas paliekamas nenagrinėtas, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, pareiškėjui skirtingose bylose keliant tą patį reikalavimą, šioje byloje aptarta skundo dalis turi būti palikta nenagrinėta. Atsakovas akcentavo, kad sprendžiant iš E. K. argumentų abiejose bylose, jis mano, jog jo perkėlimas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas (ir negrąžinimas į ankstesnes) buvo neteisėtas. Nepaisant to, vidutinį darbo užmokestį jis reikalauja priteisti iš Kauno tardymo izoliatoriaus, o ne iš Vilniaus pataisos namų. Pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigų kategorija yra žemesnė, nei Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų kategorija, o tai lemtų mažesnį darbo užmokestį. Taigi, aptarti pareiškėjo reikalavimai ir jo argumentai skirtingose bylose iš esmės prieštarauja vieni kitiems, todėl turėtų būti atmesti.
18. Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovai palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
19. Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į E. K. skundą prašė skundo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo spręsti išsprendus pareiškėjo skundo dalies dėl atleidimo iš Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų pagrįstumo.
20. Kauno tardymo izoliatorius paaiškino, kad sprendimą atleisti E. K. iš pareigų priėmė teisingumo ministras. Pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatorius yra Kalėjimų departamentui pavaldi valstybės įstaiga. Teisės aktuose nėra nustatyta teisė tardymo izoliatoriui spręsti (duomenys neskelbtini) skyrimo, nuobaudų jam skyrimo ir atleidimo iš tarnybos bei darbo klausimų, todėl ši institucija nepateikė argumentų dėl nuobaudos pareiškėjui skyrimo ir jo atleidimo iš Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų. Kadangi teismas nėra išsprendęs skundo dalies dėl E. K. atleidimo iš Kauno tardymo izoliatorius (duomenys neskelbtini) pareigų ir tarnybos teisėtumo, atsakovui nėra prievolės išmokėti pareiškėjui jo reikalaujamų sumų.
21. Teismo posėdyje atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

6II.

7

22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo E. K. skundą atmetė.
23. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai aptaręs faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atžvilgiu atliktu tarnybiniu patikrinimu, pažymėjo, kad iš Įsakymo Nr. 1P-61 ir Įsakymo Nr. 1P-64 turinio akivaizdu, jog E. K. iš tarnybos buvo atleistas už Išvadoje nustatytus pažeidimus skyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui per paskutinius 12 mėnesių iki šios tarnybinės nuobaudos paskyrimo būtų taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Atsižvelgęs į Statuto 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Įsakymu Nr. 1P-61 E. K. tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – buvo skirta ir Įsakymu Nr. 1P-64 jis iš tarnybos buvo atleistas nustačius, kad padarė šiurkštų tarnybinį pažeidimą, apibrėžtą Valstybės tarnybos įstatyme. Būtent taip ginčijamus įsakymus supranta tiek pareiškėjas, tiek atsakovai.
24. Teismas pažymėjo, kad Išvados turinys patvirtina, jog Komisija konstatavo tris E. K. padarytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus (Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalys): 1) pareiškėjas dėl aplaidumo neužtikrino, kad 2015 m. rugsėjo–spalio mėnesiais vykdant viešųjų pirkimų procedūras, kurių metu Kauno tardymo izoliatorius iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Arvirita“ pagal sąskaitą faktūrą AR Nr. 64 nupirko guolį staklėms, būtų racionaliai naudojamos įstaigos lėšos bei būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų, ir patvirtino 2015 m. spalio 16 d. tiekėjo apklausos pažymą Nr. 71-86 bei pavedė apmokėti PVM sąskaitą faktūrą AR Nr. 64 (toliau –Pirmasis nusižengimas); 2) E. K. 2015 m. kovo ir gegužės mėnesiais bei 2016 m. liepos mėnesį, žinodamas, kad prekės ir paslaugos viešųjų pirkimų būdu neskaidriai perkamos iš su Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojais susijusių įmonių, tyčia, piktnaudžiaudamas tarnyba, sudarė išskirtines sąlygas UAB „Globinta“ laimėti viešuosius pirkimus (toliau – Antrasis nusižengimas); 3) pareiškėjas 2016 m. kovo mėnesį Kauno tardymo izoliatoriaus buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojoms pranešdamas prieš 1–2 dienas apie tarnybinių atlyginimų koeficientų sumažinimą ir priimdamas sprendimą dėl jų darbo užmokesčio sumažinimo, neįvertino teisinio reguliavimo ir Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 1-182 sudarytos Tarybos protokole išdėstytų aplinkybių teisingumo (toliau – Trečiasis nusižengimas).
25. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Komisija nustatė, jog Pirmąjį nusižengimą pareiškėjas padarė 2015 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, Antrąjį – 2015 m. kovo ir gegužės mėnesiais bei 2016 m. liepos mėnesį, o Trečiąjį – 2016 m. kovo mėnesį. Taip pat buvo nustatyta, kad informaciją apie R. K. 2016 m. gruodžio 21 d. skundą ir Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. gruodžio 21 d. nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų Kauno tardymo izoliatoriuje, Teisingumo ministerija gavo su Specialiųjų tyrimų tarnybos 2017 m. sausio 11 d. raštu, prie kurio, be kita ko, buvo pridėtas Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. gruodžio 21 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Komisija tarnybiniam patikrinimui atlikti buvo sudaryta teisingumo ministro 2017 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 1P-14, o teisingumo ministro 2017 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1P-41 tarnybinio patikrinimo terminas buvo pratęstas 30 dienų; Komisija Išvadą surašė 2017 m. balandžio 7 d., o tarnybinė nuobauda E. K. buvo skirta ir jis iš tarnybos buvo atleistas ginčijamais teisingumo ministro 2017 m. balandžio 12 d. įsakymais. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nuo Komisijos nustatyto Pirmojo nusižengimo padarymo iki ginčijamų teisingumo ministro 2017 m. balandžio 12 d. įsakymų priėmimo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai, nuo Antrojo nusižengimo veikų, padarytų 2015 m. kovo ir gegužės mėnesiais, – beveik daugiau nei dveji metai, o nuo padarytų 2016 m. liepos mėnesį – mažiau nei vieneri metai, nuo Trečiojo nusižengimo padarymo – šiek tiek daugiau nei vieneri metai.
26. Teismas, aiškindamas Statuto 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pabrėžė, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintas nebaigtinis kompetentingų institucijų, galinčių atlikti patikrinimą, kurio metu gali būti nustatomas tarnybinis nusižengimas, sąrašas. Nurodytame teisiniame reguliavime sąvoka „kitą patikrinimą“ reiškia, kad Statuto 30 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtintas baigtinis tokių patikrinimų sąrašas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. gruodžio 21 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą turinio akivaizdu, jog ši tarnyba atliko R. K. 2016 m. gruodžio 5 d. skunde nurodytos ir 2017 m. sausio 6 d. pateiktos papildomos informacijos patikrinimą, papildomai apklausė R. K. ir nustatė reikšmingas su nurodytais pažeidimais susijusias aplinkybes. Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. gruodžio 21 d. nutarime nustatyti galbūt padaryti pažeidimai ir su jais susijusios aplinkybės Teisingumo ministerijai ir teisingumo ministrui, atsakingam už Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) paskyrimą į pareigas ir atleidimą iš jų, iki 2017 m. sausio 11 d. nebuvo žinomos. Specialiųjų tyrimų tarnybos 2017 m. sausio 11 d. rašto ir 2016 m. gruodžio 21 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei Išvados turinys patvirtina, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba, atlikdama R. K. pateiktos informacijos pirminį patikrinimą, nustatė aplinkybes, tiesiogiai susijusias su galbūt E. K. padarytais tarnybiniais nusižengimais, taip pat ir šiurkščius tarnybinius nusižengimus, už kuriuos vėliau ginčijamais įsakymais pareiškėjui buvo paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Specialiųjų tyrimų tarnyba sąmoningai, siekdama, kad jie būtų vertinami tarnybinės atsakomybės požiūriu, savo pirminio patikrinimo medžiagą perdavė, be kita ko, už šios rūšies atsakomybės taikymą atsakingai institucijai – Teisingumo ministerijai.
27. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktas R. K. 2016 m. gruodžio 5 d. skunde nurodytos ir 2017 m. sausio 6 d. pateiktos papildomos informacijos pirminis patikrinimas, kurį atlikusi Specialiųjų tyrimų tarnyba 2016 m. gruodžio 21 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o pirminio patikrinimo rezultatus su 2017 m. sausio 11 d. raštu persiuntė Teisingumo ministerijai, turi būti laikomas kitu patikrinimu, už kurio metu nustatytus E. K. galbūt padarytus tarnybinius pažeidimus pagal Statuto 30 straipsnio 3 dalį tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta ne vėliau kaip per trejus metus nuo tokių tarnybinių nusižengimų padarymo dienos. Nagrinėjamu atveju Specialiųjų tyrimų tarnybos atlikto R. K. 2016 m. gruodžio 5 d. skunde nurodytos ir 2017 m. sausio 6 d. pateiktos papildomos informacijos pirminio patikrinimo nelaikant Statuto 30 straipsnio 3 dalyje nurodytu kitu patikrinimu, už kurio metu nustatytus pareiškėjo galbūt padarytus tarnybinius pažeidimus pagal Statuto 30 straipsnio 3 dalį tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per trejus metus nuo tokių tarnybinių nusižengimų padarymo dienos, nepagrįstai būtų sudarytos sąlygos statutiniam valstybės tarnautojui (įstaigos (duomenys neskelbtini)) formaliais pagrindais išvengti tarnybinės atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad E. K., teigdamas, jog nebuvo atliktas joks kompetentingos institucijos tarnybinis ar kitoks patikrinimas, netinkamai įvertino susiklosčiusias faktines aplinkybes, todėl jo teiginį dėl nuobaudos paskyrimo, nesilaikant Statuto 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto naikinamojo termino tarnybinei nuobaudai skirti, atmetė kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad pareiškėjas nepagrįstai teiginį, jog nagrinėjamoje byloje taikant atsakomybę už nustatytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus turėjo būti taikomas vienerių metų naikinamasis terminas, grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1159/2014, pateiktais išaiškinimais, kadangi E. K. minimos ir nagrinėjamos administracinių bylų ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.
28. Įvertinęs Komisijos 2017 m. vasario 13 d. pranešimo, 2017 m. kovo mėnesio, 2017 m. kovo 23 d. raštų ir pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. pateikto paaiškinimo bei 2017 m. kovo 13 d. ir 2017 m. kovo 28 d. papildymų turinį, teismas konstatavo, kad E. K. buvo sudarytos pakankamos galimybės pasiaiškinti dėl visų Komisijos 2017 m. vasario 13 d. pranešime nurodytų galbūt padarytų tarnybinių pažeidimų. Pareiškėjui buvo suteikta 2017 m. vasario 13 d. pranešimo pateikimo jam dieną turėta informacija ir visi Teisingumo ministerijos turėti dokumentai, taip pat ir susiję su aplinkybėmis, kurias Komisija vėliau priimtoje Išvadoje įvertinto kaip galbūt pareiškėjo padarytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad E. K. nebuvo užtikrinta galimybė suvokti, jog jis įtariamas padaręs tarnybinius nusižengimus, už kuriuos ginčijamais teisingumo ministro įsakymais jam buvo skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, ar kad jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą, be kita ko, pateikdamas paaiškinimus dėl nusižengimų, kurių padarymu buvo įtariamas. Teismo nuomone, 2017 m. vasario 13 d. pranešimas apie tarnybinius nusižengimus buvo pakankamai aiškus ir išsamus. Komisijos pateiktas pranešimas, vėlesni raštai ir E. K. paaiškinimas bei jo papildymai sudarė visas prielaidas jo atžvilgiu atlikti išsamų ir objektyvų tyrimą. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje iš esmės nėra ginčo dėl kitų tarnybinės nuobaudos pareiškėjui skyrimo procedūrų teisėtumo, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad priimant ginčijamus įsakymus ir E. K. skiriant tarnybinę nuobaudą, buvo laikytasi visų Statute ir Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėse nustatytų procedūrų. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas plačiau šio klausimo nenagrinėjo.
29. Teismas pažymėjo, kad Komisija, siekdama nustatyti iš UAB „Arvirita“ atlikto pirkimo, kurio metu pagal sąskaitą faktūrą AR Nr. 64 nupirko guolį staklėms, teisėtumą, vertino pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. paaiškinime ir jo 2017 m. kovo 13 bei 2017 m. kovo 28 d. papildymuose pateiktą informaciją, dokumentus, gautus iš Kauno tardymo izoliatoriaus, taip pat apklausė Kauno tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus vyriausiąjį specialistą A. R.. Teismas sutiko su komisijos nuomone, kad pirkimas iš UAB „Arvirita“ buvo atliktas pagal Kauno tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko A. A. 2015 m. rugsėjo 1 d. tarnybinį pranešimą Nr. 9-1161, taip pažeidžiant šio pirkimo vykdymo metu galiojusios redakcijos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2014 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 1-201 patvirtintose Viešųjų pirkimų organizavimo ir kontrolės Kauno tardymo izoliatoriuje taisyklėse (toliau – Viešųjų pirkimų taisyklės) nustatytą teisinį reguliavimą, nes pagal jį, galimybė įsigyti paslaugas pagal tarnybinį pranešimą nebuvo numatyta. Teismas taip pat sutiko, kad tarnybiniame pranešime nebuvo pagrindinės informacijos pirkimams planuoti, vertėms apskaičiuoti, pirkimo būdui parinkti, pirkimo užduočiai apibrėžti ir pirkimui vykdyti, todėl pirkimo procedūrų pradėjimas ir vykdymas tokiu atveju iš esmės liko nepagrįstas, o pirkimo užduotis (ir objektas) aiškiai neapibrėžta. Iš 2015 m. spalio 16 d. tiekėjo apklausos pažymos Nr. 71-86 turinio matyti, kad apklausa buvo vykdoma žodžiu, tačiau joje nurodyta, kad pirkimas atliktas vadovaujantis Viešųjų pirkimų taisyklių 37.6.1 papunkčiu, kuriame numatytas pirkimo būdas apklausiant raštu; joje nurodytos papildomos prekės, t. y. 6 guoliai, 2 diržai, 1 guolių tepalas, nors tokios prekės tarnybiniame pranešime Nr. 9-1161 nebuvo nurodytos, o jų poreikis nebuvo pagrįstas jokiais dokumentais; ši pažyma buvo patvirtinta pareiškėjo. Taip pat nustatyta, kad visi tiekėjai pasiūlymus pateikė raštu, kurie Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo registruoti. Iš pateiktų pasiūlymų turinio matyti, kad UAB „ARV“ ir UAB „Stadoma“ pateikė pasiūlymus dėl 7 prekių, o tiekėja UAB „Arvirita“ – dėl 8 (papildomai pasiūlyme nurodyta juosta „DNAR“), šie skirtumai nebuvo paaiškinti ir visi trys tiekėjai įtraukti į pasiūlymų eilę. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog tokiais veiksmais buvo pažeistas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas skaidrumo principas.
30. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Komisija nustatė, jog nors 2015 m. spalio 16 d. tiekėjo apklausos pažymoje Nr. 71-86 buvo nurodytos 2015 m. spalio 8 d. apklaustų trijų tiekėjų kainos, nustatyta pasiūlymų eilė ir nuspręsta sudaryti žodinę sutartį su UAB „Arvirita“, kitų dviejų įmonių, t. y. UAB „Stadoma“ ir UAB „Arvirita“, veikla buvo nesusijusi su perkamu objektu. UAB „Stadoma“ veiklos sritys yra elektros instaliacijos darbai, taip pat nurodyta, kad minėta įmonė atlieka pereinamųjų varžų matavimus, šalina elektros gedimus ir panašiai. UAB „Arvirita“ veiklos sritys yra apsaugos sistemos patalpoms, priešgaisrinė sauga, sistemos. Teismas pažymėjo, kad pateiktoje patikrinimo medžiagoje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių nurodytas Komisijos išvadas, todėl šiuos Komisijos teiginius laikė neįrodytais.
31. Komisija nustatė, kad UAB „Arvirita“ dar 2015 m. spalio 13 d. surašė PVM sąskaitą faktūrą AR Nr. 64, kurioje nurodyta kaina – 550,32 Eur su PVM, nors teikėjų pasiūlymų eilė ir laimėtojas nebuvo nustatyti, ir konstatavo, kad UAB „Arvirita“ PVM sąskaitoje faktūroje AR Nr. 64 nurodytos prekės buvo įsigytos iki užbaigiant viešojo pirkimo procedūras. Teismas sutiko su šia aiškiai surinktais įrodymais pagrįsta Komisijos pozicija. Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su Išvadoje surinkta informacija, kad apie tuo metu viešai skelbtas prekių, kurios buvo įsigytos iš UAB „Arvirita“, kainas ir kad tuo metu tinkamai planuojant bei vykdant viešąjį pirkimą praktiškai visas prekes, kurias Kauno tardymo izoliatorius įsigijo iš UAB „Arvirita“, Kauno tardymo izoliatorius galėjo įsigyti kelis ar keliolika kartų pigiau. Šias išvadas Komisija pagrindė viešai prieinamais duomenimis ir tiksliai nurodė tokiomis prekėmis prekiavusias įmones bei prekių kainas, o pareiškėjas jokių šiuos Komisijos teiginius paneigiančių įrodymų nepateikė.
32. Atsižvelgęs į tai, kad E. K. tvirtino 2015 m. spalio 16 d. tiekėjo apklausos pažymą Nr. 71-86, o 2015 m. spalio 26 d. Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriui pavedė apmokėti UAB „Arvirita“ PVM sąskaitą faktūrą AR Nr. 64, teismas konstatavo, jog pareiškėjui, kaip įstaigos (duomenys neskelbtini), buvo arba turėjo būti žinoma visa su šiuo pirkimu susijusi informacija, todėl jis privalėjo sustabdyti tokį viešąjį pirkimą. Teismo nuomone, E. K. neveikimas šiuo atveju pagrįstai buvo įvertintas kaip aplaidumas, dėl kurio buvo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas skaidrumo principas, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 1–3 punktai, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 bei 6 punktai. Teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerijos atlikto tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyti visi pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad E. K. padaryto Pirmojo nusižengimo veikoje yra įstatymų ypatingai saugomų vertybių pažeidimo elementų, o tarnybinis nusižengimas atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje nustatytą šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoką, jis gali būti pripažintas kitu nusižengimu, kuriuo šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms, kaip nustatyta minėto įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 10 punkte, todėl Komisija Išvados 19 dalies 8.2 punkte teisėtai ir pagrįstai šį tarnybinį nusižengimą įvardijo kaip šiurkštų.
33. Teismas pažymėjo, kad Komisija surinko ir vertino visus dokumentus, susijusius su viešaisiais pirkimais iš UAB „Globinta“, kurie Kauno tardymo izoliatoriuje buvo įvykdyti nuo tada, kai pareiškėjas jau buvo perkeltas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, t. y., nuo 2015 m. vasario 12 d. Komisija taip pat vertino E. K. 2017 m. vasario 23 d. paaiškinime ir jo 2017 m. kovo 13 d. bei 2017 m. kovo 28 d. papildymuose pateiktą informaciją, susijusią su viešaisiais pirkimais iš UAB „Globinta“, apklausė Kauno tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus sandėlio vedėją V. P.. Patikrinimo medžiagoje esantys įrodymai patvirtina Komisijos nustatytas aplinkybes, kad Kauno tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus sandėlio vedėja dirbusi V. P. yra įmonės UAB „Rodasė“ vienintelė akcininkė, o jos sūnus – UAB „Globinta“ vienintelis akcininkas; UAB „Globinta“ nuolat ir dideliais kiekiais išrašinėjo sąskaitas faktūras ir jose buvo skaidomi perkamų prekių kiekiai. Patikrinimo medžiagoje surinkti įrodymai pagrindžia Išvados 51 puslapyje pateiktuose pavyzdžiuose nurodytas aplinkybes, susijusias su Kauno tardymo izoliatoriaus 2015 m. kovo mėnesį vykdytu pirkimu ir 2016 m. liepos mėnesį vykdytu pirkimu, kuriuos laimėjo UAB „Globinta“. Teismas neturėjo pagrindo netikėti Išvadoje nurodyta informacija, kad UAB „Globinta“ ir UAB „Rodasė“ tiekiamų prekių vienintelis pirkėjas buvo Kauno tardymo izoliatorius, t. y., jo pirkimai sudarė 100 procentų šių įmonių apyvartos, o iš šių įmonių buvo įsigyjamos kanceliarijos ir kitos smulkios prekės itin dideliais kiekiais, per šias įmones taip pat buvo vykdomi kiti smulkūs pirkimai.
34. Įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir patikrinimo medžiagoje surinktus dokumentus, teismas sutiko su Komisijos 5.7 punkte padaryta išvada, kad apie šį sistemiškai pasikartojantį pirkimą iš Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojos V. P. artimiems giminaičiams priklausančių (valdomų) įmonių pareiškėjas negalėjo nežinoti, nes Kauno tardymo izoliatoriaus vardu pasirašydavo sutartis, jo nukreipiamose vykdyti paraiškose aiškiai matomi nuolat besikartojantys tiekėjų pavadinimai, kartu su pirkimo dokumentais nuolat buvo pateikiami minėtų įmonių dokumentai, kuriuose buvo nurodyti dalyvaujančių įmonių direktorių vardai ir pavardės. Komisija pagrįstai konstatavo, kad E. K., žinodamas V. P. sąsajas su UAB „Globinta“, sudarė išskirtines sąlygas šiai įmonei laimėti viešuosius pirkimus, ir tokius jo veiksmus vertino kaip tyčinius, padarytus piktnaudžiaujant tarnyba. Teismas taip pat sutiko su Komisijos nuomone, kad tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad galima pagrįstai teigti, jog E. K. piktnaudžiavo tarnyba, t. y., tarnybinę padėtį naudojo ne tarnybos interesais ir ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus bei viršijo jam suteiktus įgaliojimus. Teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerijos atlikto tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyti visi pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, o tarnybinis nusižengimas atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje nustatytą šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoką, jis gali būti pripažintas kitu nusižengimu, kuriuo šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms, kaip tai nustatyta minėto įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 10 punkte, todėl Komisija Išvados 19 dalies 8.2 punkte teisėtai ir pagrįstai šį tarnybinį nusižengimą įvardijo kaip šiurkštų.
35. Išvados 8 dalyje Komisijos nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo 2016 m. kovo mėnesį priimtu sprendimu dėl darbo užmokesčio Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojoms J. K., L. A. ir D. S. sumažinimo, įvertinęs visų byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, teismas konstatavo, kad Komisija nagrinėjamu atveju surinko ir vertino susijusius dokumentus. Taip pat Komisija vertino pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. paaiškinime ir jo 2017 m. kovo 13 d. bei 2017 m. kovo 28 d. papildymuose pateiktą aktualią informaciją. Patikrinimo medžiagoje esantys įrodymai patvirtina, kad E. K. 2016 m. kovo 25 d. pasirašė sutikimus, adresuotus Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojoms, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. joms bus pakeisti (sumažinti) tarnybinio atlyginimo koeficientai, informacija, susijusi su kitų darbo sutarties sąlygų (atliekamų funkcijų kiekiu ar kita) pasikeitimu, nebuvo nurodyta, su sutikimais J. K. ir D. S. pasirašytinai susipažino 2016 m. kovo 30 d., o L. A. – 2016 m. kovo 29 d., t. y., likus atitinkamai vienai ir dviem dienoms iki sprendimo mažinti tarnybinio atlyginimo koeficientą.
36. Įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir patikrinimo medžiagoje surinktus dokumentus, teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas 2016 m. kovo mėnesio sprendimą sumažinti darbo užmokestį minėtoms Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojoms priėmė žinodamas, kad taip pažeidžia tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos darbo kodekso 203 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio įspėjimo terminą ir sąmoningai nevertindamas teisinio reglamentavimo bei Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 1-182 sudarytos Tarybos protokole išdėstytų aplinkybių teisingumo. Teismas sutiko su Komisijos nuomone, kad tokiais veiksmais E. K. pažeidė Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 7.2 papunktį, Darbo kodekso 203 straipsnį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą (nurodytas 1 punktas laikytinas rašymo apsirikimu), Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerijos atlikto tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyti visi pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, o tarnybinis nusižengimas atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytą šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoką, kadangi buvo tiesiogiai pažeista Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojų J. K., L. A. ir D. S. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą, t. y., sumažintas darbo užmokestis buvo pradėtas mokėti anksčiau, nei suėjo vieno mėnesio įspėjimo terminas.
37. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad padarius išvadą, jog visi trys tarnybiniai nusižengimai atitinka šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoką, turi būti konstatuojama, kad teisingumo ministras Įsakymu Nr. 1P-61 turėjo teisę E. K. skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas neturėjo pagrindo pritarti pareiškėjo argumentams, kad už tris šiurkščius tarnybinius nusižengimus jam skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – yra neprotinga ar neproporcinga. Teismas pažymėjo, kad Ž. M. tarnybinės atsakomybės, taigi ir tarnybinės nuobaudos parinkimo, klausimas nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl jo plačiau nenagrinėjo. Teismas, įvertinęs E. K. padarytų tarnybinių pažeidimų turinį, tai, kad jis ginčo laikotarpiu ėjo Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, konstatavo, kad pareiškėjo padaryti tarnybiniai nusižengimai yra akivaizdūs, o jam paskirta tarnybinė nuobauda yra proporcinga. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino E. K. teiginius, kad Išvadoje nurodytus pažeidimus iš esmės darė kiti darbuotojai, o atsakomybė buvo perkelta tik laikinai į pareigas perkeltam pareiškėjui. Teismo nuomone, tai, kad kiti Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojai galbūt netinkamai vykdė savo funkcijas, niekaip nepaneigia E. K., kaip Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini), pareigos užtikrinti, kad jo vadovaujama įstaiga jai pavestas funkcijas atliktų nepažeisdama galiojančių teisės aktų. Pareiškėjas aktualiu laikotarpiu buvo įstaigos (duomenys neskelbtini), todėl jis privalėjo ex officio (lot. pagal pareigas) veikti išimtinai dėl Kauno tardymo izoliatoriaus interesų. Tokio elgesio neatitiko jo pasirinktas elgesio modelis toleruoti Kauno tardymo izoliatoriuje vykdomus įstatymų pažeidimus.
38. Teismas nurodė, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog E. K. sutiko su perkėlimu ir įsakymo, kuriuo buvo perkeltas, neginčijo. Vadinasi, perkėlimas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas nagrinėjamu atveju suponuoja pareiškėjo pareigą, vadovaujantis Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareiginiais nuostatais, tinkamai ir laiku vykdyti Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas bei prisiimti visą atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Įvertinus teisingumo ministro 2015 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. 1P-6, kuriuo E. K. buvo perkeltas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, turinį, jo teisinius pagrindus, inter alia (lot. be kita ko), tuo metu galiojusios redakcijos Statuto 38 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, akivaizdu, kad jame įtvirtintas pareigūno laikino perkėlimo į kitas pareigas trukmės ribojimas, nustatant vienerių metų terminą per penkerius jo tarnybos metus, neeliminuoja taip perkelto asmens pareigos tinkamai vykdyti jam patikėtas laikinai vykdyti funkcijas net ir tuo atveju, jeigu laikinojo perkėlimo laikotarpis viršija vienerių metų per paskutinius penkerius metus laikotarpį. Atsižvelgęs į tai, kad nei 2015 m. vasario 4 d. įsakymas Nr. 1P-6, kuriuo E. K. buvo laikinai perkeltas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, nei teisingumo ministerijos galimas neveikimas, nesugrąžinant pareiškėjo į iki perkėlimo eitas Vilniaus pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigas, nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas, bei įvertinęs tai, kad E. K. į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas buvo perkeltas jam sutikus, o laikinojo perkėlimo metu neišreiškė jokio noro būti grąžintas į iki perkėlimo eitas Vilniaus pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigas, teismas padarė išvadą, kad tai, jog pareiškėjas teisingumo ministro 2015 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 1P-6 į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas buvo perkeltas laikinai, neturi jokios įtakos šioje byloje nagrinėjamų Įsakymo Nr. 1P-61 ir Įsakymo Nr. 1P-64 teisėtumui bei pagrįstumui, o aplinkybės, susijusios su pareiškėjo perkėlimu iš Vilniaus pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigų į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš pareigų.
39. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad E. K., kaip įstaigos (duomenys neskelbtini), privalėjo pats pasirūpinti ir susipažinti su jo pareigybei keliamais reikalavimais. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtį einant (duomenys neskelbtini) pareigas pataisos įstaigų sistemoje, Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų vykdymo trukmę, E. K. paaiškinimuose bei skunde nurodytus argumentus, padarė išvadą, kad nors pareiškėjas formaliai Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo nėra pasirašęs, jam apie šiame aprašyme nurodytus Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) keliamus reikalavimus, užduotis ir atliekamas funkcijas buvo žinoma, todėl nurodytas faktas turi būti vertinamas kaip formalus pažeidimas, nesudarantis pagrindo E. K. netaikyti tarnybinės atsakomybės ar jam skirti švelnesnę tarnybinę nuobaudą.
40. Teismas atkreipė dėmesį, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas apie kompetencijos Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) funkcijoms atlikti trūkumą būtų informavęs sprendimą jį perkelti į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas priėmusius pareigūnus – teisingumo ministrą ir (arba) Kalėjimų departamento direktorių. Atsižvelgęs į tai, E. K. teiginius dėl kompetencijos trūkumo teismas vertino kritiškai ir laikė jo gynybine pozicija.
41. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas konstatavo, kad Įsakymas Nr. 1P-61 ir Įsakymas Nr. 1P-64 yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti. Taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti ir kitus E. K. skunde išdėstytus reikalavimus. Atmetus pareiškėjo skundą, nebuvo patenkintinas ir jo reikalavimas priteisti teismo išlaidų atlyginimą.
42. Teismas pažymėjo, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė ir daugiau argumentų, tačiau jie nėra esminiai, sprendžiant šią administracinę bylą, ir niekaip nekeičia sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo. Atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

8III.

9

43. Pareiškėjas E. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymą Nr. 1P-61 bei Įsakymą Nr. 1P-64, grąžinti pareiškėją į eitas valstybės tarnautojo pareigas, E. K. iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo grąžinti į pareigas įvykdymo dienos. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų teismo išlaidų atlyginimą.
44. Apeliantas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės vertino Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse nurodytus nusižengimus ir su šiais pažeidimais susijusius klausimus, tačiau nevertino kitų Išvados 5.1, 5.2, 5.3, 5.4, 6, 7, 10, 16 ir 17 dalyse aptartų nusižengimų ir procedūros laikymosi jų atžvilgiu. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus, kad turėtų būti vertinami ir kiti Išvadoje nurodyti pareiškėjo neva padaryti nusižengimai ir su tuo susiję procedūriniai klausimai, E. K. prašo teismo vadovautis jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais ir motyvais, kurie apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo apibrėžtų ginčo ribų nėra kartojami.
45. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir padaryta išvada, kad skiriant jam tarnybinę nuobaudą, nebuvo praleisti imperatyvūs naikinamieji terminai tokiai nuobaudai skirti. E. K. nuomone, teismas ne tik netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau ir netinkamai taikė bei aiškino Statuto 30 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas net nevertino Specialiųjų tyrimų tarnybos atlikto pirminio patikrinimo ribų, nenustatė, kokie konkretūs neva pareiškėjo padaryti nusižengimai buvo tirti, kokie nusižengimai buvo aiškiai nustatyti, tiesiog nurodydamas, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos ir šios institucijos atliktas R. K. skundo įvertinimas yra laikomas kitu kompetentingos institucijos patikrinimu. E. K. nuomone, Specialiųjų tyrimų tarnyba šiuo atveju negali būti laikoma kompetentinga institucija, o jos atliktas R. K. skundo įvertinimas negali būti laikomas kitu patikrinimu Statuto 30 straipsnio 3 dalies prasme. Padarius priešingas išvadas, toks pripažinimas reikštų pripažinimą, kad buvo praleistas Statuto 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas dviejų mėnesių terminas nuobaudai skirti.
46. E. K. akcentuoja, kad Statuto 30 straipsnio 3 dalis nustato kelis imperatyvius naikinamuosius terminus tarnybinei nuobaudai skirti, kurie priklauso nuo joje išvardytų aplinkybių, tačiau šiuo atveju esminės yra šios nuostatos: 1) tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos arba per du mėnesius nuo kompetentingos institucijos atlikto tyrimo (patikrinimo) dienos, kai kompetentinga institucija atlieka tyrimą (patikrinimą); 2) tarnybinė nuobauda skiriama per vienerius metu nuo tarnybinio nusižengimo padarymo arba per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos, jeigu tarnybinis nusižengimas nustatomas kompetentingai institucijai atliekant patikrinimą (patikrinimą). Pareiškėjo nuomone, skiriant jam tarnybinę nuobaudą, bet kuriuo atveju buvo praleistas terminas jai skirti.
47. E. K. nurodo, kad atsakovo atliktas tarnybinio nusižengimo patikrinimas dėl jo veiksmų buvo privalomas remiantis vien Statutu bei Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėmis, ir negali būti laikomas nei auditu, nei piniginių ar kitokių vertybių inventorizacija, nei tuo labiau kompetentingos institucijos patikrinimu. Be to, negalima daryti išvados, kad vien dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos atlikto R. K. skundo įvertinimo pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikomas trejų metų terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Atsižvelgęs į tai, kad Statuto 30 straipsnio 3 dalies norma yra iš esmės panaši į Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, E. K. rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo išaiškintos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatos, ir teigė, kad kompetentinga institucija bei jos atliktas patikrinimas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies ir Statuto 30 straipsnio 3 dalies prasme neturėtų būti suprantama per se (lot. pats savaime) kaip bet kokia trečioji institucija, kuri atlieka bet kokį bet kokio į ją besikreipusio asmens pateikto skundo, aplinkybių ir panašiai įvertinimą, o turėtų būti suprantama kaip tokia, kuri atlieka tyrimą (patikrinimą) kaip iš tiesų kompetentinga institucija su tarnybiniu nusižengimu tiesiogiai susijusių aplinkybių ribose. Pareiškėjo nuomone, taip pat svarbu, kad įstatyme kompetentinga įvardijama institucija, atlikusi patikrinimą, ne tik nustatytų nusižengimus, bet šie nustatyti nusižengimai objektyvia prasme būtų tokie patys, už kuriuos valstybės tarnautojui skiriama tarnybinė nuobauda. Kitaip aiškinant šią normą, susidarytų prielaidos teigti, kad kreipusis į bet kokią instituciją su skundu, ginčijant tam tikrus valstybės tarnautojo veiksmus, kai tokia institucija net nekompetentinga spręsti tokių klausimų, susidarytų ydingai palankios sąlygos plečiamai aiškinti aptariamas teisės normas bei piktnaudžiauti tokiu išaiškinimu, ypač tais atvejais, kai minimalus įstatyme nustatytas terminas tarnybinei nuobaudai skirti faktiškai jau yra suėjęs.
48. E. K. pažymi, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba savęs nelaikė kompetentinga institucija pradėti ikiteisminį tyrimą dėl R. K. skunde nurodytų aplinkybių. Ši institucija nenustatė pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo, kaip to reikalauja Statuto 30 straipsnio 3 dalis, o to padaryti ir negalėjo, kadangi ji neturi kompetencijos tirti bei nustatinėti ne korupcinio pobūdžio veikų. Taigi, nėra nei loginio, nei teisinio pagrindo Specialiųjų tyrimų tarnybą ir šios institucijos atliktą skundo duomenų patikslinimą laikyti kompetentingos institucijos patikrinimu Statuto 30 straipsnio 3 dalies prasme. Pareiškėjo nuomone, Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktą skundo duomenų patikslinimą pripažinus kompetentingos institucijos atliktu kitu patikrinimu, būtų priimtas itin ydingas precedentas, nepagrįstai išplečiantis Statuto 30 straipsnio 3 dalies taikymo sritį ir sudarantis prielaidas tarnybines nuobaudas taikančiam subjektui išvengti įstatyme nustatyto sutrumpinto termino tarnybinei nuobaudai skirti.
49. E. K. atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino Specialiųjų tyrimų tarnybos priimtų dokumentų turinio, o tik formaliai nurodė, jog ši institucija atliko R. K. skunde nurodytos informacijos patikrinimą, papildomai ją apklausė ir taip neva nustatė reikšmingas su nurodytais pažeidimais tiesiogiai susijusias aplinkybes, taip pat ir šiurkščius pažeidimus, už kuriuos pareiškėjui buvo taikyta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos.
50. E. K. akcentuoja, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. gruodžio 21 d. nutarime nėra nurodyta, jog buvo nustatytas jo padarytas viešųjų pirkimų procedūros pažeidimas Kauno tardymo izoliatoriuje, įsigyjant guolius iš UAB „Arvirita“. Ši institucija R. K. skundo motyvus vertino baudžiamosios teisės kontekste, o nustačiusi, kad pateikti duomenys nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, išsamiau pažeidimų nenagrinėjo, jų nekonstatavo ir duomenų teisingumo nevertino. Pareiškėjo nuomone, Išvadoje buvo konstatuotas savarankiškas ir skirtingas tarnybinis pažeidimas – viešųjų pirkimų procedūros pažeidimas, įsigyjant prekes iš UAB „Arvirita“, kuris nebuvo analizuotas.
51. E. K. teigia, kad minėtame nutarime Specialiųjų tyrimų tarnyba dėl Antrojo nusižengimo tik nurodė, kad buvo pateikti tam tikri duomenys apie galbūt neracionalų lėšų panaudojimą Kauno tardymo izoliatoriuje, galbūt netinkamai organizuojamus viešuosius pirkimus, galimus viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje pažeidimus, tačiau konkretūs pažeidimai nebuvo detalizuoti, nekonstatuota, kad pažeidimai tikrai buvo, kas juos padarė ir taip toliau. Specialiųjų tyrimų tarnyba nurodytus R. K. skundo motyvus taip pat vertino baudžiamosios teisės kontekste, o nustačiusi, kad duomenys nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, išsamiau pažeidimų nenagrinėjo ir jų nekonstatavo. Taigi, minėtame nutarime nėra nurodyta, kad buvo nustatytas E. K. padarytas viešųjų pirkimų procedūros pažeidimas, įsigyjant prekes iš UAB „Globinta“.
52. Pareiškėjas nurodo, kad R. K. Specialiųjų tyrimų tarnybai pateiktame 2016 m. gruodžio 5 d. skunde nebuvo nurodytos absoliučiai jokios aplinkybės dėl Trečiojo nusižengimo. Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. gruodžio 21 d. nutarime nėra nieko nurodyta dėl Trečiojo nusižengimo ar jo sudėties, neaptartos absoliučiai jokios aplinkybės, kurios vėliau buvo nustatytos Išvadoje. Be to, Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. gruodžio 21 d. nutarime nurodyta, kad nebuvo nustatyta aplinkybių, jog buvo pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, todėl nėra jokių prielaidų teigti, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba nustatė aptartą pareiškėjo padarytą pažeidimą. E. K. pažymi, kad Komisija nustatė savarankiškus ir skirtingus tarnybinius nusižengimus, negu buvo įvardinti R. K. skunde ar minėtame Specialiųjų tyrimų tarnybos nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
53. Kadangi minėta institucija Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo nusižengimų iš esmės nenustatė, pareiškėjo nuomone, nėra jokio pagrindo jos atlikto skundo preliminaraus vertinimo laikyti kompetentingos institucijos atliktu kitu patikrinimu Statuto 30 straipsnio 3 dalies prasme ir jo neva padarytiems nusižengimams taikyti trejų metų terminą nuobaudai skirti. E. K. nuomone, Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktas preliminarus duomenų vertinimas turėtų būti laikomas oficialios informacijos pateikimu, kuris tik sudaro pagrindą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Aplinkybė, kad atsakovas tarnybinę nuobaudą pareiškėjui paskyrė praleidęs nustatytą imperatyvų terminą, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, yra pakankamas pagrindas panaikinti atsakovo įsakymą, kuriuo ši nuobauda buvo paskirta.
54. E. K. akcentuoja, kad kompetentingos institucijos atliktas tarnybinis ar kitas tyrimas (patikrinimas), su kuriuo siejamas termino tarnybinei nuobaudai skirti prailginimas iki trejų metų, turi tiesioginį ryšį su tarnybinės nuobaudos skyrimo dviejų mėnesių terminu nuo tokio kompetentingos institucijos tyrimo (patikrinimo) pabaigos dienos. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėjo nuomone, sistemiškai aiškinant, logikai ir šios normos paskirčiai prieštarautų aiškinimas, kad kompetentingos institucijos atliktas patikrinimas leidžia tarnybines nuobaudas taikančiam subjektui taikyti ilgesnį trejų metų terminą nuo nusižengimo padarymo tarnybinei nuobaudai skirti, bet jo neįpareigoja nuostata, kad tarnybinė nuobauda, kai kompetentinga institucija atlieka tyrimą, turi būti paskirta ne vėliau kaip per du mėnesius nuo jos atlikto tyrimo pabaigos dienos.
55. E. K. pažymi, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba nutarimą, kuriuo baigė patikrinimą, priėmė 2016 m. gruodžio 21 d., todėl laikant, kad minėta institucija atliko kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinė nuobauda pareiškėjui turėjo būti skirta iki 2017 m. vasario 21 d. Minėtą nutarimą atsakovas neabejotinai gavo 2017 m. sausio 11 d., todėl skaičiuojant nuo šios dienos, tarnybinė nuobauda E. K. turėjo būti skirta iki 2017 m. kovo 11 d. Taigi, skiriant nuobaudą 2017 m. balandžio 12 d., tai buvo padaryta akivaizdžiai praleidus aptartą dviejų mėnesių terminą, o šio termino praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančia. Atsakovas, gavęs informaciją dar 2017 m. sausio 11 d., nepagrįstai delsė priimti atitinkamus sprendimus, todėl Statuto 30 straipsnio 3 dalies nuostata, įtvirtinanti imperatyvųjį dviejų mėnesių terminą, buvo pažeista dėl atsakovo kaltės, nerūpestingo delsimo ir neveiklumo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktas R. K. skundo įvertinimas laikytinas kompetentingo subjekto atliktu kitu patikrinimu, iš esmės nevertino, ar atsakovas nepraleido kito Statuto 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto dviejų mėnesių termino tarnybinei nuobaudai skirti, kuris siejamas su kompetentingos institucijos tyrimo pabaiga, todėl jo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
56. Pareiškėjo nuomone, teismas taip pat netinkami vertino Statuto 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų naikinamųjų terminų tikslą ir paskirtį, o tai galbūt lėmė netinkamą sprendimo motyvavimą bei normų aiškinimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad įstatyme nustatyto termino tarnybinei nuobaudai skirti praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje terminų tarnybinei nuobaudai skirti tikslai nėra plačiau aptarti, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nagrinėjant darbo bylas dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vertinama, kad termino drausminei nuobaudai skirti tikslas yra susijęs su tuo, kad dėl darbuotojo padaryto pažeidimo būtų apsisprendžiama nedelsiant, operatyviai, per kuo įmanomai trumpesnį laiką, nes kitu atveju būtų pažeidžiami tokio darbuotojo teisėti lūkesčiai. Be to, viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas: „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti. Nei Statute, nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad praleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminus, galima skirti tarnybinę nuobaudą. Įstatyme nėra apibrėžta, kad naikinamieji terminai skaičiuojami ar taikomi kitaip įstaigos (duomenys neskelbtini), kad jie netaikomi padarius šiurkščius pažeidimus. Kiek pareiškėjui žinoma, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra pasitaikę atvejų, kai tarnybinės nuobaudos skyrimo termino praleidimas būtų buvęs pateisintas ir tarnybinė nuobauda nebūtų panaikinta, praleidus imperatyvųjį naikinamąjį terminą.
57. E. K. atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau ir netinkamai taikė bei aiškino teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą. Teismas ignoravo pareiškėjo argumentus dėl teisės į tinkamą pasiaiškinimą pažeidimo, o tik lakoniškai išvardino kai kuriuos dokumentus, konkrečiai nevertindamas jų turinio. E. K. nesutinka, kad atsakovas procedūrinių pažeidimų nepadarė. Pažymi, kad Teisingumo ministerija šiurkščiai praleido Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių 60 ir 61 punktuose nustatytus terminus. Komisija, tirdama nusižengimą, nevisapusiškai išsiaiškino tariamų nusižengimų aplinkybes, neapklausė Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojų, kurių paaiškinimai būtų svarbūs. Buvo apklausiami tam tikri selektyviai atrinkti asmenys, tačiau išsamiai išsiaiškinti aplinkybių ir išgirsti paties pareiškėjo paaiškinimų žodžiu Komisija nesistengė, o apsiribojo tik neaiškiai, nekonkrečiai ir nesuprantamai parengtu pranešimu apie nusižengimus. Komisija, tirdama nusižengimą bei apklausdama kai kuriuos asmenis, faktines aplinkybes nustatinėjo neobjektyviai – Išvadoje nėra nurodomos aplinkybės, kurios parodo E. K. kaltės nebuvimą. Tai patvirtina, kad Komisijos atliktas patikrinimas buvo subjektyvus, o bylos esmė liko neatskleista.
58. Pareiškėjas pažymi, kad aktualus teisinis reguliavimas ir teismų praktika patvirtina, jog valstybės tarnautojas, įtariamas tarnybinio nusižengimo padarymu, turi būti informuojamas apie konkretų nusižengimą (konkrečią neteisėtą veiką), be kita ko, pateikiant jam visą turimą informaciją apie tokį įtariamą nusižengimą. Jeigu tyrimo metu paaiškėja naujų įtariamai padarytų nusižengimų, apie tokius naujus įtarimus valstybės tarnautojas, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, taip pat privalo būti informuojamas ir jam privalo būti suteikta teisė pasiaiškinti, tačiau šių reikalavimų atsakovas nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas nevertino šių pareiškėjo skunde plačiau aptartų argumentų, o byloje esančius įrodymus apžvelgė bendrai, nesigilindamas į jų turinį.
59. E. K. nurodo, kad kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo sprendime, valstybės tarnautojui tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik nustačius konkrečias valstybės tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų tyrimu bei vertinimu, taip pat ir Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies bei 6 dalies 1 ir 10 punktų taikymu bei aiškinimu. Teismas iš esmės tik patikrino, ar Komisija pagrįstai nustatė tam tikras faktines aplinkybes, tačiau dėl pagrindinio klausimo – ar E. K. padarė pažeidimus ir ar jie pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip šiurkštūs – pateikė tik formalius argumentus, ignoruodamas aplinkybes, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas ėjo laikinai, kad jo gebėjimai, kvalifikacija bei kompetencija eiti šias pareigas nebuvo vertinti, kad nusižengimai buvo užslėpti, o juos iš esmės darė tyčia kiti Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojai, kai dauguma tokių neteisėtų veiksmų buvo tęstiniai ir daromi dar iki E. K. paskyrimo laikinai eiti Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo susidaro įspūdis, kad bet koks nusižengimas, padarytas įstaigos (duomenys neskelbtini), gali būti vertinamas kaip šiurkštus, net kai jis padarytas aiškiai ir tiesiogiai kito asmens.
60. Dėl nustatyto Pirmojo nusižengimo pareiškėjas paaiškina, kad teismas faktines bylos aplinkybes ir situaciją vertino absoliučiai formaliai, o tikrasis viešųjų pirkimų galimas pažeidimas taip ir liko neatskleistas. Iš Išvados ir pirmosios instancijos teismo sprendimo susidaro įspūdis, kad viešasis pirkimas buvo tiesiog netinkamai vykdomas pagal teisės aktus, o E. K. jo nesukontroliavo, tačiau situacijos negalima vertinti formaliai, kaip ji aprašyta Išvadoje, kadangi pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatoriaus pareigas buvo perkeltas laikinai, esant tarnybiniam būtinumui ir nesiaiškinant, ar jis yra tinkamas eiti šias pareigas, panašaus pobūdžio nusižengimai įstaigoje buvo įsisenėję iki jo paskyrimo (duomenys neskelbtini), o iš UAB „Arvirita“ vykdytas viešasis pirkimas trečiųjų asmenų buvo vykdytas tyčia neteisėtai bei suklaidinus pareiškėją, kurio kaltės nėra. Net ir įvertinus, kad E. K. veiksmas turėjo formalių trūkumų, nereiktų apsiriboti formaliu vertinimu ir reiktų vertinti tiek aplinkybių visumą, tiek pareiškėjo kompetenciją, taip pat ir atsakovo veiksmus, skiriant E. K. laikinai eiti Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, kitų kompetentingų darbuotojų veiksmus, organizuojant bei vykdant konkursą, trečiųjų asmenų užslėptus neteisėtus veiksmus, taip nustatant, ar pareiškėjas tikrai yra kaltas dėl Išvadoje nurodytų nusižengimų. E. K. nesuprantama, kodėl Pirmasis nusižengimas buvo kvalifikuotas kaip šiurkštus, o tokie motyvai nei Išvadoje, nei skundžiamame sprendime nėra išsamiai nurodyti. Vien tai, kad pareiškėjas buvo laikinai einantis (duomenys neskelbtini) pareigas, nepatvirtina, jog aptariamos aplinkybės turėtų būti vertintos kaip šiurkštus nusižengimas, o teisės aktai nusižengimų šiurkštumo diferencijavimo pagal einamas pareigas neįtvirtina. E. K. nuomone, jis pagrindinių savo darbo pareigų ir įstatymų ypač saugomų vertybių nepažeidė, todėl negali būti laikomas padariusiu šiurkštų nusižengimą. Tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo formalius pareiškėjo trūkumus, jeigu tokie būtų nustatyti, šiurkščiais.
61. Dėl nustatyto Antrojo nusižengimo E. K. paaiškina, kad teismas faktines bylos aplinkybes ir situaciją vertino absoliučiai formaliai, o tikrasis viešųjų pirkimų galimas pažeidimas taip ir liko neatskleistas. Nurodo, kad nebuvo konstatuota, jog pareiškėjas būtų atlikęs tiesioginius viešųjų pirkimų pažeidimus, o jo neteisėta veika kildinama tik iš tariamo žinojimo apie V. P. interesų konfliktą, kuri slėpė nusižengimus. E. K. nesuprantama, kaip jis gali būti kaltinamas už kitos darbuotojos, veikusios slapčia ir itin nesąžiningai, veiksmus, apie kuriuos nežinojo ir negalėjo žinoti, ir kokius konkrečius pažeidimus padarė. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas tikrai žinojo apie V. P. interesų konfliktą. Tiek Išvados, tiek pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad kartu su pirkimo dokumentais nuolat buvo pateikiami minėtų įmonių dokumentai, kuriuose nurodomi dalyvaujančių įmonių direktorių vardai, pavardės, net ir asmeninio V. P. elektroninio pašto adresas, neatitinka tikrovės, nėra jokių duomenų, kad jam tokia informacija buvo pateikta. Bet kuriuo atveju, kvestionuotina, ar net ir gavus dokumentą, kuriame būtų elektroninio pašto adreso pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“, būtų protinga teigti, kad E. K. galėjo identifikuoti, jog šis adresas priklauso būtent V. P.. Nėra aišku, iš kur pareiškėjas turėjo žinoti, kad UAB „Globinta“ teikė prekes tik Kauno tardymo izoliatoriui. Ši įmonė dar E. K. laikino perkėlimo eiti Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas įstaigai teikė prekes ir jokių pretenzijų ar nusiskundimų dėl sutarčių vykdymo nebuvo gauta. Viešuosius pirkimus vykdydavo Viešųjų pirkimų komisija, kuriai būdavo pateikiami visi dokumentai. Pareiškėjas negali būti laikomas įstaigos auditoriumi, revizoriumi, kontrolieriumi ar kitu pagal tokių veiksmų pobūdį panašiu asmeniu, kuris turi išsamiai išanalizuoti kiekvieną pirkimą. Teismas neanalizavo nusižengimo sudėties ir E. K. kaltės. Abejotina, ar atsakingų asmenų parengtos pirkimo paraiškos nukreipimas vykdyti teisės aktų nustatyta tvarka ar įgaliotų asmenų parengtos ir vizuotos sutarties pasirašymas, nežinant apie tokius neteisėtus V. P. ir kitų asmenų veiksmus, gali būti laikomas išskirtinių sąlygų sudarymu. Pareiškėjo nuomone, Antrojo pažeidimo taip pat negalima vertinti formaliai, kadangi E. K. į Kauno tardymo izoliatoriaus pareigas buvo perkeltas laikinai, esant tarnybiniam būtinumui ir nesiaiškinant, ar jis yra tinkamas eiti šias pareigas, panašaus pobūdžio nusižengimai įstaigoje buvo įsisenėję iki jo paskyrimo (duomenys neskelbtini), o iš UAB „Globinta“ vykdyti viešieji pirkimai V. P. buvo vykdyti tyčia neteisėtai bei neinformavus pareiškėjo, kuris neturėjo pagrindo abejoti viešųjų pirkimų su UAB „Globinta“ teisėtumu. Byloje nėra jokių duomenų apie E. K. ir V. P. bendrą veikimą, susitarimą ar apskritai, kad pareiškėjas tikrai žinojo apie tokius V. P. veiksmus, todėl jam inkriminuoti kaltinimai prieštarauja protingumo principui, kadangi E. K. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nėra jokios jo kaltės. Be to, aptartas nusižengimas negali būti kvalifikuojamas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 10 punktą.
62. Dėl nustatyto Trečiojo nusižengimo pareiškėjas paaiškina, kad jo tariamas nusižengimas buvo nustatytas iš esmės tik dėl to, kad darbo užmokesčio koeficientai buvo pakeisti nesilaikant Darbo kodekse nustatyto vieno mėnesio įspėjimo termino, tačiau tokios išvados yra absoliučiai nepagrįstos. Pažymi, kad J. K., L. A. ir D. S. sutiko pakeisti darbo apmokėjimo sąlygas. Byloje nėra nustatyta, kad jos buvo verčiamos sutikti su darbo sutarties sąlygų pakeitimu ar kad dėl darbo apmokėjimo sąlygų keitimo būtų inicijavusios individualų darbo ginčą. Taigi, darbo užmokestis su mažesniu pareiginės algos koeficientu minėtoms darbuotojoms nebuvo mokamas vienašališkai. Kadangi J. K., L. A. ir D. S. darbo užmokestis buvo keičiamas ne dėl to, kad pagal įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ar kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas, o atsižvelgiant į kitas aplinkybes, aptartas Finansinių, materialinių išteklių valdybos tarybos 2016 m. kovo 9 d. posėdyje, bei darbuotojoms sutinkant, pareiškėjo nuomone, vieno mėnesio įspėjimo terminas šiuo atveju nebuvo privalomas. Net ir pripažinus, kad E. K. turėjo laikytis Darbo kodekso 203 straipsnyje įtvirtinto termino, negalima neatsižvelgti į tai, kad bet kuriuo atveju toks terminas taikomas iš esmės tais atvejais, kai keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos vienašališkai. Teigia, kad darbo sutarties sąlygos gali būti keičiamos bet kada, esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui, o įstatymas nenumato jokio termino, nuo kada tokios sąlygos gali įsigalioti. Be to, nebuvo nustatyta, kad darbuotojams nustatytas darbo užmokestis buvo neteisingas. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo įvertintos jo akcentuotos aplinkybės, jog pakeitus pareiginės algos koeficientus, bendras darbuotojų darbo užmokestis nesumažėjo. E. K. teigia, kad tariamas padarytas nusižengimas buvo sugalvotas iš esmės dirbtinai, nenustačius visų aplinkybių, jų neįforminus, tiesiog siekiant formaliai įrodyti jo kaltę. Teismui padarius išvadą, kad pareiškėjas negalėjo įtiekti darbuotojams siūlymo keisti darbo apmokėjimo sąlygas, vien tik įspėjimo termino galimas pažeidimas negali būti laikomas šiurkščiu pažeidimu. E. K. visiškai nesuprantama, kaip formalaus įspėjimo apie darbo apmokėjimo sąlygų keitimą pažeidimas diskredituoja valstybės tarnybą, žemina žmogaus orumą, ar kaip kitaip tiesiogiai pažeidžia žmonių konstitucines teises, kadangi darbuotojų teisė į darbo užmokestį tiesiogiai nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šį nusižengimą kaip šiurkštų, iš esmės išplėtė ir suabsoliutino Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymą ir aiškinimą, o toks aiškinimas neatitinka teismų praktikos dėl šiurkščių pažeidimų kvalifikavimo.
63. E. K. pažymi, kad jeigu Teisingumo ministerija nebūtų pažeidusi Statuto 36 straipsnio 6 ir 8 dalių nuostatų, nebūtų buvusios sudarytos prielaidos apskritai kvestionuoti, kad jis pažeidė tam tikras Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Tariami pareiškėjo nusižengimai buvo nulemti pačios Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, o iš tokių neteisėtų atsakovo veiksmų E. K. negali kilti ne bet kokios, o itin neigiamos pasekmės. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, o tik formaliai nurodė, kad jos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir taip iš esmės pateisino neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus. Teismas taip pat neišnagrinėjo klausimo, ar tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – buvo paskirta tinkamo subjekto. Teisingumo ministras, skirdamas tarnybinę nuobaudą pareiškėjui, formaliai jį atleido ir iš laikinųjų, ir iš nuolatinių pareigų. Tarnybinę nuobaudą atsakovas skyrė už nusižengimą, neva padarytą einant laikinąsias įstaigos (duomenys neskelbtini) pareigas, nuolatinėse Vilniaus pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigose pareiškėjas buvo vertinamas tik teigiamai ir jokių nusižengimų nebuvo padaręs. E. K. nuomone, aplinkybės, kad nebuvo vertinta jo atranka ir kompetencija, nebuvo nustatyta aiški kadencija, jis nebuvo prisaikdintas ir jam nebuvo suteiktas įstaigos (duomenys neskelbtini) priklausantis vyriausiojo pareigūno rangas ir kitos susijusios aplinkybės, parodo, jog atsakovas faktiškai pareiškėją atleido iš pareigų, į kurias realiai jo nebuvo paskyręs, o atitinkamai ir negalėjo iš jų atleisti, nes paskyrimas į Pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigas ir atleidimas iš šių pareigų yra Kalėjimų departamento direktoriaus prerogatyva. Kadangi teisės aktai nedraudžia tarnybinio tyrimo atlikimo laikotarpiu perkelti pareigūno į kitas pareigas, o tuo labiau grąžinti į nuolatines pareigas, bei į tai, kad tokia galimybė yra nustatyta Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių 79 punkte, E. K. mano, kad atsakovas privalėjo grąžinti jį į pagrindines pareigas, o tarnybinės nuobaudos paskyrimą vykdyti vadovaudamasis šių taisyklių 76 punktu.
64. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė jo argumentus, kurių esmė ta, kad iki perkėlimo laikinai eiti Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, E. K. niekada nebuvo ėjęs (duomenys neskelbtini) pareigų kitoje įstaigoje, iki perkėlimo laikinai eiti Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas jis ėjo Vilniaus pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigas ir jo pagrindinės pareigos nei pagal norminius teisės aktus, nei pagal vidinius įstaigos aktus nebuvo susijusios su viešųjų pirkimų organizavimu, vykdymu, jam nebuvo keliami reikalavimai, susiję su mokėjimu ar gebėjimu vykdyti viešuosius pirkimus ir turėti su tuo susijusių žinių. Vien tai, kad pareiškėjas buvo paskirtas eiti (duomenys neskelbtini) pareigas, nereiškia, kad jis savaime įgijo reikiamų žinių eiti tokias pareigas. Tai, kad E. K. Teisingumo ministerijos neinformavo apie kompetencijos trūkumą, buvo susiję su laikinojo būtinumo aplinkybėmis.
65. Pareiškėjo nuomone, jam skirta nuobauda yra akivaizdžiai neprotinga ir neproporcinga, o pirmosios instancijos teismo motyvai paneigia lygiateisiškumo principą. Nustatydami E. K. kaltę, nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas netyrė tiesiogiai už konkrečias funkcijas atsakingų darbuotojų padarytų nusižengimų aplinkybių bei šių asmenų įtakos pareiškėjo tariamai kaltei. E. K. nuo pat tarnybos pradžios tinkamai ir visapusiškai vykdė savo pareigas, buvo nuolatos skatinamas už gerą darbą bei nepriekaištingą pareigų vykdymą. Pareiškėjas nuolatos kilo pareigose, o jo tarnybos rezultatai buvo vertinami tik gerai. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Ž. M. situacija nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau E. K. nėra žinoma, kad Išvados dalys, susijusios su Ž. M. kalte būtų paneigtos, todėl pripažinus, kad pažeidimai, susiję su šia darbuotoja, nėra neigiami ar net nebuvo neigiami, nėra pagrindo nesivadovauti aptarta Išvados dalimi. Pareiškėjas akcentuoja, kad administracinėje byloje sprendžiant dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, nėra logiška, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir lygiateisiškumo principams prieštarauja situacija, kai jam skiriama griežčiausia tarnybinė nuobauda, taip iš esmės užkertant kelią tęsti tarnybą bei paneigiant teisę į tolesnę karjerą, o kitam asmeniui už daug didesnį šiurkščių pažeidimų kiekį, jų šiurkštumo laipsnį bei pobūdį ir atsakingam už įsisenėjusias Kauno tardymo izoliatoriaus problemas, skiriama švelnesnė nuobauda. E. K. nuomone, jeigu teismas nustatytų, kad jo veikloje buvo formalių trūkumų, jis turi diskrecijos teisę švelninti (pakeisti) paskirtą neproporcingą bei per griežtą tarnybinę nuobaudą.
66. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
67. Teisingumo ministerija savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui. Atkreipia dėmesį, kad E. K. tiek teismo posėdyje, tiek procesiniuose dokumentuose pripažino, jog jo veikloje buvo trūkumų. Remiantis įrodinėjimo taisyklėmis, faktas, kurį pripažino kita šalis, laikomas įrodytu, taigi, tarnybinė atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu buvo taikyta egzistuojant pakankamam pagrindui.
68. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas teigia, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos išnagrinėtas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo turi būti laikomas kompetentingos institucijos patikrinimu, lemiančiu, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas trejų metų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas. Teisingumo ministerija pažymi, kad R. K. 2016 m. gruodžio 5 d. rašte buvo nurodyta informacija apie galbūt padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas Kauno tardymo izoliatoriuje, kurio (duomenys neskelbtini) tuo metu buvo E. K.. Šis raštas buvo vertinamas kaip pranešimas apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, tai įrodo ir tolesni Specialiųjų tyrimo tarnybos veiksmai. Šios institucijos 2017 m. sausio 11 d. rašte Nr. 4-01-317 yra pažymėta, kad atlikusi skundo duomenų patikrinimą, Specialiųjų tyrimų tarnyba 2016 m. gruodžio 21 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiame nutarime yra aiškiai nurodyta, kad minėta institucija R. K. pateiktą informaciją nagrinėjo baudžiamosios teisės prasme. Tokio pagrindo nenustačius, tačiau konstatavus, kad pažeidimai turėtų būti įvertinti civilinės, administracinės ar drausminės atsakomybės prasme, susijusi informacija ir dokumentai buvo persiųsti institucijoms, turinčioms teisę taikyti kitokios formos atsakomybę. Atsakovas pažymi, kad iš viešai žiniasklaidoje paskelbtos informacijos jam yra žinoma, jog Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, panaikinusi Specialiųjų tyrimų tarnybos nutarimą, pradėjo ikiteisminį tyrimą, tačiau, kiek atsakovui žinoma, įtarimas E. K. nebuvo pareikštas. Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nurodytos teorinės situacijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prilyginant, pavyzdžiui, kreipimuisi į Viešųjų pirkimą tarnybą dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos ar panašiai, nėra susijusios su nagrinėjama byla, kadangi yra akivaizdu, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba atliko jos kompetencijai priskirtus ir teisinį pagrindą turinčius veiksmus, o apelianto teorinio pobūdžio pasvarstymai apie tariamai nekompetentingą tyrimą yra visiškai nepagrįsti. E. K., remdamasis Lietuvos vyliausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-3689/2011, teigia, kad ne bet koks kitos institucijos patikrinimas gali būti suprantamas kaip kompetentingos institucijos kitas patikrinimas, nes būtent kita institucija privalo nustatyti tarnybinį nusižengimą, tačiau toks teisės aktų aiškinimas taip pat nėra teisingas bei pagrįstas. Atsakovas pažymi, kad minėtoje nutartyje teismas pateikė argumentus tik dėl to, jog kitos kompetentingos institucijos atliktas patikrinimas nepratęsia termino tarnybinei nuobaudai dėl savarankiško ir objektyvia puse skirtingo tarnybinio pažeidimo skirti. Nagrinėjamu atveju Komisijos nustatyti šiurkštūs tarnybiniai nusižengimai, kuriems buvo taikomas trejų metų terminas, analogiška apimtimi buvo tiriami ir Specialiųjų tyrimų tarnyboje, todėl skiriantis abiejų bylų ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), minėtosios nutarties negalima taikyti kaip precedento. Atsakovas pažymi, kad E. K. teiginys, jog tarnybinę nuobaudą jam būtų galima skirti tik tuo atveju, jeigu Specialiųjų tyrimų tarnyba būtų nustačiusi konkrečius tarnybinius nusižengimus, neturi jokio teisinio pagrindo, kadangi nei Specialiųjų tyrimų tarnyba, nei bet kuri kita ikiteisminio tyrimo įstaiga nėra tarnybinę atsakomybę taikanti institucija. Pagal bendro pobūdžio taisyklę, įtvirtintą tiek Valstybės tarnybos įstatyme, tiek Statute, tarnybinę nuobaudą skiria valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, todėl teigti, kad tarnybinių patikrinimų neatliekanti institucija, viršydama savo kompetenciją, privalėjo atlikti Komisijos funkcijas ir nustatyti konkrečius teisės aktų pažeidimus, yra visiškai nepagrįsta.
69. Teisingumo ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad informaciją apie pareiškėjo galbūt padarytus tarnybinius pažeidimus (taip pat ir šiurkščius), ji iš Specialiųjų tyrimų tarnybos gavo su 2017 m. sausio 11 d. raštu. Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. gruodžio 21 d. nutarime nustatyti galbūt padaryti pažeidimai ir su jais susijusios aplinkybės Teisingumo ministerijai ir teisingumo ministrui, atsakingam už Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) paskyrimą į pareigas bei atleidimą iš jų, iki 2017 m. sausio 11 d. nebuvo žinomos, todėl sprendžiant, ar teisingai buvo nustatytas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas už kiekvieną iš atskirų tarnybinių nusižengimų, buvo vertinamas faktas, ar atitinkamus veiksmus tyrė minėta institucija, o ne jos nustatytos konkrečios aplinkybės. Jeigu Specialiųjų tyrimų tarnyba būtų nustačiusi visus E. K. minimus faktus, būtų buvęs sprendžiamas ne tarnybinės, o baudžiamosios atsakomybės klausimas.
70. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas sutinka, jog Pirmasis nusižengimas buvo nurodytas R. K. 2016 m. gruodžio 5 d. rašto 8 punkte, o Antrasis – to paties rašto 2 punkte. Taigi, nėra jokio pagrindo manyti, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba, tirdama R. K. pateiktą informaciją, šiuos epizodus būtų išskyrusi ir jų nevertinusi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė E. K. teiginį, kad taikant atsakomybę už šiuos šiurkščius tarnybinius nusižengimus, turėjo būti taikomas vienerių metų naikinamasis terminas. Dėl Trečiojo nusižvengimo atsakovas pažymi, kad R. K. 2016 m. gruodžio 5 d. rašto 5 punkte buvo nurodyta, jog jai, kaip Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkei, teko patirti psichologinį spaudimą. Komisijos nuomone, R. K. vadovaujamo padalinio darbuotojų darbo užmokesčio mažinimas turi būti laikomas viena iš psichologinio spaudimo formų, todėl ir šias aplinkybes turėjo tirti Specialiųjų tyrimų tarnyba. Kita vertus, Teisingumo ministerijos nuomone, nuobaudai dėl šio tarnybinio nusižengimo skirti nėra suėjęs ir vienerių metų terminas. Nors pareiškėjas teigia, kad jis buvo padarytas 2016 m. kovo mėnesį, o tarnybinė nuobauda buvo skirta 2017 m. balandžio 12 d., tačiau šis pažeidimas buvo trenkamojo pobūdžio, t. y., neteisėti veiksmai truko visą laikotarpį, kol Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojoms buvo mokamas nepagrįstai sumažintas darbo užmokestis, ir baigėsi atitinkamai 2016 m. balandžio 29 d. bei 2016 m. balandžio 30 d. Taigi, E. K. nepagrįstai teigia, kad buvo praleistas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.
71. Teisingumo ministerijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba R. K. pateiktą informaciją pagal kompetenciją nagrinėjo kaip galimą pagrindą ikiteisminiam tyrimui pradėti, šie veiksmai turi būti vertinami kaip įstatyme numatytas kompetentingos institucijos kitas patikrinimas. Taigi, tarnybinei nuobaudai skirti už visus pažeidimus, kurie buvo nurodyti R. K. raštuose, pateiktuose Specialiųjų tyrimų tarnybai, turi būti taikomas trejų metų terminas, kuris nėra praleistas.
72. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Statuto 30 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinti du skirtingi terminai: naikinamojo pobūdžio vienerių arba trejų metų terminas, kuriam suėjus, tarnybinę nuobaudą bet kuriuo atveju skirti draudžiama, ir procedūrinio pobūdžio 30 dienų arba dviejų mėnesių terminas paskirti tarnybinę nuobaudą nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos ar kompetentingos institucijos atlikto tyrimo pabaigos dienos. Nors pareiškėjas teigė, kad ir pastarasis terminas yra naikinamojo pobūdžio, tačiau jo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kalbama tik apie pirmąjį terminą, todėl jų negalima tapatinti. Be to, E. K. apeliaciniame skunde cituoja tik dalį šiam klausimui reikšmingos teisės normos, taip iškreipdamas jos esmę. Pažymi, kad dviejų mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai paskirti yra taikomas tik dviem atvejais: 1) kai kompetentinga institucija atlieka tyrimą, tarnybinį patikrinimą šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytu atveju, t. y., kai pataisos pareigūnas, dėl kurio galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinis patikrinimas, perkeliamas į pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje; arba 2) šio straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytu atveju, t. y., kai pataisos pareigūnas, dėl kurio galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinis patikrinimas, atleidžiamas iš tarnybos. Visais kitais atvejais yra taikoma bendro pobūdžio taisyklė, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Nors E. K. teigia, kad tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena turi būti laikoma 2016 m. gruodžio 21 d., kai Specialiųjų tyrimų tarnyba nusprendė nepradėti ikiteisminio tyrimo, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikoma vadovo, turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą, tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo diena. Išvada buvo registruota ir teisingumo ministrui pateikta susipažinti 2017 m. balandžio 7 d., ministras ją patvirtino 2017 m. balandžio 11 d., o tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo skirta 2017 m. balandžio 12 d., t. y., nepraėjus 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad su terminų taikymu susiję imperatyvūs teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.
73. Teisingumo ministerija pažymi, kad tarnybinio patikrinimo eigos reglamentavimas lemia tai, jog tarnybinio patikrinimo pradžioje Komisija turi tik minimalią informaciją apie galbūt padarytus tarnybinius nusižengimus, o visos tarnybinio nusižengimo sudėtį sudarančios sąlygos, konstatuotos faktinės aplinkybės ir jų teisinis kvalifikavimas galutinai suformuluojami tik surašant išvadą. Akcentuoja, kad E. K. įteiktame pranešime pagal tuo metu Komisijos disponuotą informaciją pareikšti įtarimai buvo suformuluoti aiškiai ir konkrečiai bei turėjo būti suprantamos aukštas pareigas ėjusiam statutiniam valstybės tarnautojui. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl nušalinimo nuo pareigų pripažinimo neteisėtu, 2017 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5018-415/2017 pripažino, kad pranešimu E. K. buvo tinkamai informuotas apie įtarimus padarius tarnybinius nusižengimus ir jų pobūdį. Šis faktas yra prejudicinis, todėl pareiškėjo teiginiai apie tariamai jam nesuprantamus ir nesuvokiamus įtarimus turi būti vertinami tik kaip siekis išvengti tarnybinės atsakomybės. Nors E. K. teigia, kad situacija, kai pareiškėjas įtariamas daugybės pažeidimų padarymu, jam nustatomas trumpas terminas pasiaiškinti, o Komisija nepateikia įrodymų apie įtariamus nusižengimus, yra nesąžininga, tačiau tokios tarnybinio nusižengimo tyrimo taisyklės yra įtvirtintos teisės aktuose. Subjektyvi E. K. nuomonė apie tariamai nesąžiningas teisės normas neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, kadangi Komisija nepažeidė jokių teisės aktuose įtvirtintų procedūrinių taisyklių ar terminų. Apeliantas, teigdamas, kad Komisija savo veiksmais užkirto jam teisę į gynybą, nei bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, kuriuos jis tariamai būtų galėjęs papildomai pateikti tarnybinio patikrinimo metu. Teisingumo ministerija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos galimybės pasiaiškinti dėl visų Komisijos nurodytų galbūt padarytų tarnybinių pažeidimų.
74. Atsakovas nurodo, kad diskrecijos teisė apsispręsti dėl atitinkamų veiksmų atlikimo priklauso Komisijai. Kadangi Komisijos surinktų rašytinių dokumentų ir apklaustų Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų bei darbuotojų paaiškinimų pakako padaryti pagrįstą išvadą apie E. K. padarytus tarnybinius nusižengimus, nebuvo jokios būtinybės papildomai apklausti kitus asmenis. Pareiškėjas nenurodė jokios konkrečios informacijos, kurią galėtų pateikti jo apeliaciniame skunde nurodyti asmenys. Jeigu E. K. mano, kad jų duoti paaiškinimai galėjo turėti įtakos tarnybinių nusižengimų kvalifikavimui, jis turėjo teisę prašyti šiuos asmenis apklausti kaip liudytojus pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau to nepadarė. Teisingumo ministerijos nuomone, tai tėra tik dar vienas pareiškėjo bandymas nukreipti dėmesį į šalutines aplinkybes, neturinčias įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo ir ginčijamų teisingumo ministro įsakymų teisėtumui.
75. Teisingumo ministerija teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas detaliai analizavo, ar buvo nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, todėl teismo išvadų negalima laikyti formaliomis. E. K. yra neteisus, teigdamas, kad jis buvo nubaustas už kitų asmenų padarytus pažeidimus, kadangi tais atvejais, kai atitinkamame procese dalyvavo keli asmenys, Komisija visais atvejais nagrinėjo, ar pareiškėjui, kaip Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini), teisės aktais buvo nustatyta pareiga atlikti atitinkamus veiksmus ar priimti sprendimus atitinkamame procese. Kadangi tarnybinę nuobaudą skiria valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, Komisijai pagal kompetenciją priklausė tirti tik E. K. ir Ž. M. tarnybinius nusižengimus. Kitų Išvadoje bei apeliaciniame skunde minimų Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų ar darbuotojų, kurie nėra pavaldūs teisingumo ministrui, veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, todėl pareiškėjas nepagrįstai ginasi tuo, jog tarnybinė atsakomybė buvo taikyta tik jam, bet ne kitiems atitinkamus veiksmus atlikusiems asmenims. Be to, teismų praktikoje yra pripažįstama, kad biudžetinės įstaigos (duomenys neskelbtini) tarnybinė atsakomybė gali būti taikoma ne tik dėl jo savarankiškai padarytų veiksmų (ar neveikimo), bet ir dėl nepakankamos ar apskritai nevykdomos pavaldžių pareigūnų ar darbuotojų kontrolės.
76. Dėl Pirmojo nusižengimo atsakovas pažymi, kad E. K. argumentai, jog jis nebuvo kompetentingas vykdyti su viešaisiais pirkimais susijusias funkcijas, tokio pobūdžio pažeidimais buvo sistemingai vykdomi iki jo perkėlimo eiti Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, aptariamas viešasis pirkimas buvo tyčia neteisėtai vykdomas trečiųjų asmenų ir kita, nepašalina ir nelengvina paties pareiškėjo atsakomybės. E. K. teiginys, kad nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai, turi būti atmestas, kadangi jais buvo pažeisti pagrindiniai viešųjų pirkimų principai. Pareiškėjas, gavęs akivaizdžiai realybės neatitinkančius dokumentus, buvo pakankamai kompetentingas pastebėti daromus pažeidimus ir tik dėl savo aplaidaus neveikimo jų nesistengė išvengti. Neteisėti veiksmai pasirašant / vizuojant atitinkamus viešojo pirkimo dokumentus pagal atliekamas funkcijas teisės aktais buvo priskirti pareiškėjui, todėl jis, nesant pagrindo, bando atsakomybę perkelti kitiems asmenims. Teisingumo ministerija pritaria teismo išvadoms, kad šis tarnybinis nusižengimas atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje nustatytą šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoką, jis gali būti pripažintas kitu nusižengimu, kuriuo šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms, kaip nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte. Kadangi faktinis prekių įsigijimas įvyko prieš atliekant formalias viešojo pirkimo procedūras, aptartas viešasis pirkimas buvo fiktyvus ir pažeidė viešųjų pirkimų principą ab initio (lot. iš pradžių).
77. Dėl Antrojo nusižengimo Teisingumo ministerija paaiškina, kad pirkimai iš UAB „Globinta“ buvo vykdomi ne tik 2015 m. pradžioje, t. y., kai E. K., perkeltas eiti Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, galėjo nepažinti visų įstaigoje dirbančių asmenų, tačiau paskutinis mokėjimas buvo atliktas praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo jo tarnybos Kauno tardymo izoliatoriuje pradžios. Per šį laikotarpį buvo įvykdyti ne mažiau kaip 87 pirkimai iš UAB „Globinta“, o perkamų prekių sąrašas buvo itin įvairus: higienos prekės, maisto produktai, drabužiai, cheminės, statybinės medžiagos ir kita. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis per du metus vykusių nuolatinių pirkimų iš UAB „Glebinta“, prieš kuriuos atliekant nuodugniai susipažindavo su pasirašomais dokumentais, nesugebėjo suprasti, kad E. P. ir V. P. yra tarpusavyje šeimos santykiais susiję asmenys, nėra įtikinami ir turi būti vertinami tik kaip gynybinė pozicija. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad E. K., žinodamas apie Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojos V. P. savanaudiško pobūdžio veiksmus, neužkirto jiems kelio ir leido vykdyti neskaidrius viešuosius pirkimus, taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Komisija Išvados 19 dalies 8.2 punkte teisėtai ir pagrįstai šį tarnybinį nusižengimą įvardijo kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, būdamas biudžetinės įstaigos (duomenys neskelbtini), privalėjo ne tęsti ydingą ir neteisėtą veiklą įstaigoje, bet ją sustabdyti ir užkardyti sistemingai vykdomus teisės aktų pažeidimus. Nors pirmosios instancijos teismas šį E. K. tarnybinį nusižengimą kvalifikavo kaip šiurkštų, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 10 punktu, tačiau, Teisingumo ministerijos nuomone, jis turėtų būti pripažįstamas šiurkščiu ir vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punktu.
78. Dėl Trečiojo nusižengimo atsakovas akcentuoja, kad Komisija nenagrinėjo individualaus darbo ginčo – ji tikrino, ar E. K. veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo. Taigi, aplinkybė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojos teisės aktų nustatyta tvarka neskundė darbo užmokesčio sumažinimo, nereiškia, kad pareiškėjo, kaip biudžetinės įstaigos (duomenys neskelbtini), veiksmai, buvo teisėti, nes jie buvo nepagrįsti nei objektyviu poreikiu, nei teisiniu reguliavimu. Atsakovas pažymi, kad laikantis apelianto nuomonės, jog veiksmų neteisėtumą gali nustatyti tik teismas, tarnybinės atsakomybės institutas apskritai netektų prasmės. Akcentuoja, kad E. K. buvo nubaustas ne dėl to, kad darbo užmokestis buvo sumažintas be sutikimo, bet todėl, kad buvo pažeistas vieno mėnesio įspėjimo terminas, o tai nėra mažareikšmis formalumas. Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kyla reikšmingos teisinės pasekmės – jis gali būti atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos, todėl įstatymų leidėjas ir suteikė darbuotojui vieną mėnesį apsispręsti, ar jam tikslinga dirbti toliau. Nagrinėjamu atveju Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojoms buvo suteiktas ne įstatymo nustatytas, o 1–2 dienų terminas apsispręsti dėl darbo apmokėjimo sąlygų priimtinumo, nurodant, kad nesutikimo atveju darbo sutartys bus besąlygiškai ir neišvengiamai nutrauktos. Taigi, esant tokiam darbdavio, kaip stipriosios darbo santykių šalies, poveikiui silpnajai šaliai – darbuotojui, pasirašyti sutikimai turi būti vertinami kaip ekonominio spaudimo rezultatas, o ne laisvos darbuotojų valios išraiška. Aplinkybė, kad E. K. savo iniciatyva, siekdamas formaliai laikytis įstatymo reikalavimų, skyrė darbuotojoms padidintą priemoką, nereiškia, kad Kauno tardymo izoliatoriui, kaip darbdaviui, atsirado pareiga tokio dydžio priemoką mokėti ir ateityje. Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas buvo nubaustas ir už tai, jog jis neteisėtai bei neracionaliai naudojo valstybės biudžeto lėšas, skirdamas darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, priedus ir priemokas. Vadovaujantis elementaria logika, akivaizdu, kad sumažinus pastovų darbo užmokesčio dydį, sulygtą darbo sutartyje, darbo užmokestis mažėja. Atsakovo nuomone, atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo nustatyti visi E. K. padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo padaryta veika atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytą šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoką.
79. Atsakovas pažymi, kad su E. K. perkėlimu susijusių Teisingumo ministerijos veiksmų ir sprendimų neteisėtumas šioje byloje nėra ir negali būti nagrinėjamas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teiginius dėl kompetencijos trūkumo įvertino kritiškai ir pripažino tik gynybine pozicija. Bet kuriuo atveju šios aplinkybės neeliminuoja pareiškėjo pareigos tinkamai ir teisėtai vykdyti jam patikėtas laikinai vykdyti funkcijas.
80. Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad E. K. teisingumo ministro 2017 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 1P-17 buvo nušalintas nuo pareigų. Pažymi, kad laikinai nušalinus valstybės tarnautoją nuo pareigų, negali būti taikomos Statuto normos, reglamentuojančios statutinių valstybės tarnautojų perkėlimą į kitas pareigas, kadangi nėra šių normų taikymo sąlygų. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5018-415/2017 atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl grąžinimo į ankstesnes pareigas, analogiškų motyvų kartojimas, bandant paneigti prejudicinius faktus, galėtų tam tikra prasme būti vertinamas ir kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo skirta jam einant Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, o Statuto 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenis į Kalėjimų departamento direktoriaus, direktoriaus pavaduotojo ir Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos direktoriaus pareigas skiria teisingumo ministras, darytina išvada, kad nuobaudą E. K. pagrįstai skyrė būtent teisingumo ministras.
81. Atsakovas nurodo, kad apibendrinus visus dvylika Komisijos nustatytų E. K. tarnybinių nusižengimų, iš kurių trys buvo įvertinti kaip šiurkštūs, akivaizdu, kad jų negalima pripažinti mažareikšmiais, kadangi tiek Kauno tardymo izoliatorius, tiek valstybė dėl netinkamai vykdytų viešųjų pirkimų, neracionalaus priedų ir priemokų skirstymo bei kitų neteisėtų veiksmų, be kita ko, patyrė ir didelę finansinę žalą. Teisingumo ministerija pažymi, kad šioje byloje nėra ir negali būti nagrinėjamas Ž. M. skirtinos nuobaudos pagrįstumo klausimas, kadangi nei Statute, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtintas kolektyvinės atsakomybės institutas. Komisija, siūlydama teisingumo ministrui skirti konkrečią tarnybinę nuobaudą pareiškėjui, įvertino ne tik nusižengimo objektą bei objektyviąją pusę, bet ir subjektyviuosius elementus. Išvados 19 dalies 11 punktas patvirtina, kad siūlant tarnybinę nuobaudą, buvo atsižvelgta ir į apeliaciniame skunde minimą aplinkybę, jog E. K. tarnybos Kauno tardymo izoliatoriuje metu jo tarnybinė veikla buvo vertinta gerai, o paskatinimų ir galiojančių tarnybinių nuobaudų tuo metu jis neturėjo, tačiau ši aplinkybė buvo tik viena iš keleto, turinčių reikšmės konkrečiai tarnybinei nuobaudai. Išvadoje yra detaliai nurodyti visi aspektai, į kuriuos buvo atsižvelgta, todėl vien faktas, kad pareiškėjas anksčiau nebuvo baustas, negali turėti didesnės reikšmės nei likusių aplinkybių visuma. Atsakovas akcentuoja, kad E. K. ir Ž. M. tarnybiniai nusižengimai buvo įvertinti identiškai: jiems buvo siūloma skirti tą pačią nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, tačiau Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklės suteikia teisingumo ministrui diskrecijos teisę už šiurkštų tarnybinį nusižengimą skirti ne tik atleidimą iš tarnybos, bet ir kitą tarnybinę nuobaudą, todėl pareiškėjui skirtos nuobaudos negalima vertinti kaip griežtesnės. Teisingumo ministerijos nuomone, pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda atitinka jo padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį ir mastą, todėl nėra neproporcinga.
82. Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius nesutinka su E. K. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, kadangi šis reikalavimas išplaukia iš reikalavimų, susijusių su nušalinimu nuo pareigų ir (arba) negrąžinimo į pareigas, dėl kurių atsakovas argumentų neteikia. Pažymi, kad reikalavimas iš Kauno tardymo izoliatoriaus priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo nušalinimo nuo pareigų dienos iki grąžinimo į jas dienos yra išvestinis iš reikalavimo nušalinimą nuo pareigų pripažinti neteisėtu, todėl pareiškėjui neįrodžius, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nėra pagrindo jam priteisti reikalaujamas sumas. Kauno tardymo izoliatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendime yra aiškiai pažymėta, jog reikalavimas E. K. priteisti darbo užmokestį ir delspinigius už laikotarpį, kai jis buvo nušalintas nuo pareigų, negali būti tenkinamas, kadangi įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo nušalintas nuo Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų, buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Atsakovas pažymi, kad neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teisme sprendime išdėstytais argumentais.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

83. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pataisos pareigūnui skirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – teisėtumo ir pagrįstumo.
84. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
85. Statuto 30 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai, išskyrus atvejus, kai, „tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingai institucijai atliekant tarnybinį ar kitą patikrinimą“, nes šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Statuto 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kompetentingų institucijų, galinčių atlikti patikrinimą, kurio metu gali būti nustatomas tarnybinis nusižengimas, sąrašas, o sąvoka „kitą patikrinimą“ reiškia, kad Statuto 30 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtintas baigtinis tokių patikrinimų sąrašas.
86. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 11 d.) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba yra Respublikos Prezidentui ir Seimui atskaitinga, statutiniais pagrindais veikianti valstybės teisėsaugos įstaiga, kuri atskleidžia ir tiria korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, rengia ir įgyvendina korupcijos prevencijos priemones, o 3 dalyje numatyta, kad korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos paslapties atskleidimas, komercinės paslapties atskleidimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ar kitos nusikalstamos veikos, kai tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.
87. Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 8 straipsnyje yra numatyta, kad ši tarnyba įgaliota vykdyti kriminalinę žvalgybą siekdama atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir užkirsti joms kelią; atlikti ikiteisminį tyrimą dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų; bendradarbiauti su kitomis teisėsaugos institucijomis; rinkti, kaupti, analizuoti ir apibendrinti informaciją apie korupciją ir su ja susijusius socialinius, ekonominius reiškinius; turimos informacijos pagrindu rengti ir įgyvendinti korupcijos prevencijos ir kitas priemones; ir kt.
88. Teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, nurodytą šios nutarties 86 ir 87 punktuose, daro išvadą, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos įgaliojimai yra platūs, veiklos formos įvairios, o korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos yra apibrėžtos plačiai. Specialiųjų tyrimų tarnybos veikla, gavus R. K. skundus – sprendžiant, ar pradėti ikiteisminį tyrimą, aiškinantis aplinkybes, apklausiant liudytojus – atitinka „kito patikrinimo“ sąvoką, numatytą Statuto 30 straipsnio 3 dalyje. Be to, R. K. 2016 m. gruodžio 5 d. rašte, pavadintame „Dėl galimos korupcijos Kalėjimų departamentui prie LR TM pavaldžiose įstaigose“ buvo nurodyta informacija apie galbūt padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas Kauno tardymo izoliatoriuje. Taigi, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir buvo kompetentinga institucija Statuto 30 straipsnio 3 dalies taikymo atžvilgiu.
89. Statuto 30 straipsnio 3 dalyje, be kita ko numatyta, kad tarnybinį nusižengimą kompetentinga institucija turėtų nustatyti. Sistemiškai aiškinant tarnybinės atsakomybės normas, numatytas Statute, darytina išvada, kad paminėta kompetentinga institucija nepakeičia institucijų, pagal Statutą įgaliotų tirti tarnybinių nusižengimus, kompetencijos ir pareigų. Taip pat kompetentingos institucijos atliekamas patikrinimas nepakeičia tarnybinio patikrinimo procedūrų. Taigi, kompetentinga institucija neprivalo nustatyti visų būtinų tarnybinio nusižengimo požymių.
90. Byloje įrodyta, kad Teisingumo ministerija informaciją apie pareiškėjo galbūt padarytus tarnybinius pažeidimus iš Specialiųjų tyrimų tarnybos gavo su 2017 m. sausio 11 d. raštu, prie kurio buvo pridėtas Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. gruodžio 21 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Iš nutarimo turinio matyti, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba R. K. skundą ir liudytojo apklausos metu gautas žinias vertino kaip duomenis apie galbūt neracionalų lėšų naudojimą, netinkamai organizuojamus viešuosius pirkimus, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimus. Nutarime tiesiogiai paminėti prekių, kurios neatitinka rinkos kainų, įsigijimai iš UAB „Arvirita“, pirkimai iš darbuotojų įmonės UAB „Globintos“ atžvilgiu, psichologinis spaudimas buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkei R. K. ir darbuotojams. Teismas vertina, kad R. K. vadovaujamo padalinio darbuotojų darbo užmokesčio mažinimas turi būti laikomas viena iš psichologinio spaudimo formų. Todėl teismas daro išvadą, kad pažeidimai, dėl kurių atleistas pareiškėjas, kurie yra šios bylos dalykas, buvo kompetentingos institucijos nustatyti Statuto 30 straipsnio 3 dalies taikymo atžvilgiu. Taigi, byloje įrodyta, kad Statuto 30 straipsnio 3 dalyje numatytas trejų metų terminas nuobaudai paskirti pareiškėjo atžvilgiu buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.
91. Sistemiškai aiškinant Statuto 30 straipsnio nuostatas, akivaizdu, kad dviejų mėnesių terminas nuobaudai skirti yra taikomas tais atvejais, kai ketinama nuobaudą skirti pareigūnui, perkeltam į pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje arba pareigūnui, atleistam iš tarnybos. Tokios bylos aplinkybės byloje nenustatytos, taigi, paminėtas dviejų mėnesių terminas pareiškėjui netaikomas. Dėl to teismas atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad skiriant jam tarnybinę nuobaudą, bet kuriuo atveju buvo praleistas terminas jai skirti.
92. Iš 2017 m. vasario 13 d. pranešimo apie tarnybinį nusižengimą (Tarnybinių nusižengimų medžiaga I t., b. l. 91–94) turinio matyti, kad pažeidimai, dėl kurių pareiškėjas atleistas iš tarnybos, buvo įvardyti pakankamai aiškiai. Pateiktas ir institucijos vertinimas – šiurkštūs pažeidimai. Pareiškėjas suvokė, kuo yra kaltinamas, savo teise teikti paaiškinimus naudojosi – t. y. pateikė detalius didelės apimties paaiškinimus (Tarnybinių nusižengimų medžiaga, I t., b. l. 95–101, 105–110). Patikrinęs ir kitus bylos dokumentus, teismas nenustatė, kad pareiškėjo teisė pasiaiškinti būtų pažeista, o tarnybinis patikrinimas būtų atliktas neobjektyviai.
93. Byloje yra duomenų, kad paskutinis dokumentas apie galbūt padarytus pareiškėjo pažeidimus Teisingumo ministerijoje buvo gautas 2017 m. sausio 30 d. (Tarnybinių nusižengimų medžiaga, I t., b. l. 88), taigi, teisingumo ministras, 2017 m. vasario 6 d. įsakymu patikrinimui atlikti sudarydamas komisiją, Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių 60 punkte nustatytų terminų nepraleido. Be to, byloje nėra įrodyta, kad toks procedūrinis pažeidimas galėjo turėjo įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo pagrįstumui (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
94. Apeliantas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadomis, kad jis padarė pažeidimus, taip pat jų kvalifikavimu, kaip šiurkščių.
95. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad apeliantas šiuos teiginius privalo įrodyti pagal bendras įrodinėjimo taisykles. Pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
96. Atlikus pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo patikrinimą dėl to, ar pareiškėjas padarė pažeidimus, kurie buvo šios bylos dalyku, ir ar jie vertintini kaip šiurkštūs, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog pareiškėjas padarė šiurkščius pažeidimus. Teismas, pritardamas skundžiamo teismo sprendimo argumentams, motyvų nekartoja.
97. Apelianto nurodyti argumentai dėl Pirmojo pažeidimo, kad jis nebuvo kompetentingas vykdyti su viešaisiais pirkimais susijusias funkcijas, tokio pobūdžio pažeidimais buvo sistemingai vykdomi iki jo perkėlimo eiti Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, aptariamas viešasis pirkimas buvo tyčia neteisėtai vykdomas trečiųjų asmenų – P. V. ir N. J. ir kt., nepašalina ir nelengvina E. K. atsakomybės. Aplinkybės, kad PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta trimis dienomis anksčiau, nei buvo tariamai atlikta tiekėjų apklausa, nustatymui nereikėjo jokių specialių žinių ar sugebėjimų. Neabejotina, jeigu pareiškėjas būtų veikęs tinkamai, o ne aplaidžiai, jis galėjo nustatyti elementarius fiktyvaus viešojo pirkimo požymius bei imtis atitinkamų veiksmų nutraukti neteisėtą pirkimą ar jo pagrindu išrašytos sąskaitos apmokėjimą. Pareiškėjo teiginiai, kad visi šie pažeidimai yra mažareikšmiai, teismo atmetami, kadangi byloje įrodyta, kad buvo pažeisti esminiai viešųjų pirkimų principai. E. K. tarnybinis nusižengimas buvo pagrįstai kvalifikuotas kaip šiurkštus, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 10 punktu.
98. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, paskutinis mokėjimas UAB „Globinta“ buvo atliktas 2017 m. vasario 13 d. (Tarnybinių nusižengimų medžiaga, V t., b. l. 87), t. y. praėjus daugiau nei dviems metams nuo E. K. tarnybos Kauno tardymo izoliatoriuje pradžios. Visu šiuo laikotarpiu buvo įvykdyta ne mažiau kaip 87 pirkimai iš UAB „Globinta“, o perkamų prekių sąrašas buvo itin įvairus: higienos prekės, maisto produktai, drabužiai, cheminės, statybinės medžiagos ir kt. (Tarnybinių nusižengimų medžiaga, V t., b. l. 1–87). Pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus vardu pasirašydavo sutartis, jo nukreipiamose vykdyti paraiškose aiškiai matomi nuolat besikartojantys tiekėjų pavadinimai, kartu su pirkimo dokumentais nuolat buvo pateikiami minėtų įmonių dokumentai, kuriuose buvo nurodyti dalyvaujančių įmonių direktorių vardai ir pavardės, taip pat ir V. P. (pvz., Tarnybinių nusižengimų medžiaga, III t., b. l. 81, 95, 96, 118, 146–147 ir kt.). Komisijai apklausus Kauno tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus inspektorę N. J., ši paaiškino, kad su sutartimis (duomenys neskelbtini) susipažindavo. Kaip jau minėta, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas vertina, kad bylos medžiaga patvirtina, jog E. K. žinojo apie V. P. sąsajas su UAB „Globinta“ ir sudarė išskirtines sąlygas šiai įmonei laimėti viešuosius pirkimus.
99. Pareiškėjo sprendimas sumažinti darbo užmokestį Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojoms, pažeidžiant įstatymu nustatytą įspėjimo terminą, atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytą šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoką, kadangi pareiškėjo veiksmais buvo tiesiogiai pažeista Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus darbuotojų J. K., L. A. ir D. S. Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą.
100. Asmenis į Kalėjimų departamento direktoriaus, direktoriaus pavaduotojo ir Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos direktoriaus pareigas skiria teisingumo ministras, todėl darytina išvada, kad nuobaudą E. K. pagrįstai skyrė būtent teisingumo ministras.
101. Apeliantas teigia, kad tarnybinė nuobauda jam buvo skirta neteisėtai, nes yra neadekvati, nesąžininga ir neproporcinga. Teismas sutinka su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai yra susiję su svarbiomis biudžetinės įstaigos veiklos sritimis – viešaisiais pirkimais ir racionaliu valstybės lėšų naudojimu, ir viena esminių įstaigos (duomenys neskelbtini) funkcijų – tinkamu vadovavimu bei viešųjų finansų valdymo rizikos valdymu ir kt. Pareiškėjas nebuvo naujokas, dirbo (duomenys neskelbtini) keletą metų. Jis buvo ne eilinis statutinis pareigūnas, o įstaigos (duomenys neskelbtini). Tai suponuoja aukštesnį negu paprastai kitų statutinių pareigūnų atsakomybės laipsnį už įstaigai pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimą, jos darbo organizavimą, planavimą, koordinavimą ir veiklos kontrolę, teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Preziumuojama, kad įstaigos (duomenys neskelbtini) žino teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos veiklą ir jai pavestų funkcijų įgyvendinimą, reikalavimus, nes priešingu atveju toks asmuo apskritai negalėtų eiti tokių atsakingų pareigų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda atitinka jo padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį ir mastą, todėl nėra neproporcinga ar neadekvati.
102. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
103. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam patirtų teismo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi E. K. apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimamas ne jo naudai, nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.