Byla eI-1513-208/2017
Dėl sprendimo panaikinimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vakarinė Palanga“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant kooperatinei bendrovei Palangos kredito unijai ir E. P., dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Vakarinė Palanga“ (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą skundu prašydama panaikinti atsakovės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2016 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (SK-78) SPR-96 „Dėl publikacijoje „Palangos kredito unijos vadovai nušalinti nuo vadovavimo“ („Vakarinė Palanga“, 2016-03-26/30, Nr. 21 (2255), www.vakarinepalanga.lt) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4Pareiškėja paaiškina, jog Skundžiamu sprendimu atsakovė nusprendė pripažinti iš dalies pagrįstu kooperatinės bendrovės Palangos kredito unijos (toliau – ir Unija) skundą dėl publikacijos „Palangos kredito unijos vadovai nušalinti nuo vadovavimo“ (toliau – ir Publikacija) ir įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) – pareiškėją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo bei viešai paskelbti sprendimą Tarnybos internetinėje svetainėje, įpareigojo pareiškėją rezoliucinę dalį nedelsiant paskelbti laikraštyje „Vakarinė Palanga“ ir portale www.vakarinepalanga.lt. Su tokiu sprendimu pareiškėja nesutinka ir teigia, kad juo nepagrįstai varžoma spaudos laisvė, teisė viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą bei visuomenės teisė gauti informaciją. Sprendimu taip pat nebuvo tinkamai įvertinta, kad pareiškėja spaudoje paskelbė trečiojo suinteresuoto asmens E. P. (toliau – ir E. P.), kuris buvo Unijos visuotinio susirinkimo pirmininkas, nuomonę, bet ne žinias. Atsisakymas publikuoti jo nuomonę būtų prieštaravęs Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatai draudžiančiai neteisėtai apriboti asmens teisę skleisti informaciją. Pažymi, jog net ir Skundžiamame sprendime E. P. teisingai įvardijamas informacijos rengėju. Viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas, buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones (Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 ir 7 punktai). Pažymi, jog Įstatymo 54 straipsnio 2 dalis konkrečiai nurodo, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją. Be to, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktu, Skundžiamas sprendimas apskritai negalėjo būti priimtas, nes iš esmės dėl visų sprendime nurodytų aplinkybių vyksta teisminis ginčas pagal E. P. ieškinį.

5Atsakovė Tarnyba su pareiškėjo skundus nesutinka ir prašo jį atmesti.

6Atsakovė paaiškina, kad Skundžiamame sprendime buvo nustatyta, jog pareiškėja, informuodama visuomenę apie 2016 m. kovo 21 d. vykusį Unijos visuotinį narių susirinkimą, netinkamai informavo visuomenę, kadangi neatskleidė tarp trečiųjų suinteresuotų asmenų vykstančio ginčo ir taip pažeidė visuomenės teisę gauti teisingą, tikslią ir nešališką viešąją informaciją. Be to, net ir po Unijos administracijos vadovės pretenzijos paneigti informaciją, nepatikslino Publikacijoje paskelbtos informacijos, neatsakė į jos pretenziją ir nepasiūlė (nesuteikė) atsakymo teisės. Būtent dėl šių aplinkybių buvo nustatytas visuomenės informavimo principų pažeidimas. Teigia, jog vertindama Publikacijoje skleidžiamą informaciją, atliko vertinimą, kuriuose iš ginčijamų teiginių yra skleidžiamos žinios ir, kuriuose yra pateikiama nuomonė. Sprendime buvo nustatyta: „Viešosios informacijos rengėjas, nurodęs informaciją, kad „Memelio bei Centrinės unijų vadovai H. Č. bei F. D. ir Centrinės unijos teisininkas V. T.“ padarė 194 tūkst. litų žalą Unijai, pateikė neteisingas žinias visuomenei. Atsižvelgiant į tai, kad viešosios informacijos rengėjas žalos padarymu kaltina ne pačią Uniją ar dabartinius jos vadovus, o trečiuosius asmenis, nėra objektyvių priežasčių nustatyti, jog ši informacija kenkia Unijos dalykinei reputacijai, tačiau viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), pateikdamas neteisingą ir netikslią informaciją visuomenei, pažeidė visuomenės informavimo principus (Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Pareiškėja kaip viešosios informacijos skleidėja, neprivalėjo skelbti trečiojo asmens E. P. Publikacijos, be to, turėjo ir galėjo patikrinti ketinamą skelbti informaciją ir ją įvertinti.

7Pasisakydama dėl pareiškėjos teiginių, kad Skundžiamas sprendimas šiuo atveju apskritai negalėjo būti priimtas paaiškina, kad E. P. pareiškėjos nurodytame ieškinyje teismo prašo pripažinti Unijos 2016 m. kovo 21 d. pakartotiniame visuotiniame narių Nr. 16-1 susirinkime priimtus sprendimus negaliojančiais. Tuo tarpu šioje byloje Skundžiamas sprendimas priimtas pagal Unijos skundą, kuriuo buvo prašoma nustatyti, ar ginčijami Publikacijos „Palangos kredito unijos vadovai nušalinti nuo vadovavimo“ teiginiai pažeidžia Įstatymo nuostatas. Taigi, E. P. ieškinio dalykas visiškai skiriasi nuo Skundžiamu sprendimu išnagrinėto dalyko.

8Atsakydama į pareiškėjos teiginį, kad analogiškas straipsnis tik kitu pavadinimu buvo publikuotas laikraštyje „Palangos tiltas“ atsakovė remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012) ir paaiškina, kad pareiškėjos minimame interneto portale www.palangostiltas.lt tą pačią dieną buvo pateiktos dvi publikacijos „Visuotinis susirinkimas išreiškė nepasitikėjimą Palangos kredito unijos vadovais“ ir „Palangos kredito unija išrinko naujus vadovus ir perrinko valdybos pirmininkę S. G.“, t. y., naujienų portalas suteikė teisę pasisakyti abiems ginčo pusėms. Pareiškėja pateikė tik E. P. poziciją ir po kreipimosi dėl paneigimo neatsakė į S. G. prašymą bei nepasiūlė jai pateikti savo pozicijos, todėl elgėsi nesąžiningai informacijos gavėjo atžvilgiu.

9Trečiasis suinteresuotas asmuo Unija su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

10Unija teigia, jog pareiškėja, skelbiamoje Publikacijoje nutylėjusi tam tikrą informaciją (informaciją apie Eilinio visuotinio narių susirinkimo protokolo Nr. 16-1 egzistavimą) bei pateikusi netikslias žinias, elgėsi nesąžiningai bei pažeidė visuomenės informavimo principus. Taip pat, nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad publikacijoje buvo paskelbta ne žinia, o E. P. nuomonė, nes didžiąją daugumą Publikacijos teiginių galima patikrinti taikant tiesos ir tikslumo kriterijų todėl jie laikytini žiniomis. Publikacijoje naudojami teiginiai yra faktinės aplinkybės – visuomenės informavimas apie priimtus visuotinio narių susirinkimo sprendimus. Remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika daro išvadą, kad žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas. Vertinant vieną iš žinios ir nuomonės atribojimo kriterijų – galimumą patikrinti faktų teisingumą, akivaizdu, kad Publikacijoje pateiktą informaciją apie Unijos visuotinį narių susirinkimą galima patikrinti, todėl ji laikytina žinia, o ne nuomone. Be to, iš Publikacijos konteksto akivaizdu, kad šia Publikacija buvo siekiama informuoti visuomenę apie Unijos valdymo organų pasikeitimus. Publikacija pavadinta „Palangos kredito unijos vadovai nušalinti nuo vadovavimo“. Kairėje pusėje viršuje E. P. nuotrauka ir informacinė žyma „Trečią kartą per pastaruosius dvejus metus susirinkimo pirmininku buvo išrinktas E. P.“. Publikacija pateikta skyriuje „Daugiausiai komentuojami“, nors interneto svetainėje yra skiltis „Komentarai, nuomonės“. Publikacijoje naudojami tiesioginiai sakiniai, t. y. teigiama, o ne svarstoma, ar klausiama. Taip pat, Publikacijoje informacija pateikiama ne pirmuoju asmeniu, o trečiuoju. Pažymi, kad atsižvelgiant į Publikacijos pateikimo kontekstą ir teiginių formuluotes, nekyla abejonė, kad vidutinis skaitytojas, pamatęs posėdžio pirmininko pranešimą, antrašte, žadančia suteikti informacijos apie įvykusį visuotinį Unijos narių susirinkimą, tikisi gauti objektyvią ir nešališką informaciją. Pareiškėja taip pat nepagrįstai teigia, kad Skundžiamas sprendimas negalėjo būti priimtas, nes Unija Tarnybos prašė išsiaiškinti ar ginčijami teiginiai pažeidžia Įstatymą. Tuo tarpu ieškinys teismui yra pateiktas dėl Unijos visuotinio narių susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Klausimai nėra tapatūs ir jų nesieja tas pats dalykas ar pagrindas, todėl Skundžiamas sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant procedūrinių normų.

11Skundas atmestinas.

12Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos sprendimo, kuriuo nuspręsta pripažinti iš dalies pagrįstu Unijos skundą dėl publikacijos „Palangos kredito unijos vadovai nušalinti nuo vadovavimo“ ir įspėti pareiškėją dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo ir viešai paskelbti sprendimą Tarnybos internetinėje svetainėje bei įpareigoti pareiškėją jo rezoliucinę dalį nedelsiant paskelbti laikraštyje „Vakarinė Palanga“ ir portale www.vakarinepalanga.lt, teisėtumo ir pagrįstumo.

13Visų pirma pareiškėja teigia, jog Skundžiamu sprendimu yra nepagrįstai varžoma spaudos laisvė, tačiau su tokiu pareiškėjos argumentu teismas nesutinka.

14Pagrindinė visuomenės informavimo priemonės funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų suformuluotas visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje. Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtina teisę turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą). LVAT savo praktikoje taip pat pabrėžia, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011), tačiau informacijos skleidimui yra keliami tam tikri reikalavimai, dalis kurių įtvirtinti Įstatyme, kurio 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Be to, kaip ne kartą yra nurodęs EŽTT saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje Hertel prieš Šveicariją, Nr. 25181/94; 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01).

15Šiuo atveju pareiškėja teigia, kad Publikacijoje buvo pateiktos ne žinios, o E. P. nuomonė, todėl pretenzijos galėjo būti reiškiamos ne pareiškėjai, o E. P..

16Atsakant į šį pareiškėjos argumentą pažymėtina, jog Įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje numatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Tuo tarpu žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Įstatymo 2 straipsnio 86 dalis).

17Pagal minėtas Įstatymo nuostatas visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė publikacijose, kaip publikacijų pavadinimuose, turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Pažymėtina, jog pareiškėja neginčija Tarnybos nustatytų aplinkybių, jog Publikacijoje buvo pateikiama klaidinanti ir vienpusiška informacija, todėl teismas šiuo aspektu plačiau nepasisako. Teismas sutinka su Tarnybos išvada, kad Publikacijoje buvo pateikiamos žinios, o ne nuomonė ir dėl jų tikrumo yra atsakinga pareiškėja. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog nepaisant to, kad Publikaciją parašė E. P. ir ji surašyta pirmuoju asmeniu, pareiškėja turėjo visas galimybes patikrinti E. P. straipsnyje pateiktos informacijos teisingumą, o nustačiusi, kad Publikacijoje pateikta informacija yra neatitinkanti tikrovės, turėjo teisę jos neskelbti. Tai, jog už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą yra atsakingas viešosios informacijos skleidėjas patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT), kurioje ne kartą konstatuota, kad viešosios informacijos skleidėjas neturi pareigos skelbti trečiųjų asmenų publikacijas, o savo valia nusprendęs publikacijas paskelbti turi būti objektyvus bei apdairus, suvokti galimą atsakomybę ir pasidomėti publikacijoje pateikiamos informacijos teisingumu, nes informacijos rengėjas turi pareigą laikytis Įstatymo 3 straipsnyje nustatytų visuomenės informavimo principų, o jei nustatomas šių principų pažeidimas, rengėjui kyla atsakomybė (žr., pvz., LAT 2002 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2002). Faktą, kad prieš skleisdamas informaciją viešosios informacijos rengėjas privalo įvertinti ketinamos skleisti informacijos atitiktį visuomenės informavimo principams patvirtina ir vieningai formuojama LVAT praktika (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012). Pažymėtina, jog šiuo atveju taip pat negalima vadovautis Įstatymo 54 straipsniu, kuris nustato atvejus, kuomet redakcinė atsakomybė netaikoma ir viešosios informacijos skleidėjas yra atleidžiamas nuo žalos atlyginimo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog kaip nustatyta anksčiau E. P. parengta Publikacija buvo skelbiama ne kaip nuomonė, o kaip žinia. Be to, nors pareiškėja teigia, kad analogiškas straipsnis buvo publikuotas ir kitame laikraštyje, tačiau kaip teisingai nurodė atsakovė, kitame interneto portale buvo parašytos dvi publikacijos, iš kurių turinio matyti, jog kiekvienoje iš jų pateikiama ginčo pusių pozicija, tuo tarpu pareiškėja paskelbė vienpusišką E. P. poziciją, tačiau nepasiūlė kitai ginčo pusei pateikti savo pozicijos, neatsakė į kitos pusės prašymą ir tokiu būdu elgėsi nesąžiningai informacijos gavėjo atžvilgiu, todėl vien faktas, kad kitame internetiniame portale panaši informacija buvo paskelbta anksčiau nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo atsakomybės už Įstatymo 3 straipsnyje nustatytų principų nesilaikymą. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į teismų praktiką, kurioje ne kartą konstatuota, kad aiškinant Įstatymo nuostatas ir sprendžiant klausimą dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigų pabrėžtinas išskirtinis žiniasklaidos priemonių vaidmuo informuojant visuomenę, taip pat audiovizualinių žiniasklaidos priemonių betarpiškas ir itin platus poveikis visuomenės nuomonei (žr., pvz., 1991 m. balandžio 16 d. Europos žmogaus teisių komisijos sprendimą dėl priimtinumo byloje Purcell ir kiti prieš Airiją, pareiškimo Nr. 15404/89; EŽTT sprendimo Jersild prieš Daniją 31 punktą), o tai savaime suponuoja žiniasklaidos priemonių pareigą visais atvejais vertinti, ar skleidžiama informacija nepažeis trečiųjų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Kaip matyti iš teismų praktikos, joje tokiais atvejais vertinama ar viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai elgėsi sąžiningai, nepiktnaudžiavo savo teise (žr., pvz., EŽTT nutarimą Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Tapinas ir partneriai prieš Lietuvos Respubliką; 2001 m. spalio 17 d. LAT nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-988/2001). Be to, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma neatleidžia nuo pareigos paneigti informaciją net ir tuo atveju, kai pirminis informacijos šaltinis yra kita visuomenės informavimo priemonė (2013 m. kovo 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-707/2013). Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju po kreipimosi į pareiškėją dėl paneigimo į šį prašymą pareiškėja neatsakė, informacijos nepaneigė ir, kaip minėta, nepasiūlė kitai ginčo pusei pateikti savo pozicijos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos atžvilgiu negalėjo būti taikomas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

18Pareiškėja taip pat teigia, jog Skundžiamas sprendimas apskritai negalėjo būti priimtas, nes tuo pačiu klausimu yra nagrinėjamas skundas teisme, tačiau su tokiu pareiškėjos teiginiu teismas nesutinka.

19Iš teismui pateikto E. P. ieškinio matyti, jog juo siekiama Unijos 2016 m. kovo 21 d. pakartotinio visuotinio narių susirinkimo Nr. 16-1 metu priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais (civilinė byla Nr. 2-65-549/2017, teisminio proceso Nr. 2-10-3-00483-2016-0). Tuo tarpu Tarnybai pateiktame skunde Unija prašė nustatyti, ar Publikacijos teiginiai pažeidžia Įstatymo nuostatas. Taigi, akivaizdu, kad šių ginčų dalykai yra visiškai skirtingi, todėl Tarnyba pagrįstai išnagrinėjo Unijos skundą ir priėmė Skundžiamą sprendimą.

20Apibendrinant tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėja peržengė saviraiškos laisvės ribas, o Tarnyba pagrįstai konstatavo Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimą ir pritaikė Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą sankciją – įspėjimą apie minėto straipsnio pažeidimą, todėl pareiškėjos skundas atmetamas, o skundžiamas atsakovės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2013 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. (SK-78) SPR-96 „Dėl publikacijoje „Palangos kredito unijos vadovai nušalinti nuo vadovavimo“ („Vakarinė Palanga“, 2016-03-26/30, Nr. 21 (2255), www.vakarinepalanga.lt) paskelbtos informacijos“ paliekamas galioti nepakeistas.

21Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo Unija prašo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22Teismas pažymi, kad atmetus pareiškėjos skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) įstatymo 40 straipsnis), tačiau vadovaujantis minėto straipsnio 3 dalimi, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl šiuo atveju Unija turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kita vertus, ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šiuo atveju, Unija nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių jos patirtas išlaidas, todėl atsižvelgiant į tai, kad prašymus dėl išlaidų atlyginimo galima paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismas palieka Unijos prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas nenagrinėtu paliekant jai teisę per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis į teismą su motyvuotu ir įrodymais pagrįstu prašymu priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas

Nutarė

24pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vakarinė Palanga“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25Trečiojo suinteresuoto asmens kooperatinės bendrovės Palangos kredito unijos prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas palikti nenagrinėtu.

26Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Vakarinė Palanga“ (toliau – ir... 4. Pareiškėja paaiškina, jog Skundžiamu sprendimu atsakovė nusprendė... 5. Atsakovė Tarnyba su pareiškėjo skundus nesutinka ir prašo jį atmesti.... 6. Atsakovė paaiškina, kad Skundžiamame sprendime buvo nustatyta, jog... 7. Pasisakydama dėl pareiškėjos teiginių, kad Skundžiamas sprendimas šiuo... 8. Atsakydama į pareiškėjos teiginį, kad analogiškas straipsnis tik kitu... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Unija su pareiškėjos skundu nesutinka ir... 10. Unija teigia, jog pareiškėja, skelbiamoje Publikacijoje nutylėjusi tam... 11. Skundas atmestinas.... 12. Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos sprendimo, kuriuo nuspręsta pripažinti iš... 13. Visų pirma pareiškėja teigia, jog Skundžiamu sprendimu yra nepagrįstai... 14. Pagrindinė visuomenės informavimo priemonės funkcija – informacijos apie... 15. Šiuo atveju pareiškėja teigia, kad Publikacijoje buvo pateiktos ne žinios,... 16. Atsakant į šį pareiškėjos argumentą pažymėtina, jog Įstatymo 2... 17. Pagal minėtas Įstatymo nuostatas visuomenės informavimo priemonėse... 18. Pareiškėja taip pat teigia, jog Skundžiamas sprendimas apskritai negalėjo... 19. Iš teismui pateikto E. P. ieškinio matyti, jog juo... 20. Apibendrinant tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėja... 21. Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo Unija prašo priteisti jų... 22. Teismas pažymi, kad atmetus pareiškėjos skundą, ji neįgijo teisės į... 23. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 24. pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vakarinė Palanga“ skundą... 25. Trečiojo suinteresuoto asmens kooperatinės bendrovės Palangos kredito unijos... 26. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti...