Byla 2A-30-302/2008

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Romualdos Janovičienės,

3kolegijos teisėjų Algirdo Auruškevičiaus ir Dalios Višinskienės,

4sekretoriaujant Gražinai Glavackaitei,

5dalyvaujant ieškovės atstovui adv. Aurimui Gasiūnui,

6atsakovo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Irenai Šambaraitei,

7atsakovo VĮ Registrų centro atstovei Agnei Narušienei,

8viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės D. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Č. ieškinį atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, viešajai įstaigai Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centrui, Lietuvos statybininkų profesinei sąjungai dėl įsakymų, priėmimo-perdavimo aktų, daiktinių teisių registracijos panaikinimo iš dalies.

9Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

10Ieškovė D.Č. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2004-04-15 įsakymo Nr.V(3)-65 dalį dėl palėpės ir rūsio patalpų, esančių name adresu A.Vivulskio g.5, Vilniuje, perdavimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (toliau – SADM), panaikinti SADM 1995-10-13 įsakymo Nr.110 dalį dėl leidimo Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybai prie SADM teisiškai registruoti palėpės ir rūsio patalpas, panaikinti Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie SADM ir SAMD 2004-05-10 sudaryto Valstybės turto, perduodamo patikėjimo teise perdavimo-priėmimo akto Nr.S(3)-61 dalį dėl minėto pastato palėpės ir rūsio patalpų perdavimo SADM, panaikinti Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie SADM ir Vilniaus Jeruzalės profesinio mokymo centro 1993-12-01 sudaryto perdavimo-priėmimo akto dalį dėl palėpės ir rūsio patalpų perdavimo Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybai, panaikinti turto patikėjimo teises į palėpės ir rūsio patalpas atsakovo SADM vardu.

11Nurodė, kad 1993-02-03 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovės sūnus G. Č. įsigijo butą, esantį ( - ), o ieškovė šio buto savininke tapo 2000-06-15 dovanojimo sutarties pagrindu. Pastaruoju metu pastebėjo, jog namo, kuriame yra jos butas, palėpėje yra įrengtos jai nežinomos paskirties patalpos. Nuosavybės teisė į palėpės ir rūsio patalpas Lietuvos Respublikos vardu buvo įregistruota 1995-11-10, perregistruota 2004-05-12. Į ieškovę kaip namo bendrojo naudojimo patalpų bendrasavininkę niekas nesikreipė dėl sutikimo įrengti palėpės ir rūsio patalpas, dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar jai tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies pirkimo. Dokumentai, kurių pagrindu buvo įregistruotos daiktinės teisės į palėpės ir rūsio patalpas, pažeidžia jos teises ir interesus, taip pat teisės aktus, todėl yra naikintini toje dalyje, kuria buvo įformintos daiktinės teisės bei jos perduotos ir įregistruotos nekilnojamojo turto registre į ieškinyje nurodomas patalpas. Nesant palėpės ir rūsio patalpų suformuotų kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, neįregistravus jo nekilnojamojo turto registre nėra galima ir daiktinių teisių į šį turtą registracija. Privatizavimo metu palėpės ir rūsio patalpos nebuvo inventorizuotos ir suformuotos kaip atskiras turtinis objektas. Jos sūnui privatizavus butą, palėpės ir rūsio patalpos tapo bendrosios nuosavybės objektu, kuriame jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė proporcinga buto plotui dalis, todėl ir ieškovė, įgydama nuosavybės teisę į butą, tapo namo bendrojo naudojimo patalpų bei kito bendrojo turto bendrasavininke.

12Atsakovas Lietuvos Darbo rinkos mokymo tarnyba prie SADM su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 1993-02-03 pirkimo-pardavimo sutartyje, pagal kurią buvo privatizuotas ieškovės butas, nenurodoma, kad kartu su butu pirkėjas nupirko dalį rūsio ir palėpės. Buto privatizavimo metu visas pastatas, kuriame yra ieškovės butas, buvo atsakovo Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro balanse, pastatas 1993-12-01 perdavimo-priėmimo aktu buvo perduotas į tarnybos balansą. Pastatas tiek buto privatizavimo metu, tiek pastato perdavimo 1993 metais metu nuosavybės teise priklausė valstybei. Butas buvo su atskiru įėjimu, todėl buto savininkas, o vėliau ir ieškovė nesinaudojo ir nesinaudoja bendra laiptine, per kurią patenkama į rūsį ar palėpę, o taip pat rūsiu ir palėpe. Ieškovės ginčijami dokumentai nepažeidžia jos teisių ir teisėtų interesų. Buto savininkas jau nuo 1993 metų turėjo sužinoti apie savo tariamai pažeistas teises, kai buvo vykdomi minėto pastato pagerinimo darbai, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti turi būti skaičiuojamas nuo 1993-02-03, kada G. Č. įsigijo butą.

13Atsakovas SADM su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 1993-02-03 pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyta, kad su butu kartu buvo parduoti dalis rūsio ir palėpės. Pastatas 1993-12-01 perdavimo-priėmimo aktu buvo perduotas į Darbo rinkos mokymo tarnybos balansą, šiame akte pažymint, kad 36,41 kv.m. pastato dalis yra privatizuota. Ministerijos 1995-10-13 įsakymas nėra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, todėl įsakymas teisėtas ir pagrįstas.. Kadangi rūsys ir palėpė nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl negali būti laikomos bendrojo naudojimo patalpomis vadovaujantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. 3 p. Butas buvo ir yra su atskiru įėjimu, todėl buvęs savininkas, o vėliau ir ieškovė, nesinaudojo ir nesinaudoja bendra laiptine, per kurią patenkama į rūsį ar į palėpę. Ginčijami dokumentai nepažeidžia ieškovės teisių ir teisėtų interesų. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kuris skaičiuojamas nuo 1993 m., todėl prašė jį taikyti.

14Atsakovas VĮ Registrų centras nurodė, kad ieškovė neturi teisės ginčyti 1993 ir 1995 m. sudarytų ir išduotų dokumentų bei 1995 m. atliktos teisinės registracijos, kadangi nuosavybės teises į butą, esantį ( - ), ji įgijo tik 2000-06-15, todėl iki to momento sudaryti dokumentai bei atlikti atsakovų veiksmai negali būti siejami su ieškovės teisių pažeidimu, o buvęs buto savininkas pretenzijų dėl teisių pažeidimo nereiškė. Ieškovė, prieš įgydama butą, turėjo pasidomėti apie name esančias ginčo patalpas, jų teisinį statusą, nes nekilnojamojo turto registro duomenys vieši. Ieškovės įgytų nuosavybės teisių apimtis įvardinta 2000-06-15 dovanojimo sutartyje. Nurodo, kad nekilnojamojo turto registre ginčo patalpos įregistruotos kaip atskiras 441,51 kv.m. ploto nekilnojamasis daiktas, šioms patalpoms suteiktas unikalus numeris, todėl į jas yra galimas daiktinių teisių registravimas. Buvęs savininkas G. Č. butą įgijo be rūsio (nes sutartyje nėra apie tai nuorodos). Visi ginčijami dokumentai buvo sudaryti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

15Atsakovas VšĮ Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodo, kad Vilniaus statybininkų mokymo centras pastatą, esantį Vivulskio g.5, įsigijo 1976 metais, pastatas buvo skiriamas Vilniaus m. statybininkų mokymo tikslams. Pastato palėpėje buvo įrengtas metodinis kabinetas, mokymo klasė, biblioteka ir fotolaboratorija, rūsyje – praktinio mokymo dirbtuvės. Pastate su atskiru įėjimu buvo įrengtas žinybinis butas, kuris buvo suteiktas Černiauskų šeimai, kurie dirbo kiemsargiu ir valytoja. Butas buvo privatizuotas jų sūnaus G. Č. vardu, sutartyje nebuvo nuorodos apie palėpės ir rūsio patalpas neatsitiktinai, nes privatizuojamas buvo tik butas, o palėpė ir rūsys buvo naudojami mokymo tikslams.

16Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.

17Teismas padarė išvadą, kad G. Č. pagal 1993-02-03 pirkimo-pardavimo sutartį buvo perleistas tik 36,41 kv.m. žinybinis butas, esantis ( - ), jokios bendro naudojimo patalpos nebuvo perduotos, nes tokių nebuvo. Sutarties sudarymo metu palėpės ir rūsio patalpos, buvo įrengtos ir naudojamos centro mokymo tikslams, laisvų ir nenaudojamų patalpų nebuvo ir ieškovei bei jos šeimos nariams buvo ir turėjo būti apie tai žinoma. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įstatymas 1993-02-03 sutarties sudarymo metu negaliojo, todėl jo normos netaikytinos dalyje dėl nuosavybės teisių įgijimo apimties. Teismas vadovaudamasis LR Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr.297 patvirtintos „Pastatų, statinių ir būtų teisinio registravimo instrukcijos“ 7 p., 8.4 p., sprendė, kad jeigu pagal 1993-02-03 sutartį kartu su butu būtų parduodamos ir kitos bendro naudojimo patalpos, jos turėjo būti nurodytos pirkimo-pardavimo sutartyje, o vėliau įregistruotos viešame registre. LR daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų įstatymas ginčo atveju negali būti taikomas, kadangi jis buvo priimtas 1995-02-21 (Nr.I-798) po buto privatizavimo sutarties, be to, pastatas, esantis ( - ), savo paskirtimi ir pobūdžiu nėra daugiabutis gyvenamasis namas, todėl laikė, kad pagal 1993-02-03 sutartį G. Č. , o vėliau pagal dovanojimo sutartį ir ieškovė neįgijo nuosavybės teisių į dalį bendrojo naudojimo patalpų, t.y. palėpės ir rūsio patalpų.

18Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti, atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, ieškovė neprašo jo atnaujinti, todėl tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti. Teismas sprendė, kad ieškovė nuo pat 1993-02-03 sutarties sudarymo dienos turėjo žinoti, kad palėpės ir rūsio patalpos buvo įrengtos ir naudojamos mokymo centro, nes ji privatizuotame bute, esančiame ( - ), gyveno su šeima, taigi ir su G. Č. , iki privatizavimo 1993-02-03 bei kurį laiką po to, ir dirbo mokymo centre, kuris buvo įsirengęs visame pastate, esančiame ( - ), valytoja, o jos vyras – sargu, patekdavo į nurodytas patalpas, tai paneigiančių įrodymų nepateikė. Ta aplinkybė, jog ieškovė 2000 m. tapo nurodyto buto savininke, negalėjo sąlygoti ieškinio senaties termino skaičiavimo iš naujo, nes tiek 1964 m. LR CK 87 str., tiek 2000 LR CK 1.128 str. numato, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino.

19Ieškovė D.Č. apeliaciniu skundu prašo 2007-10-03 teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė teisės aktų normas, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei faktines bylos aplinkybes, taip pat nesivadovavo teismų praktika, todėl toks sprendimas naikintinas.

20Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo išvada, jog 1993-02-03 sutarties sudarymo metu pastate, esančiame ( - ), bendro naudojimo patalpų nebuvo, todėl jos negalėjo būti įgytos G. Č. , o vėliau – ieškovės, nepagrįsta, nes šis namas buvo statytas kaip gyvenamasis ir nuo jo statybos pradžios pirmame ir antrame aukštuose buvo įrengti butai, o palėpės bei rūsio patalpos buvo skirtos naudoti bendroms reikmėms.

21Teismo išvada, kad privatizavimo proceso eigoje įgydamas nuosavybės teisę į butą G. Č. neįgijo nuosavybės teisių į bendro naudojimo patalpas, nes jos nėra nurodytos 1993-02-03 sutartyje, yra nepagrįsta, neparemta teismų praktika, numatančia, kad butų savininkams, privatizavimo sutarčių pagrindu įgijusiems nuosavybės teises į konkrečius butus, atsirado bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir į bendrojo naudojimo patalpas įstatymo pagrindu (LAT 2000-06-12 nutartis c/b Nr. 3K-3-674/2000 m.). Teismas nepagrįstai sprendė, kad LR daugiabučių namų savininkų įstatymas ginčo atveju negali būti taikomas, kadangi jis buvo priimtas 1995-02-21 (Nr. 1-798) po buto privatizavimo sutarties, nes būtent šis įstatymas įtvirtina bendrosios dalinės nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo patalpas atsiradimą privatizuotų butų savininkams, šį principą netiesiogiai numatė LR Vyriausybės 1991-07-31 nutarimas Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo", ir šiuo metu galiojantis CK (4.82 str.).

22Teismas neįvertino bylos duomenų, patvirtinančių, kad ginčo patalpos (palėpė ir rūsys) buvo bendro naudojimo, skirtos visų pastate esančių patalpų savininkų interesams, jos niekuomet nebuvo suformuotos kaip savarankiškas daiktas, nebuvo priskirtos jokiam konkrečiam asmeniui, nebuvo nustatyta šių patalpų paskirtis leidžianti naudoti jas mokymo ar kitiems tikslams, privatizavus butą Nr. 1 G. Č. perėjo bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo patalpas, o 2000-06-15 buto dovanojimo sutartimi Nr. PI-8462 šios teisės perėjo ieškovei.

23Ieškinio pareiškimo dieną įstatymo nustatytas ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs. Teismas nepagrįstai ginčo atveju taikė 1964 m. CK 87 str. bei 2000 m. CK 1.128 str., numatančius, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino, nes sudarant 2000-06-15 buto dovanojimo sutartį Nr. Pl-8462 neįvyko joks prievolės asmenų pasikeitimas, šiuo sandoriu buvo perleistos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, be to, visos prievolės pagal 1993-02-03 sutartį jau buvo įvykdytos. Kadangi nuo 2000-06-15 ieškovė tapo ginčo buto savininke bei bendro naudojimo patalpų bendrasavininke, todėl tik nuo šios dienos galėjo atsirasti kokie nors jos teisių pažeidimai. Apie tai, kad atsakovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra įregistravusi daiktines teises į ginčo patalpas ir apie tai, kad anksčiau daiktinės teisės į šias patalpas buvo registruotos atsakovės Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vardu, ji sužinojo tik 2006-05-22, susipažinusi su VĮ Registrų centro raštu.

24Atsakovas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog buvo privatizuotas tik konkretaus ploto žinybinis butas ir jokios bendro naudojimo patalpos nebuvo perduotos, nes tokių tuo metu nebuvo. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 7 punkto nuostatomis, ir sprendė, jog 1993-02-03 sutartyje turėjo būti nurodytos palėpės ir rūsio patalpos, jeigu jos buvo parduodamos, o vėliau turėjo būti įregistruotos viešame registre. Teismas teisingai nurodė, kad pastatas, esantis ( - ), nebuvo ir nėra daugiabutis namas savo paskirtimi ir pobūdžiu. Ginčo patalpos nelaikytinos bendrojo naudojimo patalpomis, nes jos nuosavybės teise priklauso valstybei. Teismas teisingai taikė ieškinio senatį.

25Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ištyrus byloje esančius įrodymus, taip pat faktines aplinkybes, tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas. Ieškovės sūnus G. Č. , įsigydamas ginčo butą 1993-02-03 sutartimi, kartu negalėjo įgyti palėpės ir rūsio kaip bendrojo naudojimo patalpų, nes šios patalpos priklausė nuosavybės teise valstybei. Ieškovė neginčijo, kad šios patalpos buvo naudojamos mokymo tikslams, kad jomis nesinaudojo.

26Apeliacinis skundas atmestinas.

27Nustatyta, kad ieškovė nuo 2000-06-15 nuosavybės teise valdo butą, unikalus Nr. 1094-0126-6010:0003, esantį pastate, unikalus Nr. 1094-0126-6010 adresu Vivulskio g.5, Vilniuje (T 1, b.l. 11, 16). Visas pastatas, išskyrus minėtą butą, nuosavybės teise priklauso valstybei, pastatą patikėjimo teise valdo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (T 1, b.l. 19, 70-71, 72). Teismas, vadovaudamasis atsakovų atstovų paaiškinimais, liudytojų E.S., B.T.A., G.T. ir S.B. parodymais, nustatė, kad pastatas, esantis ( - ), nuo 1976 m. buvo naudojamas Vilniaus valstybinio Jeruzalės statybininkų mokymo centro reikmėms, tuo tikslu tiek rūsio patalpose, tiek palėpės patalpose buvo įrengti kabinetai. Šios aplinkybės iš esmės neginčija ir ieškovė. Ieškovė ir jos vyras minėtame centre dirbo valytoja ir sargu, jie gyveno dviejų kambarių žinybiniame bute, kuris buvo įrengtas minėtame pastate su atskiru įėjimu į šį butą. Nurodytą butą ieškovės sūnus privatizavo 1993-02-03 (T 1, b.l. 13-18). Nuo 1985-11-28 pastate esančios patalpos nuo 2-1 iki 2-26 ir nuo 4-1 iki 4-9 buvo inventorizuotos kaip administracinės patalpos. Ši išvada darytina ir pagal byloje esančio nekilnojamojo turto registro pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad tokie kadastro duomenys fiksuoti 1985-11-28 (T 1, b.l. 72). Laikotarpyje nuo 1995 iki 2004 metais pastate esančių administracinių patalpų skaičius, padidėjo nuo 2-26 iki 2-35 ir 4-10 iki 4-14 palėpės ir rūsio patalpų sąskaitą (T 1, b.l. 70, 111-128). Ieškovė, kuri pastate jau minėtą butą įgijo 2000-06-15 dovanojimo sutarties pagrindu (T 1, b.l. 12), prašo panaikinti įsakymus ir priėmimo-perdavimo aktus, kuriais patalpos, esančios pirmame, antrame aukštuose ir rūsyje perduotos patikėjimo teise Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, motyvuodama, jog visos patalpos yra bendro naudojimo patalpos ir jas perdavus be jos kaip bendraturtės sutikimo, pažeistos jos teisės į dalį bendro naudojimo patalpų, esančių pastate ( - ).

28Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais, kad ieškovė dovanojimo sutartimi įgijo tiek teisių į nuosavybę, kiek jų turėjo dovanotojas, o pastarasis butą, ( - ), privatizavo be bendro naudojimo patalpų. Sutartyje įrašų apie palėpės ar rūsio dalies privatizavimą nėra (T b.l. 13-14), be to šis žinybinis butas jo privatizavimo metu pastate neturėjo bendro naudojimo patalpų, net įėjimas į butą buvo įrengtas atskirai nuo bendro įėjimo į namo patalpas. Būtent tokį butą ieškovės sūnus privatizavo. Tiek ieškovė, tiek jos sūnus akivaizdžiai žinojo apie tai, jog butui nepriklauso jokie priklausiniai, t.y. nei palėpė, nei rūsys. Taip pat teismas pagrįstai pasisakė ir dėl prašomų panaikinti 1993-12-01 patalpų priėmimo-perdavimo akto ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1995-10-13 įsakymo Nr. 110, nurodydamas, kad aktai priimti iki ieškovė tapo nurodyto buto savininke ir aktai jų priėmimo metu negalėjo pažeisti jos teisių.

29Teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad šalių santykiams dėl bendro naudojimo patalpų netaikomas Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymas, nes pastatas esantis Vivulskio g. 5, Vilniuje, nėra daugiabutis namas savo paskirtimi ir pobūdžiu. Tai yra namas, kuriame buvo suformuotas tik vienas butas, o kitos name esančios patalpos yra administracinės paskirties nuosavybės teise priklausančios valstybei. Tokia šio namo paskirtis įregistruota ir nekilnojamojo turto registre. Nuo pirmų kadastro duomenų fiksavimo patalpos yra užregistruotos administracinės paskirties (T 1, b.l. 72). Minėtas butas buvo suformuotas užtikrinti namo tinkamai priežiūrai – apgyvendinti namo saugumu ir švara besirūpinančius asmenis, suteikiant butui žinybinio buto statusą. Dėl nurodytų argumentų nepagrįstas yra apeliantės motyvas, kad nuo pat namo pastatymo, jo kaip gyvenamojo namo statusas yra nepasikeitęs, nes tai paneigia nekilnojamojo turto registro duomenys, kurie fiksuoti 1985 metais (T 1, b.l. 72).

30Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės ginčijami įsakymai bei perdavimo-priėmimo aktai nepažeidžia ieškovės nuosavybės teisių į bendrojo naudojimo patalpas, nes bendro naudojimo patalpos ieškovui pagal nuosavybės teisių įgijimo apimtį jai nepriklauso, o esamos bendro naudojimo patalpos (T1, b.l. 85-86) nėra susiję funkciniu ryšiu su ieškovei priklausančiu butu ir ieškovė jomis niekada nesinaudojo.

31Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės reikalavimas apima ne tik visas kadastrinės bylos plane pažymėtas rūsio ir palėpės patalpas, bet ir pirmo aukšto patalpas, nes pagal reikalavime išvardintus patalpų indeksus ji prašo naikinti perdavimo-priėmimo aktus ir įsakymus visoje apimtyje, o ne tik rūsio ir palėpės dalyje.

32Kadangi pirmos instancijos teismas ieškinį atmetė ne dėl senaties termino praleidimo, o dėl to, jog ieškovė neįrodė savo kaip turto savininkės teisių pažeidimo, todėl nagrinėjamu atveju ieškinio senaties praleidimas neturi esminės reikšmės ir teismui nebuvo būtina pasisakyti dėl to. Tačiau tiek teismas pasisakė, tiek apeliantė nesutinka su teismo sprendimo motyvais dėl ieškinio senaties terminų skaičiavimo, todėl kolegija pasisako dėl tinkamos materialinės teisės normos taikymo šioje sprendimo dalyje. Pirmos instancijos teismas teisingai aiškino tiek Civilinio kodekso 86 ir 87 straipsnių (įst.red. iki 2001-07-01) nuostatas, tiek šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 1.127 ir 1.128 straipsnių nuostatas ir pagrįstai nustatė, jog ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo buto privatizavimo sutarties sudarymo, nes jau tada ieškovės sūnus, kuris pagal sutartį buvo buto pirkėjas, žinojo apie tai, jog neįgyja teisių į palėpės ir rūsio patalpas ir ieškinio senaties terminu šios savo teisės neginčijo, o ieškovė 2000-06-15 dovanojimo sutartimi perėmusi nuosavybės teisę į butą iš sūnaus perėmė ir jo teises. Tokiu būdu ieškinio senaties terminas ginčyti priėmimo-perdavimo aktus ir įsakymus prasidėjo kitą dieną po jų priėmimo dienos. Teismo išvada, kad ieškovei ieškinio senaties termino skaičiavimas neprasidėjo iš naujo tapus buto savininke, yra padaryta tinkamai taikius minėtas Civilinio kodekso normas reguliuojančias ieškinio senaties pradžios nustatymą.

33Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistu (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.)

34Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija

Nutarė

35Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Romualdos Janovičienės,... 3. kolegijos teisėjų Algirdo Auruškevičiaus ir Dalios Višinskienės,... 4. sekretoriaujant Gražinai Glavackaitei,... 5. dalyvaujant ieškovės atstovui adv. Aurimui Gasiūnui,... 6. atsakovo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Irenai... 7. atsakovo VĮ Registrų centro atstovei Agnei Narušienei,... 8. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės D. Č.... 9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 10. Ieškovė D.Č. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos... 11. Nurodė, kad 1993-02-03 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovės sūnus G. Č.... 12. Atsakovas Lietuvos Darbo rinkos mokymo tarnyba prie SADM su ieškiniu nesutiko... 13. Atsakovas SADM su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad... 14. Atsakovas VĮ Registrų centras nurodė, kad ieškovė neturi teisės ginčyti... 15. Atsakovas VšĮ Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras atsiliepimu prašė... 16. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. spalio 3 d. sprendimu... 17. Teismas padarė išvadą, kad G. Č. pagal 1993-02-03 pirkimo-pardavimo... 18. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą... 19. Ieškovė D.Č. apeliaciniu skundu prašo 2007-10-03 teismo sprendimą... 20. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo išvada, jog 1993-02-03 sutarties... 21. Teismo išvada, kad privatizavimo proceso eigoje įgydamas nuosavybės teisę... 22. Teismas neįvertino bylos duomenų, patvirtinančių, kad ginčo patalpos... 23. Ieškinio pareiškimo dieną įstatymo nustatytas ieškinio senaties terminas... 24. Atsakovas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu į... 25. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 26. Apeliacinis skundas atmestinas.... 27. Nustatyta, kad ieškovė nuo 2000-06-15 nuosavybės teise valdo butą, unikalus... 28. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais, kad ieškovė... 29. Teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad šalių santykiams dėl bendro... 30. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės ginčijami... 31. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės reikalavimas apima ne tik... 32. Kadangi pirmos instancijos teismas ieškinį atmetė ne dėl senaties termino... 33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir... 34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str.... 35. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendimą palikti...