Byla A-442-2792-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Romualdui Zaleckiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. birželio 14 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-156 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 71 500 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 10 202 Lt PVM delspinigių ir skyrė 7 150 Lt PVM baudą.

5Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 69-197 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-156.

6Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-156 bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 69-197.

7Pareiškėjas nurodė, kad jam nepagrįstai buvo apskaičiuotas papildomas PVM ir su juo susijusios sumos, konstatavus, kad jis, parduodamas M. Z. ir B. V. patalpas, esančias ( - ), Vilniuje, dirbtinai sumažino apmokestinamąją vertę. Iš tikrųjų patalpų pardavimo kaina atitiko ekonominę logiką, laiku ir tinkamai buvo išrašytos atitinkamos PVM sąskaitos–faktūros bei tinkamai sumokėtas PVM. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kuria vadovavosi mokesčių administratorius, yra netinkamai surašytas dokumentas ir juo negali būti remiamasi kaip įrodymu.

8Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

9Atsakovas nurodė, kad ginčas šiuo atveju kyla dėl pareiškėjo atlikto patalpų pardavimo susijusiems asmenims (pareiškėjo akcininko R. Z. sūnui M. Z. ir R. Z. žmonos tėvams B. V. ir V. V.) atitikimo rinkos kainai. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2007 m. balandžio 4 d. pasirašė su R. Z. (savo akcininku) preliminariąją sutartį Nr. 2007/G5/2-3-10, pagal kurią įsipareigoja parduoti, o R. Z. nupirkti 175,87 kv. m patalpas, esančias ( - ), Vilniuje, už 437 969,98 Lt. Pagal 2008 m. kovo 3 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2008/G5/2-3-10 pareiškėjas perdavė, o R. Z. priėmė nuosavybėn preliminarioje sutartyje nurodytas patalpas. Pareiškėjas R. Z. 2008 m. kovo 3 d. išrašė PVM sąskaitą–faktūrą ALS Nr. 0171, kurioje nurodyta minėto nekilnojamojo turto vertė – 371 161,00 Lt, PVM – 66 808,98 Lt. Turto perleidimo notarinė sutartis nebuvo sudaryta. R. Z. 2009 m. balandžio 9 d. sudarė su M. Z. teisių perleidimo sutartį, pagal kurią perleido M. Z. savo teises pirkti patalpas ( - ), Vilniuje (šalys susitarė, kad R. Z. pareiškėjui sumokėti 437 969,98 Lt dovanojami M. Z.). Pareiškėjas 2009 m. gegužės 8 d. sudarė su M. Z. notarinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl minėtų patalpų. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes bei vadovaujantis Civilinio kodekso 6.393 straipsnio nuostata, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, o šios formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia, darytina išvada, kad pareiškėjas minėtas patalpas pardavė tik 2009 m. gegužės 8 d. ir tik šią dieną turėjo išrašyti atitinkamą PVM sąskaitą–faktūrą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2007 m. kovo 1 d. pasirašė su B. V. preliminariąją sutartį Nr. 2007/G5-1, pagal kurią įsipareigojo parduoti, o B. V. nupirkti 63,44 kv. m patalpas, esančias pastate ( - ), Vilniuje, už 140 000 Lt. Pagal 2008 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2008/G5/2-1 pareiškėjas perdavė, o B. V. priėmė nuosavybėn preliminarioje sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą. B. V. už perkamas patalpas visiškai atsiskaitė, o pareiškėjas jai 2008 m. vasario 1 d. išrašė PVM sąskaitą–faktūrą ALS Nr. 0170, kurioje nurodyta minėto nekilnojamojo turto vertė – 118 644,07 Lt, PVM – 21 355,93 Lt. Turto perleidimo notarinė sutartis tuo metu nebuvo sudaryta. Tokia sutartis buvo sudaryta 2009 m. balandžio 17 d. ir pagal ją B. V. atitinkamas patalpas bendrosios jungtinės nuosavybės teise nusipirko kartu su sutuoktiniu V. V.. Šios aplinkybės liudija, kad patalpų pardavimas B. ir V. V. įvyko ne 2008 m. vasario 1 d., kai buvo išrašyta PVM sąskaita–faktūra, o 2009 m. balandžio 17 d., kai buvo pasirašyta notarinė pirkimo–pardavimo sutartis, ir būtent pastarąją dieną turėjo būti išrašyta PVM sąskaita–faktūra. Atsakovas nurodė, kad iš pareiškėjo buhalterinės apskaitos registrų nustatyta, jog 2007 m. gruodžio 29 d. sąskaitoje Nr. 12010 „Įsigijimo savikaina, apyvarta nuo 2004-01-01 iki 2008-12-31“ buvo apskaityta pastato, esančio ( - ), Vilniuje, patalpų bendra įsigijimo ir rekonstrukcijos vertė – 2 424 449 Lt. Parduotų M. Z. ir B. V. patalpų (butų) savikainai pareiškėjas priskyrė 1 321 524,29 Lt įsigijimo ir rekonstrukcijos vertės (M. Z. atveju – 1 000 135,42 Lt, B. V. atveju – 321 388,87 Lt). Pareiškėjo pateiktose buhalterinėse pažymose nurodyta, kad 2008 m. sausio 1 d. nurodyta 1 kv. m pastato savikaina – 5 066,03 Lt. Tokiu būdu M. Z. įsigytų patalpų 1 kv. m pardavimo kaina nuo 989 Lt iki 2 765 Lt arba nuo 54,6 iki 80,5 procento žemesnė nei 1 kv. m patalpų savikaina, o B. V. įsigytų patalpų 1 kv. m pardavimo kaina nuo 2 869 Lt iki 3 156 Lt arba nuo 57 iki 62,3 procento žemesnė nei 1 kv. m patalpų savikaina. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje valstybės įmonės Registrų centro sudarytoje 2010 m. sausio 6 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. VZ-2(2010/01) ginčo patalpų rinkos vertė vertinimo dieną (2009 m. balandžio 17 d.; 2009 m. gegužės 8 d.) buvo 1 000 000 Lt, t. y. 422 030 Lt didesnė už pardavimo kainą. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo vadovautasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 straipsniu ir parduotų ginčo patalpų apmokestinamoji vertė pakoreguota pagal mokesčių administratoriaus apskaičiavimą, pagrįstą turto vertintojo išvadomis. Valstybės įmonės Registrų centro 2010 m. sausio 8 d. parengtoje nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. VZ-2(2010/01) padarytos klaidos neturi įtakos nustatytos turto vertės teisingumui, jos yra tik techninio pobūdžio.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13Teismas nurodė, kad pastatai (administracinis pastatas, katilinė ir 2 sandėliai), esantys ( - ), Vilniuje, priklausė pareiškėjui pagal 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3-6866. Pareiškėjas 2006–2008 metais atliko administracinio pastato esminį pagerinimą, kurio metu buvo suformuota 10 atskirų patalpų: 5 butai ir 5 administracinės patalpos. Pareiškėjas 2007 m. balandžio 4 d. pasirašė su R. Z. (savo akcininku, kuris yra ir įmonės direktorius) preliminariąją sutartį Nr. 2007/G5/2-3-10, pagal kurią įsipareigojo parduoti, o R. Z. nupirkti 175,87 kv. m patalpas, esančias pastate ( - ), Vilniuje, bei 7436/10000 katilinės patalpų dalis už 437 969,98 Lt. Pagal 2008 m. kovo 3 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2008/G5/2-3-10 pareiškėjas perdavė, o R. Z. priėmė nuosavybėn preliminarioje sutartyje nurodytas patalpas. Pareiškėjas R. Z. 2008 m. kovo 3 d. išrašė PVM sąskaitą–faktūrą ALS Nr. 0171, kurioje nurodyta minėto nekilnojamojo turto vertė – 371 161,00 Lt, PVM – 66 808,98 Lt. Šias sumas pareiškėjas deklaravo 2008 m. kovo mėnesio PVM deklaracijoje. 2009 m. balandžio 9 d. R. Z. sudarė su M. Z. teisių perleidimo sutartį Nr. NJ-1406, pagal kurią perleido M. Z. teises pirkti minėtas patalpas. 2009 m. gegužės 8 d. pareiškėjas sudarė su M. Z. notarinę minėtų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.393 straipsnio nuostatomis, jog nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, o šios formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančią, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo patalpas pardavė tik 2009 m. gegužės 8 d. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2007 m. kovo 1 d. pasirašė su B. V. preliminariąją sutartį Nr. 2007/G5-1, pagal kurią įsipareigojo parduoti, o B. V. nupirkti 63,44 kv. m patalpas, esančias ( - ), Vilniuje, už 140 000 Lt. Pagal 2008 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2008/G5/2-1 pareiškėjas perdavė, o B. V. priėmė nuosavybėn preliminarioje sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas B. V. 2008 m. vasario 1 d. išrašė PVM sąskaitą–faktūrą ALS Nr. 0170, kurioje nurodyta minėto nekilnojamojo turto vertė – 118 644,07 Lt, PVM – 21 355,93 Lt. Šias sumas pareiškėjas deklaravo 2008 m. vasario mėnesio PVM deklaracijoje. 2009 m. balandžio 17 d. pareiškėjas su B. V. pasirašė notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią B. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu V. V. nupirko minėtas patalpas. Taigi šių patalpų pardavimas įvyko būtent 2009 m. balandžio 17 d. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į nustatytas patalpų pardavimo susijusiems asmenims sandorių aplinkybes bei įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis apie parduotų ginčo patalpų įsigijimo ir rekonstrukcijos savikainą (pareiškėjas parduotų M. Z. patalpų savikainai priskyrė

141 000 135,42 Lt, o parduotų B. V. – 321 388,87 Lt įsigijimo ir rekonstrukcijos vertę), padarė pagrįstą išvadą, kad minėtų fizinių asmenų sumokėtos sumos pagal 2008 metais išrašytas PVM sąskaitas–faktūras yra avansiniai mokėjimai. Po 2007 m. kovo mėnesio pareiškėjas rekonstravo bei pagerino ginčo patalpas, dėl ko iš esmės pakito jų būklė ir rinkos kaina, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad preliminariose sutartyse nurodyta perduodamų patalpų vertė atitinka tikrąją rinkos kainą. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 2 straipsnio 29 dalimi, 79 straipsnio 1 ir 2 dalimis, asmens pareiga įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita–faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriams įforminti 2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d. turėjo išrašyti PVM sąskaitas–faktūras. Teismas nurodė, kad, pagal pareiškėjo buhalterinės apskaitos duomenis, M. Z. įsigytų patalpų 1 kv. m pardavimo kaina nuo 989 Lt iki 2765 Lt arba nuo 54,6 iki 80,5 procento žemesnė nei 1 kv. m šių patalpų savikaina, o B. V. įsigytų patalpų 1 kv. m pardavimo kaina nuo 2869 Lt iki 3156 Lt arba nuo 57 iki 62,3 procento žemesnė nei 1 kv. m šių patalpų savikaina. Pagal valstybės įmonės Registrų centro 2010 m. sausio 6 d. sudarytą nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą Nr. VZ-2(2010/01), ginčo patalpų rinkos vertė vertinimo dieną (2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d.) buvo 1 000 000 Lt (M. Z. parduotų patalpų – 772 000 Lt, o B. V. parduotų patalpų – 228 000 Lt), t. y. 422 030 Lt didesnė už pardavimo kainą. Iš 2008 m. rugpjūčio 29 d. UAB „Kagema“ sudarytos kadastrinių matavimų bylos matyti, jog administracinio pastato, esančio ( - ), Vilniuje, rekonstrukcijos metai – 2008, baigtumas – 100 procentų; taip pat nurodyta administracinio pastato vidutinė rinkos vertė 2008 m. rugpjūčio 29 d. – 2 122 000 Lt. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 straipsnio

151 dalimi bei Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 871 patvirtintų Rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodų ir jų taikymo taisyklių 4, 5, 11, 12, 13 punktais, pareiškėjo šioje byloje skundžiami aktai laikytini teisėtais ir pagrįstais.

16III.

17Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.

18Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal 2008 metais išrašytas PVM sąskaitas–faktūras buvo sumokėtas avansas už ateityje ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą. Atitinkamas nekilnojamasis turtas pirkėjams buvo perduotas pagal PVM sąskaitų–faktūrų išrašymo dienomis (t. y. tuo pačiu metu) sudarytus priėmimo–perdavimo aktus, todėl minėtų apskaitos dokumentų pagrindu atlikti mokėjimai negali būti laikomi avansiniais. Mokesčių administratorius nenustatė, kad pareiškėjo išrašytos PVM sąskaitos–faktūros neturi juridinės galios, neįrodinėjo, kad nebuvo realaus prekių teikimo, todėl PVM apmokestinimo momentas 2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d. buvo nustatytas neteisingai. Pareiškėjas nurodo, kad jei šalys preliminarioje sutartyje yra pakankamai aiškiai identifikavusios sutarties dalyką ir viena iš jų sumokėjusi didžiąją kainos dalį, tokia sutartis gali būti pripažinta pagrindine (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.309 straipsnio 3 dalis, 6.401 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju šalių 2007 metais sudarytos sutartys laikytinos pagrindinėmis. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo patalpų būklė (techninės charakteristikos), buvusi 2007 metais, 2008 metais perduodant patalpas ir 2009 metais sudarant pagrindines sutartis iš esmės nesikeitė, todėl patalpų vertė dėl remonto taip pat nekito. Konstatuodamas, kad dėl rekonstrukcijos pasikeitė parduodamų patalpų būklė ir rinkos kaina, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo jokiais objektyviais duomenimis, o rėmėsi tik prielaidomis. Be to, nebuvo įvertintos aplinkybės, kad patalpų apdailos darbus pirkėjai atliko savo lėšomis ir kad dėl to 1 kv. m patalpų vertė turėtų būti mažinama 500 Lt. Tuo tarpu, atsižvelgus į šį rodiklį, patalpų kainos 2007 metų preliminarių sutarčių ir 2009 metų notarinių sutarčių sudarymo momentu tesiskirtų 19–29 procentais, o toks skirtumas negalėtų būti pripažintas dideliu ir išnyktų pagrindas priskaičiuoti papildomą PVM sumą. Pareiškėjas nurodo, kad pareiga išrašyti PVM sąskaitą–faktūrą dėl prekių tiekimo, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 straipsniu, 14 straipsnio 2 dalimi ir 79 straipsnio 1 dalimi, atsiranda suteikus paslaugą ar perdavus turtą. Nagrinėjamu atveju turtas buvo perduotas 2008 metais pasirašius perdavimo–priėmimo aktus, pagal kuriuos ginčo turtą priėmę asmenys įgijo teisę juo naudotis kaip savininkai. Tuo tarpu įstatymas nedraudžia iš anksto priimti prekes ar paslaugas, juolab, kad šiuo atveju taip pat yra pagrindas šalių sudarytas preliminarias sutartis laikyti pagrindinėmis. Pareiškėjas nurodo, kad valstybės įmonės Registrų centro parengtoje turto vertinimo ataskaitoje, kuria rėmėsi mokesčių administratorius, nurodyta, kad ginčo nekilnojamojo turto vertė nustatyta 2005 m. balandžio 17 d. ir 2005 m. gegužės 8 d. Remiantis šiomis turto vertinimo datomis negalima įrodinėti 2009 metais buvusios turto vertės, todėl minėtą turto vertinimo ataskaitą teismas turėjo laikyti netinkamu įrodymu.

19Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pakartoja savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui, ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

20Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo apeliacinį skundą atmesti.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV.

23Apeliacinis skundas atmestinas.

24Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai mokesčių administratoriui Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais kyla pagrįstų įtarimų, jog tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos apmokestinamoji vertė yra dirbtinai sumažinta arba padidinta, jis turi teisę apmokestinamąją vertę apskaičiuoti pats; tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos apmokestinamoji vertė gali būti laikoma dirbtinai sumažinta arba padidinta tuo atveju, jeigu ji, įvertinus visas sandorio sąlygas, neatitinka prekės arba paslaugos rinkos kainos.

25Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 871 patvirtintų Rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodų ir jų taikymo taisyklių 1 punkte numatyta, kad, taikydamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 straipsnį, mokesčių administratorius apmokestinamąją vertę gali apskaičiuoti savo sprendimu, kai prekių ar paslaugų apmokestinamoji vertė yra daug mažesnė už rinkos kainą, ir prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas (klientas) neturi teisės įtraukti į PVM atskaitą viso tų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo (importo) PVM arba gali įtraukti į PVM atskaitą tik dalį tų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo (importo) PVM; bei yra pagrindo manyti, kad prekių ir (arba) paslaugų apmokestinamoji vertė dirbtinai sumažinta siekiant mokestinės naudos, ir sandoris, kurio apmokestinamoji vertė dirbtinai sumažinta, sudarytas tarp susijusių asmenų, kaip jie apibrėžti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje.

26Nagrinėjamu atveju mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ginčo patalpas, esančias ( - ), Vilniuje, pareiškėjas pardavė už bendrą 577 969,98 Lt sumą, nors minėto turto pardavimo metu (2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d.) bendra jo rinkos vertė buvo beveik dvigubai didesnė, t. y. 1 000 000 Lt (t. III, b. l. 47-54, 62-66, 146-182). Šios aplinkybės liudija, kad pareiškėjo nurodyta apmokestinamoji ginčo turto vertė yra daug mažesnė už rinkos kainą.

27Ginčo turtas buvo parduotas dviem fiziniams asmenims (M. Z. ir B. V.), kurie nėra subjektai, turintys teisę įtraukti į PVM atskaitą ginčo turto pirkimo PVM. Taip pat šie fiziniai asmenys yra susiję su pareiškėju pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 31 dalies 7 punkte pateiktą apibrėžimą (M. Z. yra pareiškėjo akcininko ir direktoriaus R. Z. sūnus, o B. V. – pareiškėjo akcininko ir direktoriaus R. Z. sutuoktinės motina). Pareiškėjas šių mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių neginčija.

28Nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad ginčo turto apmokestinamoji vertė buvo dirbtinai sumažinta siekiant mokestinės naudos. Šių įtarimų pagrįstumą patvirtina mokesčių administratoriaus patikrinimo metu pagal pareiškėjo buhalterinės apskaitos duomenis nustatytos aplinkybės, kad nurodyta ginčo turto pardavimo kaina yra žymiai mažesnė už jo savikainą bei kad tuo pačiu adresu esančios kitos patalpos kitiems fiziniams asmenims pareiškėjo buvo parduotos 3 ar net 7 kartus didesne kaina. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir pati ginčo turto pardavimo vykdymo seka nėra pagrįsta aiškia ekonomine bei teisine logika. Veiksmai, susiję su pardavimu, dėl nesuprantamų priežasčių buvo atlikinėjami per dvejų metų laikotarpį, sudarant įvairias sutartis bei kitus dokumentus. 2008 metais buvo bandoma forminti ginčo turto perdavimą pirkėjų nuosavybėn, nors joks įstatymo reikalaujamos notarinės formos sandoris dėl to nebuvo sudarytas. Visos šios aplinkybės, turint omenyje ir nustatytą pardavimo kainos žymų neatitikimą rinkos vertei, sudaro pagrindą įtarti, jog atitinkama dokumentų forminimo seka buvo siekiama užmaskuoti dirbtinį turto pardavimo kainos sumažinimą.

29Taigi darytina išvada, kad aptariamu atveju egzistavo visos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje bei ją detalizuojančiame Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 871 patvirtintų Rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodų ir jų taikymo taisyklių 1 punkte numatytos sąlygos ginčo turto apmokestinamąją vertę apskaičiuoti mokesčių administratoriaus sprendimu. Mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai šią apmokestinamąją vertę perskaičiavo bei teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti papildomą PVM bei su juo susijusias delspinigių ir baudos sumas.

30Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad ginčo turto pardavimo ūkinių operacijų įvykdymo momentas buvo nustatytas 2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d. Tačiau tokia pareiškėjo pozicija nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju buvo vykdomi pirkimo–pardavimo sandoriai, kurie buvo sudaryti 2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d. (t. III, b. l. 47-54, 62-66). Tokiu būdu pačios šalys akivaizdžiai patvirtino, kad būtent minėtos datos yra pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo datos. Be to, pačių šių sandorių (sutarčių) 6.1 punktuose tiesiogiai nurodyta, kad ginčo turto perdavimo–priėmimo akto momentas sutampa su pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo momentu, o nuosavybės teisė pirkėjams į ginčo turtą pereina pasirašius minėtas pirkimo–pardavimo sutartis, kurios kartu laikomos ir perdavimo–priėmimo aktais. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ginčo turto tiekimo ūkinės operacijos (pardavimas pirkėjų nuosavybėn) įvyko būtent 2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d., o visi anksčiau atlikti mokėjimai gali būti traktuojami tik kaip avansiniai.

31Pareiškėjo argumentai dėl būtinybės sumažinti 1 kv. m patalpų vertę 500 Lt iš esmės grindžiami tik jo paties apibendrintais prielaidų pobūdžio samprotavimais ir paskaičiavimais. Šie argumentai nėra įtikinami ir negali paneigti nagrinėjamame mokestiniame ginče padarytų išvadų dėl pareiškėjo apmokestinimo.

32Pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, kad valstybės įmonės Registrų centro sudarytoje 2010 m. sausio 6 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. VZ-2(2010/01) ginčo turto vertė nustatyta 2005 m. balandžio 17 d. ir 2005 m. gegužės 8 d. Iš šios ataskaitos turinio (t. III, b. l. 146-182) akivaizdžiai matyti, kad ginčo turto vertė nustatyta 2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d. Pareiškėjo nurodytos datos yra paminėtos vienoje ataskaitos teksto pastraipoje ir tai yra aiškus rašymo apsirikimas, neturintis jokios reikšmės šio mokestinio ginčo išsprendimui.

33Dėl išdėstytų motyvų tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

34Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

351 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

36Apeliacinį skundą atmesti.

37Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. birželio 14 d.... 5. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m.... 6. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir... 7. Pareiškėjas nurodė, kad jam nepagrįstai buvo apskaičiuotas papildomas PVM... 8. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.... 9. Atsakovas nurodė, kad ginčas šiuo atveju kyla dėl pareiškėjo atlikto... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.... 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 20 d. sprendimu... 13. Teismas nurodė, kad pastatai (administracinis pastatas, katilinė ir 2... 14. 1 000 135,42 Lt, o parduotų B. V. – 321 388,87 Lt... 15. 1 dalimi bei Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 871 patvirtintų... 16. III.... 17. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą... 19. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pakartoja savo poziciją,... 20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV.... 23. Apeliacinis skundas atmestinas.... 24. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad... 25. Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 871 patvirtintų Rinkos... 26. Nagrinėjamu atveju mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ginčo... 27. Ginčo turtas buvo parduotas dviem fiziniams asmenims (M.... 28. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad ginčo turto apmokestinamoji... 29. Taigi darytina išvada, kad aptariamu atveju egzistavo visos Pridėtinės... 30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad ginčo turto pardavimo... 31. Pareiškėjo argumentai dėl būtinybės sumažinti 1 kv. m patalpų vertę 500... 32. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, kad valstybės įmonės Registrų... 33. Dėl išdėstytų motyvų tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir... 34. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 35. 1 punktu, teisėjų kolegija... 36. Apeliacinį skundą atmesti.... 37. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą... 38. Nutartis neskundžiama....