Byla 2A-383/2007

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Jūratei Lajauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Zigmui Pečiuliui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1266-50/2007 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentui, Teisėjų tarybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neteisėto atleidimo iš užimamų pareigų.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas A. G. ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti neteisėtu Teismų tarybos 2003 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 129 „Dėl patarimo Respublikos Prezidentui atleisti apylinkės teismo teisėją, teismo pirmininką“ dalį, kurioje nurodytas Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktas; 2) pripažinti neteisėtu ieškovo atleidimą iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu ir nustatyti, kad iš šių pareigų jis yra atleistas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 1 punktą; 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas 2003 m. liepos 22 d. dekretu Nr. 164 (toliau tekste – ir Dekretas) atleido jį iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą. Atleidžiant ieškovą iš pareigų buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimai. Nurodė, kad Dekrete ir Teismų tarybos 2003 m. liepos 21 d. nutarime Nr. 129 nenurodytos aplinkybės, sudariusios pagrindą atleisti jį iš pareigų. Atleidžiant ieškovą iš pareigų, buvo pažeista įstatymų nustatyta atleidimo iš teisėjo ir teismo pirmininko pareigų tvarka, nes turėjo būti taikomos Teismų įstatymo IX skyriuje numatytos procedūros, reglamentuojančios drausminę atsakomybę, kiti įstatymų reikalavimai, taip pat teismų ir teisėjų nepriklausomumo, teismų savireguliacijos ir savivaldos, teisinio saugumo, teisėtų interesų ir lūkesčių principai, padaryta neteisėta įtaka galimam teismo procesui.

5Teismų tarybos posėdis, kuriame Teismų taryba patarė Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti ieškovą iš pareigų, buvo sušauktas skubiai, ieškovui apie posėdį nebuvo pranešta, į posėdį jis nebuvo iškviestas ir jo galimi paaiškinimai nebuvo išklausyti. Teismų taryba nepasiūlė ieškovui pasiaiškinti ir tokio paaiškinimo neišklausė, tuo pažeisdama ieškovo teises.

6Kadangi Teismų įstatyme numatyti atitinkami subjektai neinicijavo drausmės bylos iškėlimo, Teisėjų etikos ir drausmės komisija tokios bylos neiškėlė ir Teisėjų garbės teismas drausmės bylos nenagrinėjo, ieškovas nurodė, jog Teismų taryba neturėjo teisėto pagrindo patarti Respublikos Prezidentui atleisti jį iš teisėjo ir teismo pirmininko pareigų pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktą (už teisėjo vardą žeminantį poelgį), o Respublikos Prezidentas neturėjo teisinio pagrindo atleisti jį iš teisėjo ir teismo pirmininko pareigų, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktu (kai teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą).

7Ieškovas nurodė, kad Teismų taryba, be drausmės procedūros spręsdama klausimą dėl ieškovo atleidimo pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pažeidė Teismų tarybos 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 1 patvirtinto Teismų tarybos reglamento XIII dalies nuostatas. Taip pat pažeidė Teismų tarybos reglamento nuostatas, reglamentuojančias Teismų tarybos darbo tvarką bei reikalavimus, kad Tarybos posėdžiai būtų protokoluojami (Teismų tarybos reglamento 35 str.), tai, kad, Tarybos posėdyje sprendžiant klausimą dėl atleidimo iš pareigų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, paprastai rengiamas slaptas balsavimas (Teismų tarybos reglamento 37 str.). Svarstant darbotvarkės klausimą dėl patarimo Respublikos Prezidentui dėl ieškovo atleidimo iš minėtų pareigų, turėjo būti surengtas slaptas balsavimas, tai turėjo būti padaryta ir dėl to, kad ieškovas buvo Tarybos narys. Be to, Tarybos posėdžio protokole nėra jokių įrašų apie tai, kad posėdyje dėl kokių nors priežasčių būtų nuspręsta nukrypti nuo šio reikalavimo, kad balsavimo metu būtų nuspręsta šiuo klausimu surengti atvirą balsavimą, tačiau matyti, kad Tarybos nariai balsavo, pažeidžiant reglamento reikalavimus, protokole nėra nurodyta, kiek Tarybos narių balsavo už ir prieš patarimą, kiek jų susilaikė, nors balsuojant dėl kitų teisėjų ir teismų pirmininkų, balsavimo rezultatai yra. Kadangi buvo nutarta atleisti ieškovą iš pareigų bendru Tarybos narių sutarimu, o ne balsavimu, reiškia, kad nebuvo balsuota. Taip pat buvo pažeista Tarybos reglamento 23 straipsnio 5 dalis, nustatanti, jog Tarybos narys turi teisę gauti medžiagą, susijusią su Tarybos posėdžiuose svarstomais klausimais, ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki Tarybos posėdžio, kadangi į 2003 m. liepos 21 d. Teismų tarybos posėdį Teismų tarybos nariai buvo pakviesti tą pačią dieną, jiems iš anksto apie tai nepranešus ir laiku nepateikus reikiamos medžiagos. Ieškovo nuomone, minėtame Tarybos posėdyje priimtas nutarimas patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų, yra neteisėtas. Nors teisės aktai nenumato galimybės apskųsti tokį nutarimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad toks nutarimas buvo vienas iš ieškovo atleidimo iš pareigų proceso sudedamųjų elementų, ieškovas gali ginčyti ir šį nutarimą.

8Ieškovas nurodė, jog, atleidžiant jį iš pareigų, buvo padaryti ir kiti įstatymų pažeidimai. Lietuvos Respublikos Prezidentas neteisėtai atleido ieškovą iš pareigų jam esant kasmetinėse atostogose. Kadangi Teismų įstatymas šito nereglamentuoja, taikytina įstatymo ir teisės analogija - DK 131 straipsnio 1 punktas, kuriame nustatyta, jog darbuotoją draudžiama atleisti jo atostogų metu.

9Ieškovo manymu, jis buvo nepagrįstai atleistas iš pareigų 2003 m. liepos 22 d. dekretu Nr. 164, nes jo įgaliojimai buvo sustabdyti iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Buvo pažeista asmens nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, nes, nebaigus ikiteisminio tyrimo, nesulaukus teisminio įvertinimo, buvo padarytos išankstinės išvados dėl ieškovo tariamos kaltės atleidžiant jį iš pareigų.

10Ieškovas nurodė, jog be teisinio pagrindo Teismų tarybos posėdyje nebuvo svarstytas ieškovo 2003 m. liepos 21 d. Nacionalinei teismų administracijai įteiktas Respublikos Prezidentui adresuotas prašymas atleisti ieškovą iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų savo noru.

11Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12Teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant teisėjo atleidimą pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, Respublikos Prezidento nesaisto drausmės bylos iškėlimo ir jos išnagrinėjimo procedūrų atlikimas pagal Teismų įstatymo 83-88 straipsniuose nustatytą tvarką, Respublikos Prezidentas be Garbės teismo sprendimo gali kreiptis į specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo, jeigu yra pagrindas teisėją atleisti iš pareigų.

13Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pranešime nurodyti A. G. veiksmai bei jam pareikštas įtarimas buvo pakankamas pagrindas spręsti, kad jo veiksmai nesiderina su teisėjo vardu ir kad tokie veiksmai žemina teisėjo vardą. Gavus tokią informaciją, Respublikos Prezidentui buvo pagrindas kreiptis į Teismų tarybą (Teismų įstatymas 119 str.) dėl patarimo atleisti ieškovą iš pareigų. Respublikos Prezidentas, gavęs Teismų tarybos patarimą, jokių kitokių procedūrų nebuvo saistomas ir turėjo teisę priimti ginčijamą dekretą.

14Teismas konstatavo, jog Teismų taryba iš jai pateiktos medžiagos (t. 2, b. l. 57-72) turėjo pagrindą spręsti, kad ieškovas atliko veiksmus, kurie žemina teisėjo vardą. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad Teismų taryba, nagrinėdama Respublikos Prezidento paklausimą, padarė keletą Teismų tarybos reglamento pažeidimų. Teismas sprendė, kad ieškovo nurodytas Teismų tarybos reglamento 23 straipsnio 5 punktas dėl to, jog medžiaga susijusi su Teismų tarybos posėdyje svarstomais klausimais įteikiama ne vėliau kaip prieš tris dienas iki Tarybos posėdžio, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas, kadangi pagal Teismų tarybos reglamento 27 straipsnį gali būti šaukiamas neeilinis Tarybos posėdis, pagal 30 straipsnį į Teismų tarybos posėdžio darbotvarkę be eilės įtraukiami klausimai, susiję su Teismų tarybos kompetencija patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų atleidimo, o Teismų tarybos reglamento 31 straipsnyje nurodyta, kad medžiaga Teismų tarybos nariams pateikiama paprastai prieš tris dienas, tokia reglamentacija nesuponuoja privalomumo pateikti medžiagą prieš tris dienas, tuo labiau klausimams, įtraukiamiems į dienotvarkę be eilės, ir šaukiant neeilinį Tarybos posėdį. Taip pat teismas nesutiko su ieškovo nurodytu Teismų tarybos reglamento pažeidimu dėl tos aplinkybės, kad, balsuojant dėl patarimo ieškovą atleisti iš pareigų, nebuvo surengtas slaptas balsavimas. Teismas nurodė, jog Teismų tarybos reglamento 37 straipsnyje yra nustatyta, kad, sprendžiant klausimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, paprastai rengiamas slaptas balsavimas, tačiau tokia straipsnio redakcija nesuponuoja privalomumo balsuoti slaptai, kadangi „paprastai“ nereiškia „privalu“, todėl padarė išvadą, kad Teismų taryba, pasirinkusi atvirą balsavimą, nepažeidė šios Teismų tarybos reglamento nuostatos.

15Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad, Respublikos Prezidentui priėmus ginčijamą dekretą, tuo pačiu buvo padarytos išankstinės išvados dėl ieškovo kaltės baudžiamosios atsakomybės prasme, nes dekrete nėra nurodyta, kad ieškovas iš pareigų atleidžiamas dėl padaryto nusikaltimo. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo bus įvertintas kaip nusikalstama veika, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog ginčijamu dekretu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (Konstitucijos 31 str. 1 d.).

16Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad pagal Darbo kodekso 11 straipsnio 1 punkto nuostatas, sprendžiant teisėjo atleidimo iš darbo pagrįstumą, be Teismų įstatymo nuostatų, turi būti taikomas Darbo kodeksas toje santykių dalyje, kurių nereglamentuoja Teismų įstatymas arba jeigu tarp Teismų įstatymo nuostatų ir Darbo kodekso nuostatų yra prieštaravimų, nes, atleidžiant teisėjus iš pareigų bei sprendžiant jų atleidimo pagrįstumą, Darbo kodekso nuostatos netaikomos ir teismui nėra pagrindo pripažinti, kad, ieškovą atleidus iš pareigų jo atostogų metu (t 1, b.l. 12, 14), buvo pažeistos Darbo kodekso normos.

17Ieškovas A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimą, priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

  1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Respublikos Prezidentas turėjo pagrindą atleisti ieškovą iš pareigų, nes ieškovas savo elgesiu pažemino teisėjo vardą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 str. 5 p., Teismų įstatymo 90 str. 1 d. 5 p.) ir tai, kad Respublikos Prezidentas laikėsi tvarkos, atleisdamas ieškovą iš pareigų. Kadangi Respublikos Prezidentas 2003 m. liepos 17 d. dekretu Nr. 161 buvo sustabdęs ieškovo, kaip Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininko, įgaliojimus, nors šiame dekrete ir nebuvo nurodyta, kuriam laikui įgaliojimai sustabdyti, turėjo būti remiamasi Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, kad teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo, o teisėjas iš pareigų atleidžiamas, kai įsiteisėja jį apkaltinęs teismo nuosprendis (Konstitucijos 115 str. 6 p., Teismų įstatymo 90 str. 1 d. 6 p.). Todėl Respublikos Prezidento dekretas dėl ieškovo atleidimo iš pareigų buvo priimtas, pažeidus paminėtų įstatymų reikalavimus, ir yra neteisėtas, nes juo buvo padarytos išankstinės išvados dėl ieškovo kaltės, taip pažeidžiant nurodytų įstatymų nuostatas, teisėjų nepriklausomumo principą, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją.
  2. Teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad, ieškovą atleidus iš pareigų atostogų metu, buvo pažeistos Darbo kodekso normos, nes, atleidžiant teisėjus iš pareigų, DK nuostatos netaikomos. Kadangi specialusis – Teismų – įstatymas nereglamentuoja teisėjo ir teismo pirmininko atleidimo iš pareigų jų atostogų metu, todėl, remiantis įstatymu, teisės teorija, protingumo A. G. ir teisingumo kriterijais, subsidiariai taikytinos DK normos, reglamentuojančios atleidimą iš darbo atostogų metu. DK 1 straipsnyje nustatyta, kad šis kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. DK 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu tarp šio kodekso normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų yra prieštaravimų, taikoma Darbo kodekso norma. O šio kodekso 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad draudžiama įspėti ir atleisti iš darbo darbuotoją jo atostogų metu.
  3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad vien Generalinės prokuratūros pranešime nurodyti ieškovo veiksmai bei ieškovui pareikštas įtarimas buvo pakankamas pagrindas Respublikos Prezidentui spręsti, kad ieškovo veiksmai nesiderina su teisėjo vardu ir kad tokie veiksmai žemina teisėjo vardą, bei kad gavus tokią informaciją Respublikos Prezidentui buvo pagrindas kreiptis į Teismų tarybą dėl patarimo atleisti ieškovą iš pareigų. Atleidžiant ieškovą iš pareigų, atleidimo pagrindu buvusios aplinkybės įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pripažintos ir nustatytos. Todėl Respublikos Prezidentas, neturėdamas jokių objektyvių, kompetentingų institucijų nustatyta tvarka patvirtintų įrodymų apie tai, kad tokie veiksmai, toks poelgis buvo padarytas, o tik žinodamas apie įtarimus, kad tokie veiksmai ar toks poelgis galėjo būti padarytas, šių įtarimų pagrindu priimdamas 2003 m. liepos 22 d. dekretą dėl ieškovo atleidimo iš pareigų ir tuo pačiu pripažindamas minėtų veiksmų buvimą kaip įrodytą įvykusį faktą, padarė neleistiną įtaką tiek ikiteisminiam tyrimui, tiek teismui.
  4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Teismų taryba iš jai pateiktos medžiagos turėjo pagrindą spręsti, kad ieškovas atliko veiksmus, kurie pažemino teisėjo vardą, bei kad ieškovas neįrodė, jog, priimant Teismų tarybos nutarimą, buvo pažeistos ieškovo ieškinyje nurodytos Teismų tarybos atitinkamos reglamento nuostatos. Ieškovui, pažeidžiant Teismų tarybos reglamento nuostatas, nors jis ir pats buvo Teismų tarybos narys, nebuvo pranešta apie 2003 m. liepos 21 d. Teismų tarybos posėdį. Teismų taryba nesuteikė galimybės ieškovui pasiaiškinti nei žodžiu, nei raštu, tuo buvo pažeistos net ir pačios elementariausios ieškovo teisės, atimta teisė į gynybą. Teismų taryba, svarstydama klausimą dėl patarimo Respublikos Prezidentui atleisti ieškovą iš teisėjo ir teismo pirmininko pareigų už poelgį, žeminantį teisėjo vardą, pirmiausiai privalėjo įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis buvo. Teismų taryba, svarstydama šį klausimą, neturėjo jokių objektyvių, kompetentingų institucijų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų (teisėjų garbės teismo sprendimo, įsiteisėjusio teismo nuosprendžio), kurių pagrindu būtų galėjusi padaryti išvadą dėl atitinkamo ieškovo poelgio buvimo ar nebuvimo. Teismų tarybos nutarimas dėl patarimo Lietuvos Prezidentui atleisti ieškovą iš pareigų yra neteisėtas, nes buvo pažeistas Teismų tarybos reglamento reikalavimas tokį klausimą spręsti slaptu balsavimu. Kadangi protokole yra įrašas, kad sprendimas priimtas ,,bendru Tarybos narių sutarimu“, tai reiškia, kad balsavimo šiuo klausimu apskritai nebuvo, tik niekas iš Tarybos narių diskusijose neišsakė savo prieštaraujančios pranešėjui nuomonės dėl atitinkamo patarimo priėmimo. Todėl teismo išvada, kad Teismų tarybos posėdyje dėl to nebuvo padarytas atitinkamas Reglamento pažeidimas, neatitinka tikrovės, yra nepagrįsta ir neteisinga.
  5. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo keisti ieškovo atleidimo iš pareigų pagrindą, t. y. nustatyti, kad iš pareigų ieškovas buvo atleistas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 1 dalį, kadangi, nesant jokių objektyvių, kompetentingų institucijų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų (teisėjų garbės teismo sprendimo, įsiteisėjusio teismo nuosprendžio), kurių pagrindu tiek Teismų taryba, tiek Lietuvos Respublikos prezidentas būtų galėję padaryti objektyvią ir pagrįstą išvadą dėl atitinkamo ieškovo poelgio buvimo ar nebuvimo, vieninteliu teisėtu ieškovo atleidimo pagrindu turėtų būti ieškovo prašymas atleisti jį iš pareigų savo noru.

18Atsakovas Teisėjų taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad Teisėjų taryba yra tik patariamoji Respublikos Prezidento institucija, o Teisėjų tarybos patarimas nesukelia jokių teisinių padarinių teisėjui, kai Respublikos Prezidentas sprendžia jo atleidimo iš pareigų klausimą. Nurodo, jog Teisėjų taryba, nebūdama juridiniu asmeniu, neturi civilinio procesinio subjektiškumo.

19Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kadangi apeliantas valstybei jokių turtinių reikalavimų nekelia, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujanti valstybę, nedalyvauja teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūroje, todėl yra netinkama proceso šalis.

20Apeliacinis skundas netenkintinas.

21Ieškovas Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 17 d. dekreto, kuriuo jis buvo atleistas iš apylinkės teisėjo ir teismo pirmininko pareigų už poelgį, pažeminantį teisėjo vardą, neteisėtumą grindžia tuo, kad šis dekretas priimtas pažeidus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 6 punkto bei Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas. Ieškovas nurodo, kad Respublikos Prezidentui 2003 m. liepos 17 d. dekretu Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies pagrindu sustabdžius jo įgalinimus, jis iš teisėjo pareigų negalėjo būti atleistas iki kol neįsiteisės jį apkaltinęs teismo nuosprendis. Ieškovo manymu, jis atleistas iš teisėjo pareigų už tuos pačius veiksmus, kurie vėliau apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo įvardinti nusikaltimu. Ieškovo manymu, tai reiškia, kad Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretu buvo konstatuota jo kaltė ir jis atleistas iš pareigų dėl nusikaltimo padarymo, o atleidimo pagrindas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą nurodytas tik formaliai, todėl minėtu Respublikos Prezidento dekretu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.

22Šiais argumentais ieškovas grindė savo reikalavimą pripažinti atleidimą iš teisėjo ir teismo pirmininko pareigų neteisėtu. Tuos pačius argumentus jis nurodo ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas minėtus ieškovo argumentus pripažino nepagrįstais ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad šie apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, yra nepagrįsti.

23Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyti teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjas įstatymo nustatyta tvarka atleidžiamas iš pareigų, kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą. Ieškovas reikalavimo pripažinti atleidimą iš teisėjo pareigų neteisėtu iš esmės negrindžia aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad jo poelgiai yra nepagrįstai priskirti tokiems poelgiams, kurie pažemina teisėjo vardą. Ieškovas reikalavimą pripažinti atleidimo iš teisėjo pareigų neteisėtu grindžia įstatymu nustatytos atleidimo tvarkos pažeidimu.

24Teisėjo atleidimo iš pareigų tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Teismų įstatymo normos. Apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas (LR Konstitucijos 84 str. 11 p., 112 str.). Teisėjo atleidimo iš pareigų tvarką reglamentuojančio Teismų įstatymo 90 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyti specialūs teisėjų institucijos įgalinimai patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų atleidimo. Tokia speciali teisėjų institucija yra Teismų taryba (Teismų įstatymo 120 str. 3 p.). Teismų taryba Respublikos Prezidentui patarė atleisti ieškovą iš pareigų. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad nei Teismų taryba, nei Respublikos Prezidentas neturėjo objektyvių ir kompetentingų institucijų patvirtintų dokumentų, kurių pagrindu būtų galėję padaryti išvadą, kad jo poelgis žemina teisėjo vardą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti. Įstatymais, reglamentuojančiais teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką, nėra nustatyta, kad teisėjo poelgį priskirti poelgiui, žeminančiam teisėjo vardą, Respublikos Prezidentas ar Teismų taryba gali tik tuomet, kai tą nustato atitinkamos institucijos. Lietuvos Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad Respublikos Prezidentas turi įgalinimus atleisti iš pareigų apylinkės teismo teisėją, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjui buvo iškelta drausmės byla, ir nepriklausomai nuo to, ar Teisėjų garbės teismas siūlė teisėją atleisti iš pareigų. Tačiau, kaip konstatavo Konstitucinis teismas, Respublikos Prezidentas negali teisėjo atleisti iš pareigų, jeigu iš specialios teisėjų institucijos negavo pritarimo atleisti teisėją iš pareigų (2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. sausio 16 d. Konstitucinio teismo nutarimai). Kaip jau buvo pasakyta, speciali teisėjų institucija – Teismų taryba - pritarė Respublikos Prezidentui atleisti ieškovą iš teisėjo pareigų, o iškelti teisėjui drausmės bylą ir Respublikos Prezidentui gauti Teisėjų garbės teismo siūlymą atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad jis pažemino teisėjo vardą, nėra būtina.

25Konstitucinio teismo 2007 m. sausio 17 d. nutarime pasakyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnyje numatyti teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai – kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (5 punktas) ir kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai (6 punktas) - yra atskirti. Tai reiškia, kad poelgis, kuriuo pažemintas teisėjo vardas, nėra sietinas tik su nusikalstamos veikos padarymu ir, kad poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, vėliau apkaltinamuoju nuosprendžiu gali būti pripažintas nusikalstama veika. Konstitucinis teismas konstatavo, kad teisėjas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra pripažįstamas nusikalstama veika ir apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja. 2003 m. liepos 22 d. Respublikos Prezidento dekrete, kuriuo ieškovas atleistas iš teisėjo pareigų, nėra konstatuota, kad ieškovo veiksmai turi nusikalstamos veikos požymių, ar kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką ir yra kaltas padaręs nusikaltimą. Respublikos Prezidentas ir Teismų taryba ieškovo veiksmus, kurie vėliau teismo buvo pripažinti nusikalstamais, ir ieškovas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, įvertino kaip žeminančius teisėjo vardą. Konstitucija suteikia Respublikos Prezidentui, Teismų tarybai vertinti ir spręsti, ar teisėjo poelgiai žemina teisėjo vardą. Respublikos Prezidentas, 2003 m. liepos 22 d. dekretu atleisdamas ieškovą iš teisėjo pareigų, įgyvendino Lietuvos Respublikos Konstitucijos jam suteiktus įgalinimus atleisti teisėją, pažeminusį teisėjo vardą, iš pareigų.

26Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai, jog Respublikos Prezidentas ir Teismų taryba, pripažindami ieškovo veiksmus žeminančiais teisėjo vardą, darė įtaką ikiteisminiam tyrimui ir teismui, nagrinėjusiam baudžiamąją bylą, būti šališkais ir neobjektyviais, yra nepagrįsti.

27Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad Teismų taryba, spręsdama klausimą dėl patarimo Respublikos Prezidentui atleisti jį iš teisėjų pareigų, nesilaikė Teismų tarybos reglamentu nustatytos balsavimo tvarkos, t. y. nesurengė slapto balsavimo, protokole nenurodė balsavimo rezultatų. Teismų tarybos reglamento 37 straipsnyje pasakyta, kad, sprendžiant klausimą dėl pritarimo atleisti teisėją iš pareigų pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, paprastai rengiamas slaptas balsavimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Teismų taryba, pasirinkusi atviro balsavimo būdą, nepažeidė Reglamentu nustatytos balsavimo tvarkos. Reglamentu nėra imperatyviai nustatytas slapto balsavimo būdas, kai sprendžiamas klausimas dėl pritarimo atleisti teisėją iš pareigų. Todėl Teismų tarybos sprendimas, priimtas atviru balsavimu, pritarti Respublikos Prezidentui atleisti ieškovą iš teisėjo pareigų, priimtas nepažeidžiant balsavimo tvarkos, nustatytos Teismų tarybos reglamentu.

28Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Teismų tarybos posėdžio protokole yra nenurodyti balsavimo rezultatai. Iki 2003 m. liepos 21 d. Teismų tarybos protokolo turinio matyti, kad Tarybos nariai, priimdami sprendimą pritarti Respublikos Prezidentui atleisti ieškovą iš teisėjo pareigų, balsavo. Protokole įrašyta ,, Tarybos nariai balsuoja“. Kad už pritarimą balsavo visi tarybos nariai patvirtina įrašas protokole ,,bendru Tarybos narių sutarimu.... pritarta“.

29Darbo kodekso 131 straipsnyje nustatyti atvejai, kai darbuotojus draudžiama atleisti iš darbo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu. Ieškovas iš pareigų atleistas atostogų metu, todėl, jo manymu, ir dėl minėto įstatymo reikalavimų pažeidimų jo atleidimas yra neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai, kurių pagrindu teismas, spręsdamas šį ginčą, netaikė Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą, yra pagrįsti. Lietuvos Respublikos teismų teisėjo atleidimą iš pareigų tvarką reglamentuoja Teismų įstatymas. Teismų įstatymas nenumato apsaugos teisėjams jų nedarbingumo laikotarpiu ar atostogų metu ir nedraudžia šių laikotarpių metu atleisti teisėją iš pareigų. Darbo kodekso normos galėtų būti taikomos, jeigu Teismų įstatymas nereglamentuotų teisėjo atleidimo iš pareigų tvarkos. Tačiau, kaip jau buvo pasakyta, ši tvarka reglamentuota specialiu įstatymu – Teismų įstatymu.

30Nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nenustatyti CPK 327 -330 straipsniuose nurodyti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo panaikinimą ar pakeitimą lemiantys pagrindai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

32Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovas A. G. ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti neteisėtu Teismų... 4. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas 2003 m. liepos 22 d.... 5. Teismų tarybos posėdis, kuriame Teismų taryba patarė Lietuvos Respublikos... 6. Kadangi Teismų įstatyme numatyti atitinkami subjektai neinicijavo drausmės... 7. Ieškovas nurodė, kad Teismų taryba, be drausmės procedūros spręsdama... 8. Ieškovas nurodė, jog, atleidžiant jį iš pareigų, buvo padaryti ir kiti... 9. Ieškovo manymu, jis buvo nepagrįstai atleistas iš pareigų 2003 m. liepos 22... 10. Ieškovas nurodė, jog be teisinio pagrindo Teismų tarybos posėdyje nebuvo... 11. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 12. Teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant teisėjo atleidimą pagal Lietuvos... 13. Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros... 14. Teismas konstatavo, jog Teismų taryba iš jai pateiktos medžiagos (t. 2, b.... 15. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad, Respublikos Prezidentui priėmus... 16. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad pagal Darbo kodekso 11 straipsnio 1... 17. Ieškovas A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 18. Atsakovas Teisėjų taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad... 19. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinį skundą... 20. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 21. Ieškovas Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 17 d. dekreto, kuriuo jis buvo... 22. Šiais argumentais ieškovas grindė savo reikalavimą pripažinti atleidimą... 23. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyti teisėjų... 24. Teisėjo atleidimo iš pareigų tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos... 25. Konstitucinio teismo 2007 m. sausio 17 d. nutarime pasakyta, kad Lietuvos... 26. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia,... 27. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad Teismų taryba, spręsdama... 28. Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Teismų tarybos... 29. Darbo kodekso 131 straipsnyje nustatyti atvejai, kai darbuotojus draudžiama... 30. Nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 32. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti...