Byla 2-368/2007

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Konstantino Gurino ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria nutarta atidėti nutarties dėl vaiko grąžinimo vykdymą, civilinėje byloje Nr. 2-1064-370/2006 pagal pareiškėjo M. R. prašymą (suinteresuotieji asmenys byloje I. R., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl leidimo grąžinti vaiką į Vokietijos Federacinę Respubliką išdavimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

3Pareiškėjas M. R. , remdamasis 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau –1980 m. Hagos konvencija) ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau –Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003, Reglamentas), 2006 m. spalio 30 d. prašymu prašė išduoti leidimą grąžinti dukrą L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką.

4Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė išduoti leidimą grąžinti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką.

5Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikino ir nutarė grąžinti L. R. , gimusią (duomenys neskelbtini), į Vokietijos Federacinę Respubliką. Teismas nustatė tokią sprendimo vykdymo tvarką: įpareigoti I. R. iki 2007 m. balandžio 15 d. perduoti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką. Jeigu iki nurodyto termino teismo nutartis nebus įvykdyta, ją turi vykdyti antstolis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) VI dalyje nustatyta tvarka paimdamas iš I. R. dukrą L. R. ir Klaipėdos mieste perduoti M. R. iš anksto su juo suderintu metu, dalyvaujant Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos socialinio departamento Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui.

6Suinteresuotas asmuo I. R. 2007 m. balandžio 6 d. su prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą ir, vadovaudamasi CPK 627 straipsniu, prašė sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutarties vykdymą, iki stabilizuosis jos sūnaus E. sveikatos būklė.

7Prašyme nurodė, kad žinia apie sesers L. grąžinimą stipriai paveikė psichine liga sergantį nepilnametį sūnų E., gimusį (duomenys neskelbtini), ir išprovokavo jo ligos paūmėjimą, ką patvirtina pateikiama Klaipėdos psichikos sveikatos centro pažyma.

8Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. balandžio 23 d. nutartimi suinteresuoto asmens I. R. prašymą patenkino ir nutarė atidėti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutarties vykdymą iki 2007 m. liepos 1 d.

9Teismas, tenkindamas prašymą, vadovavosi CPK 284 straipsnio pirmąja dalimi, kurioje įtvirtinta teisės norma suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu sprendimo vykdymą atidėti. Teismas nurodė, kad tiki I. R. prašyme išdėstytais teiginiais, kad dukters L. grąžinimas tėvui M. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką išprovokavo sūnaus E. ligos paūmėjimą, ką patvirtina ir pažyma. Tiek L. R. motinai I. R. , tiek jos sūnui E. yra būtinas ilgesnis laikotarpis tinkamai, nesukeliant neigiamų padarinių nepilnamečio sūnaus E. psichikai, pasiruošti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutarties vykdymui. Teismas vadovavosi Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 preambulės 17 punktu, kuris numato galimybę valstybės narės, į kurią arba kurioje vaikas buvo neteisėtai išvežtas arba negrąžintas, pasipriešinti jo grąžinimui konkrečiais tinkamai pateisinamais atvejais. Teismo teigimu, atidėjus teismo nutarties vykdymą, nebus pažeistas teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principas, kadangi Reglamento preambulės 17 punkas suteikia teisę vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo valstybės narės teismui, kuris nagrinės L. R. globos bylą, tokią nutartį pakeisti.

10Pareiškėjo M. R. atstovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutartį ir prašo patenkinti pareiškėjo M. R. atstovų 2007 m. balandžio 19 d. prašymą Klaipėdos apygardos teismui išduoti vykdomąjį raštą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 15 d. nutartį.

11Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

121. Teismas pažeidė proceso teisės normas, nepagrįstai pasisakydamas dėl išimtinai su jau išnagrinėta byla susijusių aplinkybių, t.y. ginčo dalyku, ir tokiu būdu viršijo savo kompetenciją. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartimi ginčas yra išspręstas, nutarties skųsti kasacine tvarka negalima. Teismas nepagrįstai nutarties vykdymo terminą pratęsė remdamasis glaudžiu mamos ir jos vaiko tarpusavio emociniu ryšiu ir galimu neigiamu nutarties vykdymo padariniu E. psichikai. Visas šias aplinkybes, įskaitant ir E. psichikos sveikatos būklę, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertino, nustatydama nutarties vykdymo terminą, apibrėždamas jį konkrečia data - 2007 m. balandžio 15 d. - t.y. suteikė pakankamą laiko tarpą pasiruošti tinkamam nutarties vykdymui. Duomenys apie E. sveikatos būklę yra byloje, ir teismams ši aplinkybė bylos nagrinėjimo metu buvo žinoma ir į ją atsižvelgta priimant nutartį.

132. Teismas, atidėdamas nutarties vykdymą, iš esmės pakeitė nutarties vykdymo tvarką, kas pažeidžia imperatyvius funkcinio teismingumo principus ir kvestionuoja aukštesnės instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą, prieštarauja CPK 284 straipsnio antrajai daliai, iš kurios nuostatos seka, kad priėmus sprendimą, kuriame tuo pačiu išsprendžiamas ir vykdymo klausimas, šio sprendimo vykdymo atidėti ar pakeisti jo vykdymo tvarką negalima.

143. Aplinkybė, susijusi su I. R. sūnaus E. psichine sveikata ir jos pablogėjimu, nėra nauja ir reikšminga, sprendžiant nutarties vykdymo atidėjimo klausimą, nes nuo pat ginčo dėl vaiko grąžinimo nagrinėjimo teisme pradžios atsisakymą grąžinti vaiką I. R. grindė savo sūnaus psichinės sveikatos būkle. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad panašios aplinkybės ir vaiko galimybė gyventi su motina ir broliu gali būti vertinamos tik sprendžiant vaiko globos klausimą.

154. I. R. , pateikusi teismui prašymą, elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, siekia vilkinti procesą (CPK 7 str. 2 d., 42 str. 5 d., 95 str.), todėl teismas turėtų tokį prašymą atsisakyti tenkinti, taip užkirsdamas kelią proceso vilkinimui.

165. Skundžiama nutartis pažeidžia imperatyvias teisės normas, nes CPK 496 straipsnis numato, kad sprendimai ir nutartys globos nustatymo ir panaikinimo bylose turi būti vykdomi skubiai. Šią normą teismas turėtų taikyti CPK 3 straipsnio šeštosios dalies pagrindu, kaip įstatymo analogiją, Tai, kad nutartis vykdytina skubiai, galima spręsti iš nutarties, kuria aiškiai ir konkrečiai apibrėžtais terminais bei įvykdymo būdais nustatyta sprendimo vykdymo tvarka.

176. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 preambulės 17 punktą, susijusį su vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki jo neteisėto išvežimo valstybės narės teismo (išlaikiusio jurisdikciją) teise išduoti leidimą grąžinti vaiką. Sprendimas dėl vaiko grąžinimo turi būti vykdomas nedelsiant, taikant skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė teisė (Reglamento 11 str. 3 d., jo Įgyvendinimo įstatymo 2 str. 5 d., Hagos konvencija).

187. Nutarties vykdymo atidėjimas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, prieštarauja Hagos konvencijos 11 straipsniui, Reglamento preambulės 17 punktui, Reglamento 11 straipsnio 3 daliai, tarptautinių teismų jurisprudencijai ir pažeidžia Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus

198. Skundžiama nutartis pažeidžia grąžintinos L. R. interesus, kadangi ji neturi galimybės matytis ir bendrauti su tėvu, jos ryšys su tėvu kasdien silpnėja, tokiu būdu galima netoleruotina situacija, kai mergaitė ir tėvas susvetimės ir ryšių tarp jų atkurti nebus įmanoma. Skundžiama nutartis motyvuojama išimtinai suinteresuoto asmens I. R. ir jos sūnaus E. interesais, ignoruojant mažametės L. interesus ir teises.

209. Nutartis priimta neatsižvelgus į M. R. interesus, todėl pažeidžiamas lygiateisiškumo principas

21Atsiliepimu į atskirąjį skundą I. R. prašo M. R. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartyje nenagrinėjo aplinkybių dėl vaiko galimybės gyventi su motina, todėl Klaipėdos apygardos teismas skundžiamoje nutartyje negalėjo pasisakyti apie aplinkybes, nustatytas minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje. Klaipėdos apygardos teismui patenkinus prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, galutinis sprendimas liko nepakeistas, skundžiamoje nutartyje neužsiminta apie Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutarties pagrįstumą ir motyvus. Teismas skundžiamą nutartį motyvavo pačios L. R. bei jos brolio E. interesais, o ne I. R. galimybėmis vykti į Vokietiją. Skundžiama nutartimi nėra pakeista vykdymo tvarka, nes 2007 m. balandžio 15 diena yra teismo nustatytas terminas, per kurį I. R. galėjo geranoriškai perduoti dukrą į Vokietiją. To neįvykdžius, perdavimas turėtų vykti per antstolį. I. R. nepiktnaudžiauja procesu ir neatsisako vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, tik siekia maksimaliai suderinti savo sūnaus E. ir pareiškėjo M. R. interesus. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis nėra skubiai vykdytina, nes nepatenka į CPK 282 straipsnyje nurodytas sprendimų kategorijas, be to, nutartyje nenurodyta, kad ji vykdytina skubiai, o CPK 496 straipsnio analogija negali būti taikoma. Todėl teismas nepažeidė CPK 284 straipsnio nuostatos, draudžiančios atidėti skubiai vykdytiną sprendimą. Teismas tinkamai taikė 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 preambulės 17 punktą ir nepažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, nes minėta Reglamento nuostata valstybės narės, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas ar negrąžintas, teismui suteikia teisę pasipriešinti vaiko grąžinimui, o Konvencijos 8 straipsnis įtvirtina teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir neturi ryšio su skundžiama nutartimi. Nutartis nepažeidžia nei L. R. , nei pareiškėjo teisių bei interesų, nei teisinio apibrėžtumo principo. Sprendžiat vaiko grąžinimo klausimą (nutarties vykdymo stadijoje), būtina atižvelgti tiek į realius L. R. , tiek ir į jos brolio interesus. Byloje yra pakankamai duomenų, kad vaikų atskyrimas pakenktų jų abiejų interesams. E. M. liga buvo nustatyta 2005 metais, o ne prieš dešimt metų, kaip teigiama skunde.

22Atskirasis skundas tenkintinas.

23Lietuvos Respublikos įstatymo dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, įgyvendinimo 3 straipsnio pirmąja dalimi nustatyta, kad Valstybės narės teismo teismo sprendimai dėl bendravimo teisių ir dėl vaiko grąžinimo yra vykdytini dokumentai ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso VI dalyje išdėstytas taisykles tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. Analogiška nuostata įtvirtinta ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/200, kuris yra taikomas šioje byloje, 47 straipsniu, pagal kurį vykdymo tvarką (bylose, susijusiose su santuoka ir tėvų pareigomis) reglamentuoja vykdymo valstybės narės teisė. Taigi šioje byloje priimto teismo procesinio sprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutarties) vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios vykdymo procesą civilinėse bylose, taip pat ir sprendimų vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, sprendimų vykdymo tvarkos pakeitimo pagrindus ir tvarką.

24Suinteresuotas asmuo I. R. , 2007 m. balandžio 6 d. pateikdama pirmosios instancijos teismui prašymą, vadovavosi CPK 627 straipsniu ir prašė stabdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutarties vykdymą, iki stabilizuosis jos sūnaus būklė. Tačiau minėtas CPK straipsnis nustato pagrindus, kurie suteikia teisę antstoliui sustabdyti vykdomąją bylą arba atidėti vykdymo veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėja, pateikdama tokį prašymą, nenurodė, kuriuo CPK 627 straipsnyje nurodytu pagrindu ji prašo stabdyti nutarties vykdymą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas tokį prašymą pagrįstai įvertino kaip prašymą atidėti sprendimo vykdymą ir jam nagrinėti taikė CPK 284 straipsnį, nustatantį teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo pagrindus ir tvarką.

25CPK 284 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kaip pabrėžė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gegužės 15 d. nutartyje (civ. bylos Nr. 3K-925/2002), tokia teismo teisė vertinama kaip teisė nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolei, kurią jis įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir tuo siekiama socialiai reikšmingų tikslų - užtikrinti socialinį teisingumą. Kadangi įstatymas nenustato baigtinio sąrašo pagrindų, kuriems esant sprendimo įvykdymas gali būti atidėtas, išdėstytas ar pakeistas, tad kiekvienu atveju, spręsdamas tokį klausimą, teismas privalo nustatyti, ar yra tokios svarbios aplinkybės, kurios sudaro pagrindą atidėti ar išdėstyti sprendimo vykdymą ar pakeisti jo vykdymo tvarką. Sprendžiant sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimą, svarbu nustatyti, ar atidėjus, išdėsčius sprendimo vykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas ateityje, ar nebus sumenkintas pats sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Todėl, sprendžiant šį klausimą, pirmiausia būtina remtis teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principu, pagal kurį turi būti gerbiamos ir ginamos teisėtai įgytos civilinės teisės.

26Ginčydamas pirmosios instancijos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjas nurodo, kad nutartis pažeidžia imperatyvias teisės normas, nes CPK 496 straipsnis numato, kad sprendimai ir nutartys globos nustatymo ir panaikinimo bylose turi būti vykdomi skubiai ir šią normą teismas turėtų taikyti CPK 3 straipsnio šeštosios dalies pagrindu, kaip įstatymo analogiją. Tačiau su tokia apelianto pozicija negalima sutikti. Imperatyvi CPK 284 straipsnio norma iš tiesų draudžia atidėti ar išdėstyti skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą. Skubiai vykdytinų sprendimų kategorijų sąrašą nustato CPK 282 straipsnio 2 dalis, šis sąrašas yra baigtinis ir bylų dėl vaiko grąžinimo neapima. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartimi yra nustatyta sprendimo vykdymo tvarka, bet nėra leista ją vykdyti skubiai, kaip tai numato CPK 283 straipsnis. Tuo tarpu CPK 496 straipsnyje įtvirtinta norma, nustatanti, kad sprendimai ir nutartys dėl globos ar rūpybos nustatymo ir panaikinimo, globėjo ar rūpintojo paskyrimo, atleidimo ar nušalinimo nuo pareigų vykdomi skubiai, yra specialioji norma, nustatanti tik šių konkrečių kategorijų sprendimų vykdymo specifiką, todėl pagal analogiją negali būti taikoma kitų kategorijų sprendimų vykdymui, tuo labiau negali būti aiškinama plečiamai.

27CPK 284 straipsnio pirmoji dalis suteikia teismui teisę ne tik atidėti ar išdėstyti sprendimo įvykdymą, bet, kaip jau ir minėta, ir pakeisti jo vykdymo tvarką. Tokia teisė suteikta bylą nagrinėjusiam teismui, nepriklausomai nuo to, ar vykdytinas sprendimas (nutartis) buvo priimti bylą išnagrinėjus pirmojoje instancijoje ar apeliacinės instancijos teisme. Todėl vien aplinkybė, kad skundžiama nutartimi iš dalies buvo pakeista vykdymo tvarka, neleidžia teigti, kad buvo pažeisti funkcinio teismingumo principai, kvestionuotas aukštesnės instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumas bei pažeista CPK 284 straipsnio nuostata.

28Kaip jau minėta, sprendžiant sprendimo vykdymo atidėjimo klausimą, pirmiausia būtina remtis teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principu, pagal kurį turi būti gerbiamos ir ginamos teisėtai įgytos civilinės teisės, taip pat nustatyti, ar, atidėjus sprendimo vykdymą, bus užtikrintas jo įvykdymas ateityje, ar nebus sumenkintas pats sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartimi, kurios vykdymo atidėjimo klausimas yra sprendžiamas, vadovaujantis Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkto bei 1980 m. Hagos konvencijos 3 straipsnio nuostatomis buvo pripažinta, kad L. R. Lietuvoje yra laikoma neteisėtai, be jos tėvo M. R. sutikimo. Minėta nutartimi nurodyta grąžinti vaiką, remiantis 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalimi, t.y. neįrodžius, jog yra didelė rizika, kad, vaiką grąžinus, jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusia teismo nutartimi, negali būti iš naujo nagrinėjamos, sprendžiant jos vykdymo atidėjimo klausimą. Pažymėtina, kad, nagrinėjant vaiko grąžinimo klausimą, suinteresuotas asmuo I. R. , aplinkybę, kad situacija dėl dukros L. grąžinimo (kaip atsiliepime nurodoma – atėmimo) grėsmės dar labiau pablogina jos sūnaus E. psichiką, nurodė kaip vieną iš prieštaravimo dėl vaiko grąžinimo pagrindą sudarančių aplinkybių (t. 2, b.l. 20). Ši aplinkybė buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą (t. 3, b.l. 69). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl to, su kuriuo iš tėvų L. R. bus geriau gyventi, dėl vaiko galimybės gyventi su motina ir broliu bei kitų su tuo susijusių aplinkybių, peržengė nagrinėjamos bylos ribas ir nurodė, kad šios aplinkybės gali būti vertinamos tik sprendžiant vaiko globos klausimą. Taigi aplinkybė dėl I. R. sūnaus E. ligos paūmėjimo nėra naujai atsiradusi, ji buvo žinoma nagrinėjant bylą iš esmės ir negalėjo būti pagrindas atsisakyti grąžinti vaiką, todėl negali būti ir pagrindas atidėti sprendimo vykdymą.

29Kaip jau minėta, nagrinėdamas bylą iš esmės, teismas vadovavosi Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 bei 1980 m. Hagos konvencijos normomis. Kadangi byla yra susijusi su tarptautiniu (užsienio) elementu, tai nepriklausomai nuo to, kad sprendimų vykdymo tvarką šios kategorijos bylose reglamentuoja vykdymo valstybės narės (šiuo atveju Lietuvos Respublikos teisė), tačiau nagrinėjant šios kategorijos sprendimų vykdymo atidėjimo klausimus ir su tuo susijusias faktines aplinkybes, turi būti taikomos ir minėtų tarptautinių teisės aktų, prie kurių prisijungusi Lietuvos Respublika, normos, nustatančios bylų dėl vaiko grąžinimo ypatybes.

302003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 preambulės 17 punktu, kurį, be kita ko, taikė pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, yra nustatyta, kad vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais vaiko grąžinimas turėtų būti užtikrinamas nedelsiant. Ši teisės norma taip pat suteikia teisę valstybės narės, į kurią arba kurioje vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos) teismams pasipriešinti jo grąžinimui konkrečiais tinkamai pateisinamais atvejais. Šiuo atveju klausimas dėl tokio pasipriešinimo vaiko grąžinimui pagrindo ir buvo nagrinėjamas, sprendžiant bylą dėl L. R. grąžinimo į Vokietijos Federacinę Respubliką. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs tokio pagrindo, kuris numatytas 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnyje, nurodė vaiką grąžinti. Todėl sprendimo vykdymo procese ši teisės norma negali būti taikoma ir pirmosios instancijos teismas ją taikė nepagrįstai.

31Reglamento preambulės 17 punkto nuostata, pagal kurią sprendimas dėl pasipriešinimo vaiko grąžinimui gali būti pakeičiamas paskesniu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto išvežimo arba negrąžinimo valstybės narės (šiuo atveju Vokietijos) teismo sprendimu, suteikia teisę šios valstybės narės teismui priimti priešingą sprendimą tuo atveju, jeigu kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje) būtų priimtas sprendimas pasipriešinti vaiko grąžinimui (negrąžinti vaiko). Šiuo konkrečiu atveju Lietuvos teismas priėmė sprendimą, nurodantį grąžinti neteisėtai laikomą vaiką, t.y. nepriėmė sprendimo dėl pasipriešinimo vaiko grąžinimui. Todėl Reglamento norma, suteikianti teisę vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto išvežimo arba negrąžinimo valstybės narės (šiuo atveju Vokietijos) teismui pakeisti sprendimą, kuriuo būtų pasipriešinta vaiko grąžinimui, šiuo atveju būti taikoma ir pirmosios instancijos teismas ja nepagrįstai vadovavosi, darydamas išvadą, kad nebus pažeistas teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principas.

321980 m. Hagos konvencijos 11 straipsnio pirmąja dalimi yra nustatyta, kad, vykstant vaiko grąžinimo procesui, Susitariančių Valstybių teismo ir administracinės institucijos turi veikti kuo sparčiau. Analogiška nuostata įtvirtinta Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 11 straipsnio trečiojoje dalyje, pagal kurią teismas, kuriam pateikiamas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo, remiantis 1980 m. Hagos konvencija, skubiai išnagrinėja tą pareiškimą, taikydamas kuo skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė teisė. Atsižvelgiant į šias tarptautinių teisės aktų, prie kurių Lietuvos Respublika yra prisijungusi, nuostatas, sprendžiant sprendimo dėl vaiko grąžinimo vykdymo klausimą, sprendimo vykdymo atidėjimo pagrindu galėtų būti tik išskirtinės aplinkybės, susijusios su paties grąžinamo vaiko interesais.

33Kreipdamasi dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, suinteresuotas asmuo I. R. savo prašymo pagrindu nurodė vienintelę, jos manymu, reikšmingą aplinkybę - psichine liga sergančio nepilnamečio jos sūnaus E., gimusio (duomenys neskelbtini), ligos paūmėjimą, kurį išprovokavusi žinia apie sesutės L. grąžinimą. Tačiau nei suinteresuotas asmuo I. R. savo prašyme, nei pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nenurodė, kad teismo nutarties dėl vaiko grąžinimo vykdymas joje nurodytu terminu neigiamai paveiks pačios L. R. interesus ar toks poveikis, jeigu jis bus neigiamas, bus laikinas ir jo bus išvengta, atidėjus nutarties dėl vaiko grąžinimo vykdymą pirmosios instancijos teismo nurodytam terminui. Duomenų, kad būtų galima daryti tokias išvadas, byloje nėra, tokių duomenų suinteresuotas asmuo nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Todėl vien išvada apie suinteresuoto asmens I. R. nepilnamečio sūnaus psichinę ligą ir jos paūmėjimą, tai susiejant su žinia apie sesers grąžinimą į Vokietiją, negali būti tinkamu ir pakankamu pagrindu atidėti nutarties vykdymą.

34Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tiek L. motinai I. R. , tiek jos sūnui E. būtinas ilgesnis laikotarpis tinkamai, nesukeliant neigiamų padarinių nepilnamečio sūnaus psichikai, pasiruošti nutarties vykdymui, tačiau nenurodė, kaip tai siejama su pačios L. interesais, ar, atidėjus vykdymą ilgesniam laikotarpiui, tokie nutartyje nurodyti padariniai išnyks, ar priešingai, nepasunkės. Be to, pažymėtina, kad didesnė dalis termino, kuriam buvo atidėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutarties vykdymas, jau praėjo, o duomenų, kaip pasikeitė prašyme nurodytos aplinkybės, nėra.

35Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos neleidžia sprendimo vykdymą atidėti neribotam laikui. Atsižvelgiant į tai, kokių faktinių aplinkybių pagrindu atidėtas sprendimo vykdymas, šios aplinkybės gali neišnykti ilgą laiką, todėl iškyla teisinio neapibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principo, pagal kurį turi būti gerbiamos ir ginamos teisėtai įgytos civilinės teisės, pažeidimo pavojus. Šiuo atveju pareiškėjas tokias teises įgijo ne tik Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutarties, kuria nurodyta grąžinti vaiką, pagrindu, bet ir Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria jam suteiktos laikinos vaiko globos teisės, pagrindu. Pažymėtina ir tai, kad, nepagrįstai atidedant nutarties vykdymą, sumenkinama pati teismo nutartis dėl vaiko grąžinimo, nes palaipsniui silpnėja ryšys tarp vaiko ir jo tėvo, kas vėliau galėtų dar labiau apsunkinti grąžinimą bei pažeisti vaiko interesus.

36Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktikoje sprendimų bylose dėl vaiko grąžinimo priėmimo ir vykdymo delsimas yra pripažįstamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimu ir kad ypatinga svarba turi būti teikiama vaiko interesams. Bylose Karadžič prieš Kroatiją, H.N. prieš Lenkiją ir Maire prieš Portugaliją EŽTT konstatavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimus dėl kompetentingų valdžios institucijų ir nacionalinių teismų neveikimo ar nepakankamų ir neefektyvių pastangų dėjimo pagrobto vaiko grąžinimo bylose (EŽTT 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 35030/04, 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 77710/10/01, 2003 m. birželio 26 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 48206/99). EŽTT 2003 m. balandžio 23 d. sprendime Sylvester prieš Austriją nurodė, kad Austrijos institucijos nesugebėjo be delsimo įvykdyti visų priemonių, kurių pagrįstai buvo galima tikėtis vykdant sprendimą grąžinti vaiką, ir taip pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Europos žmogaus teisių teismas 2003 m. gegužės 15 d. sprendime Paradis prieš Vokietiją, kur Vokietijos institucijos buvo įpareigotos nedelsiant grąžinti 3 neteisėtai išvežtus ir Vokietijoje laikomus vaikus į Kanadą pagal Hagos konvenciją, nurodė, kad Vokietijos apeliacinio teismo sprendimas grąžinti vaikus į Kanadą, jei būtina naudojant jėgą, ir atitinkamo teismo procesas nepažeidė pareiškėjos teisių pagal Konvencijos 8 straipsnį.

37Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas suinteresuoto asmens I. R. prašymą ir atidėdamas teismo nutarties, kuria nurodyta grąžinti neteisėtai laikomą vaiką, vykdymą iš esmės tik suinteresuoto asmens I. R. ir jos nepilnamečio sūnaus E. interesų pagrindu, tinkamai neįvertino svarbių šiam klausimui išspręsti faktinių aplinkybių, tuo pažeisdamas civilinio proceso teisės normas, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias šios kategorijos bylose priimtų teismo sprendimų (nutarčių) vykdymo tvarką bei specifiką, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl pagrindo atidėti nutarties vykdymą ir klausimą išsprendė neteisingai ir tai yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti (CPK 329 str. 1 d.). Todėl atskirasis skundas tenkinamas, o Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. naikinama, o suinteresuoto asmens prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

38Be reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliantas prašo patenkinti pareiškėjo atstovų 2007 m. balandžio 19 d. prašymą Klaipėdos apygardos teismui išduoti vykdomąjį raštą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 15 d. nutartį. Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija paaiškina, kad pagal CPK 646 straipsnio pirmąją dalį, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą vykdomąjį raštą išduoda pirmosios instancijos teismas. Skubaus vykdymo atvejais pagal išieškotojo rašytinį pareiškimą vykdomąjį raštą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo priėmimo išieškotojui išduoda skubiai vykdytiną sprendimą priėmęs pirmosios, apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas (CPK 646 str. 2 d.). Lietuvos apeliacinio teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartimi nenustatė šios nutarties skubaus vykdymo. Kaip jau minėta, nutartis nepatenka į skubiai vykdytinų teismo sprendimų (nutarčių) sąrašą, todėl pagrindo apeliacinės instancijos teismui išduoti vykdomąjį raštą nėra. Taigi vykdomojo rašto išdavimo klausimas turi būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme.

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

40Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės. Suinteresuoto asmens I. R. prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutarties vykdymo atidėjimo atmesti.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,... 3. Pareiškėjas M. R. , remdamasis 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio... 4. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė... 5. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartimi Klaipėdos apygardos... 6. Suinteresuotas asmuo I. R. 2007 m. balandžio 6 d. su prašymu kreipėsi į... 7. Prašyme nurodė, kad žinia apie sesers L. grąžinimą stipriai paveikė... 8. Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. balandžio 23 d. nutartimi suinteresuoto... 9. Teismas, tenkindamas prašymą, vadovavosi CPK 284 straipsnio pirmąja dalimi,... 10. Pareiškėjo M. R. atstovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos... 11. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:... 12. 1. Teismas pažeidė proceso teisės normas, nepagrįstai pasisakydamas dėl... 13. 2. Teismas, atidėdamas nutarties vykdymą, iš esmės pakeitė nutarties... 14. 3. Aplinkybė, susijusi su I. R. sūnaus E. psichine sveikata ir jos... 15. 4. I. R. , pateikusi teismui prašymą, elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja... 16. 5. Skundžiama nutartis pažeidžia imperatyvias teisės normas, nes CPK 496... 17. 6. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003... 18. 7. Nutarties vykdymo atidėjimas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir... 19. 8. Skundžiama nutartis pažeidžia grąžintinos L. R. interesus, kadangi ji... 20. 9. Nutartis priimta neatsižvelgus į M. R. interesus, todėl pažeidžiamas... 21. Atsiliepimu į atskirąjį skundą I. R. prašo M. R. atskirąjį skundą... 22. Atskirasis skundas tenkintinas.... 23. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento... 24. Suinteresuotas asmuo I. R. , 2007 m. balandžio 6 d. pateikdama pirmosios... 25. CPK 284 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę... 26. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo 2007 m. balandžio 23 d.... 27. CPK 284 straipsnio pirmoji dalis suteikia teismui teisę ne tik atidėti ar... 28. Kaip jau minėta, sprendžiant sprendimo vykdymo atidėjimo klausimą,... 29. Kaip jau minėta, nagrinėdamas bylą iš esmės, teismas vadovavosi Tarybos... 30. 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 preambulės 17... 31. Reglamento preambulės 17 punkto nuostata, pagal kurią sprendimas dėl... 32. 1980 m. Hagos konvencijos 11 straipsnio pirmąja dalimi yra nustatyta, kad,... 33. Kreipdamasi dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, suinteresuotas asmuo I. R. savo... 34. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tiek L. motinai I. R. , tiek jos... 35. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos neleidžia sprendimo... 36. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos žmogaus teisių teismo (toliau -... 37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 38. Be reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliantas... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 40. Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir...