Byla A-575-3632-11
Dėl sprendimų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjo V. U. atstovui M. V., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI, Inspekcija) 2010 m. sausio 15 d. patikrinimo aktu Nr. A1-37 (toliau – ir Patikrinimo aktas) V. U. apskaičiavo 33 641 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 24 536 Lt šio mokesčio delspinigių, 23 623 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 16 996 Lt šio mokesčio delspinigių, 1 002 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinei pensijai, 501 Lt šių įmokų baudos, 870 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir 435 Lt šių įmokų baudos (Komisijos byla, I t., b. l. 56-68). Šios sumos buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjas deklaravo ne visas pajamas, gautas iš jo vykdomos individualios veiklos (gintaro dirbinių prekybos).

5Inspekcija 2010 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (6.5)-13 (toliau – ir Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo) patvirtino minėtą Patikrinimo aktą bei skyrė pareiškėjui 3 364 Lt GPM baudos ir 2 362 Lt PVM baudos (Komisijos byla, I t., b. l. 42-46).

6Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2010 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 68-145 (toliau – ir Sprendimas) pakeitė Inspekcijos Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir vietoj nurodymų sumokėti 33 641 Lt GPM, 24 536 Lt šio mokesčio delspinigių, 3 364 Lt šio mokesčio baudos, 23 623 Lt PVM, 16 996 Lt šio mokesčio delspinigių, 2 362 Lt šio mokesčio baudos, 1 002 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 501 Lt šių įmokų baudos, 870 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir 435 Lt šių įmokų baudos, nurodė pareiškėjui sumokėti 26 263 Lt GPM, 19 237 Lt šio mokesčio delspinigių, 2 626 Lt šio mokesčio baudos, 21 847 Lt PVM, 15 666 Lt šio mokesčio delspinigių, 2 185 Lt šio mokesčio baudos, 1 002 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 501 Lt šių įmokų baudos, 870 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir 435 Lt šių įmokų baudos (Komisijos byla, I t., b. l. 30-32).

7Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. S-228(7-197/2010) (toliau – ir Komisijos Sprendimas) patvirtino VMI Sprendimą, be kita ko, pareiškėją atleisdama nuo 19 237 Lt GPM delspinigių bei 15 666 Lt PVM delspinigių mokėjimo (b. l. 9-16).

8II.

9Pareiškėjas skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos Sprendimo, VMI Sprendimo ir Inspekcijos Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo dalis, kuriose pareiškėjo grynais pinigais į banko sąskaitas įneštos lėšos buvo pripažintos PVM ir GPM objektais (b. l. 1-6, 21-31).

10Skundo reikalavimus pareiškėjas grindė trimis argumentais.

11Pirma, Komisija, VMI ir Inspekcija, nagrinėdamos jo gautų pajamų dydį, nepagrįstai pareiškėjo argumentus, kad pajamomis buvo pripažintos skolintos lėšos, atmetė ir tokiu būdu netinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnį.

12Paaiškino, jog 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais į AB „SEB bankas“ sąskaitą grynaisiais pinigais jo įmokėtos lėšos (11 500 Lt ir 10 323 Lt), 2004 m. liepos 24 d. į AB „Swedbank“ sąskaitą įmokėtos lėšos grynaisiais (6 874,16 Lt) bei 2004 m. gegužės – gruodžio mėnesiais į Vokietijos banko Dresdner bank AG sąskaitą jo įneštos lėšos grynaisiais pinigais (iš viso – 53 000,48 Lt) nėra gautos iš individualios veiklos. Tai buvo iš O. R. ir motinos D. Š. pasiskolintos lėšos. Taigi šios sumos negali būti laikomos pareiškėjo pajamomis, jos nėra ir negali būti GPM objektu.

13Pažymėjo, jog tai, kad O. R. skolino pareiškėjui pinigų, pareiškėjas yra paaiškinęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apskrities skyriui (toliau – ir FNTT) 2005 m. sausio 20 d. pateiktame paaiškinime (toliau – ir 2005 m. sausio 20 d. Paaiškinimas). Tai patvirtino ir pats O. R. 2005 m. vasario 3 d. FNTT pateiktame paaiškinime (toliau – ir 2005 m. vasario 3 d. Paaiškinimas). Jis nurodė, jog pažįsta pareiškėją, kuris yra jo šeimos draugas, bei tai, kad pareiškėjui kartais paskolindavo pinigų važiavimui į užsienio parodas.

14Be to, 2009 m. gruodžio 21 d. Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje Nr. A5-109 (toliau – ir Pažyma) buvo padaryta išvada, jog D. Š. turėjo piniginių lėšų ir 2003-2004 metais galėjo sūnui V. U. paskolinti apie 100 000 Lt. Remdamasi šia išvada, Inspekcija Patikrinimo akte nustatė bei vėliau patvirtino, jog pareiškėjo grynaisiais pinigais į banko sąskaitas įnešti 100 000 Lt buvo pasiskolintos lėšos. Vis dėl to mokesčių administratorius nusprendė, jog iš tikrųjų į banką buvo padėtos didesnės skolintų pinigų sumos.

15Nesutiko, kad nepateikė jokių įrodymų, jog minėtos į banko sąskaitą pervestos lėšos buvo skolintos. Tokiais įrodymais laikytini pareiškėjo 2005 m. sausio 20 d. Paaiškinimas bei O. R. 2005 m. vasario 3 d. Paaiškinimas.

16Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų, kad jo į banko sąskaitas grynais pinigais įmokėtos lėšos yra pajamos, kurios gautos iš prekybos gintaru, o ne pasiskolintos. Tuo tarpu Komisija pasisakė, kad pareigą įrodyti, jog minėtos lėšos buvo pasiskolintos iš fizinių asmenų, turi mokesčių mokėtojas. Pareiškėjas mano, kad tokia pareiga mokesčių mokėtojui kiltų tik tuo atveju, jeigu mokesčių administratorius pateiktų pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą. Vien duomenys, jog V. U. į banko sąskaitas įnešė grynų pinigų, neįrodo, kad šios lėšos yra pajamos. Todėl mokesčių administratorius savo pareigos pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, neįvykdė.

17Antra, Komisija ir mokesčių administratorius netinkamai įvertino aplinkybes, pagrindžiančias, kad į banko sąskaitas pareiškėjo paties įmokėtos grynų pinigų sumos yra PVM objektas, bei klaidingai taikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3 straipsnį. Pasiskolinti ir į banko sąskaitą padėti pinigai neatitinka PVMĮ 3 straipsnio reikalavimų, jie nėra PVM objektas ir negali būti apmokestinami PVM. Todėl mokesčių administratorius pareiškėjo pasiskolintas bei į bankų sąskaitas įmokėtas sumas nepagrįstai pripažino PVM objektu, o Komisija šias mokesčių administratoriaus išvadas patvirtino. Tokia Komisijos ir mokesčių administratorių pozicija neatitinka PVMĮ nuostatų, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų, be to, prieštarauja patikrinimo metu surinktiems įrodymams. Nustačius, kad pareiškėjas 2004 m. eksportavo gaminius už 5 467,50 Lt bei įvertinus įrodymus, jog jis skolinosi pinigus iš O. R. ir motinos D. Š., Komisija ir mokesčių administratorius negalėjo 2004 metais paties pareiškėjo į banko sąskaitas įneštų pinigų laikyti PVM objektu.

18Trečia, MAĮ 70 straipsnyje įtvirtinta, jog administratorius, parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, turi paisyti protingumo, objektyvumo ir teisingumo kriterijų, tačiau VMI ir Komisija šių principų netaikė.

19Šį teiginį pareiškėjas pagrindė paaiškindamas, jog situacija, kai PVM objektu ir pajamomis taikant „lėšų bankų sąskaitose metodą“ pripažįstamos lėšos, paties pareiškėjo įneštos į banko sąskaitas, nors egzistuoja įrodymai, kad V. U. skolinosi lėšas iš mamos ir O. R., akivaizdžiai pažeidžia pasirinkto metodo taikymui keliamus objektyvumo, protingumo bei teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Pagal Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), 22 straipsnį, „lėšų banko sąskaitose metodas“ gali būti taikomas, kai yra žinomi duomenys apie mokesčių mokėtojo pajamas bankų ar kitų finansinių institucijų sąskaitose. Šioje byloje nebuvo duomenų, kad visi V. U. į banko sąskaitas įnešti ir kaip pajamos nedeklaruoti grynieji pinigai yra jo pajamos. Priešingai, egzistuoja duomenys, jog tai buvo skolintos lėšos, todėl „lėšų banko sąskaitose metodas“ ta dalimi, kuria V. U. į banko sąskaitas įnešti grynieji pinigai pripažinti pajamomis, buvo panaudotas netinkamai.

20Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 37-38).

21Paaiškino, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2003 – 2004 metais vykdė individualią veiklą – prekybą gintaro gaminiais. Pareiškėjas 2005 m. rugpjūčio 29 d. pateikė 2003 ir 2004 metų metines pajamų mokesčio deklaracijas (toliau – ir Deklaracijos), kuriose deklaravo individualios veiklos pajamas: 2003 m. – 68 512,43 Lt, 2004 m. – 83 529,90 Lt.

22Inspekcijos atlikto patikrinimo metu buvo įvertintos pareiškėjo pajamos, gautos į AB SEB „Vilniaus bankas“, AB „Swedbank“ sąskaitas bei į sąskaitą Vokietijos banke, kurios pervestos į O. R. sąskaitą, taip pat iš šių pajamų atimtos pareiškėjo iš mamos pasiskolintos lėšos (100 000 Lt) bei atimtos lėšos, kurias pareiškėjas pervedė į savo sąskaitas Lietuvos bankuose. Nustatyta, kad pareiškėjas 2003 m. gavo 200 638,81 Lt pajamų, o 2004 m. gavo 199 296,41 Lt pajamų. Kompleksiškai įvertinus visą patikrinimo metu surinktą informaciją – Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) duomenis apie pareiškėjo į Vokietiją išvežtus gintaro gaminius, informaciją apie į sąskaitas pervestas bei paties pareiškėjo Vokietijoje į sąskaitas įneštas lėšas bei palyginus minėtus duomenis su pareiškėjo deklaruotomis individualios veiklos pajamomis, akivaizdu, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu deklaravo ne visas gautas individualios veiklos pajamas. Todėl pareiškėjo mokesčių bazės dydžio įprastine, mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, nustatyti nebuvo įmanoma. Pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, o tai yra pagrindas, kuriam esant mokesčiai apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant „lėšų banko sąskaitose metodą“. Taikant minėtą metodą, pareiškėjo mokesčių bazė pagrįstai nustatyta pasinaudojus informacija apie pareiškėjo asmeninių sąskaitų Lietuvos ir Vokietijos bankuose duomenis.

23Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – ir GPMĮ) (6 str. 2 d. 8 p.), pajamos, gautos iš individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš šių pajamų neatimti GPMĮ 18 straipsnyje leidžiami nustatyti atskaitymai, apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčio tarifu, arba jeigu gyventojas pagal GPMĮ 6 straipsnio 3 dalį įvertina leidžiamus atskaitymus – 33 proc. tarifu. Mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo pajamas apmokestino, taikydamas palankesnį pareiškėjui 15 % pajamų mokesčio tarifą. Atsižvelgus į atliktą perskaičiavimą, už 2003 m. apskaičiuota 16 224 Lt GPM (atsižvelgiant į pareiškėjo deklaruotą 9 844 Lt GPM), už 2004 m. apskaičiuota 10 039 Lt GPM (atsižvelgiant į pareiškėjo deklaruotą 11 935 Lt GPM).

24Dėl PVM atsakovas paaiškino, kad pagal PVMĮ (2 str. 6 d.), ekonomine veikla laikoma veikla, kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Šis ekonominės veiklos požymis nustatytas, nes pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu iš viso gavo 348 966,04 Lt pajamų. Pareiškėjo veikla, iš kurios gautos pajamos, nebuvo susijusi su valstybės ir savivaldybių veikla, be kita ko, pareiškėjo sandoriai, atsižvelgiant į jų tęstinumą, už juos gautas pajamas, negali būti laikomi atsitiktiniais, todėl tokia veikla laikoma individualia veikla.

25Kadangi V. U. 2003 ir 2004 metais vykdė individualią prekybą gintaro gaminiais ir jais prekiavo Vokietijos Respublikoje, o Lietuvos Respublika Europos Bendrijos nare tapo nuo 2004 m. gegužės 1 d., vadovaujantis PVMĮ 41 straipsnio 1 dalimi, iki 2004 m. gegužės 1 d. tiektoms prekėms į Vokietijos Respubliką pagrįstai taikytas 0 proc. PVM tarifas. Tačiau nuo 2004 m. gegužės 1 d. pareiškėjo gautos pajamos už gintaro dirbinius, parduotus Vokietijoje, vadovaujantis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai apmokestintos 18 proc. PVM tarifu, kadangi patikrinimo metu nenustatyta, kad prekės būtų parduotos kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, o prievolė pateikti tokius įrodymus pagal PVMĮ 56 straipsnio 1 dalį tenka mokesčių mokėtojui. Be kita ko, V. U. PVM apmokestinamos pajamos 100 000 Lt per metus (per paskutinius 12 mėnesių) viršijo 2003 m. rugpjūčio mėn., tačiau pareiškėjas, pažeisdamas PVMĮ 71 ir 92 straipsnių nuostatas, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 21 847 Lt PVM.

26III.

27Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 62-68).

28Paaiškino, jog byloje kilo ginčas dėl Komisijos, VMI ir Inspekcijos sprendimų dalių, kuriose pareiškėjo grynais į banko sąskaitą įneštos piniginės lėšos buvo pripažintos PVM ir GPM objektais, teisėtumo ir pagrįstumo.

29Pažymėjo, jog tarp šalių nėra ginčo dėl fakto, kad V. U. vykdė individualią veiklą – prekybą gintaro gaminiais. Šalių pozicijos skiriasi tik dėl pareiškėjo pajamų, gautų vykdant šią veiklą, dydžio.

30Nurodė, jog Inspekcija nustatė, kad V. U. 2003 metais į savo asmeninę sąskaitą Nr. 200/01 740 945 00, esančią Dresdner bank AG, grynaisiais pinigais įnešė 70 379,69 Lt, 2004 metais – 129 881,91 Lt, kad fiziniai asmenys į minėtą sąskaitą 2003 metais pervedė 118 565,09 Lt, 2004 metais – 34 677,09 Lt. Atitinkamai patikrinimo metu buvo įvertintos V. U. pajamos, gautos į AB „SEB Vilniaus bankas“ sąskaitą bei į AB „Swedbank“ sąskaitą, taip pat minėtos pajamos, gautos į sąskaitą Dresdner bank (lėšos, pervestos lėšos į O. R. sąskaitą). Iš šių pajamų atimtos V. U. iš jo mamos pasiskolintos lėšos (100 000 Lt) bei lėšos, kurias V. U. iš Dresdner bank pervedė į savo sąskaitas Lietuvos bankuose (priešingu atveju tos pačios pajamos būtų apmokestintos du kartus). Nustatyta, kad V. U. 2003 m. gavo 200 638,81 Lt, o 2004 m. gavo 199 296,41 Lt pajamų.

31Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje nėra ginčo dėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotų V. U. banko sąskaitose buvusių pinigų sumų dydžio, t. y. byloje nėra ginčo dėl mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, liečiančių V. U. gautas pinigų sumas. Šiuo atveju V. U. ginčą kelia dėl to, kad ne visos jo gautos pinigų sumos yra gautos iš jo vykdomos individualios veiklos ir tvirtina, kad jo individualios veiklos tikslios pajamos nurodytos Deklaracijose, todėl nebuvo pagrindo mokesčių bazę nustatyti pagal MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

32Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. nutartimi Nr. A7-60/2004.

33Įvertinęs Komisijos teismui pateiktą medžiagą, Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavo, jog mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, kad V. U. tikrinamuoju laikotarpiu deklaravo ne visas iš individualios veiklos gautas pajamas.

34Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginius, kad 2004 m. liepos mėn., lapkričio - gruodžio mėn. į jo banko sąskaitas Lietuvoje ir 2004 m. gegužės - gruodžio mėn. į jo sąskaitą Dresdner bank įneštos sumos buvo pasiskolintos iš O. R. bei iš jo motinos D. Š., paneigia Komisijos byloje esanti informacija apie tai, kad V. U. 2005 m. rugsėjo 19 d. pateiktose Deklaracijose už 2003 ir 2004 metus jo įmokėtas pinigines lėšas į O. R. sąskaitą deklaravo kaip individualios veiklos pajamas (2003 m. – 30 838,10 Lt, o 2004 m. – 37 337,56 Lt) (Komisijos byla, I t., b. l. 71-78).

35Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, vien pareiškėjo ir O. R. FNTT pateikti paaiškinimai nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo gautos žymiai didesnės pinigų sumos buvo skolintos iš O. R. ir/ar V. U. motinos D. Š. Todėl mokesčių administratorius, turėdamas informacijos, kad V. U. vykdo individualią veiką – prekybą gintaro gaminiais, turėjo pakankamą pagrindą įtarti, jog pareiškėjas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Taigi, mokesčių administratorius, negalėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, V. U. priklausančią mokėti mokesčio sumą pagrįstai apskaičiavo kompleksiškai įvertinęs visą patikrinimo metu surinktą informaciją (Muitinės departamento duomenis apie V. U. į Vokietiją išvežtus gintaro gaminius, informaciją apie į V. U. sąskaitas bankuose pervestas bei paties V. U. įneštas lėšas) ir palyginęs šiuos duomenis su V. U. deklaruotomis individualios veiklos pajamomis, padarė pagrįstą išvadą, kad V. U. tikrinamuoju laikotarpiu deklaravo ne visas gautas individualios veiklos pajamas.

36Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinis teismas sutiko su mokesčių administratoriaus bei Komisijos pozicija, kad V. U. netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, o tai yra pakankamas pagrindas apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant šiuo atveju priimtiniausią „lėšų banko sąskaitose metodą“.

37IV.

38Pareiškėjas V. U. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Prašo panaikinti minėtą sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (b. l. 73-77).

39Pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus.

40Taip pat pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė MAĮ 67 straipsnio nuostatas. MAĮ 67 straipsnio 2 dalis nepaneigia MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos mokesčių administratoriui tenkančios pirminės pareigos pagrįsti apskaičiuotas sumas.

41Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2003 m. gruodžio 15 d. nutarties a. b. Nr. A11-648/2003, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties a. b. Nr. A442-863/2010, 2005 m. kovo 18 d. nutarties a. b. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutarties a. b. A17-301/2007). Tai neatitinka Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformuotos jurisprudencijos.

42Pažymi, jog mokesčių administratorius tinkamai nepagrindė apskaičiuotų sumų, o dabar pareiškėjui keliama neįgyvendinama pareiga paneigti mokesčių administratoriaus iškeltas prielaidas.

43Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti – teigti, jog pareiškėjo įneštos lėšos buvo gautos išvežus gintaro dirbinius į Vokietiją, negalima, kadangi išvežto gintaro vertė buvo žymiai mažesnė nei pareiškėjui mokesčių administratoriaus priskirtos pajamos iš individualios veiklos.

44Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nevertino išvežto gintaro vertės, O. R. paaiškinimų, D. Š. galimybių paskolinti lėšas pareiškėjui.

45Vertina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė MAĮ 70 straipsnį, pagal kurį mokesčių administratorius parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus turi paisyti protingumo, objektyvumo ir teisingumo kriterijų. Pagal Taisyklių 22 straipsnį, „lėšų banko sąskaitose metodas“ gali būti taikomas, kai yra žinomi duomenys apie mokesčių mokėtojo pajamas bankų ar kitų finansinių institucijų sąskaitose. Šioje byloje nėra duomenų, kad visi pareiškėjo į banko sąskaitas įnešti kaip pajamos nedeklaruoti gryni pinigai yra pajamos, o priešingai, egzistuoja duomenys, jog tai buvo skolintos lėšos, todėl lėšų banko sąskaitose metodas ta dalimi, kuria pareiškėjo į banko sąskaitas įnešti gryni pinigai pripažinti pajamomis, buvo panaudotas netinkamai. VMI ir Komisija ginčijamuose sprendimuose nustatė, jog dalis pareiškėjo į banko sąskaitas įneštų grynų pinigų (100 000 Lt) buvo gauti ne iš prekybos gintaro gaminiais, o pasiskolinti. Tai turėtų būti padaryta ir su visais kitais pareiškėjo į banko sąskaitas įneštais grynaisiais pinigais, kurie nebuvo deklaruoti kaip pajamos, nes buvo pasiskolinti. Tik tokiu būdu naudojant „lėšų banko sąskaitose metodą“ apskaičiuoti mokesčiai atitiktų protingumo, teisingumo ir objektyvumo reikalavimus.

46Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 83-85).

47Pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus.

48Teisėjų kolegija

konstatuoja:

49V.

50Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai mokesčių administratorius lėšas, pervestas į Lietuvos bei Vokietijos bankų sąskaitas, kvalifikavo kaip pareiškėjo pajamas, gautas iš individualios veiklos, ir apmokestino šias pajamas, taikydamas „lėšų banko sąskaitose metodą“.

51Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu (dėl pareiškėjo pasiskolintų lėšų), įrodinėjimo naštos tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus paskirstymu (MAĮ 67 str.), MAĮ 70 straipsnio taikymu bei skolintų pajamų pripažinimo PVM objektu. Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus vertina kritiškai.

52Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Mokestinėse bylose nagrinėjamose administraciniuose teismuose ši nuostata taip pat yra taikytina turint omenyje ir MAĮ 67 straipsnio 1 dalį, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Tokį MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintų teisinių nuostatų aiškinimą patvirtina nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria, be kita ko, remiasi ir pareiškėjas (šiuo aspektu žr. pvz., 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį a. b. Nr. A556 – 2994/11, 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį a. b. Nr. A575 – 3558/11, 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį a. b. Nr. A442 – 2481/11, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį a. b. Nr. A442 – 863/2010, 2007 m. kovo 15 d. nutartį a. b. Nr. A556 – 301/07, Administracinė jurisprudencija 11, ir kt.).

53Išanalizavusi mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo pateiktus įrodymus, kitą byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija vertina, kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pateikė itin išsamius motyvus bei jų pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jog (1) pareiškėjas 2003-2004 m. laikotarpiu vertėsi individualia veikla (gintaro dirbinių prekyba), (2) iš šios veiklos gautos pajamos buvo pervestos į pareiškėjo ir O. R. Lietuvos ir Vokietijos bankuose (AB „SEB bankas“, AB „Swedbank“, Dresdner Bank AG) buvusias sąskaitas, (3) pareiškėjas mokesčių įstatymų nustatyta tvarka GPM ir PVM nuo visų iš individualios/ekonominės veiklos gautų pajamų nesumokėjo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija iš naujo mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų pateiktų motyvų nekartoja.

54Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, jog minėtas išvadas patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas: pareiškėjo 2005 m. rugpjūčio 29 d. ir 2005 m. rugsėjo 19 d. pateiktos 2003-2004 m. pajamų mokesčio deklaracijos (Komisijos byla, I t., b. l. 71-78, Komisijos byla, V t., b. l. 86-93); pareiškėjo 2005 m. sausio 20 d. Paaiškinimas (kuriame nurodoma, jog pareiškėjas pats įsigyja gintarą, gamina jo dirbinius, važinėja į parodas Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje Austrijoje, Norvegijoje, ir ten juos pardavinėja, gautas sumas perveda į Dresdner bank; pinigus už parduotą gintarą jis taip pat pervedė 2004 m. liepos 8 d. į AB „SEB bankas“ ir į O. R. sąskaitą) (Komisijos byla, II t., b. l. 121); Muitinės departamento gintaro dirbinių 2003-2004 m. eksporto deklaracijos (Komisijos byla, I t., 119-140); pareiškėjo automobilio patikrinimo metu (2004 m. rugsėjo 12 d., pareiškėjui gabenant 296 kg gintaro dirbinių) rastos sąskaitos (Komisijos byla, I t., b. l. 113-115); iš AB „SEB bankas“, AB „Swedbank“ ir Dresdner Bank AG gauta informacija. Šiuos įrodymus išsamiai išnagrinėjo ir įvertino tiek mokesčių administratoriai, tiek Komisija ir pirmosios instancijos teismas savo priimtuose sprendimuose, todėl teisėjų kolegija iš naujo jų vertinimo nekartoja. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog nors pagal Muitinės departamento pateiktus duomenis, eksportuoto (laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 30 d. iki 2004 m. balandžio 14 d.) gintaro vertė 2003 m. buvo 25 358, 50 Lt, o 2004 m. – 5 467, 50 Lt (Komisijos byla, II t., b. l. 85-86), tai nereiškia, jog pareiškėjas išvežtų gintaro dirbinių negalėjo parduoti didesnėmis sumomis. Pavyzdžiui, vien paties pareiškėjo 2005 m. rugpjūčio 29 d. pateiktoje metinėje (2003 m.) pajamų mokesčio deklaracijoje (Komisijos byla, V t., b. l. 90-93) nurodoma 68 512, 43 Lt individualios veiklos pajamų. Be to, kaip patvirtina FNTT pateikti duomenys, gintaro dirbinius pareiškėjas gabeno ir vėliau – 2004 m. rugsėjo 12 d. jo mašinoje prie Vokietijos-Danijos sienos buvo gabenami 296 kg gintaro dirbinių (Komisijos byla, I t., b. l. 113). Todėl apeliaciniame skunde šiuo aspektu išdėstyti argumentai atmestini.

55Mokesčių administratoriui tenkanti pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui nurodytas sumokėti sumas (MAĮ 67 str. 1 d.) nereiškia mokesčių administratoriaus prievolės surinkti visus įmanomus atitinkamas sumas pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktus įrodymus ir vadovaudamasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, vertina, jog, priešingai nei nurodo pareiškėjas, mokesčių administratorius rėmėsi ne prielaidomis, o tinkamai atliko jam MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių administratoriaus pateikta medžiaga yra akivaizdžiai pakankama jo apskaičiuotoms sumoms pagrįsti. Todėl mokesčių mokėtojas, t. y. pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, privalėjo pagrįsti savo nesutikimą argumentais, paremtais byloje esančiais įrodymais (MAĮ 67 str. 2 d.), tačiau to nepadarė.

56Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog dalis Lietuvos ir Vokietijos bankų sąskaitose buvusių lėšų yra iš jo motinos ir O. R. skolintos lėšos (b. l. 73-77).

57Iš Patikrinimo akto matyti, jog vietos mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo mamos 2003-2004 m. laikotarpiu jam paskolintą 100 000 Lt sumą. Kaip teisingai nurodė pareiškėjas, D. Š. paaiškino, jog 2003-2004 m. sūnui paskolino apie 100 000 Lt (Komisijos byla, IV t., b. l. 184). Tikslios sumos ir laikotarpių, kada ši suma buvo paskolinta, nei pareiškėjas, nei jo motina nenurodė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, jog mokesčių administratorius, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais (MAĮ 8 str. 3 d.), FNTT Pažyma ir pareiškėjui nepateikus tikslesnių duomenų apie motinos jam suteiktą paskolą, pagrįstai laikė, jog D. Š. 2003-2004 m. laikotarpiu pareiškėjui paskolino 100 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad motina jam paskolino didesnę nei 100 000 Lt sumą, iš esmės nepateikus jokių tai patvirtinančių įrodymų, vertinti kritiškai ir neatitinka MAĮ 67 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Analogiškai vertintini ir pareiškėjo teiginiai dėl O. R. jam suteiktų paskolų, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, to nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. O. R. 2005 m. vasario 3 d. Paaiškinimas yra vertintinas kaip abstraktaus pobūdžio, paremtas deklaratyvaus pobūdžio teiginiais (pvz., nenurodytos nei tikslios paskolų sumos, nei laikotarpiai, kada šios paskolos buvo suteiktos, paskolų suteikimo būdas, vieta, grąžinimo terminas, valiuta ir kt., nepateikti jokie kiti šios skolos suteikimą patvirtinantys įrodymai). Taigi, nei pareiškėjo 2005 m. sausio 20 d. Paaiškinimas, nei O. R. 2005 m. vasario 3 d. Paaiškinimas niekaip negali paneigti mokesčių administratoriaus padarytų išvadų. Be to, pažymėtina ir tai, jog ginčijant mokesčių administratoriaus išvadas, pareiškėjo pozicija nebuvo nuosekli (pakartotinio mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas teigė, jog ginčijamas lėšas jam skolino ne tik motina ir O. R., bet ir kiti asmenys, savo sąskaitas pareiškėjas įvardijo tranzitinėmis (pvz., Komisijos byla, V t., b. l. 51), vėliau pareiškėjas jau nurodė, kad ginčijamas pajamas skolino motina ir O. R., be to, dalis analizuojamose sąskaitose esančių sumų – tai anksčiau nusiimtos ir vėliau vėl į banko sąskaitas įneštos lėšos (Komisijos byla, I t., b. l. 34-40), o apeliaciniame skunde pareiškėjas palaikė poziciją, jog ginčijamos pajamos – tai lėšos, kurias jam paskolino motina ir O. R.). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė, jog mokesčių administratorius padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas.

58Akcentuotina, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 str. 1 d.). Kilus nesutarimui tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo, kiekvienas iš jų yra atsakingas už operatyvų ir teisingą kilusio ginčo išsprendimą. Tokia mokesčių mokėtojo pareiga, be kita ko, kildintina iš MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintų mokesčių mokėtojo pareigų inter alia pareigos bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių; pareigos pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją. Tokiu būdu, be kita ko, yra garantuojamas teisingas ir savo laiku atliekamas mokesčių surinkimas į valstybės biudžetą. Akcentuotina, kad mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 – 2255/11 ir kt.). Iš to seka, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas yra atsakingas už savo realiai atliktų operacijų tinkamą pagrindimą.

59Atsižvelgdama į visa tai ir sutikdama su šį mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus motinos 100 000 Lt paskolą, jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl jam suteiktų paskolų, nenustatyta. Jokių naujų, šią išvadą paneigiančių įrodymų ar argumentų pareiškėjas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

60Apibendrindama aukščiau išanalizuotas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas 2003-2004 m. mokestiniais laikotarpiais deklaravo ne visas gautas individualios veiklos pajamas. Tai įvertinęs, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo mokesčių bazės dydžio negalėjo nustatyti įprastine mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, todėl vadovaudamasis MAĮ (70 str.) ir Taisyklėmis (4.1 p., 22-24 p.), mokesčius apskaičiavo, taikydamas „lėšų banko sąskaitose metodą“. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, šis metodas, mokesčių administratoriui surinkus duomenis apie į Lietuvos ir Vokietijos bankų sąskaitas įneštas ir pervestas lėšas, įvertinus motinos suteiktą 100 000 Lt paskolą bei pareiškėjui nepagrindus teiginių, jog kitos analizuotose bankų sąskaitose esančios sumos nėra gautos iš individualios veiklos, vertintinas kaip objektyviai, protingai ir teisingai atspindintis pareiškėjo 2003-2004 m. iš individualios veiklos gautų pajamų dydį.

61Konstatavus, jog pareiškėjo teiginiai dėl jam suteiktų paskolų, yra nepagrįsti, kritiškai vertinti ir pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pasiskolintų ir į banko sąskaitą padėtų pinigų neatitikimo PVMĮ 3 straipsniui. Kitų argumentų, kurie paneigtų mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų argumentus ir padarytas išvadas dėl pareiškėjui apskaičiuoto PVM ir su juo susijusių sumų, byloje nenustatyta.

62Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą, buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, bei pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas mokesčių ir su jais susijusias sumas. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjo pateikta nuomone, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nesivadovavo nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra nurodyta kitų esminių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo argumentaciją bei padarytas išvadas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

63Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

64Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

65Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir... 5. Inspekcija 2010 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (6.5)-13 (toliau – ir Sprendimas... 6. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų... 7. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau –... 8. II.... 9. Pareiškėjas skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą,... 10. Skundo reikalavimus pareiškėjas grindė trimis argumentais.... 11. Pirma, Komisija, VMI ir Inspekcija, nagrinėdamos jo gautų pajamų dydį,... 12. Paaiškino, jog 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais į AB „SEB... 13. Pažymėjo, jog tai, kad O. R. skolino pareiškėjui... 14. Be to, 2009 m. gruodžio 21 d. Priešpriešinės informacijos surinkimo... 15. Nesutiko, kad nepateikė jokių įrodymų, jog minėtos į banko sąskaitą... 16. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius nesurinko pakankamai... 17. Antra, Komisija ir mokesčių administratorius netinkamai įvertino aplinkybes,... 18. Trečia, MAĮ 70 straipsnyje įtvirtinta, jog administratorius, parinkdamas... 19. Šį teiginį pareiškėjas pagrindė paaiškindamas, jog situacija, kai PVM... 20. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė... 21. Paaiškino, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2003 – 2004... 22. Inspekcijos atlikto patikrinimo metu buvo įvertintos pareiškėjo pajamos,... 23. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau –... 24. Dėl PVM atsakovas paaiškino, kad pagal PVMĮ (2 str. 6 d.), ekonomine veikla... 25. Kadangi V. U. 2003 ir 2004 metais vykdė individualią... 26. III.... 27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu... 28. Paaiškino, jog byloje kilo ginčas dėl Komisijos, VMI ir Inspekcijos... 29. Pažymėjo, jog tarp šalių nėra ginčo dėl fakto, kad 30. Nurodė, jog Inspekcija nustatė, kad V. U. 2003 metais į... 31. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje nėra ginčo dėl... 32. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d.... 33. Įvertinęs Komisijos teismui pateiktą medžiagą, Vilniaus apygardos... 34. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginius, kad 2004... 35. Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, vien pareiškėjo ir 36. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinis... 37. IV.... 38. Pareiškėjas V. U. apeliaciniu skundu nesutinka su... 39. Pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes ir... 40. Taip pat pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai... 41. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo... 42. Pažymi, jog mokesčių administratorius tinkamai nepagrindė apskaičiuotų... 43. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti –... 44. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nevertino... 45. Vertina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė MAĮ 70 straipsnį, pagal... 46. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka,... 47. Pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus.... 48. Teisėjų kolegija... 49. V.... 50. Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai mokesčių... 51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutiko su pirmosios instancijos... 52. Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57... 53. Išanalizavusi mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo pateiktus... 54. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, jog minėtas išvadas patvirtina... 55. Mokesčių administratoriui tenkanti pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui... 56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog dalis Lietuvos ir Vokietijos... 57. Iš Patikrinimo akto matyti, jog vietos mokesčių administratorius įvertino... 58. Akcentuotina, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių... 59. Atsižvelgdama į visa tai ir sutikdama su šį mokestinį ginčą... 60. Apibendrindama aukščiau išanalizuotas aplinkybes, teisėjų kolegija daro... 61. Konstatavus, jog pareiškėjo teiginiai dėl jam suteiktų paskolų, yra... 62. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjant... 63. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 64. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą... 65. Nutartis neskundžiama....