Byla 2A-266-425/2009

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Laimanto Misiūno, kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės ir Ramūnės Čeknienės, sekretoriaujant Angelei Andrikonienei, dalyvaujant: ieškovo Utenos apskrities viršininko administracijos atstovei J. T.,

2atsakovams A. M., R. M., jų atstovui adv. V. S.,

3viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Utenos apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovams A. M., R. M., tretiesiems asmenims Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijai, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5Ieškovas kreipėsi į teismą ir, 2007-04-02 sutikslinęs ieškinį (t. 1, b. l. 166-169), prašė: 1) įpareigoti atsakovus per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti užtvarą, pastatytą atsakovams priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. 8237/0001:53) Utenos r., ( - ), bei sutvarkyti statybvietę; 2) neįvykdžius sprendimo per nustatytą laiką, Utenos apskrities viršininko administracijai leisti atlikti užtvaro nugriovimą atsakovų lėšomis; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6Nurodė, kad atsakovai Aukštaitijos nacionaliniame parke, esančiame ( - ), Utenos r., savavališkai, pažeisdami įstatymų reikalavimus pastatė užtvarą ant kelio. Toks savavališkai pastatytas ant miškų ūkio paskirties žemės statinys, be privalomųjų dokumentų, saugomoje teritorijoje, yra negalimas. Statinio savavališkos statybos padariniai gali būti pašalinti tik teismui įpareigojus statinį nugriauti.

7Utenos rajono apylinkės teismas 2009-03-12 sprendimu ieškinį patenkino. Įpareigojo atsakovus A. M. ir R. M. per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti užtvarą, pastatytą ( - ), Utenos r., bei sutvarkyti statybvietę (CK 4.103 str. 3 d. 3 p.). Sutinkamai su Civilinio proceso kodekso 273 str., atsakovams neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, Utenos apskrities viršininko administraciją įpareigojo atlikti užtvaro nugriovimą, reikiamas nugriovimui lėšas išieškant iš atsakovų. Priteisė solidariai iš atsakovų valstybei 100 Lt žyminio mokesčio ir 58,94 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas atsakovų ir jų atstovo advokato V. S. prašymo taikyti senatį ir ieškinį tuo pagrindu ieškinį atmesti netenkino, motyvuodamas tuo, kad ieškovas nepraleido senaties termino.

8Teismas nustatė, kad atsakovai jiems priklausančiame žemės sklype, esančiame Aukštaitijos nacionaliniame parke, ( - ), Utenos r., savavališkai pasistatė užtvarą. Minėto statinio statybai atsakovai neturėjo nei nustatyta tvarka suderinto projekto, nei statybos leidimo. Tokiais savo veiksmais atsakovai, kaip minėto statinio statytojai, pažeidė LR Statybos įstatymo 12 str. 1 d. 3 ir 4 p. Atsakovai statybas vykdė Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Nustatė, kad už užtvaro statybą neturint privalomųjų dokumentų Utenos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento inspektorė E. T. atsakovui A. M. 2007-07-12 surašė savavališkos statybos aktą Nr. 115-3, o 2007-09-17 - administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr.8.18-13. 2007-10-18 Utenos rajono apylinkės teismas paskyrė 2 000 Lt baudą, kurią A. M. sumokėjo. Utenos apskrities viršininkas 2008-01-33 priėmė įsakymą Nr. 3-04 „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo“, kuriuo atsakovą įpareigojo iki 2008-01-31 nugriauti minėtą užtvarą bei sutvarkyti statybvietę, ko atsakovai iki šiol neįvykdė. Taip pat nustatė, kad žemės sklypas, kuriame pastatytas užtvaras, yra miškų ūkio paskirties, kai tuo tarpu LR Miškų įstatymo 2 str. 3 d. numato, jog miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama tik medienos sandėlių bei su mišku susijusių įrenginių statyba. Be to, užvaras pastatytas ant kelio ir trukdo šiuo keliu naudotis žmonėms. Teismas atmetė atsakovų paaiškinimus, kad užtvaras pastatytas teisėtai, daug metų stovi, niekam netrukdo, nes visiems duoti raktai ir gyventojai gali atsirakinti ir naudotis keliu, kaip neįtikinamus ir prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams (t.2, b.l. 138-144).

9Apeliaciniu skundu, apeliacinės instancijos atsakovai, jų atstovas prašė apeliacinės instancijos teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti dėl prašyme nurodyto teisinio reguliavimo (teisės normų) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d., konstituciniams teisinės valstybės bei teisingumo principams, LR Konstitucijos 5 str. 2 d., 29 str. 1 d., 31 str. 5 d. normoms ir civilinės bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir paskelbimo. Prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad sprendimas neteisėtas bei nepagrįstas, teismas netinkamai vertino įrodymus, remdamasis netgi tokiais įrodymais, kurių iš viso byloje nėra bei akivaizdžiai prieštaraujančiais civilinės bylos medžiagai, netinkamai išaiškino ir pritaikė tiek materialinės, tiek ir procesinės teisės normas, nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais, nesiekė teisingo bylos sprendimo:

101. Priešingai nei teigia teismas, Utenos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento inspektorė E. T. niekuomet nėra surašiusi jokio administracinio teisės pažeidimo protokolo nei A. M., nei R. M.. Nė vienas iš apeliantų niekuomet nėra mokėjęs jokios piniginės baudos pagal jokį ieškovo pareigūnų nutarimą ar juo labiau Utenos rajono apylinkės teismo nutartį. Be to, nei ieškovas, nei tretieji asmenys tokiomis aplinkybėmis net nesirėmė, o priešingai, pats ieškovas pateikė įrodymus, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. N5-1453/2006, konstatavo, jog ieškovas (institucija, priėmusi nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje) neteisėtai vykdė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną prieš atsakovą A. M.. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino ir netyrė ne tik atsakovų atsikirtimų į patikslintą ieškinį, bet nevertino netgi paties ieškovo pateiktų įrodymų, kurie neabejotinai pagrindžia, jog administracinio teisės pažeidimo teisena prieš vieną iš atsakovų buvo vykdyta neteisėtai;

112. Visiškai netirtas pirmosios instancijos teisme yra atsakovų atsikirtimas, jog užtvaras, kurį esą įrengė (ne pastatė) atsakovai Antanas ir R. M., iš viso nėra statinys Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. IX-583 2 str. 6 d., Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) pastatai“ 6.2 ir 9 p. (kuriais rėmėsi ieškovas) prasme. STR prieduose pateikiamos dvi lentelės - Nesudėtingų statinių sąrašas (1 lentelė) ir Inžineriniai statiniai (2 lentelė), tačiau antroje lentelėje, kurioje išvardintas išsamus 29 rūšių inžinerinių statinių sąrašas, nėra užtvaro ar jo atitikmens, o tai reiškia, kad atsakovo įrengtasis užtvaras nepriskirtinas prie inžinerinių statinių, todėl jam nėra taikomos LR Statybos įstatymo normos, kas sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį.

123. Apeliantas A. M. visą laiką yra valstybės institucijų persekiojamas dėl tos pačios veikos – užtvaro įrengimo jam bei kitam atsakovui – R. M. priklausančiame sklype. Pakartotinė valstybės vardu priimama sankcija vieno iš atsakovų atžvilgiu nėra galima, kadangi tokia valstybės institucijos pozicija prieštarauja Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, 4 straipsnio „Teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą“ 1 dalies reikalavimui. Neturi reikšmės, ar vieno iš atsakovų atžvilgiu taikoma valstybinė sankcija yra baudžiamojo, administracinio ar kitokios teisinės atsakomybės pobūdžio, kadangi šiuo atveju svarbu yra tai, jog sankcija yra priimama bei taikoma valstybės institucijos bei valstybės vardu. Teismas turėtų remtis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijos (skelbta: Teismų praktika, 2004, Nr. 21, psl. 311) išaiškinimais, kuriuose pažymima, jog neturi reikšmės, kokią teiseną (baudžiamąją, administracinę, civilinę ar kt.) valstybės - Konvencijos dalyvės taiko pareiškėjų atžvilgiu. Šis apeliacinio skundo motyvas glaudžiai siejasi su atsakovų prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kurį visiškai be pagrindo pirmosios instancijos teismas du kartus atmetė.

134. Teismas, konstatuodamas, kad užtvaras pastatytas ant kelio ir trukdo šiuo keliu naudotis žmonėms bei ieškovo ir trečiųjų asmenų aiškinimai, kad atsakovai neteisėtai, pažeisdami įstatymų reikalavimus, pastatė užtvarą, kuris trukdo žmonėms, greitosios pagalbos automobiliui, kitoms transporto priemonėms pravažiuoti įtikinami ir priimtini, nes pagrįsti byloje surinktais įrodymais, kuriais abejoti nėra pagrindo, išėjo už ieškinio ribų, visiškai nevertindamas įrodymų, pagrindžiančių, jog jokio kelio apeliantų sodyboje nėra ir negali būti. Pirmosios instancijos teisme metu pats ieškovas tikslino ieškinį, nurodydamas, kad „nors pradiniame ieškinyje buvo nurodę, jog atsakovas savavališkai pastatė užtvarą, kuriuo užtvėrė valstybės nuosavybės teise valdomą pravažiavimą, einantį per atsakovo sodybą, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl užtvaro statybos teisėtumo“. Analogiškai ieškovas pasisakė ir atskirajame skunde Panevėžio apygardos teismui dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2007-09-17 nutarties. Taigi, teismas visiškai be pagrindo nesirėmė tokiais civilinės bylos medžiagą sudarančiais rašytiniais įrodymais, kaip Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2007 m. gegužės 22 d. pažyma dėl A. M. skundo prieš Utenos apskrities viršininko administraciją ir Utenos rajono savivaldybės administraciją Nr. 4D-20064-828, 2008 m. kovo 5 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. P393768/89-NVP177/188-1, 2000-04-14 žemės sklypų ribų paženklinimo - parodymo akto 3 p.

145. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl atsisako taikyti ieškinio senatį, ir be pagrindo jos netaikė, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Veika, dėl kurios vienas iš atsakovų buvo keletą kartų persekiojamas administracine tvarka, t. y. užtvaro įrengimas, yra padaryta dar 2002 metais, ką ir konstatavo neskundžiamame 2006-10-23 nutarime administracinėje byloje Nr. N5-1453/2006 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos Respublikos 2006-10-17 statybos įstatymo Nr. X-857 redakcijos (nuo 2006-10-31, skelbtas: Valstybės žinios, 2006, Nr. 116-4402) 28 str. 2 d. nustatė vieno mėnesio terminą per kurį turi būti priimami alternatyvūs sprendimai, vienas iš kurių – kreipimasis į teismą. Ieškovas šį terminą praleido, todėl taikytina CK 1.125 str. 2 d. bei LR statybos įstatymo 28 str. 21 d. norma.

156. Nors proceso pirmosios instancijos teisme metu Anykščių rajono apylinkės teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas analogišką civilinę bylą Nr. 2-780-639/2008 pagal to paties ieškovo – Utenos apskrities viršininko administracijos ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, kreipėsi su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, tačiau Utenos rajono apylinkės teismas tokius atsakovų prašymus atmetė, nenurodydamas jokių motyvų, apsiribodamas tuo, jog, esą, kreipimasis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą būtų bylos vilkinimas, nepasisakydamas, kokią teisinę reikšmę turi kito teismo kreipimasis neskundžiama nutartimi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl tų pačių teisės normų, kurios taikytos skundžiamame sprendime. Taigi, pirmosios instancijos teismas, gavęs prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, privalėjo analizuoti tokio prašymo motyvus, ir netgi tuo atveju, jeigu manytų, kad šiais motyvais prašymas netenkinamas, turėjo motyvuoti prašymo atmetimo pagrindus. Esant motyvuotoms abejonėms dėl įstatymo ar kito teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (T.2, b.l.168-176).

16Atsiliepimais į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas Utenos apskrities viršininko administracija ir suinteresuotas asmuo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir sustabdyti bylos nagrinėjimą, skundžiamą apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir iš esmės priėmė teisingą bei teisėtą sprendimą. Apeliantai teisingai nurodo, kad skundžiamame teismo sprendime teismas klaidingai nurodo, jog Utenos apskrities viršininko administracijoje dirbanti pareigūnė E. T. surašė atsakovui A. M. administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priėmė nutarimą šioje byloje, tačiau toks teismo suklydimas nedaro sprendimo neteisėtu, nepagrįstu ir naikintinu. Nors skunde teigiama, kad užtvaras nėra statinys Statybos įstatymo prasme, tačiau statybos metu galiojęs įstatymas statinį apibrėžė kaip visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Įstatymas paaiškino, kad „tvirtai sujungta su žeme“ reiškia, kad statinio konstrukcijos yra įleistos į žemę ar remiasi į žemės paviršių (galiojusio Statybos įstatymo 2 str. 2 d.). Tokiu būdu, apeliantų pastatytas užtvaras pilnai atitinka tokį apibrėžimą (atsakovas A. M. pats paliudijo teismo posėdžio metu, kad atitinkamos užtvaro dalys yra netgi įbetonuotos žemėje). Kad statinys yra nesudėtingas, taip pat akivaizdu. Atsakovų savavališkai pastatytas užtvaras atitinka Statybos įstatymo 2 str. 6 d. ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai" 6.2, 9 punktuose pateiktas nesudėtingo statinio charakteristikas. Tai, kad būtent pavadinimu „užtvaras“ statinio nėra nesudėtingų statinių lentelėje, nereiškia, kad tai ne statinys. Užtvaras skirtas užtverti, atitverti. Taigi, jis atlieka tvoros funkciją, juolab, kad apeliantų pastatytas užtvaras yra įterptas tarp tvoros dėl ko iš esmes tampa tvoros dalimi, elementu. Tvora yra inžinerinis statinys ir yra paminėta nesudėtingų statinių sąraše (inžinerinių statinių lentelėje). Taip pat nepagrįstas apeliantų teiginys, kad jie nepagrįstai buvo keliskart traukiami atsakomybėn dėl to paties pažeidimo. Tai visiškai nesusiję su nagrinėjama byla, nes administracinis persekiojimas pagal kelis ATPK straipsnius buvo vykdomas administracine tvarka, ir būtent šiose bylose apeliantai galėjo ginčyti ir pateikti savo argumentus šiuo klausimu, kai tuo tarpu šiuo metu vyksta civilinė byla, nes savavališkos statybos padariniai yra šalinamai LR civilinio kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nesprendė pažeidėjo veiksmų teisėtumo klausimo, o tik konstatavo, kad pažeistas ATPK 35 str. 1 d. nustatytas terminas, kas daro administracinę (ne civilinę) teiseną negalima, tačiau tai nereiškia, jog nebuvo pastatytas savavališkas statinys. Priešingai, savavališkai pastatyto statinio projektas negalėtų būti suderintas, nes saugomoje teritorijoje tokios paskirties statinio statyba negalima. Net ir LR miškų įstatymo 2 str. 3 d. numato, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama tik medienos sandėlių bei su mišku susijusių įrenginių statyba. Kelio užtvaras nepriskirtinas prie su mišku susijusių įrenginių.

17Nurodė, jog nepagrįstas apeliantų manymas, kad byloje turėjo būti taikomas sutrumpintas senaties terminas, nes teisės norma, kuria remiasi apeliantai (Statybos įstatymo 28 str. 2 d.), jokiais būdais nenustato sutrumpinto senaties termino, ji tik nurodo terminą, per kurį atitinkamas subjektas priima tam tikrus sprendimus. Be to, pirmosios instancijos teismas jau du kartus sprendė apeliantų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokie prašymai teismo buvo pripažinti nepagrįstais. Taigi, apeliantai nesąžiningai naudodamiesi proceso teisėmis tik siekia vilkinti procesą. Be to, nors skunde teisingai nurodyta, kad Anykščių rajono apylinkės teismas yra kreipęsis į Konstitucinį teismą dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (naujos redakcijos, įsigaliojusios nuo 2006-10-31) atitinkamų normų (draudžiančių savavališkos statybos įteisinimą) atitikties Pagrindiniam įstatymui, tačiau šioje byloje teisės aktas, kurio atitiktimi Konstitucijai suabejojo Anykščių rajono apylinkės teismas, netaikytinas, o taikytinas pažeidimo padarymo metu galiojęs Statybos įstatymas, kuris numatė įteisinimo galimybę. Taigi, taikytina visai kita Statybos įstatymo redakcija, kurioje net nebuvo tokių teisės normų, dėl kurių konstitucingumo turėtų pasisakyti Konstitucinis Teismas.

18dėl kreipimosi Į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą

19Apeliantas prašymą kreiptis į konstitucinį teismą grindžia tuo motyvu, kad administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 5-1453/2006 prieš A. M. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-10-23 nutarimu nutraukta ATPK 250str.7p. pagrindu (administracinė teisena negalima, kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai), o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006-04-24 nutartis ir Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų paskanavimo ir statybos inspekcijos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo 2005-12-28 nutarimas Nr.8-18-30 panaikinti. Nurodytoje administracinės justicijos byla buvo sprendžiamas A. M. administracinės atsakomybės klausimas pagal ATPK 145str. (Automobilių kelių, jų statinių ir įrenginių sugadinimas, sunkiasvorių ir didelių matmenų krovinių vežimas be leidimo). Nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje sprendžiamas atsakovų civilinės atsakomybės klausimas, jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris įstatymu priskirtas saugomai teritorijai, savavališkai pastačius statinį, reikalaujant tokį statinį nugriauti. Administracinė ir civilinė atsakomybės yra skirtingos savo paskirtimi ir esme, todėl atsakovo A. M. atžvilgiu taikomos skirtingų rūšių atsakomybės negali būti vertinamos kaip sankcijos už vieną ir tą patį pažeidimą. Nurodytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas 2009-03-03 nutartimi pagrįstai atmetė atsakovų ir jų atstovo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą nustatyti ar atsakovo A. M. atžvilgiu nėra pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31str.5d. nuostatą nebūti baudžiamam už tą patį nusikaltimą antrą kartą (T.2, b.l.138-144), kadangi reikalavimas pašalinti neteisėtos statybos teisines pasekmes negali būti pripažįstamas kaip pakartotinė bausmė. Tuo pačiu motyvu pripažintinas nepagrįstu apeliantų prašymas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Konstitucinis Teismas išnagrinės Anykščių rajono apylinkės teismo paklausimą civilinėje byloje Nr. 2-780-639/2008.

20dėl pirmosios instancijos teismo 2009-03-12 sprendimo

21Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nustatė, kad atsakovai savavališkai, neturėdami nustatyta tvarka suderinto projekto, jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, ( - ), Utenos rajone, savavališkai pasistatė statinį-užtvarą. Pagal Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų paskanavimo ir statybos inspekcijos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo 2005-12-28 nutarimą Nr.8-18-30 nustatyta, kad užtvaras pastatytas 2005m. antroje pusėje. Iš byloje esančių užtvaro nuotraukų nustatyta, kad užtvaras suvirintas iš metalinių vamzdžių, užtvaro dvi laikančiosios konstrukcijos (didesnio diametro vamzdžiai) įkastos ir įbetonuotos žemėje šalia kelio provėžų, o pritvirtintos prie laikančių konstrukcijų horizontalios konstrukcijos užtveria kelią. Horizontalios konstrukcijos vienas galas pritvirtintas vyriais prie laikančios konstrukcijos, o kitas galas prirakintas pakabinama spyna prie metalinio vamzdžio laikančiosios konstrukcijos, įkastos ir įbetonuotos žemėje (T.1, b.l.79-80, 94-95). Ginčo statinys-užtvaras atitinka Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2str.2d. nuostatą („tvirtai sujungti su žeme“) bei Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ reikalavimus, todėl visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad tai nėra statinys. Iš byloje esančių foto nuotraukų darytina išvada, kad šio statinio-užtvaro paskirtis sudaryti kliūtį, kad atsakovą pastatytas užtvaras (šlagbaumas) ir atlieka.

22Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovams Mikšoms priklausantis 13,74 ha žemės sklypas, esantis ( - ), Utenos raj. (kadastrinis Nr.( - )) įeina į Aukštaitijos nacionalinio parko teritoriją. Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo 13str.2d.4p. numato, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemoje) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Nacionalinis parkas - valstybės valdoma teritorija, kurioje saugomos tam kraštui būdingas kraštovaizdis, savitos gyvenvietės, kultūros vertybės. Skatinamas pažintinis turizmas, tikslas – supažindinti lankytojus su gamtos ir kultūros vertybėmis, todėl įstatymo leidėjas, gindamas viešąjį interesą sudaryti sąlygas išsaugoti vertybes bei plačiajai visuomenei jas pamatyti, nacionaliniuose parkuose nustatė padidintus reikalavimus naujų statinių statybai. Nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįsta išvadą, kad atsakovai saugomoje teritorijoje pastatė užtvarą, neturėdami nustatyta tvarka suderinto projekto bei statybos leidimo, todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 4.103str.3d.2p. nuostatomis, teismas pagrįstai atsakovų atžvilgiu taikė neteisėtos statybos teisinės pasekmės – įpareigojo statytojus-atsakovus per nustatytą terminą statinį nugriauti. Reikalavimui pašalinti savavališkos statybos padarinius netaikoma ieškininė senatis, nes tai yra tęstinis pažeidimas, ir tai išplaukia iš Civilinio kodekso 4.103str.1d. nuostatos, kad toks statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti, o pastatytas statinys nugriautinas, perstatytinas ir t.t. (Civilinio kodekso 4.103str.3d.),.

23Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Teisės 1997-04-28 nutarime pasisakė, kad normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje numatytos normos: "Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių." Toks teisių ir pareigų derinimas pasireiškia įstatymais įtvirtinant ne tik savininko teises, bet ir nustatant atitinkamus draudimus tiek kitiems asmenims, tiek jam pačiam. Teisės normų taikymo praktika rodo, kad nuosavybės teises reguliuojantys įstatymai dažnai yra pažeidžiami ne tik kėsinantis į savininko teises, bet ir pačiam savininkui nesilaikant įstatymų apibrėžtų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo ribų.

24Aptartais motyvais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamas apeliantų pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Civilinio proceso kodekso 263str.1d.), todėl paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326str.1d.1p).

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

Nutarė

26Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. iš esmės sprendimą palikti nepakeistą. Iš teismo sprendimo motyvuojančios dalies pašalinti motyvą, kad Utenos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento inspektorė E. T. atsakovui A. M. 2007-07-12 surašė savavališkos statybos aktą Nr. 115-3, 2007-09-17 administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr.8.18-13, o Utenos rajono apylinkės teismas 2007-10-18 paskyrė 2 000 Lt baudą, kurią A. M. sumokėjo. Priteisti iš A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. M. (asmens kodas ( - ) po 7,00 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Proceso dalyviai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. atsakovams A. M., R. M., jų atstovui adv. V. S.,... 3. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 5. Ieškovas kreipėsi į teismą ir, 2007-04-02 sutikslinęs ieškinį (t. 1, b.... 6. Nurodė, kad atsakovai Aukštaitijos nacionaliniame parke, esančiame ( - ),... 7. Utenos rajono apylinkės teismas 2009-03-12 sprendimu ieškinį patenkino.... 8. Teismas nustatė, kad atsakovai jiems priklausančiame žemės sklype,... 9. Apeliaciniu skundu, apeliacinės instancijos atsakovai, jų atstovas prašė... 10. 1. Priešingai nei teigia teismas, Utenos apskrities viršininko... 11. 2. Visiškai netirtas pirmosios instancijos teisme yra atsakovų atsikirtimas,... 12. 3. Apeliantas A. M. visą laiką yra valstybės institucijų persekiojamas dėl... 13. 4. Teismas, konstatuodamas, kad užtvaras pastatytas ant kelio ir trukdo šiuo... 14. 5. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl atsisako taikyti ieškinio senatį, ir... 15. 6. Nors proceso pirmosios instancijos teisme metu Anykščių rajono apylinkės... 16. Atsiliepimais į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas Utenos apskrities... 17. Nurodė, jog nepagrįstas apeliantų manymas, kad byloje turėjo būti taikomas... 18. dėl kreipimosi Į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą... 19. Apeliantas prašymą kreiptis į konstitucinį teismą grindžia tuo motyvu,... 20. dėl pirmosios instancijos teismo 2009-03-12 sprendimo... 21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nustatė, kad atsakovai... 22. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovams Mikšoms priklausantis 13,74 ha... 23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Teisės 1997-04-28 nutarime... 24. Aptartais motyvais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 26. Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. iš esmės sprendimą...