Byla A-143-2619-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant pareiškėjai I. R., pareiškėjos atstovui advokatui Edgarui Dereškevičiui, atsakovo Muitinės departamento atstovui Eligijui Vinckui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja I. R. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas) 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-514, kuriuo patvirtinamas trečiojo suinteresuoto asmens Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. 0PM190426S dėl jos pripažinimo skolininke muitinei ir mokestinės prievolės jai įregistravimo; 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą

6Nr. 0PM190426S dėl jos pripažinimo skolininke muitinei ir mokestinės prievolės jai įregistravimo.

7Pareiškėja nurodė, kad Muitinės departamentas, priimdamas 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-514, kuriuo patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 0PM190426S dėl jos pripažinimo skolininke muitinei ir mokestinės prievolės jai įregistravimo, nepagrįstai aiškino ir taikė 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 4 straipsnio 12 ir 13 punktų bei 40 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad Tauragės turguje įsigijo 1500 pakelių cigarečių „Saint George“, o ne jas pati įvežė į Bendrijos muitų teritoriją, kaip tai traktavo Muitinės departamentas bei Kauno teritorinė muitinė. Pareiškėjos teigimu, tą faktą, jog ne ji įvežė cigaretes į Bendrijos muitų teritoriją, patvirtina ir Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje. Už neteisėtą cigarečių gabenimą jau buvo nubausta, t. y. konfiskuotos cigaretės bei paskirta administracinė nuobauda. Teigė, kad atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami nepagrįstus sprendimus, pažeidė non bis in idem principą, kadangi ji už tą pačią veiką jau buvo nubausta administracine tvarka, todėl ekonominės sankcijos – skolos muitinei pripažinimas yra nepagrįstas ir pažeidžia šį principą.

8Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 13–15) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

9Atsakovas nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktas reglamentuoja, jog importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, skolininkais muitinei solidariai tampa asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję, arba yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas; bet kurie asmenys, įsigiję ar laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo ar gavimo momentu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Pažymėjo, kad turėjimas žinoti pareiškėjos atveju yra siejamas su asmens pareiga veikti atidžiai ir rūpestingai, t. y. kaip tokioje situacijoje elgtųsi bonus pater familias. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėja, įsigijusi ir gabenusi 1500 pakelių cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis ir neturėdama jų įsigijimo dokumentų ar dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, turėjo žinoti, kad tokios prekės yra įvežtos neteisėtai ir nebuvo sumokėti importo mokesčiai. Dėl non bis in idem principo pažeidimo atsakovas nurodė, kad pareiga mokėti mokesčius kyla kitais pagrindais ir pareiškėjos, kaip mokesčių mokėtojos, mokestinės atsakomybės klausimas nėra laikomas baudimu už tą pačią veiką antrą kartą, todėl pareiga sumokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 32–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu

12Nr. 0PM190426S, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 20, 31, 38–41, 202,

13217 straipsnių nuostatomis, pripažino pareiškėją skolininke ir įregistravo jai 475 Lt importo muito, 6 810 Lt akcizo, 1 703 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 426 Lt akcizo delspinigių, 107 Lt PVM delspinigių ir 899 Lt baudos mokestinę prievolę. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, be kitų asmenų, skolininkais muitinei solidariai tampa asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Teigė, kad pareiškėja, gabendama didelį kiekį cigarečių, nepaženklintų lietuviškomis banderolėmis, bei neturėdama importo muito, akcizų ir PVM sumokėjimą už gabenamas cigaretes patvirtinančių dokumentų, nepranešusi apie tai muitinei, žinojo apie cigarečių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtumą. Dėl non bis in idem principo pažeidimo trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei kiti su tuo susiję klausimai reguliuojami mokesčių teisės aktų, todėl administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pažymėjo, kad tiek pareiga mokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu ir kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar rezultato.

14II.

15Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu

16(b. l. 49–53) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

17Teismas nurodė, kad, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėja turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjos teisė arba įstatymų saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) IX skirsnis, šio skirsnio 57, 58 str.). Negali būti įrodymo šaltinis tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (t. y. pareiškėja skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti rašytiniais įrodymais bei, esant būtinybei, nurodyti ABTĮ 58 straipsnio numatytas neįrodinėtinas aplinkybes ir faktus). Teismas konstatavo, kad pareiškėja skundo motyvais, paaiškinimais teismo posėdyje ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nepatvirtino, jog skundžiami sprendimai yra ydingi dėl taikytų teisės aktų pagal oficialiuose dokumentuose nurodytus faktus. Muitinės departamento, Kauno teritorinės muitinės argumentacija dėl kilusio ginčo yra teisinga ir pagrįsta sprendimuose, atsiliepime į skundą nurodytais teisės aktais. Teismas pažymėjo, jog ginčas vyksta dėl neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų prekių (cigarečių) apmokestinimo importo mokesčiais. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksas, 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas

18Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), bei kiti jų pagrindu priimti nacionaliniai teisės aktai. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2010 m. kovo 25 d. apie 9.12 val. Šilalėje, Žemaitės g., automobiliu ,,Dodge Caliber“, valst.

19Nr. ( - ) gabeno 1500 pakelių cigarečių „Saint George“, pažymėtų Rusijos Federacijos akcizo ženklais. Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-321-439/2010 konstatuota, jog tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnį, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-312 3.3 punktą ir padarė pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1632 straipsnio 4 dalyje. Pareiškėjai paskirta administracinė nuobauda – 5 000 Lt bauda su cigarečių konfiskavimu. Prekių įsigijimo, mokesčių sumokėjimo už prekes dokumentų nepateikta. Paminėtos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja įsigijo ir gabeno ginčo prekes, t. y. cigaretes, paženklintas Rusijos Federacijos banderolėmis, be jų įsigijimo ir mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 202 straipsnio 2, 3 dalimis. Remdamasis Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarimu, teismas pažymėjo, jog pareiškėja pripažįsta neteisėtai gabenusi cigaretes. Ji pati nurodė, jog cigaretes įsigijo Tauragės turguje ir neturėjo jų įsigijimo dokumentų, todėl teismas padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ji žinojo (turėjo žinoti), kad jos gabentos cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai. Teismo nuomone, kad pareiškėja aptariamais veiksmais pažeidžia pareigą mokėti mokesčius (t. y. turi žinoti ir žinojo apie tai), matyti ir iš to, jog ji, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, gabeno (gabeno cigaretes, paženklintas Rusijos Federacijos banderolėmis, o ne su lietuviškomis banderolėmis) akcizais apmokestinamų prekių didesnį kiekį nei leidžiama (gabeno 1500 pakelių cigarečių, kai leidžiama įvežti 40 vienetų cigarečių, neapmokestinamų importo PVM ir akcizais; pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimas Nr. 408 ,,Dėl apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimas Nr. 439 ,,Dėl keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymas Nr. 4-200 ,,Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“). Taigi pareiškėja, gabendama cigaretes su ne lietuviškomis banderolėmis ir didesnį kiekį nei teisėtai leidžiama ir neturėdama prekių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, turėjo žinoti, kad tokios prekės yra įvežtos neteisėtai. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja pagrįstai buvo pripažinta skolininke pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad Muitinės departamento ir Kauno teritorinės muitinės argumentacija dėl non bis in idem principo taikymo yra teisinga. Šis principas nedraudžia taikyti asmeniui mokesčių teisės aktų, nurodytų ginčijamuose sprendimuose, kartu su kita administracine nuobauda. Pareiškėja iš pradžių buvo patraukta administracinėn atsakomybėn ir pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 1632 straipsnio 4 dalyje, o vėliau taikyti mokesčius reguliuojantys teisės aktai. Kauno teritorinės muitinės sprendime išreiškiamas pareiškėjos, kaip mokesčių mokėtojos, mokestinės atsakomybės klausimas, o tai nėra baudimas už tą pačią veiką antrą kartą. Tai dvi skirtingos teisinės atsakomybės rūšys, iš kurių viena siekiama ne nubausti, o įpareigoti sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas, nes tai turėjo būti padaryta pagal mokesčių teisę. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos teiginys, jog ji yra baudžiama už tą patį pažeidimą antrą kartą, jog tokiais veiksmais pažeidžiamas non bis in idem principas, nėra teisingas. Administracinės atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės atsakomybės taikymo pareiškėjai, nes tai yra dvi savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys. Įstatyme nurodytų mokestinių prievolių įvykdymas (akcizų apskaičiavimas, deklaravimas ir sumokėjimas) nėra nuobauda už atliktus neteisėtus veiksmus, todėl negali pakeisti ATPK nustatytų sankcijų. Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai reguliuojami mokesčių teisės aktų, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007). Teismas konstatavo, kad patenkinti pareiškėjos reikalavimus skundo motyvais nėra įstatymų numatyto pagrindo.

20III.

21Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 59–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

221. Teismas atsižvelgė tik į atsakovo poziciją, nepaisydamas jos skundo argumentų, paaiškinimų, todėl pažeidė ABTĮ 57 straipsnį.

232. Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-321-439/2010 nustatyta, kad 1500 pakelių cigarečių „Saint George“ į Bendrijos muitų teritoriją ne ji pati įvežė, o įsigijo Tauragės miesto turguje, prieš tai jau jas nenustatytu metu įvežus į šią teritoriją nenustatytu būdu. Šios akcizais apmokestinamos prekės jau nenustatytą laiką buvo į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos kito, nenustatyto asmens, kuriam pagal Bendrijos muitinės kodekso 40 straipsnį ir kilo prievolė sumokėti privalomus mokesčius. Teismas netinkamai aiškino ir taikė tiek ABTĮ 57 straipsnį, tiek ir ABTĮ 58 straipsnį.

243. Teismas rėmėsi atsakovo nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, bet nenurodė, kodėl neatsižvelgė į jos nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005, todėl pažeidė ABTĮ 81 straipsnį. Teismo sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatoms. Ji rėmėsi ankstesniu teismo precedentu, todėl teismas turėjo motyvuoti, kodėl taikė vėlesnį teismo precedentą. Teismo sprendimas neatitinka ir ABTĮ 13, 86 straipsnių.

25Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71–73) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

261. Teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja laikytina skolininke dėl neteisėto ginčo prekių įsigijimo ir gabenimo, žinant (yra pagrindo manyti, turėjusi žinoti), kad šios prekės įvežtos neteisėtai. Todėl pareiškėja pagrįstai pripažinta skolininke pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį.

272. Teismas tinkamai aiškino non bis in idem principo taikymą ir pagrįstai konstatavo, jog administracinės atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės atsakomybės taikymo pareiškėjai, nes tai yra dvi savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys ir tai nereiškia, jog asmuo už tą patį pažeidimą baudžiamas antrą kartą. Tai dvi skirtingos teisinės atsakomybės rūšys, iš kurių viena siekiama ne nubausti, o įpareigoti sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas, nes tai turėjo būti padaryta pagal mokesčių teisę.

28Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74–75) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

291. Pareiškėja, gabendama didelį kiekį cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto pavyzdžio banderolėmis, bei neturėdama importo mokesčių sumokėjimą už gabenamas cigaretes patvirtinančių dokumentų, būdama rūpestinga ir atidi, turėjo žinoti apie jos įsigytų ir neteisėtai gabentų cigarečių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtumą, tačiau muitinei apie tai nepranešė. Pagrįsta teismo išvada, kad Kauno teritorinė muitinė pagrįstai pripažino apeliantę skolininke ir jai pagrįstai įregistravo skolą muitinei.

302. Nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nei Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato. Todėl pareiškėjos argumentas dėl non bis in idem principo pažeidimo pripažįstant ją skolininke ir įregistruojant jai mokestinę prievolę laikytinas nepagrįstu.

31Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

32IV.

33Pagrindiniai bylos faktai

34Pareiškėjai už tai, kad ji neteisėtai gabeno 1 500 pakelių cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis, Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje buvo paskirta 5 000 litų bauda su 1 500 pakelių cigarečių ,,Saint George“, pažymėtų Rusijos Federacijos banderolėmis, konfiskavimu. Šis teismo nutarimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartimi buvo panaikintas, nes paskirta nuobauda buvo netinkamai individualizuota. Byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šilalės rajono apylinkės teismas, pakartotinai išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, 2011 m. birželio 2 d. nutarimu paskyrė pareiškėjai 12 500 litų baudą su 1 500 pakelių cigarečių ,,Saint George“, pažymėtų Rusijos Federacijos banderolėmis, konfiskavimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartimi Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimas paliktas nepakeistas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad ginčo dėl pažeidimo nėra, taip pat nėra pagrindo abejoti dėl I. R. kaltės padarius pažeidimą.

35Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarime nurodoma, kad 2010 m. kovo 25 d. apie 09.12 val. Šilalės m., Žemaitės gatvėje, pareiškėja automobiliu neteisėtai gabeno 1 500 pakelių cigarečių ,,Saint George“ su Rusijos Federacijos banderolėmis. Nutarime padaryta išvada, kad tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnį ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-312 3.3 punktą bei padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1632 straipsnio 4 dalyje (gabentų 1 500 pakelių cigarečių vertė siekė 75 MGL (9 813 Lt). Šilalės rajono apylinkės teismo nutarime taip pat užfiksuota, kad pareiškėja paaiškino, jog būdama Tauragės turguje, nepasitarusi su vyru, negalvodama, kad už tai numatyta tokia atsakomybė, nusipirko rusiškų cigarečių iš nepažįstamo vyriškio saviems tikslams (statosi namą, todėl cigaretės reikalingos samdomiems statybininkams). Pareiškėja 150 blokų cigarečių susikrovė į šeimos automobilio bagažinę ir parsivežė į namus. Cigaretės iš automobilio nebuvo iškrautos. Kitą dieną pareiškėją, važiuojančią į darbą (į Šilalę), sustabdė policijos pareigūnai ir rado cigaretes. Nutarime taip pat nurodoma, kad cigaretės buvo rastos automobilio bagažinėje užklotos audeklu.

36Kauno teritorinė muitinė, išnagrinėjusi Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 16 d. raštu pateiktą medžiagą dėl pareiškėjos neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų importo muitais ir mokesčiais apmokestinamų prekių, dėl kurių neteisėto įvežimo atsiranda skola muitinei, šioje byloje, be kita ko, ginčijamu 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 0PM190426S pripažino pareiškėją muitinės skolininke, nustatė neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių ,,Saint George“ muitinę vertę – 825 litus ir pareiškėjos atžvilgiu įregistravo muitinėje už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes ,,Saint George“ mokestinę prievolę: muitą – 475 litai, akcizą – 6 810 litų, PVM – 1 703 litai, akcizo delspinigius – 426 litai, PVM delspinigius – 107 litus ir baudą – 899 litus. Muitinės departamentas 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 1A.-4.13-514 minėtą Kauno teritorinės muitinės sprendimą patvirtino.

37V.

38Kaip matyti iš skundo pirmosios instancijos teismui, pareiškėja iš esmės neigia jai nustatytą mokestinę prievolę, pirmiausia savo reikalavimą panaikinti ginčijamus administracinius aktus motyvuodama aplinkybe, jog ji negali būti laikoma muitinės skolininku 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 4 straipsnio 12 punkto prasme.

39Pastaroji Bendrijos muitinės kodekso nuostata skolininką apibrėžia, kaip bet kurį asmenį, privalantį sumokėti skolą muitinei. Atitinkamai skola muitinei yra suprantama, kaip „asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą“ (Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 9 p.). Kaip matyti iš Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 10 punkto, importo skolos muitinei (importo muitų) sąvoka, be kita ko, apima muitus ir muitams mokamiems už importuojamas prekes lygiaverčio poveikio privalomuosius mokėjimus.

40Byloje nustatyta, kad ginčo prekės – importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Rusijos Federacijos banderolėmis paženklintos cigaretės – į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies antrą sakinį. Jokių duomenų galinčių paneigti tokį vertinimą nenustatyta, proceso šalys šios faktinės aplinkybės iš esmės neginčija. Atitinkamai konstatuotina, jog toks neteisėtas įvežimas nulėmė importo skolos muitinei atsiradimą, skola atsirado neteisėto įvežimo metu (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. a p., 2 d.).

41Vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams taikytina Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, tokiu atveju skolininkais, be kita ko, laikomi „bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai“. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėja, minėtas Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Iš minėtų Bendrijos muitinės kodekso nuostatų yra visiškai akivaizdu, kad kas yra laikomas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, šiuo konkrečiu atveju apibrėžia ir konkretizuoja būtent Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis. Iš tiesų Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Spedition Ulustrans, C‑414/02, 31 p.). Todėl aplinkybė, kad pareiškėja pati neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jos pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu klausimą.

42Iš minėtos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu.

43Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja įsigijo (gavo) ir laikė aptariamas prekes. Ši aplinkybė konstatuota ir Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje, ją pripažįsta ir pati pareiškėja savo skunde (b. l. 1–4). Taigi anksčiau paminėta pirmoji sąlyga yra tenkinama.

44Vertinant, ar yra tenkinama antroji sąlyga, pirmiausia pastebėtina, kad Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog pripažinimui „skolininku“ Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes. Šie faktoriai tam tikrais atvejais neleidžia asmens laikyti skolininku (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Spedition Ulustrans, C?414/02, 27 ir 28 p.; 2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje M. P. ir kt., C-195/03, 40 p.). Taip pat pastebėtina, kad, kaip matyti iš ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų, sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

45Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kokia laikytina ir klausimas dėl anksčiau aptartos sąmoningumo įsigyjant (gaunant) ir vėliau laikant ginčo tabako gaminius sąlygos, paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos. Pastebėtina ir tai, jog proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 str. 2 d., 57 str. 4 d.). Tačiau minėtos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

46Nagrinėjamoje byloje objektyviais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja įsigijo (gavo) ir laikė net 1 500 Rusijos Federacijos specialiais (fiskaliniais) ženklais – banderolėmis – paženklintus cigarečių pakelius, t. y. įsigijo (gavo) prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat – pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis (Akcizų įstatymo 30 str. (2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX‑1987 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo dieną). Savo ruožtu, ypač turint omenyje plačiai visuomenėje žinomą cigarečių kontrabandos iš Rusijos Federacijos problemą, akivaizdu, jog pareiškėja, įsigydama (gaudama) aptariamus tabako gaminius, kurie nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, turėjo suprasti, kad jie (gaminiai) į laisvą apyvartą buvo išleisti neteisėtai. Tokio vertinimo negali paneigti pareiškėjos skundo argumentai, susiję su pirkimo–pardavimo teisinius santykius reguliuojančių privatinės teisės normų aiškinimu bei muitinės atliekama importuojamų prekių kontrole, kurie vertintini tik kaip nepagrįsta gynybinė pareiškėjos pozicija siekiant išvengti mokestinės prievolės. Todėl net ir darant prielaidą, jog pareiškėja ginčo prekes iš tiesų įsigijo Tauragės turguje iš nepažįstamo asmens, vien tai, kad cigaretės nebuvo paženklintos nacionalinėmis banderolėmis, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad įsigydama pakankamai didelį kiekį šių prekių, pareiškėja turėjo suprasti, kad jos apyvartoje yra neteisėtai. Dar kartą pastebėtina, kad visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis – yra vienas iš būdų atskirti šias prekes.

47Toliau pastebėtina, kad tai, jog ginčo prekės buvo paženklintos tik Rusijos Federacijos specialiaisiais ženklais ir buvo pastarosios valstybės kilmės, sudarė pagrindą suprasti, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies, t. y., kad šios prekės buvo importuotos. Galiausiai aplinkybė, kad buvo įsigytas (gautas) ir laikytas ypač didelis kiekis Lietuvos Respublikos specialiais ženklais (banderolėmis) nepaženklintų cigarečių – net 1 500 pakelių, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja, elgdamasi rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad ji įsigijo (gavo) ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius.

48Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kuriomis iš esmės rėmėsi ir centrinis bei vietos mokesčių administratoriai, susipažinusi su kitais byloje surinktais įrodymais (duomenimis, proceso šalių paaiškinimais) bei vadovaudamasi aukščiau paminėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja žinojo (turėjo žinoti), jog ji įsigijo (gavo) bei vėliau laikė neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja pagrįstai buvo pripažinta muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jai pagrįstai buvo apskaičiuota mokėtina importo skolos muitinei (importo muitų) suma.

49Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad ta aplinkybė, jog ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos minėtai prievolei (dėl importo (muitų) skolos muitinei) jokios reikšmės neturi. Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje C-230/08 matyti, kad aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Taip pat pastebėtina, kad pareiga sumokėti už prekes priklausančias mokesčių (šiuo atveju importo muito) sumas nelaikoma asmens nubaudimu. Mokestis pagal savo pobūdį ir tikslus nėra bausmė, bet iš esmės yra fiskalinė priemonė, kurios pagalba yra surenkamos lėšos atitinkamiems visuomenės poreikiams finansuoti.

50VI.

51Nagrinėjamu atveju pareiškėjai taip pat buvo apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti importo pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), akcizas už importuotas akcizais apmokestinamas prekes bei su šiais mokesčiais susijusios sumos (baudos ir delspinigiai).

52Šiuo aspektu pirmiausia būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos muitinės kompetencija administruojant mokesčius yra apibrėžta Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija), be kita ko, nustatančioje, kad PVM ir akcizus muitinė administruoja tik tiek, kiek jai pavesta pagal Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus. Atitinkamai, vadovaujantis pastarųjų įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, ypač Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 94 straipsnio (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX‑1960 ir 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-932 redakcijos), Akcizų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies (2007 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. X-1355 redakcija), 19 straipsnio 2 dalies (2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1987 redakcija) bei Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 (2004 m. balandžio 15 d, nutarimo Nr. 414 redakcija), nuostatomis, matyti, jog nagrinėjamu atveju muitinės kompetencija apsiribojo importo PVM bei akcizo už importuotas akcizais apmokestinamas prekes, jeigu jos nėra nustatyta tvarka nugabenamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, administravimu.

53Vadovaujantis PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), „importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio Įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje“. Prekių importas – inter alia ne Bendrijos prekių įvežimas į Europos Bendrijų teritoriją arba jų įvežimą sukėlę veiksmai (PVM įstatymo 2 str. 24 d. 1 p. (ginčui aktuali 2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI‑518 redakcija). Nepaisant PVM įstatyme numatytų išimčių, kurios nagrinėjamu atveju netaikomos, pagal bendrąją taisyklę „laikoma, kad ne Bendrijos prekės importuotos šalies teritorijoje, jeigu šios prekės yra šalies teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Bendrijų teritoriją“ (PVM įstatymo 123 str. 1 d. (ginčui aktuali 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija). Pati prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Bendrijų teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus (PVM įstatymo 14 str. 13 d. (ginčui aktuali 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija). Importo PVM už prekes mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes (jeigu jie joms būtų nustatyti), kaip tai nustatyta Muitinės kodekse (PVM įstatymo 94 str. 1 d. (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-932 redakcija).

54Pagal bendrąją taisyklę, „prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas akcizais apmokestinamas prekes <...>. Laikoma, kad akcizais apmokestinamos prekės importuojamos Lietuvos Respublikoje, kai <...> ne Bendrijos prekės yra Lietuvos Respublikos teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Bendrijų teritoriją“ (Akcizų įstatymo 8 str. 2 d. 1 p. (ginčui aktuali 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX‑1987 redakcija). Tokiu atveju prievolė mokėti akcizus už tokias prekes, kurioms pagal Europos Bendrijų atitinkamus teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda „tuo metu, kai pagal atitinkamus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus“ (Akcizų įstatymo 8 str. 3 d. (ginčui aktuali 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1987 redakcija).

55Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas paminėta anksčiau, taip pat faktines bylos aplinkybes, visų pirma pažymi, kad nagrinėjamu atveju dėl neteisėto ne Bendrijos prekių įvežimo (importo) į Lietuvos Respublikos ir tuo pat metu Europos Sąjungos teritoriją atsirado prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes. Nepaisant mokesčių įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose numatytų išimčių, kurios nagrinėjamu atveju nėra taikomos, tiek importo PVM, tiek akcizas už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes tapo mokėtinu, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Nagrinėjamu atveju yra nustatytas prievolės už nagrinėjamas prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas. Ta aplinkybė, kad ginčo prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos neturi reikšmės. Kaip matyti iš jau minėto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje C-230/08, pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tokiu atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Taip pat dar kartą pastebėtina, kad pareiga sumokėti už prekes priklausančias mokesčių (šiuo atveju PVM ir akcizų) sumas nelaikoma asmens nubaudimu.

56Tačiau būtina pastebėti, kad nustačius prievolės mokėti akcizą ir PVM atsiradimą, privalo būti nustatytas ir subjektas, kuriam tenka ši prievolė. Šiuo aspektu pastebėtina, kad ta aplinkybė, kad pareiškėja buvo pripažinta asmeniu, kuriame tenka pareiga sumokėti importo skolą muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, savaime (automatiškai) nereiškia, kad ji privalo mokėti ir importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes. Subjektus, kuriems tenka ši pareiga, nustato ne Bendrijos muitinės kodeksas, bet specialieji mokesčių (PVM ir akcizo) įstatymai.

57Iš ginčui aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad pareiga mokėti akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes ir importo PVM teko importuotojui (Akcizų įstatymo 8 str. 11 d. (ginčui aktuali 2007 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. X-1355 redakcija), PVM įstatymo 94 str. 3 d. (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija). Todėl nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar pareiškėja laikytina „importuotoju“ pastarųjų įstatymų nuostatų prasme.

58Importuotoju, vadovaujantis Akcizų įstatymo 8 straipsnio 11 dalimi (ginčui aktuali 2007 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. X-1355 redakcija), „laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos“.

59Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei“), galima vienareikšmiškai teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo 8 straipsnio 11 dalies (ginčui aktuali 2007 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. X-1355 redakcija) prasme. Kadangi šiame sprendime jau yra konstatuota, jog pareiškėja pagristai buvo pripažinta skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, ji taip pat pripažintina importuotoju ir Akcizų įstatymo prasme. Vadinasi, vadovaujantis Akcizų įstatymo 8 straipsnio 11 dalimi (ginčui aktuali 2007 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. X-1355 redakcija), būtent jai tenka pareiga sumokėti akcizą už ginčo prekes (cigaretes).

60Pasisakant dėl pareiškėjos prievolės sumokėti importo PVM už įsigytas (gautas) ir laikytas ginčo prekes, pažymėtina, kad prekės importuotojas, kuriam, vadovaujantis minėta PVM įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, tenka pareiga mokėti importo PVM, yra apibrėžiamas, kaip „prekes šalies teritorijoje importuojantis asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos“ (PVM įstatymo 2 str. 25 d. (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija).

61Šiuo aspektu būtina paminėti, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, kurią į nacionalinės teisės sistemą perkelia (įgyvendina) PVM įstatymas, 201 straipsnis nustato, kad „importo atveju PVM moka asmuo arba asmenys, kuriuos importo valstybė narė laiko ar pripažįsta turinčiais prievolę sumokėti PVM“. Šios direktyvos 43 konstatuojamoji dalis taip pat aiškiai nustato, kad „valstybės narės [turi] turėti visišką laisvę paskirti asmenį, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM už importą“. Kitaip tariant, Europos Sąjungos teisėkūros subjektas pavedė pačioms valstybėms narėms apibrėžti, kam tenka prievolė sumokėti PVM už importuojamas prekes (taip pat žr. Teisingumo Teismo 2010 m. liepos 29 d. sprendimo byloje P. P., C‑248/09, 51 ir 52 p.).

62Kaip matyti iš pacituotos PVM įstatymo 2 straipsnio 25 dalies, įstatymų leidėjas „prekių importuotoją“ iš esmės apibrėžė kaip asmenį, „kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos“ (PVM įstatymo 2 str. 25 d. (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija).

63Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei“), galima teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalies (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija) ir 94 straipsnio 3 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX‑1960 redakcija) prasme. Kadangi šiame sprendime jau yra konstatuota, jog pareiškėja pagristai buvo pripažinta skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, ji taip pat pripažintina importuotoju ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo prasme. Vadinasi, vadovaujantis PVM įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), būtent jai tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes).

64Apibendrinant tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, kad pareiga sumokėti importo PVM bei akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjai buvo nustatyta pagrįstai.

65VII.

66Dėl non bis in idem principo

67Pareiškėja, nesutikdama su jos atžvilgiu mokesčių administratoriaus paskirta bauda, šioje administracinėje byloje taip pat kelia klausimą dėl principo non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) pažeidimo. Pasak pareiškėjos, paskiriant jai baudą už mokesčių teisės pažeidimus, ji buvo antrą kartą nubausta, nes Šilalės rajono apylinkės teismo nutarimu jai jau buvo skirta nuobauda už tą patį pažeidimą.

68Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas, be kita ko, savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

69Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas inter alia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Kadangi Konvencija yra sudėtinė nacionalinės teisės dalis, kuria asmuo gali tiesiogiai remtis gindamas savo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-164/2008), atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktus argumentus, šioje byloje spręstina, ar nagrinėjamu atveju nėra pažeidžiama minėta Konvencijos nuostata. Tam, be kita ko, būtina įvertinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT; Teismas) praktiką aiškinant Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnį.

70Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad reikalavimas laikytis principo, draudžiančio bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą, adresuojamas tiek įstatymų leidžiamajai valdžiai, inter alia bendrosiomis teisės normomis reglamentuojančiai teisinius santykius, susijusius su neigiamų teisinių pasekmių taikymu asmenims, pažeidusiems teisę, tiek vykdomajai valdžiai, leidžiančiai poįstatyminius teisės aktus, tiek viešojo administravimo institucijoms, taikančioms teisės aktų nuostatas ir priimančioms individualius administracinius aktus, susijusius su konkrečių sankcijų taikymu subjektams. Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, taip pat privalo užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo nebūtų nubaustas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą.

71Dėl pareiškėjos nubaudimo Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies požiūriu

72Nustatant, ar pareiškėja non bis in idem principo prasme buvo baudžiama kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio sankcija Konvencijos prasme, turi būti vertinamos tiek ATPK tvarka, tiek Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka pritaikytos sankcijos pareiškėjai bei jos atžvilgiu vykdyti procesai. Tai reiškia, kad šiuo konkrečiu atveju turi būti atsakyta į klausimą, ar pareiškėjai pritaikyta atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą ir už mokesčių teisės pažeidimą laikytini „kriminaliniu“ nubaudimu Konvencijos taikymo požiūriu.

73Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje vertindamas, ar konkrečiu atveju Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies prasme asmuo buvo baudžiamas kriminaline bausme, atsižvelgia į vadinamus ,,Engel kriterijus“, iš esmės išvystytus, aiškinant Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą sąvoką ,,baudžiamasis kaltinimas“ (angl. criminal charge) 1976 m. birželio 8 d. sprendime byloje Engel ir kiti prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 5100/71, 5101/71, 5102/71, 5354/72, 5370/72). Minėti kriterijai yra tokie: 1) teisinė pažeidimo klasifikacija pagal vidaus teisę (padaryto pažeidimo vieta teisės pažeidimų sistemoje); 2) pažeidimo pobūdis ir 3) sankcijos, kuri pažeidėjui gali būti skiriama, griežtumas. Pažymėtina, kad paskutiniai du kriterijai nėra kumuliatyvūs, todėl gali būti nustatomi alternatyviai. Kita vertus, Teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, kaip formaliai pagal nacionalinę teisę vadinasi procedūra, kurios metu asmuo buvo nubaustas, pati savaime negali lemti išvados apie baudimą Konvencijos prasme. Tai reiškia, kad teisinis pažeidimo kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę nenulemia jo kvalifikavimo pagal Konvenciją. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, neturėtų būti suabsoliutinama ir tai, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitai teisinei atsakomybei) asmeniui paskirtos sankcijos priskirtos ar kaip atitinkamos sankcijos vadinamos įstatymuose. Šiuo atveju Konvencijos sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai, atsižvelgiant į visų aplinkybių, kurios padėtų atskleisti šių sąvokų turinį Konvencijos prasme, visumą. Todėl net jeigu pažeidimas ar konkreti sankcija pagal nacionalinę teisę nėra priskirta baudžiamajai teisei, procesas ar sankcija už tokį pažeidimą Konvencijos prasme gali būti laikomas baudžiamuoju.

74Vertinant, ar administracinės nuobaudos, t. y. 12 500 litų baudos, paskyrimas pareiškėjai gali būti prilygintas pareiškėjos nubaudimui, o pati administracinė nuobauda kriminalinei bausmei Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies prasme, pažymėtina, kad pareiškėja administracinių teisės pažeidimų teisenos tvarka nubausta pagal minėtą ATPK 1632 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, jog akcizais apmokestinamų prekių laikymas, gabenimas, naudojimas ar realizavimas pažeidžiant nustatytą tvarką, prekyba tokiomis prekėmis be banderolių ar kitų specialių ženklų arba su seno pavyzdžio banderolėmis, kai neteisėtai laikomų, gabenamų, naudotų ar realizuotų prekių vertė viršija penkiasdešimt minimalių gyvenimo lygių, užtraukia baudą nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų su šių prekių konfiskavimu ir gabenimo priemonės, kuria šios prekės buvo neteisėtai gabenamos, konfiskavimu arba be jos konfiskavimo. Nurodytas pažeidimas formaliai priskiriamas administracinių teisės pažeidimų kategorijai. Nors tokio pažeidimo padarymas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, teismų praktikoje iš esmės pripažįstama, kad administracinė atsakomybė pagal ATPK yra artima baudžiamajai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ATPK numatytos veikos nuo nusikalstamų veikų iš esmės skiriasi tik pavojingumo visuomenei pobūdžiu, nes už šiuos pažeidimus skiriamos sankcijos pagal įstatymą dažnai sutampa su sankcijomis, skiriamomis už baudžiamųjų nusižengimų padarymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Sutinkama, kad administracinių teisės pažeidimų teisę ir baudžiamąją teisę jungia tai, kad ir už nusikalstamas veikas, ir už administracinius teisės pažeidimus yra baudžiama. Nubaudimas yra bendras abiejų teisės šakų reguliavimo metodas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2003). Įstatymo formuluotė ,,užtraukia baudą“ suponuoja, kad įstatymų leidėjas, numatydamas asmens atsakomybę už nurodytą teisės pažeidimą, pasirinko tokią atsakomybės formą, kuria yra siekiama nubausti pažeidimą padariusį asmenį, t. y. taikyti asmeniui tokias ekonominiu požiūriu neigiamas teisines pasekmes, kurios ženkliai paveiktų jo asmenį ir padėtį, atgrasytų nuo administracinių teisės pažeidimų darymo.

75Vadovaujantis ATPK 20 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinti administracinės nuobaudos tikslai, administracinės nuobaudos (be kita ko, baudos) skiriamos pirmiausia administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir tik po to siekiant juos auklėti ir užtikrinti individualią bei bendrąją administracinių teisės pažeidimų prevenciją. Taigi administracinėmis nuobaudomis, inter alia bauda už administracinį teisės pažeidimą, kaip ir baudžiamosios teisės sankcijomis, numatytomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 42 straipsnyje, iš esmės yra siekiama nubausti pažeidimą padariusį asmenį. Taip pat pažymėtina, kad baudžiamoje teisėje, kvalifikuojant nusikalstamas veikas, skiriami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai. Pagal BK 42 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės: viešieji darbai; bauda; laisvės apribojimas; areštas. Remiantis BK 47 straipsnio 3 dalimi, už baudžiamąjį nusižengimą gali būti skiriama iki 50 MGL (dabar bazinių socialinių išmokų) dydžio bauda, t. y. remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1366 patvirtintu bazinės socialinės išmokos dydžiu, kuris yra 130 litų, maksimali bauda už baudžiamąjį nusižengimą gali siekti 6 500 litus. Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byloje pareiškėjos atžvilgiu buvo paskirta mažesnė už sankcijos vidurkį bauda, maksimalios baudos dydžiui esant 20 000 litų. Taigi vertinant baudos, kaip administracinės nuobaudos, dydį, matyti, kad pareiškėjai paskirta 12 500 litų bauda už administracinį teisės pažeidimą yra beveik dvigubai didesnė nei maksimali bauda už nusikalstamą veiką – baudžiamąjį nusižengimą.

76Administracinis teisės pažeidimas, už kurį nubausta pareiškėja, pagal ATPK priskiriamas prie administracinių teisės pažeidimų prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje. Tokių administracinių teisės pažeidimų numatymu ATPK iš esmės siekiama užtikrinti, kad šalyje būtų laikomasi šiose srityse numatytų taisyklių, t. y. apsaugoti tas vertybes, kurios pagal BK taip pat patenka į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį (BK XXXI, XXXII skyriai). BK 1992 straipsnyje įtvirtinta iš esmės analogiška ATPK 1632 straipsniui dispozicija: tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. Taigi matyti, kad neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis pagal BK gali suponuoti nusikaltimo padarymą, o nuo administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK, už kurį nagrinėjamu atveju nubausta pareiškėja, jis skiriasi tik pavojingumo laipsniu, t. y. neteisėto disponavimo dalyko (akcizais apmokestinamų prekių) verte.

77Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau, ypač pareiškėjos padaryto pažeidimo pobūdį ir sankcijos dydį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirta 12 500 litų bauda laikytina kriminalinio pobūdžio bausme Konvencijos prasme, o jos paskyrimas suponuoja pareiškėjos nubaudimą Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies požiūriu.

78Pareiškėja, kaip minėta, Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 0PM190426S (kuris Muitinės departamento 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 1A‑4.13‑514 buvo patvirtintas) taip pat buvo įpareigota sumokėti 899 litų baudą, 426 litus akcizo delspinigių ir 107 litus PVM delspinigių.

79Remiantis Mokesčių administravimo įstatymu, baudos pagal šį įstatymą skiriamos už mokesčių įstatymų pažeidimą (be kita ko, Mokesčių administravimo įstatymo 140 str.), t. y. už neteisėtą asmenų elgesį, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai (Mokesčių administravimo įstatymo 138 str.). Pareiškėja Kauno teritorinės muitinės sprendimu nubausta remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta: ,,jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą“. Kauno teritorinė muitinė, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja gailėjosi ir prisipažino padariusi pažeidimą, skyrė 10 procentų trūkstamos (nesumokėtos) mokesčio sumos dydžio baudą. Atsižvelgiant į tai, būtina įvertinti, ar šios piniginės baudos paskyrimas gali būti laikomas nubaudimu Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio prasme.

80Mokesčių įstatymų pažeidimas ir atsakomybė už tai Lietuvos nacionalinėje teisėje nėra savarankiška kategorija ir nors kartais vadinama mokestine atsakomybe, iš esmės suprantama, kaip kompleksinis teisinis institutas, apimantis atskiras atsakomybės rūšis, t. y. baudų pagal Mokesčių administravimo įstatymą, administracinių nuobaudų pagal ATPK ar kriminalinių bausmių pagal BK taikymą. Mokesčių teisė priskiriama prie viešosios teisės šakų, todėl jai būdingas imperatyvus santykių reguliavimo pobūdis, be kita ko, pasireiškiantis griežtų valstybės prievartos priemonių taikymu, siekiant apsaugoti mokesčių teisės ginamas vertybes. Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinant mokesčių įstatymų pažeidimo sudėtį, t. y. atsakomybę už mokesčių nedeklaravimą ir nesumokėjimą, siekiama apsaugoti visuomenei ypatingai reikšmingas vertybes, pvz., tinkamą biudžeto lėšų surinkimą ir atitinkamai reikalingų visuomenės gyvenimui resursų paskirstymą, ekonomikos reguliavimą. Todėl šiuo požiūriu atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą ar kitas nusikalstamas veikas finansų sistemai, numatyta ir BK, kuris, be kita ko, įtvirtina ir mokesčių nesumokėjimo (BK 219 str.), deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimo (BK 221 str.) sudėtis. Taigi pagal Lietuvos nacionalinę teisę deklaracijos, kurioje būtų nurodytos mokėtinos mokesčio sumos, nepateikimas, taip pat mokesčių pagal pateiktą deklaraciją ar kitą dokumentą nesumokėjimas atitinkamais atvejais gali suponuoti ir baudžiamosios atsakomybės taikymą pagal Baudžiamąjį kodeksą. Šios aplinkybės rodo, kad sankcijos už mokesčių teisės pažeidimus gali įgyti kriminalinį pobūdį bei, atitinkamai, gali būti laikomos asmens nubaudimu kriminalinio pobūdžio sankcija Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio prasme.

81Lietuvių kalboje žodis „bauda“ yra kilęs iš žodžio „bausti“. „Bausti“ reiškia bauginti, grasinti, barti (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, Vilnius, p. 75). Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad piniginė bauda yra represinio pobūdžio sankcija, kuria yra nubaudžiamas teisės pažeidėjas ir kuria yra daromas tiesioginis neigiamas poveikis to ūkio subjekto turtinei, ekonominei padėčiai, taigi ir nuosavybės teisei bei ūkinės veiklos laisvei, nes yra nusavinamos jo piniginės lėšos. Bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą yra skiriama už atitinkamą teisės pažeidimą. Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinta bauda yra bendro pobūdžio, t. y. ji gali būti taikoma visiems mokesčių mokėtojams. Kadangi dėl mokesčio nesumokėjimo atsiradę turtiniai valstybės praradimai yra kompensuojami Mokesčių administravimo įstatyme nustatytais delspinigiais, nagrinėjamos baudos pagrindinė paskirtis iš esmės negali būti kitokia nei bausti, taip pat atgrasyti nuo tokių pažeidimų ateityje tiek patį pažeidėją, tiek kitus asmenis. Funkciniu požiūriu šie tikslai yra labai panašūs į bausmių pagal Baudžiamąjį kodeksą paskirtį (BK 41 str. 2 d.). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad minimali bauda, kaip administracinė nuobauda, pagal ATPK 1632 straipsnį gali būti 100 litų, o pagal BK už baudžiamąjį nusižengimą gali būti skiriama iki 6 500 litų bauda, t. y. ji gali būti ir daug mažesnė. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, jeigu pareiškėjai nebūtų skirtas minimalus baudos procentas, bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą galėjo siekti ir 4 494 litus (8 988 Lt x 50 proc.). Be to, kaip minėta, minimalus baudos pagal Mokesčių administravimo įstatymą dydis yra 10 proc., o maksimalus net 50 proc. nesumokėtos mokesčio sumos. Taigi matyti, kad bauda už mokesčių įstatymų pažeidimą iš esmės gali prilygti administracinėms nuobaudoms ir netgi kriminalinei bausmei pagal BK, o kai kuriais atvejais net ir ją viršyti. Be to, pastebėtina, kad pareiškėja pinigine bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą nubausta už tai, kad nedeklaravo ir nesumokėjo atitinkamų mokesčių. Tačiau mokesčio nedeklaravimas ir nesumokėjimas, kai įgaliota institucija primena apie tokią pareigą, atitinkamais atvejais gali būti pagrindu pradėti baudžiamąjį persekiojimą pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK 219 ir 221 str.). Todėl pažeidimas, už kurį buvo nubausta pareiškėja pagal Mokesčių administravimo įstatymą, pagal savo pobūdį yra tam tikru mastu panašus į nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą) pagal Baudžiamąjį kodeksą.

82Europos Žmogaus Teisių Teismas 2010 m. sausio 5 d. sprendime byloje IMPAR LTD. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 13102/04) pripažino, kad juridiniam asmeniui paskirta bauda, atsižvelgiant į nacionalinių teisės normų, numatančių baudas už mokesčių įstatymų pažeidimą, pobūdį, baudimo tikslą (sulaikyti asmenis nuo naujų pažeidimų darymo bei įgyvendinti teisingumą juos nubaudžiant), baudos dydį (buvo paskirta 808 929 litų bauda) lėmė, kad Konvencijos 6 straipsnio taikymo prasme įmonei buvo pareikštas baudžiamasis kaltinimas. Kitoje byloje Teismas taip pat sprendė, kad dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos minėtoje Teismo byloje IMPAR LTD. prieš Lietuvą, bendrovei paskirta bauda lėmė, jog Konvencijos 6 straipsnio prasme šiai bendrovei buvo pareikštas baudžiamasis kaltinimas (Teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimas UAB ,,Rikoma“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 9668/06, 17 p.). Pastebėtina, kad ir kitose bylose Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, mokestines baudas ar kitus papildomus mokėjimus, kuriuos skiria mokesčių administratoriai ar kitos kompetentingos institucijos, Konvencijos požiūriu gana dažnai vertina kaip kriminalinės atsakomybės taikymą, patenkantį į Konvencijos 6 straipsnio veikimo sritį kriminalinio nubaudimo aspektu (pvz., 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Jussila prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 73053/01 bei jame nurodyta praktika. Jussila byloje kriminalinio pobūdžio nubaudimu buvo laikomas šiek tiek didesnės nei 1 000 Lt (10 proc. nuo nesumokėtos mokesčio sumos) mokestinės baudos (papildomos rinkliavos) paskyrimas). Pažymėtina, kad Teismas ne kartą yra nurodęs, jog nubaudimo terminas Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio prasme turėtų būti aiškinamas, atsižvelgiant į Teismo poziciją aiškinant baudžiamojo kaltinimo bei kriminalinės bausmės sąvokas, atitinkamai nurodytas Konvencijos 6 ir 7 straipsniuose (pvz., žr. 2009 m. vasario 10 d. sprendimą byloje S. Z. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14939/03).

83Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai paskirta bauda už mokesčių teisės pažeidimus prilygo jos nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies prasme. Sąlyginai nedidelis baudos dydis (899 Lt) šiuo atveju nepaneigia pritaikytos sankcijos už mokesčių įstatymų pažeidimą baudžiamojo pobūdžio ir prigimties.

84Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjai paskirti mokėti delspinigiai už mokestinės prievolės neįvykdymą šiuo konkrečiu atveju nelaikytini baudimu Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies prasme. Delspinigiai, jų skaičiavimo tvarka, dydis, atleidimo nuo jų sąlygos numatytos Mokesčių administravimo įstatymo ketvirtajame skirsnyje, kuris skirtas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams reglamentuoti (Mokesčių administravimo įstatymo 95-100 str.). Dėl to mokesčių teisėje delspinigių pirminė funkcija yra užtikrinti mokestinės prievolės (į)vykdymą, jie pirmiausia yra skirti kompensuoti valstybės finansinius nuostolius, kurie atsiranda (laiku) nesumokėjus mokesčių. Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės iždas negauna pajamų, auga biudžeto deficitas, ribojamos ar net atimamos galimybės valstybei įgyvendinti savo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai, valstybei (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). Taigi delspinigių, kaip mokestinės prievolės (į)vykdymo užtikrinimo priemonės, esmė yra ta, kad jų taikymas arba galimybė juos taikyti skatina mokestinės prievolės savanorišką ir tinkamą vykdymą, o nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju – užtikrina įsiskolinimo biudžetui bei turtinių valstybės praradimų (pvz., dėl naudojimosi valstybei nesumokėtomis mokesčių sumomis) padengimą. Delspinigiai yra įprasti civiliniuose, o ne baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose, kuriuose, t. y. civiliniuose santykiuose, jie, be kita ko, atlieka kompensacinę funkciją. Iš to išplaukia, kad vertinant aptariamus delspinigius kriminalinės bausmės (nubaudimo), kaip ji suprantama Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, požymių kontekste, negalima teigti, jog nagrinėjamu atveju įpareigojimas pareiškėjai juos sumokėti lėmė jos nubaudimą. Delspinigių suma, be kita ko, šiuo atveju sudarė mažą visos mokestinės prievolės, įregistruotos pareiškėjos atžvilgiu, dalį. Nagrinėjamiems delspinigiams aktualiausiu laikotarpiu (2010 m. antrajame ir trečiajame ketvirčiuose) jų dydis buvo 0,04 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną, kas nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad delspinigiais pirmiausia buvo siekiama ne valstybės praradimų (pvz., dėl naudojimosi valstybei nesumokėtomis mokesčių sumomis) ir išlaidų (pvz., susijusių su mokesčių administravimu) kompensavimo, bet asmens nubaudimo. Kadangi šiuo konkrečiu atveju delspinigiai, kuriuos Kauno teritorinės muitinės sprendimu buvo įpareigota sumokėti pareiškėja, savo turiniu ir pobūdžiu neturi nubaudimo Konvencijos prasme požymių, konstatuotina, kad dėl įpareigojimo juos sumokėti non bis in idem principas nėra pažeistas.

85Dėl pažeidimo tapatumo (idem)

86Non bis in idem principo pažeidimas negali būti konstatuojamas, jeigu asmuo nubaudžiamas už skirtingus pažeidimus. Tai reiškia, kad pagal Konvencijos nuostatas negali būti baudžiama du kartus už tapatų pažeidimą.

87Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje ilgą laiką buvo laikomasi kelių požiūrių į tapataus pažeidimo sampratą. Tačiau Teismo Didžioji kolegija 2009 m. vasario 10 d. sprendime byloje S. Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14939/03) suvienodino poziciją dėl tapataus pažeidimo aiškinimo Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio prasme, kurios šiuo metu ir laikomasi Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimą byloje Routsalainen prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 13079/03). Naujausioje Teismo praktikoje, aiškinant pažeidimo sąvoką, įtvirtintą Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, akcentuojamas materialusis pažeidimo aspektas, veikos teisiniam įvertinimui (kvalifikavimui) teikiant mažesnę reikšmę. Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį).

88Minėtoje byloje S. Z. prieš Rusiją Teismas konstatavo, kad požiūris, pagal kurį jeigu teisės pažeidimai, už kuriuos buvo nubausta, yra įtvirtinti skirtingų teisės šakų normose, lemia, kad principo non bis in idem prasme tai nėra tapatūs pažeidimai, asmens teisių požiūriu yra pernelyg griežtas. Palaikant šį požiūrį, rizikuojama paneigti Konvencijos nuostatomis garantuojamų teisių esmę ir pakenkti Konvencijos efektyvumui bei praktiniam jos veikimui (sprendimo 81 punktas). Todėl Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad principu non bis in idem būtų draudžiama persekioti ir/arba bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių) (angl. from identical facts or facts which are substantially the same), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas (sprendimo 82 punktas). Tokiu atveju, anot Teismo, turi būti analizuojamas sprendimas, kuriuo asmuo buvo nubaustas pirmą kartą, ir kaltinimai, reiškiami asmeniui pagal naują procedūrą. Paprastai ši informacija turi suteikti duomenis apie faktus, susijusius tiek su pažeidimu, už kurio padarymą asmuo jau nubaustas, tiek su pažeidimu, kuriuo asmuo kaltinamas dar kartą (sprendimo 83 punktas). Tyrimas turi būti nukreiptas į tuos faktus, kurie sudaro neatskiriamai viena su kita laiko ir erdvės atžvilgiu susijusių konkrečių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu asmeniu, visumą (sprendimo 84 punktas).

89Kaip minėta, pareiškėjai Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimu buvo paskirta administracinė nuobauda – 12 500 litų bauda su 1 500 pakelių cigarečių konfiskavimu už tai, kad ji, kaip nurodyta minėtame nutarime, 2010 m. kovo 25 d. apie 09.12 val. Šilalės m., Žemaitės gatvėje, automobiliu neteisėtai gabeno 1 500 pakelių cigarečių ,,Saint George“ su Rusijos Federacijos banderolėmis.

90ATPK 1632 straipsnio 4 dalis, pagal kurią nubausta pareiškėja, draudžia laikyti, gabenti, naudoti ar realizuoti akcizais apmokestinamas prekes pažeidžiant nustatytą tvarką, t. y. draudžia neteisėtai laikyti, gabenti, naudoti ar realizuoti nurodytas prekes. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad administracinį teisės pažeidimą padarė fizinis asmuo, aktuali akcizais apmokestinamų prekių laikymo, gabenimo, naudojimo ir realizavimo tvarka, įtvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintose Fiziniams asmenims taikomose alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse (2010 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 4-31 redakcija) (toliau – ir Taisyklės).

91Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad ,,fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius <...>, jeigu jie: <...> 3.3. gabena įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos ekonominės erdvės valstybes ir Turkiją, (toliau – trečiosios šalys) į Lietuvos Respubliką alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nustatyto leidžiamo keleiviams įvežti iš trečiųjų šalių be importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio šių prekių dvigubo kiekio (normos)“. Nurodyta taisyklė reiškia, kad asmeniui nėra draudžiama gabenti iš trečiųjų šalių įvežtus tabako gaminius, nepaženklintus nustatyta tvarka, jeigu gabenamo tabako kiekis neviršija nustatytų ribų. Kadangi pareiškėjos gabentų cigarečių kiekis viršijo leistiną ribą, tokiu būdu buvo pažeistos Taisyklių nuostatos. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarime nurodyta, jog pareiškėja pažeidė Taisyklių 3.3 punktą, šios bylos nagrinėjimo kontekste turi būti vertinamas ir su Taisyklių 3.3 punktu glaudžiai susijęs tų pačių Taisyklių 3.4 punktas, leidžiantis fiziniams asmenims laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių didesnius kiekius, negu nustatyta šių Taisyklių 3.3 punkte, turėdami importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Tai reiškia, kad jeigu pareiškėja būtų turėjusi importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, pagal esamus duomenis ji galiojančios akcizais apmokestinamų prekių (inter alia tabako gaminių) gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje tvarkos nebūtų pažeidusi, ir administracinė nuobauda – 12 500 litų bauda, jai nebūtų paskirta. Vadinasi, šiuo atveju esminis faktas, lėmęs pareiškėjos nubaudimą pagal ATPK, buvo didesnio nei nustatyta teisės aktuose kiekio cigarečių gabenimas, neturint importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų.

92Kaip matyti iš Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 0PM190426S, muitinė iš Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarimo taip pat nustatė, kad pareiškėja 2010 m. kovo 25 d. apie 09.12 val. Šilalės m., Žemaitės gatvėje, automobiliu neteisėtai gabeno 1 500 pakelių cigarečių ,,Saint George“, pažymėtų Rusijos Federacijos akcizo ženklais. Muitinė minėtame sprendime nurodė, kad nei prekių įsigijimo, nei mokesčių sumokėjimo už prekes dokumentų pareiškėja nepateikė. Pagal minėtą sprendimą skolos muitinei atsiradimo diena laikyta prekių sulaikymo diena – 2010 m. kovo 25 d., skolos muitinei atsiradimo vieta – cigarečių sulaikymo vieta – Šilalės m., Žemaitės g., skolininkas – pareiškėja.

93Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, bauda už mokestinės prievolės nevykdymą skiriama, jeigu mokesčių mokėtojas, be kita ko, neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio ir dėl šios priežasties mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino. Kauno teritorinės muitinės sprendime, vadovaujantis minėta Mokesčių administravimo įstatymo norma, nurodyta, kad bauda pareiškėjai skiriama už neapskaičiuotus ir nedeklaruotus mokesčius. Išdėstytos nuostatos bei byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą pareiškėjai buvo paskirta už tai, kad ji laikė prekes (cigaretes), neįvykdžiusi mokesčių teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, t. y. nedeklaravusi ir nesumokėjusi mokesčių.

94Kaip matyti iš to, kas paminėta anksčiau, tiek administracinė atsakomybė pagal ATPK, tiek atsakomybė pagal Mokesčių administravimo įstatymą, abejais atvejais paskiriant baudas, pareiškėjai kilo dėl to, jog ji gabeno (laikė) cigaretes, pažeisdama įstatymuose įtvirtintus reikalavimus, t. y. nustatyta tvarka nesumokėjusi muitų, akcizo bei pridėtinės vertės mokesčių. Būtent faktinių aplinkybių, kad pareiškėja gabeno policijos pareigūnų rastas cigaretes ir nebuvo nustatyta tvarka sumokėjusi nurodytų mokesčių, visuma lėmė, kad pareiškėja buvo nubausta tiek 12 500 litų bauda pagal ATPK, tiek 899 litų bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio ir non bis in idem principo prasme tai reiškia, kad tiek baudą pagal ATPK, tiek baudą pagal Mokesčių administravimo įstatymą sąlygojo identiškos arba bent jau iš esmės tokios pačios faktinės aplinkybės. Šios faktinės aplinkybės buvo vienodos laiko, erdvės ir asmens požiūriu. Todėl pareiškėja, kuri Konvencijos prasme buvo nubausta 12 500 litų bauda už akcizais apmokestinamų prekių gabenimą neturint muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, Kauno teritorinės muitinės sprendimu Konvencijos prasme buvo nubausta už iš esmės tuos pačius veiksmus, t. y. prekių gabenimą (laikymą) nustatyta tvarka nesumokėjus už jas atitinkamų mokesčių.

95Pažymėtina, kad pažeidimo tapatumo šiuo atveju nepaneigia tai, kad mokesčių teisės aktai užtraukė pareiškėjai atsakomybę už mokesčių nedeklaravimą ir nesumokėjimą, o ATPK, nukreipiantis į Taisykles, – už akcizais apmokestinamų prekių gabenimą. Konkretus veiksmų kvalifikavimas buvo reikšmingas sprendžiant dėl pareiškėjos atsakomybės, tačiau non bis in idem principo požiūriu esminis klausimas yra, ar pareiškėja du kartus buvo nubausta iš esmės dėl to, kad pas ją buvo rasta prekių, už kurias nustatyta tvarka nebuvo sumokėti atitinkami mokesčiai. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad darant išvadą apie pažeidimų Konvencijos prasme tapatumą, faktai nebūtinai turi būti identiški, pakanka esminio faktų panašumo. Nagrinėjamu atveju, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, svarbiausią reikšmę skiriant pareiškėjai abi baudas turėjo būtent identiškas faktas – akcizais apmokestinamų prekių turėjimas (laikymas, gabenimas) ir mokesčių už jas nesumokėjimas nustatyta tvarka. Iš EŽTT praktikos akivaizdu, kad tai jog pažeidimų, už kuriuos buvo skirtos baudos pareiškėjai, sudėtys buvo aprašytos skirtingais žodžiais, dar jokiu būdu nereiškia, kad buvo baudžiama ne už tą patį teisės pažeidimą. Teisinėje kalboje yra įprasta naudoti abstrakčias sąvokas, todėl vienas ir tas pats veiksmas gali atitikti ir dvi kriminalinio pobūdžio bausmes nustatančias teisės pažeidimų sudėtis.

96Sprendžiant non bis in idem principo pažeidimo klausimą, teisės aktuose įtvirtintos sąvokos taip pat neturėtų būti aiškinamos formaliai, todėl šiuo konkrečiu atveju esminės įtakos nedaro ir tai, kad Taisyklių 3.4 punktas leidimą laikyti ir gabenti nepaženklintas cigaretes sieja su importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų turėjimu. Nors mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų turėjimas ir šių mokesčių sumokėjimas nėra tapatūs veiksmai ir savo turiniu gali būti vertinamos kaip skirtingos kategorijos, šis skirtumas reikšmingas tik sprendžiant administracinės atsakomybės už Taisyklių pažeidimą klausimą. Tuo tarpu įvertinus pareiškėjos atveju susiklosčiusią situaciją visų aplinkybių kontekste, matyti, kad taikant non bis in idem principą, šiuo atveju svarbus ir lemiamas buvo pats mokesčių nesumokėjimo faktas – neįmanoma turėti mokesčių sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, jei mokesčiai buvo nesumokėti. Hipotetiškai galima teigti, kad jeigu pareiškėja būtų nustatyta tvarka sumokėjusi reikiamus mokesčius už gabenamas cigaretes, bet nebūtų turėjusi tai patvirtinančių dokumentų, administracinė atsakomybė už Taisyklių nesilaikymą, galima manyti, vis viena būtų kilusi, tačiau, pabrėžtina, kad tokiu atveju mokesčių sumokėjimas būtų eliminavęs vieną iš faktų, dėl kurių pareiškėja buvo nubausta pagal Mokesčių administravimo įstatymą – nustatyta tvarka laiku sumokėjus mokesčius, bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą nebūtų buvusi paskirta. Taigi tokiu atveju nebūtų kilęs ir klausimas dėl dvigubo nubaudimo.

97Dėl nurodytų priežasčių Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio požiūriu konstatuojamas pažeidimų tapatumas.

98Dėl kitų principo non bis in idem sąlygų

99Sprendžiant, ar konkrečiu atveju buvo pažeistas non bis in idem principas, taip pat turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: asmuo pirmą kartą nubaustas arba išteisintas galutiniu sprendimu; baudimas antrą kartą nebūtinai turi būti pasibaigęs asmens nuteisimu, pagrįstu galutiniu sprendimu. Konvencija reikalauja, kad asmuo nebūtų antrą kartą net persekiojamas ar teisiamas baudžiamąja tvarka (pvz., žr. Teismo 2001 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą byloje F. F. prieš Austriją (pareiškimo Nr. 37950/97).

100Remiantis Konvencijos 7 protokolo aiškinamuoju raštu, asmens nubaudimas arba išteisinimas nagrinėjamu aspektu yra galutinis, kai sprendimas įgyja res judicata galią, t. y. tokio sprendimo pagal nacionalinės teisės aktus nebegalima apskųsti dėl to, kad tam nėra numatyta procesinių priemonių, šalys jas išnaudojo arba praleido tokios galimybės pasinaudojimo terminą (aiškinamojo rašto 22, 29 punktai, taip pat žr. Teismo 2004 m. liepos 20 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 50178/99, 37 punktas).

101Pareiškėjai bauda paskirta Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-273-799/2011, kuris, kaip matyti iš Liteko duomenų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartimi paliktas nepakeistas, paskirta bauda palikta galioti. Vadinasi, priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimo teisėtumo, šis nutarimas 2011 m. spalio 28 d. įsiteisėjo ir įgijo res judicata galią. Todėl atitinkamai konstatuotina, kad Konvencijos požiūriu pareiškėja 12 500 litų bauda jau yra nubausta galutiniu teismo sprendimu. Tiek Šilalės rajono apylinkės teismo nutarimu, tiek muitinės sprendimais nubaustas Konvencijos prasme buvo tas pats fizinis asmuo – pareiškėja, todėl asmens tapatumo sąlyga, vertinant non bis in idem principo pažeidimą, taip pat tenkinama.

102Vadovaudamasi tuo, kas buvo išdėstyta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno teritorinės muitinės sprendimas skirti pareiškėjai baudą pagal Mokesčių administravimo įstatymą negali būti paliktas galioti, nes tai reikštų Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies, ta apimtimi, kuria ji draudžia asmenį pakartotinai bausti, pažeidimą.

103Pastebėtina, kad jei pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos jos teisės, taip pat ir kylančios iš atitinkamų Konvencijos normų, ir ji dėl to patyrė žalą, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis ji turi teisę reikalauti tokios žalos atlyginimo.

104VIII.

105Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad šiame sprendime pateikiamas non bis in idem principo aiškinimas iš esmės atspindi administracinės jurisprudencijos vystymąsi, siekiant nenukrypti nuo pačios naujausios Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kurios laikymasis užtikrina inter alia valstybės tarptautinių įsipareigojimų vykdymą bei Lietuvos piliečių (rezidentų) teisių apsaugą.

106Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Reikalavimas teismams išlaikyti teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą įtvirtintas ir įstatymuose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kita vertus, tai nereiškia, kad teismų praktika yra statiškas dalykas, kad ji negali būti vystoma ar keičiama. Teismų įstatyme nustatyta, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Taip pat pažymėtina, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį; į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

107Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nacionalinės jurisprudencijos nuostatų vystymą, taip pat ir pakeitimą, gali sąlygoti ir kiti šiuolaikinėje visuomenėje itin reikšmingi veiksniai, be kita ko, susiję su tų pačių teisės normų aiškinimo kaita tarptautinių organizacijų, kurių dalyvė yra Lietuva, organų praktikoje. Kaip matyti iš to, kas paminėta anksčiau, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik pakankamai neseniai suvienodino savo praktiką dėl non bis in idem principo taikymo ir aiškinimo, taip pat pritaikė jį pagal savo pobūdį mokestinės baudos atžvilgiu. Visa tai lemia, kad šiame sprendime atsispindinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, be kita ko, siekiant garantuoti žmogaus teisių, kaip šiuolaikinės visuomenės esminės vertybės, apsaugą ir nepaneigti Konvencija siekiamų tikslų.

108Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

109Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

110Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti.

111Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 0PM190426S ir Muitinės departamento 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-514 dalyje dėl įpareigojimo sumokėti 899 Lt baudą panaikinti.

112Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

113Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 3. Išplėstinė teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja I. R. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l.... 6. Nr. 0PM190426S dėl jos pripažinimo skolininke muitinei ir mokestinės... 7. Pareiškėja nurodė, kad Muitinės departamentas, priimdamas 2010 m. rugsėjo... 8. Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 13–15) prašė atmesti skundą kaip... 9. Atsakovas nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 32–33) prašė... 11. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d.... 12. Nr. 0PM190426S, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 20, 31, 38–41,... 13. 217 straipsnių nuostatomis, pripažino pareiškėją skolininke ir... 14. II.... 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu... 16. (b. l. 49–53) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.... 17. Teismas nurodė, kad, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo... 18. Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio... 19. Nr. ( - ) gabeno 1500 pakelių cigarečių „Saint George“, pažymėtų... 20. III.... 21. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 59–61) prašo panaikinti Vilniaus... 22. 1. Teismas atsižvelgė tik į atsakovo poziciją, nepaisydamas jos skundo... 23. 2. Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarimu... 24. 3. Teismas rėmėsi atsakovo nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio... 25. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71–73) prašo Vilniaus... 26. 1. Teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja laikytina skolininke dėl... 27. 2. Teismas tinkamai aiškino non bis in idem principo taikymą ir pagrįstai... 28. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l.... 29. 1. Pareiškėja, gabendama didelį kiekį cigarečių, nepaženklintų Lietuvos... 30. 2. Nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija,... 31. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:... 32. IV.... 33. Pagrindiniai bylos faktai... 34. Pareiškėjai už tai, kad ji neteisėtai gabeno 1 500 pakelių cigarečių su... 35. Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarime nurodoma,... 36. Kauno teritorinė muitinė, išnagrinėjusi Tauragės apskrities valstybinės... 37. V.... 38. Kaip matyti iš skundo pirmosios instancijos teismui, pareiškėja iš esmės... 39. Pastaroji Bendrijos muitinės kodekso nuostata skolininką apibrėžia, kaip... 40. Byloje nustatyta, kad ginčo prekės – importo muitais apmokestinamos ne... 41. Vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams taikytina Bendrijos muitinės... 42. Iš minėtos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios... 43. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja įsigijo (gavo) ir laikė aptariamas... 44. Vertinant, ar yra tenkinama antroji sąlyga, pirmiausia pastebėtina, kad... 45. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog... 46. Nagrinėjamoje byloje objektyviais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja... 47. Toliau pastebėtina, kad tai, jog ginčo prekės buvo paženklintos tik Rusijos... 48. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kuriomis iš esmės rėmėsi ir centrinis... 49. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad ta aplinkybė, jog... 50. VI.... 51. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai taip pat buvo apskaičiuoti ir nurodyti... 52. Šiuo aspektu pirmiausia būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos muitinės... 53. Vadovaujantis PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2004 m. sausio 15 d.... 54. Pagal bendrąją taisyklę, „prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje... 55. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas paminėta anksčiau,... 56. Tačiau būtina pastebėti, kad nustačius prievolės mokėti akcizą ir PVM... 57. Iš ginčui aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad pareiga mokėti akcizą... 58. Importuotoju, vadovaujantis Akcizų įstatymo 8 straipsnio 11 dalimi (ginčui... 59. Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte... 60. Pasisakant dėl pareiškėjos prievolės sumokėti importo PVM už įsigytas... 61. Šiuo aspektu būtina paminėti, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos... 62. Kaip matyti iš pacituotos PVM įstatymo 2 straipsnio 25 dalies, įstatymų... 63. Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte... 64. Apibendrinant tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, kad pareiga... 65. VII.... 66. Dėl non bis in idem principo ... 67. Pareiškėja, nesutikdama su jos atžvilgiu mokesčių administratoriaus... 68. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti... 69. Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės... 70. Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos... 71. Dėl pareiškėjos nubaudimo Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies... 72. Nustatant, ar pareiškėja non bis in idem principo prasme buvo baudžiama... 73. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje vertindamas, ar konkrečiu... 74. Vertinant, ar administracinės nuobaudos, t. y. 12 500 litų baudos, paskyrimas... 75. Vadovaujantis ATPK 20 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinti administracinės... 76. Administracinis teisės pažeidimas, už kurį nubausta pareiškėja, pagal... 77. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta... 78. Pareiškėja, kaip minėta, Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugpjūčio 27... 79. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymu, baudos pagal šį įstatymą... 80. Mokesčių įstatymų pažeidimas ir atsakomybė už tai Lietuvos... 81. Lietuvių kalboje žodis „bauda“ yra kilęs iš žodžio „bausti“.... 82. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2010 m. sausio 5 d. sprendime byloje IMPAR... 83. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija... 84. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjai paskirti... 85. Dėl pažeidimo tapatumo (idem) ... 86. Non bis in idem principo pažeidimas negali būti konstatuojamas, jeigu asmuo... 87. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje ilgą laiką buvo laikomasi kelių... 88. Minėtoje byloje S. Z. prieš Rusiją Teismas konstatavo, kad požiūris, pagal... 89. Kaip minėta, pareiškėjai Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m.... 90. ATPK 1632 straipsnio 4 dalis, pagal kurią nubausta pareiškėja, draudžia... 91. Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad ,,fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir... 92. Kaip matyti iš Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugpjūčio 27 d.... 93. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, bauda... 94. Kaip matyti iš to, kas paminėta anksčiau, tiek administracinė atsakomybė... 95. Pažymėtina, kad pažeidimo tapatumo šiuo atveju nepaneigia tai, kad... 96. Sprendžiant non bis in idem principo pažeidimo klausimą, teisės aktuose... 97. Dėl nurodytų priežasčių Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio požiūriu... 98. Dėl kitų principo non bis in idem sąlygų... 99. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju buvo pažeistas non bis in idem principas,... 100. Remiantis Konvencijos 7 protokolo aiškinamuoju raštu, asmens nubaudimas arba... 101. Pareiškėjai bauda paskirta Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m.... 102. Vadovaudamasi tuo, kas buvo išdėstyta anksčiau, išplėstinė teisėjų... 103. Pastebėtina, kad jei pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju buvo... 104. VIII.... 105. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad šiame sprendime pateikiamas non... 106. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Konstitucijoje... 107. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nacionalinės jurisprudencijos... 108. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 109. Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 110. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą... 111. Kauno teritorinės muitinės 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr.... 112. Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d.... 113. Nutartis neskundžiama....