Byla 2A-272-485/2012
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisės pripažinimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Arvydo Žibo ir Albino Čeplinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. M. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-72-644/2011 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovei V. L., su trečiaisiais asmenimis Prienų rajono 2-ojo notarų biuro notare R. D. ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisės pripažinimo.

2Kolegija

Nustatė

3ieškovė patikslintu ieškiniu (t. 1, b.l. 99-104) prašė pripažinti negaliojančiu 1986-02-12 paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. 338, išduotą notarės V. B., po P. M. mirties; 2) panaikinti nekilnojamojo turto - medinio gyvenamojo namo, 48 kv.m. ploto, pastatų - klėties, tvarto, malkinės, esančių ( - ) teisinę registraciją P. S. M. vardu; 3) pripažinti negaliojančiu 2010-01-19 A. M. sudarytą vienašalį sandorį, not. reg. Nr. 207; 4) dalinai, (dalyje dėl ½ dalies turto) pripažinti negaliojančia 2010-01-19 žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutartį not. reg. Nr. 197; 5) pripažinti ieškovei A. M. nuosavybės teisę į ½ dalį nekilnojamojo turto – ½ dalį (566/579 dalies) 5.8900 ha žemės sklypo, miško 0,8000 ha, esančio( - ), unik. Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ); ½ dalį pastato - gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu IA/lm, unik. Nr. ( - ), kuriame yra 55,09 kv.m. bendro ploto; ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 2Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 3I1 m, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 4Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 5Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 6Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 7Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 8Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto 9Ilp, unik. Nr. ( - ); ½ dalį priklausinių - kitų statinių - kiemo statinių, unik. Nr. ( - ), paskirtis kiti statiniai, 1/1 priklauso pastatui Nr. ( - ), esančių ( - ).

4Ieškovė nurodė, jog 1972-01-15 ji susituokė su P. S. M. ir po santuokos sudarymo apsigyveno jos vyro P. S. M. tėvams priklausiusiame gyvenamajame name su priklausiniais, esančiame ( - ). Santuokos metu abu vyro tėvai mirė, po tėvo P. M. mirties 1986-02-12, jos vyrui P. S. M. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, kuriuo jis paveldėjo medinį gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius ( - ). Iki šio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, gyvendami santuokoje, ji kartu su sutuoktiniu visiškai perstatė vyro tėvų gyvenamąjį namą, visus darbus atliko apie 1972 - 1986 metus, iš bendrų lėšų, savo darbu ir daugiausia giminių pagalba. Ji su vyru dirbo kolūkyje darbininkais, visus uždirbtus pinigus įdėdavo į gyvenamojo namo remontą, bendrai pirko statybines medžiagas, mokėdavo už darbą. Nors iki paveldėjimo liudijimo išdavimo turtas formaliai buvo įregistruotas vyro tėvo P. M. vardu, tačiau realiai visas turtas buvo jos ir sutuoktinio bendroji jungtinė santuokinė nuosavybė, nes jis buvo sukurtas jos ir jos sutuoktinio bendru darbu ir santuokinėmis lėšomis. Šis turtas buvo sukurtas galiojant LR SŠK (1969 metų redakcija) normoms, todėl šis turtas, įgytas jų santuokos metu, laikytinas jos ir jos sutuoktinio P. S. M. bendrąją jungtine nuosavybe (SŠK 21 str.). Ji, kaip P. S. M. sutuoktinė, jau tuo metu 1986 metais, išduodant paveldėjimo teisės liudijimą, turėjo teisę į ½ dalį šio turto. 1986-02-12 jos vyrui P. S. M. gavus paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, ji neturėdama teisinio išprusimo, visą laiką manė, kad jos kartu su sutuoktiniu perstatytas gyvenamasis namas su ūkio pastatais ir priklausiniais yra jos ir sutuoktinio P. S. M. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, priklausanti kiekvienam po ½ dalį, todėl išduoto paveldėjimo liudijimo neginčijo. Apie tai, kad ji neturi jokių teisių į šį turtą, sužinojo tik po vyro mirties, 2010 metais, kai nuėjo pas notarę gauti informacijos dėl paveldėjimo bylos, todėl mano, kad nuo šios datos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas jos pažeistai teisei ginti ir ji jo nėra praleidusi. Atsakovei prašant jos reikalavimui dėl 1986-02-12 paveldėjimo teisės liudijimo, pripažinimo negaliojančiu taikyti ieškinio senatį, prašo šį terminą atnaujinti, pripažįstant, kad jis yra praleistas dėl svarbių priežasčių. Tokiomis priežastimis prašo laikyti aplinkybes, kad turtas buvo įregistruotas vieno iš sutuoktinių - P. S. M. vardu jiems esant santuokoje, todėl ji nesuvokė tokios registracijos teisinių pasekmių, visada manė, kad esant turtui įregistruotam jos sutuoktinio vardu, jis priklauso jiems abiems lygiomis dalimis, turtu nuo santuokos įregistravimo pradžios jie naudojosi bendrai, sutuoktinis niekada jos teisių į šį turtą neginčijo, kas tik patvirtino jos įsitikinimą, kad jie abu yra šio turto savininkai. 2010-01-19 ieškovė su vyru ir atsakove nuvyko pas notarę R. D., kur atsakovė pasirašymui pateikė kažkokį pareiškimą (kaip vėliau paaiškėjo tai buvo vienašalis sandoris). Ieškovė šį pareiškimą pasirašė, kadangi pasitikėjo atsakove ir visai nesigilino į pasirašomo dokumento turinį. Po jos vyro P. S. M. mirties 2010-02-02, nuvykusi pas notarę informacijos apie paveldėtą turtą, sužinojo, kad ieškovė nepaveldėjo jokio nekilnojamojo turto, nes 2010-01-19 ji pasirašė vienašalį sandorį, kuriuo patvirtino, kad jos ir sutuoktinio P. S. M. bendrai užgyventas turtas yra vyro asmeninė nuosavybė ir santuokos metu nebuvo pagerintas nei bendromis, nei jos asmeninėmis lėšomis, todėl turtas yra padovanotas atsakovei, o jai priklauso tik dalis likusio kilnojamojo turto. Taip pat notarė paaiškino, kad jos vyras tą pačią dieną – 2010-01-19, kai ji buvo pas notarę, sudarė žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutartį, kuria dukrai atsakovei V. L. padovanojo jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą. Jai apie šį sandorį nieko nebuvo žinoma, jį sudarant ji nedalyvavo. Po vyro mirties ji toliau liko gyventi atsakovei padovanotame turte. Pateikus pasirašyti 2010-01-19 vienašalį sandorį, ji atsakovės buvo suklaidinta ir apgauta, jai nebuvo paaiškintos šio sandorio sudarymo teisinės pasekmės, nebuvo pagarsintas sandorio turinys, ji nesuprato jo sudarymo teisinių pasekmių, todėl sudarė šį sandorį suklydimo įtakoje.

5Prienų rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 12 d. sprendimu (t. 2, b. l. 92-100) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei V. L. 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei – 42,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

6Teismas nustatė, kad ieškovė A. M. su P. S. M. susituokė 1972-01-15. 1986-02-12 po P. M. mirties (1985-05-06) buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, reg. Nr. 338, kuriuo mirusiojo turtą: medinį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius ( - ), paveldėjo sūnus P. S. M.. 2010-01-19 vienašaliu sandoriu A. M. sutiko, kad jos sutuoktinis P. S. M. dovanotų dukteriai V. L., jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą ir jame esantį pastatą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius ( - ). Tuo pačiu sandoriu A. M. pareiškė, kad minėtas turtas santuokos metu nebuvo iš esmės pagerintas nei bendromis lėšomis, nei jos asmeninėmis lėšomis ar darbu. 2010-01-19 žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutartimi P. S. M. asmeninės nuosavybės teise valdomą, dukteriai V. L. asmeninėn nuosavybėn dovanojo: 566/579 5.8900 ha žemės sklypo, miško 0,8000 ha, esančio ( - ), pastatą - gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu IA/lm, unik. Nr. ( - ), kuriame yra 55,09 kv.m. bendro ploto; ūkio pastatą, plane pažymėtą indeksu 2Ilm, unik. Nr. ( - ) ; ūkio pastatą, plane pažymėtą indeksu 3I1 m, unik. Nr. ( - ); ūkio pastatą, plane pažymėtą indeksu 4Ilm, unik. Nr. ( - ); ūkio pastatą, plane pažymėtą indeksu 5Ilm, unik. Nr. ( - ); ūkio pastatą, plane pažymėtą indeksu 6Ilm, unik. Nr. ( - ); ūkio pastatą, plane pažymėtą indeksu 7Ilm, unik. Nr. ( - ); ūkio pastatą, plane pažymėtą indeksu 8Ilm, unik. Nr. ( - ); ūkio pastatą, plane pažymėtą 9Ilp, unik. Nr. ( - ); priklausinį - kitus statinius - kiemo statinius, unik. Nr. ( - ), paskirtis kiti statiniai, 1/1 priklauso pastatui Nr. 6989-0002-6012, esančius( - ). Išvardintas turtas nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise įregistruotas V. L. vardu. Teismas pažymėjo, jog CK trečiosios knygos normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija 25 straipsnio 1 dalis). Tačiau tiek pagal SŠK, tiek pagal CK trečiosios knygos antrojo skyriaus normas (SŠK 22 straipsnis, CK 3.89 straipsnis) buvo ir yra įtvirtinta asmeninė sutuoktinių nuosavybė, išvardinant atvejus, kada turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe. P. S. M. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais įgijo asmeninės nuosavybes teise, t. y. paveldėjo po tėvo mirties (SŠK 22 straipsnio 1 dalis, CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovė nurodė, jog ginčo statiniai sukurti jai gyvenant santuokoje su P.S. M., jos ir jos sutuoktinio bendru darbu ir santuokinėmis lėšomis, tačiau tai nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog ginčo turtas niekada nebuvo ieškovės ir jos sutuoktinio P.S. M. bendroji jungtinė nuosavybė, nes iki dovanojimo jis asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovės tėvui. Įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, nepateikta. Ieškovės pateiktuose P.S. M. ūkio įrašų kopijose, tai pat konstatuota, kad 1980-1985 metais P.S. M. su šeima, t.y. ieškove A. M. ir dukra V. M. (atsakove) gyvena pas P. M. ir tik nuo 1986 metų ūkio knygos kopijoje nurodyta, kad P.S. M. su šeima gyvena ginčo pastatuose, kuriuos paveldėjo iš tėvo P. M. (t. 2 b.l. 77). Šie įrodymai paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes, kad šiuos ginčo pastatus ji su sutuoktiniu valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Kaip nurodė ieškovė, gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai buvo remontuoti ir taip pagerinti iki sutuoktinio tėvo mirties. Tuo metu minėtas turtas priklausė jos sutuoktinio tėvui, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl šių priežasčių valstybinė notarė V. B. pagrįstai išdavė mirusiojo sūnui P. S. M. 1986-02-12 paveldėjimo teisės liudijimą į paveldimą turtą, kadangi pagal galiojusius įstatymus ieškovė negalėjo pagal įstatymą paveldėti mirusiojo sutuoktinio tėvo turtą. Tai, jog ieškovė iki sutuoktinio tėvo mirties remontavo jo turtą, savaime nėra pagrindu pripažinti jos nuosavybes teises į tą turtą arba jo dalį, kadangi esant gyvam turto savininkui P.S. M., niekas negalėjo įgyti nuosavybės į jo turtą, net jei jį ir gerino savo rizika. Atsižvelgdamas į tai, teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė. Dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas nurodė, jog ieškovė žinojo apie palikimo atsiradimo momentą. Ta aplinkybė, kad ieškovė nežinojo apie palikimo turinį (įpėdinių paveldimas turtas ir turtinės teisės) bei apie testamentą nėra pagrindas naikinti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Vien tai, kad ieškovė visą laiką tikėjosi, kad sutuoktinio tėvo namo dalis, po pastarojo mirties priklauso ir jai, nėra pagrindu naikinti 1986-02-12 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Todėl senaties termino eiga prasidėjo ne nuo sužinojimo apie paveldėjimo teisės liudijimo turinį, o nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo įpėdiniui pagal įstatymą, t.y. nuo 1986-02-12. Taigi, senaties terminas baigėsi 1989-02-12 (CK 84 straipsnis, 1964 m.). Į teismą ieškovė kreipėsi tik 2010 m. rugpjūčio 31 d. Vadinasi, ieškinio senaties terminas yra praleistas žymiai. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip objektyviai sutrukdžiusios laiku rūpintis pažeistų teisių gynimu. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis), dėl ko teismas ieškinį šioje dalyje atmetė. Ieškovės reikalavimas panaikinti nekilnojamojo turto - medinio gyvenamojo namo, 48 kv.m. ploto, pastatų - klėties, tvarto, malkinės, esančių ( - ) teisinę registraciją P. S. M. vardu yra tiesiogiai susijęs su pirmo reikalavimo patenkinimu, todėl taip pat teismas jį atmetė. Dėl ieškovės prašymo pripažinti negaliojančiu 2010-01-19 A. M. sudarytą vienašalį sandorį, not. reg. Nr. 207 teismas nurodė, jog byloje surinkti duomenys apie ieškovės elgesį notarinėje kontoroje, tai, kad ieškovei buvo pilnai išaiškintos sandorio pasirašymo pasekmės, patvirtina, kad ieškovė sudarant abu sandorius, jų esmę puikiai suprato, kadangi pati to norėjo ir aiškino, jog visas turtas yra jos sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir ji dėl jo neturi jokių pretenzijų. Be to ieškovė pasakė, jog ji nori, kad jau dabar V. L. valdytų visą turtą. Teismas nepripažino aplinkybių, kad vienašalį sandorį ieškovė sudarė būdama paveikta atsakovės ir kad tai nebuvo jos tikrosios vidinės valios išraiška. Teismas laikė, jog neturi jokių duomenų, kad sudarytas vienašalis sandoris, neatitiko ieškovės interesų bei neišreiškė jos valios, kadangi net ir teisminio nagrinėjimo metu ieškovė iš esmės patvirtino, kad ieškinį pareiškė, bijodama, jog ją atsakovė gali išvyti iš namų, nes jau šiuo metu kai kurias patalpas užrakino ir neleidžia jomis naudotis. Be to teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės vienašalio sandorio sudarymas, pagal įstatymus nebuvo būtinas, kadangi ieškovės sutuoktinis P. S. M. jam priklausantį asmeninį turtą (ginčo pastatus ir žemę) galėjo padovanoti atsakovei ir nesant ieškovės sutikimui (vienašaliam sandoriui). Dėl išvardintų priežasčių, pripažinti negaliojančiu 2010-01-19 A. M. sudarytą vienašalį sandorį, nėra jokio pagrindo, dėl ko teismas ieškinį šioje dalyje atmetė. Kiti ieškovės reikalavimai: dalinai, (dalyje dėl ½ dalies turto) pripažinti negaliojančia 2010-01-19 žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutartį not. reg. Nr. 197 bei pripažinti ieškovei A. M. nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo turto yra tiesiogiai susiję su ankstesnių reikalavimų patenkinimu, todėl teismas taip pat juos atmetė.

7Ieškovė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 103-110) prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

8Ieškovė nesutinka su teismo sprendimu dėl šių motyvų:

  1. teismas, vertindamas reikalavimo dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo pagrįstumą, turėjo taikyti 1964 metų CK normas, reglamentuojančias kolūkiečio kiemo turto atsiradimo pagrindus bei jų narių nuosavybės teisės dalis bei atidalinimą iš kolūkiečio kiemo. CK (1964 metų redakcija) 132 str. normos numatė, kad kolūkiečių kiemo turtas priklausė jos nariams bendrosios nuosavybės teise. Bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti išrašai iš ūkinės knygos, iš kurių matosi, jog laikotarpyje nuo 1971 iki 1972-01-01 kolūkiečių kiemo ūkį sudarė M. M., Juozo, M. G. Petro, M. P. S. M. A.. Vienintelis iš šių asmenų - P. S. M. dirbo ( - ) kolūkyje traktorininku. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio mėn. 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2008 pateiktu išaiškinimu, akivaizdu, kad visi asmenys, išvardinti sąskaitoje Nr. 178, buvo kolūkiečio kiemo nariai ir kolūkiečio kiemo turtas visiems priklausė lygiomis dalimis. Iš prie bylos prijungtos ūkinės knygos sąskaitos Nr. 208 matosi, kad laikotarpiu 1973- 1975 metais kolūkiečio kiemą sudarė M. P. S. , M. A., M. V., iš jų kolūkyje dirbantis buvo M. P. –S. . Analogiški duomenys užfiksuoti ir sąskaitoje Nr. 129, 1976-1977 metų laikotarpiu. Šie duomenys įrodo, kad prieš tai buvę kolūkiečio kiemo nariai M. M., J. , M. G., P. iš kolūkiečio kiemo pasitraukė ir jame liko tik ieškovės šeima - vyras M. P. S., M. A., dukra M. V.. Tie patys duomenys kartojasi ir vėlesnio laikotarpio sąskaitose Nr. 129 (1976-1978 metų laikotarpis), Nr. 132 (1980-1982 metų laikotarpis), Nr. 138 (1983-1985 metų laikotarpis), Nr. 150 (1986-1988 metų laikotarpis), todėl akivaizdu, kad nei vyro tėvas M. P., nei motina M. M. nebuvo kolūkiečio kiemo nariais. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad kolūkiečių kiemas būtų padalintas, tačiau akivaizdu, kad ieškovės šeima nuo 1973 metų įrašyta į ūkines knygas kaip atskiro kolūkiečių kiemo nariai ir būtent jai kolūkiečių kiemo turtas priklausė bendrosios nuosavybės teise. Be to pagal 1964 m. CK 601 straipsnio 1 dalį mirus kolūkiečio kiemo nariui, paveldėjimas kiemo turte neatsiranda. Byloje nėra surinkta duomenų apie tai, ar P. M. iš viso buvo kolūkiečio kiemo narys, nes ūkinėse knygose jis neminimas, todėl negalima daryti išvados apie jam priklausiusią kolūkiečio kiemo dalį, o ir jeigu jis būtų kolūkiečio kiemo nariu, likęs turtas negalėjo būti paveldėjimo objektu, nes šis turtas priklausė visiems kolūkiečio kiemo nariams bendrai. Todėl teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo pripažinti negaliojančiu 1986-02-12 paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. 338, išduotą notarės V. B., išduotą po P. M. mirties, nes ieškovė paveldėjimo liudijimo išdavimo metu buvau kolūkiečio kiemo nare, kolūkiečio kiemo turtas priklausė abiems su sutuoktiniu P. S. M. lygiomis dalimis, todėl jis negalėjo būti paveldėjimo objektu ir į jį negalėjo būti išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas vienam mano sutuoktiniui;
  2. ieškovė nesutinka su teismo išvadomis dėl senaties termino taikymo. Ieškovė nurodo, jog nuo santuokos sudarymo šeima gyveno ginčo turte, bendrai jį prižiūrėjo. Ieškovė manė, jog turtas priklauso abiems sutuoktiniams. Apie tai, kad ieškovė neturiu jokių teisių į šį turtą, sužinojo tik po vyro mirties, 2010 metais, kai nuėjo pas notarę į trečiąjį Prienų rajono notarų biurą gauti informacijos dėl paveldėjimo bylos, todėl mano, kad nuo šios datos turi būti skaičiuojamas terminas, kada ieškovė sužinojo apie savo pažeistas teises ir nuo šios datos skaičiuojamas terminas pažeistai teisei ginti. Be to, teismas, taikydamas ieškinio senatį, visiškai nesiaiškino ieškovės išsilavinimo, suvokimo laipsnio bei faktinių aplinkybių, kurios šiuo atveju būtų pagrindas spręsti apie tai, nuo kada atsirado teisės pažeidimas ir ar yra pagrindas reikalavimui taikyti ieškinio senatį;
  3. teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą panaikinti nekilnojamojo turto - medinio gyvenamojo namo, 48 kv. m. ploto, pastatų - klėties, tvarto, malkinės, esančių ( - ) teisinę registraciją P. S. M. vardu, nurodant, kad šis reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su pirmuoju ieškinio reikalavimu. Tenkinus ieškovės pirmąjį reikalavimą, turėtų būti tenkintas ir šis reikalavimas;
  4. teismas, atmesdamas reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2010-01-19 A. M. sudarytą vienašalį sandorį, not. reg. Nr. 207, netinkamai taikė CK 1.90 str. nuostatas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nevertino sandorio CK 1.90 str. aspektais, nesiaiškino, kaip ieškovė suvokė sudaromo sandorio turinį ir jo pasekmes, ar jos išreikšta valia sudaryti sandorį buvo tikra ar įtakota netinkamo suvokimo, ar ieškovė būtų tokį sandorį sudariusi, suvokdama jo teisines pasekmes, nevertino ieškovės paaiškinimų, išimtinai vadovavosi tik notarės paaiškinimais. Ieškovė teigia nesupratusi ant kokio dokumento pasirašo, nes tai padarė atsakovės liepiama, notarė šio sandorio nepagarsino, jo sudarymo pasekmių nepaaiškino. Be to, teismas nevertino sandorio sudarymo fakto protingo žmogaus aspektu, nekėlė klausimo, ar ieškovės vietoje normalus, protingas žmogus, būtų sandoriu atsisakęs visų teisių į per visą gyvenimą uždirbtą turtą, kai po sandorio sudarymo jam daugiau nelieka jokio kito nekilnojamojo turto, netgi jo gyvenamasis būstas yra sandorio objektas ir jis praranda į jį visas teises. Teismas neįvertino kito ieškovės vyro sudaryto 2010-02-19 dovanojimo sandorio not. reg. Nr. 197, kuriuo jis esant ieškovės pasirašytam vienašaliui sandoriui, atsakovei V. L. padovanojo jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, sudarymo aplinkybių, kurios yra svarbios, įvertinant ieškovės suklydimą ir tikrosios valios išreiškimą, sudarant 2010-02-19 vienašalį sandorį. Teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovė dalyvavo sudarant abu sandorius, kadangi sudarant 2010-02-19 dovanojimo sandorį not. reg. Nr. 197, ieškovė nedalyvavo. Žinodama apie šio sandorio sudarymą, ieškovė būtų suvokusi pasirašomo vienašalio sandorio pasekmes. P. S. M. dovanojimo sandoriu perleisdamas ir ieškovei priklausančią turto dalį, pažeidė CK 3.92 str. 2 dalį, kuri numato, kad sandorius, susijusius su bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Ieškovė nebuvo išdavusi įgaliojimo sudaryti jai priklausančios turto dalies dovanojimo sandorį, todėl laikytina, kad sudarant šį sandorį nebuvo laikomasi CK 3.92 str. 4 dalyje numatyto imperatyvo ir todėl šis sandoris dalyje dėl 14/2 dalies turto perleidimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ( CK 1.80 str. 1 d.);
  5. teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti ieškovei A. M. nuosavybės teisę į ½ dalį nekilnojamojo turto – ½ dalį (566/579 dalies) 5.8900 ha žemės sklypo, miško 0,8000 ha, esančio( - ), unik. Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ); ½ dalį pastato - gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu IA/lm, unik. Nr. 6989-0002-6012, kuriame yra 55,09 kv.m. bendro ploto; ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 2Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 3I1 m, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 4Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 5Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 6Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 7Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 8Ilm, unik. Nr. ( - ); ½ dalį ūkio pastato, plane pažymėto 9Ilp, unik. Nr. ( - ); ½ dalį priklausinių - kitų statinių - kiemo statinių, unik. Nr. ( - ), paskirtis kiti statiniai, 1/1 priklauso pastatui Nr. ( - ), esančių( - ), kadangi teismas visiškai nevertino dovanojimo sandorio teisėtumo CK 1.80 str. 1 dalies ir CK 3.92 str. 2 dalies pagrindu bei nepasisakė dėl sandorio atitikimo paminėtoms teisės normoms. Todėl teismas neišnagrinėjo visų ieškovės pareikštų reikalavimų, t.y. neišsprendė bylos iš esmės.

9LR Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 121-123) prašo apeliacinį skundą atmesti, Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

10Trečiasis asmuo nesutinka su apeliaciniu skundu dėl šių motyvų:

  1. teismas teisingai konstatavo, kad ginčo turtas niekada nebuvo apeliantės ir jos sutuoktinio bendroji jungtinė nuosavybė, nes iki dovanojimo jis asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovės tėvui. Įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, nepateikta. Apeliantės pateiktuose ūkio įrašų kopijose, tai pat konstatuota, kad 1980-1985 metais P. S. M. su šeima, t. y. apeliante ir dukra (atsakove) gyvena pas P. M. ir tik nuo 1986 metų ūkio knygos kopijoje nurodyta, kad P. S. M. su šeima gyvena ginčo pastatuose, kuriuos paveldėjo iš tėvo P. M.. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šie įrodymai akivaizdžiai paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes, kad šiuos ginčo pastatus ji su sutuoktiniu valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Byloje nustatyta, jog gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai buvo remontuoti ir taip pagerinti iki sutuoktinio tėvo mirties. Tuo metu minėtas turtas priklausė apeliantės sutuoktinio tėvui, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine nuosavybe. Kadangi iki pat palikimo atsiradimo, t. y. 1985-05-06, turtas buvo palikėjo P. M. nuosavybė, valstybinė notarė pagrįstai išdavė mirusiojo sūnui P. S. M. 1986-02-12 paveldėjimo teisės liudijimą į paveldimą turtą, kadangi pagal galiojusius įstatymus apeliante negalėjo pagal įstatymą paveldėti mirusiojo sutuoktinio tėvo turtą. Tai, jog apeliante iki sutuoktinio tėvo mirties remontavo jo turtą, savaime nėra pagrindu pripažinti jos nuosavybes teises į tą turtą arba jo dalį, kadangi esant gyvam turto savininkui niekas negalėjo įgyti nuosavybės į jo turtą, net jei jį ir gerino savo rizika. Apeliantė teigia, kad minėtas ginčo turtas nebuvo palikėjo P. M. nuosavybė, o ginčo turtas buvo kolūkiečio kiemas. Minėti teiginiai nepagrįsti, todėl turėtų būti atmesti. 1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalis numatė kolūkinė - kooperatinė nuosavybė. Pagal minėto straipsnio 4 dalį buvo numatyta ir asmeninė piliečių nuosavybė. Namas su ūkiniais pastatai buvo P. M. asmeninė nuosavybė, o tai, kad jame gyveno šeimos nariai bei kiti asmenys neleidžia teigti, kad jiems, po P. M. mirties turi priklausyti namo dalis. Be to, pagal 1964 m. CK 140 straipsnį darbingas kolūkiečio kiemo narys netenka teisės į dalį kiemo turte, jeigu ne mažiau kaip 3 metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis kiemo ūkio vedime;
  2. teismas teisingai nustatė, kad A. M. ieškinys atmestinas ir dėl suėjusio ieškinio senaties termino praleidimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad iš bylos medžiagos ir paaiškinimų matyti, kad A. M. žinojo apie palikimo atsiradimo momentą. Ta aplinkybė, kad apeliantė nežinojo apie palikimo turinį bei apie testamentą, nėra pagrindas naikinti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Vien tai, kad apeliante visą laiką tikėjosi, kad sutuoktinio tėvo namo dalis, po pastarojo mirties priklauso ir jai, nėra pagrindu naikinti 1986-02-12 paveldėjimo pagal įstatymą teisės lijimą. Todėl senaties termino eiga prasidėjo ne nuo sužinojimo apie paveldėjimo teisės liudijimo turinį, o nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo įpėdiniui pagal įstatymą, t. y. nuo 1986-02-12;
  3. bylos faktinės aplinkybės rodo, kad 2010-01-19 į notarinę kontorą atvykusi apeliantė iš karto pasakė, kad „ko jai čia reikia, kadangi pastatai yra vyro ir ji niekuo prie jų pagerinimo neprisidėjo“. Taigi, apeliantė jau ateidama į notaro kontorą žinojo kokie sandoriai bus sudaromi, kadangi ji pati prieš tai buvo užsakiusi pažymas, reikalingas šio sandorio sudarymui. Tai patvirtino ne tik atsakovė, bet ir sandorį tvirtinusi notarė. Sudarius sandorius, notarė viską perskaitė ir paaiškino sandorių sudarymo pasekmes dalyvaujantiems asmenims, o šie pasirašė. Be to, notarė pas apeliantę dar paklausė, ar nekils kokių problemų su kitais vaikais, į ką pastaroji atsakė, jog pykčių nebus. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantė sudarant abu sandorius, jų esmę puikiai suprato, kadangi pati to norėjo ir aiškino, jog visas turtas yra jos sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir ji dėl jo neturi jokių pretenzijų. Teismas teisingai nustatė, kad įrodymų, kad A. M. sudarė sandorį paveikta atsakovės, nėra. Tai pat nėra įrodymų, kad tai nebuvo jos tikrosios vidinės valios išraiška.

11Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 126-132) prašo apeliacinį skundą atmesti, Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12Atsakovė savo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kokios buvo nurodytos trečiojo asmens LR teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacnį skundą. Atsakovė tik pažymėjo tai, jog iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovės valia sudaryti vienašalį sandorį formavosi nuosekliai ir tinkamai, kadangi dar 2002 metais ieškovė ir jos vyras P. S. M. buvo išreiškę savo valią palikti atsakovei ginčo sodybą. 2002-05-16 P. S. M. ir ieškovė buvo nuvykę į notarinę kontorą, kur P. S. M. sudarė testamentą, kuriuo P. S. M. visą jam priklausantį turtą norėjo palikti atsakovei. Ieškovei apie šį testamentą buvo žinoma, ji pati dalyvavo jį sudarant, tačiau jo neginčijo. Tai, kad apeliantės valia sudaryti tokį sandorį formavosi tinkamai patvirtina ir tos aplinkybės, kad pati apeliantė ne kartą ragino atsakovę su P. S. M. persirašyti sodybą, ji pati užsakė notarą bei pažymas reikalingas šio sandorio sudarymui.

13Apeliacinis skundas atmestinas.

14Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

15Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2011-10-12 Prienų rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės A. M. patikslintą ieškinį atsakovei V. L., tretiesiems asmenims Prienų rajono 2-ojo notarų biuro notarei R. D., Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisės pripažinimo. Minėtos dienos teismo sprendimu ieškovės patikslintas ieškinys buvo atmestas, iš jos priteista atsakovei V. L. 3000 Lt ir valstybei 42,60 Lt bylinėjimosi išlaidų ( t. 2, b. l. 92-100 ).

16Apeliantė ( ieškovė ) su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė ( ieškovė ) ir P. S. M. susituokė 1972-01-15 ( t. 1, b. l. 9 ). Apeliantės vyro tėvas P. M. mirė 1985-05-06. Po jo mirties1986-02-12 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą ( registro Nr. 338 ), iš kurio matyti, kad mirusiojo turtą, t. y. medinį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius ( - ) paveldėjo sūnus ( apeliantės vyras ) P. S. M. ( t. 1, b. l. 8 ). 2010-01-19 vienašaliu sandoriu apeliantė sutiko, kad jos sutuoktinis P. S. M. dovanotų savo dukrai V. L. jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą ir jame esantį pastatą – gyvenamąjį namą su priklausiniais ir pagalbinio ūkio pastatais, esančiais Prienų rajono savivaldybės Naujasodžio kaime. Taip pat apeliantė nurodė, kad minėtas turtas santuokos metu nebuvo iš esmės pagerintas nei bendromis lėšomis, nei jos asmeninėmis lėšomis ar darbu ( t. 1, b. l. 13 ). 2010-01-19 žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutartimi apeliantės sutuoktinis P. S. M. asmeninės nuosavybės valdomą, dukteriai V. L. padovanojo dalį žemės sklypo, pastatą – gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, kiemo statinius, esančius ( - ) ( t. 1, b.l. 14-18 ).

18Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė ir tretysis asmuo prašė ieškovės (apeliantės ) reikalavimui pripažinti negaliojančiu 1986-02-12 paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, išduotą po P. M. mirties, taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas šiam reikalavimui pritaikė ieškinio senatį. Apeliantė savo skunde nurodo, kad teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Jos teigimu, apie savo pažeistas teises ji sužinojo tik 2010 metais, kada nuėjo pas notarą gauti informacijos dėl paveldėjimo bylos ir jai buvo atsakyta, jog jai joks turtas nepriklauso. Apeliantės teigimu, ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2010 metų.

19Įstatymas numato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas ( terminas ), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ( CK 1.124 str. ). 1964 m. CK 86 straipsnyje ir dabar galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė žinojo apie paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą išdavimą jos sutuoktiniui. Iš to seka, kad ji nuo to momento sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Ta aplinkybė, kad apeliantė visą laiką buvo įsitikinusi, jog jos sutuoktinio tėvo namo dalis po pastarojo mirties priklauso ir jai bei tai, kad ji nežinojo apie paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą turinio ( įpėdinių paveldimas turtas ir turtinės teisės ) esminės reikšmės neturi. Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ne nuo sužinojimo apie paveldėjimo teisės liudijimo turinį, o nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo įpėdiniui pagal įstatymą, t. y. nuo 1986-02-12. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą trijų metų ieškininės senaties terminą. Iš to seka, kad ieškininės senaties terminas pasibaigė 1989-02-12. Gi apeliantė su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2010-08-31. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ji praleido ieškininės senaties terminą ir jį praleido žymiai.

20Be to, apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime neišsprendė jos reikalavimo atnaujinti terminą ginčyti 1986-02-12 paveldėjimo teisės liudijimą, pripažįstant, jog jis praleistas dėl svarbių priežasčių, dėl jo sprendime visiškai nepasisakė. Tokius apeliantės argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais, kadangi pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, jog „ ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip objektyviai sutrukdžiusios laiku rūpintis pažeistų teisių gynyba“ ( t. 1, b. l. 98 ). Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas nurodė priežastis dėl kurių nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškininės senaties terminą.

21Apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2010-01-19 vienašalį sandorį kaip sudarytą dėl suklydimo. Įstatymas numato, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius sandorio faktus sandorio sudarymo metu ( CK 1.90 str. 2 d. ). Vertinant, ar asmuo sąžiningai klydo sudarydamas sandorį, svarbu išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis formavosi asmens valia sudaryti tokį sandorį, taip pat ar paties galimai klydusio asmens veiksmai lėmė jo tikrosios vidinės valios neatitikimą sandoryje išreikštai valiai, ar tokiam asmens valios neatitikimui padarė poveikį kita sandorio šalis. Kaip jau minėta 2010-01-19 vienašaliu sandoriu apeliantė sutiko, kad jos sutuoktinis P. S. M. dovanotų savo dukrai V. L. jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą ir jame esantį pastatą – gyvenamąjį namą su priklausiniais ir pagalbinio ūkio pastatais, esančiais Prienų rajono savivaldybės Naujasodžio kaime. Taip pat apeliantė nurodė, kad minėtas turtas santuokos metu nebuvo iš esmės pagerintas nei bendromis lėšomis, nei jos asmeninėmis lėšomis ar darbu ( t. 1, b. l. 13 ). 2010-01-19 žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutartimi apeliantės sutuoktinis P. S. M. asmeninės nuosavybės valdomą, dukteriai V. L. padovanojo dalį žemės sklypo, pastatą – gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, kiemo statinius, esančius Prienų rajono savivaldybės Naujasodžio kaime ( t. 1, b. l. 14-18 ). Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė buvo atvykusi į notarinę kontorą, ten iš karto pareiškė, kad visas turtas asmeninės nuosavybės teise priklauso jos sutuoktiniui. Jau atvykdama į notarinę kontorą ji žinojo kokie sandoriai bus sudaromi, kadangi prieš tai buvo užsakiusi pažymas reikalingas šio sandorio sudarymui. Sudarius sandorius, notarė viską perskaitė ir paaiškino sandorių sudarymo pasekmes dalyvaujantiems asmenims, o šie pasirašė. Notarė dar klausė apeliantės ar nebus problemų su kitais vaikais, į ką apeliantė atsakė, „ jog pykčių nebus“. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdyje apklausta notarė. Netikėti jos paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo. Apeliantė savo skunde teigia, kad notarė yra suinteresuota, tačiau kuo tas jos suinteresuotumas pasireiškia, nenurodo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės valia sudaryti formavosi nuosekliai, ji pati savo noru ketino sudaryti tokį sandorį, kitų asmenų spaudimo jos valios susiformavimui nebuvo ir toks sandoris yra logiška jos valios išraiška. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jau anksčiau minėtą apeliantės reikalavimą.

22Be to, apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino 2010-01-19 žemės sklypo ir pastatų dovanojimo sutarties teisėtumo CK 1.80 str. 1 dalies ir CK 3.92 str, 2 dalies pagrindu bei nepasisakė dėl šio sandorio atitikimo minėtoms teisės normoms. Tokiu būdu teismas neišnagrinėjo visų jos pareikštų reikalavimų, t. y. neišsprendė bylos iš esmės. Su tokias apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šie reikalavimai yra tiesiogiai susiję su ankstesnių reikalavimų patenkinimu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ankstesni reikalavimai buvo atmesti, todėl atmetė ir šį apeliantės reikalavimą. Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kad teismas neišnagrinėjo visų apeliantės reikalavimų.

23Be to, apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuosavybės atsiradimo pagrindų, netaikė ginčo santykiams tų teisės normų, kurios šiuo atveju turėjo būti taikomos. Nurodo, kad ji su savo sutuoktiniu nuo 1972 m. iki 1990 m. dirbo ( - ) kolūkyje. Todėl teismas, vertindamas jos reikalavimo dėl 1986-02-12 paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiu pagrįstumą, turėjo taikyti 1964 m. CK normas, reglamentuojančias kolūkiečių kiemo turto atsiradimo pagrindus bei jų narių nuosavybės teisės dalis bei atidalinimą iš kolūkiečių kiemo.

24Kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „ Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ , kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisės buvo panaikintos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo tik nurodžiusi, kad ji ir jos sutuoktinis dirbo kolūkyje. Tačiau prašydama pripažinti negaliojančiu 1986-02-12 paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, ji rėmėsi teisės normomis , reglamentuojančiomis bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Pažymėtina, kad apeliantę teisme atstovavo kvalifikuota teisininkė – advokatė. Reikalavimas nustatyti kolūkiečių kiemo narių nuosavybės teisės dalis bei atidalinti iš kolūkiečių kiemo pareikštas nebuvo. Šios aplinkybės nurodomos tik apeliaciniame skunde. Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė keičia ieškinio pagrindą, ko daryti negalima. Tokiu būdu pripažintinas nepagrįstu apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netaikė ginčo santykiams tų teisės normų, kurios šiuo atveju turėjo būti taikomos. Antra vertus, apeliantei neužkertamas kelias kreiptis į teismą su ieškiniu kitu pagrindu.

25Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybe teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą materialinių ir procesinių normų nepažeidė, tinkamai vertino surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

26Tokiu būdu apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu ( CPK 326 str. 1 d., 1 p.).

27Be to, apeliantė pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

28Apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas. CPK 321 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Apeliantė savo prašyme nenurodė, dėl kokių priežasčių yra būtinas žodinis nagrinėjimas, visus savo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ji galėjo išdėstyti savo apeliaciniame skunde Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas.

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

30apeliacinį skundą atmesti.

31Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32Priteisti iš A. M. ( a. k. ( - ) ) 2500 Lt ( du tūkstančius penkis šimtus litų ) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme V. L. ( a. k. ( - ) ) naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija... 3. ieškovė patikslintu ieškiniu (t. 1, b.l. 99-104) prašė pripažinti... 4. Ieškovė nurodė, jog 1972-01-15 ji susituokė su P. S. M. ir po santuokos... 5. Prienų rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 12 d. sprendimu (t. 2, b. l.... 6. Teismas nustatė, kad ieškovė A. M. su P. S. M. susituokė 1972-01-15.... 7. Ieškovė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 103-110) prašo Prienų rajono... 8. Ieškovė nesutinka su teismo sprendimu dėl šių motyvų:
    9. LR Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l.... 10. Trečiasis asmuo nesutinka su apeliaciniu skundu dėl šių motyvų: 11. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 126-132) prašo... 12. Atsakovė savo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė tomis pačiomis... 13. Apeliacinis skundas atmestinas.... 14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 15. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2011-10-12 Prienų rajono... 16. Apeliantė ( ieškovė ) su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu... 17. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė ( ieškovė ) ir P. S. M. susituokė... 18. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė ir tretysis asmuo... 19. Įstatymas numato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko... 20. Be to, apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo... 21. Apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 22. Be to, apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 23. Be to, apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas,... 24. Kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto,... 25. Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybe teisėjų kolegija daro... 26. Tokiu būdu apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos... 27. Be to, apeliantė pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.... 28. Apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 dalies 1... 30. apeliacinį skundą atmesti.... 31. Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimą palikti... 32. Priteisti iš A. M. ( a. k. ( - ) ) 2500 Lt ( du tūkstančius penkis šimtus...