Byla 3K-3-41/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. L. ir L. L. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 8 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams R. L. ir L. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir pagal atsakovų R. L. ir L. L. priešieškinį ieškovui Kauno miesto savivaldybei, atsakovui Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriui dėl sprendimo, įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Kauno savivaldybės įmonė „Santakos butų ūkis“, M. V., M. V.

3Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas 2004 m. liepos 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jis nurodė, kad M. V. 2004 m. birželio 14 d. valstybės įmonėje Registrų centre Kauno filiale įregistravo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Šio namo butas Nr. 7 pagal Kauno miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyriaus 1978 m. spalio 6 d. Apsikeitimo gyvenamąja patalpa orderį Nr. 926–p buvo išnuomotas atsakovei L. L., kuri bute gyveno su sūnumi R. L. Nuomos sutarties su atsakovais nebuvo sudaryta. Atsakovai nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki 2002 m. birželio 21 d. buvo išvykę iš Lietuvos, t. y. ginčo bute negyveno daugiau kaip 6 mėnesius, nemokėjo mokesčių už nuomą ir komunalines paslaugas, neprašė rezervuoti ginčo buto, todėl pagal CK 6.591 straipsnio 4 dalį jie laikomi praradusiais teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą ir turi būti iškeldinti. Atsakovams išvykus iš Lietuvos, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius pagal gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininko prašymą 2004 m. sausio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 28–24–4, kuriuo panaikino atsakovų gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, kad jie gyvena (duomenys neskelbtini). Ieškovas, remdamasis CK 1.137, 1.138, 6.610 straipsniais, prašė teismo iškeldinti atsakovus su visu jiems priklausančiu turtu iš buto (duomenys neskelbtini).

6Atsakovai pareiškė priešieškinį. Jie nurodė, kad pagal CK 6.591 straipsnio 2 dalį laikinai išvykusiam mokytis nuomininkui visą mokymosi laikotarpį paliekama teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą. Atsakovas R. L. nuo 2002 m. sausio mėnesio išvyko mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – JAV), po du mėnesius per metus gyvena Lietuvoje, ginčo bute. Atsakovai visą laiką mokėjo mokesčius už ginčo buto nuomą ir komunalines paslaugas. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. 28–24–4 panaikinti atsakovų gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis yra neteisėtas, pažeidžia CK 6.591 straipsnį, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnį; taip pat neatitinka Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio reikalavimų, nes Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius atsakovų gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis galėjo pakeisti ne pagal ginčo buto savininko prašymą, o pagal ieškovo – Kauno miesto savivaldybės – prašymą. Atsakovai priešieškinio pareiškime nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. A–1474 pakeitė Kauno miesto valdybos 1992 m. birželio 12 d. potvarkį Nr. 543–v „Dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymo“ ir papildė šį potvarkį nuostata, kuria nuspręsta atsakovei L. L., gyvenusiai (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. sausio 1 d. neatlygintinai perduoti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas; garantiniai dokumentai galiojo iki jų įvykdymo, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1322 panaikino garantinio dokumento suteikimą atsakovei. Atsakovų teigimu, nurodytas įsakymas yra neteisėtas. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. A–1474 sukūrė atsakovams teisines pasekmes, todėl negalėjo būti vienašališkai panaikintas. Atsakovai, remdamiesi CK 1.80, 1.138, 6.591, 6.598, 6.602 straipsniais, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, prašė teismo panaikinti Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 28–24–4, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. 1322, įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti su atsakovu R. L. buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino: iškeldino atsakovus su visu jiems priklausančiu turtu iš buto (duomenys neskelbtini) nesuteikiant jiems kito gyvenamojo ploto; atsakovams teismo posėdyje paprašius priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovą sudaryti su atsakovu nuomos sutartį palikti nenagrinėtą, tenkino šį reikalavimą, kitus priešieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, remdamasis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis, nustatė, kad atsakovė L. L. iš Lietuvos Respublikos išvyko 2000 m. rugsėjo 10 d., atsakovas R. L. – 2000 m. rugsėjo 5 d., į Lietuvos Respubliką jis atvyko 2002 m. birželio 21 d. Byloje yra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad atsakovė L. L. 2002 m. vasario 19 d. pas notarą pasirašė įgaliojimą, 2004 m. balandžio 30 d. notaras patvirtino L.L. paso kopijas, todėl teismas, remdamasis notaro 2002 m. vasario 19 d. patvirtintu įgaliojimu ir notaro 2004 m. balandžio 30 d. patvirtinta atsakovės paso kopija, padarė išvadą, kad atsakovė L. L. Lietuvos Respublikoje buvo 2002 m. vasario 19 d. ir 2004 m. balandžio 30 d. Byloje esantys įrodymai (notaro tvirtintas įgaliojimas, asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, sąrašas) patvirtino aplinkybę, kad atsakovas R. L. buvo Lietuvos Respublikoje nuo 2002 m. birželio 21 d. iki 2002 m. birželio 30 d., nuo 2004 m. birželio 5 d. iki 2004 m. birželio 11 d. Liudytojai teisme paaiškino, kad atsakovė keletą mėnesių per metus gyvena Lietuvoje, atsakovas taip pat po keletą kartų grįžta į Kauną ir gyvena ginčo bute. Teismas nevertino liudytojų parodymų, motyvavo, kad jie buvo atsakovų kaimynai, todėl galėjo duoti atsakovams palankius parodymus. Teismas nustatė, kad atsakovė ginčo bute negyveno nuo 2000 m. rugsėjo 10 d. iki 2002 m. vasario 19 d., atsakovas – nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki 2002 m. birželio 21 d. Teismas nurodė, kad atsakovai, abu ginčo bute negyvenę daugiau kaip po 6 mėnesius, pagal įstatymą (CK 6.591 straipsnio 1 dalį) prarado teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje I. Č. v. M. Č., bylos Nr. 3K-7-223/2000, paskelbta Teismų praktika 14, p. 82). Atsakovams geruoju neišsikeliant iš ginčo buto, jie turi būti iškeldinami įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, spręsdamas atsakovų priešieškinio reikalavimo panaikinti Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 28–24–4 pagrįstumą, nurodė, kad pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenis. Dėl to teismas konstatavo, kad Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius teisėtai priėmė trečiojo asmens – M. V. – prašymą ir pradėjo administracinę procedūrą dėl deklaravimo duomenų pakeitimo. Tinkamai – apostile – patvirtinti dokumentai apie tai, kad atsakovas mokosi JAV, buvo patvirtinti Bostone 2004 m. lapkričio 22 d., teismui pateikti 2005 m. sausio 17 d., todėl teismas padarė išvadą, kad iki sprendimo dėl deklaruojamos gyvenamosios vietos duomenų pakeitimo priėmimo Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriui nurodyti dokumentai negalėjo būti pateikti. Be to, teismas nurodė, kad atsakovai, išvykdami į JAV ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, nevykdė Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, įpareigojančių juos išvykstant iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui deklaruoti gyvenamąją vietą. Teismas, pasisakydamas dėl antrojo atsakovų priešieškinio reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. 1322, nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą 2003 m. spalio 6 d. suteikė atsakovei valstybės garantiją, kuri 2004 m. birželio 1 d. buvo panaikinta. Teismas pažymėjo, kad pagal nurodyto įstatymo 20 straipsnio 1 dalį valstybės garantijos suteikiamos tik grąžinamame name gyvenantiems nuomininkams, tuo tarpu atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. A–1474 priėmimo dieną jau buvo praradusi pagal įstatymą teisę į grąžintiname name esančią gyvenamąją patalpą, todėl jai jokia garantija negalėjo būti suteikta. Atsakovė, nesutikdama su Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, galėjo jo teisėtumą skųsti teismine tvarka, tačiau to nepadarė.

9Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 15 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimu ir išvadomis. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktus duomenis, pagrįstai laikė juos rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis); liudytojų, kurie buvo atsakovų kaimynai, parodymų kolegija nepripažino įrodymais, kurie galėtų paneigti oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytus faktus. Byloje nustatyta, kad Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus pareigūnai keletą kartų kvietė atsakovus atvykti išsiaiškinti dėl gyvenamosios vietos aplinkybių nustatymo. Kolegijos vertinimu, jei atsakovai tikrai būtų gyvenę ginčo bute, jie turėjo galimybę pateikti įrodymus, patvirtinančius atsakovų gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Kolegija nurodė, kad pagal CK 6.591 straipsnio 2 dalies 2 punktą išvykusiam mokytis nuomininkui teisė į savivaldybės gyvenamąją patalpą išlieka visą jo mokymosi laiką. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, 2000 metais išvykdamas mokytis į JAV, neinformavo savivaldybės, o iki 2002 metų sausio mėnesio prarado teisę į ginčo butą. Kolegija vertino, kad pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius turėjo teisę priimti sprendimą dėl deklaravimo duomenų pakeitimo pagal ginčo buto savininko prašymą. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1322 teisėtumo; motyvavo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrindė šią išvadą.

10III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 8 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

121. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis, tačiau neįvertino kitų rašytinių įrodymų (notaro tvirtintų įgaliojimo ir paso kopijos), nevertino atsakovės paaiškinimų, kad ji kai kuriais laikotarpiais, ne ilgesniais kaip 6 mėnesiai, gyvena Lietuvoje, yra užsakiusi laikraščio prenumeratą; liudytojai parodė, kad atsakovė nuolat gyvena ginčo bute ir tik kartais išvyksta į užsienį.

132. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.591 straipsnį, pažeidė atsakovo konstitucinę teisę į mokslą. Atsakovai vykdė CK 6.591 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą laikinai išvykus mokėti mokesčius už ginčo buto nuomą ir komunalines paslaugas. Pagal CK 6.591 straipsnio 2 dalies 2 punktą laikinai išvykusiam mokytis nuomininkui teisė į savivaldybės gyvenamąją patalpą išlieka visą jo mokymosi laiką. Byloje yra pateiktas tinkamai – apostile – patvirtintas dokumentas, kad atsakovas nuo 2002 m. sausio mėnesio mokosi JAV. Dėl to pagal nurodytą straipsnį atsakovui turėjo būti palikta teisė į savivaldybės nuomojamą gyvenamąją patalpą. Bylą nagrinėję teismai netyrė ir neįvertino rašytinių įrodymų (buto kortelės, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato 2002 m. rugpjūčio 21 d. rašto, Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 1 d. rašto, Kauno savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ 2002 m. kovo 13 d. rašto), kurie patvirtino aplinkybę, kad atsakovas yra ginčo buto nuomininkas ir gyvena šiame bute. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai įvertino įrodymus apie tai, kad atsakovė negyveno Lietuvoje nuo 2000 m. rugsėjo 10 d. iki 2002 m. vasario 19 d.; nevertino liudytojų parodymų, atsakovės paaiškinimų. Joks asmuo negali kiekvienos savo gyvenimo gyvenamojoje patalpoje dienos ar savaitės pagrįsti rašytiniais įrodymais, todėl teismai turėjo vadovautis įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. G. S.; bylos Nr. 3K-3-1083/2003, kategorijos: 25.6.1.; 65.; 74.; 94.2).

143. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. 28–24–4 atitiko įstatymų reikalavimus, pažeidė materialinės teisės normas. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnį visas nuomotojo teises ir pareigas nuomininkų atžvilgiu iki valstybės garantijos įvykdymo perima savivaldybė. Dėl to pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus pareigūnai galėjo pakeisti atsakovų gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis tik pagal nuomotojo – Kauno miesto savivaldybės – prašymą.

154. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, pakartojo pirmosios instancijos teismo sprendime esančius motyvus, nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų dėl CK 6.591 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė teisinio įvertinimo dėl apeliacinio skundo argumento, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. 1322 prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimui „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 17 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ dalinio pakeitimo“ 2.2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Nutarime nurodyta, kad valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį, jis turi juridinę galią, todėl tokie sprendimai turi būti ginčijami tik įstatymo nustatyta tvarka. Kauno miesto savivaldybė, priėmusi sprendimą suteikti atsakovei valstybės garantinį dokumentą, neturėjo teisės šio sprendimo vienašališkai panaikinti, nes šis savivaldybės institucijos aktas sukėlė atsakovams konkrečias turtines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. P., S. K. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-123/2004, kategorijos: 16.5, 18.4, 25.7, 94.1).

16Atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius dokumentus. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisės naudotis valstybės ir savivaldybės gyvenamąja patalpa laikinai išvykus išsaugojimą, nenukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo. Bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, kad valstybės garantijos suteikiamos tik grąžintame name gyvenantiems nuomininkams, tuo tarpu atsakovai įsakymo dėl garantijos suteikimo dieną jau buvo praradę pagal įstatymą teisę į grąžintame name esančią gyvenamąją patalpą. Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnyje yra nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktorius ar kiti viešojo administravimo subjektai savo priimtus norminius teisės aktus, kuriais įgyvendinami įstatymai ir vykdomi Vyriausybės nutarimai ar kiti teisės aktai, gali sustabdyti ir juos pakeisti ar naikinti. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai vertino tik Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktus duomenis, nes šis įrodymas turi didesnę įrodomąją galią prieš kitus rašytinius ir kitus įrodymus. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius turėjo teisę priimti sprendimą dėl deklaravimo duomenų pakeitimo pagal ginčo buto savininko prašymą, nes tai yra nurodyta Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme.

17Atsakovo Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus atsiliepimą į atsakovų kasacinį skundą teisėjų atrankos kolegija atsisakė priimti, nes jis neatitiko CPK 351 straipsnio reikalavimų.

18Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

20Atsakovai, kaip nuomininkai, nuo 1978 metų gyveno pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą grąžintiname name (duomenys neskelbtini). Atsakovai 2000 metais išvyko iš Lietuvos Respublikos; atsakovė ginčo bute negyveno nuo 2000 m. rugsėjo 10 d. iki 2002 m. vasario 19 d., atsakovas – nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki 2002 m. birželio 21 d. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius pagal gyvenamojo namo savininko prašymą 2004 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 28–24–4 panaikino atsakovų gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. A–1474 atsakovei, gyvenusiai (duomenys neskelbtini), suteikė valstybės garantiją iki 2006 m. sausio 1 d. neatlygintinai perduoti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1322 panaikino garantinio dokumento suteikimą atsakovei. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovai ginčo bute negyveno daugiau kaip po 6 mėnesius, todėl pagal CK 6.591 straipsnio 1 dalį prarado teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą.

21V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

22Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 6.591 straipsnį, nepažeidė įrodymų įvertinimo taisyklių, nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

23Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovai nuo 1978 metų gyvena (duomenys neskelbtini). Namas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto valdybos 1992 m. birželio 12 d. potvarkiu Nr. 543–v buvo grąžintas savininkui natūra, išskyrus butus, kuriuose gyveno nuomininkai. Kauno miesto valdyba 1994 m. spalio 25 d. potvarkiu Nr. 1430–v ir 1998 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 1023 nusprendė kitus butus savininkui grąžinti, kai gyventojams bus suteiktas kitas gyvenamasis plotas arba jie bus atlaisvinti Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. Be to, grąžinto namo savininkas ir jo įpėdiniai buvo įpareigoti nenutraukti nuomos sutarčių su savivaldybe ir neiškeldinti nuomininkų. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. A–1474 „Dėl Kauno miesto valdybos 1992 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 543–v „Dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymo“ pakeitimo“ buvo pakeistas Kauno miesto valdybos 1992 m. birželio 12 d. potvarkis Nr. 543–v ir jame buvo nurodyta išduoti garantinį dokumentą, kurio galiojimo trukmė pasibaigia jį įvykdžius ir kuriuo valstybė įsipareigojo nuomininkei L. L., gyvenusiai (duomenys neskelbtini) – neatlygintinai perduoti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas iki 2006 m. sausio 1 d. (įsakymo 1.2 punktas). Šis įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio nuostatomis. Tokios garantijos atsakovams išdavimas atnaujino nuomininkui teises į gyvenamąją patalpą, jeigu ši jam laikinai išvykus buvo prarasta (CK 6.591 straipsnio 5 dalis). Kauno miesto savivaldybės administracijai priėmus įsakymą Nr. A–1474 dėl garantijos L. L. suteikimo, pati savivaldybės administracija negalėjo šio įsakymo vienašališkai panaikinti, nes šis sprendimas sukėlė konkrečias turtines pasekmes dėl buto (duomenys neskelbtini), t. y. valstybė šiuo įsakymu įsipareigojo iki 2006 m. sausio 1 d. neatlygintinai perduoti L. L. nuosavybėn kitas lygiavertes patalpas (įsakyme nurodyta, kad garantija pasibaigia jos įvykdymu). Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, tiesiogiai įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus, gali leisti įsakymus, tačiau šiame įstatyme nėra nustatyta, jog administracijos direktoriui būtų suteikta teisė pačiam panaikinti jo priimtus įsakymus, kai jų pagrindu asmenims jau yra atsiradusios konkrečios teisės ar turtinės pasekmės. Toks administracijos direktoriaus įsakymas pagal savivaldybės arba kitų suinteresuotų asmenų skundą ar pareiškimą galėtų būti panaikintas tik teismine tvarka, jeigu būtų nustatyta, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami atsakovų L. L. ir R. L. reikalavimą panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. 1322 (šio įsakymo byloje nėra), kuriuo buvo panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. A–1474, netinkamai aiškino ir taikė Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnį.

24Be to, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas R. L. yra išvykęs mokytis ir nuo 2002 m. sausio mėnesio mokosi medicinos profilio mokykloje–klinikoje JAV. Iki šiol jis yra įtrauktas į studentų sąrašus, todėl pagal CK 6.591 straipsnio 2 dalies 2 punktą jam, kaip nuomininko šeimos nariui, išlieka teisė į gyvenamąją patalpą visam jo išvykimo laikui. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui 2003 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. A–1474 išdavus nuomininkei L. L. garantiją, net ir prarastoji teisė į nuomojamą gyvenamąją patalpą laikoma atnaujinta (CK 6.591 straipsnio 5 dalis), o laikinai išvykęs mokytis asmuo nuo to momento išsaugo teises į gyvenamąją patalpą per visą mokymosi laiką. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, tinkamai neįvertino išdėstytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių atsakovų nurodytų įrodymų, todėl teismai negalėjo tinkamai taikyti materialinės teisės normų (CK 6.591 straipsnio) bei teisingai kvalifikuoti tarp šalių atsiradusius santykius. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje visiškai nieko nepasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.591 straipsnio 5 dalį, neatsižvelgė į aplinkybę, jog, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui 2003 m. spalio 6 d. priėmus įsakymą Nr. A–1474, atsakovei L. L., kaip ginčo buto nuomininkei, buvo išduotas garantinis dokumentas, suteikęs jai teisę iki 2006 m. sausio 1 d. neatlygintinai gauti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tinkamai neįvertino kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie galėjo turėti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 263 straipsnis).

25Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo bei apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

27Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui.

28Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas 2004 m. liepos 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jis nurodė,... 6. Atsakovai pareiškė priešieškinį. Jie nurodė, kad pagal CK 6.591... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį... 9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo... 12. 1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimo... 13. 2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.591 straipsnį,... 14. 3. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad Kauno miesto vyriausiojo... 15. 4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, pakartojo... 16. Atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą ieškovas Kauno miesto savivaldybė... 17. Atsakovo Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos... 18. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 19. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 20. Atsakovai, kaip nuomininkai, nuo 1978 metų gyveno pagal Lietuvos Respublikos... 21. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 22. Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima... 23. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovai nuo 1978 metų gyvena... 24. Be to, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas R. L. yra išvykęs... 25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti materialinės ir procesinės... 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 27. Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 28. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...