Byla 2A-826-273/2014

Dėl skolos už elektros energiją priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Izolda Nėnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lesto“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „N. B.“ ir M. K. dėl skolos už elektros energiją priteisimo.

Nustatė

2I.Ginčo esmė

3ieškovė AB „Lesto“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės priteisti 1688,29 Lt skolos už suvartotą elektros energiją už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 20 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškovė nurodė, kad tiekė elektros energiją butui, esančiam ( - ), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei Kauno miesto savivaldybei. Ieškovės atstovės teigimu, atsakovė pagal kiekvieną mėnesį pateiktus duomenis apie suvartotos elektros energijos kiekį privalėjo atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Atsakovė šios savo prievolės tinkamai nevykdė, todėl laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 20 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. susidarė 1688,29 Lt dydžio įsiskolinimas. Ieškovės atstovė nurodė, kad elektros energijos tiekimo sutartis su atsakove buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, todėl atsakovė, kaip buto savininkė, privalo atsiskaityti už tiektą elektros energiją. Ieškovės atstovė nesutiko su atsakovės argumentu, kad už elektros energiją šiuo atveju privalo mokėti buto nuomininkas trečiasis asmuo M. K., nes su šiuo asmeniu ieškovė AB „Lesto“ nebuvo sudariusi rašytinės elektros energijos tiekimo sutarties.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei AB „Lesto“ iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 1688,29 Lt skolą už suvartotą elektros energiją laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 20 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas už priteistą sumą (1688,29 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 72,00 Lt žyminio mokesčio.

7Teismas nustatė, kad ieškovė AB „Lesto“ laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 20 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. tiekė elektros energiją butui, esančiam ( - ). Butas nuosavybės teise nurodytu laikotarpiu priklausė atsakovei Kauno miesto savivaldybei. 2005 m. lapkričio 28 d. Kauno miesto savivaldybė su M. K. sudarė Savivaldybės bendrabučio gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Minėtos sutarties pagrindu (2.3 sutarties punktas) M. K. įsipareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka mokėti ne tik gyvenamosios patalpos nuomos mokestį, bet ir komunalinių paslaugų mokesčius. Teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 20 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., kuomet susidarė įsiskolinimas, galiojo tiek Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintos Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklės, tiek šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. Teismas nagrinėjamoje byloje, nurodė, kad remiasi šiuo metu galiojančiomis taisyklėmis, taip pat pabrėžė, kad analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose taisyklėse. Teismas nustatė, kad ieškovė AB „Lesto“ su buto nuomininku rašytinės sutarties dėl elektros energijos vartojimo nebuvo sudariusi. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju, savivaldybei priklausančio buto nuomininkui M. K. nesudarius elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, prievolė sumokėti tiekėjui skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkei – Kauno miesto savivaldybei.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Apeliaciniu skundu atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškovo ieškinį atmesti. Kreiptis į administracinį teismą dėl išaiškinimo, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 4-350, patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punktas, atitinkamai Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Taisyklių 96 punktas, ir šiuo metu galiojančių Taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1-231, 100 punktas neprieštarauja LR Konstitucijos 23, 46, 120, 128, LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 str., Lietuvos Respublikos CK 2.34, 6.584 str. nuostatoms.

10Atsakovė nurodo, kad gyvenamosios patalpos, esančios adresu ( - ), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Savivaldybė šias gyvenamąsias patalpas 2005-11-28 Savivaldybės bendrabučio gyvenamosios patalpos sutartimi išnuomojo M. K.. Ši gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis įregistruota ir Nekilnojamojo turto registre (įrašas galioja nuo 2008-12-24). M. K. savo gyvenamąją vietą šiuo adresu yra deklaravęs nuo 2005-12-09. Savivaldybė, sudarydama nuomos sutartį, veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas ir aptarė atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką - nuomos sutarties su M. K. 2.3 punkte yra nurodyta nuomininko pareiga mokėti mokesčius už komunalines paslaugas. Šalių veiksmai rodo, kad tarp ieškovės AB „Lesto“ ir Savivaldybės bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų nuomininko M. K. buvo susiklostę prievoliniai teisiniai (elektros energijos tiekimo - vartojimo) santykiai, t. y. ieškovė tiekė elektros energiją, o M. K., o ne Kauno miesto savivaldybė elektros energiją vartojo, todėl tarp M. K., o ne atsakovo, ir AB „Lesto“ sudaryta sutartis konkliudentiniais veiksmais. Teismas nepagrįstai atmetė šį atsakovės argumentą remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 ir teigdamas, kad tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo -pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Teismo sprendimo argumentas prieštarauja Lietuvos Respublikos CK 6.384 str. 1 d., reglamentuojančiai tokio pobūdžio sutarties sudaryme ne tik rašytinę formą, bet ir konkliudentiniais veiksmais bei byloje esantiems įrodymams, kad Kauno miesto savivaldybė ne tik kad sutiko, kad trečiasis asmuo atsiskaitytų su ieškovu, bet tai įtvirtino kaip trečiojo asmens pareigą (nuomos sutarties 2.3. punktas) su kuria sutiko pats trečiasis asmuo, pasirašydamas nuomos sutartis. Teismas nepagrįstai rėmėsi ir citavo Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau - taisyklės) 97 punktą (analogiškai, atitinka 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 84 punktą). Gyvenamosios patalpos, esančios ( - ), yra bendrabučio tipo daugiabutis namas. Įmokas už sunaudotą elektros energiją apskaičiuoja ir vartotojams pateikia įmokas už sunaudotą elektros energiją skirstantis asmuo, vadovaudamasis Įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodikos (patvirtintos 2003-11-03 LR Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-412) 2 punktu. Įmokas už sunaudotą elektros energiją skirstantis asmuo -nagrinėjamoje byloje UAB „Būsto administravimo agentūra“ (dabar UAB „Nemuno būstas“) -vadovaudamasis šia metodika, kiekvienam gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkui ir nuomininkui atskirai apskaičiuoja įmokų už bendrabučio bendrosioms reikmėms (laiptinėms, rūsiams, kitoms bendrojo naudojimo patalpoms apšviesti, virtuvėms, liftų elektros įrenginiams, hidrauliniams siurbliams ir pan.) sunaudotą elektros energiją per ataskaitinį laikotarpį dydį ir pateikia jiems mokėjimo dokumentą, pagal kurį jie sumoka įmokas priimančių įstaigų kasoje. Vadinasi tai, kad nėra atskirų įvadų, nesudaro prielaidų teigti, jog nuomininkas, naudojantis elektros energiją, neprivalo už ją susimokėti. Įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo metodika yra specialioji atsiskaitymo už elektros energiją norma, ir socialinio būsto nuomininkams nei įstatymas, nei inžinerinė įranga neleidžia sudaryti su ieškove kitokių sutarčių dėl elektros energijos tiekimo. Tokiu būdu Taisyklių 18 punktas, kuriame nurodyta, jog Taisyklių 15 punkte nurodytas sutartis operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais, nagrinėjamoje byloje nėra ir negali būti taikomas. Tokiu būdu teismo reikalavimas raštiško buto savininkės sutikimo dėl rašytinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, kaip tai numatyta Taisyklių 18 punkte, yra teisiškai niekaip nepagrįstas. elektros energijos vartojimo sutartis konkliudentiniais veiksmais gali būti sudaryta. Šiuo atveju, ji buvo sudaryta su socialinio būsto nuomininku, faktiniu elektros energijos vartotoju M. K.. turto savininkas gali perduoti naudoti ir valdyti savo turtą nuomininkui pagal nuomos sutartį, o nuomininkas, naudodamas ir valdydamas jam perduotą turtą, galėjo vartoti elektros energiją būtent savo, kaip turto nuomininko, vartojimo tikslams. Šioje byloje atsakovė perdavė -išnuomojo M. K. gyvenamąsias patalpas adresu ( - ), ir įregistravo sutartį Nekilnojamojo turto registre, tuo trečiuosius asmenims, tame tarpe ir AB „Lesto“, tinkamai informuodama, kad šių patalpų ir joms tiekiamų komunalinių paslaugų naudotojas yra būtent M. K.. Savininkui, kuris suteikė statinį naudotis tretiesiems asmenims, svarbu atitinkamai modifikuoti statinio ar jo dalies energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisinius santykius. Atsakovė, būdama bendrabučio Partizanų g. 5 savininkė, įstatymų nustatyta tvarka suteikė statinį valdyti ir naudotis tretiesiems asmenims - socialinio būsto nuomininkams. Atsakovės statinio energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisiniai santykiai buvo ir yra modifikuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Skundžiamu sprendimu teismas taip pat neįvertino tų aplinkybių, jog skola susidarė už socialinio būsto nuomininko sunaudotą elektros energiją ir į tai, kad šį būstą suteikia Kauno miesto savivaldybė, kaip viešojo administravimo institucija, griežtai laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Viešojo valdymo institucijos privalo veikti pagal teisės aktais apibrėžtą kompetenciją. Savivaldybė turi įgyventi socialinio būsto suteikimo funkciją tik jai įstatymais suteiktos kompetencijos ribose. Savivaldybei, kaip valstybinio turto savininkei, teisės aktais nėra suteikta teisė ne tik nekomerciniais pagrindais suteikti socialinį būstą, bet ir mokėti už socialinio būsto nuomininkų naudojamas komunalines paslaugas, nes, akivaizdu, jog tai būtų atskirų asmenų, bet ne visuomenės poreikių tenkinimas, tai pažeistų visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo principus. Atsakovės nuomone, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 4-350, patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punktas, atitinkamai Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Taisyklių 96 punktas, ir šiuo metu galiojančių Taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1-231, 100 punktas, kuriuo įtvirtinta nuostata, kad „tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas“ prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams - LR Konstitucijos 23, 46, 120, 128, LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 str., Lietuvos Respublikos CK 2.34, 6.584 str.

11Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė AB „Lesto“ prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad teismas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, atskleidė bylos esmę ir išsprendė visus byloje pareikštus reikalavimus, nepažeidė ir tinkamai taikė bei aiškino materialines ir procesines teisė normas, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos teismų praktikos. Savivaldybės argumentai dėl jos specifinės padėties susiklosčiusiose šioje byloje teisiniuose santykiuose kasacinio teismo nutarimais ne kartą yra paneigti. Savivaldybė, kontroliuodama tik nuomos mokesčio jai sumokėjimą, nuomininko pareigos sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais nekontroliavo. Savivaldybė veikė kaip visiškai nerūpestingas ir neatidus šeimininkas ir tokiais savo veiksmais sudarė nuomininkams galimybę naudotis komunalinių paslaugų tiekėjų paslaugomis už jas neatsiskaitant. Savo nesugebėjimo tinkamai valdyti nuosavybės teise turimą turtą padarinius savivaldybė siekia perkelti ant elektros tiekėjo pečių ir tokiu būdu išvengti prievolės apmokėti už jai nuosavybės teise valdomoms patalpoms patiektą elektros energiją. Šios bylos atveju elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiais, susiklostę tarp atsakovės ir ieškovės konkliudentinias veiksmais iki nuomos sutarties sudarymo, nebuvo modifikuoti, todėl savivaldybė kaip objekto savininkas turi prisiimti su tuo susijusią riziką. Savivaldybę ir nuomininką sieja nuomos sutartimi įforminti prievoliniai santykiai (priešingai nei nuomininką ir ieškovę), todėl savivaldybė iš jos priteistą skolą turi teisę sudarytos nuomos sutarties pagrindu regreso tvarka išieškoti iš jos nuomininko. Nei nuomos sutarčių nuostatos, nei Vyriausybės nutarimu patvirtinta tvarka, į kurią nuomininkus nukreipia nuomos sutartis, nei atsakovės nurodytas CK 6.584 str. neįpareigoja nuomininkų atsiskaityti su elektros tiekėju ir neleidžia įvardinti nuomininko elektros energijos pirkimo-pardavimo santykių subjektu. Energijos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t.y. būtent elektros energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Atsakovė, reikalaudama, kad teismas kreiptųsi į administracinį teismą dėl Taisyklių nuostatų prieštaravimo nurodytoms Konstitucijos normoms, niekaip nepagrindžia kuo pasireiškia prieštaravimas, kokia konkrečiai iš Konstitucijos straipsniuose įvardintų kelių nuostatų prieštarauja ginčijama Taisyklių nuostatą. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimuose pasisakyta, jog Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai. Savivaldybės, kaip turto, kuriame susidarė skola ieškovei, savininkės pareigas reglamentuoja elektros energijos tiekėjo ir vartotojų santykius reglamentuojančios bendrosios ir specialiosios, bendrąsias normas detalizuojančios, specialiosios normos, iš kurių ieškovė kildina savivaldybės atsakomybę šioje byloje. Teismas, nagrinėdamas šią bylą, nepažeisdamas CPK 4 straipsnio reikalavimų, atsižvelgė į kasacinio teismo 2013-03-20 nutartyje, priimtoje analogiškoje byloje Nr. 3K-3-163/2013, suformuluotus teisės taikymo išaiškinimus.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14Byloje nustatyta, kad ieškovė AB „Lesto“ laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 20 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. tiekė elektros energiją butui, esančiam ( - ). Butas nuosavybės teise nurodytu laikotarpiu priklausė atsakovei Kauno miesto savivaldybei. 2005 m. lapkričio 28 d. Kauno miesto savivaldybė su M. K. sudarė Savivaldybės bendrabučio gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Minėtos sutarties pagrindu (2.3 sutarties punktas) M. K. įsipareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka mokėti ne tik gyvenamosios patalpos nuomos mokestį, bet ir komunalinių paslaugų mokesčius. Kauno miesto savivaldybei priklausančio buto nuomininkas M. K. atskiros elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nebuvo sudaręs.

15Byloje kilo ginčas dėl to, kam tenka prievolė sumokėti tiekėjui skolą už suvartotą elektros energiją - buto savininkei Kauno miesto savivaldybei ar buto nuomininkui trečiajam asmeniui M. K..

16Energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra reglamentuota Civilinio kodekso šeštosios knygos septintojo skirsnio normose, kuriose energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas). Sprendžiant ginčą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos. Šiuo atveju pabrėžtina, kad laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 20 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., kuomet susidarė įsiskolinimas, galiojo tiek Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintos Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklės, tiek šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje rėmėsi šiuo metu galiojančiomis taisyklėmis, tačiau taip pat pabrėžė, kad analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose taisyklėse.

17Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – taisyklės) 96 punkte numatyta, jog tuo atveju, kai su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas.

18Minėtų taisyklių 97 punkte numatyta, kad tuo atveju, jei sutartis dėl elektros energijos vartojimo yra sudaręs patalpų nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą. Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovė AB „LESTO“ su buto nuomininku rašytinės sutarties dėl elektros energijos vartojimo nebuvo sudariusi, todėl nekyla klausimas dėl Kauno miesto savivaldybės, kaip buto savininkės, subsidiarios atsakomybės. Todėl atmestinas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad tarp ieškovės ir buto nuomininko buvo sudaryta sutartis konkliudentiniais veiksmais, nes byloje nėra raštiško buto savininkės sutikimo dėl tokios sutarties sudarymo, kaip yra numatyta taisyklių 18 punkte. Pirkimo – pardavimo santykiai, kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013), tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo.

19Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad ji sudariusi gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį su nuomininku, ją įregistravo NTR ir joje aptarė atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką, todėl nuomos sutartis atitinka visus CK 6.478 str. reikalavimus. Tačiau savivaldybės bendrabučio gyvenamosios patalpos nuomos 2005 m. lapkričio 28 d. sutarties 2.3 p. numatyta, kad nuomininkas įsipareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka mokėti gyvenamosios patalpos nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius (b.l. 51-52). Šiame punkte nėra aiškiai suprantamai suformuluota kam ( ar savivaldybei ar namo administratoriui, ar paslaugų tiekėjam) turi būti mokami komunaliniai mokesčiai. Savivaldybė kontroliuodama tik nuomos mokesčio jai sumokėjimą, nekontroliavo nuomininko pareigos sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais. Šios bylos atveju elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiais, susiklostę tarp atsakovės ir ieškovės konkliudentiniais veiksmais iki nuomos sutarties sudarymo, nebuvo modifikuoti, todėl savivaldybė kaip objekto savininkas turi prisiimti su tuo susijusią riziką.

20Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiga apmokėti ieškovei už elektros energiją nuomininkui kyla vadovaujantis CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, į kurią nuomininką nukreipia nuomos sutarties 2.3 punktas, reglamentuojantis atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką. Tačiau nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo-pardavimo santykiams atsirasti. Iš atsakovo ir nuomininko sudarytos nuomos sutarties nuostatų matyti, kad nuomininkas buvo įsipareigojęs mokėti komunalinių paslaugų mokesčius tačiau, ieškovė nėra šios sutarties šalis ir negali patirti nuostolių dėl to, kad nuomininkas nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei.

21Apeliantė laikosi pozicijos, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens – objekto nuomininko elektros energijos pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nes ieškovė elektros energiją tiekė, o nuomininkas ją vartojo. Tačiau minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo-pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas.

22Sutinkamai su CPK 4 straipsniu vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Nagrinėjant ginčą šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle – kai nėra individualios rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, laikoma, kad sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta ieškovo AB Lesto ir patalpų savininko Kauno miesto savivaldybės, turinčios pareigą atsiskaityti už atsakovo ginčo patalpoms tiektas paslaugas.

23Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

24Aukščiau aptartų duomenų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas teismo sprendimą tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl to priėmė teisingą bei pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu. (CPK 326 str,. 1 d. 1 p.)

25Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Nutarė

26Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.