Byla e2A-583-943/2016
Dėl solidarios skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Toleita“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vekšis“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Dalios Kačinskienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės ,,VKK Vilnius“, D. J. (B.) ir D. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1843-258/2015 pagal ieškovės bankrutavusios Nacionalinės kredito unijos ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „VKK Vilnius“, D. J. (B.) ir D. B. dėl solidarios skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Toleita“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vekšis“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė bankrutavusi Nacionalinė kredito unija (toliau – ir Unija) kreipėsi į teismą prašydama priteisti ieškovei solidariai iš atsakovių UAB „VKK Vilnius“, D. J. (B.) ir D. B. 186 919,59 Lt (54 135,66 Eur) skolos, 117 531,89 Lt (34 039,59 Eur) delspinigių, 5 256 Lt (1 522,24 Eur) palūkanų, iš viso 309 707,48 Lt (89 697,49 Eur); paskolos sutartyje numatytas 12 procentų metines palūkanas už paskolos likutį (54 135,66 Eur) ir 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė paaiškino, kad tarp Unijos ir UAB „VKK Vilnius“ buvo pasirašyta paskolos sutartis, pagal kurią buvo suteikta 200 000 Lt paskola su 12 procentų metinių palūkanų norma. Paskolos tinkamas vykdymas buvo užtikrintas laidavimo sutartimis, sudarytomis su D. J. (B.) ir D. B.. UAB „VKK Vilnius“ neįvykdė paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl skola priteistina tiek iš paskolos gavėjo, tiek ir iš laiduotojų.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovių solidariai 54 135,66 Eur skolos, 1 522,24 Eur palūkanų ir 1 525 Eur delspinigių, 12 procentų metinių palūkanų už paskolos likutį (54 135,66 Eur) ir 6 procentų metinių palūkanų nuo 3 047,24 Eur sumos, pradedant skaičiuoti nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl šių bylos aplinkybių: UAB „VKK Vilnius“ neįvykdė prievolės grąžinti paskolą Unijai sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, o negrąžintas paskolos likutis yra 54 135,66 Eur.
  3. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog: 1) pagal laidavimo sutartį laidavimo prievolė yra perkelta kitam laiduotojui; 2) laidavimas baigėsi, pasibaigus darbo teisiniams santykiams tarp skolininko ir laiduotojo; 3) Unija yra sutikusi dėl laiduotojo pakeitimo ar kad koks nors kitas asmuo būtų perėmęs laiduotojų pareigas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti laidavimo prievolės pabaigą. CK 6.6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad skolininkų pareigai esant solidariai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris jų skyrium. Atsižvelgdamas į faktinę bylos medžiagą ir įstatyminį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš skolininko ir laiduotojų solidariai negrąžintos paskolos sumą yra pagrįstas.
  4. Spręsdamas palūkanų ir netesybų priteisimo klausimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kreditorei dėl bankroto nebevykdant komercinės veiklos ir atsakovėms reikalaujant spręsti netesybų mažinimo klausimą, kreditorei kyla pareiga pagrįsti sutartų delspinigių dydį. Teismas sprendė, kad ieškovės skaičiuojamos komercinės palūkanos faktiškai kompensuoja dėl prievolės nevykdymo kreditoriaus patiriamus nuostolius, todėl sutartinės netesybos ir komercinės kompensuojamos palūkanos didžiąją dalimi padengia dėl prievolės nevykdymo patiriamus kreditoriaus nuostolius. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas priteisti 34 039,59 Eur delspinigius buvo tenkintas iš dalies, delspinigių dydis sumažintas iki 1 525 Eur sumos, darant išvadą, jog prašoma priteisti 34 039,59 Eur delspinigių suma yra neprotingai didelė, sudaranti sąlygas kreditoriui piktnaudžiauti savo teisėmis, nepagrįstai suvaržyti skolininką.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „VKK Vilnius“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų sumažintos ieškovės reikalaujamos priteisti nepagrįstai didelės palūkanos ir netesybos. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovė sutinka su ieškovės reikalavimu dėl 54 135,66 Eur negrąžintos skolos priteisimo, tačiau reikalavimai priteisti palūkanas ir delspinigius negali būti laikomi pagrįstais. Pagal nepagrįstai didelę delspinigių normą apskaičiuoti delspinigiai pirmosios instancijos teismo buvo sumažinti, tačiau teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 12 procentų palūkanų normą, kuri turėtų būti sumažinta iki 6 procentų.
    2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovės argumentų, kad ji į Uniją yra įnešusi 8 689 Eur dydžio pajų, kurio atsakovė dėl Unijos bankroto nebeatgaus. Šia suma turėtų būti sumažinamas įsiskolinimo dydis.
    3. Sutartis sudaryta prisijungimo būdu atsakovei UAB „VKK Vilnius“ primetant sutarties sąlygas.
    4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nes jame nepasisakyta dėl dalies atsakovės nurodytų argumentų.
  2. Apeliaciniame skunde atsakovė D. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovės D. B. atžvilgiu būtų atmetamas arba kuriuo būtų sumažintos ieškovės reikalaujamos priteisti nepagrįstai didelės palūkanos ir netesybos. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Unijai sutikus pratęsti paskolos sutarties terminą iki 2015 m. sausio 15 d. atsakovė laiduoti už šią prievolę atsisakė. Apie šį atsisakymą buvo informuota Unijos vadovybė. Atsakovės žiniomis, vietoj jos nauju laiduotoju buvo įtrauktas kitas asmuo. CK nuostatos įtvirtina, kad, kreditoriui davus sutikimą pakeisti laiduotoją kitu, su ankstesniuoju laiduotoju sudaryta laidavimo sutartis laikoma pasibaigusia. Be to, jau ilgą laiką apeliantė nedirba UAB „VKK Vilnius“, todėl jai nėra žinoma, ar ši bendrovė tinkamai vykdo savo prievoles.
    2. Gavusi pranešimą apie paskolos sutarties nutraukimą, atsakovė kreipėsi į UAB „VKK Vilnius“ patvirtinimo, kad ji nebėra laiduotoja. UAB „VKK Vilnius“ raštiškai patvirtino, kad atsakovė D. B. tikrai nėra laiduotoja už prievoles pagal paskolos sutartį.
    3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nes jame nepasisakyta dėl dalies atsakovės nurodytų argumentų.
    4. Palūkanoms mutatis mutandis yra taikytinos CK 6.73 straipsnio 2 dalis ir 6.258 straipsnio 3 dalis, kas leidžia teismui mažinti akivaizdžiai per dideles netesybas. Todėl teismas turi teisę sumažinti ir šalių susitarimu nustatytas palūkanas, kurios yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo bei protingumo principus.
  3. Apeliaciniame skunde atsakovė D. J. (B.) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovės D. J. (B.) atžvilgiu būtų atmetamas arba kuriuo būtų sumažintos ieškovės reikalaujamos nepagrįstai didelės palūkanos ir netesybos. Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovės D. B. apeliacinis skundas.
  4. Atsakovės atsiliepimus į viena kitos pateiktus skundus grindžia argumentais ir aplinkybėmis, kurios nurodytos jų teiktuose apeliaciniuose skunduose, taip pat šie argumentai ne kartą aptarti bylos nagrinėjimo metu šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose, todėl apeliacinės instancijos teismas jų pakartotinai šios nutarties aprašomojoje dalyje neaptaria.
  5. Atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovė bankrutavusi Nacionalinė kredito unija prašo skundų netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Apeliančių argumentas, kad prievolė buvo užtikrinta nauju laidavimu, yra nepagrįstas. Ieškovei ši aplinkybė nebuvo žinoma, o apeliantės negali pateikti tai paneigiančių rašytinių įrodymų. Apeliantės remiasi tik deklaratyviais, neturinčiais nei faktinio, nei teisinio pagrindo, teiginiais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad skola turi būti priteisiama iš visų atsakovių, kadangi byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių apeliančių teiginius dėl laidavimo pabaigos.
    2. Skolininkas nuo pareigos mokėti kompensuojamąsias palūkanas gali būti atleistas tik tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis). Apeliančių argumentai dėl didelio palūkanų dydžio yra nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas tiek palūkanas, tiek delspinigius sumažino apeliančių naudai iki itin mažų. Dar labiau sumažinus palūkanų dydį būtų pažeisti teisėti Unijos interesai.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

13Bylos faktinės aplinkybės

  1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad ieškovė Nacionalinė kredito unija ir atsakovė UAB „VKK Vilnius“ 2010 m. birželio 10 d. sudarė paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis), kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovei 200 000 Lt dydžio paskolą su 12 procentų metine palūkanų norma (t. 1, b. l. 8-11). Atsakovės UAB „VKK Vilnius“ paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamas vykdymas buvo užtikrintas, be kita ko, atsakovių D. J. (B.) ir D. B. laidavimais (t. 1, b. l. 17-19, 140-142). Paskolos gavėja tinkamai nevykdė paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl ieškovė išsiuntė pranešimą apie sutarties nutraukimą (t. 1, b. l. 28). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, atstovaudamas ieškovės ir jos kreditorių interesus, siekia iš atsakovių (paskolos gavėjos ir laiduotojų) prisiteisti pagal Paskolos sutartį negrąžintą paskolos sumą – 54 135,66 Eur, 34 039,59 Eur delspinigių ir 1 522,24 Eur palūkanų. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės prašomi priteisti delspinigiai buvo sumažinti iki 1 525 Eur sumos. Atsakovės nei procesiniuose dokumentuose teiktuose pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniuose skunduose, neginčija paskolos sutartimi negrąžintos skolos dydžio.

14Dėl laidavimo sutarčių galiojimo

  1. Apeliaciniuose skunduose abi laiduotojos iš esmės tais pačiais argumentais paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, kas lėmė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kurių pagrindu konstatuota, jog šioje byloje analizuotinos laidavimo sutartys nėra laikytinos pasibaigusiomis. Kadangi apeliančių pozicijos dėl laidavimo sutarčių pasibaigimo yra grindžiamos tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, todėl teisėjų kolegija šių sutarčių galiojimą aptaria kartu.
  2. Apeliantės laidavimo sutarčių galiojimą ginčija šiais argumentais: 1) Unijai sutikus pratęsti Paskolos sutarties terminą iki 2015 m. sausio 15 d. buvo atsisakyta toliau laiduoti už UAB „VKK Vilnius“ prievoles pagal pratęsiamą sutartį; 2) apeliančių žiniomis, su Unijos sutikimu vietoj apeliančių kitu laiduotoju buvo įtrauktas V. Z.. Kreditoriui davus sutikimą ir CK 6.115 ir CK 6.116 straipsnių pagrindu pakeitus vieną laiduotoją kitu, su ankstesniuoju laiduotoju sudaryta laidavimo sutartis yra laikoma pasibaigusia; 3) apeliantės jau ilgą laiką nedirba UAB „VKK Vilnius“, todėl šiandieninė šios bendrovės finansinė padėtis ir priežastys, dėl kurių ji laiku nemoka įmokų, joms nėra žinomos (UAB „VKK Vilnius“ apeliantė D. B. nebedirba nuo 2012 m. spalio 1 d., o apeliantė D. J. (B.) – nuo 2010 m. kovo 1 d.).
  3. Bylos duomenimis skolos mokėjimo grafikas buvo keistas du kartus – 2011 m. kovo 10 d. Priedu Nr. 1 (t. 1, b. l. 12-13) ir 2012 m. sausio 13 d. Priedu Nr. 2 (t. 1, b. l. 14-16). Priedu Nr. 2 taip pat buvo pratęstas paskolos sutarties terminas iki 2015 m. sausio 15 d. Apeliantė D. B. teigia, kad Unijos vadovybę informavo, jog atsisako toliau laiduoti už UAB „VKK Vilnius“ prievoles. Apeliantės D. B. nurodomas galimas laidavimo sutarties pasibaigimo pagrindas yra įtvirtintas CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Šis apeliantės argumentas yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes Laidavimo sutarties 8.2. punkte nustatyta, kad laidavimo sutartis lieka galioti ir po esminio prievolės pasikeitimo, net jei dėl to be laiduotojo sutikimo padidėtų laiduotojo atsakomybė. Vadinasi, net jei šis sutarties pakeitimas, kuriuo buvo pratęstas paskolos sutarties terminas, būtų vertinamas kaip laiduotojo atsakomybę didinanti aplinkybė, tai neturėtų įtakos laidavimo sutarties galiojimui, kadangi Laidavimo sutarties 8.2. punkto nuostatos lemia CK 6.87 straipsnio 4 dalies netaikymą.
  4. Apeliantės teigia, kad teises ir pareigas pagal jų laidavimo sutartis perėmė naujas laiduotojas V. Z.. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Visgi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantės nepateikė jokių įrodymų, kuriais pagrįstų šias nurodytas aplinkybes, o deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo išvadai, kad toks susitarimas buvo sudarytas, ypač atsižvelgiant į tai, jog įstatymas reikalauja laidavimo sutartį sudaryti rašytine forma, o rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančia (CK 6.79 straipsnis).
  5. Apeliantės pabrėžia, kad jau ilgą laiką nebedirba UAB „VKK Vilnius“, todėl šiandieninė šios bendrovės finansinė padėtis ir priežastys, dėl kurių skolininkė laiku nemoka įmokų, joms nėra žinomos. Be kita ko, apeliantei D. J. (B.) UAB „VKK Vilnius“ patvirtino, kad ji nėra laiduotoja už UAB „VKK Vilnius“ prievoles pagal Paskolos sutartį (t. 1, b. l. 70).
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliančių sudarytų laidavimo sutarčių 8.2. punktuose yra nustatyta, jog laidavimo sutartys įsigalioja nuo jų pasirašymo dienos ir galioja iki visiško prievolių pagal Paskolos sutartį įvykdymo. Vadinasi, laiduotojų darbo teisinių santykių su skolininku nutraukimas neturėjo jokios įtakos laidavimo sutarčių galiojimui. CK 6.80 straipsnio 1 dalis suteikia laiduotojui teisę kreiptis į kreditorių dėl informacijos apie pagrindinės prievolės turinį, sąlygas ir jos vykdymą. Apeliantės turėjo teisę domėtis, kaip skolininkui sekasi vykdyti pagrindinę prievolę, tačiau to nedarė, buvo pasyvios, o jų pasyvumas negali būti aiškinamas kaip sudarantis pagrindą atleisti nuo laiduotojo atsakomybės. UAB „VKK Vilnius“ patvirtinimas, kad D. J. (B.) nėra laiduotoja pagal Paskolos sutartį yra teisiškai nereikšmingas, kadangi skolininkas neturi įgaliojimų atleisti laiduotoją nuo jo prievolių vykdymo kreditoriui. Kadangi skola nebuvo grąžinta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju laiduotojai neatlygintinai įsipareigojo atsakyti visa apimtimi kaip ir pagrindinis skolininkas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės D. J. (B.) ir D. B. pagal Paskolos sutartį atsako solidariai su atsakovu UAB „VKK Vilnius“.
  7. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei padarė pagrįstas ir teisingas išvadas nagrinėjamu laidavimo sutarčių galiojimo klausimu. Apeliacinių skundų argumentai teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl laidavimo sutarčių galiojimo ir solidariosios atsakovių D. J. (B.) ir D. B. atsakomybės.

15Dėl mokėjimo (pelno) palūkanų sumažinimo

  1. Apeliantės apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė nepagrįstai dideles palūkanas ir delspinigius. Pažymima, kad 12 proc. palūkanos laikytinos neproporcingai didelėmis ir sudarančiomis sąlygas ieškovei piktnaudžiauti savo teisėmis, todėl turėtų būti sumažintos iki 6 proc.
  2. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės prašomą priteisti delspinigių sumą – 34 039,59 Eur sumažino iki 1 525 Eur (priteista tik apie 4,5 proc. reikalautų delspinigių). Atsižvelgdama į delspinigių sumažinimo apimtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad dar didesnis delspinigių dydžio sumažinimas pažeistų ieškovės interesus ir būtų paneigiamas Paskolos sutartyje įtvirtinto netesybų instituto taikymo tikslas.
  3. Apeliantės D. J. (B.) ir D. B. netinkamai nurodo pagrindą, kuriuo galėtų būti mažinamos pirmosios instancijos teismo priteistos 12 proc. dydžio palūkanos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios priteistos palūkanos teismų praktikoje dar vadinamos pelno (mokėjimo) palūkanomis. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 3K-3-283-695/2016; Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga, AC-37-1). Mokėjimo (pelno) palūkanos nėra laikomos netesybomis, todėl apeliančių nurodomi netesybų mažinimo pagrindai (CK 6.73 straipsnio 2 dalis ir 6.258 straipsnio 3 dalis) nėra taikytini.
  4. Apimtis, kuria teismas turi teisę mažinti palūkanų ar netesybų dydį (tarifą) yra aktualus klausimas, nes nepagrįstai sumažinus šalių sutartas palūkanas ar netesybas kyla grėsmė, kad nukentėjusi šalis negaus to, kas jai priklauso pagal sutartį, o skolininkas nepatirs tų neigiamų padarinių, kurie skatintų vykdyti prievolę. Kaip matyti iš paskolos sutarties priedų, Unija bendradarbiavo su skolininku UAB „VKK Vilnius“ – buvo keičiami skolos mokėjimo grafikai, pratęstas skolos sutarties terminas, t. y. kreditorius bendradarbiavo su skolininku, siekiant užtikrinti tinkamą prievolės vykdymą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė UAB „VKK Vilnius“ buvo priversta kreiptis į Uniją dėl sutarties sudarymo, jog buvo verčiama sudaryti tokią sutartį, todėl atmestini apeliančių argumentai, kad sudarydama sutartį ji negalėjo derėtis dėl sutarties sąlygų. Ieškovė Paskolos sutarties sudarymo metu nebuvo vienintelė įstaiga Lietuvos Respublikos teritorijoje teikianti tokio pobūdžio paslaugas, nes kredito ar paskolų teikimo sritis nėra monopolizuota, taigi atsakovė turėjo galimybę pasirinkti kredito įstaigą ir derėtis dėl sutarties sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek skolininkė pasirašydama Paskolos sutartį, tiek apeliantės D. J. (B.) ir D. B. pasirašydamos laidavimo sutartis, suprato sutarties tekstą, prasmę bei galimas pasekmes.
  5. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ir / ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl palūkanų priteisimo ieškovės naudai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistos palūkanos yra pagrįstos ir sąžiningos, nepažeidžiančios nei vienos iš šalių interesų.

16Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

  1. Apeliacinių skundų argumentai, kad priteistinos skolos dydis turi būti mažinamas 8 689 Eur suma, t. y. UAB „VKK Vilnius“ pajumi, įneštu į Nacionalinę kredito uniją, kuris nebus atgautas dėl Unijos bankroto, yra nepagrįsti. UAB „VKK Vilnius“ buvo ne tik Unijos klientė, tačiau ir narė (t. 1, b. l. 205-206). Nacionalinė kredito unija yra bankrutavęs juridinis asmuo. Pagal Kredito unijų įstatymo 74 straipsnio 3 dalies 2 punktą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš bankrutuojančios kredito unijos teismo ar ne ginčo tvarka. Atsakovės UAB „VKK Vilnius“, kaip kooperatyvo narės, pajinis įnašas bus naudojamas Unijos bankroto procese atsiskaitymui su kreditoriais. Kadangi kredito unijos nariai dalyvauja priimant pagrindinius su unijos veikla susijusius sprendimus, kurie gali lemti ar prisidėti prie jos nemokumo, tai, remiantis bankroto procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, atsiskaitymas su jais negali būti prioritetinis ir pažeisti kitų unijos kreditorių teises. Dėl nurodytų aplinkybių UAB “VKK Vilnius” finansinis reikalavimas negali būti ginamas labiau nei kitų pajininkų, turinčių finansinį reikalavimą savo unijai.
  2. Apeliaciniais skundais taip pat keliamas reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą dėl to, kad jis, atsakovių nuomone, yra nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo motyvus, konstatuoja, kad sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, todėl atsakovių teiginiai dėl skundžiamo sprendimo nemotyvavimo yra nepagrįsti. Įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą ar aptarti kiekvieną byloje esantį įrodymą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamame sprendime paremtos byloje esančių įrodymų visetu, sprendimas yra motyvuotas, todėl šiuo pagrindu (dėl nepakankamos motyvacijos) naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai