Byla A-556-1315-09

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Galinai Lavrinovič, dalyvaujant pareiškėjo ir atsakovo Migracijos departamento atstovei Renatai Romančikienei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės saugumo departamento atstovams Ramūnui Ramanauskui, Andžejui Žukauskui, pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. atstovui advokatui Adomui Litvinskui, trečiojo suinteresuoto asmens I. B. atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui, uždarame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo ir atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. B.

2(J. B.) ir I. B. dėl Rusijos Federacijos piliečio J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. B., Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išduoti leidimą J. B. nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas ir atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) su prašymu (T 1, b. 1. 2-3) kreipėsi į teismą prašydamas priimti sprendimą išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

6Migracijos departamentas paaiškino, kad Migracijos departamento

72004 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (15-01)-7K-81 neišduoti Rusijos Federacijos piliečiui J. B. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 2 skyriaus 1 skirsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalimi, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 127 straipsnio 4 dalimi. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau - ir Valstybės saugumo departamentas)

82004 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (03)-18-159-217, 2004 m. gegužės 11 d. ir

92004 m. birželio 21 d. raštais pateikė Migracijos departamentui informaciją apie J. B. veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 2 skyriaus 1 skirsnyje įtvirtintam nacionalinio saugumo objektui - konstitucinei santvarkai.

10Pareiškėjas J. B. su skundu (T 1, b. 1. 25-32) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ ir įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

11Pareiškėjas paaiškino, kad niekada nesikėsino į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Skundžiamame sprendime minima grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui yra tik samprotavimai, kurie neturi realaus pagrindo. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 144 straipsnio nuostatų. Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 144 straipsnyje numatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios nuostatos negu šiame įstatyme, taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos. Paaiškino, kad, sprendžiant jo prašymą dėl leidimo nuolatiniam gyvenimui Lietuvos Respublikoje išdavimo, prioritetą turi 1995 m. liepos 3 d. Seimo ratifikuota Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurią Seimas ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d.

12Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (T 1, b. l. 39-41) prašė jį atmesti.

13Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, jeigu jis atitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 punktuose ir 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. Viena iš šių sąlygų – užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnyje numatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą gyventi, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamentas pateikė Migracijos departamentui išvadas apie J. B. veikas, keliančias grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, nurodė, kad J. B. veiksmai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedelio I dalies 2 skyriaus l skirsnyje įtvirtintam nacionalinio saugumo objektui – konstitucinei santvarkai. Migracijos departamentas, pakartotinai nagrinėdamas J. B. prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, įvertino faktus, išdėstytus Valstybės saugumo departamento išvadose ir patvirtinančius J. B. keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Atsakovas taip pat įvertino Valstybės saugumo departamento išvadą, kad J. B. ir šiuo metu atlieka valstybės saugumui pavojų keliančius veiksmus.

14Trečiasis suinteresuotas asmuo I. B. su pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens J. B. skundu sutiko ir prašė jo skundą patenkinti, o su pareiškėjo ir atsakovo Migracijos departamento prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

15Atsiliepime į Migracijos departamento prašymą (T 2, b. 1. 151-154) teigė, kad

161977 m. Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarė santuoką su J. B. ir nuo to laiko jos vyras nuolat gyvena šioje šalyje. Pažymėjo, kad J. B. išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos šiurkščiai pažeistų judviejų mažamečio vaiko teisę augti šeimoje. J. B. tėvai taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir jiems reikalingas sūnaus materialinis išlaikymas.

17Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas su pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens J. B. skundu nesutiko ir prašė jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18Atsiliepime į skundą (T 3, b. 1. 57-58) palaikė Migracijos departamento poziciją. Paaiškino, kad J. B. rengė planą „( - )“, kuriuo buvo siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį ir padaryti įtaką šalyje vykstantiems politiniams procesams sau palankia linkme, panaudodamas psichinę prievartą reikalavo, kad Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas paskirtų jį vienu iš savo patarėjų, J. B. taip pat siekė sumažinti Respublikos Prezidento patarėjos D. K.-G. įtaką Respublikos Prezidentui, darė spaudimą Respublikos Prezidento patarėjui A. K., reikalaudamas surinkti ir jam pateikti D. K.-G. kompromituojančią informaciją bei J. B. per tarpininkus darė įtaką oficialiems užsienio valstybės pareigūnams, kad šie diplomatinėmis priemonėmis darytų spaudimą Lietuvos Respublikos institucijoms.

19II.

20Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimu (T 5, b. l. 88-95) pareiškėjo Migracijos departamento prašymą dėl Rusijos Federacijos piliečio

21J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją atmetė; panaikino Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“; įpareigojo Migracijos departamentą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B.

22Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą metu galiojo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ originali 2004-04-30 redakcija Nr. IX-2206, kurios 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas numatė, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Pagal minimos redakcijos 127 straipsnio 4 dalį, sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais priima Migracijos departamentas, dėl užsieniečio išsiuntimo šio įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu - Vilniaus apygardos administracinis teismas, o juos įgyvendina Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba policija. Pagal šiuo metu, t. y. bylos nagrinėjimo metu galiojančią Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1401 straipsnio 1 dalį (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija), dėl šio įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ar viešajai tvarkai), 90 straipsnio 1 dalies 8 punkte (jeigu jis gyvendamas Lietuvos Respublikoje, gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai arba įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo) ir 2 dalies 4 punkte (užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo), 106 straipsnio 1 dalyje (Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisė gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti panaikinta, jeigu šio piliečio ir (ar) jo šeimos narių buvimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai) ir 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte (užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai) nurodytos užsieniečio grėsmės valstybės saugumui į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priimti sprendimą panaikinti užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos kreipiasi Valstybės saugumo departamentas. Kaip matyti iš anksčiau išdėstytų įstatyminių nuostatų, pareiškėjas Migracijos departamentas bylos nagrinėjimo eigoje neteko reikalavimo teisės, t. y. teisės kreiptis į teismą dėl Rusijos Federacijos piliečio J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, šią teisę Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1401 straipsnio 1 dalies pagrindu įgijo trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybės saugumo departamentas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsnį, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Teisminio bylos nagrinėjimo metu 2008 m. spalio 27 d. protokoline nutartimi teismas nutarė, atsižvelgiant į pasikeitusias įstatymines nuostatas, pakeisti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės saugumo departamento procesinę padėtį į pareiškėjo, įpareigojant Valstybės saugumo departamentą raštu pateikti prašymą, dėl užsieniečio išsiuntimo, išdėstant savo poziciją. Valstybės saugumo departamentas 2008 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (66)-18-394-1326 teismą informavo, kad 2006 m. gruodžio 16 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 1401 straipsnio 1 dalies redakcija atgal negalioja, todėl Migracijos departamentas yra tinkama šalis, t. y. tinkamas pareiškėjas administracinėje byloje. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymas nenumato procesinių teisių perdavimo ar perėmimo administracinėse bylose dėl užsieniečių, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, teisės gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir/ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, prasidėjusiose iki 2006 m. gruodžio 16 d. Rašte taip pat nurodoma, kad netinkamos šalies pakeitimas galimas tik pareiškėjo Migracijos departamento sutikimu, tokio sutikimo Migracijos departamentas 2008 m. spalio 27 d. posėdžio metu nepateikė. Valstybės saugumo departamento 2008 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. (66)-18-394-1326 teismas vertino kaip atsisakymą būti pareiškėju, o taip pat atsisakymą perimti Migracijos departamento reikalavimo teisę ir bylą nagrinėjo iš esmės, esant nepakeistai šalių procesinei padėčiai. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 1401 straipsnio 1 dalis - laikytina teisės norma, reglamentuojančia viešojo administravimo subjektų atatinkamas teises viešojo administravimo srityje, t. y. užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje įgyvendinimo srityje. Ši teisės norma laiko atžvilgiu taikytina pagal jos redakciją, galiojančią teisminio bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 4 str. 4 p.), todėl atsižvelgiant į tai, kad pasikeitus aktualiai Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties redakcijai, kurios pagrindu pareiškėjas Migracijos departamentas neteko, o Valstybės saugumo departamentas įgijo reikalavimo teisę, tačiau atsisakė ją realizuoti pareiškėjo statusu, Migracijos departamento prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad esant tokiai teisinei situacijai, byla šioje dalyje galėtų būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu tik tuo atveju, jei Migracijos departamentas atsisakytų savo prašyme išdėstytų reikalavimų. Teismas nurodė, kad skundą dėl Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (15-01)-7K-81 panaikinimo ir įpareigojimo jam išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje teismui pateikė ir J. B. Teismas, spręsdamas ginčą, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo įstatyme numatytą nacionalinio saugumo politikos tikslą, pagrindinius nacionalinio saugumo objektus. Teismas pažymėjo, kad saugoti konstitucinę santvarką reiškia neleisti, kad būtų kėsinamasi į Konstitucijoje nustatytus socialinius, ekonominius, politinius santykius, sudarančius asmens, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 1999-11-23 nutarimas). Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 24 straipsnio, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 126 straipsnio 4 dalies teisės normos suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra būtina nustatyti, ar J. B. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Konstitucijos 22 straipsnyje numatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Minimo straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Iš Konvencijos 8 straipsnio turinio matyti, kad yra keliami atatinkami reikalavimai valstybės institucijų teisei įstatymo pagrindu ribojant asmens teises į privatų ir šeimos gyvenimą, būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą. Teisėtas kišimasis į asmens šeimos gyvenimą leistinas tik išimtinais atvejais ir tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje. Migracijos departamentas 2004-06-29 sprendimą Nr. (15-01)-7K-81 iš esmės grindė Valstybės saugumo departamento 2004-04-01 rašte Nr. (03)-18-159-217, 2004-05-11 rašte Nr. (03-18)-215-305 ir 2004-06-21 rašte Nr.(03)-19-655RN-309RN tiesiogiai ir menamai išdėstyta informacija, t. y. administracinis aktas grindžiamas tuo, kad J. B. atliko ir toliau atlieka tam tikrus veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. IX-1380 „Dėl Seimo laikinosios komisijos kontroliuojamų prekių eksporto problemoms ir su tuo susijusiai bendrovės „Avia Baltika“ veiklai ištirti“ priedo dalį „Išvados“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-18 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-495/2005, Jungtinės Karinės Komisijos paaiškinimus, Kauno apygardos prokuratūros 1999-05-27 raštą Nr. 14-23/147-99, Generalinės prokuratūros 2000-01-24 raštą Nr. 07-06-332, 2002-10-24 raštą Nr. 8/18-02-2099, Kauno apygardos prokuratūros 2003-01-09 ir 2003-01-09 nutarimus, Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išduotą UAB „Aviabaltika“ 2008-03-28 licenciją Nr. 00049, leidžiančią verstis ginklų gamyba, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008-05-20 išduotą licenciją Nr. 000441 UAB Aviacijos kompanijai „Aviabaltika“ importuoti, įvežti, eksportuoti ir išvežti civilines pirotechnikos priemones, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-06 nutartį, priimtą apeliacine tvarka šioje byloje, įvertino anksčiau paminėtų ir Valstybės saugumo departamento raštų bei dokumentų turinį, juose minimą projektą „( - )“ ir visų telefoninių pokalbių suvestines, byloje esančią informaciją (Valstybės saugumo departamento atsiliepime) ir konstatavo, kad Migracijos departamentas ir Valstybės saugumo departamentas nepateikė prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, patvirtinančių J. B. keliamą grėsmę Lietuvos saugumui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nei Lietuvos Respublikos įstatymai, nei tarptautiniai ar poįstatyminiai teisės aktai nenumato grėsmės ir pavojingumo lygio valstybės saugumui nustatymo mechanizmo, ką patvirtino ir Valstybės saugumo departamento atstovas teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl teismas valstybės saugumui galimai keliamos grėsmės apimtis vertino visų byloje esančių įrodymų kontekste bei vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime nurodyti J. B. veiksmai, jų grėsmės pavojingumo laipsnis ir realumas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog J. B. buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti ar kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Faktas, kad J. B. padarė nusikalstamą nusižengimą, už kurį jam buvo paskirta piniginė bauda, nelaikytinas pagrindu atsisakyti išduoti leidimą jam nuolat gyventi Lietuvoje bei J. B. keliamos realios grėsmės Lietuvos saugumui nenustatyta. Kitų priežasčių, dėl kurių galėtų būti neišduotas leidimas J. B. nuolat gyventi Lietuvoje, teismas nenustatė. Teismas, spręsdamas šį ginčą ir vertindamas Migracijos departamento 2004-06-29 sprendimo Nr. (15-01)-7K-81 pagrįstumo klausimą, atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotą asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos principą, todėl, teismo manymu, yra svarbūs ir analizuotini J. B. šeimyninio gyvenimo ryšiai Lietuvoje. Europos žmogaus teisių teismas byloje Berrehab v. the Netherlands pažymėjo, kad santuokiniam vaikui nuo pat jo gimimo turi būti garantuojama teisė turėti šeimos gyvenimą. Europos žmogaus teisių teismas bylose ne kartą pažymėjo, kad vaiko ir tėvų tarpusavio ryšys taip pat saugomas pagal Konvencijos 8 straipsnį. Byloje Johansen v. Norway jis akcentavo, jog pasitenkinimo jausmas, kurį jaučia tėvai ir vaikai dėl tarpusavio ryšio bei bendravimo, yra fundamentalus šeimos gyvenimo elementas. Visos valstybių vidaus priemonės, kaip nors kliudančios šiam pasitenkinimo jausmui, laikomos kišimusi į Konvencijos 8 straipsnyje ginamą teisę. Byloje Marckx v. Belgium šis teismas taip pat konstatavo, kad Konvencijos 8 straipsnio požiūriu, sąvoka „šeimos gyvenimas“ neapsiriboja santuokos pagrindu susiformavusiomis šeimomis ir gali apimti kitus šeiminius santykius. Šeimos gyvenimas mažų mažiausiai apima ryšius tarp artimų giminaičių, pavyzdžiui, senelių santykius su anūkais, kadangi tokie giminaičiai gali užimti svarbią vietą šeimos gyvenime. Teismas bylos medžiagos pagrindu padarė išvadą, kad pareiškėjas J. B. yra integravęsis į Lietuvos visuomeninį ir socialinį gyvenimą, šeiminiai ryšiai, sietini su Lietuvos Respublika, yra pakankamai glaudūs ir stiprūs, taigi šiuo atveju atsisakymas išduoti pareiškėjui J. B. leidimą nuolat gyventi Lietuvoje nepagrįstai apribotų jo ir jo šeimos narių teises į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, būtų pažeista vaiko teisė gyventi kartu su abiem tėvais. Teismas, išanalizavęs anksčiau paminėtų teisės aktų nuostatas, šalių pasisakymus teisminio bylos nagrinėjimo metu, įvertinęs rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo Konvencijos 8 straipsnio taikymo praktika, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjo J. B. skundas yra pagrįstas, todėl Migracijos departamento 2004-06-29 sprendimas Nr. (15-01)-7K-81 naikintinas ir Migracijos departamentas įpareigotinas išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B.

23III.

24Pareiškėjas ir atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniu skundu (T 5, b. l. 102-104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir patenkinti Migracijos departamento prašymą, o J. B. skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

251. Atsižvelgdamas į Migracijos departamento bei Valstybės saugumo departamento teismui pateiktų dokumentų pobūdį ir turinį, nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo pareikšta išvada, jog Migracijos departamentas ir Valstybės saugumo departamentas nepateikė prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, patvirtinančių J. B. keliamą grėsmę Lietuvos saugumui.

262. Nei ABTĮ, nei kiti teisės aktai neįpareigoja proceso šalių pateikti prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, t. y. pateikti įrodymai neturi būti prejudicinę reikšmę turinčiais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas turėjo pats ištirti ir įvertinti Migracijos departamento ir Valstybės saugumo departamento pateiktus dokumentus J. B. grėsmės valstybės saugumui aspektu, patvirtinti arba paneigti J. B. grėsmę valstybės saugumui, o taip pat atskleisti jos pobūdį, realumą ir pavojingumo lygį. Teismas to nepadarė. Teismo sprendimas prieštarauja ABTĮ 86 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui. Teismo sprendimas yra be motyvų.

273. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

282006 m. birželio 30 d. (administracinė byla Nr. A5-1056/2006) ir 2008 m. balandžio 16 d. nutartyse (administracinė byla Nr. III-47-764/2008) suformuotus kriterijus, kuriais remiantis turi būti vertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės ir tiriami įrodymai siekiant, kad būtų priimtas teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas.

29Trečiasistysis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas apeliaciniu skundu (T 5, b. l. 105-108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo

302008 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti Migracijos departamento prašymą, o J. B. skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

311. Teismas netinkamai taikė teisės normas ir tokiais savo veiksmais pažeidė įstatymo negaliojimo atgal bei dispozityvumo principus. Teismas pakeisdamas Valstybės saugumo departamento procesinę padėtį iš trečiojo suinteresuoto asmens į pareiškėjo, visų pirma, pažeidė įstatymo negaliojimo atgal principą. Migracijos departamentas dar 2004 m. įgyvendino Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo jam suteiktą teisę, o tuo pačiu ir pareigą kreiptis į teismą, kas ir suponavo teisėtą administracinės procedūros pradžią bei jos eigą. Taip pat teismas savo iniciatyva, neišklausęs Valstybės saugumo departamento argumentų, pakeitė pastarojo procesinę padėtį, o pakeisdamas, jo nuomone, netinkamą pareiškėją tinkamu, tai padarė neprašęs ir atitinkamai negavęs pareiškėjo Migracijos departamento sutikimo

32(ABTĮ 54 str.).

332. Teismas netinkamai interpretavo byloje esančių dokumentų (įrodymų) turinį, tuo pažeisdamas geros moralės principą. Teismas netinkamai interpretavo savo 2008 m. spalio 27 d. protokolinę nutartį bei Valstybės saugumo departamento 2008 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. (66)-18-394-1326. Valstybės saugumo departamentas nėra (nebuvo) teismui pareiškęs nei žodžiu, nei raštu atsisakymo nuo pareiškėjo statuso perėmimo iš Migracijos departamento.

343. Teismas nevertino Valstybės saugumo departamento įrodymų, nenurodė argumentų, dėl kurių teismas atmeta jo įrodymus, nepasisakė dėl visų jam pateiktų įrodymų ir tokiu būdu pažeidė ABTĮ 81 straipsnio bei 87 straipsnio 4 dalies nuostatas.

354. Teismas pripažindamas, kad nei Lietuvos Respublikos įstatymai, nei tarptautiniai poįstatyminiai teisės aktai nenumato grėsmės ir pavojingumo lygio valstybės saugumui nustatymo mechanizmo, neaišku, kuo vadovaujantis pats teigia, kad „[...] J. B. veiksmai jų grėsmės pavojingumo laipsnis ir realumas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad

36J. B. buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti ar kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui“. Nei Valstybės saugumo departamento įstatyme, nei Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties nėra nuostatų, įtvirtinančių Valstybės saugumo departamento reikalavimą nustatinėti grėsmės valstybės saugumui pavojingumo lygį (laipsnį), kuris vėliau būtų sietinas su užsieniečio išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Priešingai, Valstybės saugumo departamento įstatyme numatyta, kad Valstybės saugumo departamentas turi laiku atskleisti veikas keliančias grėsmę valstybės saugumui, Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

375. J. B. veiksmus, keliančius grėsmę valstybės saugumui, atliko prieš ketverius metus, todėl šie veiksmai turėjo būti vertinami, visų pirma, retrospektyviniu, o ne dabarties ar perspektyviniu požiūriu. Tuo tarpu teismas minėtus veiksmus siejo tik su dabartimi (realumu) ir ateitimi, neįvertindamas to, kad teisės aktai nenumato grėsmės valstybės saugumui senaties termino. Teismas nenurodė, jog jam buvo pateikti įslaptinti įrodymai, nepasisakė dėl šių įrodymų, nors Valstybės saugumo departamentas tokius duomenis teismui pateikė

382008 m. lapkričio 13 d. teismo posėdyje ir supažindino teismą su jų turiniu.

39Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. atsiliepimu į Migracijos departamento apeliacinį skundą (T 5, b. l. 113-118) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Migracijos departamento apeliacinį skundą atmesti.

40J. B. nurodo, kad Migracijos departamentas teismo sprendimą skundžia nenurodydamas juridinio pagrindo. Apeliaciniame skunde atkartoti apelianto teiginiai, kurie buvo nurodyti prašyme teismui išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos. Apelianto pastabos, kad teismui buvo pateikta pakankamai dokumentų, patvirtinančių atstovaujamojo keliamą grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, ir kurių, neva, teismas netyrė ir nevertino, prieštarauja skundžiamame sprendime išdėstytoms teismo išvadoms. Skundžiamame sprendime teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir nenukrypdamas nuo procesinės teisės reikalavimų tinkamai taikė materialinės teisės normas.

41Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į Migracijos departamento apeliacinį skundą (T 5, b. l. 121) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. patenkinti Migracijos departamento prašymą, o J. B. skundą atmesti.

42Valstybės saugumo departamentas nurodo, kad sutinka su Migracijos departamento apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (reikalavimais).

43Trečiasis suinteresuotas asmuo I. B. atsiliepimu į Migracijos departamento apeliacinį skundą (T 5, b. l. 125-129) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo ir atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą atmesti.

44I. B. nurodo, kad Migracijos departamento apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nemotyvuotas. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertinus įrodymus. Migracijos departamento apeliacinio skundo motyvai dėl jos sutuoktinio J. B. keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra visiškai nepagrįsti, paneigti byloje esančia medžiaga.

45J. B. ir I. B. atsiliepimu į Valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą (T 5, b. l. 130-141) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

46J. B. ir I. B. nurodo, kad Valstybės saugumo departamento apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nemotyvuotas. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertinus įrodymus. Apeliantas skunde nenurodo, jog egzistuotų kuris nors iš ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje išvardintų pagrindų, kadangi tokių procesinės teisės taikymo pažeidimų pirmosios instancijos teismas nepadarė. Visi apelianto motyvai ir argumentai dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. protokolinės nutarties pakeisti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės saugumo departamento padėtį į pareiškėjo neturi teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal tokią šalių procesinę padėtį, kokios pageidavo (ir apeliaciniame skunde pageidauja) trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas. Reikšminga šiuo aspektu yra ir tai, jog apeliantas klaidingai teigia, esą Migracijos departamentas nėra davęs sutikimo, jog jo procesinė padėtis būtų pakeista. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apelianto skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė tiek ABTĮ 4 straipsnio 4 dalį, tiek ir ABTĮ 54 straipsnį bei LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1401 straipsnio 1 dalį. Pažymi, jog administracinės kompetencijos teismai nėra viešojo administravimo institucijos, vykdančios administravimo funkcijas viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-601/2008), taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo ir neprivalėjo atlikti tų funkcijų, kurios Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu, Valstybės saugumo departamento įstatymo 8 straipsniu bei LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1401 straipsnio 1 dalimi suteiktos Valstybės saugumo departamentui. Pažymi, jog administracinės teisenos požiūriu, proceso teisės pažeidimai, turintys reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimams panaikinti, yra išvardinti jau minėtoje ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir tokių pagrindų, kaip geros moralės ar dispozityvumo principų pažeidimai, įstatymas nenurodo. Dispozityvumo principas, kaip civilinio proceso principas, administraciniame procese galėtų būti taikomas tik pagal ABTĮ 1 straipsnio 2 dalį, t. y. tuo atveju, jeigu ABTĮ būtų tiesiogiai nurodytas ir tokio civilinio proceso principo taikymas. Proceso šalių teisės yra nurodytos ABTĮ 53 straipsnio 2 dalyje; apeliantas nenurodo, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs kurią nors iš šių teisių. Geros moralės principas, kurį, apelianto teigimu, pažeidė pirmosios instancijos teismas, taip pat negalėjo būti pažeistas, kadangi nei ABTĮ, nei administracinių teismų praktika tokio procesinio principo nenurodo, juo labiau, savo procesinėje veikloje, sprendžiant bylą bei priimant sprendimą, pirmosios instancijos teismas nei gerai moralei, nei teismo (teisėjų) etikai nenusižengė. Nepagrįsti ir nemotyvuoti yra apeliacinio skundo argumentai, esą Vilniaus apygardos administracinis teismas nevertino Valstybės saugumo departamento įrodymų. Esminė aplinkybė yra ta, kad nei Migracijos departamentas, nei Valstybės saugumo departamentas administracinės bylos nagrinėjimo metu nepateikė tokių naujų duomenų, kurie įrodytų J. B., kurį siekiama išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, tariamai keliamas grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

47J. B. buvimas Lietuvos Respublikoje niekuomet nekėlė ir negali kelti jokių grėsmių nacionaliniam saugumui, o apelianto siūlomas aiškinimas yra sukoncentruotas į retrospektyvinį nubaudimą, kas yra uždrausta Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalimi bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 4 straipsniu ,,Teisė nebūti dukart teisiamam ar nuteistam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą“. Pažymi, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teisė nebūti du kartus nuteistam ar nubaustam už tą pačią veiką apima taip pat ir teisę nebūti pakartotinai persekiojamam už tą pačią veiką (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Lauko prieš Slovakiją, Janosevic prieš Švediją, Ezeh ir Connors prieš Jungtinę Karalystę, Gradinger prieš Austriją, Franz Fischer prieš Austriją, Sailer prieš Austriją). Kadangi teismas nėra įstatymų ar kitų teisės aktų leidėjas, juo labiau nėra institucija, turinti įgyvendinti funkcijas, įstatymu suteiktas Valstybės saugumo departamentui, grėsmių ar pavojingumo lygio nustatymo metodikos nebuvimas įpareigoja teismą spręsti tokios grėsmės ar pavojingumo lygio nustatymą pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taisykles.

48Pareiškėjas ir atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į Valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą (T 5, b. l. 142-143) nurodo, kad sutinka su Valstybės saugumo departamento apeliacinio skundo reikalavimais bei juos pagrindžiančiais motyvais.

49Teisėjų kolegija

konstatuoja:

50IV.

51Sujungtoje į vieną administracinėje byloje yra keletas reikalavimų: 1) Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su prašymu (T 1, b. 1. 2-3), registruotu 2004 m. birželio 30 d., kreipėsi į teismą prašydamas priimti sprendimą išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; 2) J. B. su skundu (T 1, b. 1. 25-32) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento

522004 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

53Siekiant aiškumo bei nuoseklumo kiekvienu iš išvardintų reikalavimų atžvilgiu pasisakytina atskirai.

54Dėl Migracijos departamento 2004 m. birželio 30 d. prašymo teismui priimti sprendimą išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

55Migracijos departamentas 2004 m. birželio 29 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B. ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau ir – Įstatymas) inter alia 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu (užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai) bei 127 straipsnio 4 dalimi kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl sprendimo išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos priėmimo. Tuo metu galiojusi (2004 m. birželio 29 d. sprendimo priėmimo ir kreipimosi į teismą metu) Įstatymo 127 straipsnio 4 dalies redakcija numatė, kad sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais priima Migracijos departamentas, dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu - Vilniaus apygardos administracinis teismas, o juos įgyvendina Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba policija. Kadangi, kaip jau minėta, Migracijos departamentas buvo konstatavęs Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą pagrindą, pagal galiojusį teisinę reglamentavimą turėjo kreiptis į teismą dėl J. B. išsiuntimo, kas ir buvo padaryta.

56Priimant skundžiamą sprendimą jo motyvuojamoje dalyje teisingai pažymėta, kad pasikeitė tvarka dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Nuo 2006 m. gruodžio 16 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija. Įstatymo 1401 straipsnio 1 dalyje buvo pasisakyta, kad dėl šio Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 90 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 2 dalies 4 punkte, 106 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte (užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai) nurodytos užsieniečio grėsmės valstybės saugumui į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priimti sprendimą panaikinti užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos kreipiasi Valstybės saugumo departamentas.

57Tiek nauja Įstatymo redakcija įsigaliojusi nuo 2006 m. gruodžio 15 d., tiek Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl užsieniečių teisinės padėties" įgyvendinimo įstatymas, įsigaliojęs 2004 m. balandžio 30 d., neaptarė tos situacijos, kaip turėtų būti sprendžiamas klausimas, kai prašymas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos buvo paduotas Migracijos departamento Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir teismine tvarka nėra išspręstas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1401 straipsnio 1 dalis - laikytina teisės norma, reglamentuojančia viešojo administravimo subjektų atatinkamas teises viešojo administravimo srityje <...>. Ši teisės norma laiko atžvilgiu taikytina pagal jos redakciją, galiojančią teisminio bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 4 str. 4 p.), todėl atsižvelgiant į tai, kad pasikeitus aktualiai Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties redakcijai, kurios pagrindu pareiškėjas Migracijos departamentas neteko, o Valstybės saugumo departamentas įgijo reikalavimo teisę, tačiau atsisakė ją realizuoti pareiškėjo statusu, Migracijos departamento“ prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

58Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pozicija nėra teisiškai pagrįsta.

59Pagal paminėtą pirmosios instancijos teismo ABTĮ 4 straipsnio 4 dalies taisyklę ji nukreipta į administracinių bylų procesą, t.y. į tai, kokių procesinio pobūdžio taisyklių laiko atžvilgiu turi laikytis teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą. Ši teisės norma neapibrėžia viešojo administravimo sistemos subjektų kompetencijos. Siekiant išspręsti netinkamos šalies pakeitimo, procesinių teisių perėmimo klausimus turi būti vadovaujamasi teisės normomis, įtvirtintomis Administracinių bylų teisenos įstatyme ir galiojusiomis bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu (ABTĮ 4 str. 4 d.). Vilniaus apygardos administraciniam teismui sprendžiant dėl Valstybės saugumo departamento įtraukimo į bylos nagrinėjimą pareiškėjo statusu bei priimant skundžiamą 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą netinkamos šalies pakeitimą apibrėžė ABTĮ 54 straipsnis. Jame nurodoma, kad, jei teismas nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Cituota teisės norma leidžia teigti, kad šalies pakeitimas galimas tik tuo atveju, kai, visų pirma, teismas nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, antra, pakeitimas galimas tik esant pareiškėjo sutikimui. Šios dvi sąlygos tarpusavyje, interpretuojant aptariamą teisės normą, organiškai susijusios. Vienos iš jų nebuvimas paneigia teisę taikyti ABTĮ 54 straipsnyje išdėstytą taisyklę.

60Kaip matyti iš tikrinamos administracinės bylos medžiagos pirmosios instancijos teismui nekilo jokių abejonių dėl pareiškėjo Migracijos departamento tinkamumo paduodant 2004 m. birželio 30 d. prašymą dėl J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Byla buvo pradėta nagrinėti iš esmės. Teisėjų kolegijos nuomone, tais atvejais, kai įstatymų leidėjas perskirsto viešojo administravimo sistemos subjektų kompetenciją, vienas funkcijas perduodamas kitam, jas atimdamas iš kito, administracinis teismas neturi teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti jau pradėtą tirti skundą (prašymą) ar jį atmesti, vien aptariamu pagrindu, jei teisės aktais nėra numatyta kitaip. Priešingu atveju galima situacija, kai pradėtas bylos nagrinėjimas teisme nėra baigiamas dėl viešojo administravimo sistemos subjektų tarpusavio ryšio bei supratimo nebuvimo, o atitinkamas asmuo išvengia galimai neigiamų pasekmių ar pareigų, nukreiptų į visuomenės gėrių užtikrinimą.

61Kita vertus, jei jau teismas sprendė netinkamos šalies pakeitimo klausimą, tai turėjo nuosekliai laikytis ABTĮ 54 straipsnio reikalavimų ir sutikimo klausti ne tiek Valstybės saugumo departamento dėl jo įtraukimo į procesą pareiškėju, kiek Migracijos departamento, kaip pareiškėjo dalyvaujančio byloje nuo pat prašymo padavimo momento. Tačiau šių nuostatų nepaisyta. Padarytas procesinės teisės normos aiškinimo bei taikymo pažeidimas, nulėmė nesilaikymą ir kitos Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos taisyklės – išnagrinėti visus byloje pareikštus reikalavimus.

62Pirmosios instancijos teismas atmetęs Migracijos departamento prašymą priimti sprendimą išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją dėl Valstybės saugumo departamento atsisakymo įstoti į procesą pareiškėjo statusu, nepateikus naujo (kito) prašymo priimti sprendimą išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, pačio prašymo iš esmės nenagrinėjo, ir taip expressis verbis pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

63Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą.

64Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai šią bylą yra žinoma bei suprantama, jog iškeltų reikalavimų nagrinėjimas teisme yra prasidėjęs 2004 m. birželio 30 d. ir dar vienas grąžinimas bylą nagrinėti iš naujo gali tarnauti prielaidai apeliuoti į tarptautinį teismą dėl galimo per ilgo bylos nagrinėjimo teisme. Tačiau vis dėl to būtina įvertinti ir tai, kad padarytas procesinės teisės pažeidimas visiškai eliminavo vieno iš byloje esančių reikalavimų išnagrinėjimą. Prisiėmęs šią pareigą Vyriausiasis administracinis teismas pateiktų procesinį netikėtumą (staigmeną) apeliacinį skundą padavusiems proceso dalyviams, užkirstų kelią pasinaudoti teise į apeliaciją reikalavimo atžvilgiu, kuris išnagrinėtas iš karto ir neskundžiamai. Be to, būtina atkreipti dėmesį ir tai, jog Vyriausiasis Administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus (ABTĮ 20 str. 3 d.). Pasisakęs reikalavimo atžvilgiu, kuris iš esmės nebuvo išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme, suformuotų netinkamą teismo praktikos pavyzdį, suteikiantį galimybę pirmosios instancijos teismui galimai nagrinėti ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

65Suvokdamas kylančias grėsmes dėl įvairių priežasčių užsitęsusio bylos nagrinėjimo Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėdamas bylą iš naujo turėtų imtis ypatingų administravimo ir procesinio pobūdžio priemonių dėl kuo spartesnio šios bylos išnagrinėjimo. Toleruotinas bei priimtinas bylos išnagrinėjimo terminas, turėtų būti toks, koks numatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 65 straipsnio 2 dalyje, o esant būtinybei, ne ilgesnis, kaip apibrėžtas to paties straipsnio 3 dalyje.

66Dėl J. B. reikalavimų panaikinti Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

67Migracijos departamentas priėmė 2004 m. birželio 29 d. sprendimą tuo pagrindu, kad J. B. buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p.). Toks verdiktas grįstas Valstybės saugumo departamento pateikta medžiaga, pagal kurią grėsmė kyla (kilo) Lietuvos Respublikos saugumui dėl:

681) J. B. rengiamų planų, kuriais buvo (ir yra) siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje;

692) dėl reikalavimo išrinkto Lietuvos Respublikos Prezidento vykdyti įsipareigojimus

70J. B., tuo tikslu naudojant šantažą bei grasinimus perduoti priešiškoms tarnyboms Lietuvos Respublikos Prezidentą kompromituojančią informaciją;

713) dėl rengiamų ir įgyvendinimų Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo bei jos įtakos Lietuvos Respublikos Prezidentui eliminavimo planų;

724) dėl J. B. siuntimo ir ruošimosi siųsti karinės ir dvigubos paskirties sraigtasparnių detalių į Sudano Respubliką, t.y. į valstybę, kuriai taikomas tarptautinis prekybos tokios paskirties prekėmis embargo režimas (T 1, b.l. 9-11).

73Vilniaus apygardos administracinis teismas, siekdamas priimti objektyvų sprendimą teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra būtina nustatyti ir, ar J. B. buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, tačiau turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad skundžiamas 2004 m. birželio 29 d. sprendimas. Tai reiškia, jog vertinimas, visų pirma, turėjo būti atliktas dėl pagrindų, kuriais atsisakyta išduoti J. B. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t.y. turėjo būti atliktas retrospektyvinis vertinimas. Pasisakyti, ar skundžiamame sprendime nurodyti atsisakymo išduoti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindai yra patvirtinti faktiniais duomenimis, ar tie duomenys gali būti įrodymais, turint omenyje ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies nuostatą bei atsižvelgiant į Vyriausiojo administracinio teismo praktiką, o taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl slaptų įrodymų vertinimo. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimą teigtina, kad išvardintų pagrindų analizavimas nebuvo atliktas. 2008 m. lapkričio 24 d. pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta argumentacija, ta apimtimi kuri liečia įslaptintą medžiagą, yra pernelyg abstrakti neatitinkanti įstatymų leidėjo reikalavimų pateikti aiškius bei konkrečius teismo sprendimo teisinius argumentus. Iš jos nėra galimybės spręsti, ar teismui pateikti slapti įrodymai, susiję su Migracijos departamento teisės akte išvardintais atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindais, nėra pakankami palikti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą nepakeistą. Jei tokių įrodymų nebuvo pateikta apskritai, teisėjų kolegijos nuomone, taip ir turėjo būti pažymėta arba fiksuota, kaip pažymėta, jog atitinkami faktiniai duomenys yra, bet jų neužtenka pagrįsti pagrindų, suponavusių atsisakymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymų leidėjas Administracinių bylų teisenos įstatyme, reglamentavęs įrodymų institutą nesuteikė nei vienam iš įrodymų prioriteto kitų įrodymų atžvilgiu. Teismo motyvacija, jog Migracijos departamentas ir Valstybės saugumo departamentas nepateikė prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, patvirtinančių J. B. keliamą grėsmę, nėra visiškai suprantama. Nekyla abejonių dėl to, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 58 str. 2 d.). Tačiau toks faktas ar faktai turi būti vertinami kitų įrodymų kontekste, t.y. turi būti vertinama visa surinktų ir byloje esančių įrodymų visuma (ABTĮ 57 str. 6 d.), o ne lemianti reikšmė teikiama tik atitinkamoms aplinkybėms. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Valstybės saugumo departamento pateikti slapti įrodymai, tiek kiek tai leidžia įstatymų leidėjas, pirmosios instancijos teismo liko neįvertinti. Kita vertus, darytina išvada, jog nebuvo atliktas ir kitų byloje surinktų faktinių duomenų vertinimas tikrinant skundžiamą Migracijos departamento sprendimą. Išvardinimas dokumentų pavadinimų (Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. IX-1380 „Dėl Seimo laikinosios komisijos kontroliuojamų prekių eksporto problemoms ir su tuo susijusiai bendrovės „Avia Baltika“ veiklai ištirti“ priedo dalis „Išvados“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

742005 m. spalio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-495/2005, Kauno apygardos prokuratūros 1999 m. gegužės 27 d. raštas Nr. 14-23/147-99, Generalinės prokuratūros 2000 m. sausio 24 d. raštas Nr. 07-06-332, 2002 m. spalio 24 d. raštas Nr. 8/18-02-2099, Kauno apygardos prokuratūros 2003 m. sausio 9 d. nutarimai, Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išduota UAB „Aviabaltika“ 2008 m. kovo 28 d. licencija Nr. ( - ), leidžianti verstis ginklų gamyba, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008 m. gegužės 20 d. išduota licencija

75Nr. ( - ) UAB Aviacijos kompanijai „Aviabaltika“ importuoti, įvežti, eksportuoti ir išvežti civilines pirotechnikos priemones) ir pateikimas šių dokumentų pagrindu, pastarųjų neanalizuojant, apibendrintos išvados lemia teiginį, jog nėra motyvų, kodėl daroma tokia išvada. Tai esminis trūkumas patenkantis į Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto reguliuojamą sritį.

76Sutiktina, kad antrojo reikalavimo nagrinėjimas vyko, tačiau tik ta apimtimi, kuri liečia Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą teisę, bet pats skundžiamo teisės akto esminis vertinimas neatliktas.

77Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime nieko nepasisakyta dėl to, ar

782003 m. gruodžio 30 d. Konstitucinio Teismo nutarime (Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. B., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straispnio 1 daliai) nustatytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės nagrinėjant aptariamą reikalavimą. Antai, šiame nutarime buvo konstatuota, kad „2003 m. kovo 17 d. Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius M. L. Respublikos Prezidentą

79R. Paksą informavo, kad, J. B. teigimu, jeigu R. Paksas nevykdys J. B. duotų pažadų, J. B. paskleis R. Paksui nepalankią, jį kompromituojančią informaciją (liudytojo M. L. parodymai)“. Taip pat pažymėjo, jog „Seimo laikinoji komisija kontroliuojamų prekių eksporto problemoms ir su tuo susijusiai bendrovės "Avia Baltika" veiklai ištirti, ištyrusi uždarosios akcinės bendrovės aviacijos kompanijos "Avia Baltika" veiklą, nustatė, kad uždaroji akcinė bendrovė aviacijos kompanija "Avia Baltika" (vadovaujama J. B.) 2001 m. išvežė į Sudaną be licencijos sraigtasparnį "Mi-8T". Komisija konstatavo, kad "veiksmai, kai 2001 m. į Sudaną buvo išvežtas sraigtasparnis Mi-8T, nepažeidė tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos įstatymų, tačiau neatitiko Europos Sąjungos embargo nuostatų ir JTO taikomų sankcijų" (Seimo laikinosios komisijos kontroliuojamų prekių eksporto problemoms ir su tuo susijusiai bendrovės "Avia Baltika" veiklai ištirti apibendrinti tyrimo duomenys ir išvados)“. Įvardintos ir kitos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, galėjusios turėti reikšmės priimant sprendimą.

80Vertintinos ir Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nustatytos aplinkybės.

81Išvardinti trūkumai apeliacinės instancijos teismui neleidžia Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka patikrinti ir visapusiškai įvertinti 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą, kuriuo apsispręsta tenkinti J. B. skundą. Padarius prielaidą bei pripažinus, jog

822004 m. birželio 29 d. sprendimas priimtas J. B. atžvilgiu retrospektyviniu požiūriu vis dėl to buvo teisėtas bei pagrįstas, teismas nagrinėdamas bylą turėjo vertinti ir išsiuntimo galimybę Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje garantuojamos teisės plotmėje, o taip pat ir kitų aplinkybių kontekste (Konstitucinio Teismo

832003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatuota, kad nuo 1991 m. J. B. vadovaujamos įmonės sumokėjo per 17 mln. mokesčių į Lietuvos biudžetą, dar apie 6 mln. skyrė labdarai, padėjo organizuoti įvairius renginius; nuo 1999 m. sukurta daugiau nei 200 darbo vietų, dar apie 600 dirba įmonėse, aptarnaujančiose ar glaudžiai susijusiose su J. B. įmone). Tai turėtų būti daroma ir praėjus daugiau kaip penkeriems metams po atsisakymo išduoti leidimą nuolatos gyventi Lietuvos Respublikoje.

84Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismui pačiam vertinant tuos faktinius duomenis, kurie patvirtinta ar paneigia 2004 m. birželio 29 d. sprendime išvardintus neigiamo sprendimo J. B. atžvilgiu priėmimo pagrindus, būtų pažeista atitinkamos proceso šalies teisė į apeliaciją, kas lemtų, jau pirmiau minėtą teisę bent kartą apskųsti teismo sprendimą aukštesniam teismui pažeidimą, turint omenyje administracinių teismų sistemą.

85Taigi dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti. Byla perduotina Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

86Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

87Migracijos departamento ir Valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

88Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

89Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. (J. B.) ir I. B. dėl Rusijos... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas ir atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos... 6. Migracijos departamentas paaiškino, kad Migracijos departamento... 7. 2004 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (15-01)-7K-81 neišduoti Rusijos... 8. 2004 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (03)-18-159-217, 2004 m. gegužės 11 d. ir... 9. 2004 m. birželio 21 d. raštais pateikė Migracijos departamentui informaciją... 10. Pareiškėjas J. B. su skundu (T 1, b. 1. 25-32) kreipėsi... 11. Pareiškėjas paaiškino, kad niekada nesikėsino į Lietuvos Respublikos... 12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (T 1, b.... 13. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal įstatymo „Dėl užsieniečių... 14. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. B. su pareiškėjo ir... 15. Atsiliepime į Migracijos departamento prašymą (T 2, b. 1. 151-154) teigė,... 16. 1977 m. Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarė santuoką su 17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas su... 18. Atsiliepime į skundą (T 3, b. 1. 57-58) palaikė Migracijos departamento... 19. II.... 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimu... 21. J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos... 22. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento kreipimosi į Vilniaus... 23. III.... 24. Pareiškėjas ir atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniu skundu (T 5, b.... 25. 1. Atsižvelgdamas į Migracijos departamento bei Valstybės saugumo... 26. 2. Nei ABTĮ, nei kiti teisės aktai neįpareigoja proceso šalių pateikti... 27. 3. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 28. 2006 m. birželio 30 d. (administracinė byla Nr. A5-1056/2006) ir 2008 m.... 29. Trečiasistysis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas... 30. 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti... 31. 1. Teismas netinkamai taikė teisės normas ir tokiais savo veiksmais pažeidė... 32. (ABTĮ 54 str.).... 33. 2. Teismas netinkamai interpretavo byloje esančių dokumentų (įrodymų)... 34. 3. Teismas nevertino Valstybės saugumo departamento įrodymų, nenurodė... 35. 4. Teismas pripažindamas, kad nei Lietuvos Respublikos įstatymai, nei... 36. J. B. buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti ar kelia... 37. 5. J. B. veiksmus, keliančius grėsmę valstybės... 38. 2008 m. lapkričio 13 d. teismo posėdyje ir supažindino teismą su jų... 39. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. B.... 40. J. B. nurodo, kad Migracijos departamentas teismo... 41. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į... 42. Valstybės saugumo departamentas nurodo, kad sutinka su Migracijos departamento... 43. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. B. atsiliepimu į... 44. I. B. nurodo, kad Migracijos departamento apeliacinis... 45. J. B. ir I. B. atsiliepimu į... 46. J. B. ir I. B. nurodo, kad Valstybės... 47. J. B. buvimas Lietuvos Respublikoje niekuomet nekėlė ir... 48. Pareiškėjas ir atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į Valstybės... 49. Teisėjų kolegija... 50. IV.... 51. Sujungtoje į vieną administracinėje byloje yra keletas reikalavimų: 1)... 52. 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat... 53. Siekiant aiškumo bei nuoseklumo kiekvienu iš išvardintų reikalavimų... 54. Dėl Migracijos departamento 2004 m. birželio 30 d. prašymo teismui priimti... 55. Migracijos departamentas 2004 m. birželio 29 d. sprendimu atsisakė išduoti... 56. Priimant skundžiamą sprendimą jo motyvuojamoje dalyje teisingai pažymėta,... 57. Tiek nauja Įstatymo redakcija įsigaliojusi nuo 2006 m. gruodžio 15 d., tiek... 58. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pozicija nėra teisiškai pagrįsta.... 59. Pagal paminėtą pirmosios instancijos teismo ABTĮ 4 straipsnio 4 dalies... 60. Kaip matyti iš tikrinamos administracinės bylos medžiagos pirmosios... 61. Kita vertus, jei jau teismas sprendė netinkamos šalies pakeitimo klausimą,... 62. Pirmosios instancijos teismas atmetęs Migracijos departamento prašymą... 63. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad... 64. Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai šią bylą yra žinoma bei suprantama,... 65. Suvokdamas kylančias grėsmes dėl įvairių priežasčių užsitęsusio bylos... 66. Dėl J. B. reikalavimų panaikinti Migracijos... 67. Migracijos departamentas priėmė 2004 m. birželio 29 d. sprendimą tuo... 68. 1) J. B. rengiamų planų, kuriais buvo (ir yra) siekiama... 69. 2) dėl reikalavimo išrinkto Lietuvos Respublikos Prezidento vykdyti... 70. J. B., tuo tikslu naudojant šantažą bei grasinimus... 71. 3) dėl rengiamų ir įgyvendinimų Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos... 72. 4) dėl J. B. siuntimo ir ruošimosi siųsti karinės ir... 73. Vilniaus apygardos administracinis teismas, siekdamas priimti objektyvų... 74. 2005 m. spalio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-495/2005, Kauno... 75. Nr. ( - ) UAB Aviacijos kompanijai „Aviabaltika“ importuoti, įvežti,... 76. Sutiktina, kad antrojo reikalavimo nagrinėjimas vyko, tačiau tik ta apimtimi,... 77. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime nieko nepasisakyta dėl to, ar... 78. 2003 m. gruodžio 30 d. Konstitucinio Teismo nutarime (Dėl Lietuvos... 79. R. Paksą informavo, kad, J. B. teigimu, jeigu R. Paksas... 80. Vertintinos ir Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje „Dėl... 81. Išvardinti trūkumai apeliacinės instancijos teismui neleidžia... 82. 2004 m. birželio 29 d. sprendimas priimtas J. B.... 83. 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatuota, kad nuo 1991 m. 84. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo... 85. Taigi dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo... 86. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 87. Migracijos departamento ir Valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus... 88. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą... 89. Nutartis neskundžiama....