Byla P-75-438/2015
Dėl įsakymų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas” prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje A492-2829/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas” skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“, uždarosios akcinės bendrovės „Ardynas“ ir „Sweco Lietuva“) dėl įsakymų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ferteksos transportas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymus Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1093, 12 VĮ-(14.12.2)-1094 ir 12 VĮ-(14.12.2)-1095 (toliau – ir skundžiami įsakymai, Įsakymai).

5Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys ( - ) (kadastro Nr. ( - ), plotas – 2,0 ha; kadastro Nr. ( - ), plotas – 4,9962 ha ir kadastro Nr. ( - ), plotas – 2,8006 ha) (toliau – ir Žemės sklypai). Paaiškino, kad skundžiamais įsakymais atsakovas pareiškėjo Žemės sklypams nepagrįstai nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Pažymėjo, kad Žemės sklypams skundžiamais įsakymais servitutai nustatyti gavus trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Klaipėdos nafta“ prašymą, kuris grindžiamas tuo, jog servitutai suprojektuoti Suskystintų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiajame plane (toliau – ir Specialusis planas), patvirtintame Lietuvos Respublikos Energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130. Manė, kad administraciniais aktais Žemės sklypams servitutai nustatyti neteisėtai, nes Specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas prie bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklų. Nurodė, kad SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalingi privačios žemės sklypai, nesusitarus dėl jų naudojimo su žemės savininku, turi būti išperkami, o jau po to šiuose, tapusiuose valstybiniais, sklypuose gali būti nustatomi servitutai. Teigė, kad skundžiami įsakymai neteisėti ir dėl to, kad infrastruktūros objektų statyba žemės ūkio paskirties sklypuose negalima. Nurodė, kad skundžiamuose įsakymuose nėra aiškiai apibrėžtas servitutų turinys, todėl nėra galimybės įsitikinti, ar servituto turėtojo teisės netampa didesnės už žemės savininko teises. Mano, kad atsakovas privalėjo nustatyti servitutus plote ne po 25 m abipus dujotiekio vamzdžio ašies, bet visame specialiųjų sąlygų taikymo plote, kuris yra žymiai didesnis. Teigė, kad pareiškėjo nuosavybės teisės į žemės sklypus suvaržymai yra tokios apimties, kad jie paneigia pačią nuosavybės teisės esmę – juos nustačius nuosavybės teisė iš esmės nebegali būti įgyvendinama. Pažymėjo, kad skundžiamų įsakymų 2.3 punktais atsakovas nustatė pareiškėjo prievolę tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, tačiau mano, jog žemės sklypo tinkamo naudojimo ir priežiūros pareiga įsakymais turėjo būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininkui – trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Klaipėdos nafta“. Manė, kad skundžiami įsakymai nepagrįsti ir dėl to, kad pareiškėjo nuostolių apskaičiavimas atliktas vadovaujantis teisės aktu – metodika, aiškiai prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir net taikant šio akto reikalavimus, mokėtina pareiškėjui kompensacija apskaičiuota neteisingai. Prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti šio akto nuostatų atitiktį Konstitucijai.

6Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė, kad su šiuo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

7Atsakovas nurodė, kad SGD terminalo jungiamojo dujotiekio statybos teisei privačiuose žemės sklypuose realizuoti nustatomi servitutai sandoriu su žemės sklypo savininku, o nepavykus susitarti – administraciniu aktu po Specialiojo plano patvirtinimo. Konkretus servituto dydis ir vieta, taip pat reikalinga SGD terminalo infrastruktūra suprojektuota Specialiajame plane. Paaiškino, kad siekiant sklandžios žemėtvarkos sureguliavimo procedūros, buvo vykdomos derybos su žemės sklypų savininkais dėl servitutų nustatymo. Buvo nustatyti žemės sklypai, kuriems servitutai gali būti nustatomi administraciniu aktu. Nurodė, kad privačios žemės sklypams, kai jų savininkai nesutinka su servituto nustatymu, servitutas gali būti nustatomas administraciniu aktu bei sumokama kompensacija, apskaičiuota pagal specialiąją Vyriausybės nustatytą metodiką. Tarnybai nustatant servitutus administraciniu aktu, teisės aktai neįtvirtina pareigos ar teisės nagrinėti servituto būtinumo ir tikslingumo klausimo, nes tai sprendė teritorijų planavimo dokumentas – Specialusis planas. SGD tiekimo objektai ir juos valdančios įmonės tenkina ypatingas visuomenės reikmes, todėl ši ūkinė veikla grindžiama viešuoju interesu, o tai pateisina nekilnojamojo daikto, naudojamo SGD perdavimo ir (ar) skirstymo įrenginiams, nuosavybės teisės ribojimus. Teigė, kad servitutų ribos sutampa su tiesiamo dujotiekio apsaugos zonos ribomis, todėl apribojimus naudotis žemės sklypais toje dalyje, kurioje nustatytas servitutas, nustato teisės aktai ir Specialusis planas, o ne skundžiami įsakymai. Nurodė, kad pareiškėjo pareiga išlaikyti žemės sklypą nėra siejama su jo galimybėmis naudotis teise tiesti, aptarnauti ar naudoti aukšto slėgio dujotiekį, kadangi tokios teisės jam skundžiamais įsakymais nėra suteikiamos, tačiau pareiškėjas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais. Paaiškino, kad nuostolius dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto apskaičiuoja teritorijų planavimo dokumento, kuriame projektuojamas žemės servitutas, rengėjas. Nenustatyta, jog kompensacija pareiškėjui būtų apskaičiuota nesilaikant teisės aktų, todėl priėmė skundžiamus įsakymus. Nurodė, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimu nurodė, kad su šiuo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

9Teigė, kad SGD terminalas su dujų jungtimi yra nacionalinis, visos valstybės piliečiams bei ekonomikai svarbus objektas, todėl negali būti traktuojamas kaip vieno ūkio subjekto valdomas ir tik tam subjektui ekonominę naudą duodantis objektas. SGD terminalo jungiamasis dujotiekis yra priskirtinas bendro naudojimo inžinerinėms komunikacijoms, kurioms servitutas, be kitų būdų, gali būti nustatomas administraciniu aktu. Teigė, kad nėra pagrįstų motyvų, kodėl servitutas turėtų apimti didesnę teritoriją nei apsaugos zona magistralinio dujotiekio atkarpose, kuriose nėra įrengtos uždarymo įtaisų aikštelės. Manė, kad pareiškėjo argumentai, jog servitutas tiesti antžemines komunikacijas, kai pats magistralinis dujotiekis bus tiesiamas tik po žeme, yra nustatytas nepagrįstai, prieštarauja galiojančioms teisės normoms. Teigė, kad apskaičiuodamas žemės savininkų nuostolius laikėsi visų teisės aktų reikalavimų, siekdamas maksimaliai teisingai įvertinti galimus žemės savininkų nuotolius.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

11AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimą į pareiškėjo skundą iš esmės grindė analogiškais motyvais kaip ir atsakovas, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose į pareiškėjo skundą. Be to, nurodė, kad prieš rengiant Specialųjį planą, buvo įvertinta ir žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams alternatyva, tačiau šio nuosavybės paėmimo būdo buvo atsisakyta, kaip labiau ribojančio ir varžančio savininkų teises. Paaiškino, kad paėmus žemės sklypą visuomenės poreikiams, būtų išperkama tik dalis sklypo reikalinga dujotiekio statybai, aptarnavimui ir naudojimui, o ne visas sklypas, be to, išpirktame sklype būtų negalima bet kokia pareiškėjo ūkinė veikla, tuo tarpu nustačius servitutus ūkinė ir tam tikra kita veikla yra galimos, taip mažiau ribojant savininkų interesus. Taip pat teigė, kad nagrinėjamu atveju servitutai nustatyti Specialiojo plano pagrindu, kuris yra galiojantis. Nurodė, kad Specialiajame plane yra suprojektuoti ginčo servitutai, numatyta jų apimtis, dydis ir ribos, todėl atsakovas nustatydamas servitutus turėjo vadovautis Specialiojo plano sprendiniais ir negali šių sprendinių vienašališkai pakeisti. Servituto sutapatinimas su dujotiekio apsaugos zona yra racionalus ir teisiškai pagrįstas sprendinys, sukuriantis prielaidas saugiai dujotiekio eksploatacijai bei greta esančių žemės sklypų savininkų turto apsaugai.

12II.

13Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Ferteksos transportas“ skundą tenkino iš dalies: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1093 „Dėl servituto nustatymo UAB „Ferteksos transportas“ žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), esančio ( - )“ 2.3 punktą; panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1094 „Dėl servituto nustatymo UAB „Ferteksos transportas“ žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), esančio ( - )“ 2.3 punktą; panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1095 „Dėl servituto nustatymo UAB „Ferteksos transportas“ žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), esančio ( - )“ 2.3 punktą. Kitą pareiškėjo UAB „Ferteksos transportas“ skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

14Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 ,,Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialųjį planą. Pareiškėjas UAB „Ferteksos transportas“ yra žemės ūkio paskirties žemės sklypų, kadastro Nr. ( - ) (plotas 2 ha), ( - ) (plotas 4,9962 ha) ir ( - ) (plotas 2,8006 ha), ( - ), kurių dalys patenka į Specialiojo plano galiojimo zoną, savininkas. Skundžiamais įsakymais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868; 2004, Nr. 167-6098; 2010, Nr. 72-3616) 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 68-3466) 3 straipsniu, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 (Žin., 2004, Nr. 153-5579; 2010, Nr. 107-5518), Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 (Žin., 2004, Nr. 175-6486; 2010, Nr. 102-5244) bei atsižvelgiant į specialiojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 (Žin., 2013, Nr. 65-3269) sprendinius, AB „Klaipėdos nafta“ 2013 m. liepos 15 d. gautą prašymą Nr. (22.3)A6-432 ir veikiant pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. spalio 15 d. įgaliojimą Nr. 1Į-(1.9)-1239 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo, planavimo sąlygų išdavimo, sprendimų priėmimo ir duomenų teikimo“, buvo nustatyti žemės servitutai pareiškėjo Žemės sklypams, suteikiantys teisę tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas bei vienkartinės kompensacijos.

15Teismas nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl jo žemės sklype nustatytų servitutų pagrįstumo, ar jų apimties, nustatęs, kad servitutų turinys (apimtis) apibrėžtas Specialiajame plane, kurio teisėtumą administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 tyrė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pažymėjo, kad argumentų ir įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ar mažesnio ploto ir apimties, nei numatyta Specialiajame plane, servitutus, pareiškėjas nepateikė. Atitinkamai pareiškėjo skundo argumentai dėl jo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams pripažinti neturinčiais juridinės reikšmės, kadangi jo nuosavybės teisės ribojimo būdas – servitutų nustatymas, jau yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame teritorijų planavimo dokumente.

16Spręsdamas dėl skundžiamais įsakymais nustatytų servitutų teisėtumo teismas konstatavo, jog skundžiamų įsakymų 2.3 punktuose nepagrįstai įtvirtinta prievolė žemės savininkui (pareiškėjui) tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą. Šią išvadą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.114 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.9 punktu, pagal kuriuos tarnaujančiojo žemės sklypo savininko pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį žemės sklypą nustatoma tik tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas. Teismas vertino, jog nurodytomis servitutą sudarančiomis teisėmis naudosis išimtinai viešpataujančio daikto savininkas, t. y. AB „Klaipėdos nafta“, o ne UAB „Ferteksos transportas“, todėl darė išvadą, kad skundžiamų įsakymų 2.3 punktai yra juridiškai nepagrįsti.

17Teismas nenustatė, jog ginčijamais aktais nustatytos kompensacijos (2 550,78 Lt, 9 772,90 Lt, 6 465,88 Lt) pareiškėjui būtų apskaičiuotos nesilaikant tokios kompensacijos apskaičiavimo tvarkos, numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu patvirtintos Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikoje (toliau – ir Metodika).

18Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1541 ir juo patvirtintos Metodikos nuostatų atitiktimi Konstitucijai, todėl į Konstitucinį Teismą nesikreipė.

19III.

20Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

21Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, su prašymu, kuris buvo nurodytas pirmosios instancijos teismui.

22Pareiškėjas nurodė, kad teismas neteisingai išaiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, motyvus, todėl nepagrįstai nenagrinėjo aplinkybių, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, nustatyti servitutus jo žemės sklypuose nebuvo pagrindo, nevertino pareiškėjo nuosavybės teisių suvaržymo, jų masto ir trukmės. Pažymėjo, kad servitutų suprojektavimas teritorijų planavimo dokumente nesuponuoja būtinumo nustatyti servitutą administraciniu aktu. Manė, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kadangi jis nereglamentuoja servituto nustatymo administraciniu aktu valstybei svarbiems ekonominiams projektams įgyvendinti galimybės, jame nepažymėta servitutų nustatymo magistraliniams dujotiekiams tiesti galimybė. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog servitutą nustatantys įsakymai prieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktui, reikalaujančiam naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir būdą. Pažymėjo, kad teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl aplinkybės, jog AB „Klaipėdos nafta“ teikė pirmenybę servituto nustatymo sandoriais, kadangi pasiūlytos servituto nustatymo sutarties sąlygos teismui nebuvo žinomos, o remtis neištirtais įrodymais nėra teisėta. Akcentavo, kad pasiūlytos sutarties sąlygos buvo naudingos išimtinai atsakovui.

23Manė, kad teismo sprendimas neteisėtas ir dėl to, kad teismas pasirėmė aiškiai prieštaraujančia Konstitucijai Metodika. Teigė, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, patvirtinančių, jog teisingas nuostolių paskaičiavimas pagal Metodiką neįmanomas ir, kad realūs nuostoliai dėl servitutų yra nepalyginamai didesni, nei paskirta kompensacija. Manė, kad teismas turėjo tiesiogiai vadovautis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi ir panaikinti sprendimus prieštaraujančius Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies normai – nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pažymėjo, kad Metodikoje nereglamentuotas periodinių kompensacijų apskaičiavimas ir šis trūkumas neleidžia įvertinti nuostolių pasikeitus žemės sklypo paskirčiai, naudojimo būdui ar kitiems pagal Metodiką taikomiems rodikliams. Manė, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl planuojamo Žemės sklypų paskirties keitimo. Apeliantas nesutiko ir su teismo išvada, kad kompensacija jam paskaičiuota laikantis Metodikos reikalavimų. Nurodė nesuprantantis, kodėl kompensacija apskaičiuota už pasėlius, kai jokių pasėlių ginčo sklypuose pareiškėjas niekada neaugino. Tvirtino, kad skaičiavimai atlikti remiantis negaliojančiu teisės aktu. Reiškia nesutikimą dėl Metodikos 9.1 taikymo ir nepagrįsto Metodikos 9.2 punkto netaikymo.

24Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas šį skundą atmesti.

25Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamų įsakymų dalis, kuria nustatyti servitutai, jų pagrįstumas, apimtis atitinka Specialųjį planą. Manė, kad kompensacija pareiškėjui apskaičiuota remiantis Metodikoje įtvirtinta tvarka. Pažymėjo, kad Metodika, be kita ko, įtvirtina galimybę atlyginti nuostolius už prarastą galimybę naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Tvirtino, kad dėl nuostolių, kurie viršija pareiškėjui nustatytą kompensaciją, atlyginimo jis gali kreiptis į teismą.

26Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas šį skundą atmesti.

27AB „Klaipėdos nafta“ vertinimu, pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde, nenurodo jokių teisės normų, kurios leistų priimtus įsakymus pripažinti neteisėtais. Iš esmės pareiškėjas, ignoruodamas galiojančius teisės aktus, apeliacinį skundą grindžia subjektyvia savo pozicija ir noru esamiems santykiams taikyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Manė, kad teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo ir neturėjo nuspręsti dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pareiškėjo Žemės sklypams taikymo, kadangi tokiu atveju ne tik būtų pažeista Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinio teismo kompetencija, Žemės įstatymo 46 straipsnyje įtvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka, bet taip pat priimtas sprendimas prieštarautų įsiteisėjusiai aukštesnės instancijos teismo nutarčiai administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014. Tvirtino, kad pareiškėjas teismo išsakytą poziciją dėl konkretaus žemės servituto nustatymo būdo aiškina pernelyg plečiamai, iškreipdamas jo esmę ir bandydamas įteigti, kad Specialusis planas nepaneigia galimybės pareiškėjo Žemės sklypams taikyti paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Pažymėjo, kad žemės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuoja Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybės svarbos projektus įstatymas, kuris nustato specialią žemės paėmimo procedūrą, todėl tai nėra ir negali būti tapatinama su žemės servitutų nustatymo būdu, kaip apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas. Nurodė, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo kvestionuoti galiojančio teritorijų planavimo dokumento – Specialiojo plano sprendinių ir viršijant savo kompetenciją priimti sprendimą, kurį remiantis galiojančiais teisės aktais turėjo priimti Vyriausybė, pradėti taikyti Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Pareiškėjo argumentus, jog AB „Klaipėdos nafta“, siekdama sudaryti sutartis dėl servitutų nustatymo, siekė savanaudiškų tikslų laikė neteisingais ir neįrodytais, o tai, kad pareiškėjo netenkina, remiantis galiojančiais teisės aktais, paskaičiuota bei padidinta kompensacija, nepaneigia AB „Klaipėdos naftos“ pastangų sudaryti sutartis su žemės savininkais. AB „Klaipėdos nafta“ manė, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja, kas yra priskiriama prie centralizuotų (bendrojo naudojimo) inžinerinių infrastruktūros tinklų. Manė, kad sprendžiant dėl SGD terminalo jungties priskyrimo vienokiems ar kitokiems inžineriniams tinklams, reikalinga vadovautis ir atsižvelgti į galiojančius teisės aktus bei įvertinti paties SGD terminalo reikšmę Lietuvos valstybei. Pažymėjo, kad Metodika reglamentuoja nuostolių už nustatomą servitutą atlyginimą bei paskaičiavimo pagrindą, o ne suvaržo ir / ar kitaip kaip nors apriboja pačią pareiškėjo nuosavybę. Metodika yra tik įstatymą įgyvendinantis teisės aktas, nustatantis kompensacijos už servitutą paskaičiavimo tvarką. Pažymėjo, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostatose ir Metodikoje nurodytas baigtinis objektų, už kuriuos atlyginami nuostoliai, sąrašas (baigtinis kompensuojamų nuostolių sąrašas), tuo atveju, kai dėl žemės servituto administraciniu aktu nustatymo tarnaujančiojo daikto savininkas patirs nuostolių ir dėl kitų objektų jis turi teisę vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, kreiptis į teismą su ieškiniu prieš viešpataujančio daikto savininką dėl likusių, neatlygintinų nuostolių priteisimo, pateikdamas savo nurodomą nuostolių dydį patvirtinančius faktinius ir teisinius argumentus.

28IV.

29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ apeliacinį skundą atmetė.

30Analizuodamas bylos aplinkybes dėl servituto nustatymo pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas SGD terminalo ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto statusas, kuris suteikia teisę atlikti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, tokia teisė savaime nereiškia pareigos tokį statusą turintį projektą vykdyti tik pagal minėtą Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymą. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas. Tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tiek servituto nustatymas administraciniu aktu yra skirtingo pobūdžio institutai, kuriais ribojamos savininko teisės. Abu institutai taikomi įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Tačiau jų taikymo būtinybė kyla iš būtinybės ypatingais atvejais atlikti nuosavybės socialinę funkciją. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra nurodęs Konstitucinis Teismas, ši socialinė funkcija suponuoja, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Sekant konstitucine jurisprudencija, esminėmis nuosavybės ribojimo sąlygomis tampa proporcingumo principo laikymasis, pagal kurį įstatymuose numatytos nuosavybė ribojančios priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

31Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose ribose, esant įstatymuose įtvirtintoms sąlygoms ir pagrindams, SGD terminalo infrastruktūros projektų vykdymas gali būti nukreiptas skirtingomis kryptimis, t. y. tiek paimant žemę visuomenės poreikiams, tiek nustatant nuosavybės teises ribojančius servitutus. Abiem atvejais ribojimas – nuosavybės paėmimas arba ribojimas servitutu – kyla iš visuomenės poreikio. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios valstybės valdymą įgyvendinančios institucijos diskreciją rinktis tą metodą, kurį ji laiko tinkamiausiu konkrečiu atveju, siekiant įgyvendinti SGD terminalo įstatyme įtvirtintus tikslus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į galimybes ir procesų ypatumus, buvo pasirinktas servituto nustatymas – iš esmės yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, servitutų taikymo apimtis tarnaujančiam daiktui (pareiškėjo žemės sklypams) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar pareiškėjas, atsižvelgiant į taikomus ribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentį atlyginimą.

32Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, bei nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo tarp asmenų, nesutikusių servituto sudaryti sutarties pagrindu, todėl servitutas nustatytas administraciniu aktu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad šios bylos dalykas – administracinio akto teisėtumas, todėl pareiškėjo nuomonė dėl galimai netinkamo kompensavimo dydžio yra aplinkybė, kuri turi būti pagrįsta. Tai, kad viešpataujančiojo daikto savininkas pateikė sutartį, kuri, pareiškėjo nuomone, yra mažiau naudinga pareiškėjui nei vėlesnis administracinis aktas, neturi reikšmės teismui vertinant ginčijamų įsakymų pagrįstumą. Pareiškėjo atsisakymas sudaryti sutartis dėl servitutų ir servitutų administraciniu aktu nustatymas nedaro įtakos jo teisei į teisingą atlyginimą dėl daiktinių teisių suvaržymo servitutais. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta ir jo atžvilgiu pritaikyta formulė nebūtinai kompensuoja realiai dėl servituto nustatymo patiriamus nuostolius, kartu Metodika neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas, tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Metodika įtvirtinta kompensacija yra nepakankama, pareiškėjo turi būti įrodyta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teisę į nepakankamą kompensacijos dydį (nuostolių dėl žemės rinkos vertės netekimo atlyginimą) grindė skirtumu tarp buhalterinių išlaidų, kurias jis patyrė įsigydamas ginčo žemės sklypus, ir jų vertės sumažėjimo po specialiajame plane numatytų servitutų ir specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos skaičiavimus, sprendė, kad jie neįrodo realaus galimai patiriamų nuostolių dydžio, nes išlaidos žemės sklypų įsigijimui savaime nenurodo jų rinkos vertės, į bylą nėra pateikta duomenų, kokiu būdu buvo nustatytas bei apskaičiuotas žemės sklypų rinkos vertės sumažėjimas, be to, šioje byloje turi būti sprendžiama tik dėl servitutų nustatymo patiriamų nuostolių atlyginimo klausimas, su specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymu susiję aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

33Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus įsakymus, kompensaciją jo žemės sklypams turėjo skaičiuoti ne pagal žemės ūkio naudojimo paskirtį, nes objektyviai žemė tai paskirčiai negali būti naudojama, 2013 m. liepos 23 d. buvo patvirtintos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti, kurios numatė pagrindinę žemės sklypų naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę, naudojimo būdą – inžinerinės infrastruktūros teritorijos, pobūdį – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos, padalyti sklypus. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pagal Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priima detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą tvirtinanti institucija kartu su sprendimu patvirtinti detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas, priima savivaldybės administracijos direktorius. Nagrinėjamu atveju sprendimai dėl servitutų nustatymo ir atlyginimo už juos buvo priimti esant nepakeistai žemės sklypų pagrindinei naudojimo paskirčiai ir naudojimo būdui, tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašai ir atsakovas pagrįstai vadovavosi ta pareiškėjo žemės sklypų pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo įrašyta Nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje ginčijamais įsakymais nustatyti servitutai iš esmės atitinka Specialiajame plane numatytas sąlygas.

34Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai, ir Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Metodikoje pateikti kompensacijos apskaičiavimo principai (formulė) neužkerta kelio asmeniui reikalauti teisingo, realaus atlyginimo dėl servituto nustatymo. Šis atlyginimas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Bendro pobūdžio formulės pateikimas turi kitus tikslus nei apimti visus idealius turto vertės nustatymo atvejus – tai preliminarus apskaičiavimas, leidžiantis vykdyti visuomenei svarbias procedūros paprastai ir efektyviai.

35Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

36V.

37Pareiškėjas UAB „Ferteksos transportas“ pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2829/2014, vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

38Pareiškėjas nurodo, kad teismai Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktą pritaikė netinkamai, kadangi servitutas pareiškėjo sklypams nepagrįstai nustatytas ne centralizuotiems (bendrojo naudojimo), kaip kad yra įtvirtina nurodytoje teisės normoje, dujotiekio tinklams statyti ir aptarnauti. Magistralinis dujotiekis, pareiškėjo vertinimu, nepriskirtinas prie centralizuotos (bendrojo naudojimo) gamtinių dujų sistemos. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju vienintelis būdas buvo pareiškėjo sklypų paėmimas visuomenės poreikiams (Žemės įstatymo 45 str. 1 d. 4 p.).

39Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, kurioje teismas sprendė dėl teritorijų planavimo dokumento, kuriuo buvo suplanuoti servitutai, vėliau nustatyti šioje byloje ginčijamais administraciniais aktais, teisėtumo. Pareiškėjo manymu, ginčijamo administracinio akto teisėtumas turėjo būti įvertintas geriausio galimo interesų pusiausvyros užtikrinimo požiūriu.

40Pareiškėjas akcentavo, kad apeliacinės instancijos teismas, neištirdamas Metodikos teisėtumo, taikydamas ją ir nepanaikindamas ja pagrįstų administracinių aktų, padarė esminį materialiosios teisės normų – Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 dalies pažeidimą. Pareiškėjo manymu, teismas, netaikydamas byloje Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies ir pasiremdamas vien tik Metodikos nuostatomis, padarė aiškią šių materialinės teisės normų taikymo klaidą.

41Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2829/2014 nesutinka su minėtu pareiškėjo prašymu ir prašo jo netenkinti.

42AB „Klaipėdos nafta“ pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą, bei mano, jog pareiškėjas kelia tuos pačius teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde.

43AB „Klaipėdos nafta“ vertinimu, SGD dujotiekis yra centralizuotas (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklas, todėl servitutas nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai nustatytas administraciniu aktu, nepažeidžiant Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimų.

44AB „Klaipėdos nafta“ vertinimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

45Teisėjų kolegija

konstatuoja:

46VI.

47Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo UAB „Ferteksos transportas“ pateikto prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A492-2829/2014 pagrįstumas.

48Vertindama pateiktą pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

49Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija; 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina; 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija; 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija).

50Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A492-2829/2014 yra pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu terminu (III, t., b. l. 33), todėl yra nagrinėtinas iš esmės.

51Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

52Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu

53Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiama akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

54Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

55Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesą atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-52/2008; 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir pan.).

56Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad apeliacinis teismas padarė esminių Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto bei Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 dalies pažeidimų.

57Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas įtvirtina, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai nustatomi inter alia privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.

58Pareiškėjas nurodo, kad minėta teisės norma neįtvirtina, jog servitutas administraciniu teisės aktu taip pat nustatomas tiesiant magistralinį dujotiekį, kurio sąvoka, pareiškėjo vertinimu, neapima centralizuotų inžinerinės infrastruktūros tinklų, todėl, pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nutartyje vadovaudamasis šios normos nuostatomis, ją akivaizdžiai pažeidė, dėl ko priėmė neteisėtą nutartį.

59Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-2829/2014, vadovavosi ne tik pareiškėjo nagrinėjamu atveju kvestionuojamomis Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, bet ir SGD terminalo įstatymo 3 straipsniu, kuris įtvirtina SGD terminalo ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto statusą, kuris suteikia teisę atlikti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, bei SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtų teisės normų turinį, vertino konkrečias bylos faktines aplinkybes bei sprendė, kad, kaip matyti iš SGD terminalo įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose ribose, esant įstatymuose įtvirtintoms sąlygoms ir pagrindams, SGD terminalo infrastruktūros projektų vykdymas gali būti nukreiptas skirtingomis kryptimis, t. y. tiek paimant žemę visuomenės poreikiams, tiek servitutus, kas iš esmės apeliacinės instancijos teismo buvo vertinama kaip mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą.

60Šiuo aspektu akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismas SGD terminalo įstatymą inter alia vertino kaip specialųjį teisės aktą, įtvirtinantį servituto nustatymą esant išskirtinėms aplinkybėms, būtent – plėtojant ypatingos valstybinės svarbos ekonominį projektą. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo prašyme atnaujinti administracinį procesą nurodytais argumentais, jog apeliacinės instancijos teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2829/2014 padarė akivaizdų Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą, turėjusį esminės įtakos priimant neteisėtą nutartį.

61Kaip matyti iš pareiškėjo prašyme atnaujinti administracinės bylos procesą suformuluotos pozicijos, pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad servitutai pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose nustatyti nepagrįstai ir neteisėtai, bei siekia, jog nagrinėjamu atveju jam būtų taikomas žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutas. Tačiau nenustačius, jog nagrinėjamu atveju priimant apeliacinės instancijos teismo nutartį būtų akivaizdžiai pažeista materialinė teisės norma, turėjusi esminės įtakos priimant nutartį, vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo atnaujinti administracinės bylos procesą.

62Pareiškėjas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neištirdamas Metodikos teisėtumo, taikydamas ją ir nepanaikindamas ja pagrįstų administracinių aktų, padarė esminį materialinės teisės normų – Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 dalies, nustatančių pagrindinius nuosavybės apsaugos, nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams teisingai atlyginant bei teisėjo pareigos netaikyti Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų principus, pažeidimą. Pareiškėjo manymu, teismas, netaikydamas byloje Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies ir pasiremdamas vien tik Metodikos nuostatomis, padarė aiškią šių materialinės teisės normų taikymo klaidą, kadangi pagal pareiškėjo pateiktus duomenis matyti, kad, nustačius servitutus, neišmokėta kompensacija neatlygino realių pareiškėjo nuostolių.

63Atsižvelgusi į 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2829/2014, teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas vertino kompensacijos išmokėjimo pareiškėjui aplinkybes bei pažymėjo, jog sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta ir jo atžvilgiu pritaikyta formulė nebūtinai kompensuoja realiai dėl servituto nustatymo patiriamus nuostolius, tačiau taip pat atkreipė dėmesį, jog Metodikos nuostatos iš esmės suteikia galimybę nestabdant tam tikros procedūros nustatyti bent minimalius standartus atitinkantį kompensavimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje akcentuota, kad Metodika yra pagalbinė priemonė ir jokiu būdu neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius, tačiau tokiu atveju asmuo privalo įrodyti, jog kompensacija yra nepakankama. Atsižvelgęs į šias išvadas bei vertindamas pareiškėjo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodomi nuostolių dydžiai, kuriuos jis grindžia skirtumu tarp buhalterinių išlaidų, kurias patyrė įsigydamas ginčo žemės sklypus, ir jų vertės sumažėjimo po specialiajame plane numatytų servitutų ir specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymo, neįrodė realių nuostolių, nes išlaidos žemės sklypų įsigijimui savaime neleidžia spręsti apie jų rinkos vertę.

64Įvertinus apeliacinės instancijos teismo motyvus matyti, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje buvo atsižvelgta į tai, kad Metodika nebūtinai leidžia apskaičiuoti tikslų asmens patirtų nuostolių dydį, ir akcentuota pareiškėjo teisė, turint pagrįstų įrodymų apie patirtus didesnius nuostolius nei Metodikos pagrindu išmokėta kompensacija, kreiptis į teismą dėl realiai patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju vertinant ir taikant Metodikos įtvirtintą mechanizmą apskaičiuojant mokėtiną kompensaciją buvo akivaizdžiai pažeistos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 dalies nuostatos.

65Išanalizavusi pareiškėjo prašyme atnaujinti administracinės bylos procesą išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, t. y. pareiškėjas mano, kad bylos duomenys pagrindžia, jog realiai jo patirti nuostoliai yra didesni nei išmokėta kompensacija. Vadovaujantis šiais argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti faktines bylos aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis neįtvirtina galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė – pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą.

66Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

67Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu

68Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

69Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiantis aukštesnės instancijos administracinis teismas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P662-54/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011 ir kt.).

70Teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjas savo prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia tuo, jog apeliacinės instancijos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje neatsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, kurioje teismas sprendė dėl teritorijų planavimo dokumento, kuriuo buvo suplanuoti servitutai, vėliau nustatyti šioje byloje ginčijamais administraciniais aktais, teisėtumo.

71Išanalizavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, teisėjų kolegija nustatė, kad šioje byloje teismas, vertindamas pareiškėjų (taip pat – ir UAB „Ferteksos transportas“) argumentus, susijusius su servitutų suprojektavimu, pabrėžė, kad nors SGD terminalo planas sudaro tam tikras prielaidas jame suformuotam servitutui nustatyti (pvz., Žemės įstatymo 23 str. 2 d. 4 p.), tačiau, siekiant šį servitutą nustatyti teismo sprendimu ar administraciniu aktu ir taip apriboti žemės sklypo savininko nuosavybės teises be jo sutikimo, teismas ar kompetentingas viešojo administravimo subjektas turi įvertinti, ar toks nuosavybės teisių apribojimas yra pagrįstas, atitinka įstatymus, teismų praktikoje suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ar nustatomu apribojimu nėra paneigiama pati servituto esmė ir paskirtis. Teismas akcentavo ir tai, kad pats servitutų suprojektavimas negali būti pripažintas savaime neteisėtu, tokie servitutai tiesti ginčo komunikacijas ir jas eksploatuoti yra numatyti tiek SGD terminalo įstatyme, tiek Civilinio kodekso 4.123 straipsnyje.

72Pareiškėjo vertinimu, aukščiau aptarti 2014 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 motyvai leidžia spręsti apie individualaus vertinimo būtinumą ribojant pareiškėjo nuosavybės teises. Teisėjų kolegija sutinka su šia pareiškėjo pozicija ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2829/2014 taip pat pabrėžė, kad SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios valstybės valdymą įgyvendinančios institucijos diskreciją rinktis tą metodą, kurį ji laiko tinkamiausiu konkrečiu atveju, siekiant įgyvendinti SGD terminalo įstatyme įtvirtintus tikslus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į galimybes ir procesų (servituto nustatymo ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams) ypatumus, todėl pasirinktas servituto nustatymas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad servitutas iš esmės yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą, kadangi nelemia tarnaujančio daikto tapimo viešpataujančio daikto nuosavybe. Atsižvelgusi į šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nuosavybės teisės nustatant servitutą bei išmokant kompensaciją buvo apribotos mažiau nei paimant jam nuosavybes teise priklausančius žemės sklypus visuomenės poreikiams.

73Vadovaudamasi išdėstytais motyvais 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 ir 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2829/2014, teisėjų kolegija sprendžia, kad abiejose aptartose bylose buvo atkreiptas dėmesys į galimybę rinktis tarp dviejų sprendimo kelių, plėtojant ypatingos valstybinės svarbos ekonominį projektą, – t. y. žemės sklypus, kuriuose numatyta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, paimti visuomenės poreikiams arba juose nustatyti servitutus, atsižvelgiant į konkrečias faktines situacijos aplinkybes.

74Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika šiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose iš esmės yra prieštaringa ar kad administracinėje byloje Nr. A492-2829/2014 2014 m. gruodžio 17 d. priimtoje nutartyje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad praktika buvo formuojama klaidinga linkme, t. y. jog dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, pareiškėjas iš esmės nesutinka su servituto jam priklausiančiuose žemės sklypuose nustatymu, išmokėta kompensacija, bei mano, kad nagrinėjamu atveju žemės sklypai turėjo būti paimami visuomenės poreikiams. Tačiau šie klausimai iš esmės yra susiję su faktiniu situacijos vertinimu, o nenustačius, kad šiuo klausimu buvo nukrypta nuo formuojamos administracinių teismų praktikos, vien dėl alternatyvaus faktinių bylos aplinkybių vertinimo administracinės bylos atnaujinimas yra negalimas.

75Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

76Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo UAB „Ferteksos transportas” prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatyme įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmetamas, o procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A492-2829/2014 atsisakoma atnaujinti.

77Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

78Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.

79Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje A492-2829/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas” skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“, uždarosios akcinės bendrovės „Ardynas“ ir „Sweco Lietuva“) dėl įsakymų panaikinimo neatnaujinti.

80Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ferteksos... 5. Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypai,... 6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 7. Atsakovas nurodė, kad SGD terminalo jungiamojo dujotiekio statybos teisei... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimu nurodė,... 9. Teigė, kad SGD terminalas su dujų jungtimi yra nacionalinis, visos valstybės... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į... 11. AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimą į pareiškėjo skundą iš esmės... 12. II.... 13. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu... 14. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2013 m.... 15. Teismas nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl jo žemės sklype... 16. Spręsdamas dėl skundžiamais įsakymais nustatytų servitutų teisėtumo... 17. Teismas nenustatė, jog ginčijamais aktais nustatytos kompensacijos (2 550,78... 18. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti Žemės įstatymo 23 straipsnio 8... 19. III.... 20. Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame... 21. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, su prašymu,... 22. Pareiškėjas nurodė, kad teismas neteisingai išaiškino Lietuvos vyriausiojo... 23. Manė, kad teismo sprendimas neteisėtas ir dėl to, kad teismas pasirėmė... 24. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas šį... 25. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamų įsakymų dalis, kuria nustatyti... 26. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ pateikė atsiliepimą... 27. AB „Klaipėdos nafta“ vertinimu, pareiškėjas pateiktame apeliaciniame... 28. IV.... 29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi... 30. Analizuodamas bylos aplinkybes dėl servituto nustatymo pagrįstumo,... 31. Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose... 32. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad dėl servituto nustatymo... 33. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus įsakymus,... 34. Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės... 35. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas... 36. V.... 37. Pareiškėjas UAB „Ferteksos transportas“ pateikė prašymą atnaujinti... 38. Pareiškėjas nurodo, kad teismai Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4... 39. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014... 40. Pareiškėjas akcentavo, kad apeliacinės instancijos teismas, neištirdamas... 41. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į... 42. AB „Klaipėdos nafta“ pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos... 43. AB „Klaipėdos nafta“ vertinimu, SGD dujotiekis yra centralizuotas... 44. AB „Klaipėdos nafta“ vertinimu, nei pirmosios, nei apeliacinės... 45. Teisėjų kolegija... 46. VI.... 47. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo UAB „Ferteksos transportas“... 48. Vertindama pateiktą pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija, visų pirma,... 49. Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT)... 50. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo... 51. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio... 52. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu... 53. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10... 54. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės... 55. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme... 56. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo... 57. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas įtvirtina, kad... 58. Pareiškėjas nurodo, kad minėta teisės norma neįtvirtina, jog servitutas... 59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas... 60. Šiuo aspektu akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismas SGD terminalo... 61. Kaip matyti iš pareiškėjo prašyme atnaujinti administracinės bylos... 62. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas,... 63. Atsižvelgusi į 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr.... 64. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo motyvus matyti, kad nagrinėjamu... 65. Išanalizavusi pareiškėjo prašyme atnaujinti administracinės bylos procesą... 66. Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, jog procesas... 67. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu... 68. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12... 69. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus... 70. Teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjas savo prašymą atnaujinti... 71. Išanalizavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27... 72. Pareiškėjo vertinimu, aukščiau aptarti 2014 m. gegužės 27 d. nutarties... 73. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje... 74. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog... 75. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo atnaujinti... 76. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 77. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 78. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“... 79. Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje... 80. Nutartis neskundžiama....