Byla A-442-3146-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams Gintarui Balčiui ir advokatui Giedriui Stasevičiui, atsakovo atstovui Kęstučiui Kadonui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „AMŽ Baltic“ ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. liepos 14 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. SAT-39 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 292 852 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 52 932 Lt PVM delspinigių ir skyrė jam 87 856 Lt PVM baudą.

5Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2010 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 69-259 patvirtino Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. SAT-39.

6Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2011 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. S-1(7-305/2010) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 69-259 ir pareiškėjo skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

7Atsakovas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2011 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. S-1(7-305/2010) bei palikti galioti atsakovo 2010 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 69-259.

8Atsakovas nurodė, kad UAB „Rožynas ir ko“ perdavė pareiškėjui ilgalaikį turtą ir įrangą pagal 2009 m. kovo 31 d. kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą AMŽ0251, 2009 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitą–faktūrą ROŽ3300556 ir 2009 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitą–faktūrą ROŽ3300559. Tačiau UAB „Rožynas ir ko“ už 2009 m. kovo ir balandžio mėnesius priskaičiuoto PVM nesumokėjo. UAB „Rožynas ir ko“ finansinė situacija buvo prasta jau 2008 metais, kai pareiškėjas su šia bendrove pasirašė sutartį dėl įrangos perdavimo ir išrašė 2008 m. vasario 29 d. PVM sąskaitą–faktūrą AMŽ0019, pagal kurią UAB „Rožynas ir ko“ susigrąžino iš biudžeto PVM. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo akcininkai yra J. S. ir A. R.. J. S. yra ir pareiškėjo direktorė. UAB „Rožynas ir ko“ akcininkė taip pat yra J. S., o direktorius buvo A. R.. Abiejų įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė ta pati buhalterė A. B.. UAB „Rožynas ir ko“ darbuotojai nuo 2009 m. kovo 31 d. atleisti ir 2009 m. balandžio 1 d. priimti pas pareiškėją. UAB „Rožynas ir ko“ vykdyta veikla toliau vykdoma pareiškėjo. Šios aplinkybės liudija, kad pareiškėjas žinojo apie UAB „Rožynas ir ko“ sunkią finansinę padėtį ir apie tai, jog UAB „Rožynas ir ko“ bus keliama bankroto byla bei jog pastaroji bendrovė priskaityto pagal ginčo PVM sąskaitas–faktūras PVM nesumokės. Tokiu būdu, atlikdamas ginčo ūkines operacijas, pareiškėjas buvo nesąžiningas ir neįgijo teisės į PVM atskaitą. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su ginčijamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime pateikta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio interpretacija ir padaryta išvada, jog šiuo atveju nepakanka vertinti vien tik mokesčių mokėtojo sąžiningumą, o ginčo ūkines operacijas būtina tirti piktnaudžiavimo aspektu. Norint paneigti teisę į PVM atskaitą, pakanka konstatuoti, kad į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad jo kontrahentas nesumokės pardavimo PVM. Mokestinių ginčų komisijos pozicija yra nepagrįsta, nes ja paneigiama Europos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinta nesąžiningumo sąvoka ir jos reikšmė. Atsakovas taip pat nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis riboja jo teisę ginčyti Mokestinių ginčų komisijos sprendimus tais atvejais, kai kyla ginčas dėl faktinių aplinkybių arba įrodymų vertinimo. Tačiau tokiu reguliavimu paneigiama teisė kreiptis į teismą, o teisingumo vykdymas pavedamas administracinei komisijai, bet ne teismui. Tai prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl šioje byloje reiktų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies konstitucingumo įvertinimo.

9Pareiškėjas su atsakovo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti arba nutraukti bylą.

10Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas savo skunde iš esmės kelia fakto klausimus. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalį, tokio pobūdžio skundo teismui atsakovas paduoti negali, todėl ši byla turi būti nutraukta. Be to, yra nepagrįsti ir patys atsakovo skundo argumentai. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo kreditinė PVM sąskaita–faktūra buvo išrašyta siekiant įforminti įrangos, kurią pareiškėjas buvo anksčiau perdavęs UAB ,,Rožynas ir ko“, grąžinimą pareiškėjui po to, kai jis nutraukė atitinkamą sutartį su UAB ,,Rožynas ir ko“. Šiuo atveju į biudžetą mokėtinos PVM sumos pareiškėjui buvo apskaičiuotos ne dėl teisės į PVM atskaitą realizavimo, o dėl pareiškėjo sumokėtos pardavimo PVM sumos mažinimo kreditinės PVM sąskaitos–faktūros pagrindu. Atsakovo argumentai dėl PVM atskaitos, vertinant minėtą kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą, nėra reikšmingi, nes turi būti sprendžiamas ne teisės į PVM atskaitą, o teisės susigrąžinti PVM dėl susigrąžinto turto klausimas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnis). Pareiškėjas nurodė, kad, vertinant jo teisę į kitose UAB ,,Rožynas ir ko“ vardu išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose išskirto pirkimo PVM atskaitą, pažymėtina, jog mokesčių administratorius visiškai netyrė, ar pareiškėjas, iš UAB ,,Rožynas ir ko“ įsigydamas prekes ir ilgalaikį turtą, piktnaudžiavo teise, t. y. nebuvo tirta bei įrodyta, kad pagrindinis sandorių tikslas buvo mokestinės naudos, o ne kitų ekonomiškai ar kitaip pagrįstų tikslų siekimas. Taip pat nebuvo tirta, dėl kokių priežasčių UAB ,,Rožynas ir ko“ į biudžetą nesumokėjo dalies PVM sąskaitose–faktūrose išskirto PVM bei ar pareiškėjas savo veiksmais galėjo prisidėti prie tokio PVM nesumokėjimo. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad PVM sąskaitose–faktūrose išskirtos PVM sumos nebus sumokėtos į biudžetą, nėra pakankamas pagrindas riboti jo teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamuoju atveju nebuvo sukčiaujama PVM ar piktnaudžiaujama teise, o UAB ,,Rožynas ir ko“ netinkamas mokestinių prievolių vykdymas buvo sąlygotas šios bendrovės finansinių sunkumų, todėl pareiškėjo teisė į pardavimo PVM sumų sumažinimą bei teisė atskaityti pirkimo PVM negali būti ribojama. Be to, mokesčių administratorius pareiškėjui nurodė sumokėti tas pačias sumas, kurių jis reikalauja ir UAB ,,Rožynas ir ko“ bankroto byloje. Šitokiu būdu reikalaudamas mokesčių sumokėjimo, mokesčių administratorius tas pačias ūkinės operacijas apmokestina kelis kartus, o tai pažeidžia visuotinai pripažintą dvigubo apmokestinimo draudimo principą.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 23 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė.

13Teismas nurodė, kad atsakovas šiuo atveju kelia klausimą dėl teisės normų aiškinimo, todėl jos paduotas skundas nagrinėtinas teisme. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(1)-355/2004; 2006 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(444)-794/2006; 2007 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(438)-345/2007; 2009 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A(438)-1097/2009; 2010 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(442)-230/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(556)-593/2010; 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(575)-223/2011) ir joje analizuotą Europos Teisingumo Teismo praktiką, darytina išvada, jog teisės į PVM atskaitą praradimas siejamas su draudimo piktnaudžiauti principu. Nepiktnaudžiavimas yra ne atskiras teisės į PVM atskaitą požymis, o vienas iš sąžiningumo principo požymių. Teismas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija, teisingai suprasdama ir taikydama teismų praktiką bylose dėl PVM atskaitos, pagrįstai pažymėjo, kad vien ta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Rožynas ir ko“ už ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės deklaruoto mokėtino PVM už 2009 m. kovo ir balandžio mėnesius, nėra pakankama; kad mokesčių administratorius turėjo įrodyti, jog pareiškėjas piktnaudžiavo ūkinėmis operacijomis ar kitais būdais prisidėjo prie PVM nemokėjimo; kad mokesčių administratorius turėjo ūkines operacijas ištirti draudimo piktnaudžiauti aspektu, išanalizuoti sandorių sudarymo tikruosius tikslus, jų sudarymo aplinkybes, atsakyti į pareiškėjo motyvus dėl to, jog jis ėmėsi visų įmanomų veiksmų UAB „Rožynas ir ko“ mokumui pagerinti bei bankrotui išvengti, perėmė UAB „Rožynas ir ko“ įsipareigojimus, kylančius iš 2008 m. gegužės 13 d. lizingo sutarties, kreipėsi į UAB „Medicinos bankas“ dėl 350 000 Lt paskolos išdavimo UAB „Rožynas ir ko“ apyvartinių lėšų papildymui ir savo turtu siūlė užtikrinti tinkamą UAB „Rožynas ir ko“ prievolės (kredito grąžinimo) įvykdymą, į UAB „Rožynas ir ko“ kasą įnešė 7 224 Lt UAB „Rožynas ir ko“ apyvartinėms lėšoms papildyti ir pan. Skundžiamas Mokestinių ginčų komisijos sprendimas yra teisėtas. Teismas taip pat nurodė, kad šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kaip to prašė atsakovas. Mokesčių administratoriai, kontroliuodami mokesčių įstatymų vykdymą, atstovauja valstybei, kuri jiems suteikė tiek teisių, kiek manė esant reikalinga suteikti, o be to, mokesčių mokėtojas mokestiniame ginče yra silpnesnioji šalis. Taip pat jau yra pripažinta, kad Mokestinių ginčų komisija savo esme yra kvazi teismas.

14III.

15Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

16Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgiant į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio, 58 straipsnio 1 dalies, 64 bei 80 straipsnių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(1) - 355/2004; 2007 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(8)-345/2007; 2009 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A(438)-1097/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(438)-550/2010; 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(438)-721/2010), konstatuotina, jog tam, kad mokesčių mokėtojas įgytų teisę į PVM atskaitą, būtina juridinių faktų visuma: realus ūkinės operacijos atlikimas, šią operaciją patvirtinantis juridinę galią turintis buhalterinės apskaitos dokumentas bei asmens, siekiančio įgyti teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas. Norint paneigti teisę į PVM atskaitą, pakanka nustatyti, kad į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad jo kontrahentas nesumokės pardavimo PVM. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, nes žinojo apie UAB „Rožynas ir ko“ finansinę padėtį ir apie tai, kad UAB „Rožynas ir ko“ bus keliama bankroto byla ir kad UAB „Rožynas ir ko“ priskaityto pagal ginčo kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą ir kitas PVM sąskaitas–faktūras PVM nesumokės. Atsakovas nurodo, kad, kaip matyti iš Europos Teisingumo Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimo sujungtose bylose C-354/03, C-355/03 ir C-484/03 bei 2006 m. vasario 21 d. sprendimo byloje C-255/02, taip pat iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A(1)-794/2006 bei 2011 m. vasario 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A(575)-371/2011, „nesąžiningumas“ ir „piktnaudžiavimas“ yra atskiros sąvokos. Piktnaudžiavimo atveju sandoriai sudaromi dėl vienintelio tikslo – įgyti naudą piktnaudžiaujant. Piktnaudžiavimas įrodinėjamas tik tuomet, kai sandoriai sudaromi ne įprastinėje komercinėje veikloje, o dirbtinai. Tuo tarpu tuomet, kai nekyla abejonių, jog atliekami realūs, ekonominiais ar kitokiais tikslais pagrįsti sandoriai, yra įrodinėjamas nesąžiningumas. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas realiai įsigijo turtą, todėl nėra pagrindo įrodinėti jo piktnaudžiavimą, o būtina nustatyti, ar jis buvo sąžiningas. Atsakovas taip pat nurodo, kad jo pozicijos pagrįstumą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(438)-1559/2008 bei 2010 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(442)-230/2010, kuriomis buvo vertinamos panašios aplinkybės.

17Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

18Pareiškėjas nurodo, kad ginčo kreditinė PVM sąskaita–faktūra buvo išrašyta siekiant įforminti įrangos, kurią pareiškėjas buvo anksčiau perdavęs UAB ,,Rožynas ir ko“, grąžinimą pareiškėjui po to, kai jis nutraukė atitinkamą sutartį su UAB ,,Rožynas ir ko“. Šiuo atveju į biudžetą mokėtinos PVM sumos pareiškėjui buvo apskaičiuotos ne dėl teisės į PVM atskaitą realizavimo, o dėl pareiškėjo sumokėtos pardavimo PVM sumos mažinimo kreditinės PVM sąskaitos–faktūros pagrindu. Atsakovo argumentai dėl PVM atskaitos, vertinant minėtą kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą, nėra reikšmingi, nes turi būti sprendžiamas ne teisės į PVM atskaitą, o teisės susigrąžinti PVM dėl susigrąžinto turto klausimas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnis). Pareiškėjas nurodo, kad, vertindamas jo teisę į kitose UAB ,,Rožynas ir ko“ vardu išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose išskirto pirkimo PVM atskaitą, mokesčių administratorius visiškai netyrė, ar jis, iš UAB ,,Rožynas ir ko“ įsigydamas prekes ir ilgalaikį turtą, piktnaudžiavo teise, t. y. nebuvo tirta bei įrodyta, kad pagrindinis sandorių tikslas buvo mokestinės naudos, o ne kitų ekonomiškai ar kitaip pagrįstų tikslų siekimas. Taip pat nebuvo tirta, dėl kokių priežasčių UAB ,,Rožynas ir ko“ į biudžetą nesumokėjo dalies PVM sąskaitose–faktūrose išskirto PVM bei ar pareiškėjas savo veiksmais galėjo prisidėti prie tokio PVM nesumokėjimo. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad PVM sąskaitose–faktūrose išskirtos PVM sumos nebus sumokėtos į biudžetą, nėra pakankamas pagrindas riboti jo teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius jam nurodė sumokėti tas pačias sumas, kurių jis reikalauja ir UAB ,,Rožynas ir ko“ bankroto byloje. Šitokiu būdu reikalaudamas mokesčių sumokėjimo, mokesčių administratorius tas pačias ūkinės operacijas apmokestina kelis kartus, o tai pažeidžia visuotinai pripažintą dvigubo apmokestinimo draudimo principą.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV.

21Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

22Mokestinių ginčų komisija, spręsdama šį mokestinį ginčą ir aiškindama bei taikydama normas, reglamentuojančias mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą, padarė išvadą, kad, siekiant paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą, nepakanka konstatuoti, jog mokesčių mokėtojas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad jo kontrahentas už ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės mokėtino PVM, o turi būti įrodyta, jog mokesčių mokėtojas piktnaudžiavo ūkinėmis operacijomis (įgijo mokestinį pranašumą, mokestinę naudą) ar kitais būdais prisidėjo prie PVM nemokėjimo. Pirmosios instancijos teismas su tokiu aiškinimu sutiko. Tačiau tokia interpretacija neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl atitinkamų normų aiškinimo.

23Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, paneigiant teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatinėjamas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, bet ne Mokestinių ginčų komisijos nagrinėjamu atveju nurodytas piktnaudžiavimas. Tuo tarpu nesąžiningumas pasireiškia pretenduojančio į PVM atskaitą mokesčių mokėtojo žinojimu ar turėjimu galimybės žinoti, kad sutarties partneris už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo ar nesumokės PVM. Tai, jog, paneigiant teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatinėjamas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, o ne Mokestinių ginčų komisijos nagrinėjamu atveju nurodytas piktnaudžiavimas, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(1)-355/2004 (biuletenis „Administracinių teismų praktika Nr. 6“, 2004 metai, liepa–gruodis, psl. 128-142), 2007 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(14)-606/2007, 2008 m. spalio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A(556)-1659/2008, 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A(556)-610/2010, 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(556)-2496/2011.

24Išvadą, jog, paneigiant teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatinėjamas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, o ne Mokestinių ginčų komisijos nagrinėjamu atveju nurodytas piktnaudžiavimas, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai į šį mokestinį ginčą savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose administracinėse bylose (2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(438)-1559/2008, 2010 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(442)-230/2010, 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(442)-2393/2011)

25Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ir Mokestinių ginčų komisija neteisingai aiškino ir taikė teisę į PVM atskaitą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiami Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimai naikintini. Panaikinus šiuos sprendimus, mokestinė byla perduotina Mokestinių ginčų komisijai nagrinėti iš naujo, nes Mokestinių ginčų komisija, neteisingai aiškindama ir taikydama teisės normas, netinkamai tyrė ir vertino mokestinės bylos faktines aplinkybes, todėl ji tai turi atlikti iš naujo. Pats teismas šio mokestinio ginčo išspręsti iš esmės dabartinėje stadijoje negali, nes teisme ši administracinė byla yra nagrinėjama pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą, t. y. tik dėl centrinio mokesčių administratoriaus iškeltų teisės klausimų (Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis).

26Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

272 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

28Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

29Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

30Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą patenkinti iš dalies.

31Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2011 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. S-1(7-305/2010) ir perduoti mokestinę bylą Mokestinių ginčų komisijai prie Vyriausybės nagrinėti iš naujo.

32Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. liepos 14 d.... 5. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, išnagrinėjusi... 6. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės, išnagrinėjusi pareiškėjo... 7. Atsakovas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir... 8. Atsakovas nurodė, kad UAB „Rožynas ir ko“ perdavė pareiškėjui... 9. Pareiškėjas su atsakovo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti arba nutraukti... 10. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas savo skunde iš esmės kelia fakto... 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 23 d. sprendimu... 13. Teismas nurodė, kad atsakovas šiuo atveju kelia klausimą dėl teisės normų... 14. III.... 15. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 16. Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgiant į Pridėtinės vertės mokesčio... 17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą... 18. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo kreditinė PVM sąskaita–faktūra buvo... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV.... 21. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 22. Mokestinių ginčų komisija, spręsdama šį mokestinį ginčą ir aiškindama... 23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos,... 24. Išvadą, jog, paneigiant teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatinėjamas... 25. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 26. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 27. 2 punktu, teisėjų kolegija... 28. Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 29. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimą... 30. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą... 31. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2011 m. sausio 3 d.... 32. Sprendimas neskundžiamas....