Byla Ik-2676-95/2011
Dėl sprendimų panaikinimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3pareiškėja D. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-7), kurį patikslino (b. l. 27-33) (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2010-12-27 sprendimą Nr. 68-291 (toliau – ir VMI sprendimas), Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI, Inspekcija, tretysis suinteresuotas asmuo) 2010-09-27 sprendimą Nr. (04)-K3-256 (toliau – ir Kauno AVMI, Inspekcijos sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011-03-28 sprendimą Nr. S-65 (7-232/2011) (toliau – ir Komisijos sprendimas), o taip pat panaikinti GPM, PVM ir VSD įmokų bazinei pensijos daliai, VSD įmokų papildomai pensijos daliai skirtas baudas.

4Skunde nurodė, kad pagal GPM paaiškinimus ir komentarus, veikla yra savarankiška, kai nėra būdingų darbo santykiams požymių (susitarimo dėl darbo apmokėjimo, darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės, atostogų ir pan.), kuomet asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu. Pažymėjo, kad visi darbingo amžiaus žmonės patys dengia savo išlaidas, savarankiškai organizuoja savo gyvenimą, perka ir parduoda savo asmeninius daiktus ir turtą, stato, remontuoja ir t.t. Taigi, pareiškėjos nuomone, galima daryti logišką išvadą, kad visi asmenys vykdo individualią veiklą, t. y. gyvena. Atkreipė dėmesį, kad Komisija sutiko su faktu, kad ginčo turtas buvo įsigytas su ūkininkauti, tačiau akcentavo, kad ūkininkavimas kaip taisyklė taip pat yra ir ekonominė veikla, kuria siekiama gauti ekonominės naudos ir kuri turi individualios veiklos požymius, o tai rodo, kad turtas buvo įsigytas verslo, ūkinės-komercinės veiklos vykdymui, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Tvirtino, kad vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-06-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne vienoje nutartyje yra pažymėjęs, kad ekonominės naudos siekis, kaip individualios veiklos dalis, lemia tai, kad gyventojas, jau įsigydamas nekilnojamąjį turtą siekia jį parduoti ateityje ir iš šio turto pardavimo gauti pelną (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-06-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-07-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1365/2008). Įsigijimo tikslas yra svarbus nustatant vieną iš individualios veikos požymių – ekonominės naudos siekį. Minėtose bylose padarytas LVAT išaiškinimas dėl asmens veiklos priskyrimo individualiai veiklai yra ratio decidendi šiame mokestiniame ginče. Tam, kad atitinkamą gyventojo veiklą būtų galima priskirti individualiai veiklai GPMĮ 2 str. 7 d. prasme, būtina nustatyti, ar asmenys, vykdydami nagrinėjamą veiklą, turėjo tikslą gauti pajamų ar siekti kitokios ekonominės naudos, bei šios veiklos versliškumo (komerciškumo) požymį. Versliškumas (komerciškumas) reiškia, kad visa individuali veikla nuo pat jos vykdymo pradžios privalo turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Mano, kad skunde Komisijai pareiškėja įrodė, kad nebuvo siekiama pasipelnyti. Veikla nebuvo kryptinga ir nukreipta į naudos gavimą, o mokesčių administratorius neįrodė, kad buvo imtasi konkrečių veiksmų nukreiptų į pelno gavimą. Veiklos tęstinumo buvimas taip pat yra viena iš būtinų prielaidų kvalifikuoti veiklą kaip individualią, t. y. tęstinumas turėtų būti būdingas asmens vykdomiems sandoriams, o taip pat kvalifikuojant reikėtų nustatyti motyvą ir galimybes sandorius sudaryti ir ateityje. Pareiškėja laiko, kad bylos faktinės aplinkybės smulkiai ir aiškiai išdėstytos jos skunduose VMI, Komijai, patvirtina, kad tęstinumo aplinkybės nėra. Be kita ko, nurodė, kad pagal MAĮ 70 str. 1 d., tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas i visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Pabrėžė, kad šio MAĮ straipsnio komentare akcentuojama būtinybė įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir taikyti tokius įvertinimo metodus, pagal kuriuos būtų galima kaip įmanoma objektyviau ir teisingiau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Inspekcija taikė lėšų banko sąskaitoje metodą. Šis metodas gali būti taikomas, kai yra žinomi duomenys apie mokesčių mokėtojo pajamas bankų ar kitų finansinių institucijų sąskaitose. Akcentavo, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. (Finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Taisyklių 28 p.) Gi Inspekcija nepateikė jokių įrodymų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad gautos piniginės lėšos yra pareiškėjos apmokestinamosios pajamos, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktika, kuris 2005-06-29 nutartyje Nr. A-10-780-2005), vien pinigų iš sąskaitų išėmimo faktas nesali būti prilyginamas fizinio asmens pajamų gavimui (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-03-19 nutartis, administracinė byla Nr. A-10- 291/2007 (procesinio sprendimo kategorija 9.1. (S)). ), piniginės lėšos priskirtos jos apmokestinamosioms pajamoms yra nepagrįstos. GPMĮ 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 str. pakeitimo ir papildymo įstatymas, įsigaliojęs 2011-01-01, nustato, kad individualios veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos, gautos už nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomą, pardavimą ar kitokį perleidimą nuosavybėn, t. y. neatsižvelgiant į parduodamų nekilnojamojo turto vienetų skaičių, pardavimo tikslus ir panašiai, pajamos už juos nėra pripažįstamos individualios veiklos pajamomis. Šios nuostatos taikomos apskaičiuojant ir deklaruojant tik 2010 m. ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pajamas. Pareiškėjos nuomone, kad ši norma pažeidžia mokesčių administravimo įstatymo nuostatas ir konfrontuoja su mokesčių teisės principas. Pagrindinis mokesčių teisės lex specialis šaltinis yra mokesčių įstatymai. Todėl aiškinantis mokestinius teisinius santykius pirmiausia turėtų būti taikomi konkretūs įstatymai. Ginčo atveju VMI argumentai dėl pasikeitusių GPMĮ nuostatų reikšmės šiam mokestiniam ginčui, nepagristi. MAĮ 7 str. įtvirtintas mokesčių mokėtojų lygybės principas, kuris reiškia, kad taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. Šis įstatymų įvirtintas principas yra konstitucinio lygiateisiškumo principo (Konstitucijos 29 str.) įtvirtinimas mokesčių teisėje. Šis principas draudžia diskriminuoti mokesčių mokėtojus (jų grupes), ar dėl tam tikrų priežasčių sudaryti išskirtines sąlygas. Mokesčių mokėtojams, kurie pardavė nekilnojamą turtą 2010 m., nepriklausomai nuo to, kad GPM pakeitimas buvo priimtas 2010-11-23, už visus 2010 m., net jei yra pardavę ne vieną, o kelis nekilnojamojo turto objektus, nebus traktuojama, kad jie vykdo individualią veiklą ir tuo pačiu jiems nebus skaičiuojama PVM bei socialinio draudimo įmokos. Akivaizdu, kad jiems, nors ir esant vienodoms aplinkybėms, kaip ir 2004 ar 2005 m., sudaromos išskirtinės sąlygos, o tai prieštarauja MAĮ nuostatoms. MAĮ 3 str. 5 p. reglamentuojama, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinimai mokesčių mokėtojo naudai. Mokesčių administratorius, esant Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimams ar neaiškumams, turi aiškinti juos mokesčių mokėtojo naudai mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo bei kitų mokesčių administravimo procedūrų metu. Pastebėjo, kad remiantis MAĮ komentaru, mokesčių administratorius, įvertinęs situaciją ir vadovaudamasis MAĮ įtvirtintais principais, nusprendžia mokesčių teisės aktų nuostatas aiškinti mokesčių mokėtojų naudai. Pažymėjo, kad atgalinis teisės akto galiojimas galimas tam tikrais išimtiniais atvejais. Vienas iš tokių atvejų, kai naujo teisės akto normos sušvelnina arba panaikina teisinę atsakomybę už teisės pažeidimus. Būtent, minėtas GPMĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas nustato, kad individualios veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos, gautos už nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomą, pardavimą ar kitokį perleidimą nuosavybėn, t. y. neatsižvelgiant į parduodamų nekilnojamojo turto vienetų skaičių, pardavimo tikslus ir panašiai, pajamos už juos nėra pripažįstamos individualios veiklos pajamomis. Be to, šis pakeitimas suteikia galimybę bet kokio nekilnojamojo turto pardavimo pajamoms taikyti GPM lengvatą, pagal kurią tam tikrą laikotarpį išlaikius turtą, jo pardavimo pajamos priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms (iki šiol lengvata buvo taikoma tik ne individualios veiklos turtui). Šis įstatymas dekriminalizuoja nekilnojamojo turto pardavimą neįregistravus individualios veiklos. Teisės aktai, kuriais sumažinama arba panaikinama atsakomybė, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus. Vadovaujantis MAĮ 142 str. 1 d., teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną. Analogiškos taisės akto galiojimo atgal sąlygos taikomos ir BK, kurio 3 str. 2 d. nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Taigi, pačią veiklą pripažinus kaip nepavojinga, leidžiamą, išnyksta ir ta veiką reaguojančios teisės normos numatyta sankcija, todėl nauji GPMĮ pasikeitimai naikina GPM baudų skyrimą, atsiradusį iš vertimosi nekilnojamojo turto pardavimu per se (patys savaime), o papildomas teisės aktas, konkrečiai naikinantis baudas nepriimamas. Taigi, įvertinant šias aplinkybes, GPM baudos yra neskirtinos, nes GPMĮ pakeitimais buvo dekriminalizuota veika, tuo pačiu ir panaikintos baudos už šią veiklą, o MAĮ nustato, kad teisės aktai kuriais baudos panaikinamos taikomi atgaline data. Mokestiniai ginčas yra ginčas, kylantis tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Mokestinis ginčas tai ginčas tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus (mokesčių administratorius - už mokesčių administravimą atsakinga valstybės įstaiga ar institucija, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje.) Šių teisinių santykių dalyviai dėl jų skirtingo profesinio statuso, materialinės padėties ir kitų priežasčių yra akivaizdžiai nelygus. Mokesčių mokėtojas neabejotinai yra silpnoji mokestinio ginčo šalis, todėl mokestinio ginčo metu mokesčių administratorius privalo pateikti neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių patikrinimo akte nurodytas aplinkybes. Pagal onus probandi (įrodymo našta) principą, įrodyti turi tas, kuris teigia, o ne tas, kuris neigia. Todėl mokesčių administratorius turi įrodyti savo teiginius, o ne daryti apibendrinimus atsižvelgdamas į įvairias aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog ne visada mokesčių administratorius prisimena pareigą būti nešališkam. Vienoje iš bylų šis teismas pasisakė, kad dažnai mokesčių administratorius savo išvadas grindžia prielaidomis arba prieštaringais įrodymais, o tai yra draudžiama. Atlikdamas mokesčių mokėtojo patikrinimą ir darydamas išvadas apie mokesčių mokėtojo padarytus pažeidimus mokesčių administratorius turėtų pats surinkti pakankamai įrodymų, o ne reikalauti jų iš mokesčių mokėtojo. Patikrinimo metu nustatęs, kad mokesčių mokėtojas padarė tam tikrą pažeidimą, mokesčių administratorius privalo pagristi savo išvadas įrodymais. Jis privalo analizuoti jų turinį, tikrumą, pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį ir juos vertinti objektyviai ir nešališkai. Todėl, pareiškėja mano, kad mokesčių administratorius nesurinko įrodymų savo priskaičiuotoms sumoms pagrįsti bei šališkai ir vienpusiškai įvertino surinktus duomenis.

5Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (b. l. 49).

6Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsiliepime į skundą (b. l. 39-43) nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Pareiškėja su sutuoktiniu tikrinamuoju laikotarpiu pardavė 9 žemės sklypus (naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) bei vieną pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausantį sklypą. Inspekcijai pateiktame paaiškinime pareiškėja nurodė, kad žemės sklypus pardavė, nes reikėjo pinigų namo statybai (turimos informacijos duomenimis, 2005-12-06 bei 2005-12-22 jos vardu išduoti statybos leidimai gyvenamųjų namų statybai). Apie parduodamus žemės sklypus jokiose masinės informacijos priemonėse skelbiama nebuvo. Pirkėjus surado per bendrus pažįstamus. Parduodamo turto kaina buvo nustatyta derybų būdu, turto vertintojo paslaugomis nesinaudojo. Atsiskaitoma už nekilnojamąjį turtą buvo grynaisiais pinigais visa suma iš karto pas notarą. Tvirtino, kad ginčo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai GPMĮ 2 str. 7 d. prasme priskirtini komercinei veiklai, t. y. ši veikla priskirta įstatyme išvardytoms individualios veiklos rūšims (GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p.). Pareiškėjai bendrosios jungtinės bei asmeninės nuosavybės teise priklausiusio ginčo nekilnojamojo turto pardavimo veikla buvo savarankiška pareiškėjos veikla, nes buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl teisinių ar faktinių ryšių, kitų aplinkybių (pvz., fizinės ar psichologinės prievartos naudojimo) pareiškėja turėjo parduoti šį turtą. Pareiškėja pati priėmė sprendimą dėl ginčo turto pardavimo, veikė savo vardu, nenustatyta jokių kitų aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog pareiškėja neveikė savo valia ir nuožiūra. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja, 2004-2007 m. sudarydama ginčo nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus, dengė savo veiklos išlaidas. Pareiškėja pati skirstė ir naudojo gautas pajamas. Taigi, visos išvardintos aplinkybės patvirtina, kad ji veiklą vykdė savarankiškai. Pareiškėja nurodė, kad dirbdama UAB „Leveda“ ir UAB „Sakia“ visą darbo dieną, negalėjo savarankiškai vykdyti ir organizuoti individualios veiklos. Tačiau, atsakovės vertinimu, ši nurodoma aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšminga, nes pareiškėjos veiksmai patvirtina savarankiškumo požymio buvimą jos vykdytoje nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikloje. Teigė, kad Komisija sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėja 2004-2008 m. sudarė dešimt nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių ir būtent toks nevienkartinis bei pasikartojantis nekilnojamojo turto objektų pardavimo sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį nesudaro prielaidų teigti, jog šie sandoriai su nekilnojamojo turto objektais buvo atsitiktiniai. Bylos aplinkybių visuma liudija, kad pareiškėjos vykdyti sandoriai visumoje negali būti traktuojami kitaip, kaip vykdytos nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklos elementai, ir leidžia konstatuoti tęstinumo požymio buvimą jos veikloje. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (2006-06-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-5-902/2006; 2006-10-20 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-14-916/2006; 2009-02-19 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-66/2009; 2009-05-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-660/2009; 2010-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-l 161/2010 ir kt.). Versliškumas reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju – jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos (LVAT 2006-06-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-5-902/2006; 2010-12-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1747/2010). Norint individualią veiklą atriboti nuo atsitiktinių sandorių turi būti nustatyta siekiant uždirbti pelną sudaromų sandorių sistema, t. y. gyventojas nuo veiklos pradžios turi nuosekliai patirti išlaidas šiai veiklai ir iš vykdomos veiklos gauti pajamų. Atskirais atvejais ir ne vieną analogišką sandorį per trumpą laiką sudaręs gyventojas nelaikomas vykdančiu individualią veiklą, jeigu jis per trumpą laiko tarpą parduoda keletą tapačių daiktų, tačiau įrodo, kad šis turto pardavimas susijęs su jo išvykimu nuolat gyventi į užsienį ar pan. Tačiau tam tikrais atvejais ir nesant tęstinumui, iš tam tikrų aplinkybių darytina išvada, kad gyventojas vertėsi individualia veikla. Tokiomis aplinkybėmis gali būti naudos dydis ir tai, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda, taip pat su naudos gavimu susijusios sąnaudos ir pan. Pareiškėja ginčo nekilnojamuoju turtu asmeniniams poreikiams nesinaudojo. Visi tikrinamuoju laikotarpiu sudaryti sandoriai buvo atlygintino pobūdžio. Patikrinimo metu nustatyta, jog iš minėtų nekilnojamojo turto pardavimo sandorių gautos pajamos sudarė pagrindinę visų pareiškėjos gautų pajamų dalį. Veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto objektų pardavimu, galima pradėti vykdyti ir su tokiu turtu, kurį įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo jo naudoti būtent šio pobūdžio komercinėje veikloje, t. y. prekyboje nekilnojamuoju turtu. Atsižvelgdamas į besikeičiančią ekonominę situaciją, asmenines ar kitas aplinkybes, sprendimą dėl tokios individualios veiklos su šiuo turtu vykdymo asmuo gali priimti ir vėliau, praėjus net ir keleriems metams po nekilnojamojo turto įsigijimo (tą yra konstatavęs ir LVAT, pav., 2008-12-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-1613/08; 2009-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-66/2009; 2010-01-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-442-143/2010). Ūkininkavimas taip pat yra ir ekonominė veikla, kuria siekiama gauti ekonominės naudos (pajamų) ir kuri turi individualios veiklos požymius. Taigi, turto įsigijimas ūkininkavimui paprastai reiškia, kad jo įsigijimo pagrindinis tikslas yra pajamų ar kitos ekonominės naudos gavimas, kas atitinka individualios veiklos požymius, rodo, kad turtas buvo įsigytas verslo, ūkinės-komercinės veiklos vykdymui, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2002 m. įsigyti du žemės ūkio paskirties žemės sklypai ( - ) ir 2005-09-09 Kauno apskrities viršininko įsakymais Nr. 02-05-8132 ir Nr. 02-05-8804 buvo suskirstyti (atitinkamai) į 4 ir 17 žemės sklypų ir šių sklypų paskirtis buvo pakeista iš žemės ūkio į kitą (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos). Taigi, būtent pareiškėjos ir jos sutuoktinio aktyviais, nuosekliais bei tęstiniais veiksmais du žemės ūkio paskirties žemės sklypai buvo suskirstyti į 21 žemės sklypą ir pakeista jų naudojimo paskirtis ir būdas, taip buvo suformuoti komerciškai patrauklūs nekilnojamojo turto objektai. Tokie pareiškėjos ir jos sutuoktinio veiksmai nebuvo susiję su asmeninių poreikių tenkinimu, todėl priskirtini prie veiklos komerciškumo arba versliškumo požymių, nes jais buvo siekiama ekonominės naudos. Nesant įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjos 2004-2007 m. parduoti ginčo žemės sklypai buvo įgyti asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš vėlesnio jų pardavimo, atsakovės nuomone, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjos ginčo nekilnojamojo turto pardavimo veiklos versliškumo požymį ir jos tikslą – ekonominės naudos siekimą. Pažymėjo, kad GPMĮ apibrėžia dvi skirtingas pagal prigimtį gyventojo vykdomas veiklas – tai darbo veikla ir individuali veikla. Individualios veiklos nustatymui nesvarbu, ar ši veikla buvo pelninga. Pagal GPMĮ, svarbu yra siekis gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Ne visada iš veiklos yra gaunamas teigiamas rezultatas, tam tikrais atvejais dėl įvairių priežasčių (pvz., dėl netinkamo, nekvalifikuoto veiklos vykdymo) yra patiriamas ir nuostolis, tačiau nuostolis neįtakoja GPMĮ apibrėžtos sąvokos „siekis gauti pajamų“. Ginčo atveju nustatyta, jog iš veiklos pareiškėja gavo pajamų, todėl siekis gauti pajamų laikytinas nediskutuotinai įrodytu. Pareiškėjos vykdyta veikla atitinka GPMĮ įtvirtintos individualios veiklos savarankiškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo požymius. Be kita ko, nurodė, kad byloje surinktų įrodymų visuma, su kurių atliktu Inspekcijos įvertinimu Komisija sutiko, nustatyta, jog pareiškėjos 2006 m. faktiškai patirtos išlaidos 45 266 Lt viršijo gautas pajamas. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog 2005 ir 2008 m. Estijos piliečių į jos asmeninę banko sąskaitą pervestos piniginės lėšos nepriskirtinos apmokestinamosioms pajamoms. Tokie Pareiškėjos veiksmai, kaip nevykdymas arba netinkamas vykdymas savo pareigos apskaičiuojant mokesčius (asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas) bei bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdymas arba netinkamas vykdymas mokesčių teisės aktuose nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų) ir visų sumų nuo priklausančių mokėti mokesčių nesumokėjimas į biudžetą, yra tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios mokesčių administratoriui sudarė pagrindą konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Todėl daro išvadą, kad Inspekcija, apskaičiuodama pareiškėjai mokėtinus mokesčius, pagrįstai rėmėsi MAĮ 70 str. nuostatomis. Byloje duomenų, kad mokesčių administratorius šiuo būdu apskaičiuodamas mokesčius, būtų neatsižvelgęs į visas mokėtino mokesčio dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir turimą informaciją, nenustatyta. Akcentavo, kad LVAT 2010-03-29 sprendime administracinėje byloje Nr. A-556-599/2010 nurodė, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 str. 4 d., įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei mokesčių mokėtojo, nei mokesčių administratoriaus nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (LVAT teisėjų kolegija 2005-03-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1-203/2005). 2010-12-20 nutartyje administracinėje byloje A-438-1671/2010, 2011-05-09 nutartyje administracinėje byloje A-438-1374/2011 teismas nurodė, kad mokesčių mokėtojas nesutikdamas su paskaičiuotomis sumomis privalo pagrįsti, kodėl jos neteisingos. Pagrįsti turi dvejopą prasmę – pateikti savo argumentus ir pateikti naujus įrodymus. Atsakovės nuomone, Komisija įvertinusi ginčo medžiagą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų mokesčių administratoriaus sprendimuose padarytoms išvadoms paneigti. Taip pat teigė, kad pagal ginčo 2004-2008 m. laikotarpiu galiojusio GPMĮ nuostatas, individualia veikla buvo laikoma savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu gavo individualios veiklos pajamas, nuo kurių GPMĮ nustatyta tvarka neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo GPM bei, pažeisdamas VSDĮ nuostatas, nesumokėjo VSD įmokų bazinei ir papildomai pensijos dalims. Nustačius, kad pareiškėja 2004-2008 m. sumažino mokėtiną į biudžetą GPM, mokesčių administratorius pagrįstai skyrė GPM baudą, o nustatęs, jog pareiškėja neteisėtai sumažino socialinio draudimo įmokas, pagrįstai skyrė 50 proc. trūkstamos socialinio draudimo įmokų sumos dydžio baudą. Remiantis 2010-11-23 priimtu GPMĮ 2, 6, 10, 12, 16, 17, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1152, individualiai veiklai nepriskiriama nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veikla. Pagal minėto įstatymo 12 str. 1 d., šios nuostatos taikomos apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 m. ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pajamas. Teisės sistemoje taikoma bendra taisyklė – lex retro non agit (lot. teisės aktas atgal negalioja). Tokiu būdu taikomos teisės aktų nuostatos, kurios galioja konkrečių veiksmų atlikimo metu. Daro išvadą, kad atitinkamam teisiniam veiksmui, faktui, įvykiui taikomas tas norminis aktas, kuris galioja veiksmo atlikimo metu arba vėliau priimtame įstatyme yra apibrėžtas jo atgalinis taikymas. Pareiškėjos veiksmų atlikimo metu, t. y. 2004-2008 m., nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veikla pateko į GPMĮ 2 str. 7 d. išvardintas individualios veiklos rūšis, o minėti GPMĮ pakeitimai galioja tik 2010 m. ir vėlesnių metų veiklai Taigi, pareiškėjos nurodomas MAĮ 142 str. ginčo atveju netaikytinas. Pagal MAĮ 142 str. 1 d., teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną. Pareiškėjos nurodytuose GPMĮ pakeitimuose nėra nustatomas reikalavimas mokesčių administratoriui mažinti ar naikinti skirtas GPM ir VSD įmokų baudas už neįvykdytą mokestinę prievolę, susidariusią dėl ankstesniais laikotarpiais vykdytos apmokestinama laikytos analogiškos veiklos. Skundžiamo sprendimo priėmimo dieną, joks baudas pareiškėjai mažinantis ar naikinantis teisės aktas nėra priimtas ir įsigaliojęs, todėl MAĮ 142 str. 1 d. prasme naikinti mokesčių administratoriaus paskirtų GPM ir VSD įmokų baudų nėra pagrindo. Laiko, kad atsakovė pateikė pakankamai argumentų ir įrodymų pareiškėjos vykdytų veiksmų kvalifikavimui individualia veikla. Pareiškėja nepateikė duomenų, pakankamų nustatytiems individualios veiklos požymiams bei pajamų priskyrimui apmokestinamosioms pajamoms paneigti, todėl Komisija, įvertinusi abiejų šalių pateiktus argumentus ir įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo aplinkybių vertinimo.

8Į teismo posėdį atsakovės atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 51).

9Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių atsiliepimo į pareiškėjos D. G. skundą nepateikė.

10Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo parnešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 50).

11Skundas netenkintinas.

12Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2010-12-27 sprendimo Nr. 68-291 (toliau – ir VMI sprendimas), Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI, Inspekcija, tretysis suinteresuotas asmuo) 2010-09-27 sprendimo Nr. (04)-K3-256 (toliau – ir Kauno AVMI, Inspekcijos sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011-03-28 sprendimo Nr. S-65 (7-232/2011) (toliau – ir Komisijos sprendimas) (b. l. 8-22; Komisijos byla, I t., b. l. 7-10, 16-33; III t., b. l. 121-135).

13Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra minėtų sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas kriterijai, kuriais vadovaujantis pajamos priskiriamos individualios veiklos pajamoms.

14Byloje nustatyta, kad Inspekcija atliko pareiškėjos PVM, GPM, VSD įmokų, privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą nuo 2004-01-01 iki 2008-12-31 bei 2010-07-27 surašė Patikrinimo aktą Nr. AU16-20, kuriame jai priskaičiavo sumokėti į biudžetą 143 475 Lt GPM, 74 509 Lt GPM delspinigių, 118 465 Lt PVM, 56 219 Lt PVM delspinigių, 12 452 Lt VSD įmokų, 6 227 Lt VSD įmokų baudos (Komisijos byla, I t., b. l. 58-89).

15Kauno AVMI, išnagrinėjusi minėtą patikrinimo aktą ir pareiškėjos pastabas dėl jo, skundžiamu sprendimu patikrinimo aktą patvirtino iš dalies, t. y. 89 862 Lt GPM, 50 616 Lt GPM delspinigių, 75 889 Lt PVM, 36 534 Lt PVM delspinigių, 6 500 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai, 3 250 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudos, 5 171 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 585 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos, skyrė 8 986 Lt, t. y. 10 % dydžio, GPM baudos ir 7 589 Lt, t. y. 10 % dydžio, PVM baudos (Komisijos byla, I t., b. l. 16-33).

16VMI skundžiamu sprendimu patvirtino pareiškėjai Inspekcijos papildomai paskaičiuotas mokėtinas sumas (Komisijos byla, I t., b. l. 7-10).

17Komisija skundžiamu sprendimu nusprendė panaikinti Inspekcijos 2010-12-27 sprendimo nurodymus sumokėti į biudžetą 75 889 Lt PVM, 36 534 Lt PVM delspinigius ir 7 589 Lt PVM baudą bei vietoje nurodymo sumokėti 89 862 Lt GPM, 50 616 Lt GPM delspinigius, 8 986 Lt GPM baudą, 6 500 Lt VSD įmokas bazinei pensijos daliai, 3 250 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudą, 5 171 Lt VSD įmokas papildomai pensijos daliai ir 2 585 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą, nurodė pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 101 243 Lt GPM, 54 733 Lt GPM delspinigius, 10 124 Lt GPM baudą, 3 731 Lt VSD įmokas bazinei pensijos daliai, 1 865 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudą, 3 080 Lt VSD įmokas papildomai pensijos daliai ir 1 540 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą (Komisijos byla, III t., b. l. 121-135).

18Kaip minėta, pareiškėja nesutinka su skundžiamais sprendimais, laiko juos neteisėtais ir nepagrįstais motyvuodama tuo, kad ginčo pirkimo-pardavimo sandoriai neturi individualios veiklos požymių, mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 70 str. bei nepagrįstai paskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas.

19Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d. įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

20Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš esmės byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos vykdytų nekilnojamojo turto sandorių priskyrimo individualiai veiklai ir šios veiklos metu gautų pajamų apmokestinimo.

21Ginčo teisinius santykius reglamentuoja GPMĮ ir MAĮ ir kiti su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai.

22Pagal MAĮ 2 str. 23 d., mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. MAĮ 2 str. 18 d. nustatyta, kad mokestinė prievolė yra mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu.

23GPMĮ 2 str. 7 d. individuali veikla apibrėžiama kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. GPMĮ 10 str. 1 d. reglamentuojama, kad individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

24Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (...); teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

25Remiantis ABTĮ 13 str. 1 d., vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT).

26Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2006-06-06 sprendime administracinėje byloje Nr. A5–902/2006, aiškindama individualios veiklos sąvoką, pažymėjo, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju – savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei arba gamybinei veiklai).

27GPMĮ prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (2006-10-20 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007).

28Tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (2006-10-20 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; 2006-06-19 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 ).

29Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėja, sudarydama nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, veikė savo vardu ir savo sąskaita, nebuvo darbo ar kitų teisinių (faktinių) pavaldumo ryšių su sutarties šalimis bei kitų aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog neveikė savo valia ir nuožiūra, nėra. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos veikla, susijusi su nekilnojamojo turto pardavimu laikytina savarankiška veikla GPMĮ prasme.

30Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, pareiškėja kartu su sutuoktiniu L. L., Valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis, 2004-2008 m. pradžioje turėjo šį nekilnojamąjį turtą: 2,19 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., įsigytą pagal 2002-02-13 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) iš D. M. už 8 000 Lt; 0,57 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., įsigytą pagal 2002-02-13 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) iš D. M. už 20 000 Lt (žemės sklypo ūkinės veiklos pobūdis iki pardavimo ir įsigijus sklypą – privačioms namų valdoms išdėstyti); 0,2377 ha žemės sklypą su pastatais, esantį ( - ), ( - ) k., Kauno r., įsigytą pagal 1994-09-16 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ); 35,58 kv. m negyvenamąją patalpą-garažą, esančią Akademijos mstl., Kauno r., įregistravimo pagrindas 1994-04-23 garažų statybos bendrijos pažyma ( - ); 0,4300 ha žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., įsigytą pagal 1996-09-23 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) už 22 Lt (Komisijos byla, I t., b. l. 174). Pareiškėja kartu su sutuoktiniu 2004-2007 m. vykdė šiuos nekilnojamojo turto pardavimo sandorius (Komisijos byla, II t., b. l. 59-63): pagal 2004-05-03 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) pardavė E. V. 0,1543 ha kitos (individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti) paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., už 15 000 Lt; pagal 2005-10-20 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) pardavė G. J. 0,1207 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., už 23 000 Lt; pagal 2005-10-20 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) pardavė A. G. 0,1377 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., už 27 000 Lt; pagal 2005-10-20 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) pardavė M. R. 0,1205 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., už 25 000 Lt; pagal 2005-10-20 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) pardavė R. ir V. P. 0,1167 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., už 24 000 Lt; pagal 2006-05-05 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) pardavė A. J. 0,1319 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., už 25 000 Lt; pagal 2006-05-05 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) pardavė A. J. 0,1273 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., už 25 000 Lt; pagal 2006-05-05 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) pardavė A. J. 0,1292 ha kitos (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., už 25 000 Lt; pagal 2007-05-03 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) pardavė A. B. 0,4300 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., už 195 000 Lt. Be kita ko, pareiškėja pagal 2007-06-19 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) pardavė D. J. ir S. U. jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 1,5600 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) k., Kauno r., už 500 000 Lt (Komisijos byla, I t, b. l. 165-169). Teisėjų kolegija pastebi, kad dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.

31Taigi, nustatytos faktinių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu suponuoja, kad būtent toks nevienkartinis ir pasikartojantis nekilnojamojo turto objektų pardavimo (pirkimo) sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį nesudaro prielaidų teigti, jog minėti sandoriai su nekilnojamojo turto objektais buvo atsitiktiniai, ir leidžia pagrįstai konstatuoti tęstinumo požymio buvimą nagrinėjamoje pareiškėjos veikloje. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiku pareiškėjos skundo argumentą, kad norint konstatuoti tęstinumo požymio buvimą, būtina nustatyti motyvą ir galimybes sandorius sudaryti ir ateityje. Kaip jau minėta, LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (2006-06-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006; 2006-10-20 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-14-916/2006; 2009-02-19 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-66/2009; 2009-05-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-660/2009; 2010-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1161/2010 ir kt.).

32Tačiau, teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad tam, jog atitinkamą gyventojo veiklą būtų galima priskirti individualiai veiklai GPMĮ 2 str. 7 d. prasme, taip pat būtina nustatyti, ar gyventojas, vykdydamas veiklą, turėjo tikslą gauti pajamų ar siekti kitokios ekonominės naudos bei šios veiklos versliškumo (komerciškumo) požymį.

33Byloje nustatyta, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis 2002 m. įsigijo du žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kurie ( - ) ir 2005-09-09 Kauno apskrities viršininko įsakymais Nr. 02-05-8132 ir Nr. 02-05-8804 buvo suskirstyti (atitinkamai) į 4 ir 17 žemės sklypų ir šių sklypų paskirtis buvo pakeista iš žemės ūkio į kitą (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos).

34Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors pareiškėjas teigia, kad du žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius ( - ) k., Kauno r., 2002 m. įsigijo ūkininkavimui ir šią aplinkybę patvirtina tai, kad 2004 m. rugpjūčio mėn. buvo įregistruotas žemės ūkis ir kaimo valda verslo registre bei suteiktas identifikavimo kodas, todėl šie žemės sklypai negali būti apmokestinami, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ūkininkavimas taip pat yra ir ekonominė veikla, kuria siekiama gauti ekonominės naudos (pajamų) ir kuri turi individualios veiklos požymius. Žemės sklypų įsigijimas ūkininkavimui paprastai reiškia, kad jo įsigijimo pagrindinis tikslas yra pajamų ar kitos ekonominės naudos gavimas, o tai atitinka individualios veiklos požymius, rodo, kad turtas buvo įsigytas verslo, ūkinės-komercinės veiklos vykdymui, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Norint individualią veiklą atriboti nuo atsitiktinių sandorių turi būti nustatyta siekiant uždirbti pelną sudaromų sandorių sistema, t. y. gyventojas nuo veiklos pradžios turi nuosekliai patirti išlaidas šiai veiklai ir iš vykdomos veiklos gauti pajamų. Atskirais atvejais ir ne vieną analogišką sandorį per trumpą laiką sudaręs gyventojas nelaikomas vykdančiu individualią veiklą, jeigu jis per trumpą laiko tarpą parduoda keletą tapačių daiktų, tačiau įrodo, kad šis turto pardavimas susijęs su jo išvykimu nuolat gyventi į užsienį ar pan. Tačiau tam tikrais atvejais ir nesant tęstinumui, iš tam tikrų aplinkybių darytina išvada, kad gyventojas vertėsi individualia veikla. Tokiomis aplinkybėmis gali būti naudos dydis ir tai, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro ši nauda, taip pat su naudos gavimu susijusios sąnaudos ir pan. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, jog pareiškėjas žemės sklypų asmeniniams poreikiams nenaudojo, nes visi sudaryti sandoriai buvo atlygintino pobūdžio, iš minėtų turto pardavimo sandorių gautos pajamos sudarė pagrindinę visų pareiškėjo gautų pajamų dalį.

35ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

36Taigi, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi bei įvertinusi byloje esančius rašytinius, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertinti bylos faktines aplinkybes ir jas kvalifikuoti kitaip nei mokesčių administratorius, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Anksčiau paminėtais aktyviais, nuosekliais bei tęstiniais veiksmais pareiškėja ir jos sutuoktinis du žemės ūkio paskirties žemės sklypus suskirstė į 21 žemės sklypą ir pakeitė jų naudojimo paskirtis ir būdą, taip suformavo komerciškai patrauklius nekilnojamojo turto objektus. Tokie pareiškėjos ir jos sutuoktinio veiksmai nebuvo susiję su asmeninių poreikių tenkinimu, todėl priskirtini prie veiklos komerciškumo arba versliškumo požymių, nes jais buvo siekiama ekonominės naudos. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjos vykdyta individuali veikla atitinka savarankiškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo požymius. Be kita ko, pažymi, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus. Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia, kad veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto objektų pardavimu, galima pradėti vykdyti ir su tokiu turtu, kurį įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo jo naudoti būtent šio pobūdžio komercinėje veikloje, t. y. prekyboje žemės sklypais ar jų dalimis. Atsižvelgdamas į besikeičiančią ekonominę situaciją, asmenines ar kitas aplinkybes, sprendimą dėl tokios individualios veiklos su šiuo turtu vykdymo asmuo gali priimti ir vėliau. Taigi, individualios veiklos tęstinumui ir versliškumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių sudarymo per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kokiai konkrečiai veiklai vykdyti atitinkamas turtas buvo įgytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1613/08). Mokesčių administratorius visapusiškai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos vykdyta veikla atitinka GPMĮ įtvirtintos veiklos požymius.

37Byloje nustatyta, kad 2005 m. į pareiškėjos asmeninę banko sąskaitą Estijos piliečiai pervedė 142 980 Lt, o 2008 m. – 10 358 Lt. Pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė dokumentų, įrodančių, jog minėtos piniginės lėšos, kaip ji teigia, buvo grąžintos jas pervedusiems asmenims, todėl nėra pareiškėjos pajamos. Pagal bylos medžiagą, pareiškėjos 2006 m. faktiškai patirtos išlaidos 45 266 Lt viršijo gautas pajamas (Komisijos byla, I t., b. l. 34-44, 58-89, 184-199).

38Tokie pareiškėjos veiksmai, kaip nevykdymas arba netinkamas vykdymas savo pareigos apskaičiuojant mokesčius (asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas) ir visų sumų nuo priklausančių mokėti mokesčių nesumokėjimas į biudžetą, yra teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios mokesčių administratoriui sudaro pagrindą konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, ir taikyti MAĮ 70 str. nuostatas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su Komisijos padaryta išvada, jog apskaičiuojant pareiškėjai mokėtinus mokesčius, pagrįstai remtasi MAĮ 70 str., ir pastebi, kad pagal šią teisės normą, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtina ir iki 2004-04-30 galiojusio MAĮ 271 str.). Tokią tvarką detalizuoja VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau ? ir Taisyklės). Mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi MAĮ 70 str. nuostatomis. LVAT administracinėse bylose (Nr. A-556-348/2009; Nr. A-556-945/2009, Nr. A-438-1542/2010) yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas mokesčių administratoriui, atsižvelgiant į tai, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, suteikė teisę atitinkamą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Kokiais atvejais tai turėtų būti padaryta, apibrėžta Taisyklėse. Vienas iš tų atvejų nurodytas Taisyklių 4.1 p., kuriame esančios taisyklės interpretavimas leidžia teigti, jog mokesčių administratoriaus įvertinimas gali būti atliekamas, kai: 1) mokesčių mokėtojas nepateikia mokesčio deklaracijos; 2) nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento; 3) į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis; 4) mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas. Tačiau sąrašas atvejų įvertinimui atlikti nėra baigtinis. Pažymima, kad ir kitais, teisėkūros subjekto neišvardintais atvejais, toks įvertinimas gali būti atliekamas. Tokia pozicija nėra atsitiktinė, nes paprastai nėra įmanoma apibrėžti visų situacijų, kada kyla būtinybė mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Teismo vertinimu, vienas iš tokio įvertinimo kriterijų – mokesčių administratoriui atsiradusios kliūtys nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka.

39Teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratoriai taip pat teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą GPM, baudas ir delspinigius, taip pat VSD įmokas ir baudas.

40GPMĮ 36 str. 2 d. nustatyta, kad už šio Įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Baudų skyrimas ir delspinigių skaičiavimas nustatytas MAĮ, todėl jis ginčo atveju ir buvo taikytas (MAĮ 139 str. 1 d.). Įstatyme reglamentuojama, kad mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Pagal 2004-2008 m. galiojusio GPMĮ nuostatas individualia veikla buvo laikoma savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Pareiškėja nurodytu laikotarpiu gavo individualios veiklos pajamas, nuo kurių GPMĮ nustatyta tvarka neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo GPM bei, pažeisdama VSDĮ nuostatas, nesumokėjo VSD įmokų bazinei ir papildomai pensijos dalims. Kadangi pareiškėja 2004-2008 m. sumažino mokėtiną į biudžetą GPM, mokesčių administratorius pagrįstai skyrė GPM baudą.

41Pagal VSDĮ 16 str. 2 d., jei patikrinimo metu nustatoma, jog socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, tai priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 proc. šios sumos dydžio bauda. Mokesčių administratorius, nustatęs, jog pareiškėja neteisėtai sumažino socialinio draudimo įmokas, pagrįstai skyrė 50 proc. trūkstamos socialinio draudimo įmokų sumos dydžio baudą.

42Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ginčo atveju pareiškėjos nurodytas MAĮ 142 str. negali būti taikomas, nes pagal šio straipsnio nuostatas, teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, ? ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną. Taigi, pareiškėjos nurodytuose GPMĮ pakeitimuose nėra nustatomas reikalavimas mokesčių administratoriui mažinti ar naikinti skirtas GPM ir VSD įmokų baudas už neįvykdytą mokestinę prievolę susidariusią dėl ankstesniais laikotarpiais vykdytos apmokestinama laikytos analogiškos veiklos. Ginčo sprendimų priėmimo dieną joks baudas mažinantis ar naikinantis teisės aktas nėra/nebuvo priimtas ir įsigaliojęs, todėl MAĮ 142 str. 1 d. prasme naikinti mokesčių administratoriaus paskirtų GPM ir VSD įmokų baudų nėra jokio teisinio pagrindo.

43Atleidimo nuo delspinigių tvarką reglamentuoja MAĮ 100 str. nuostatos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-07-26 įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės (toliau – ir Atleidimo taisyklės).

44Pagal MAĮ 100 str. 1 d. ir Atleidimo taisyklių 7 p. nuostatas, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių, kai: 1) yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatyti pagrindai (t. y. jei mokesčio mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo mokesčių mokėtojo valios, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; jei mokesčių mokėtojo atskira veikla nepadaroma žala biudžetui; jei mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo ar mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos); arba 2) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte – netikslinga išieškoti mokesčio nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, invalidas, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Tokiais atvejais mokesčių mokėtojas – fizinis asmuo turi pateikti kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, patvirtinančius sunkią ekonominę ir (ar) socialinę padėtį. Kadangi pareiškėja nepateikė teismui argumentų ar įrodymų dėl atleidimo nuo delspinigių, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

45Procedūrinių pažeidimų nagrinėjant mokestinį ginčą teisėjų kolegija nenustatė.

46Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nustačiusi, kad pareiškėja vykdė individualią veiklą, nustatytą GPMĮ 2 str. 7 d., remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. VMI ir Kauno AVMI tinkamai taikė ir aiškino tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, neveikė ultra vires, priimti sprendimai neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių jos buvo įsteigtos. Todėl nurodytais motyvais ir kitais motyvais, vadovaujantis ABTĮ 89 str. nuostatomis, naikinti skundžiamų sprendimų nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

47Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

Nutarė

48pareiškėjos D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

49Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. pareiškėja D. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-7), kurį... 4. Skunde nurodė, kad pagal GPM paaiškinimus ir komentarus, veikla yra... 5. Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir... 6. Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų... 7. Atsiliepime į skundą (b. l. 39-43) nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra... 8. Į teismo posėdį atsakovės atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką... 9. Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių... 10. Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie... 11. Skundas netenkintinas.... 12. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos... 13. Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra minėtų... 14. Byloje nustatyta, kad Inspekcija atliko pareiškėjos PVM, GPM, VSD įmokų,... 15. Kauno AVMI, išnagrinėjusi minėtą patikrinimo aktą ir pareiškėjos... 16. VMI skundžiamu sprendimu patvirtino pareiškėjai Inspekcijos papildomai... 17. Komisija skundžiamu sprendimu nusprendė panaikinti Inspekcijos 2010-12-27... 18. Kaip minėta, pareiškėja nesutinka su skundžiamais sprendimais, laiko juos... 19. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.... 20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš esmės byloje ginčas kilo dėl... 21. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja GPMĮ ir MAĮ ir kiti su jų... 22. Pagal MAĮ 2 str. 23 d., mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui... 23. GPMĮ 2 str. 7 d. individuali veikla apibrėžiama kaip savarankiška veikla,... 24. Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus... 25. Remiantis ABTĮ 13 str. 1 d., vienodą administracinių teismų praktiką... 26. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija... 27. GPMĮ prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 28. Tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti... 29. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėja, sudarydama nekilnojamojo turto... 30. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, pareiškėja kartu su... 31. Taigi, nustatytos faktinių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu... 32. Tačiau, teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad tam, jog atitinkamą gyventojo... 33. Byloje nustatyta, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis 2002 m. įsigijo du... 34. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors pareiškėjas teigia, kad du žemės... 35. ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį... 36. Taigi, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi bei įvertinusi byloje esančius... 37. Byloje nustatyta, kad 2005 m. į pareiškėjos asmeninę banko sąskaitą... 38. Tokie pareiškėjos veiksmai, kaip nevykdymas arba netinkamas vykdymas savo... 39. Teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratoriai taip pat teisėtai ir... 40. GPMĮ 36 str. 2 d. nustatyta, kad už šio Įstatymo pažeidimus skiriamos... 41. Pagal VSDĮ 16 str. 2 d., jei patikrinimo metu nustatoma, jog socialinio... 42. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ginčo atveju pareiškėjos nurodytas MAĮ... 43. Atleidimo nuo delspinigių tvarką reglamentuoja MAĮ 100 str. nuostatos ir... 44. Pagal MAĮ 100 str. 1 d. ir Atleidimo taisyklių 7 p. nuostatas, mokesčių... 45. Procedūrinių pažeidimų nagrinėjant mokestinį ginčą teisėjų kolegija... 46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nustačiusi, kad pareiškėja vykdė... 47. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1... 48. pareiškėjos D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.... 49. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti...