Statinio nuosavybės teisės įgijimas pagal įgyjamąją senatį. Ką svarbu žinoti?

Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 str.). Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma:

i. pareiškėjas nėra daikto savininkas;
ii. daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito
asmens (ne valdytojo) vardu;
iii. asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką;
iv. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 
v. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai;
vi. daiktas valdomas nepertraukiamai;
vii. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto
savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi
būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas);
viii. valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų.

Įgyjamosios senaties sąlyga – kad daiktas buvo valdomas teisėtai – reiškia, kad teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. Daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai. Sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, taip pat nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu.

Nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks aiškinimas kyla iš sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims.

Statinio pastatymas yra daikto sukūrimas. Jeigu statytojas laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, jis įgytų nuosavybės teisę į pastatytą statinį pagal CK 4.47 str. 4 p., t. y. pagamindamas naują daiktą. Statyba, vykdoma (įvykdyta) savavališkai arba pažeidžianti teisės aktų reikalavimus, vertintina kaip neteisėta, jos rezultatas – pastatytas statinys taip pat laikomas neteisėtai pastatytu statiniu. Jeigu statinys yra pastatytas ar statomas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tai jis negali būti civilinės apyvartos objektas, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis, juo disponuoti (jo parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) (CK 4.103 str. 1 d.). Dėl to statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka; neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių. Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas
statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visai neseniai nagrinėjo bylą, kurioje pareiškėjai prašė nustatyti, kad jie pagal įgyjamąją senatį įgijo sporto paskirties inžinerinius statinius (teniso aikštelę, krepšinio aikštelę, tvorą su varteliais ir metalinio tinklo atitvarą). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjų ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad pareiškėjų pateiktas sporto aikštelės projektas, kuriame yra suderintas žemės sklypo ribų raudonųjų linijų projektas, yra atliktas derinimas su Mažeikių vyr. architektu bei kiti suderinimai, nepatvirtina statybos teisėtumo, nes projekte nėra jokios žymos, kad pagal šį projektą statyba yra leidžiama. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nėra pateikti ir kiti dokumentai, patvirtinantys, kad sporto aikštelės statyba pagal pateiktą projektą buvo leidžiama ir kad suteiktas naudotis valstybės žemės sklypas (statybą leidžiantis dokumentas, potvarkis ar kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjai
neįrodė, jog daiktas (sporto aikštelė) buvo valdomas teisėtai (CK 4.47 str.), todėl nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą, paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 11 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų argumentus, priėjo prie išvados, kad pareiškėjai neįrodė, jog ginčo aikštelė pastatyta gavus būtiną jai statyti statybą leidžiantį dokumentą, atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes ir nėra pagrindo pripažinti, jog teismų išvados padarytos taikant pernelyg aukštą įrodinėjimo
standartą.

Dėl buvusio Mažeikių vyr. architekto rašytinio liudijimo, kuriuo rėmėsi pareiškėjai, vertinimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino pagrįsta teismų išvadą, kad statybos teisėtumas yra vertinamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, o asmens rašytinis liudijimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti statybos teisėtumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje valstybinės žemės sklypo, kuriame pastatyta ginčo aikštelė, aspektu ginčas kilo dėl dviejų aplinkybių, t. y., pirma, ar ginčo aikštelės statytojams buvo suteikta teisė aikštelės statybai naudotis valstybinės žemės sklypu ir, antra, ar Mažeikių rajono savivaldybė turėjo valstybinės žemės sklypo, kuriame pastatyta ginčo aikštelė, valdymo teisę ir šiuo aspektu turėjo teisę ginčo aikštelės statytojams suteikti teisę aikštelės statybai naudotis
valstybinės žemės sklypu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teigimu, nustačius, kad ginčo aikštelės statytojams nebuvo suteikta teisė aikštelės statybai naudotis valstybinės žemės sklypu, antroji iš nurodytų aplinkybių tampa nebereikšminga bylai išspręsti. Byloje pareiškėjai neįrodė, kad buvo suteikta teisė aikštelės statybai naudotis valstybinės žemės sklypu. Kasacinis teismas papildomai pažymėjo, jog byloje surinkti faktiniai duomenys vertintini kaip neteikiantys pagrindo padaryti pagrįstą išvadą, jog
Mažeikių rajono savivaldybė turėjo valstybinės žemės sklypo, kuriame pastatyta ginčo aikštelė, valdymo teisę ir šiuo aspektu turėjo teisę ginčo aikštelės statytojams suteikti teisę aikštelės statybai naudotis valstybinės žemės sklypu.

Taigi, siekiant įgyti statinio nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi, teismui privaloma įrodyti, jog statinys pastatytas gavus visus būtinus atitinkamo statinio statybai dokumentus ir kad buvo suteikta teisė statyti atitinkamą statinį atitinkamame žemės sklype.

Straipsnį parengė GLIMSTEDT vyresnioji teisininkė, advokatė Renata Račko.

Šaltinis: https://www.glimstedt.lt/naujienos/