Byla A-63-3045-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Vilijai Verseckaitei, atsakovo atstovei Linai Mikuckienei, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams Aleksandrui Tiaškevičiui, Michalui Stasilovič, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Varėnos rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Varėnos rajono savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Lietuvos savivaldybių asociacijai dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Varėnos rajono savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (I tomas, b. l. 61 – 65) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija, Ministerija, atsakovas) 2010 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. (9-2)-D8-11437 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus išieškojimo“.

5Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (9-2)-D8-11437 (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, jog 50 271 Lt suma buvo panaudota pažeidžiant Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. ne pagal tikslinę paskirtį. Rašto priėmimo pagrindas buvo Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD) 2010 m. lapkričio 4 d. surašytas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARP) lėšų panaudojimo patikrinimo aktas (toliau – ir Aktas), kuriame konstatuota, jog Varėnos rajono savivaldybė pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą negalėjo skirti programos lėšų medžiotojų būreliams ir klubams, kadangi minėtos organizacijos nėra miško sklypų savininkės, valdytojos ir naudotojos. Priimtame Akte nurodyti patikrinime dalyvavę nariai nebuvo supažindinti su patikrinimo Aktu, todėl pasirašyti nesupažindinti atsisakė. Taip pat pažymėjo, kad Akte nėra nurodyta jo apskundimo tvarka. Akto pagrindu priimtame Rašte prašoma pinigus ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą. Rašto apskundimo tvarka taip pat nėra nurodyta. Pareiškėjas nesutiko su Akte ir Rašte nurodytais argumentais, nes Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 7.4 punkte nustatyta, kaip turi būti užpildyta patikrinimo akto lentelė. Atkreipė dėmesį, jog Alytaus RAAD patikrinimo Akte, 3 skilties 1 eilutėje, kurioje turėtų būti nurodomas pažeidimas, susijęs su lėšų panaudojimu ne pagal tikslinę paskirtį, joks pažeidimas nenurodytas. Todėl darytina išvada, kad Alytaus RAAD atlikęs lėšų panaudojimo patikrinimą ir surašęs patikrinimo Aktą, pripažino, kad lėšos buvo panaudotos pagal Įstatyme numatytus tikslus. Taip pat pažymėjo, kad Ministerija, priimdama sprendimą dėl lėšų išieškojimo ne ginčo tvarka už lėšų panaudojimą Įstatyme nenumatytiems tikslams panaudojimo, jokios papildomos informacijos iš Varėnos rajono savivaldybės neprašė pateikti, o tik rėmėsi Aktu, kuriame toks pažeidimas nekonstatuotas. Nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies, 12 dalies bei Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 2 straipsnio 11 dalies nuostatomis darytina išvada, kad medžioklės plotai yra miško plotai, o medžioklės plotų (miško plotų) naudojimas, t. y. medžiojimas, yra vienas iš miško naudojimo būdų bei rūšių. Todėl asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję dokumentus, leidžiančius medžioti tam tikrame medžioklės plotų vienete, yra teisėti miško naudotojai. Pabrėžė, kad Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos medžioklės plotų naudotojų teisės. Šio įstatymo 1 dalies 4 punkte nurodoma, kad medžioklės plotų naudotojai Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo nustatyta tvarka turi teisę gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių likvidavimo priemonėms ir kitiems teisės aktuose numatytiems tikslams. Atkreipė dėmesį, kad būtent medžiotojų būreliai Varėnos rajono teritorijoje įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui ir gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas. Be to, žalos prevencijos priemonės yra atliekamos susitarus su miško sklypų savininkais ar valdytojais privačiuose ar valstybiniuose miško sklypuose. Tačiau lėšos būreliams skiriamos tik tuomet, kai įgyvendinus atitinkamą žalos prevencijos priemonę yra pateikiami turėtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Todėl manė, jog nebuvo pažeistos Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos.

6Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 151 – 154) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teisės aktuose įtvirtintų sąvokų interpretavimu, kad medžiotojų būreliai yra miško sklypų ar miško naudotojai. Pažymėjo, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 10 dalies ir 12 dalies nuostatose yra pateiktos miško savininko, valdytojo ir naudotojo sąvokos, kurias įvertinus akivaizdu, kad medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš jų. Atkreipė dėmesį, kad medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, nes būti medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Kadangi Įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų. Taip pat pažymėjo, kad Ministerijos kreipimasis į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) yra administracinės procedūros iki Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo išieškoti lėšas ne ginčo tvarka priėmimo dalis, t. y. procedūrinis dokumentas. Todėl manė, jog skundžiamas Raštas pareiškėjui sukelia procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio teisines pasekmes. Juo tik pradedama vykdyti procedūra dėl lėšų išieškojimo. Laikė, jog būtų pagrindas bylą dėl skundžiamo rašto panaikinimo nutraukti.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos savivaldybių asociacija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 138 – 141) prašė skundą tenkinti.

9Lietuvos savivaldybių asociacija nurodė, kad remiantis sistemine Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 12 dalies bei Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11 dalies, 2 straipsnio 13 dalies teisės normų analize, darytina išvada, kad Ministerijos nuomonė dėl medžiotojų būrelių nepripažinimo miško plotų naudotojais yra klaidinga, nes medžioklės plotai yra miško plotai, o medžioklės plotų (miško plotų) naudojimas medžioklei yra viena iš miško plotų naudojimo rūšių. Taip pat asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įsigiję dokumentus, leidžiančius medžioti tam tikrame medžioklės plotų vienete, yra teisėti miško naudotojai, galintys Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Rekomendacijų, patvirtintų Ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637, 7.4 punktą patikrinimo rezultatai įforminami aktu pagal šių rekomendacijų 1 priede pateiktą patikrinimo akto formą. Šiame punkte nurodoma, kad patikrinimo akto lentelės 3 skilties 1 eilutėje išvardinamos priemonės, kurioms lėšos skiriamos buvo panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį. Akto, kuris buvo surašytas 2010 m. lapkričio 4 d. patikrinus Varėnos rajono savivaldybės 2009 m. SAARP lėšų panaudojimą, 3 skilties 1 eilutėje jokių priemonių, kurioms lėšos skiriamos buvo panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį, nenurodyta. Todėl konstatuotina, kad jokių pažeidimų užfiksuota nebuvo. Taip pat nurodė, kad Varėnos rajono savivaldybė Alytaus RAAD ir anksčiau teikdavo ataskaitas už SAARP lėšų panaudojimą ir jokių pastabų nebuvo gavusi. Pažymėjo ir tai, kad SAARP lėšų panaudojimo tvarkos buvo peržiūrėtos ir Vyriausybės atstovų apskrityse ir nėra žinoma, kad būtų pateiktas bent vienas prieštaravimas dėl lėšų skyrimo medžiotojų būreliams. Iki šio laiko eilę metų medžiotojų būreliai, kurie aktyviausiai dalyvavo SAARP priemonių įgyvendinimo procese, buvo tinkami pareiškėjai paramai gauti. Manė, jog tai yra akivaizdus teisinio tikrumo principo, kuris reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties, pažeidimas.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 147) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11Alytaus RAAD nurodė, kad vadovaujantis Ministerijos 2010 m. spalio 22 d. raštu Nr. (9‑2)-D8-9968 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ buvo atliktas Varėnos rajono savivaldybės 2009 metų aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimas. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Varėnos rajono savivaldybė pagal priemonę „Finansinė parama miško sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta, savininkams, valdytojams ir naudotojams, įgyvendinantiems medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui prevencijos priemones; kartografinės bei kitos medžiagos, reikalingos medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų pakeitimo projektams parengti, įsigijimas“ skyrė 50 271 Lt ne pagal paskirtį. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu buvo konstatuota, jog Varėnos rajono savivaldybė, skirdama lėšas medžioklės būreliams iš SAARP, pažeidė minėtas Įstatymo nuostatas. Sutiko su nustatytais pažeidimais, kadangi remiantis Medžioklės įstatymo nuostatomis medžioklės būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžioklės išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju.

12Tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimais į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 136, II tomas, b. l. 110 – 111) nurodė, jog jie neturi įgaliojimų vertinti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktų teisėtumo ir Ministerijos teikimo išieškoti netikslingai panaudotas lėšas į Valstybės iždo sąskaitą.

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu (II tomas, b. l. 102 – 107) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir prie jo pridedamais dokumentais nepatvirtino, jog ginčijamas Raštas yra neteisingas ir neatitinkantis paminėtiems teisės aktams. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytų įstatymų sąvokos, apibrėžimai, įstatymų normų aiškinimai nėra adekvatūs aptariamos situacijos aplinkybių visumai bei Rašte nurodytai Įstatymo nuostatai (4 str. 1 d. 3 p.). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. (9‑2)-D8-11437 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus išieškojimo“, kuris adresuotas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, o jo kopijos pateikiamos Alytaus RAAD, Varėnos rajono savivaldybei. Rašte nurodoma, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kancleris vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, informuoja (t. y. informuoja Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos, Alytaus RAAD, Varėnos rajono savivaldybę), kad Alytaus RAAD patikrino Varėnos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumą. Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 4 d. patikrinimo akte nurodė, kad 50 271 Lt suma buvo panaudota Įstatyme nenumatytiems tikslams. Teismas vadovavosi Rekomendacijų 8 punktu ir atkreipė dėmesį, jog skundžiamo Rašto turinys (raštas neįpareigoja pareiškėją atlikti konkrečių veiksmų), paskirtis, Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatos neapibūdina, jog konkrečiu momentu pareiškėjui yra nustatomos konkrečios pareigos (t. y. atlikti apibrėžtame laike konkrečius veiksmus) bei pastarojo atžvilgiu atsiranda teisinės pasekmės. Skundžiamuoju Raštu yra kreipiamasi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos informuojant Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pagrindu apie SAARP lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Ministerija Rekomendacijų 8 punkto, Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė, Ministerija (ir Alytaus RAAD) atliko teisės aktų numatytą procedūrą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų 8.35 p., Rekomendacijų 8 p.). Teismo nuomone, teisės aktų nuostatos ir susijusios su tuo aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjo teisių ir pareigų pasikeitimas atsiranda nuo aptariamos sumos 50 271 Lt sumokėjimo į Valstybės iždo sąskaitą valios išreiškimo momento. Realus sumos išieškojimas pagal paminėtus teisės aktus prasideda tik po pareiškėjo valios pareiškimo, jog nurodytos pinigų sumos savanoriškai nemokės, todėl skundžiamas Raštas niekaip nedaro įtakos pastarojo teisėms ir pareigoms. SAARP lėšų panaudojimas, kaip neatitinkantis Įstatymo reikalavimų yra fiksuotas 2010 m. lapkričio 4 d. Akte. Esant tokioms aplinkybėms, negalima patvirtinti, jog skundžiamu Raštu pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1 straipsniu, 2 straipsnio 1, 14, 16, 17 dalimis, 3 straipsniu, 5 straipsniu, 22 straipsniu ir pažymėjo, jog ginčo objektu administraciniame teisme gali būti tik tokie viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas negali būti patenkintas ir dėl to, jog specialiosios programos lėšos panaudotos ne pagal Įstatyme nustatytą paskirtį, t. y. Varėnos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos skirtos nesilaikant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Šis faktas nustatytas 2010 m. lapkričio 4 d. Akte. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Miškų įstatymo 2 straipsnio 10 punktu, 11 punktu, 12 punktu, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11 punktu, 13 punktu, 6 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Miškų ir Medžioklės įstatymų aptartos nuostatos konstatuoja, jog medžiotojų būreliai nėra miško savininkai, valdytojai, naudotojai ir šiuo atveju negalima teisės aktų, pareiškėjo argumentais patvirtinti skundžiamo Rašto ydingumo bei pripažinti aptariamų lėšų pagrįstumo. Iš aptartų teisės aktų ir aplinkybių laikyta, jog SAARP lėšos skiriamos būtent miško savininkams, valdytojams, naudotojams (Miškų įstatymo 2 str. 10 p., 11 p., 12 p.; Medžioklės įstatymo 2 str. 11 p., 13 p., 6 str. 3 d.) ir tai siejama su įstatymo nustatyta registracija. Medžioklės plotų naudotojo ir miško savininko, valdytojo, naudotojo sąvokos nėra tapačios. Teismo nuomone, Ministerijos, Alytaus RAAD ginčo klausimu argumentacija atitinka paminėtų teisės aktų nuostatas.

16III.

17Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 114 – 122) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde iš dalies pakartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, taip pat apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

181. Iš Ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (9-2)-D8-11473 turinio akivaizdu, kad jis nėra informacinio pobūdžio. Šiame dokumente realiai yra išreikštas Ministerijos sprendimas pareiškėjo atžvilgiu. Rašte išdėstyta imperatyvaus pobūdžio nuostata ne ginčo tvarka išieškoti lėšas iš Varėnos rajono savivaldybės, kurios tariamai yra panaudotos ne pagal įstatyme numatytus tikslus, kurią Valstybinė mokesčių inspekcija privalo vykdyti. Toks įpareigojimas Valstybinei mokesčių inspekcijai sukelia tiesiogines teisines pasekmes Varėnos rajono savivaldybei, kadangi teisėtai panaudotos lėšos, jų negražinus, bus priverstinai išieškomos į Valstybės iždą. Taigi, traktuojant, kad Raštas yra informacinis ir nesukeliantis teisinių pasekmių pareiškėjui, yra eliminuojama galimybė ginčyti patį lėšų panaudojimo neteisėtumo nustatymo faktą.

192. Teismo sprendime pripažįstama tik pareiškėjo teisė skųsti Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą dėl lėšų išieškojimo ne ginčo tvarka, tačiau nesuprantama, kodėl pareiškėjas turėtų skųsti vykdomąjį (kaip tai pripažįsta pats teismas) Valstybinės mokesčių inspekcijos dokumentą ir vykdymo procedūras, kurios tikėtina, bus atliktos laikantis visų teisės aktuose nustatytų procedūrų, tačiau kurios yra tik ginčijamo Rašto pasekmė. Varėnos rajono savivaldybė ginčija būtent atsakovo Rašte išdėstytą sprendimą, t. y. patį lėšų panaudojimo neteisėtumo fakto nustatymą ir nurodymą išieškoti, atsakovo vertinimu, ne pagal paskirtį panaudotas lėšas, o ne būsimus Valstybinės mokesčių inspekcijos vykdymo veiksmus.

203. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pripažįsta, kad pagal iki 2003 m. galiojusios medžioklės plotų nuomos sutartis, sudarytas tarp žemės, miško, vandens telkinių savininkų ir medžioklės plotų naudotojų, medžioklei buvo išnuomota ne kas kita, kaip žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, o tuos asmenis, kuriems buvo išnuomoti minėti objektai įvardija žodžiu „naudotojai“.

214. Tiek Ministerija, tiek ir Vilniaus apygardos administracinis teismas nepripažindami medžiotojų būrelių teisės gauti paramą žalos prevencijos priemonių įgyvendinimui, kurią jiems numato teisės aktai, pažeidžia šių teisės subjektų teisėtų lūkesčių principą.

225. Dėl naujo teisės normų aiškinimo (tačiau nesikeičiant teisės aktų nuostatoms) iki šiol eilę metų buvę tinkami pareiškėjai paramai gauti – medžiotojų būreliai, aktyviausiai dalyvavę savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių įgyvendinimo procese, nebegaus paramos Medžioklės įstatymo 6 ir 12 straipsniuose numatytų medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonių įgyvendinimui. Todėl tai yra akivaizdus teisinio tikrumo principo, kuris reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties, pažeidimas.

236. Net ir pripažinus tai, kad medžiotojų būreliai negali gauti paramos žalos prevencijos priemonėms įgyvendinti pagal Įstatymą, reikėtų vadovautis teisingumo principu, kuris, be kita ko, suponuoja ir tai, kad bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui.

24Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 138 – 140) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

25Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, taip pat pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS62-191/2011, nagrinėdamas analogiško Ministerijos rašto savivaldybės institucijai sukeliamas teisines pasekmes, konstatavo, kad „pastarasis dokumentas pareiškėjo teisinei padėčiai tiesioginės įtakos neturi ir šia prasme jis (tokio pobūdžio dokumentas) nepatenka nei į skųstino individualaus teisės akto, nei į administracinio teisės akto sąvokas“.

26Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos savivaldybių asociacija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 131 – 134) prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

271. Ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. (9-2)-D8-11437 nurodoma, kad yra prašoma „minėtas lėšas (50 271 litų) ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos“. Akivaizdu, kad raštas yra įsakmaus, įpareigojamojo, o ne informacinio pobūdžio.

282. Ministerijos nuomonė dėl medžiotojų būrelių nepripažinimo miško plotų naudotojais formaliosios logikos požiūriu yra klaidinga, nes medžioklės plotai yra miško plotai, o medžioklės plotų (miško plotų) naudojimas medžioklei yra viena iš miško plotų naudojimo rūšių. Asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įsigiję dokumentus, leidžiančius medžioti tam tikrame medžioklės plotų vienete, yra teisėti miško naudotojai, galintys Įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą.

29Tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimais į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 129, 135 – 136) prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV.

32Apeliacinis skundas netenkinamas.

33Byloje ginčas kilęs dėl 2010 m. gruodžio 7 d. Aplinkos ministerijos rašto „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ Nr. (9-2)-D8-11437 teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, remdamasis dvejopo pobūdžio motyvais. Pirma, teismas nurodė, kad skundžiamas Raštas nedaro jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl negalima konstatuoti, jog juo pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Antra, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Raštą negali būti patenkintas ir dėl to, jog specialiosios programos lėšos panaudotos ne pagal Įstatyme nustatytą paskirtį.

34Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje

35Nr. A556-483/2010, 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-511/2010, 2010 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-354/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-323/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-875/2010 ir kt.) (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

36Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-191/2010, 2011 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143 – 324/2011, 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011) yra išaiškinęs, jog tokio pobūdžio Aplinkos ministerijos kreipimasis į Valstybinę mokesčių inspekciją, koks yra ginčijamas šioje byloje, yra administracinės procedūros iki Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo išieškoti lėšas iš savivaldybės ne ginčo tvarka priėmimo dalis, t. y. procedūrinis dokumentas, kuriuo pradedama vykdyti procedūra dėl lėšų išieškojimo ir kurio apskundimo tvarkos teisės aktai nenumato. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pastarasis dokumentas pareiškėjo teisinei padėčiai tiesioginės įtakos neturi ir šia prasme jis (tokio pobūdžio dokumentas) nepatenka nei į skųstino individualaus teisės akto, nei į administracinio teisės akto sąvokas.

37Paminėtus išaiškinimus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grindžia tuo, kad tokie raštai yra adresuojami Valstybinei mokesčių inspekcijai, o savivaldybei siunčiama tik kopija susipažinimui, be to, tokiuose raštuose savivaldybėms nėra formuluojamos jokios privalomos elgesio taisyklės. Taigi tokio pobūdžio raštai yra nenagrinėtini teismų ir skundus, kuriais keliamas jų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, turi būti atsisakoma priimti.

38Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes, o šiuo atveju Raštu pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai nėra pažeisti. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nukrypti nuo aukščiau nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir pritarti apeliacinio skundo argumentams dėl Rašto sukeliamų teisinių pasekmių pareiškėjui nėra pagrindo.

39Kadangi, kaip minėta, ši byla dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, ji nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad nustatė, jog Raštas pareiškėjo teisėms ir pareigoms jokių padarinių nesukelia, sprendė dėl pareiškėjo keliamo ginčo esmės, t. y. ar pagrįstai buvo konstatuota, kad specialiosios programos lėšos panaudotos ne pagal Įstatyme nurodytą paskirtį. Teismas ne nutraukė administracinę bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, t. y. išnagrinėjo bylą iš esmės priimdamas sprendimą.

40Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nors pritartina teismo motyvams dėl Rašto, kaip nesukeliančio pareiškėjui teisinių pasekmių, tačiau tokiu atveju byla turėjo būti nutraukiama , nepasisakant dėl to, ar specialiosios programos lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį.

41Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą turėjo nutraukti, sprendimas naikintinas, ir byla nutrauktina kaip nenagrinėtina teismų.

42Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos turinį ir esmę, taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų 8 punktas nustato, jog Aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, įvertina nustatytus pažeidimus, prireikus paprašo savivaldybes papildomos informacijos ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo kreipiasi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant Įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tokių lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo.

43Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje A525-1326/2010), jog nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad Aplinkos ministerija bei Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamosi patikrinimo aktu, gali priimti viešojo administravimo subjekto patvarkymą (įpareigojimą) dėl lėšų išieškojimo. Toks patvarkymas (įpareigojimas) būtų privalomas pareiškėjui, t. y. sukeliantis pareiškėjui atitinkamas teisines pasekmes, todėl pareiškėjas galėtų tokį patvarkymą (įpareigojimą) ginčyti teismine tvarka ir, nagrinėjant tokį ginčą teisme, be kitų argumentų, galėtų būti vertinami pareiškėjo šioje byloje dėstomi argumentai dėl ginčo esmės, t. y. dėl patikrinimo akto atitikimo teisės aktų reikalavimams, tai, ar pagrįstai buvo konstatuota, jog pareiškėjas nesilaikė Įstatymo reikalavimų.

44Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o administracinė byla nutraukiama.

45Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

46Pareiškėjo Varėnos rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

47Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti- administracinę bylą pagal pareiškėjo Varėnos rajono savivaldybės skundą nutraukti.

48Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Varėnos rajono savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas,... 5. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Lietuvos Respublikos aplinkos... 6. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo... 7. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teisės aktuose įtvirtintų... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos savivaldybių asociacija atsiliepimu... 9. Lietuvos savivaldybių asociacija nurodė, kad remiantis sistemine Miškų... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos... 11. Alytaus RAAD nurodė, kad vadovaujantis Ministerijos 2010 m. spalio 22 d.... 12. Tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos... 13. II.... 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu (II... 15. Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodytais... 16. III.... 17. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 114 – 122) prašo Vilniaus... 18. 1. Iš Ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (9-2)-D8-11473 turinio... 19. 2. Teismo sprendime pripažįstama tik pareiškėjo teisė skųsti Valstybinės... 20. 3. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pripažįsta, kad... 21. 4. Tiek Ministerija, tiek ir Vilniaus apygardos administracinis teismas... 22. 5. Dėl naujo teisės normų aiškinimo (tačiau nesikeičiant teisės aktų... 23. 6. Net ir pripažinus tai, kad medžiotojų būreliai negali gauti paramos... 24. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 138... 25. Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą... 26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos savivaldybių asociacija atsiliepimu... 27. 1. Ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. (9-2)-D8-11437 nurodoma, kad... 28. 2. Ministerijos nuomonė dėl medžiotojų būrelių nepripažinimo miško... 29. Tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos... 30. Teisėjų kolegija... 31. IV.... 32. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 33. Byloje ginčas kilęs dėl 2010 m. gruodžio 7 d. Aplinkos ministerijos rašto... 34. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi... 35. Nr. A556-483/2010, 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr.... 36. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis... 37. Paminėtus išaiškinimus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas... 38. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog... 39. Kadangi, kaip minėta, ši byla dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo... 40. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas negali būti laikomas... 41. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą... 42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos turinį ir esmę, taip pat... 43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (pvz., Lietuvos... 44. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 45. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 46. Pareiškėjo Varėnos rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.... 47. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą... 48. Nutartis neskundžiama....