Byla A-261-588-13

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Alytaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Alytaus rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos savivaldybių asociacijai, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai, dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Alytaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie LR FM) viršininko 2012 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-17659 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

5Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas neteisėtu ir nepagrįstu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (9-2)-D8-l 1440 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“, adresuotu VMI prie LR FM (toliau – ir Raštas). Rašto pagrindas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD) savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktas (toliau – ir Aktas), surašytas 2010 m. lapkričio 9 d., atlikus patikrinimą. Rėmėsi aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintomis Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijomis ir nurodė, kad Akto turinys yra dviprasmiškas: 2 skiltyje nurodytas pažeidimo pavadinimas „Lėšų panaudojimas ne pagal paskirtį“, tačiau 3 skiltyje „Priemonės pavadinimas“ nurodyta, kad lėšos panaudotos priemonėms, nustatytoms Medžioklės įstatyme, kurios pagal Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymą gali būti finansuojamos šios programos lėšomis.

6Vadovavosi Miškų įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi. Manė, kad medžiotojų klubai ir būreliai yra teisėti miško naudotojai, kadangi medžioklės plotų naudojimas yra ir miško plotų naudojimas, o medžioklės plotų naudotojai yra ir miško plotų naudotojai. Medžiotojų klubai ir būreliai miško (medžioklės) plotų ir miško išteklių naudojimo teisę įgijo Medžioklės įstatymo nurodytu pagrindu – gavę teisės aktų nustatytus dokumentus, leidžiančius medžioti miške. Medžiotojų būreliai ne tik naudojasi miško ištekliais, bet ir jų mokamo mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą dydis tiesiogiai priklauso nuo medžioklės ploto dydžio, medžioklės ploto kategorijos ir pan. Iki 2003 m. buvo sudaromos sutartys tarp medžiotojų būrelių ir miško savininkų (valdytojų) dėl medžioklės plotų nuomos. Pagal sudarytas medžioklės plotų (miško plotų) nuomos sutartis, medžiotojų organizacijoms buvo išnuomoti medžioklės plotai, o nuomininkai įsipareigojo mokėti už tam tikrą nuomojamą plotą atitinkamą nuomos mokestį. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir akcentavo, kad pagal iki 2003 m. galiojusias medžioklės plotų nuomos sutartis, sudarytas tarp žemės, miško, vandens telkinių savininkų ir medžioklės plotų naudotojų, medžioklei buvo išnuomoti žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai. Asmenys, kuriems buvo išnuomoti minėti objektai, įvardijami žodžiu „naudotojai“ ir šiems subjektams, remiantis medžioklės plotų naudojimo tęstinumo principu, išduoti leidimai ir toliau medžioti medžioklės plotų vienetuose. Medžioklės plotų naudotojai turi teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Pažymėjo, kad medžiotojų būreliai ir medžiotojai Alytaus rajono teritorijoje įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui ir gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas. Su minėtomis organizacijomis yra sudarytos sutartys. Miško sklypų, kuriuose yra medžioklės plotai, savininkai ir valdytojai minėtų priemonių neįgyvendina ir dėl lėšų gavimo pagal minėtą programą į savivaldybę nesikreipia, nors visi savivaldybės tarybos sprendimai ir jų projektai (taip pat apie savivaldybės aplinkos apsaugos specialiosios rėmimo programos lėšų panaudojimo tikslus ir priemones) skelbiami viešai.

7Paaiškino, kad kasmet teikdavo Aplinkos ministerijai ir Alytaus RAAD Alytaus rajono savivaldybės tarybos patvirtintas savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitinių metų ataskaitas. Keletą metų lėšos būdavo skiriamos medžiotojų klubams bei būreliams ir Aplinkos ministerija su Alytaus RAAD jokių pretenzijų dėl to neturėjo, taip leido suprasti, kad savivaldybė programos lėšas naudoja teisėtai ir pagal paskirtį. Alytaus RAAD 2008 m. kovo 17 d. ir 2010 m. kovo 17 d. patikrinimo aktuose taip pat nebuvo nustatęs jokių pažeidimų. Atkreipė dėmesį, kad Alytaus RAAD tą pačią 2009 metų specialiosios programos ataskaitą tikrino 2 kartus: pirmąjį kartą surašė patikrinimo aktą, kad jokių pažeidimų nenustatyta, o antrąjį kartą jau surašė Aktą, kuriame konstatuotas pažeidimas. Teisinio pagrindo atlikti antrąjį patikrinimą nebuvo, nes, atlikus pirmąjį, lėšų panaudojimo pažeidimų nenustatyta. Programos lėšos skirtos ir jos panaudotos išimtinai toms priemonėms, kurios ir buvo nustatytos įstatyme, t. y. žalos prevencijos priemonėms įgyvendinti, siekiant išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui. Palikus galioti ginčijamą sprendimą, pagal kurį būtų išieškotos lėšos, savivaldybė būtų priversta patirti finansines netektis, taip padarydama žalos kitoms socialiai jautrioms savivaldybės biudžeto gavėjų grupėms ir veiklos sritims.

8Atsakovas VMI prie LR FM su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

9Atsiliepime (b. l. 44–46) paaiškino, kad jo sprendimas išieškoti lėšas ne ginčo tvarka yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Nuostatos dėl lėšų išieškojimo tvarkos laikytinos procesinėmis teisės normomis. Manė, kad Aplinkos ministerijos arba jos įgaliotos institucijos teikimas (prašymas) išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas yra privalomas VMI prie LR FM, t. y. ji neturi teisės vertinti, ar Aplinkos ministerija teisėtai ir pagrįstai kreipėsi su prašymu išieškoti lėšas. Pažymėjo, kad yra nekompetentingas pateikti nuomonę dėl lėšų panaudojimo ne pagal tikslinę paskirtį. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis – Aplinkos ministerijos teikimu išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas į valstybės iždo sąskaitą. Atkreipė dėmesį, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI prie LR FM viršininkas turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Šis sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas įgalioto asmens.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos savivaldybių asociacija su pareiškėjo prašymu sutiko.

11Atsiliepime (b. l. 40–43) paaiškino, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas nepagrįstu ir neteisėtu Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštu. Rėmėsi Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 ir 12 dalimis, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 13 dalimis ir darė išvadą, kad Aplinkos ministerijos nuomonė dėl medžiotojų būrelių nepripažinimo miško plotų naudotojais yra klaidinga, nes medžioklės plotai yra miško plotai, o medžioklės plotų (miško plotų) naudojimas medžioklei yra viena iš miško plotų naudojimo rūšių. Asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įsigiję dokumentus, leidžiančius medžioti tam tikrame medžioklės plotų vienete, yra teisėti miško naudotojai, galintys Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą. Tai, kad skirtos lėšos turėjo būti ir buvo panaudotos pagal teisės aktuose nurodytą paskirtį, įrodo pareiškėjo sudarytos sutartys su medžiotojų būreliais.

12Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus RAAD su pareiškėjo prašymu nesutiko.

13Atsiliepime (b. l. 57–59) rėmėsi Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo, aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos), Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir nurodė, kad Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurie, siekdami išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos, ėmėsi prevencinių priemonių apsaugoti savo nuosavybės, valdymo ar naudojimo teise turimą sklypą ir jos, ne mažiau 70 procentų, turi būti padengiamos būtent iš lėšų, surinktų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Taigi, įstatymų leidėjas skiriamą finansinę paramą sieja būtent su konkretaus sklypo, t. y. teritorijos dalies, turinčios nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, savininko, valdytojo ar naudotojo tame sklype taikomomis prevencinėmis priemonėmis. Manė, kad šiuo atveju būtina įvertinti ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 10–12 dalių nuostatas. Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką, kuri nėra tapati miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokai, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti minėtas Įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones. Medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai.

14Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija su pareiškėjo prašymu taip pat nesutiko.

15Atsiliepime (b. l. 63–66) nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip pareiškėjas ir Alytaus RAAD. Papildomai pažymėjo, kad pagal Medžioklės įstatymo nuostatas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARP) lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, o medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios. Atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, atmetė kaip nepagrįstus atitinkamų savivaldybių skundus ir konstatavo, kad atitinkamas RAAD teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog savivaldybės netinkamai panaudojo SAARP lėšas, skirdamos jas medžiotojų būreliams, nes jie negali būti SAARP lėšų naudotojai. Manė, kad skunde nurodoma Konstitucinio Teismo praktika visiškai nesusijusi su ginču šioje byloje, kadangi Konstitucinis Teismas vertino iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo naudotų medžioklės plotų naudojimo tęstinumą, o ne medžioklės plotų naudotojo ir miško ar žemės sklypo naudotojo sąvokų tapatumą.

16Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 67–69) nurodė, kad su juo sutinka. Teigė, kad medžiojimas yra medžioklės plotų naudojimas. Miško naudojimas šiuo atveju vykdomas tam tikrai vienai konkrečiai paskirčiai – medžiojimui. 1992–2002 metais medžioklei (medžiotojų klubams ir būreliams) buvo išnuomojami žemės, miško, vandens telkiniai ir medžiotojų būreliai bei klubai, išsinuomoję minėtus žemės sklypus medžioklei, buvo laikomi jų naudotojais. Medžiotojų būreliai ne tik naudojasi miško ištekliais, bet ir jų mokamo mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą dydis tiesiogiai priklauso nuo medžioklės ploto dydžio, kategorijos ir pan. Dažniausiai tik medžiotojų būreliai ir medžiotojai (taip pat miškų urėdijos) įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui ir gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas. Kiti miško sklypų, kuriuose yra medžioklės plotai, savininkai, valdytojai, naudotojai minėtų priemonių neįgyvendina ir dėl lėšų gavimo pagal minėtą programą į savivaldybę nesikreipia. Medžiotojų klubai ir būreliai lėšas pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą gauna jau daugelį metų, o Alytaus RAAD ir Aplinkos ministerija visus tuos metus jokių pretenzijų ir pastabų neturėdavo.

17II.

18Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19Teismas, remdamasis Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies (2010 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr. XI-1104 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. ir redakcija, galiojusi iki 2011 m. sausio 1 d.) norma, padarė išvadą, kad VMI prie LR FM neturėjo ir neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo panaudotos SAARP lėšos, kokia yra konkreti išieškotinų (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotų) lėšų suma. Gavusi Aplinkos ministerijos teikimą, VMI prie LR FM galėjo (ir gali) tik pasiūlyti sumokėti jau pirmiau ir kitų institucijų nustatytą lėšų sumą, o jei savivaldybė to nepadaro, – imtis priverstinių išieškojimo priemonių. VMI prie LR FM nebuvo ir nėra pavesta nustatyti lėšų panaudojimo netinkamumą ir nustatyti (apibrėžti) grąžintiną (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotą) lėšų sumą. Jos funkcija nagrinėjamos procedūros požiūriu apsiribojo (apsiriboja) jau nustatytų sumų išieškojimu, t. y. pirmiau priimtų administracinių aktų vykdymu (įvykdymo užtikrinimu, jei reikia, – ir priverstine tvarka).

20Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią administracinę procedūrą dėl SAARP lėšų panaudojimo tinkamumo užbaigiančiu administraciniu aktu laikytinas ne VMI prie LR FM sprendimas išieškoti atitinkamas sumas ne ginčo tvarka, bet Aplinkos ministerijos, įvertinusios RAAD pateiktą patikrinimo aktą, teikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriuo prašoma išieškoti netinkamai panaudotas SAARP lėšas. Aplinkos ministerijos teikimas pagal savo turinį, pobūdį ir sukeliamas teisines pasekmes yra individualus administracinis aktas, kuriuo (visiškai ar iš dalies) buvo patvirtinti RAAD nustatyti teisės aktų pažeidimai ir nustatyta konkreti savivaldybės grąžintina SAARP lėšų suma, t. y. apibrėžta viešosios piniginės prievolės apimtis ir ją vykdyti turintis subjektas. Valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi teikimą, turi įgaliojimus tik užtikrinti minėto sprendimo vykdymą, todėl VMI prie LR FM sprendimai ir veiksmai gali būti kvestionuojami tik tiek, kiek ji galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų vykdymo taisyklių. VMI prie LR FM veiksmai, kuriais ji, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, pasiūlo savivaldybei sumokėti lėšas, o vėliau išieško jas ne ginčo tvarka, yra viešojo administravimo subjekto veiksmai, kuriais atliekami vykdymo veiksmai. Šie veiksmai turi būti atskiriami nuo SAARP lėšų netinkamo panaudojimo konstatavimo procedūros dėl teisės aktais nustatyto skirtingo šių dviejų procedūrų pobūdžio ir tarpusavio ryšio: netinkamo lėšų panaudojimo nustatymo procedūra priklauso nuo RAAD ir Aplinkos ministerijos atliekamų vertinimo veiksmų ir yra baigiama Aplinkos ministerijos, kaip atitinkamus įgaliojimus turinčio asmens, teikimu, o VMI prie LR FM veiksmai priklauso išimtinai nuo Aplinkos ministerijos teikimo buvimo ir jais nėra kvestionuojamas teikimo turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012). Šiuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos procesiniu sprendimu suformuotos naujos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra nukreiptos tik į ateitį, t. y. turi būti taikomos po šios nutarties paskelbimo kilusiems ginčams, todėl, nepažeisdama konstitucinio lygiateisiškumo principo, vertindama ginčijamo VMI prie LR FM sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, analizavo ir Aplinkos ministerijos rašto teisėtumą.

21Taigi, VMI prie LR FM iš esmės vykdo pagalbinę (techninę) funkciją – išieško Alytaus rajono savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka, o Aplinkos ministerijos teikimas yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas, kuris sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei paaiškėja jai atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys.

22Pareiškėjas, nesutikdamas su Aplinkos ministerijos Rašte ir Alytaus RAAD Akte išdėstytomis aplinkybėmis bei nurodymu išieškoti į valstybės iždo sąskaitą 51 900,00 litų sumą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl šių aktų panaikinimo (pridėta byla Nr. I-1542/2011). Teismas 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi bylą nutraukė (b. l. 18–23), nes padarė išvadą, kad ginčijami dokumentai pareiškėjui nesukelia materialaus pobūdžio teisinių pasekmių ir savaime nedaro įtakos jo teisėms ir pareigoms. Analogiškai konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-413/2011 (b. l. 24–29). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pasinaudojo teisės aktuose nustatyta teise kreiptis į teismą dėl Rašto panaikinimo. Dėl šio reikalavimo yra priimtas ir įsiteisėjęs galutinis teismo procesinis sprendimas, todėl šioje byloje Rašto ar Akto teisėtumas ir pagrįstumas iš naujo nevertintas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio nuostatas, pareiškėjas, pasikeitus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, turi galimybę prašyti atnaujinti procesą administracinėje bylioje Nr. I-1542-365/2011.

23III.

24Pareiškėjas Alytaus rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

25Apeliaciniame skunde (t. III, b. l. 105-111) nurodoma, kad:

  1. Pareiškėjas su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl sprendimo panaikinimo kreipėsi 2012 m. balandžio 19 d., taigi, ne tik iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties paskelbimo teisės aktų nustatyta tvarka, bet ir iki jos priėmimo. Todėl akivaizdu, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo iki minėtos nutarties paskelbimo. Tai reiškia, kad šiam ginčui turėjo būti taikoma iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 paskelbimo suformuota teismų praktika, pagal kurią vieninteliu skundžiamu individualiu teisės aktu buvo pripažįstamas VMI prie LR FM sprendimas išieškoti į biudžetą savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011; 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-191/2011; 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-413/2011; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-628/201 ir kt.) Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 paskelbimo galiojusią teismų praktiką nagrinėjamu klausimu, privalėjo nagrinėti bylą, vertindamas ne tik skundžiamą sprendimą, bet ir dokumentus, kurių pagrindu priimtas minėtas sprendimas, t. y. Raštą ir Aktą.
  2. Kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui minėta, skundžiamas sprendimas nepagrįstas, nes jo pagrindas yra neteisėtas ir nepagrįstas Raštas, kuriuo nurodoma, kad 51 900 Lt suma buvo panaudota Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme nenumatytiems tikslams. Aplinkos ministerija neteisingai traktuoja, kad medžiotojų klubai ir būreliai yra netinkami subjektai gauti lėšas pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y., kad šios organizacijos nėra miško savininkės, valdytojos, naudotojos. Netgi jei yra tam tikrų teisės aktų spragų ar kolizijų kalbant apie „miško sklypo naudotojo“ sąvoką ar lėšų panaudojimo galimybes tam tikriems įstatymų nustatytiems tikslams, akivaizdu, kad pareiškėjas skyrė lėšas įstatymų numatytiems tikslams, t. y. – medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonių įgyvendinimui. Tuo pagerėjo laukinių gyvūnų mitybos sąlygos, buvo apsaugoti miško želdiniai, miško paklotė. Todėl, teismui atmetus pareiškėjo prašymą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skundžiamą sprendimą, pagal kuriuos būtų išieškotos lėšos, panaudotos jau minėtoms Įstatyme nurodytoms priemonėms, susidarytų paradoksali situacija, kai lėšos panaudotos tam tikslui, kuris ir numatytas Įstatyme, tačiau nepaisant to, savivaldybė būtų priversta patirti netektis, nes turėtų antrą kartą, jau šiuo atveju savo biudžeto lėšomis, padengti visą sumą, panaudotą jau minėtoms tikslinėms, atitinkančioms įstatymą, priemonėms, tuo padarydama žalą kitoms socialiai jautrioms savivaldybės biudžeto gavėjų grupėms ir veiklos sritims, nes būtų sumažintas finansavimas švietimui, sveikatos apsaugai, viešųjų paslaugų teikimui ar kitoms panašioms reikmėms. Tai akivaizdžiai prieštarautų teisingumo principui.

26Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 115-116) prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

27Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos savivaldybių asociacija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime (t. III, b. l. 121-123) nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

28Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

29Atsiliepime (t. III, b. l. 127-131) nurodyti iš esmės tie patys argumentai, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

  1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl reikalavimo panaikinti Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. (9-l)-D8-l 1440 yra priimtas įsiteisėjęs ir galutinis procesinis teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-413/2012), todėl šioje byloje to paties Aplinkos ministerijos rašto ar Alytaus RAAD patikrinimo akto teisėtumas ir pagrįstumas iš naujo negali būti vertinamas. Teismas pagrįstai nurodė, kad pagal ABTĮ 153 straipsnio nuostatas, pareiškėjas, pasikeitus administracinių teismų praktikai, turi galimybę prašyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1542-365/2012.
  2. Medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti minėtas Įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones (t. y. apdoroti želdinius repelentais, aptverti tvoromis ar apsauginėmis juostomis, veisti želdinius, gerinančius laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas ir pan.). Kadangi Įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų, todėl Aplinkos ministerija visiškai pagrįstai atsižvelgė į Alytaus RAAD aktu nustatytus faktus ir pateiktas išvadas ir minėtu raštu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, o ši atitinkamai nusprendė ne pagal Įstatymo nuostatas panaudotas lėšas išieškoti į Valstybės biudžetą. Alytaus rajono savivaldybės administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į gero viešojo administravimo sampratą, (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2552/2011), paramos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialių lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme.

30Kyla pagrįstas klausimas, ar atitinka pareiškėjo nurodomo teisingumo principo reikalavimus situacija, kai lėšos, kurių ne mažiau kaip 70 procentų sudaro lėšos, surinktos iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, yra suteikiamos būtent tiems subjektams, kurie tuos mokesčius sumokėjo? Būtent ši situacija negali būti vertinama kaip atitinkanti ne tik minėtą teisingumo principą, bet ir Įstatymo keliamą tikslą – finansuoti tuos subjektus, kurie įvardinti Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir kurie įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekia apsaugoti savo nuosavybės ar kita teise valdomą objektą, t. y. miško sklypą nuo medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos.

31Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, konstatavo, kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, todėl atitinkamos savivaldybės veiksmai, pervedant SAARP lėšas medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms. Taigi, užtikrinant asmenų lygybės prieš įstatymą principą, ypač svarbu, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vienoda linkme, todėl teismas, priimdamas sprendimą, turėtų atsižvelgti į jau pradėtą formuoti ginčui aktualią teismo praktiką.

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33IV.

34Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką – ne pagal paskirtį panaudotas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas, iš pareiškėjo turto.

35Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, nusprendė, kad Aplinkos ministerijos teikimas VMI prie LR FM išieškoti Alytaus rajono savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas, kuris sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei paaiškėja jai atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys, todėl atmetė pareiškėjo skundą ir skundžiamo VMI sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo nevertino.

36Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes bei netinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ginčo klausimu.

37Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuri buvo formuojama iki 2012 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės šio teismo teisėjų kolegijos nutarties, buvo laikomasi pozicijos, kad Aplinkos ministerijos raštas, kuriuo ministerija kreipiasi į VMI, prašydama išieškoti savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka, neturi įtakos pareiškėjų teisinei padėčiai ir nepatenka į skųstino individualaus teisės akto sąvoką ABTĮ prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-191/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-324/2011). Todėl vieninteliu skundžiamu individualiu teisės aktu ABTĮ prasme iki šiol buvo pripažįstamas VMI (ar VMI teritorinio padalinio) sprendimas išieškoti į biudžetą savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas, o atitinkami RAAD ir Aplinkos ministerijos aktai buvo traktuojami kaip nesukeliantys teisinių padarinių ir todėl jie nebuvo vertinami kaip individualūs teisės aktai, kurie gali būti skundžiami administraciniams teismams ABTĮ nustatyta tvarka.

382012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pakeitė iki tol buvusią administracinių teismų praktiką ir padarė išvadą, kad Aplinkos ministerijos teikimas pripažintinas administraciniams teismams skųstinu individualiu administraciniu aktu, o VMI sprendimai ir veiksmai gali būti kvestionuojami tik tiek, kiek VMI galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų administracinio akto vykdymo taisyklių. Atsižvelgiant į Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymą ir Aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijas, Aplinkos ministerijos teikimu yra konstatuojama, kad atitinkama savivaldybė netinkamai panaudojo SAARP lėšas. Tokio pažeidimo konstatavimas savo pobūdžiu yra Aplinkos ministerijos ir RAAD vykdomos administracinės procedūros, kurios metu tikrinama, ar savivaldybė tinkamai panaudojo SAARP lėšas, baigiamasis (galutinis) sprendimas tuo klausimu. Teikimu Aplinkos ministerija apibrėžia atitinkamai savivaldybei kylančią atsakomybę. Vėlesni (po Aplinkos ministerijos teikimo) VMI veiksmai objektyviai negali pakeisti Aplinkos ministerijos teikime konstatuojamų teiginių, nes pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį VMI nėra nustatyta teisė vertinti pateikto Aplinkos ministerijos teikimo pagrįstumo. Todėl Aplinkos ministerijos teikimas procedūroje, kurios metu savivaldybė pripažįstama netinkamai panaudojusia SAARP lėšas, yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Šis baigiamasis sprendimas sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei paaiškėja jai atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys. VMI veiksmai, kuriais VMI, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, pasiūlo savivaldybei sumokėti lėšas, o vėliau išieško jas ne ginčo tvarka, yra viešojo administravimo subjekto veiksmai, kuriais viešojo administravimo subjektas atlieka vykdymo veiksmus. Vykdymo veiksmai, atliekami VMI Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka, turi būti atskiriami nuo SAARP lėšų netinkamo panaudojimo konstatavimo procedūros dėl teisės aktais numatyto skirtingo šių dviejų procedūrų pobūdžio ir tarpusavio ryšio: netinkamo lėšų panaudojimo nustatymo procedūra priklauso nuo RAAD ir Aplinkos ministerijos atliekamų vertinimo veiksmų ir yra baigiama Aplinkos ministerijos, kaip atitinkamus įgaliojimus turinčio asmens, teikimu, o VMI veiksmai priklauso išimtinai nuo Aplinkos ministerijos teikimo buvimo ir jais nėra kvestionuojamas teikimo turinys. Suinteresuotas asmuo visų pirma turi skųsti sprendimą dėl patikrinimo akto, nors tai neapriboja asmens teisės kvestionuoti ir vykdymo veiksmų tiek, kiek jie atliekami pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vykdymo proceso taisykles.

39Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad taisyklė dėl Aplinkos ministerijos rašto pripažinimo individualiu teisės aktu negali užkirsti pareiškėjams (nagrinėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos byloje) galimybių ginti įstatymo saugomo intereso, nes kitoks aiškinimas suponuotų konstitucinio lygiateisiškumo principo pažeidimą, kai bylos šaliai būtų taikoma taisyklė, kuri neegzistavo jo kreipimosi į teismą metu. Todėl ir šiuo teismo procesiniu sprendimu suformuotos naujos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra nukreiptos tik į ateitį, t. y. turi būti taikomos po šios nutarties paskelbimo kilusiems ginčams.

40Atsižvelgiant į minėtą administracinių teismų praktikos pasikeitimą, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamos bylos ginčui taikė 2012 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas naujas taisykles.

41Visų pirma, ginčas nagrinėjamoje byloje kilo iki 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties paskelbimo, t. y. pareiškėjui 2012 m. balandžio 19 d. su prašymu kreipusis į pirmosios instancijos teismą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-17659 išieškoti mokestinę nepriemoką panaikinimo. Tuo metu buvo laikomasi ankstesnės administracinių teismų praktikos dėl Aplinkos ministerijos rašto nepripažinimo individualiu teisės aktu, pagal kurią skundžiamu administraciniu aktu pagal ABTĮ buvo pripažįstamas VMI sprendimas išieškoti į biudžetą savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas. Todėl pareiškėjas, atsižvelgęs į tuo metu formuotą praktiką, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą būtent dėl VMI prie LR FM viršininko 2012 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-17659 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

42Visų antra, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1542-365/2011 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-413/2011, nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas jau pasinaudojo teisės aktuose nustatyta teise kreiptis į teismą dėl Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (9-2)-D8-11440 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ (kuriuo remdamasi VMI priėmė ginčijamą sprendimą nagrinėjamoje byloje) panaikinimo. Minėtose teismų nutartyse, remiantis iki 2012 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties formuota administracinių teismų praktika, konstatuota, kad pareiškėjo (Alytaus rajono savivaldybės administracijos) skundžiamas Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. (9-2)-D8-11440 išieškoti į valstybės iždo sąskaitą 51 900,00 Lt sumą pareiškėjui nesukelia materialaus pobūdžio teisinių pasekmių ir savaime nedaro įtakos jo teisėms ir pareigoms (t. y. neskundžiamas), todėl visos faktinės aplinkybės, susijusios su savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumu (nesutikimo su procedūriniais sprendimais (veiksmais) argumentai), gali būti vertinamos ginčijant Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą išieškoti lėšas ne ginčo tvarka. Administracinė byla Nr. I-1542-365/2011 buvo nutraukta.

43Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjui nesuteikus galimybės administracinėje byloje Nr. I-1542-365/2011 ginčyti Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (9-2)-D8-11440 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-17659 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, pirmosios instancijos teismo sprendimu, atmetus pareiškėjo skundą, buvo užkirstas kelias ginčyti ir galutinį Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-17659 išieškoti mokestinę nepriemoką. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str. 1 d.).

44Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nevykdė ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintos pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, t. y. administracinio teismo aktyvumo pareigos, kadangi nesprendė administracinio ginčo iš esmės – nevertino skundžiamo administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju negali priimti pareiškėjo prašomo naujo sprendimo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimas naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

45Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

46pareiškėjo Alytaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

47Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

48Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Alytaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir... 5. Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas neteisėtu ir nepagrįstu... 6. Vadovavosi Miškų įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi,... 7. Paaiškino, kad kasmet teikdavo Aplinkos ministerijai ir Alytaus RAAD Alytaus... 8. Atsakovas VMI prie LR FM su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jo... 9. Atsiliepime (b. l. 44–46) paaiškino, kad jo sprendimas išieškoti lėšas... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos savivaldybių asociacija su... 11. Atsiliepime (b. l. 40–43) paaiškino, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas... 12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus RAAD su pareiškėjo prašymu nesutiko.... 13. Atsiliepime (b. l. 57–59) rėmėsi Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo... 14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija su pareiškėjo prašymu... 15. Atsiliepime (b. l. 63–66) nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip... 16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija... 17. II.... 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu... 19. Teismas, remdamasis... 20. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal... 21. Taigi, VMI prie LR FM iš esmės vykdo pagalbinę (techninę) funkciją –... 22. Pareiškėjas, nesutikdamas su Aplinkos ministerijos Rašte ir Alytaus RAAD... 23. III.... 24. Pareiškėjas Alytaus rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį... 25. Apeliaciniame skunde (t. III, b. l. 105-111) nurodoma, kad:
    26. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo... 27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos savivaldybių asociacija prašo... 28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija... 29. Atsiliepime (t. III, b. l. 127-131) nurodyti iš esmės tie patys argumentai,... 30. Kyla pagrįstas klausimas, ar atitinka pareiškėjo nurodomo teisingumo... 31. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d.... 32. Teisėjų kolegija... 33. IV.... 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos... 35. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio... 36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos... 37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuri buvo formuojama... 38. 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012... 39. Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad... 40. Atsižvelgiant į minėtą administracinių teismų praktikos pasikeitimą,... 41. Visų pirma, ginčas nagrinėjamoje byloje kilo iki 2012 m. rugsėjo 27 d.... 42. Visų antra, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Vilniaus apygardos... 43. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjui... 44. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos... 45. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 46. pareiškėjo Alytaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą... 47. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą... 48. Nutartis neskundžiama....