Byla 2-247-907/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Šiaulių apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant Jolantai Stanelienei, dalyvaujant ieškovo atstovui R. B., atsakovams T. C., R. C., jo atstovui advokatui Vitalijui Metelicai,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios T. Ž. IĮ, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Administravimas“, ieškinį atsakovams T. C. ir R. C. dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

3Ieškovas bankrutuojanti T. Ž. IĮ, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Administravimas“, kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų T. C. ir R. C. 13493,13 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškovo atstovas R. B. teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti ir paaiškino, kad Šiaulių apygardos teismo 2013-02-21 nutartimi T. Ž. IĮ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Administravimas“. Šiaulių apygardos teismo 2013-04-05 nutartimi buvo patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai 13493,13 Lt sumai, kuriuos sudaro 13389,43 Lt VSDFV ir 103,70 Lt VšĮ ŠRATC. Atsakovė, buvusi T. Ž., o dabar T. C. įmonės vadove buvo nuo 1999-03-25 iki 2013-03-06. 2007-12-29 T. Ž. įregistravo santuoką su atsakovu R. C., jį Šiaulių apygardos teismas 2013-04-15 nutartimi įtraukė bendraatsakovu bankroto byloje. Įmonei pasiekus nemokumo ribą ir negalint atsiskaityti su kreditoriais atsakovė privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ji savo pareigos nevykdė, todėl kreditoriai patyrė žalą, kurią prašo priteisti. Su atsakovu santuokoje ji gyvena iki šiol, buvo įmonės bendrasavininkiai, bendrai naudojosi iš įmonės gaunamomis pajamomis, todėl nuo santuokos sudarymo abu turėjo prievolę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nuo santuokos sudarymo turi atsakyti abu.

5Atsakovė T. C. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad 1999 m. kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę su prašymu dėl individualios įmonės įsteigimo. Ketino vykdyti mėsos gaminių rūkymo veiklą, kadangi patalpos neatitiko ES standartų ir neturėjo leidimų minėtai veiklai vykdyti, todėl mėsos gaminių jai rūkyti niekas neleido. Neišrūkė nei vieno gaminio, negavo jokio pelno, tris metus vaikščiojo po visas įstaigas, dėjo pastangas, kad gautų leidimus vykdyti veiklą, tačiau jų negavo, su esama įranga ir patalpomis jai buvo pasiūlyta tik galimybė gaminti koldūnus, bet ji to daryti nemokėjo, todėl taip viskas ir baigėsi, ji suplėšė jai išduotą įmonės pažymėjimą ir viską pamiršo. Žinojo, kad įregistravus įmonę reikia mokėti mokesčius, bet nieko nedarė. Prieš steigdama įmonę ir rašydama savivaldybėje prašymą nepasidomėjo, ko reikia, kad galėtų vykdyti minėtą veiklą. 2007 m. pabaigoje susituokė su atsakovu, 6 metus kartu gyveno adresu V. g. XX, Šiauliai, po to jis išėjo, santuoka nenutraukta iki šiol, su atsakovu abu niekur nedirbo, ji prekiavo iš Sovietsko parsivežtais rūbais, iš tų pajamų gyveno. Atsakovas tuo metu tvarkė sodybą V.g. XX, Šiauliai, nes ten yra žemės apie 39 arai, todėl yra darbo. Jos įmonė buvo formaliai atidaryta, bet realiai neveikė. Tris metus vaikščiojo gauti sertifikatus dėl mėsos gamybos, bet negavo, veiklos net nepradėjo, darbuotojų jokių priėmusi nebuvo, po trijų metų pradėjo gauti pranešimus, kad reikia deklaruoti turtą, tačiau nieko nedarė, sudraskė įmonės pažymėjimą, bet įmonės neišregistravo.

6Atsakovas R. C. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad 2007-12-29 susituokė su atsakove, santuoka nėra nutraukta iki šiol. A. V. g. XX, Šiauliai, kartu su atsakove gyveno gal metus laiko, po to, dar kelis metus tai skyrėsi, tai taikėsi, po to galutinai išėjo gyventi pas mamą į A. kaimą. Nieko nežinojo apie jokią įmonę, nematė nei darbuotojų, nei rūkytų mėsos gaminių, nei kad jie būtų buvę rūkomi, apie įmonę sužinojo, kai pradėjo skambinėti bankroto administratorius. Abu su atsakove niekur nedirbo, ji važinėjo į Rusiją, prekiavo rūbais, iš to jie abu gyveno, o jis ūkį prižiūrėjo, žolę pjovė, medžius genėjo, tvarkė žemę, prižiūrėjo šunis, todėl nemano, kad turi kartu su atsakove atsakyti už žalą.

7Atsakovės atstovas advokatas Vitalijus Metelica palaikė atstovaujamąjį, prašė ieškinį atmesti, papildomai nurodė, jog ieškinio reikalavimas yra nekonkretus, neišsamus, nuo jo neįmanoma gintis. Solidarioji sutuoktinių atsakomybė galima tik už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2013 m., tačiau atsakovas gyveno iš kitų lėšų, įmonė neveikė, pajamų jokių iš įmonės veiklos negavo, todėl neturi atsakovas atsakyti. VSDFV mokėjimams yra taikoma 5 metų senatis, o delspinigiams – 6 mėnesių senatis, todėl prašo byloje taikyti senatį.

8Ieškinys tenkintinas iš dalies.

9Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašas įrodo, kad atsakovė, buvusi T. Ž., o dabar T. C. įmonės vadove buvo nuo 1999-03-25 iki 2013-03-06 (13-14 b. l.). Iš Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM pažymos (9 b. l.) matyti, kad 2007-12-29 T. Ž. įregistravo santuoką su atsakovu R. C., santuoka nėra nutraukta iki šiol. Iš Šiaulių apygardos teismo 2013-02-21 nutarties (6-8 b. l.) matyti, kad kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Šiaulių skyrius kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo T. Ž. įmonei, kreditoriaus prašymas buvo patenkintas, T. Ž. įmonei buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Administravimas“. Iš Šiaulių apygardos teismo 2013-04-05 nutarties (12 b. l.) matyti, kad buvo patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai 13493,13 Lt sumai, kuriuos sudaro 13389,43 Lt VSDFV ir 103,70 Lt VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui (toliau – ŠRATC). Iš Šiaulių apygardos teismo 2013-04-15 nutarties (10-11 b. l.) matyti, kad T. C. ir R. C. įtraukti bendraatsakoviais bankroto byloje.

10T. C. teismo posėdyje nurodė, jog ji savo vardu įregistravo individualią įmonę, skirtą rūkytų mėsos gaminių gamybai, o būtent: 1999 m. kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę su prašymu dėl individualios įmonės įsteigimo, jai buvo išduotas pažymėjimas, tačiau ji veiklos vykdyti negalėjo, nes neturėjo tai veiklai vykdyti reikalingų leidimų, be to, patalpos ir įranga neatitiko ES standartų. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.33 straipsnio 1 dalis). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymas bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).

111990 m. Įmonių įstatymo (1998-11-24 įstatymo Nr. ( - ) redakcija, galiojusi nuo 1999-01-01, t. y. galiojusi atsakovės įmonės įregistravimo momentu) (Žin., 1998, Nr. 109-2994)) 7 straipsnio 1 ir 2 dalys numatė, kad individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individuali (personalinė) įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu. Individuali (personalinė) įmonė privalo turėti firmos vardą, kuriame įvardijamas jos savininkas. Įmonių įstatymo (1998-11-24 įstatymo Nr. ( - ) redakcija, galiojusi nuo 1999-01-01) (Žin., 1998, Nr. 109-2994)) 21 straipsnio 1 dalis numato, kad įmonė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo Lietuvos Respublikos įmonių rejestre dienos. Byloje nustatyta, kad T. C. individualią įmonę įregistravo 1999-03-25, t. y. nuo tada įmonė laikoma įsteigta, nuo tada įmonės savininkui, šiuo atveju – atsakovei T. C. atsiranda pareiga mokėti mokesčius valstybei, nors įmonė, kaip ji teigė, nevykdė jokios veiklos, tačiau ji taip pat ir nebuvo įstatymų nustatyta tvarka išregistruota, jai nebuvo laiku iškelta bankroto byla.

12Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) numato įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės vadovui ne tik teisę, tačiau tam tikrais atvejais ir pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d., 8 str. 1 d.). Tokia pareiga šiems subjektams kyla, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis numato juridinio asmens vadovo atsakomybę už pareigos kreiptis į teismą nevykdymą – įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės savininko (vadovo) pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jei tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės savininko civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės savininko veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės savininko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad įmonės savininkė kalta. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu turi pati atsakovė.

13Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnis 2008 m. gegužės 22 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. liepos 1 d., buvo papildytas 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iki šio įstatymo įsigaliojimo įmonės savininko (vadovo) civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią nevykdant pareigos inicijuoti bankroto bylą, galėjo atsirasti bendrais pagrindais. CK 6.263 straipsnio 1 dalis įtvirtina vadinamąją generalinio delikto sistemą, kuri reiškia, jog neteisėtu elgesiu, sukeliančiu civilinę atsakomybę, laikytinas bet koks žalos padarymas, jei jis atitinkamomis sąlygomis negali būti pateisinamas. Iš bylos duomenų matyti, kad pagrindinė žalos dalis atsirado iki 2008 m. vidurio, kai galiojo bendroji norma (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), todėl neteisėtais veiksmais padaryta žala bet kokiu atveju turi būti atlyginta.

14Pirmiausia, neteisėti veiksmai yra viena iš bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Siekiant nustatyti, ar asmuo elgėsi teisėtai, nustatoma, kam ir kokias šis asmuo turėjo pareigas ir ar jas pažeidė. CK 6.246 str. 1 dalis nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė T. C. 1999-03-25 savo vardu įregistravo įmonę rūkytų mėsos gaminių gamybai. Prieš įsteigdama įmonę, ji nepasidomėjo, ar reikia kokių nors leidimų bei ypatingų sąlygų nurodytai veiklai vystyti, tą pati pripažino teismo posėdyje. Kad reikia mokesčius mokėti, žinojo, minėtą faktą taip pat patvirtino teismo posėdyje, tačiau mokesčių nemokėjo, įmonės neišregistravo, tris metus bandė gauti leidimą verstis minėta veikla, tačiau negavo, išduotą įmonės pažymėjimą suplėšė ir apie tai užmiršo, su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą nesikreipė, taip didindama kreditoriams nuostolius. 2000-01-01 įmonė VSDFV biudžetui buvo skolinga 637 Lt socialinio draudimo įmokų, o 2013-01-01- 10791,35 Lt (85-86 b. l.), t. y. bankroto bylos iškėlimo dieną VSDFV reikalavimas įmonei dėl priskaičiuotų įmokų ir delspinigių išaugo nuo 637 Lt iki 10791,35 Lt, t. y. beveik septyniolika kartų. 1991 m. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) (1998-12-21 įstatymo Nr. ( - ) redakcija, galiojusi nuo 1999-01-01, t. y. galiojusi atsakovės įmonės įregistravimo momentu) (Žin., 1998, Nr. 115-3242)) 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas numatė, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami individualių įmonių savininkai. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (1998-12-21 įstatymo Nr. ( - ) redakcija, galiojusi nuo 1999-01-01, t. y. galiojusi atsakovės įmonės įregistravimo momentu) (Žin., 1998, Nr. 115-3242)) 34 straipsnio 3 dalis numatė, kad asmenys, išvardinti šio įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 punktuose, valstybinio socialinio draudimo įmokas moka patys. Minėtos nuostatos išliko ir vėlesnėse įstatymo redakcijose. Taip pat nebuvo mokami ir kiti mokesčiai, dėl ko žala augo. Atsakovė pati patvirtino, jog įregistravo savo vardu įmonę, tačiau nepasidomėjo, ar jos ketinamai vykdyti veiklai yra reikalingi leidimai, sertifikatai, žinojo, kad mokesčius mokėti reikia, gavo priminimus, kad reikia deklaruoti turtą, tačiau to nepadarė, įmonę įsteigė ir daugiau ja nesirūpino, t. y., buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, koks turėjo būti įmonės savininkas, ir savo neveikimu padarė kreditoriams žalos, dėl atsakovės netinkamų veiksmų įmonė liko skolinga kreditoriams tas pinigų sumas, kurios nurodytos Šiaulių apygardos teismo 2013-04-05 nutartyje (12 b. l.). Atsakovė šio prejudicinio fakto leistinais įrodymais nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 str. 1 d. 2 p.). Įmonės neišregistravo, su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, o nepavykus gauti leidimo vykdyti veiklą įmonės pažymėjimą suplėšė ir apie tai užmiršo, kas neleistina savininkui, įsteigusiam įmonę, ir kas neatitinka protingos verslo rizikos bei prieštarauja geriems verslo standartams. Iš Šiaulių apygardos teismo 2013-04-05 nutarties (12 b. l.) matyti, kad buvo patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai 13493,13 Lt sumai, kuriuos sudaro 13389,43 Lt VSDFV ir 103,70 Lt ŠRATC. Ši suma laikytina atsakovės padarytos žalos dydžiu. Byloje taip pat nustatyta, kad 2000-01-01 įmonė VSDFV biudžetui buvo skolinga 637 Lt socialinio draudimo įmokų, o 2013-01-01- 10791,35 Lt (85-86 b. l.), 2011 m. jau pradėtos skaičiuoti atsakovės nesumokėtos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, kurios 2011-01-01 sudarė 864 Lt, o 2013-04-01 jau sudarė 1489,61 Lt, t. y. beveik dvigubai (86 b. l.), nuo 2007-01-01 pradėta skaičiuoti vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri 2007-01-01 sudarė 4 Lt, o 2010-12-31 jau sudarė 103,70 Lt (67-68 b. l.), beje dalis minėtos rinkliavos vis dėlto buvo mokama gera valia. Pažymėtina, jog pernelyg ilgas atsakovės delsimas inicijuoti bankroto bylą ir neveikimas nulėmė ne tik žalos atsiradimą, bet ir jos padidėjimą, dėl to konstatuotina, kad yra atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys. Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių jos kaltę dėl žalos atsiradimo kreditoriams, todėl kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta (CPK 178 str.). Taip pat pažymėtina, jog atsakovė neprašė sumažinti nuostolių dydžio, neteikė įrodymų tokioms aplinkybėms įrodyti ir tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Todėl esant visoms nustatytoms sąlygoms, būtinoms civilinei atsakomybei kilti, atsakovei taikytina civilinė atsakomybė ir iš jos ieškovui priteistina žala. Atsakovo atstovas nurodė, jog VSDFV mokėjimams turi būti taikoma 5 metų senatis, o delspinigiams – 6 mėnesių senatis, todėl prašė byloje taikyti senatį. Teismas pažymi, kad ieškovas prašo priteisti ne periodines išmokas, o žalos atlyginimą, todėl atitinkamai turi būti taikomas ne penkerių metų, o sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Trijų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo bankroto bylos iškėlimo (6-8 b. l.), todėl pripažintina, kad ieškovas, kreipęsis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, nėra praleidęs trejų metų ieškinio senaties termino. Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-920/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-912/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-994/2001 ir kt.). Iš pateikto paskaičiavimo (87-96 b. l.) matyti, kad delspinigiai atsakovei paskaičiuoti ne daugiau kaip už šešis mėnesius, todėl jie apskaičiuoti teisingai ir senaties taikyti šiuo atveju nėra pagrindo.

15Ieškovas prašo 13493,13 Lt žalą priteisti solidariai iš atsakovų T. C. ir R. C., kadangi jie nuo 2007-12-29 įregistravo santuoką, iki šiol nėra jos išregistravę, solidariaisiais bendraatsakoviais jie yra įtraukti į bankroto bylą, mano, kad abu turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2013). Atsakovė su R. C. santuoką įregistravo 2007-12-29, ji nėra nutraukta iki šiol (9 b. l.). Santuoka buvo įregistruota gerokai vėliau, negu įsteigta T. Ž. individuali įmonė. Atsakovė nurodė, jog su atsakovu kartu gyveno gal šešis metus, po to išsiskyrė, atsakovas išsikraustė. Nors santuokos nėra nutraukę, tačiau bendro ūkio neveda ir santuokinio gyvenimo šiuo metu negyvena. Jos nurodytas aplinkybes patvirtino atsakovas, nurodydamas, jog su atsakove adresu V. g. XX, Šiauliai, kartu gyveno metus laiko, po to tai skyrėsi, tai taikėsi, kol galutinai išsiskyrė ir jis išėjo gyventi pas savo motiną į A.kaimą, kur šiuo metu gyvena. Atsakovė nurodė, jog ji įregistravo savo vardu įmonę 1999 m., tris metus bandė gauti leidimus veiklai vykdyti, negavusi, suplėšė įmonės pažymėjimą ir apie įmonę užmiršo, t. y. įregistruojant santuoką su atsakovu, apie įmonę nebuvo kalbama, ji neegzistavo, veiklos nevykdė, jie abu pragyveno iš to, kad ji važinėjo į Rusiją ir prekiavo drabužiais. Tas pačias aplinkybes patvirtino ir atsakovas, nurodydamas, jog jokioje atsakovės individualioje įmonėje jis niekada nedirbo, nematė nei kitų ten dirbančių žmonių, jie abu gyveno iš pajamų, atsakovės gautų už parvežtus iš Rusijos ir parduotus drabužius, kad tokia įmonė yra, pirmą kartą jis išgirdo tik tada, kai atsakovei pradėjo skambinti bankroto administratorius, todėl jis neturėjo pareigos ir negalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl akivaizdu, kad T. Ž. individuali įmonė nebuvo šeimos verslas, t. y. verslui nebuvo naudojamas nei bendras sutuoktinių turtas, nei jų abiejų ar kiekvieno atskirai fizinis bei intelektinis darbas, įmonė realiai veiklos nevykdė nuo įregistravimo momento, nes neturėjo tam leidimų, nei vienas iš sutuoktinių nedalyvavo įmonės veikloje, atsakovas apie jos egzistavimą net ir nežinojo. Ieškovas byloje neįrodė, kad individualios įmonės savininkės sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinės individualios įmonės veikloje, kaip šeimos versle, todėl atsakovo prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda, dėl ko šioje dalyje ieškinys atmestinas.

16Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinys tenkintinas iš dalies: iš atsakovės ieškovui priteistina 13493,13 Lt žalos atlyginimo. Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsniu, iš atsakovės ieškovui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas bankrutuojanti T. Ž. IĮ už atstovavimą teisme sumokėjo 400 Lt (141-142 b. l.). Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateiktas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pagrįstas rašytiniais įrodymais, advokato atstovavimo išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-8 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ įtvirtintus užmokesčio už advokato pagalbą dydžius. Ieškinys patenkintas atsakovės atžvilgiu, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

17Atsakovas duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

18Ieškovas bankrutuojanti T. Ž. IĮ nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleistas pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl, patenkinus ieškinį atsakovės atžvilgiu, bylinėjimosi išlaidos – 405 Lt žyminio mokesčio ir 28,86 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš atsakovės T. C. valstybei (CPK 80, 88, 96 str.).

19Šiaulių apylinkės teismo 2013-09-04 nutartimi (16-17 b. l.) byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – R. C. turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštas, paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o T. C. – iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 2 d.).

20Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

Nutarė

21Ieškinį tenkinti iš dalies.

22Priteisti iš atsakovės T. C., a.k. ( - ) ieškovui bankrutuojančiai T. Ž. individualiai įmonei, įmonės kodas 145497369, 13493,13 Lt (trylika tūkstančių keturis šimtus devyniasdešimt tris litus, 13 ct) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 13493,13 Lt nuo bylos iškėlimo teisme – 2013-09-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 400 Lt (keturis šimtus litų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

23Likusioje dalyje (dalyje dėl žalos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo R. C.) ieškinį atmesti.

24Priteisti iš atsakovės T. C., a.k. ( - ) valstybei 433,86 Lt (keturis šimtus trisdešimt tris litus, 86 ct) bylinėjimosi išlaidų, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. ( - ), įmokos kodas 5660.

25Šiaulių apylinkės teismo 2013-09-04 nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – T. C., a.k. ( - ) turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą 13493,13 Lt sumai, palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

26Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-09-04 nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – R. C., a.k. ( - ) turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą.

27Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant... 2. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę... 3. Ieškovas bankrutuojanti T. Ž. IĮ, atstovaujama bankroto administratoriaus... 4. Ieškovo atstovas R. B. teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį... 5. Atsakovė T. C. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad... 6. Atsakovas R. C. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad... 7. Atsakovės atstovas advokatas Vitalijus Metelica palaikė atstovaujamąjį,... 8. Ieškinys tenkintinas iš dalies.... 9. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašas įrodo, kad... 10. T. C. teismo posėdyje nurodė, jog ji savo vardu įregistravo individualią... 11. 1990 m. Įmonių įstatymo (1998-11-24 įstatymo Nr. ( - ) redakcija, galiojusi... 12. Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) numato įmonės savininkui... 13. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnis 2008 m. gegužės 22 d. įstatymu,... 14. Pirmiausia, neteisėti veiksmai yra viena iš bendrųjų civilinės... 15. Ieškovas prašo 13493,13 Lt žalą priteisti solidariai iš atsakovų T. C. ir... 16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinys tenkintinas iš dalies: iš... 17. Atsakovas duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.... 18. Ieškovas bankrutuojanti T. Ž. IĮ nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra... 19. Šiaulių apylinkės teismo 2013-09-04 nutartimi (16-17 b. l.) byloje taikytos... 20. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu,... 21. Ieškinį tenkinti iš dalies.... 22. Priteisti iš atsakovės T. C., a.k. ( - ) ieškovui bankrutuojančiai T. Ž.... 23. Likusioje dalyje (dalyje dėl žalos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų... 24. Priteisti iš atsakovės T. C., a.k. ( - ) valstybei 433,86 Lt (keturis šimtus... 25. Šiaulių apylinkės teismo 2013-09-04 nutartimi byloje taikytas laikinąsias... 26. Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-09-04... 27. Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių...