Byla e2A-1649-560/2019
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Neringos Švedienės,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. J. B., A. R. B., Kira H. B. ir J. L. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Ginčo esmė

61.

7Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.), gim. ( - ) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

82.

9Pareiškime nurodoma, kad pareiškėjai Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Šių prašymų pateikimas grindžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, jog asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje - Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje - jie nuolat gyvena. Pareiškėjai prašymuose dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nurodė, jog pareiškėjo D. J. B. senelis, o pareiškėjų A. R. B., K.H. B. ir J. L. B. prosenelis - A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.), gim. ( - )Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018-08-22 priėmė sprendimą Nr. (15/3-4)10K-33907, kuriuo konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjų protėvis A. B. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas D. J. B. yra A. B. (anksčiau žinomo kaip I. B.) vaikaitis, pareiškėjai A. R. B., K. H. B. ir J. L. B.yra minėto A. B. (anksčiau žinomo kaip I. B.) provaikaičiai. Natūralizacijos liudijimo kopijoje nurodyta, kad A. B. ankstesnis vardas yra I. B., kad jo gimimo data ir vieta yra ( - ) Lietuva, o pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas lemtų tai, kad pareiškėjai įgytų Pilietybės įstatyme įtvirtintą subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai kitų dokumentų, galinčių tiesiogiai patvirtinti, kad jų protėvis A. B. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, neturi.

103.

11Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjų pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti faktui, kad A. B. (I. B.), ( - ) Walkomir, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl prieštarauja prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui. Nurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka A. B. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei įrodyti, todėl pareiškėjų prašymo nagrinėjimą sustabdė. Lietuvos archyvai neturi duomenų ne tik apie A. B. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., bet ir apie jo tėvų M. ar D.. Jokių duomenų apie minėtų asmenų gimimo faktą, nekilnojamąjį turtą, darbą ar gyvenimą Lietuvoje nėra. Lietuvos archyvų išduoti dokumentai nepatvirtina, kad A. B. tėvai M. ir D. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl Pietų Afrikos Sąjungos išduotas natūralizacijos liudijimas negali būti laikomas įrodymu, kad A. B. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

12II.

13Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

144.

15Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-01-24 sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.), gim. ( - ) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

165.

17Teismas nurodė, kad kaip matyti iš 1941 m. lapkričio 15 d. Pietų Afrikos Sąjungos Vidaus reikalų departamento Pretorijoje išduoto natūralizacijos liudijimo, A. B. (anksčiau I. B.) gimė ( - ), Walkomir (teismo nuomone – Ukmergė), Lietuva, pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos, tėvų vardai: M. B. (pilietybė - Lenkijos) ir D. W. (pilietybė - Lietuvos); Pietų Afrikos Respublikos paso, išduoto 1975-06-27, kuriame nurodyta, kad A. B. ( - ) gimė Lietuvoje; Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018-08-30 rašto, kuriame nurodyta, kad A. B., atvyko į Pietų Afriką iš Lietuvos būdamas Lietuvos Respublikos pilietis, 1941-11-15 buvo natūralizuotas Pietų Afrikos Sąjungoje, o prieš natūralizaciją buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Šiuose dokumentuose yra nuosekliai nurodoma, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.), gimė ( - ) Lietuvoje. Kitų duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, byloje nėra. Iš 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę matyti, kad Lietuvos piliečiais buvo laikomi ir asmenys nebūtinai oficialiai gavę Lietuvos Respublikos pilietybę. Šiuo atveju byloje yra nepaneigta aplinkybė, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.) tėvai ir seneliai gyveno Lietuvoje. Atitinkamai tokių tėvų vaikai buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

186.

19Teismas sutiko su suinteresuoto asmens nuomone, kad A. B. išduotame Pietų Afrikos Sąjungos Vidaus reikalų departamento Pretorijoje natūralizacijos liudijime nurodytas žodis „nationality”, išvertus iš anglų kalbos reiškia tautybę arba pilietybę. Tačiau šios aplinkybės teismas nelaikė esmine, kadangi kiekvienas lietuvis turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, kuri įgyvendinama šio įstatymo nustatyta tvarka. Teismas neturėjo pagrindo manyti, kad natūralizacijos liudijimas yra suklastotas, kad šio dokumento rengėjai ar dėl jo besikreipiantys asmenys turėjo suinteresuotumą melagingam įrašo įrašymui. Teismas sprendė, kad bylos medžiaga patvirtina, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl pareiškimą tenkino.

20III.

21Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

227.

23Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą. Nurodo, kad Lietuvos archyvai neturi duomenų ne tik apie paties A. B. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., bet ir apie jo tėvų M. ar D.. Apskritai jokių duomenų apie minėtų asmenų gimimo faktą, nekilnojamąjį turtą, darbą ar gyvenimą Lietuvoje nėra. Lietuvos archyvų išduoti dokumentai nepatvirtina, kad A. B. tėvai M. ir D. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl Pietų Afrikos Sąjungos išduotas natūralizacijos liudijimas negali būti laikomas įrodymu, kad A. B. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo Laikinojo įstatymo nuostatų aiškinimu, kad Lietuvos piliečiais buvo laikomi ir nebūtinai oficialiai gavę Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas ar teismas neturėjo pareigos „paneigti“ aplinkybę, kad A. B. tėvai ir seneliai nuo seno gyveno Lietuvoje. Lietuvos archyvuose duomenų apie tai, kad A. B. būtų gyvenęs Lietuvos Respublikoje ir turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę nėra. Visiškai nesant jokių duomenų apie A. B., jo tėvų ir senelių gyvenimą Lietuvoje, A. B. negalėjo būti laikomas Lietuvos piliečio vaiku.

248.

25Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, kad aplinkybė, jog natūralizacijos liudijime nurodyto žodžio „nationality“ reikšmė gali būti tiek pilietybė, tiek tautybė, nėra esminė. Pareiškėjai kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ne kaip lietuvių kilmės asmenys, bet kaip asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15 palikuonys. Pareiškėjai pretenduoja į daugybinę pilietybę, jie nori būti kartu Lietuvos Respublikos ir Izraelio piliečiais. Asmenys, kurie kreipiasi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės kaip lietuvių kilmės asmenys, privalo atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. Įstatymų leidėjas Pilietybės įstatyme aiškiai atskyrė Lietuvos Respublikos pilietybės ir tautybės (t. y. lietuvių kilmės) sąvokas bei nustatė skirtingus pilietybės įgijimo pagrindus ir procedūras. Taigi lietuvių kilmės ir Lietuvos pilietybės turėjimo faktas turi esminę reikšmę sprendžiant klausimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjai turėjo įrodyti, kad jie yra ne lietuvių kilmės asmenys, bet būtent asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. palikuonys. Dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje, nei 5 dalyje pareiškėjai nepateikė. Dokumentų, patvirtinančių Laikinojo įstatymo 1 straipsnyje nurodytas aplinkybes, kada asmenys buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, pareiškėjai taip pat nepateikė. Teigia, jog yra labiau tikėtina, kad A. B. ir jo tėvai M.bei D. galėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos neįgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, t. y., galėjo išvykti kaip Carinės Rusijos piliečiai. Pietų Afrikos Respublikos pasas ir Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018-08-30 raštas negali būti laikomi dokumentais, patvirtinančiais Lietuvos Respublikos pilietybę.

269.

27Pareiškėjai D. J. B., A. R. B., K. H. B. ir J. L. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjai turėtų tiesioginių, prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, jiems apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Nors pareiškėjai neturi Lietuvos archyvų išduotų dokumentų, tai neeliminuoja galimybės teismo tvarka šį faktą įrodyti kitais įrodymais. Pareiškėjai pateikė į bylą įrodymus, kad Lietuvos archyvuose nėra išsaugota visa informacija apie Lietuvoje iki 1940 metų gyvenusius asmenis. Didelė dalis archyvinių duomenų apie iki 1940 metų registruotus asmenų gimimo, santuokos, ištuokos ir mirties faktus yra neišlikę (įskaitant itin didelę dalį sunaikintų ar dingusių judėjų ir sentikių metrikų knygų). Migracijos departamentas kvestionuoja galimybę remtis pareiškėjų pateiktais įrodymais remdamasis vien tuo, kad tai yra užsienio institucijų dokumentai, o ne Lietuvos archyvų pateikti duomenys, tačiau tai yra leistina įrodinėjimo priemonė. Kadangi Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nustatyta tvarka legalizuojami tik oficialieji dokumentai, Pietų Afrikos Respublikos valstybinių institucijų ir pareigūnų išduoti dokumentai, patvirtinti pažyma (Appostille), yra laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais, kurie turi didesnę įrodomąją galią. Migracijos departamentas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjų pateiktuose rašytiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad A. B. būtų netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.

2810.

29Pareiškėjai sutinka, kad sąvokų „tautybė“ ir „pilietybė“ atskyrimas turi teisinę reikšmę, tačiau apeliaciniame skunde ginčijamą teismo išvadą reikia vertinti visų teismo motyvų kontekste. Terminas „nationality“ natūralizacijos liudijime yra naudojamas pilietybės, o ne tautybės reikšme, kadangi A. B. Pietų Afrikos Respublikos pase ties grafa „nationality“ nurodoma informacija apie A. B. pilietybę, t. y. „South African Citizen“ (liet. Pietų Afrikos pilietis); anglų kalbos žodyne termino „nationality“ pirminė reikšmė nurodyta pilietybė; pareiškėjai ir jų protėvis A. B. priskiria save žydų tautai, taigi, jei terminu „nationality“ būtų siekta įvardinti asmens tautybę, o ne pilietybę, tai A. B. būtų įvardintas kaip žydų tautybės asmuo. Migracijos departamento prielaida, kad A. B. ir jo tėvai galėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos kaip Carinės Rusijos piliečiai, yra klaidinga, nes neatitinka istorinių faktų bei nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Carinės Rusijos imperija žlugo dar 1917 metais, todėl Migracijos departamento teiginys apie tai, jog Lietuvoje gimę ir gyvenantys asmenys po Lietuvos valstybės atkūrimo galėjo būti traktuojami kaip Carinės Rusijos piliečiai, yra klaidingas, nes neatitinka istorinių faktų.

30Apeliacinis skundas netenkinamas.

3111.

32Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

33Dėl byloje nustatytų aplinkybių

3412.

35Bylos duomenimis nustatyta, kad 1941 m. lapkričio 15 d. Pietų Afrikos Sąjungos Vidaus reikalų departamento Pretorijoje išduotame natūralizacijos liudijime nurodyta, kad A. B. (anksčiau I. B.) gimė ( - ) Walkomir, Lietuva, pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos, tėvų vardai: M. B. (pilietybė - Lenkijos) ir D. W. (pilietybė - Lietuvos); Pietų Afrikos Respublikos pase, išduotame 1975 m. birželio 27 d. nurodyta, kad A. B. ( - )gimė Lietuvoje; Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018 m. rugpjūčio 30 d. rašte nurodyta, kad A. B. atvyko į Pietų Afriką iš Lietuvos būdamas Lietuvos Respublikos pilietis, 1941 m. lapkričio 15 d. buvo natūralizuotas Pietų Afrikos Sąjungoje, o prieš natūralizaciją buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu.

36Dėl apeliacinio skundo argumentų

3713.

38Šiuo atveju apeliacijos dalykas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.), gim. ( - ) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Apeliantas nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo nustatytu juridinę reikšmę turinčiu faktu. Juridiniai faktai - tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

3914.

40Apeliantas nurodo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjų protėvis būtų turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Teisėjų kolegija pažymi, jog jeigu pareiškėjai turėtų išsamius ir neginčijamus dokumentus, patvirtinančius jų protėvio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, jiems nereikėtų savo teisių ginti teismine tvarka. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nagrinėjimas teisme reiškia, jog pareiškėjai jiems reikalingų dokumentų neturi ir tokias aplinkybes turi nustatyti teismas iš byloje esančių netiesioginių įrodymų.

4115.

42Minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjo protėvis A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis). Remiantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę palikuonis.

4316.

44Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

4517.

46Šiuo atveju pareiškėjai pateikė 1941 m. lapkričio 15 d. Pietų Afrikos Sąjungos Vidaus reikalų departamento Pretorijoje pagal Britų Pilietybės Sąjungoje bei Natūralizacijos ir Užsieniečių statuso 1926 m. įstatymą išduoto natūralizacijos liudijimą, A. B. Pietų Afrikos Respublikos 1975 m. birželio 27 d. išduoto paso kopiją, Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažymos kopiją, kuriais grindžia savo pareiškimo teiginius. Suinteresuotas asmuo šių dokumentų neginčija, byloje duomenų apie šių dokumentų netikrumą nėra. Apeliantas nesutinka su prašomu nustatyti juridinę reikšmę turinčiu faktu, kadangi, jo teigimu, Lietuvos archyvuose nėra jokių įrašų apie tokį asmenį ir apie tai, jog jis būtų buvęs Lietuvos pilietis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjų argumentais, jog tai, kad pareiškėjai neturi dokumentų, išduotų iš Lietuvos archyvų, tai nereiškia, kad jie negali remtis kitais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, jog suinteresuotas asmuo nepateikia jokių pagrįstų argumentų, kodėl pareiškėjai negali remtis į bylą pateiktais įrodymais, išskyrus, jog šiuos dokumentus išdavė ne Lietuvos, o kitos šalies institucijos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų pateikti dokumentai yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, šie dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardintus Lietuvos Respublikos pilietybės buvimą patvirtinančius dokumentus. Aplinkybė, jog Lietuvos archyvuose nėra informacijos apie A. B. ar jo tėvų pilietybę, gyvenamąją vietą ir panašiai, nereiškia, jog šio fakto nebuvo, kadangi, kaip patvirtina byloje esantys duomenys, į Lietuvos archyvus nebuvo perduoti Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai; 1920 – 1940 metų Ukmergės įstaigų dokumentai (el. bylos 1 t., b. l. 12; 13). Taigi, šie duomenys patvirtina, jog Lietuvos archyvuose duomenų apie A. B. ir jo tėvus nėra ne dėl to, jog tokie asmenys negyveno Lietuvoje, o todėl, jog to laikotarpio dokumentai apie šalyje gyvenusius asmenys nėra perduoti į archyvus saugojimui.

4718.

48Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog aplinkybė, ar Pietų Afrikos Sąjungos Vidaus reikalų departamento Pretorijoje išduotame natūralizacijos liudijime pavartotas žodis „nationality“, reiškia tautybę ar pilietybę, nelaikytina esmine. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė atsižvelgęs į tai, jog Ministrų Kabineto 1919 m. sausio 9 d. priimtame Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę, Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi asmenys, nebūtinai oficialiai gavę Lietuvos Respublikos pilietybę. Minėtas įstatymas numatė, jog Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“. Čia pacituoto 3 punkto nuostata buvo taikoma su išlyga, kad „Lietuvos piliečiais nelaikomi asmens, kurie, kad ir turėjo nuolatinį darbą <...>, bet kurių darbas buvo vien tarnavimas Rusų Valstybei, t. y. rusų valdininkai“. Taigi pagal Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure: nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog A. B. motina D. W. buvo lietuvė, tėvas M. B. – lenkas. A. B. gimė Lietuvoje, „Walkomir“ mieste (teismo nuomone – Ukmergė; jidiš kalba – „Valkomir“). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog 1920 – 1940 metais daug lietuvių, ypač žydų tautybės, emigravo iš Lietuvos į dabartinę Pietų Afrikos Respubliką, kas suponuoja, jog iki emigracijos A. B., tikėtina su savo tėvais, gyveno Lietuvos Respublikoje ir remiantis 1919 m. sausio 9 d. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais (pagal 1 punktą). Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, jog iš byloje esančių netiesioginių įrodymų galima daryti išvadą, jog A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.), gim. 1919 m. kovo 20 d. Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

4919.

50Taigi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti suinteresuoto asmens apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Nutarė

52Suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

53Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Ginčo esmė... 6. 1.... 7. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti... 8. 2.... 9. Pareiškime nurodoma, kad pareiškėjai Migracijos departamentui prie Lietuvos... 10. 3.... 11. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus... 12. II.... 13. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 14. 4.... 15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-01-24 sprendimu pareiškimą tenkino ir... 16. 5.... 17. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš 1941 m. lapkričio 15 d. Pietų Afrikos... 18. 6.... 19. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens nuomone, kad A. B. išduotame Pietų... 20. III.... 21. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 22. 7.... 23. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus... 24. 8.... 25. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, kad aplinkybė, jog natūralizacijos... 26. 9.... 27. Pareiškėjai D. J. B., A. R. B., K. H. B. ir J. L. B. pateikė atsiliepimą į... 28. 10.... 29. Pareiškėjai sutinka, kad sąvokų „tautybė“ ir „pilietybė“... 30. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 31. 11.... 32. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės... 33. Dėl byloje nustatytų aplinkybių... 34. 12.... 35. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1941 m. lapkričio 15 d. Pietų Afrikos... 36. Dėl apeliacinio skundo argumentų... 37. 13.... 38. Šiuo atveju apeliacijos dalykas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo... 39. 14.... 40. Apeliantas nurodo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjų... 41. 15.... 42. Minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė juridinę reikšmę turintį... 43. 16.... 44. Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai,... 45. 17.... 46. Šiuo atveju pareiškėjai pateikė 1941 m. lapkričio 15 d. Pietų Afrikos... 47. 18.... 48. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog... 49. 19.... 50. Taigi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis,... 51. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 52. Suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus... 53. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti...