Byla 3K-3-324/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo; suinteresuoti asmenys: Vilniaus apskrities viršininko administracija, H. G. (H. G.), S. G. (S. G.).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėjas pateikė pareiškimą ir patikslintą pareiškimą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė M. G. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise, be 2,6 ha žemės, valdė ir 2,3162 ha žemės ( - ), teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304. Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises į 2,3162 ha žemės patvirtinantiems dokumentams Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikti. Pareiškėjo tėvas S. G. mirė 1999 m. spalio 20 d. prieš tai jis pateikė 1991 m. rugsėjo 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teisę į savo motinos M. G. valdytą žemę ( - ), dabar priskirtam Vilniaus miestui. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 01-1592 ir 2004 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2723 pareiškėjo tėvo vardu iš dalies atkurtos nuosavybės teisės į iš viso į 2,6 ha žemės, suteikiant neatlygintinai namų valdos žemės sklypą ir žemės ūkio paskirties žemės sklypą ( - ). Lietuvos valstybės archyvo 1998 m. liepos 30 d. pažymėjime Nr. T-6894-G nustatyta, kad Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše įrašyta M. G. ( - )turėjo 4,5 dešimtines žemės, taip pat kad Riešės valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše įrašyta G. M. valdė 2,6 ha naudojamos žemės. Pareiškėjo nuomone, šie duomenys buvo dėl ne visos valdytos žemės. Nėra duomenų, kad po 1924 m. iki nacionalizacijos pareiškėjo senelė įgijo ar perleido dalį 1924 metais valdytos 4,5 dešimtinės (apie 4,9 ha) žemės.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas sprendime padarė išvadą, kad 1983 m. rugsėjo 19 d. mirusi M. G. 1940 m. (nacionalizacijos metu) turėjo ne 4,9 dešimtines, bet 2,6 ha žemės, į kurią jau atkurtos nuosavybės teisės. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vilniaus–Trakų apskrityje iki 1940 m. galiojusį Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalį paveldėjimo teisės santykiai neatsirado, nes M. G. tuo metu buvo gyva, nacionalizacijos metu pati nuosavybės teise valdė 2,6 ha žemės. Teismo nuomone, pareiškėjo tėvas S. G. motinos žemę paveldėjo po jos mirties, todėl byloje neturi reikšmės tai, kokio dydžio žemės plotu jis naudojosi 1948 metais. Teismas nurodė, kad liudytojų įrodymai nepatvirtina pareiškėjo nurodomų faktų, nes jie 1940 metais buvo jauno amžiaus (vienuolikos ir keturių metų). Be to, jie nenurodė, kad žemės savininkė iki nacionalizacijos buvo M. G.. Teismais taip pat atkreipė dėmesį tai, kad iki mirties apklaustas pareiškėjo tėvas S. G. nepatvirtino, jog M. G. nuosavybės teise valdė 4,5 dešimtinės žemės Smalinės kaime. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad netenkinamas pareiškėjo pagrindinis reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo, netenkino pareiškėjo papildomo reikalavimo dėl praleisto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo (CPK 178 straipsnis, 444 straipsnio 1 dalis).

7Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 13 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktas rašytinis įrodymas – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. rugsėjo 26 d. pažyma Nr. R4-4187 apie nekilnojamąjį turtą – analogiškas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. liepos 30 d. pažymėjime Nr. T-6894-G esantiems duomenims, kad Riešės valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše įrašyta G. M. valdė 2,6 ha naudojamos žemės. Teismo manymu, tai, kad naujai pateiktame dokumente yra pastaba, jog daugiau žinių apie M. G. turėtą žemę nerasta, nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjo senelė nuo 1924 metų niekam neperleido dalies nuosavybės teise valdytos žemės ir ją nuosavybės teise valdė iki nacionalizacijos. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 1.1.2 punktą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tik ta aplinkybė, kad 2,6 ha naudojamos žemės įvardyta pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše, nereiškia, kad 2,6 ha buvo pieno gamybai skirta žemė – ganyklos – ir dar buvo kitokios paskirties žemė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, taip pat rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad M. G. iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise ne tik 2,6 ha, bet ir 2,3162 ha žemės.

8III. Kasacinio skundo kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 1.1.2 punkto nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad M. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė tik 2,6 ha žemės. Kasatorius pabrėžė, kad nurodytas žemės plotas buvo naudojamas ganykloms, t. y. pienui gauti, tačiau M. G. nuosavybės teise dar turėjo ir ariamos 2,31 ha žemės ir namų valdą. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosavybės teise valdytą žemę sutapatino su pieno gamybai, t. y. ganykloms, naudota žeme. 2. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. rugsėjo 26 d. pažymos apie nekilnojamąjį turtą, kurioje nurodyta, kad M. G. turėjo 4,5 dešimtinės žemės, paveldėtos po vyro mirties, taip pat kad nerasta daugiau žinių apie M. G. turėtą, įsigytą ar perleistą žemę. Kasatoriaus manymu, šis įrodymas patvirtina tai, kad M. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,9162 ha (2,6 ha – pieno gamybai, 2,31 ha – kitai paskirčiai). 3. Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog tik 1983 m. rugsėjo 19 d. mirus M. G., jos sūnus ir kasatoriaus tėvas S. G. paveldėjo motinos žemę, o tai, kad kasatoriaus tėvas 1948 metais naudojosi 7,09 ha žemės neturi reikšmės, yra nepagrįsta. Kasatorius mano, kad ši aplinkybė yra svarbi, o jos neįvertinę teismai pažeidė pareigą įvertinti įrodymų visetą. 4. Bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino liudytojo R. G. parodymus, todėl pažeidė CPK 185 straipsnį. Atsižvelgdamas į tai, kad 4,5 dešimtinės sklypas buvo rėžiniame kaime, kasatorius mano, kad liudytojo parodymai patvirtina faktą, jog M. G. iki nacionalizacijos valdė 4,5 dešimtinės žemės. 5. Kasatorius taip pat teigia, kad teismai liudytojų parodymus ir rašytinius įrodymus vertino atskirai, bet ne kompleksiškai, todėl nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2005).

10Atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikta.

11Teisėjų kolegija konstatuoja:

12V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su įrodymų pakankamumo problema.

14Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-147/2005). Tai reiškia, kad nereikalaujama visiško teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, Nr. 3K-3-513/2004).

15Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-147/2005).

16Nagrinėjamoje byloje iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių matyti, kad teismai pripažino labiau tikėtina buvus aplinkybę, jog kasatoriaus senelė iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2,6 ha, bet ne 4,9162 ha žemės. Vertindami Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. pažymėjime Nr. T-6894-G esančius duomenis iš Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąrašo, kuriame įrašyta, kad M. G. turėjo 4,5 dešimtinės (4,9162 ha) žemės, ir iš Riešės valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąrašo, kuriame įrašyta kad, ši moteris valdė 2,6 ha naudojamos žemės, teismai atsižvelgė į tai, kad nevisiškai išlikusiuose Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomų dokumentų fonduose nėra daugiau duomenų apie M. G. turtą, jo įsigijimą ir perleidimą. Apeliacinės instancijos nuomone, ši aplinkybė nepatvirtina to, kad pareiškėjo senelė nuo 1924 m. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos neperleido dalies nuosavybės teise valdytos žemės. Tačiau atskirai nuo kitų bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų viseto paimta ši aplinkybė taip pat nepatvirtina to, kad M. G. iki nacionalizacijos perleido dalį žemės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.2 punkte nustatyta, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančiais dokumentais gali būti įvairūs Lenkijos (1920–1939 metais), Lietuvos TSR (1940–1941 metais, 1945–1948 metais), Vokietijos (1941–1945 metais) įstaigų, veikusių Lietuvoje (Klaipėdos krašte – 1939–1945 metais), parengti sąrašai, kuriuose nurodytas ūkininkų turėtas nuosavybės teise žemės plotas. Nei Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše, nei Riešės valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše neįrašyta, kad M. G. juose nurodyto dydžio žemės turėjo nuosavybės teise ar ją tokiu pagrindu valdė ir naudojo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad byloje esančius įrodymus būtina vertinti kompleksiškai, bet ne atskirai vieną nuo kito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų K. S. ir kt. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, byla Nr. 3K-3-244/2005). Bylą nagrinėję teismai liudytojų R. G. ir V. G. parodymų tikimybių pusiausvyros principo aspektu nesiaiškino, ar Riešės valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše nurodytas visos kasatoriaus senelei priklausiusios žemės plotas, jei ne, tai kokios tokio nenurodymo priežastys, kiek žemės ir kokiu pagrindu ją naudojo M. G. sūnus ir kasatoriaus tėvas S. G., ar galėjo jis dirbti motinos žemę. Neišsiaiškinę ir neįvertinę nurodytų aplinkybių bei įrodymų bylą nagrinėję teismai padarė nepakankamai motyvuotą prielaidą, kad kasatoriaus senelė iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė tik 2,6 ha žemės, kartu nepagrindė, kad prielaidos apie 4,9162 ha turėtą žemę tikimybė yra mažesnė.

17Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CPK 176, 185 straipsniai), nepakankamai motyvavo savo nutartis (CPK 270 straipsnis), todėl Vilniaus apygardos teismo nutartis ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo sprendimas naikintini. Kadangi teismo procesiniam sprendimui priimti nepakanka byloje esančių aplinkybių ir būtina nustatyti naujų aplinkybių, o kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atmetę pareiškėjo pagrindinį reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo, teismai nesvarstė ir netenkino pareiškėjo papildomo reikalavimo dėl praleisto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo (CPK 178 straipsnis, 444 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog naujai pateikto rašytinio įrodymo – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. rugsėjo 26 d. pažymos apie nekilnojamąjį turtą – ir 1998 m. liepos 30 d. pažymėjimo duomenys iš esmės yra vienodi, taip pat į tai, kad pirmutinėje Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos ir nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste atstatymo klausimams nagrinėti ekspertų komisijos 1996 m. gegužės 2 d. pasiūlyme–išvadoje siūlyta S. G. atkurti nuosavybės teise į 4,914 ha žemės, o po to komisijos 2001 m. rugpjūčio 10 d. pasiūlymu žemės plotas pakeistas, iš naujo nagrinėjant bylą turi būti sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimo atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

18Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

20Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka.

21Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai