Byla P-63-52-11
Dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Druskininkų savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Alytaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), A. M., J. D., V. B., N. R. ir R. M. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos 2007 m. kovo 23 d. atsisakymą Nr. 13-116(P) ir 2006 m. vasario 24 d. atsisakymą Nr. S12‑547‑(17.25) vykdyti Alytaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. sausio 19 d. raštu Nr. 121-V-3(1.41), 2003 m. balandžio 25 d. raštu Nr. V-3-638(1.47) ir 2007 m. kovo 29 d. raštu Nr. 4-224-(1.28) prašomus veiksmus dėl grąžintinų natūra žemės sklypų ribų, plotų ir naudojimo sąlygų nustatymo; įpareigoti Druskininkų savivaldybės administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijų numeriais 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir 8, N. K. ir J. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Druskininkų žemėtvarkos skyriui.

5Pareiškėja nurodė, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyrius pripažįsta, jog jos senelis N. K. kartu su broliu J. K. iki nacionalizacijos ( - ) kaime bendrosios nuosavybės teisėmis valdė 21,69 ha ploto žemės sklypą, kurio 14,46 ha priklausė seneliui ir 7,23 ha jo broliui. Turėto žemės sklypo ribos pagal prieškarinį kaimo planą yra kartografuotos Druskininkų žemėtvarkos skyriaus bei Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus. Taip pat nustatyta, kad 16,7559 ha ploto minėtos žemės yra Druskininkų miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, kurios grąžintinos N. K. palikuoniams, o 5,1386 ha – J. K. palikuoniams ir ginčo dėl šių faktų nėra. Tačiau nuosavybės teisės į žemę, priskirtą Druskininkų miestui iki 1995 m. birželio 1 d. teritorijoje, liko neatkurtos: jai – į 1,2008 ha, A. M. – į 1,0909 ha, B. K. (po mirties) – į 1,0333 ha ir A. K. (po mirties) – į 1,5129 ha. Dėl šių faktų ginčų taip pat nėra. Paaiškino, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyrius įstatymų nustatyta tvarka 2003 m. balandžio 25 d. raštu Nr. V-3-638(1.47) ir 2006 m. sausio 19 d. raštu Nr. 121-V-3(1.41) kreipėsi į Druskininkų savivaldybės administraciją dėl N. ir J. K. turėto 21,69 ha ploto žemės sklypo ribose jai bei kitiems pretendentams grąžintinų natūra žemės sklypų suformavimo ir jų planų patvirtinimo bei perdavimo žemėtvarkos skyriui. Į žemėtvarkos skyriaus 2006 m. sausio 19 d. raštą Nr. 121-V-3(1.41) dėl papildomų žemės sklypų suformavimo, Druskininkų savivaldybės administracija 2006 m. vasario 24 d. raštu Nr. S12-547-(17.25) atsakė, kad turėto sklypo ribose laisvų plotų nėra. Pareiškėja su Druskininkų savivaldybės administracijos sprendimu, kad visa likusi turėta žemė iki 1995 m. birželio 1 d. miestui priskirtos teritorijos ribose pagal įstatymus yra valstybės išperkama, nesutiko, nes ji nustatė laisvus (neužstatytus) žemės plotus, kuriuose galima suformuoti apie 1,95 ha bendro ploto grąžintinus natūra 8 žemės sklypus. Su prašymais kreipėsi į Alytaus apskrities viršininką ir Druskininkų savivaldybės administraciją dėl žemės sklypų suformavimo, tačiau Druskininkų savivaldybės administracija 2007 m. kovo 23 d. raštu Nr. 13-116(P) atsakė, kad visi jos minimi žemės sklypai yra priskirti valstybės išperkamai žemei, tačiau motyvų ir argumentų, kodėl kiekvienas iš nurodytų sklypų yra valstybės išperkamas, nenurodė.

6II.

7Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies; panaikino Druskininkų savivaldybės administracijos 2007 m. kovo 23 d. rašte Nr. 13-116 (P) esantį sprendimą; panaikino Druskininkų savivaldybės administracijos 2006 m. vasario 24 d. rašte Nr. S12-547-(17.25) esantį sprendimą; įpareigojo Druskininkų savivaldybės administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijų numeriais 1, 7, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai; įpareigojo Druskininkų savivaldybės administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemės dalyje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijos numeriu 6, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, toje vietoje, kur nėra kitiems asmenims nuosavybės teise įregistruoto daikto – inžinerinių tinklų, kurių unikalus Nr. ( - ), atlikti sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai; įpareigojo Druskininkų savivaldybės administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijos numeriu 8, tik N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, atlikti šio sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai; kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė.

8Teismas, remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad N. ir J. K. tėvas A. K. turėjo žemės dabartinėse Druskininkų miesto ribose ir dabartiniame ( - ) kaime. A. K. mirus 1928 m., jo žemę paveldėjo sūnūs N. bei J.. N. valdė 2/3, o J. – 1/3 dalį žemių. J. K. mirė 1938 m. gegužės 19 d. N. K. mirė 1991 m. birželio 30 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo 1992 m. lapkričio 6 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad N. K. valdė iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise 14,46 ha žemės ( - ). Druskininkų miesto apylinkės teismo 1993 m. gegužės 31 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. K., J. s., J. K., J. s., O. Š., J. d., valdė iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise 7,7726 ha žemės ( - ). Į dalį žemės pretendentams yra atkurtos nuosavybės teisės. Druskininkų savivaldybės administracijos 2005 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. V35-765 „Dėl grąžinamų natūra ir perduodamų neatlygintinai žemės sklypų Druskininkų mieste planų patvirtinimo“ patvirtintas grąžintinas natūra 0,3114 ha žemės sklypas Druskininkų mieste, ( - ), nuosavybės teisės į šį žemės sklypą nėra atkurtos dėl tarp pretendentų kilusių ginčų. Pažymėjo, kad šiai bylai reikšminga yra administracinė byla, kurią išnagrinėjo Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-154-428/09. Šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-500/2010 pakeitė Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą toje dalyje, kurioje teismas buvo pripažinęs, kad buvusių savininkų žemė buvo rėžiniame kaime, kuriame nekartografuojamos savininkų nuosavybės teise valdytų sklypų ribos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi palikta galioti sklypų, į kuriuos atkuriamos nuosavybės teisės, vietos ir plotų nustatymo 2008 m. vasario 13 d. ir 2008 m. gegužės 7 d. aktai ir jų priedai – žemės sklypo kartografija bei Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. 4-217-(1.28) ir 2008 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. 4-369-(1.28). Kartografavimo aktai su priedais Druskininkų savivaldybės administracijos atstovų pateikti ir į nagrinėjamą bylą, kartu pateikiant minėtų aktų kartografavimo duomenis, perkeltus į tos vietovės topografinę nuotrauką, kurioje taip pat pažymėti sklypai, esantys šio ginčo dalyku (viso 8 sklypai). Proceso dalyviai sutiko, kad didesnioji sklypo dalis priklausė buvusiam savininkui N. K., mažesnioji dalis – J. K. (bet nacionalizuota žemė buvo iš jo įpėdinių). Tokiu būdu, atsižvelgiant į paliktus galioti 2008 m. gegužės 7 d. ir 2008 m. vasario 13 d. aktus ir jų planinę kartografinę medžiagą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja šiuo ginču siekia įgyvendinti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra (siekia sklypų suformavimo, ginčo dalykas apibrėžtas šioje administracinėje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A444-1406/2009), teismas laikė, jog privalo įvertinti ir tą aplinkybę, kad dalis sklypo Nr. 8 ir visas sklypas Nr. 3, kurių suformavimo nuosavybės teisės atkūrimo tikslu siekia pareiškėja, patenka į buvusių savininkų B. K., J. s., J. K., J. s., O. Š., J. d., nuosavybės teise valdytą žemę. Pareiškėja nėra pretendentė atkurti nuosavybės teises į šių savininkų valdytą žemę, nes byloje nustatyta, kad ji pretenduoja į buvusio savininko N. K. valdytą žemę. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-500/2010 pateiktas sąrašas pretendentų į buvusių savininkų B. K., J. K., O. Š. turėtą žemę, pareiškėjos jų tarpe nėra. Tretieji suinteresuoti asmenys N. R., V. B. ir R. M. atsiliepime išreiškė nesutikimą su tuo, kad pareiškėja šiame ginče pretenduoja tiek į N. K. žemę, tiek ir į trečiųjų suinteresuotų asmenų tėvo B. K. žemę, jos nemano, kad šie savininkai valdė žemę bendrai. Teismo vertinimu, šią trečiųjų suinteresuotų asmenų poziciją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-500/2010. Teismas konstatavo, kad broliai J. ir N. K. valdė skirtingas žemės dalis, kad žemės sklypas tarp jų buvo padalintas, ir jie atskirose dalyse turėjo ir jiems priklausančius pastatus. Pastebėjo, kad pareiškėja siekia nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra, dėl to pradėtos administracinės procedūros, kurias numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punktas: Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyrius 2006 m. sausio 19 d. raštu Nr. 121-V-3(1.41) „Dėl laisvų žemės sklypų“ bei Alytaus apskrities viršininko administracija 2007 m. kovo 29 d. raštu „Dėl žemės Druskininkų mieste“ kreipėsi į Druskininkų savivaldybės administraciją, pateikė pareiškėjos prašymą ir prašė suformuoti galimus grąžinti natūra žemės sklypus, organizuoti jų kadastrinius matavimus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį, pateikti pasiūlymus dėl žemės servitutų nustatymo. Pridėtas buvo pareiškėjos prašymas ir schema. Pirmajame rašte buvo prašoma pateikti informaciją, ar pareiškėjos ir A. M. prašymuose minimi sklypai yra laisvi ir nepriskirti valstybės išperkamai žemei (miškui). Atsakovas 2006 m. vasario 24 d. raštu Nr. S12-547-(17.25) ir 2007 m. kovo 23 d. raštu Nr. 13-116(P) atsakė, kad prašymuose minimi žemės sklypai yra priskirti valstybės išperkamai žemei ir kad Druskininkų miesto ribose laisvų žemės sklypų nėra. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Tvarkos 106 punktu. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėja pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka (Tvarkos 122 p., Žemės reformos įstatymo 18 str.), todėl atsakovo teiginiai dėl termino skundui paduoti praleidimo yra nepagrįsti, šį klausimą jau išsprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atkreipė dėmesį, kad Druskininkų savivaldybės administracija Tvarkos 106 punkto tvarka nėra pateikusi Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyriui informacijos kartografine medžiaga apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, kadangi, kaip nurodė visą žemę esant priskirtą valstybės išperkamai. Tai, teismo vertinimui, prilygsta atsisakymui atlikti kompetencijai priklausančius veiksmus. Kadangi pareiškėja siekia nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko N. K. nuosavybės teise valdytą žemę, nurodydama, jos manymu, laisvus sklypus, esančius Druskininkų mieste, ( - ) teritorijoje, pareiškėjos pažymėtus numeriais nuo 1 iki 8, pareiškėjai Druskininkų savivaldybės administracijos raštai, kuriais iš esmės atsisakyta pažymėti sklypus, kaip esančius laisvoje žemėje, sukelia teisines pasekmes, nes visiškai atima galimybę atkurti nuosavybės teisę natūra. Atsakovas atsisako vykdyti Tvarkos 106 punkte nurodytus veiksmus, nes mano, kad visi žemės sklypai, į kuriuos pretenduoja pareiškėja, yra valstybės išperkami, nes jiems yra konkretus visuomenės poreikis. Teismas pažymėjo, kad Konstitucija ir iš jos kylantys imperatyvai numato tam tikras būtinas nusavinto turto (tuo pačiu ir žemės) negrąžinimo natūra dėl visuomenės poreikio šiam turtui sąlygas. Turtas gali būti negrąžinamas natūra ir gali būti išperkamas valstybės, jeigu: 1) jo atžvilgiu yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; 2) tie visuomenės ar jos dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra. Laikė, kad atsižvelgiant į šias sąlygas turi būti aiškinami atvejai, numatyti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuomet miestų žemė išperkama valstybės. Byloje yra nustatyta, kad buvusio savininko žemės ribos yra kartografuotos, teismas pripažino žemės kartografavimo aktus teisėtais, todėl savivaldybės administracijai yra žinoma, į kurią teritoriją pretenduoja pareiškėja. Byloje nustatyta, jog ginčo teritorijai nėra patvirtinto detalaus plano, o atsakovas aiškina, kad dalis teritorijos šiuo metu yra detaliai planuojama, ir dėl to prašė stabdyti bylos nagrinėjimą. Prašymas nebuvo tenkinimas, nes ir teritorijos detalus suplanavimas ne visada patvirtina esant į tą žemę visuomenės poreikio. Be to, detalaus planavimo procesas negali būti pagrindu nei atidėti bylos nagrinėjimą, nei bylą stabdyti. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta šioje byloje, bei atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotas taisykles, sprendžiant atsakovo atsisakymo suformuoti žemės sklypus pagrįstumą ir teisėtumą, teismo manymu, būtina įvertinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. T1-51 patvirtinto Druskininkų savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, faktinę situaciją, kuri susiklostė mieste. Dėl sklypo Nr. 1 teismas nurodė, kad iš bendrojo plano sprendinių matyti, jog sklypas Nr. 1 – visas ar beveik visas – patenka į bendrajame plane nurodytą teritoriją visuomenės poreikiams, specializuotą ir kompleksų teritoriją, o iki tol – į Druskininkų savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 11 d. sprendimu patvirtintas bendro naudojimo ir rekreacines teritorijas (visuomenės reikmėms naudojamos teritorijos – miesto parkai, skverai, aikštės, miesto miškai, paplūdimiai ir kitos teritorijos). Druskininkų miesto savivaldybės administracija, teikdama į bylą papildomus įrodymus, 2010 m. sausio 29 d. raštu Nr. S12-275-(24.12) paaiškino, kad, kol nėra detaliojo plano, reikia atsižvelgti į miesto bendrąjį planą, ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A6-64/2002. Be to, pateikė sklypo Nr. 1 išdėstymą kartografinėje medžiagoje ir aiškino, kad šis sklypas ribojasi su Valstybinės mokesčių inspekcijos pastatu, kuris gal būt bus plečiamas, o sklypo paskirtis atitinka šio greta esančio sklypo paskirčiai. Teismo nuomone, tokie motyvai ir argumentai nedaro nurodyto sklypo valstybės išperkamu, nes jis nėra paskirtas šalia esančio administracinio pastato reikmėms ar kokiam nors kitam konkrečiam tikslui. Atkūrimo įstatymo nuostatos nenukreipia į miestų bendrųjų planų sprendinius, kai sprendžiama, ar žemė yra valstybės išperkama, o nukreipia į detaliuosius planus. Visose ginčo teritorijose nėra patvirtintų detalių planų, todėl apie žemės poreikį visuomenės reikmėms gali būti sprendžiama įvertinus daugelį konkrečių aplinkybių, kurios leistų priskirti žemę valstybės išperkamai pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnių nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad bendrasis planas gali turėti reikšmės tuo atveju, kai yra ir papildoma informacija, pagal kurią žemė priskirtina valstybės išperkamai. Tokią išvadą galima daryti ir atsižvelgiant į atsakovo nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-64/2002 (Administracinių teismų praktika, 2002 m, Nr. 3, psl. 166-184), nes nutartyje pasakyta, kad, kol nėra parengtas detalusis planas, apie konkretų visuomenės poreikį žemės sklypui turėtų būti sprendžiama pagal bendrąjį miesto planą, tačiau šioje nutartyje nėra kategoriškos nuostatos dėl bendrojo plano reikšmės, sprendžiant ginčo klausimus. Laikė, kad šios nutarties nuostatas būtina vertinti atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką, sprendžiant analogiškas bylas, kuriose visada nurodoma, kad sprendžiant, ar į konkretų sklypą yra visuomenės poreikis, būtina įvertinti pirmiau minėtų trijų sąlygų buvimą. Tokiu atveju, vadovaujantis bendruoju planu, vis tiek reikia įvertinti vieną iš sąlygų – ar poreikiai objektyviai galės būti patenkinti, jei žemė bus grąžinta. Tam, kad būtų įvertinta, ar yra šita sąlyga, būtina nustatyti, koks konkretus visuomenės poreikis tai žemei yra. Tuo tarpu Druskininkų savivaldybės administracija nurodo tik tai, kad ši teritorija rezervuojama tam tikriems poreikiams tenkinti ateityje. Nustatyta, kad šioje teritorijoje nėra įteisintas joks skveras, esantis ( - ) g. Bendrojo plano Kraštovaizdžio tvarkymo brėžinyje – Rekreacinės ir bendro naudojimo teritorijos – tokio skvero nebeliko, kas paneigia atsakovo teiginius dėl visuomenės poreikio tokiai žemei. Atsakovas skvero ribų ir tikslios vietos nenurodė, iš naujo nagrinėjant bylą jau nepalaikė nuomonės dėl skvero egzistavimo. Teismas, vadovaudamasis 2010 m. sausio 15 d. nutartimi dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, pareikalavo iš atsakovo detaliai pagrįsti visus savo teiginius. Atsakovas pateikė Topografinio plano ištrauką, kuri nepatvirtina atsakovo teiginių, kad šiai žemei yra kažkoks konkretus visuomenės poreikis. Tai, kad visuomenės poreikio šiam sklypui nėra, patvirtina ir antstolės G. A. surašytas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, jog teritorija Nr. 1 neužstatyta, eina šalia ( - ) gatvės iki Deklaracijų centro, už kurio (centras už teritorijos Nr. 1 ribų) yra įrengta poilsio zona su žaidimų aikštele ir suoliukais poilsiui. Šio įrodymo atsakovas nepaneigė, nors, kaip minėta, buvo prašyta pateikti patikimus ir aiškius įrodymus ginčo klausimu. Todėl tai, kad ši teritorija pagal bendrąjį planą yra priskirta visuomenės poreikiams, teismo manymu, dar nereiškia, kad jai yra konkretus visuomenės ar jos dalies poreikis. Teritorijos rezervavimas ateičiai nereiškia, kad šiai žemei yra visuomenės poreikis, nes atsakovas negali nurodyti, kokiems konkrečiai tikslams ši žemė rezervuota. Dėl to teismas padarė išvadą, kad sklypui šioje byloje įvardintam Nr. 1, nėra jokio konkretaus visuomenės poreikio, o dėl to negalima teigti, kad tokio poreikio objektyviai būtų neįmanoma patenkinti kitais būdais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šioje dalyje skundą tenkino. Dėl sklypų Nr. 2, Nr. 4 ir Nr. 5 teismas pažymėjo, kad nustatyta, jog jie patenka į bendrajame plane nurodytą didelio intensyvumo teritoriją, o žemė nėra užstatyta. Atsakovas mano, jog žemė šioje vietoje valstybės išperkama, nes per ją eina magistraliniai vamzdynai. 2010 m. sausio 29 d. rašte Nr. S12‑275‑(24.12.) atsakovas be to, kad nurodo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatas (turėta mintyje Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas), iš konkrečių dalykų nurodo tai, kad šie sklypai pagal atliktus topogeodezinius matavimus yra miesto magistraliniai požeminiai inžineriniai tinklai (šilumos, vandentiekio – kanalizacijos, gamtinių dujų dujotiekis, elektros tinklai ir kt.), kurie skirti aptarnauti ne pavieniams objektams, bet didžiausiam miesto ( - ) daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalui. Paaiškina, kad tinklų iškelti neįmanoma. Dar nurodo, kad sklypai Nr. 2 ir Nr. 4 priskirti viešųjų erdvių – pasyvios rekreacijos teritorijai, o sklypas Nr. 5 priskirtas didelio intensyvumo teritorijai. Pateikė tuose sklypuose esančių statinių – inžinerinių tinklų nuosavybės teisių pažymėjimus, kuriuose matyti, kad esantys šilumos tinklai yra magistraliniai vamzdynai. Šios visos komunikacijos nepatvirtintos detaliuoju planu. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymas valstybės išperkamai žemei priskiria žemę, užimtą žemės sklypų, numatomų naudoti magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti. Iš bylos medžiagos matyti, jog per minėtas teritorijas eina dujotiekio tinklas, šilumos tinklas, vandentiekio tinklas, aukštos įtampos elektros tinklai ir kt. Teismo 2010 m. sausio 15 d. raštu prašyta pateikti tinkamus dokumentus, kurie pagrįstų tai, kad šioje žemėje yra magistraliniai vamzdynai. Pateikta yra, kaip teigia atsakovas savo paaiškinamajame 2010 m. sausio 29 d. rašte, tuose trijuose sklypuose esančių statinių – inžinerinių tinklų nuosavybės pažymėjimai. Pateikti tokie išrašai iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko: dėl žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) Druskininkų m. k. v., sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, sudaryta nuomos sutartis su UAB „Druskininkų vandenys“. Iš specialiųjų naudojimo sąlygų matyti, kad sklype yra elektros linijų apsaugos zonos, vandentiekio, lietaus ir kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonos. Iš kito išrašo matyti, kad žemės sklype, kurio unikalus Nr. ( - ), įregistruoti inžineriniai tinklai – žemo slėgio dujotiekio tinklai ( - ) kvartale, jie nuosavybės teise priklauso UAB „Druskininkų dujos“. Dar vienas išrašas patvirtina, kad žemės sklype, kurio unikalus Nr. ( - ), esančiame Druskininkų m. ( - ), yra registruoti inžineriniai statiniai, t. y. vandens šiluminiai tinklai: magistralė L-2271,00 m., įvadai, karšto vandens magistralė, kurie nuosavybės teise priklauso AB „Druskininkų šilumos tinklai“, sudaryta nuomos sutartis su UAB „Litesko“. Kiti išrašai patvirtina, kad UAB „Druskininkų vandenys“ priklauso nuosavybės teise inžineriniai tinklai – spaudiminė fekalinės kanalizacijos linija bei vandentiekio tinklai, žemės sklypų unikalūs Nr. ( - ), Nr. ( - ), Nr. ( - ). Atsakovas teigia, kad minėti išrašai iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko susiję su sklypais Nr. 2, Nr. 4 ir Nr. 5, nors neidentifikuoja pagal VĮ Registrų centro pateiktą informaciją, kur yra sklypai, kuriuos galima identifikuoti pagal jų unikalius numerius. Tačiau pateiktos sklypų Nr. 2, Nr. 4 ir Nr. 5 išdėstymo topografiniame plane schemos, kurios patvirtina, kad sklypuose yra didelis kiekis įvairių inžinierinių tinklų. Šiuose topografiniuose planuose yra įvairių institucijų suderinimai ir juose pažymėti inžinieriniai tinklai, kurių iššifravimas galimas tik pagal atsakovo pateiktas ištraukas iš Druskininkų topografinių planšetų M 1:500 vektorinių duomenų bazės DRDB 500-V apie požeminę inžinerinę infrastruktūrą, kur yra įvairių inžinerinių linijų žymėjimo iššifravimas. Tokiu būdu skaitant topografinio plano ištraukas, pasinaudojant byloje esančiu žymėjimo iššifravimu, teismo nuomone, galima daryti išvadą, kad sklype Nr. 5 yra dujotiekio trasa, aukštos įtampos kabelis, vandentiekio trasa, ryšių komunikacijų trasa. Sklypuose Nr. 2 ir Nr. 4 taip pat yra elektros linijos, vandentiekio ir dujotiekio trasos, kurios užima beveik visą sklypą. Teismo nuomone, pareiškėja 2010 m. balandžio 7 d. teismo posėdyje pateiktame paaiškinime dėl šių žemės sklypų pagrįstai skiria magistralinių vamzdynų sąvoką ir magistralinių inžinerinių tinklų sąvokas. Pažymėjo, jog be tų teisės aktų, kuriuos nurodė pareiškėja ir kurie iš tiesų rodo, kad šios sąvokos yra skirtingos, jau pats Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto išdėstymas rodo, kad magistraliniai vamzdynai yra išskiriami, jie priskirti prie transporto, prie valstybinės reikšmės statybų ir prie aukštos įtampos elektros linijų, bet ne prie inžinerinių tinklų. Dėl to šiuose sklypuose esantys inžineriniai tinklai gali būti vertinami pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatas tik kaip pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingi žemės sklypai bei kaip naudojamų infrastruktūros objektų, šiuo atveju energetika ir ryšiai, užimta teritorija. Laikė, jog pareiškėja pagrįstai teigia, kad nedraudžiama privatizuoti žemę, kurioje yra įrengti požeminiai inžineriniai tinklai, kad į tokią žemę nuosavybės teisė gali būti atkuriama, grąžinant tokią žemę ribotam tiksliniam naudojimui, nustatant žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas bei pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Tačiau aptariamuose sklypuose yra inžineriniai tinklai, kurie nuosavybės teise priklauso tuos tinklus eksploatuojančioms įmonėms, dalis žemės yra išnuomota (sklypas ( - )) būtent inžinerinius tinklus eksploatuojančiai įmonei. Nors nuomojamos žemės vietos atsakovas neidentifikavo, todėl galima teigti, kad nuomojama žemė nepatenka į sklypus, kuriuos nurodo pareiškėja, tačiau vis tiek inžineriniai tinklai nurodytuose sklypuose yra ir jie priklauso nuosavybės teise juos eksploatuojančioms bendrovėms. Teismas pabrėžė, kad šie inžineriniai tinklai užima sklypų teritorijas beveik pilnutinai, todėl net nustačius specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, žemės sklypų nebus galima naudoti pagal paskirtį. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6‑64/2002. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje negalima teigti, kad nurodyti trys sklypai galės būti kaip nors naudojami pagal paskirtį, kadangi jie labai intensyviai užimti miestui reikalingų inžinerinių tinklų ir įvairių tai teritorijai ir šalia esančioms teritorijoms aptarnauti būtinų komunikacijų. Be to, pateikti įrodymai, kad dalis tų tinklų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kaip nuosavybės teise priklausantys privatiems juridiniams asmenims. Dėl to teigė, kad sklypuose Nr. 2, Nr. 4 ir Nr. 5 esantys inžineriniai tinklai dėl jų gausos, plataus ir tankaus išdėstymo šiuose sklypuose, dėl jų priklausomybės kitiems asmenims, daro šių sklypų žemę valstybės išperkama. Taip pat pažymėjo, kad nėra objektyvių galimybių iškelti šiuos inžinerinius tinklus, nes taip bus pažeistos jų savininkų teisės ir teisėti interesai, t. y. šio visuomenės poreikio objektyviai neįmanoma patenkinti kitu būdu. Dėl sklypo Nr. 6 teismas pažymėjo, kad šis sklypas ribojasi su esamu 0,1228 ha žemės sklypu, priskirtu esamos perpumpavimo stoties pastatui bei valstybinės reikšmės miškui. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas nurodo, kad šiame sklype yra magistraliniai viso Druskininkų miesto buitinių nuotekų tinklai (jų diametras 700 mm), kurie yra pažymėti miesto bendrojo plano inžinierinės infrastruktūros brėžinyje (S.2). Pastatas – perpumpavimo stotis, priklauso UAB „Druskininkų vandenys“, bet jis yra šalia sklypo. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0088/07/25, surašytame antstolės 2007 m. rugsėjo 11 d., taip pat pažymėta, kad gretimoje teritorijoje yra kanalizacijos perpumpavimo stotis. Nurodyta, kad sklypas neužstatytas, jokių pastatų jame nėra. Tačiau pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuris patvirtina, kad inžineriniai tinklai – spaudiminė fekalinės kanalizacijos linija nuo nuotekų siurblinės Nr. 4 iki valymo įrenginių ( - ) (toliau nėra nurodyta) – nuosavybės teise priklauso UAB „Druskininkų vandenys“, nurodytas nekilnojamojo daikto unikalus numeris ( - ). Kaip žymima buitinių nuotekų trasa, topografiniame plane nurodyta kitoje tokio plano ištraukoje. Nurodė, jog pagal pateiktą žymėjimą galima nustatyti, kad per sklypą Nr. 6 eina buitinių nuotekų trasa ir atsakovo paaiškinimas yra pagrįstas. Tačiau, kaip matyti iš atsakovo pateikto 6 sklypo topografinio plano ištraukos ir jo sulyginimo su sklypu, į kurį pretenduoja pareiškėja, lieka didelė dalis sklypo, kuri niekuo neužimta – nei pastatais, nei po žeme esančiais inžineriniais tinklais. Dėl to, teismo vertinimu, sklypo Nr. 6 dalyje gali būti formuojamas sklypas nuosavybės teisių atkūrimui, bet toje dalyje, kurioje nėra kitiems juridiniams asmenims priklausančių inžinierinių tinklų. Šio reikalavimo dalyje skundą tenkino iš dalies. Dėl sklypo Nr. 7 teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas aiškina, jog sklype yra valstybinės reikšmės miškas, todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, pagal kurias miestų miškai ir miško parkai yra valstybės išperkami ir natūra negrąžinami, šis sklypas negali būti grąžinamas. Pateikė VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto parengtą Druskininkų miesto miškų plotų inventorizaciją, kurioje įtrauktas sklype Nr. 7 esantis miškas, pateikė miško taksacijos duomenis bei miško žemėlapį. Pareiškėja teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (ir pasisakyme teisme) aiškino, kad atsakovo pirmiau į bylą teiktuose dokumentuose buvo matyti, kad miškas nepatenka į sklypą Nr. 7, kad Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad toje teritorijoje yra pavieniai medžiai. Pareiškėja rėmėsi Miškų įstatymo 2 straipsniu, kuriame apibrėžiama miško sąvoka, ir paaiškina, kad šiuo atveju miško ginčo teritorijoje nėra. Be to, pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1319/2009 ir paaiškino, kad teritorija galiojančiu teritorijų planavimo dokumentu – Druskininkų savivaldybės teritorijos bendruoju planu – priskirta vidutinio užstatymo intensyvumo urbanizuotai ir urbanizuojamai teritorijai, todėl toje teritorijoje augantys medžiai laikytini grupe medžių gyvenamojoje teritorijoje ir tai nėra kliūtis grąžinti šią žemę. Pareiškėja aiškino, kad Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos „Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmente“ nėra pažymėta ginčo teritorija kaip miškų ūkio žemė. Teismo nuomone, pareiškėja nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1319/2009, kadangi nurodyta byla skiriasi pagal joje nustatytas faktines aplinkybes. Toje byloje atsakovas aiškino, kad detaliuoju planu suplanuotame sklype yra miškas, o pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą ginčo teritorija yra priskirta gyvenamajai teritorijai (teritorijos naudojimo paskirtis), sklypuose buvo numatyta statyti vasarnamius (teritorijos naudojimo pobūdis), toje teritorijoje (kvartale) absoliuti dauguma suplanuotų sklypų jau perduoti privačion nuosavybėn. Šiuo atveju pareiškėja remiasi tik bendruoju planu, nes detalaus plano ginčo teritorijai nėra. Dėl to sprendžiant, ar pareiškėjos nurodomame sklype yra valstybinės reikšmės miškas, teismo vertinimu, negalima vadovautis pareiškėjos nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Skirtumus tarp bendrojo plano ir detaliojo plano nustato Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 7 ir 19 straipsniai. Pažymėjo, jog šie skirtumai reiškia, kad teritorijos bendruoju planu suformuojama teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos koncepcija ir pan., t. y. yra patvirtinami tik bendro pobūdžio sprendiniai, bet ne konkrečios teritorijos naudojimo paskirtis ir naudojimo pobūdis. Tačiau pažymėjo, kad atsakovo pozicija šiuo klausimu yra visiškai nepagrįsta. Atsakovas rėmėsi Aplinkos ministerijos VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2010 m. sausio 29 d. raštu Nr. 97, kuriame nurodyta, kad kvartale Nr. 13 naujai inventorizuoti ir išskirti taksaciniai valstybinės reikšmės miško žemės sklypai Nr. 30 ir Nr. 31. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Ištraukoje iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro žemėlapio „Druskininkų savivaldybės valstybinės reikšmės miškai“ 30 numeriu pažymėtas geltonai užbrūkšniuotas plotas patenka į pareiškėjos prašomą suformuoti sklypą Nr. 7. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi šioje byloje ir atkreipė dėmesį, jog iki 2010 m. sausio 29 d. VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto rašto teismui pateikimo, byloje buvo nustatyta, kad nėra įrodymų, jog ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miškas. Tačiau svarbiausia yra tai, kad VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2010 m. sausio 29 d. raštas Nr. 97 ir prie jo pridėta ištrauka iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro žemėlapio „Druskininkų savivaldybės valstybinės reikšmės miškai“ ne patvirtina, kad sklype Nr. 7 yra miškas, o tai paneigia. Laikė, kad tuo momentu, kai pareiškėja kreipėsi į teismą, ir iki pat bylos nagrinėjimo teisme momento, sklype Nr. 7 valstybinės reikšmės miško plotas nebuvo ir iki šiol nėra įteisintas. Dėl to padarė išvadą, kad atsakovas visu ginčo nagrinėjimo metu nepagrįstai tvirtino dėl sklypo Nr. 7, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu šis sklypas dėl to, kad jame yra valstybinės reikšmės miškas, yra valstybės išperkamas. Šis atsakovo teiginys nebuvo patvirtintas jokiais objektyviais įrodymais, o paskutiniai pateikti įrodymai tik patvirtino, kad ginčo teritorijoje joks valstybinės reikšmės miškas nebuvo įteisintas, t. y. jo toje vietoje nėra. Dėl to šioje dalyje teismas skundą tenkino. Dėl sklypo, pažymėto Nr. 8, teismas pastebėjo, kad atsakovas paaiškino, jog šiame sklype yra įrengta asfaltuotos dangos sporto aikštelė, kuri yra naudojama bendroms šalia esančių daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų reikmėms ir turi valstybės išperkamos žemės statusą. Atsakovo atstovas teisme paaiškino, kad nėra išlikę jokie dokumentai, kurie patvirtintų tokios aikštelės įsteigimą. Paaiškino, kad šiuo metu pati savivaldybės administracija kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti tokią aikštelę. Teismo vertinimu, sporto aikštelė teisiškai niekaip neįforminta, ji nepriskirta kokių nors gyvenamųjų namų teritorijai, neįsteigta ir neįrengta kokiu nors oficialiu planavimo ar seniūnijos dokumentu. Pareiškėja nurodo, kad antstolės sudarytame Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole sklypo Nr. 8 teritorijoje, o taip pat ir atsakovo pateiktoje sklypo nuotraukoje matyti, kad iš tiesų toje teritorijoje yra itin senos asfalto dangos plotas. Toje vietoje yra ir su žeme nesujungti, susidėvėję krepšinio stovai, kurie paremti betono luitais. Teritorijoje nėra jokių sporto aikštelei būdingų atributų, fiksuojami toje aikštelėje stovintys lengvieji automobiliai. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-689/2009. Teismo manymu, šioje byloje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės tinka nagrinėjamai bylai, kadangi nurodyta byla taip pat buvo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui, atsakovas atsisakymą taip pat grindė tuo, kad sklype yra automobilių saugojimo aikštelė. Nagrinėjamoje byloje yra analogiška situacija. Pastebėjo, jog atsakovo atstovas pripažino, kad aikštelės įteisinimo dokumentų nėra, ji nesuformuota kaip nekilnojamas daiktas ir neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, aikštelė nepažymėta jokiuose teritorijų planavimo dokumentuose. Teismo nuomone, dėl šios priežasties šioje dalyje skundo reikalavimai gali būti tenkinami, tačiau šis skundo reikalavimas gali būti tenkinamas tik iš dalies. Teismo nuomone, pareiškėja skunde nepagrįstai reikalauja, kad būtų formuojami žemės sklypai tiek N. K., tiek J. K. turėtos žemės vietoje. Pastebėjo, jog sklypas Nr. 8 iš dalies patenka į kitų buvusių savininkų, ne N. K. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, todėl toje dalyje pareiškėja neturi reikalavimo teisės prašyti suformuoti sklypą, nes reikalavimas suformuoti sklypą gali būti siejamas tik su pareiškėjos subjektine teise į nuosavybės teisių atkūrimą. Į kitų savininkų (J. K. įpėdinių) žemę yra kiti pretendentai, šios bylos tretieji asmenys N. R., V. B., R. M., kurie nesutinka su pareiškėjos reikalavimais dalyje dėl sklypų formavimo toje vietoje, kuri priklausė J. K.. Dėl sklypo Nr. 3 teismas pažymėjo, kad sklypas Nr. 3 pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo klausimui spręsti iš viso negali būti formuojamas, nes jis visas nepatenka į buvusio savininko N. K. valdytą žemės sklypą. Šiuo atveju teismas vadovavosi visais motyvais, kurie išdėstyti dėl sklypo Nr. 8 dalies, priklausiusios ne N. K.. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja, suformuluodama reikalavimą teismui pagal Tvarkos 106 punkto reikalavimus, ne visai teisingai suformulavo veiksmus, kuriuos privalo atlikti savivaldybės administracija. Pareiškėja prašė teismo įpareigoti savivaldybės administraciją atlikti tokius veiksmus, kuriuos atlikti privalėjo prašyti viršininko administracija, tačiau praleido Tvarkos 106 punkte nurodytą klausimą dėl servitutų. Įpareigojimas, kurį teismas nustato atsakovui, turi visiškai atitikti Vyriausybės nutarime nurodytą savivaldybės administracijos pareigų apimtį, todėl teismas pareiškėjos reikalavimą pataisė, atsižvelgiant į minėtą Vyriausybės nutarimą, kas laikytina taip pat skundo reikalavimų daliniu tenkinimu, nes pareiškėja nereikalavo pasiūlymų dėl servitutų, kas pareiškėjai yra naudingiau. Tačiau atsižvelgęs į teritoriją, kurioje turi būti atkuriama nuosavybės teisė (tai gana intensyviai naudojama miesto teritorija, sklypai yra išdėstyti tarp kitų pastatų ir inžinierinių objektų), teismas pabrėžė, jog pasiūlymai dėl servitutų turi būti pateikiami tuo atveju, jeigu tokie servitutai bus būtini.

9III.

10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo padavimo terminą netenkino ir atsisakė priimti atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą.

11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 7 d. nutartimi apeliacinį procesą pagal pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens J. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė.

12IV.

13Druskininkų savivaldybės administracija 2010 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I‑841-142/2010, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti, sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo vykdymą iki bus iš naujo išnagrinėta byla. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

141. Dalis žemės sklypo, kuriuose yra ginčo sklypai Nr. 7 ir Nr. 8, iki 1995 m. rugsėjo 26 d. priklausė ne Druskininkų miestui, o Varėnos rajono savivaldybės gyvenamajai teritorijai. Tik 1995 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. I-1044 „Dėl Druskininkų miesto ir Varėnos rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“, dalis ginčo teritorijos esančios ( - ) gatvių gyvenamojoje vietovėje (sklypai Nr. 7 ir Nr. 8) buvo prijungta prie Druskininkų miesto. Druskininkų savivaldybės administracija iki pat 2010 m. rugsėjo 17 d. neturėjo informacijos apie žemės grąžinimo procesą ginčo teritorijoje, kuri iki 1995 m. rugsėjo 26 d. priklausė Varėnos rajono savivaldybei ir kurioje žemės grąžinimą vykdė Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius. Tik 2010 m. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos teritorinis Lazdijų Druskininkų skyrius, Druskininkų savivaldybės administracijai pateikė informaciją apie žemės grąžinimą minėtoje teritorijoje. Iš pateiktų dokumentų matosi, kad pareiškėjai už žemę, kuri iki 1995 m. rugsėjo 26 d. priklausė Varėnos rajono savivaldybei ir kuri 1995 m. rugsėjo 26 d. buvo priskirta Druskininkų miestui, Alytaus apskrities viršininko 2000 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 38-8169 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ buvo atlyginta. Taip pat Druskininkų savivaldybės taryba 2010 m. rugsėjo 20 d. posėdyje tarybos sprendimu Nr. T1-171 atsižvelgdama į Druskininkų savivaldybės bendrojo plano ir Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. V35-505 „Dėl 21,9 ha Druskininkų miesto dalies ( - ) gatvių teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano sprendinius nusprendė sklypo Nr. 1 teritoriją panaudoti visuomenės poreikiams įrengiant seniūniją – bendruomenės namus.

152. Priimant sprendimą dėl sklypo Nr. 7 teisinės padėties buvo sprendžiamas klausimas, kurio nagrinėjimo kompetencija ir su tuo susijusios teisės bei pareigos priskirtos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Miškų departamentui. Teismas priimdamas sprendimą privalėjo įtraukti į bylą minėtą valstybinę instituciją.

163. Suformuota teismų praktika teigia, kad tik tuo atveju, kai savivaldybė nerengia detalaus plano ar neinformuoja apie tai, laikytina, kad žemė yra neužstatyta ir grąžintina natūra. Teismui buvo pateiktas 2008 m. rugpjūčio 26 d. įsakymas Nr. V35-624, kuriuo Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius patvirtino Druskininkų miesto dalies, dėl kurios vyksta ginčas detaliojo planavimo užduotį. 2010 m. sausio 29 d. raštu Nr. S12-275-(24.12) Druskininkų savivaldybės administracija papildomai informavo Vilniaus apygardos administracinį teismą, kad šiuo metu baigiami rengti ginčo teritorijų detalieji planai ir teismui pateikė visą iki posėdžio momento parengtą medžiagą, kurią teismas atsisakė prijungti prie įrodymų. Iš teismui teikiamos medžiagos matyti, kad savivaldybė sąžiningai vykdė jai teisės aktais pavestas funkcijas – detalieji planai buvo rengiami laikantis teisės aktų nustatytų terminų ir jų nevilkinant, tokiu būdu prisidedant prie operatyvaus administracinės bylos išnagrinėjimo. Dėstomus argumentus patvirtina ir faktinė aplinkybė, kad šiuo metu minėtas teritorijų planavimo dokumentas patvirtintas Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. V35-505 „Dėl 21,9 ha Druskininkų miesto dalies ( - ) gatvių teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo priimti sprendimo dėl žemės grąžinimo natūra neįvertinęs baigiamų rengti detaliųjų planų.

174. Sklypas Nr. 1 negrąžinamas natūra, nes pagal patvirtintus ir šiuo metu galiojančius šiai teritorijai planavimo dokumentus jis pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, kadangi pagal Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. T1-51 patvirtintą Druskininkų savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ir šio plano savivaldybės teritorijos žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinį (SI) bei reglamentų lentelę ši teritorija priskirta teritorijai visuomenės poreikiams, t. y. teritorijai, rezervuotai visuomenės poreikiams tenkinti.

185. Teismas neįvertino, kad teismo metu rengiamu, o šiuo metu jau patvirtintu detaliuoju planu inžinieriniams tinklams sklype Nr. 6 yra nustatomos apsaugos zonos, kurias įvertinus, neracionalu formuoti grąžinamus žemės sklypus dėl jų nedidelės apimties.

196. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2010 m. sauso 29 d. raštas Nr. 97 įrodo, kad sklype Nr. 7 yra ne pavieniai medžiai, o miesto miškas, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ruošiamas įtraukti į valstybinės reikšmės miškų sąrašą. Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai vertino 2008 m. lapkričio 10 d. teismo posėdyje savivaldybės administracijos atstovo V. M. atsakymą, kad sklypas Nr. 7 nepatenka į valstybinių miškų teritoriją. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio ir 13 straipsnio reikalavimus.

207. Byloje pateikti įrodymai įrodo sklype Nr. 8 esančią aikštelę. Net ir vertinant jos nusidėvėjimą, pati pareiškėja konstatuoja joje esančius krepšinio stovus bei asfalto dangą, taigi aikštelės egzistavimas vertintinas kaip įrodytas (pareiškėjos pripažintas) faktas. Aikštelės egzistavimą bei jos visuomeninę paskirtį įrodo ir patvirtintas teritorijos detalusis planas bei 2010 m. rugsėjo 17 d. senų statinių patikrinimo aktas Nr. SS-115-(14.28), kuris nurodo, kad sklype yra sporto aikštelė, kurios indeksas A, unikalus Nr. ( - ), ir kuri gali būti toliau naudojama ir registruojama Nekilnojamojo turto registre, kas šiuo metu ir vykdoma.

21Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas 2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 dalyje dėl teismo įpareigojimo Druskininkų savivaldybės administracijai atlikti veiksmus žemėje, pažymėtoje Nr. 7, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą toje dalyje, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

221. Teismas privalėjo vertinti faktinę aplinkybę, jog ginčo teritorijoje yra miškas. Iš teismui pateiktų įrodymų – VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2010 m. sausio 29 d. rašto Nr. 97 turinio ir prie jo pridėtos ištraukos iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro žemėlapio „Druskininkų savivaldybės valstybinės reikšmės miškai“ galima daryti išvadą, jog ginčo teritorijoje yra miško. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys sklypo topografiniai planai. To neneigė ir pats teismas, pasisakydamas, jog ginčo sklype yra miško, kuris nėra įteisintas, t. y. miško plotas nėra įtrauktas į valstybės miškų kadastro duomenis. Tačiau aplinkybė, kad Vyriausybė miestų miškus, tarp jų ir mišką, į kurį patenka ginčo miško plotas, nėra formaliai priskyrusi valstybinės reikšmės miškams specialiu aktu, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, nes miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, t. y. tokį statusą miestų miškai, tarp jų ir ginčo miškas, įgijo pagal įstatymą. Taigi teismas, konstatuodamas, jog žemės sklype esantis miškas negali būti pripažintas valstybinės reikšmės mišku, kadangi neįtrauktas į valstybinės reikšmės miškų sąrašą, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 6 bei 13 straipsnių nuostatas.

232. Nagrinėdamas bylą teismas turėjo informaciją, jog ginčo sklype yra miško. Detalesnė informacija, ar toje teritorijoje esantys medžiai gali būti pripažinti mišku ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai miško sąvokai, pateikta nebuvo. Teismas, konstatavęs, jog byloje esantys įrodymai, kad į teritoriją, pažymėtą Nr. 7 patenka valstybinės reikšmės miško, nėra pakankami tokiai išvadai padaryti, priėmė sprendimą neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių.

243. Iš prokuroro papildomai surinktos medžiagos (Lietuvos valstybinės miškų tarnybos pateiktos informacijos) matyti, jog teritorijoje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta Nr. 7 ir kurioje teismas įpareigojo Druskininkų miesto savivaldybę suformuoti natūra grąžintiną žemės sklypą, yra 0,09 ha miško žemės. Šis miško žemės plotas patenka į Druskininkų miškų urėdijos, Druskininkų miesto miškų 13 kvartalo 30 sklypą, kuris 2010 m. kovo 1 d. buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Šie duomenys neginčijamai įrodo, jog teismas įpareigojo atsakovą – Druskininkų savivaldybės administraciją – suformuoti atkuriant nuosavybės teises natūra grąžintiną žemės sklypą su išimtine valstybine nuosavybe – valstybinės reikšmės mišku.

254. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą, nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos nuosavybės teisių į miestų miškų žemę atkūrimo bylose.

26Pareiškėja atsiliepimais į atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 prašo juos atmesti. Atsiliepimuose nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

271. 1995 m. rugsėjo 26 d. įstatymas Nr. I-1044 „Dėl Druskininkų miesto ir Varėnos rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ Druskininkų savivaldybės administracijai turėjo būti ir buvo žinomas visą bylos nagrinėjimo laiką, kaip ir turėjo būti bei buvo žinoma aplinkybė, kada sklypų Nr. 7 ir Nr. 8 teritorija buvo nustatyta tvarka priskirta Druskininkų miestui. Bylą nagrinėjant teismuose, teisėjų kolegijos konstatavo visus ginčo sklypus esant iki 1995 m. birželio 1 d. mietui priskirtoje teritorijoje, nors savo 2007 m. gegužės 24 d. skunde teismui bei šio skundo prieduose sklypus Nr. 7 ir Nr. 8 pareiškėja pati įvardijo kaip esančius miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Naujai paaiškėjusios aplinkybės kriterijų neatitinka ir Alytaus apskrities viršininko 2000 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. 38-8169, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 0,43 ha Varėnos rajono Ratnyčios apylinkės ( - ) kaime N. K. valdytos žemės, be to, šis sprendimas nėra susijęs su teise atkurti nuosavybės teises į 1,20 ha žemės Druskininkų mieste. Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. T1-171 priimtas po administracinės bylos išnagrinėjimo.

282. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama dėl Miškų departamento teisių ir pareigų, t. y. aplinkybės, susijusios su Miškų departamentu, šioje byloje buvo minimos tik tiek, kiek tai buvo reikšminga nagrinėjant Druskininkų savivaldybės administracijos atsisakymą formuoti teritorijoje Nr. 7 sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, todėl tai negali būti laikoma pasisakymu dėl paties Miškų departamento teisių ir pareigų.

293. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai sklypuose Nr. 1 ir Nr. 6 susijusios su sprendimų po teismo sprendimo įsiteisėjimo priėmimu. Argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo sklypuose Nr. 7 ir Nr. 8, susiję su įrodymų vertinimu, o tai nesudaro pagrindo atnaujinti proceso.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31V.

32Procesas atnaujintinas.

33Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

34Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu

35Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nurodydamas, jog pareiškėja nuslėpė nuo Druskininkų savivaldybės administracijos ir nuo teismo, kad dalis žemės sklypo, kuriuose yra ginčo sklypai Nr. 7 ir Nr. 8, iki 1995 m. rugsėjo 26 d. priklausė ne Druskininkų miestui, o Varėnos rajono savivaldybės gyvenamajai teritorijai. Tik 1995 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. I-1044 „Dėl Druskininkų miesto ir Varėnos rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“, dalis ginčo teritorijos esančios ( - ) gatvių gyvenamojoje vietovėje (sklypai Nr. 7 ir Nr. 8) buvo prijungta prie Druskininkų miesto. Pareiškėjai už žemę, kuri iki 1995 m. rugsėjo 26 d. priklausė Varėnos rajono savivaldybei ir kuri 1995 m. rugsėjo 26 d. buvo priskirta Druskininkų miestui, Alytaus apskrities viršininko 2000 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 38-8169 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ buvo atlyginta. Be to, Druskininkų savivaldybės taryba 2010 m. rugsėjo 20 d. posėdyje tarybos sprendimu Nr. T1-171, atsižvelgdama į Druskininkų savivaldybės bendrojo plano ir Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. V35-505 „Dėl 21,9 ha Druskininkų miesto dalies ( - ) gatvių teritorijos detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano sprendinius, nusprendė sklypo Nr. 1 teritoriją panaudoti visuomenės poreikiams įrengiant seniūniją – bendruomenės namus.

36ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

37Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P858-43/2010), jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.

38Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylą antrą kartą nagrinėdamas apeliacine tvarka 2009 m. gruodžio 24 d. nutartyje nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančio subjekto – savivaldybės administracijos direktoriaus – tam tikros pareigos nevykdymo, dėl ko pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemę, esančią Druskininkų miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, negali būti užbaigiamas. Bylą net trečią kartą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme dėl ginčo sklypų priskirtinumo Druskininkų miestui atsakovas jokių abejonių nereiškė. Druskininkų savivaldybės administracijos minimas 1995 m. rugsėjo 26 d. įstatymas Nr. I-1044 „Dėl Druskininkų miesto ir Varėnos rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ įsigaliojo nuo 1995 m. spalio 18 d. Todėl pagrindo išvadai, kad apie ginčo teritorijos priskirtinumą iki 1995 m. birželio 1 d. atsakovui bylos nagrinėjimo metu nebuvo ir negalėjo būti žinoma, nėra. Tai, kad atsakovas nesirėmė šiuo įstatymu bylą keletą kartų nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, negali būti laikoma aplinkybe, suteikiančia pagrindą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

39Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. 38‑8169, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,43 ha žemės ( - ) kaime, taip pat negali būti pripažintas pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Kaip minėta, aplinkybė apie ginčo žemės sklypų priskyrimą Druskininkų miestui 1995 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. I-1044 egzistavo ir atsakovui galėjo būti žinoma nagrinėjant bylą iš esmės. Vertinant, kad šį sprendimą atsakovas teikia byloje kaip naują įrodymą, proceso atnaujinimas taip pat negalimas, nes naujų įrodymų pateikimas negali būti laikomas pagrindu atnaujinti procesą.

40Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. T1-171 „Dėl Druskininkų savivaldybės plėtros 2004 – 2013 metų strateginio plano papildymo“ priimtas jau įsiteisėjus teismo sprendimui šioje byloje, todėl taip pat nepripažintina naujai paaiškėjusia aplinkybe ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

41Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos prašymo argumentai dėl proceso atnaujinimo neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto, kadangi aplinkybės apie ginčo žemės sklypų priskyrimą Druskininkų miestui 1995 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. I-1044 bei priimtą Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 38‑8169 egzistavo ir atsakovui galėjo būti žinomos nagrinėjant bylą iš esmės, o Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. T1-171 „Dėl Druskininkų savivaldybės plėtros 2004 – 2013 metų strateginio plano papildymo“ priimtas jau įsiteisėjus teismo sprendimui nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

42Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu

43Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą procesas gali būti atnaujintas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

44Druskininkų savivaldybės administracijos teigimu, teismas sprendime pasisakė dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Miškų departamento teisių ir pareigų, nors ši institucija į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta.

45Teisėjų kolegija nesutinka su tokia atsakovo pozicija. Ši byla buvo nagrinėjama tik dėl pareiškėjos ir joje buvo pasisakyta (nuspręsta) tik dėl pareiškėjos teisių bei atsakovo pareigų nuosavybės teisių atkūrimo procese. Dėl kitų su ginčui reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis susijusių asmenų buvo pasisakoma tik tiek, kiek tai turėjo reikšmės pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo klausimo nagrinėjimui. Aplinkybės, susijusios su sklypo Nr. 7 teisiniu statusu, šioje byloje analizuotos vertinant atsakovo atsisakymą atlikti veiksmus pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl tai negali būti laikoma pasisakymu dėl Miškų departamento teisių ar pareigų.

46Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad procesas byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu negali būti atnaujintas, nes nenustatyta, jog teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

47Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

48Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (pavyzdžiui, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756‑153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009).

49Druskininkų savivaldybės administracija nurodo Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte, Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 7 punkte, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 32.5.4 punkte, Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklių 33.3.8 punkte įtvirtintas teisės normas, tačiau iš prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad atsakovas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu (atsakovo manymu, teismas netinkamai nustatė sklypo Nr. 1 teisinį statusą, nes pagal Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. T1-51 patvirtintą Druskininkų savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ir šio plano savivaldybės teritorijos žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinį (SI) bei reglamentų lentelę ši teritorija priskirta teritorijai visuomenės poreikiams, t. y. teritorijai, rezervuotai visuomenės poreikiams tenkinti; rengiamu, o šiuo metu jau patvirtintu detaliuoju planu inžinieriniams tinklams sklype Nr. 6 yra nustatomos apsaugos zonos, kurias įvertinus, neracionalu formuoti grąžinamus žemės sklypus dėl jų nedidelės apimties; byloje pateikti įrodymai įrodo sklype Nr. 8 esančią aikštelę). Tačiau ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tikrinti teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes ir vertinti įrodymus, todėl minėti argumentai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme nepagrindžia pagrindo atnaujinti procesą buvimo.

50Tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad atsakovas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą grindžia ir tuo, jog, netinkamai aiškinant teisės normas, jis buvo įpareigotas privačion nuosavybėn perduoti žemę, kuri išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Generalinio prokuroro pavaduotojo prašymas dėl proceso atnaujinimo byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo ir siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 6 bei 13 straipsnių pažeidimu.

51Įvertinus Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatas, darytina išvada, jog tuo atveju, jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas. Išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis ir taikytinos visais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos į turtą, kuris sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu yra miškas Miškų įstatymo prasme, iš esmės pagrindžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žemės įstatymo bei Miškų įstatymo nuostatų analizė. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. įstatymas Nr. IX-240) redakcijos 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Šioje nuostatoje taip pat nustatyta, jog valstybinės reikšmės miškai – tai, be kita ko, miestų miškai (2 p.) bei kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (6 p.). Aiškindamas šias nuostatas Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

52Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas aiškinimas, kad tuo momentu, kai pareiškėja kreipėsi į teismą, ir iki pat bylos nagrinėjimo teisme momento sklype Nr. 7 valstybinės reikšmės miško plotas nebuvo įteisintas, todėl jo toje vietoje nėra, galimai prieštarauja aukščiau nurodytoms teisės aktų nuostatoms. Todėl yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, siekiant nustatyti, ar buvo padarytas toks materialinės teisės normų pažeidimas.

53Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

54ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

55Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8‑1257/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, kuriose teismas pasisakė dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalimumo į miestų miškus. Generalinio prokuroro pavaduotojo prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1679/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-335/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261‑562/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-398/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858‑2097/2010), kuriose buvo sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, kai miškai, patenkantys į ginčo teritorijas, buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams.

56Įvertinus prašymuose dėl proceso atnaujinimo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutiktina su prašymuose dėl proceso atnaujinimo nurodytais argumentais, jog šioje byloje priimtu procesiniu sprendimu galimai galėjo būti nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, pagal kurią nuosavybės teisės į žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui, natūra negali būti atkuriamos. Todėl darytina išvada, jog yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu toje dalyje, kuria atsakovas buvo įpareigotas per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijų Nr. 7, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai.

57Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateikti prašymai dėl proceso atnaujinimo pagrįsti ABTĮ nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies, o Generalinio prokuroro pavaduotojo prašymas tenkintinas visiškai ir procesas administracinėje byloje Nr. Nr. I-841-142/2010 atnaujintinas toje dalyje, kuria atsakovas įpareigotas per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijų Nr. 7, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai.

58Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, teisėjų kolegija

Nutarė

59Druskininkų savivaldybės administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti iš dalies, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti visiškai.

60Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Alytaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), A. M., J. D., V. B., N. R. ir R. M. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

61Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) skundu... 5. Pareiškėja nurodė, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos... 6. II.... 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu... 8. Teismas, remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad N. ir 9. III.... 10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi... 11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 7 d. nutartimi... 12. IV.... 13. Druskininkų savivaldybės administracija 2010 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos... 14. 1. Dalis žemės sklypo, kuriuose yra ginčo sklypai Nr. 7 ir Nr. 8, iki 1995... 15. 2. Priimant sprendimą dėl sklypo Nr. 7 teisinės padėties buvo sprendžiamas... 16. 3. Suformuota teismų praktika teigia, kad tik tuo atveju, kai savivaldybė... 17. 4. Sklypas Nr. 1 negrąžinamas natūra, nes pagal patvirtintus ir šiuo metu... 18. 5. Teismas neįvertino, kad teismo metu rengiamu, o šiuo metu jau patvirtintu... 19. 6. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos VĮ Valstybinio miškotvarkos... 20. 7. Byloje pateikti įrodymai įrodo sklype Nr. 8 esančią aikštelę. Net ir... 21. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas 2010 m. lapkričio 11... 22. 1. Teismas privalėjo vertinti faktinę aplinkybę, jog ginčo teritorijoje yra... 23. 2. Nagrinėdamas bylą teismas turėjo informaciją, jog ginčo sklype yra... 24. 3. Iš prokuroro papildomai surinktos medžiagos (Lietuvos valstybinės miškų... 25. 4. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą,... 26. Pareiškėja atsiliepimais į atsakovo Druskininkų savivaldybės... 27. 1. 1995 m. rugsėjo 26 d. įstatymas Nr. I-1044 „Dėl Druskininkų miesto ir... 28. 2. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama dėl Miškų departamento teisių... 29. 3. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės dėl nuosavybės... 30. Teisėjų kolegija... 31. V.... 32. Procesas atnaujintinas.... 33. Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo... 34. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu... 35. Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija prašymą atnaujinti... 36. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu procesas gali būti... 37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs... 38. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylą... 39. Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. vasario 15 d. sprendimas... 40. Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. T1-171... 41. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 42. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu ... 43. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą procesas gali būti atnaujintas,... 44. Druskininkų savivaldybės administracijos teigimu, teismas sprendime pasisakė... 45. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia atsakovo pozicija. Ši byla buvo... 46. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad procesas byloje... 47. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu... 48. Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu gali būti... 49. Druskininkų savivaldybės administracija nurodo Atkūrimo įstatymo 13... 50. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad atsakovas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10... 51. Įvertinus Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatas, darytina išvada, jog... 52. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog pirmosios... 53. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu... 54. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti... 55. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio... 56. Įvertinus prašymuose dėl proceso atnaujinimo nurodytą Lietuvos vyriausiojo... 57. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateikti prašymai... 58. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 59. Druskininkų savivaldybės administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo... 60. Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 pagal... 61. Nutartis neskundžiama....