Byla 2-758-780/2014
Dėl 2014 m. spalio 2 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo

1Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas R. Š., rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. K. N. pareiškimą dėl 2014 m. spalio 2 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo.

2Teisėjas, išnagrinėjęs pareiškimą,

Nustatė

3Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-318-780/2014 atsakovas S. K. N., a. k. ( - ) įpareigotas per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti statinį – pavėsinę (3,5 m x 2,7 m. x 3 m), esančią miškų ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - )) ( - ), Ančios kraštovaizdžio draustinyje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje, ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovas per teismo nustatytą terminą neįvykdys, suteikti teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo. Tuo pačiu sprendimu už akių atsakovas taip pat įpareigotas per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti statinį – lieptą, esantį ties miškų ūkio paskirties žemės sklypu (kadastrinis Nr. ( - )) ( - ), Ančios kraštovaizdžio draustinyje, Veisiejų regioninio parko teritorijoje, ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovas per teismo nustatytą terminą neįvykdys, suteikti teisę Inspekcijai atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo.

4Atsakovas pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašo pakeisti 2014 m. spalio 2 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą už akių į sprendimą, leidžiantį jo statinius įteisinti. Reikalavimą pareiškėjas grindžia tuo, kad žemės sklypą jis įsigijo 2007 metais ir jame jau buvo įrengta pavėsinė ir lieptas, kurie buvo pastatyti 1998 metais. Pagal iki 2011-07-15 galiojusios 2002-08-10 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 433 patvirtintos „Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamento“ redakcijos, 48 ir 51 punktus viename žemės sklype buvo galima statyti vieną lieptą, o tokio liepto įrengimo nedraudžia nei „Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“, patvirtintų 1992-05-12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343, 126 punktas, nei Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 punktas. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 11 punktą miško žemėje nėra draudžiama įrengti poilsio aikštelę su pavėsine, nes pavėsinė nėra pastatas, kurio statyba būtų draudžiama miško žemėje. Pavėsinė, kaip miško baldas, gali būti miško žemėje, nes jos pastatymas gali būti įteisintas parengus miškotvarkos projektą ir jį suderinus su Veisiejų regioninio parko direkcija, kuri nepagrįstai atsisako tą daryti. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 3 punktą pavėsinės statyba jo sklype nėra draudžiama. Jis teigia, kad nesuteikimas teisės nuosavybės teise priklausančiame sklype turėti pavėsinę ir reikalavimas tik prižiūrėti mišką pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės teisę.

5Teismas naikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 288 straipsnio 4 dalis).

6Sprendžiant ar byloje galėjo būti priimtas sprendimas už akių pabrėžtina, kad atsakovui apie teismo posėdį ir civilinių bylų sujungimą buvo pranešta asmeniškai ir 2014-07-20 jis asmeniškai gavo šaukimą į 2014-10-02 teismo posėdį ir nutartį sujungti bylas. Abu ieškinius atsakovas taip pat buvo gavęs atsiliepimui pateikti, todėl apie visus ieškovo reikalavimus atsakovas žinojo (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Atsakovas atsiliepimo į ieškinį dėl liepto nugriovimo nepateikė, o atsiliepimu į ieškinį dėl pavėsinės nugriovimo prašė tik sustabdyti bylą, bet jokių paaiškinimų ir įrodymų dėl ieškovo reikalavimų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, kuriam tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, neatvyko į teismo posėdį ir iš jo nebuvo negautas pareiškimas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, o atvykusi ieškovo atstovė prašė priimti sprendimą už akių, pripažintina, kad buvo visi įstatyme numatyti pagrindai ir sąlygos priimti sprendimą už akių, nes apie visus ieškovo reikalavimus atsakovui buvo pranešta CPK nustatyta tvarka, o byloje buvo pateikti tik ieškovo įrodymai (CPK 246 straipsnio 2 dalis, 285 straipsnio 1, 2 dalys).

7Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjas sprendžia, kad nėra CPK 288 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo panaikinti sprendimą už akių, nes atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

8Vertinant kitą grupę aplinkybių, dėl kurių sprendimas už akių galėtų būti naikinamas, pažymėtina, kad sprendimo už akių priėmimo galimybė nėra teisinė sankcija atsiliepimo nepateikusiai ar į teismo posėdį neatvykusiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl tikslas užtikrinti proceso koncentruotumą, įpareigojant šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis) ir numatant šios pareigos nesilaikymo pasekmes, viena iš kurių ir yra sprendimo už akių priėmimo galimybė, derintinas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu bei tinkamos teisminės gynybos principu ( CPK 7 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, vertinama kita grupė aplinkybių, - ar pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

9Sprendžiant šį klausimą pirmiausiai pabrėžtina, kad atsakovas savo pareiškimą iš esmės grindžia ne naujais įrodymais, o skirtingu teisės aktų, kurie reglamentuoja statybas, aiškinimu. Visos atsakovo nurodytos aplinkybės dėl jo sklypo įsigijimo 2007 metais ir dėl tuo metu jau buvusių statinių, kurie buvo pastatyti apie 1998 metus, teismui buvo žinomos priimant sprendimą už akių, jos buvo įvertintos ir dėl jų yra pasisakyta teismo sprendime, nes jos buvo nurodytos S. K. N. 2013-09-06 paaiškinime, kuris buvo pateiktas kartu su ieškiniu. Todėl konstatuotina, kad atsakovas nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

10Tuo tarpu jo nurodomi teisės aktai ir argumentai, kuriais jis nesutinka su priimtu sprendimu už akių, neturi jokios įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Visų pirma pabrėžtina, kad atsakovas neginčija jo statinių neteisėtumo, o tik prašo priimti teismo sprendimą, leidžiantį įteisinti jo naudojamą lieptą ir pavėsinę. Pažymėtina, kad to paties jis siekė ir Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2717-402/2014, kurioje jis siekė, kad būtų pratęstas terminas, reikalingas pavėsinės įteisinimui. Tai reiškia, kad norint įteisinti savavališkai ir neteisėtai pastatytus ir jo naudojamus statinius būtina vertinti ar tokie statiniai gali būti statomi pagal dabar galiojančius teisės aktus. Būtent remiantis dabartiniu metu galiojančių teisės aktų reikalavimais ir prejudicinę galią turinčiu Kauno apygardos administracinio teismo 2014-07-03 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2717-402/2014, buvo priimtas sprendimas už akių, nes atsakovo naudojamų statinių statybą jo žemės sklype draudžia galiojantys teisės aktai.

11Nors iki 2011-07-15 galiojusios 2002-08-10 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 433 patvirtintos „Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamento“ redakcijos 48 ir 51 punktai viename žemės sklype iš tiesų numatė galimybę statyti vieną lieptą, tačiau tai neturi jokios reikšmės sprendžiant galimybę įteisinti savavališką liepto statybą. Net ir buvus galimybei iki 2011-07-15 statyti lieptą atsakovo žemės sklype, tai nereiškė, kad jo statybai nereikėjo jokio statybą leidžiančio dokumento. Nei 1994-12-12 Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu Nr. 249 patvirtintų „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių“ (RSN 158-94) 1 p., 7 p., 8 p. 17 p., kurie nuo 1995-02-01nustatė pastatų, įrenginių ir kitų statinių statybai reikalingus dokumentus, nei 1997-02-10 Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro įsakymu Nr. 20 patvirtintas Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ STR 1.07.01:1997, kuris nuo 1997-03-01 nustatė leidimų statyti, rekonstruoti, remontuoti ir griauti statinius išdavimo tvarką Lietuvos Respublikoje (1.1. p), ir statinių, kuriems nereikia leidimo, sąrašą (1.3. p. ir reglamento A priedas), nenumatė, kad atsakovo nurodomu laiku (apie 1998 m.) pastatytas lieptas pateko į statinių, kurie galėjo būti statomi be jokių statybą leidžiančių ar projektinių dokumentų, sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kad Veisiejų regioninis parkas, kuriame yra atsakovo medinis lieptas, buvo įsteigtas 1992-09-24 Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. I-2913, nekyla abejonių, kad lieptas buvo pastatytas saugomoje teritorijoje - Veisiejų regioniniame parke. Pagal „Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“, patvirtintų 1992-05-12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343, 136.7. punktą, galiojantį nuo 1996-10-05, regioninių parkų teritorijose draudžiama vykdyti bet kokius statybos, žemės kasybos bei rekreacijos infrastruktūros įrengimo darbus be nustatytąja tvarka parengto projekto, kuris, be kitų institucijų, turi būti suderintas su Aplinkos ministerija ir parko administracija, o statybos ir rekonstravimo darbai gali būti vykdomi tik turint leidimą, išduotą įgaliotos statybos priežiūros tarnybos. Vėliau priimti Statybos techniniai reglamentai STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ numatė ir kitus būtinus statybą leidžiančius dokumentus saugomose teritorijose, tačiau lieptų statyba saugomojoje teritorijoje niekada ir jokiais teisės aktais nebuvo leidžiama be jokio statybą leidžiančio dokumento. Todėl vien tai, kad tam tikrą laikotarpį Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamentas numatė galimybę bet kuriame žemės sklype statyti po vieną lieptą, nereiškia, kad atsakovo naudojamas savavališkai pastatytas lieptas gali būti įteisintas dabartiniu metu, kai tokia statyba yra draudžiama pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus. Atsakovas turėjo galimybę įteisinti lieptą kai jo statyba buvo galima pagal anksčiau galiojusią Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamento redakciją, tačiau net ir tada jis turėjo gauti statybą leidžiantį dokumentą, kurio jis negavo ir neturi iki šiol. Akivaizdu, kad savavališkos statybos padariniai iki šiol nėra pašalinti ir ši statyba savaime netapo teisėta vien dėl to, kad kurį laiką galiojusi Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamento redakcija numatė galimybę bet kuriame žemės sklype statyti po vieną lieptą. Be to, net ir buvus galimybei prie atsakovo sklypo statyti lieptą pagal atsakovo nurodomą Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamento 48 punktą, draustinio teritorijoje jis negalėjo būti ilgesnis kaip 5 metrai, nes ilgesnis lieptas galėjo būti tik prie esamų sodybų. Tuo tarpu savavališkos statybos akte užfiksuota, kad atsakovo lieptas yra net 16 metrų ilgio, o sodybos šiame sklype niekada nebuvo. Tai reiškia, kad tokio liepto atsakovas negalėjo turėti net ir jo nurodomu laikotarpiu, kai galiojo minėta Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamento redakcija, todėl jis nebūtų galėjęs jo įteisinti net ir anksčiau.

12Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t. y. neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-492/2008). Nors Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalis numato atsakovo prašomą taikyti savavališkų statinių įteisinimą, tačiau teismas gali leisti tą padaryti tik tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Šiuo atveju lieptas stovi Ančios ežere, Ančios kraštovaizdžio draustinio bei Veisiejų regioninio parko teritorijoje, o pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Atsakovo naudojamas lieptas yra nesudėtingas, neskirtas kraštovaizdžio išsaugojimui ar pažintiniam turizmui vystyti statinys, kuris yra skirtas asmeniniam atsakovo naudojimui ir nėra susijęs su draustinio steigimo tikslais, nėra būtinas šiems tikslams pasiekti, o sodybos atsakovo sklype niekada nebuvo. Todėl šis lieptas neatitinka statinio, kurį galima statyti Veisiejų regioninio parko kraštovaizdžio draustinyje, kriterijų.

13Atsakovo nurodomas Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnis ir „Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“, patvirtintų 1992-05-12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343, 126 punktas, reglamentuoja statybos galimybes paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose ir pakrantės apsaugos juostoje, tačiau lieptas stovi pačiame ežere, kuris yra draustinio teritorijoje, todėl liepto statybai taikytinos minėtos Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos.

14Taip pat pabrėžtina, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja ne tik Saugomų teritorijų įstatymas, bet ir pačių saugomų teritorijų nuostatai (Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Reikalavimus statinių projektavimui ir statybai Veisiejų regioninio parko teritorijoje reglamentuoja šiuo metu galiojanti „Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamento“ redakcija, pagal kurios 21.2. punktą, regioninio parko vandens telkiniuose medinį lieptą leidžiama įrengti tik prie esamų sodybų. Tai reiškia, kad liepto statyba Ančios ežere negalima ne tik pagal Saugomų teritorijų įstatymą, bet ir pagal dabartinį Veisiejų regioninio parko apsaugos reglamentą, nes atsakovo sklype sodybos nėra.

15Esant nurodytoms aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui, atsakovo prašymas leisti įteisinti savavališkai pastatytą lieptą negali būti patenkintas, todėl jo pareiškime nurodomos aplinkybės neturi įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, ir nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą už akių bei atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

16Vertinant atsakovo argumentus dėl galimybės įteisinti jo pavėsinę pabrėžtina, kad atsakovas iš esmės ginčija faktus, kurie jau yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje administracinėje byloje, o Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys nebegali ginčyti kitose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2012). Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos administracinio teismo 2014-07-03 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2717-402/2014 yra nustatyta, tiek tai, kad atsakovo pavėsinė yra pagalbinio ūkio paskirties inžinierinis statinys, bet ne „poilsio aikštelė su miško baldais“, tiek tai, kad jam priklausančiame žemės sklype šios pavėsinės statyba pagal Saugomų teritorijų įstatymo, Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatas negalima. Todėl atsakovo argumentai, kurie jau yra paneigti įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2014-07-03 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2717-402/2014, nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą už akių bei atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

17Pabrėžtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, jog sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas, Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-270/2012). Todėl atsakovo argumentai, kad draudimas jam priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype įteisinti pavėsinę pažeidžia jo nuosavybės teisę yra nepagrįsti. Juo labiau, kad Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Tai reiškia, kad neteisėtai pastačius statinį nuosavybės teisė statytojui iš viso neatsiranda.

18Esant šioms aplinkybėms, teisėjas pripažįsta, kad nėra CPK 288 straipsnyje nurodytų pagrindų panaikinti sprendimui už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą, todėl pareiškimas netenkintinas.

19Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 288 str. 3 d., 4 d., 290 str. ir 291 str. teisėjas

Nutarė

20Atsakovo S. K. N. pareiškimo dėl 2014 m. spalio 2 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-318-780/2014 peržiūrėjimo netenkinti.

21Dėl nutarties per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti duodamas atskirasis skundas Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas R. Š., rašytinio proceso tvarka... 2. Teisėjas, išnagrinėjęs pareiškimą,... 3. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimu už akių... 4. Atsakovas pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašo pakeisti 2014 m. spalio... 5. Teismas naikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš... 6. Sprendžiant ar byloje galėjo būti priimtas sprendimas už akių... 7. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjas sprendžia, kad nėra CPK 288... 8. Vertinant kitą grupę aplinkybių, dėl kurių sprendimas už akių galėtų... 9. Sprendžiant šį klausimą pirmiausiai pabrėžtina, kad atsakovas savo... 10. Tuo tarpu jo nurodomi teisės aktai ir argumentai, kuriais jis nesutinka su... 11. Nors iki 2011-07-15 galiojusios 2002-08-10 Lietuvos Respublikos aplinkos... 12. Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad nepriklausomai nuo to, kada... 13. Atsakovo nurodomas Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnis ir... 14. Taip pat pabrėžtina, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja ne tik... 15. Esant nurodytoms aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui, atsakovo prašymas... 16. Vertinant atsakovo argumentus dėl galimybės įteisinti jo pavėsinę... 17. Pabrėžtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Aukščiausiasis Teismas... 18. Esant šioms aplinkybėms, teisėjas pripažįsta, kad nėra CPK 288... 19. Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 20. Atsakovo S. K. N. pareiškimo dėl 2014 m. spalio 2 d. sprendimo už akių... 21. Dėl nutarties per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti duodamas...