Byla e2A-918-479/2017

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Domarkienės ir Erikos Misiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „( - )” apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „( - )“ dėl darbo užmokesčio, išeitinės kompensacijos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „( - )“ priešieškinį ieškovei N. Š. dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje – A. S. (A. S.).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė N. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „( - )“ dėl darbo užmokesčio, išeitinės kompensacijos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Ieškovė nurodė, kad tarp šalių 2010-12-01 buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ji buvo priimta dirbti UAB „( - )“ vyriausiąja buhaltere. 2016-02-26 ji pateikė atsakovei pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal LR DK 125 str. 1 d. (šalių susitarimu), kuriame ieškovė pasiūlė atsakovei darbo sutartį nutraukti nuo 2016-03-14 ir išmokėti ieškovei visas su darbo santykiais susijusias išmokas bei 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Atsakovės direktorius A. S. su ieškovės pasiūlymu sutiko ir tai patvirtino savo 2016-02-26 rezoliucija. 2016-03-04 atsakovės vadovas priėmė įsakymą Nr. ST-16/12, kuriuo nustatė, kad darbo sutartis su ieškove yra nutraukiama nuo 2016-03-14 LR pagal DK 125 str. 1 d., ieškovei išmokant visas su darbo santykiais susijusias išmokas bei 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Ieškinyje nurodoma, kad 2016-03-10 į ieškovės darbovietę atvyko 4 asmenys, iš jų ir vienintelis atsakovės akcininkas O. L., kurie privertė ieškovę palikti jos darbo vietą ir nuo tada ieškovei nebuvo leista sugrįžti į darbą bei tinkamai užbaigti neatliktus darbus, perduoti įmonės dokumentus.

    52016-03-17 ieškovė sužinojo, kad minėti asmenys išsivežė iš įmonės patalpų dokumentus bei duomenis apie įmonės buhalterinę apskaitą. Apie susiklosčiusią situaciją ieškovė 2016-03-18 informavo Valstybinę mokesčių inspekciją ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių bei pateikė pranešimą apie šalių darbo santykių pabaigą. Vėliau ieškovė sužinojo, kad naujasis atsakovės vadovas 2016-05-04 priėmė įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal LR DK 136 str. nuostatas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Ieškovės teigimu, šis atsakovės įsakymas yra neteisėtas, o šalių darbo santykiai pasibaigė 2016-03-14. Ieškovė nurodė ir tai, kad atsakovė nėra tinkamai atsiskaičiusi su ieškove. Dėl to ieškovė patikslintu ieškiniu teismo prašė:

    1. panaikinti atsakovės 2016-05-04 įsakymą ST Nr. 16-013 dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo skyrimo ieškovei;
    2. pakeisti ieškovės atleidimo iš darbo UAB „( - )“ datą ir pagrindą bei nustatyti, kad ieškovė yra atleista iš darbo UAB „( - )“ nuo 2016-03-14 pagal LR DK 125 str. 1 d. (šalių susitarimu);
    3. priteisti ieškovei iš atsakovės 11 182,04 Eur kompensaciją, 440,95 Eur neišmokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną už laikotarpį nuo 2016-03-14 iki galutinio atsiskaitymo su ieškove dienos;
    4. priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
  1. Atsakovė UAB „( - )“ pareiškė priešieškinį ieškovei N. Š. dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Atsakovė nurodė, kad 2016-03-04 įsakymas dėl ieškovės atleidimo buvo pasirašytas po 2016-03-10 ir 2016-03-14 atsakovė jo pas save neturėjo. Atsakovės teigimu, buvęs UAB „( - )“ vadovas A. S. atliko neteisėtus veiksmus įmonės atžvilgiu ir tuo padarė atsakovei turtinę žalą, todėl šiuo metu buvusiam vadovui yra iškelta civilinė byla dėl žalos atlyginimo. Atsakovės nuomone, buvusio vadovo neteisėti veiksmai buvo atliekami su ieškovės pagalba, todėl už tai buvęs atsakovės vadovas A. S. nustatė ieškovei nepagrįstai didelį darbo užmokestį. Atsakovė nurodė ir tai, kad ieškovė 2016 metų vasario mėnesį neturėjo jokio pagrindo prašyti nutraukti darbo santykius, nes darbo krūvis įmonėje buvo nedidelis, darbo užmokestis jai buvo nuolat didinamas. Be to, 2016-03-04 įsakymas neatitinka įmonėje naudojamos numeracijos. Atsakovė taip pat teigė, kad nėra aišku, kodėl įsakymas buvo surašytas iš anksto, o ne ieškovės atleidimo dieną, tai yra 2016-03-14. Šiame įsakyme taip pat nėra numatyta, kuriam įmonės darbuotojui pavedama atsiskaityti su ieškove, kam turi būti perduodami buhalterinės apskaitos dokumentai ir pan. Ieškovė neinformavo atsakovės apie susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, o gavusi atsakovės raginimus atvykti į darbą, į juos nereagavo, apie darbo sutarties nutraukimą atsakovei nepranešė, todėl minėtos aplinkybės atsakovei tapo žinomos tik gavus procesinius dokumentus iš darbo ginčų komisijos. Dėl to atsakovė teismo prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris įformintas 2016-02-26 ieškovės pasiūlymu dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal LR DK 125 str. bei atsakovės

    62016-03-04 įsakymu Nr. ST-16/12.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-02-08 sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį patenkino iš dalies, atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas panaikino atsakovės UAB „( - )“

    72016-05-04 įsakymą ST Nr. 16-013 dėl drausminės nuobaudos N. Š. skyrimo ir darbo sutarties nutraukimo, pakeitė ieškovės atleidimo iš darbo UAB „( - )“ momentą ir pagrindą bei nustatė, jog ieškovė yra atleista iš darbo UAB „( - )“ nuo 2016-03-14 pagal LR DK 125 str. 1 d. (šalių susitarimu), taip pat priteisė ieškovei iš atsakovės 11 029,20 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką, 440,95 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio, 3 688,22 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 16 543,80 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už vėlavimą atsiskaityti su ieškove jos atleidimo dieną ir 1 225 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė.

    1. Teismas nustatė, kad 2010-12-01 tarp šalių sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovė priimta dirbti buhaltere atsakovės įmonėje. 2016-02-26 ieškovė pateikė atsakovei pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal LR DK 125 str. 1 d., kurį atsakovės direktorius A. S. patvirtino 2016-02-26 rezoliucija bei 2016-03-04 priėmė įsakymą Nr. ST-16/12 dėl darbo sutarties nutraukimo su

      8N. Š. šalių susitarimu pagal LR DK 125 str. Šiuo įsakymu atsakovė darbo santykius su ieškove nutraukė nuo 2016-03-14, išmokant ieškovei visas su darbo santykiais ir jų nutraukimu susijusias išmokas, įskaitant ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. 2016-03-07 atsakovės neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu nuspręsta nuo 2016-03-10 atšaukti bendrovės direktorių

      9A. S. ir atleisti jį iš užimamų pareigų nuo 2016-03-10. Naujasis atsakovės vadovas

      102016-05-04 įsakymu ST Nr. 16-013 ieškovei už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo bei nutarė darbo sutartį su ieškove nutraukti nuo

      112016-05-04 LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu.

    2. Teismas įvertino tai, kad informaciją apie ieškovės atleidimą pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. atsakovė VSDFV pateikė tik 2016-08-30, o VSDFV šį prašymą patenkino 2016-09-23 sprendimu, todėl teismas konstatavo, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams pareikšti.
    3. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog 2016-02-26 susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo bei 2016-03-04 įsakymas Nr. ST-16/12 prieštarautų viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl atsakovės reikalavimas dėl jų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais LR CK 1.81 str. 1 d. pagrindu atmestas kaip nepagrįstas.
    4. Teismas pažymėjo, kad buvęs įmonės vadovas A. S. turėjo teisę spręsti klausimus, susijusius su įmonės darbuotojų priėmimu ir atleidimu iš darbo, atsiskaitymu su jais, todėl priimdamas ginčijamą įsakymą savo įgaliojimų neviršijo ir šalių susitarimo pripažinimas negaliojančiu LR CK 1.92 str. pagrindu nėra galimas.
    5. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti 2016-02-26 susitarimą bei 2016-03-04 įsakymą Nr. ST-16/12 negaliojančiais pagal LR CK 1.82 str. kaip pažeidžiančius privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujančius juridinio asmens tikslams, todėl atsakovės priešieškinio reikalavimai buvo atmesti.
    6. Teismas konstatavo, kad ieškovė iš darbo buvo atleista 2016-03-14, todėl vėlesnis jos atleidimas atsakovės 2016-05-04 įsakymu ST Nr. 16-013 buvo neteisėtas. Įvertinęs bylos aplinkybes teismas pripažino, jog yra pagrindas panaikinti 2016-05-04 atsakovės įsakymą dėl drausminės nuobaudos ieškovei skyrimo, pakeisti ieškovės atleidimo iš darbo momentą ir pagrindą bei nustatyti, jog ieškovė yra atleista iš darbo nuo 2016-03-14 pagal LR DK 125 str. 1 d.
    7. Teismas nustatė, kad ieškovės vidutinis darbo dienos užmokestis sudarė 131,30 Eur, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 11 029,20 Eur išeitinę išmoką (131,30 Eur x 21 d. x 4 mėn.), taip pat 440,95 Eur (2 315 Eur/21 d. d. x 4 d. d.) neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2016-03-08 iki 2016-03-14 bei 3 688,22 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (131,30 Eur x 28,09 d. d.). Teismas atsižvelgė į tai, kad viso vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už vėlavimą atsiskaityti su ieškove nuo 2016-03-14 iki teismo sprendimo priėmimo dienos būtų nesuderinamas su LR DK įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, todėl ieškovei iš atsakovės priteistas šešių mėnesių dydžio vidutinis darbo užmokestis už vėlavimą atsiskaityti su ieškove, tai yra 16 543,80 Eur.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „( - )“ prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to nepagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu pagal LR CK 1.81 str. Apeliantės teigimu, priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nevertino ieškovės veiksmų bei jos valios iki 2016-03-14, o po 2016-03-14 buvusios aplinkybės neturėjo įtakos sprendžiant klausimą dėl ginčijamo susitarimo pripažinimo negaliojančiu.
    2. Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal LR CK 1.92 str. Apeliantė pažymėjo, kad susitarimas buvo ginčijamas dėl to, jog nuo atsakovės vadovo A. S. atšaukimo 2016-03-10 jis nebeturėjo įgaliojimų veikti atsakovės vardu, o ginčijamas susitarimas faktiškai buvo sudarytas vėliau.
    3. Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal LR CK 1.82 str., nors nesąžiningas ieškovės ir trečiojo asmens susitarimas dėl 4 mėnesių dydžio išeitinės kompensacijos mokėjimo prieštarauja atsakovės veiklos tikslams.
    4. Pripažinus negaliojančiu ieškovės ir trečiojo asmens susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, turėtų būti paliktas galioti atsakovės 2016-05-04 įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nes ieškovė nuo 2016-03-18 neatvyko į darbą, o drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimai neturėjo jokios reikšmės ieškovės teisėms.
    5. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 16 543,80 Eur dydžio kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką, nes dėl pavėluoto atsiskaitymo yra kalta ir ieškovė, todėl šios kompensacijos priteisimas pagal LR DK 141 str. 3 d. nuostatas nebuvo galimas.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė N. Š. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodė, kad ginčijamu susitarimu nebuvo siekiama jokių viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančių tikslų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuo pagrindu pareikštą priešieškinio reikalavimą. Be to, ginčijamas susitarimas taip pat nepažeidė ir atsakovės veiklos tikslų. Ieškovė nurodė ir tai, kad teismas pagrįstai panaikino 2016-05-04 įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, o apeliacinio skundo argumentai dėl neesminio drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimo yra nepagrįsti. Atsiliepime teigiama, kad dėl neatsiskaitymo su ieškove jos atleidimo dieną ieškovės kaltės nėra, todėl teismas pagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

12Apeliacinis skundas atmestinas.

13

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
  1. Atsakovė teismo prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. LR CPK 321 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 str. nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Nagrinėjamu atveju apeliantė savo prašyme nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių būtinybę apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (LR CPK 321 str. 1 d.). Dėl to atsakovės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmetamas.
  1. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – Klaipėdos apygardos teismo 2017-02-15 nutartį, kuria atsakovės atstovo advokato E. R. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo perduotas iš naujo tirti Klaipėdos AVPK. LR CPK 314 str. nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad atsakovės pateiktoje apygardos teismo nutartyje nebuvo vertinamas šioje byloje dalyvaujančių asmenų veiksmų teisėtumas ar kitos su nagrinėjama byla susijusios aplinkybės, todėl ši nutartis nei patvirtina, nei paneigia nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes (LR CPK 180 str.). Be to, ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūno 2017-03-18 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal atsakovės atstovo pareiškimą. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus.
  1. Apeliantė skunde nurodė, kad teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to nepagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu pagal LR CK 1.81 str. Apeliantės teigimu, priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neįvertino ieškovės veiksmų bei jos valios iki

    142016-03-14, o po šios datos buvusios aplinkybės neturėjo įtakos sprendžiant klausimą dėl ginčijamo susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Su šiomis skundo nuostatomis negalima sutikti. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2016-02-26 ieškovė pateikė atsakovei pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal LR DK 125 str. 1 d., kuriame ieškovė pasiūlė darbo sutartį nutraukti nuo 2016-03-14 bei išmokėti ieškovei visas su darbo santykiais susijusias išmokas, taip pat 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Atsakovės direktorius A. S. 2016-02-26 rezoliucija su ieškovės pasiūlymu sutiko. 2016-03-04 atsakovės vadovas priėmė įsakymą Nr. ST-16/12, kuriuo nustatė, kad darbo sutartis su ieškove yra nutraukiama nuo 2016-03-14 pagal LR DK 125 str. 1 d., taip pat nutarė ieškovei išmokėti visas jai priklausančias su darbo santykiais susijusias išmokas bei 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Byloje pareikštu priešieškiniu atsakovė LR CK 1.81 str. pagrindu ginčijo ieškovės ir atsakovės susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei.

  1. LR CK 1.81 str. 1 d. nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal LR CK 1.81 str. sutarties šalių ketinimai turi svarbią reikšmę. Remiantis LR CK 1.81 str., turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014; 2015-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Šioje byloje atsakovė įrodinėjo, kad sudarant ginčijamą susitarimą buvo siekiama sukurti ieškovei turtinį reikalavimą į su darbo santykiais susijusias išmokas ir tokiu būdu nesąžiningai praturtėti atsakovės sąskaita, nes realiai ieškovė nesiekė nutraukti darbo santykių su atsakove, o ginčijamas susitarimas buvo neteisėtai sudarytas atgaline data. Apeliacinės instancijos teismas su šia atsakovės nuostata nesutinka ir pažymi, kad darbuotojo apsisprendimą nutraukti darbo sutartį lėmusios priežastys nėra teisiškai reikšmingos nutraukiant darbo santykius pagal LR DK 125 str. 1 d. Vertinant susitarimo galiojimą LR CK 1.81 str. taikymo aspektu pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino šalių elgesį bei jų ketinimus, lėmusius ginčijamo susitarimo sudarymą. Iš byloje esančių ieškovės bei trečiojo asmens paaiškinimų matyti, kad ieškovės sprendimas nutraukti darbo sutartį buvo priimtas buvusiam atsakovės vadovui grįžus iš susitikimo su įmonės akcininku bei informavus ieškovę apie situaciją įmonėje. Ieškovės teigimu, šios aplinkybės lėmė jos apsisprendimą nutraukti darbo santykius su atsakove. Byloje nėra nustatyta, kad realiai ieškovės ir atsakovės darbo santykiai nebūtų nutraukti. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad faktiškai ieškovė į įmonės patalpas nebuvo leidžiama ir nebedirbo jau nuo 2016-03-10. Dėl to negalima daryti išvados, jog sudarydamos ginčijamą susitarimą šalys nesiekė nutraukti darbo santykių, o pagrindinis jų tikslas buvo nukreiptas tik į turtinės prievolės atsakovei sukūrimą. Pažymėtina ir tai, kad nutraukdamos darbo sutartį šalys yra laisvos susitarti dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, taip pat ir dėl darbuotojui mokėtinų sumų bei jų dydžio. Dėl to ginčijamas susitarimas, kuriuo atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei visas su darbo santykiais susijusias išmokas bei 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, savaime nėra prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir pasisakė dėl visų reikšmingų ginčui spręsti byloje esančių įrodymų. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ginčijamas susitarimas neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Šios teismo išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde atsakovės nurodomi argumentai. Vien tai, kad apeliaciniame skunde atsakovė kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio savaime nėra pakankamas pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu LR CK 1.81 str. pagrindu buvo atmestas pagrįstai.
  1. Apeliantė nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai atmetė jos priešieškinio reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal LR CK 1.92 str. Apeliantė pažymėjo, kad nurodytas susitarimas buvo ginčijamas dėl to, jog nuo atsakovės vadovo A. S. atšaukimo 2016-03-10 jis nebeturėjo įgaliojimų veikti atsakovės vardu, o ginčijamas susitarimas faktiškai buvo sudarytas vėliau. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai yra nuginčijami, jų negaliojimą reglamentuoja LR CK 1.92 str., kuriame nustatyta, kad tuo atveju, jeigu atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai arba sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (LR CK 2.133 str.). LR CK 2.133 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. LR CK 2.133 str. 9 d. įtvirtinta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises.
  1. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2016-02-26 ieškovė pateikė atsakovei pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, o įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal LR DK 125 str. 1 d. atsakovės vadovo A. S. buvo priimtas 2016-03-04. Bylos duomenys patvirtina, kad visuotinio atsakovės akcininkų susirinkimo metu A. S. nuo 2016-03-10 atšauktas iš vadovo pareigų. Atsakovė neginčija, kad iki 2016-03-10 trečiasis asmuo buvo atsakovės vadovas ir turėjo visas teisės aktuose numatytas bendrovės vadovo teises ir pareigas, tačiau teigia, jog ginčijamas susitarimas su ieškove buvo sudarytas atgaline data, kai A. S. jau nebuvo atsakovės vadovas. Byloje esantys faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina, kad naujasis atsakovės vadovas 2016-03-10 perėmė įmonės naudojamas patalpas, o 2016-03-16 iš šių patalpų buvo išvežti visi įmonės dokumentai. Byloje nėra duomenų, jog perimdamas įmonės dokumentus naujasis vadovas O. L. būtų tikrinęs, kokie dokumentai yra perimami. Dokumentų perėmimo metu nebuvo rašomi jokie dokumentų perdavimo - priėmimo aktai, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien atsakovės nurodomos aplinkybės apie 2016-02-26 ieškovės prašymo ir 2016-03-04 įsakymo neperdavimą nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog šie dokumentai atsakovei nebuvo perduoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad 2016-03-04 įsakymas yra su įmonės antspaudu, kuris 2016-03-10 buvo perduotas naujajam atsakovės vadovui, todėl nuo šio momento nei buvęs įmonės vadovas A. S., nei ieškovė šiuo antspaudu naudotis neturėjo galimybės. Įvertinusi byloje esančią medžiagą teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovė byloje neįrodė, kad ginčijamas susitarimas buvo sudarytas atgaline data (LR CPK 178 str.). Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šių aplinkybių taip pat nepatvirtina. Byloje nesant ginčo dėl to, jog iki 2016-03-10 trečiasis asmuo buvo teisėtas atsakovės vadovas, kolegija konstatuoja, kad ieškovės ir atsakovės susitarimas, įformintas ieškovės 2016-02-26 pasiūlymu ir atsakovės 2016-03-04 įsakymu, buvo sudarytas neviršijant įmonės vadovo įgaliojimų, todėl ginčijamo susitarimo pripažinimas negaliojančiu pagal LR CK 1.92 str. nėra galimas.
  1. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal LR CK 1.82 str., nors nesąžiningas ieškovės ir trečiojo asmens susitarimas dėl 4 mėnesių dydžio išeitinės kompensacijos mokėjimo prieštarauja atsakovės veiklos tikslams. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant LR CK 1.82 str. nuostatas pažymėta, kad bet kokio privataus juridinio asmens veiklos tikslas yra racionaliai naudoti išteklius ir siekti pelno, tačiau tai nereiškia, kad bet kuris juridiniam asmeniui nuostolingas sandoris prieštarauja jo tikslams ir visais atvejais turi būti naikinamas, nes tai reikštų teisinio stabilumo nebuvimą ir paneigtų rinkos ekonomikos dėsnius. Bet koks juridinis asmuo savo veikloje prisiima tam tikrą riziką, taigi ir tam tikrų nuostolių atsiradimo galimybę. LR CK 1.82 str. nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Iš byloje esančių buvusio atsakovės vadovo paaiškinimų matyti, kad jo sutikimą su ieškovės pasiūlymu išmokėti jai 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją nulėmė siekis teisingai atlyginti ieškovei už jos darbą įmonėje bei įvertinus ieškovės darbo krūvį. Nors sudariusi ginčijamą susitarimą dėl išeitinės kompensacijos ieškovei mokėjimo atsakovė prisiėmė turtinę prievolę, tačiau pažymėtina, kad juridinio asmens priimami sprendimai gali būti ne tik išimtinai susiję su siekiu gauti pelno, bet ir poreikiu užtikrinti įmonės darbuotojo interesus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, susitarimas dėl išeitinės kompensacijos sumokėjimo darbuotoją atleidžiant pagal LR DK 125 str. nagrinėjamu atveju savaime negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis atsakovės veiklos tikslams. Atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovė įmonėje dirbo nuo 2010-12-01, todėl jai nustatytos išeitinės kompensacijos dydis atitinka LR DK 140 str. 1 d. 4 p. numatytą išeitinės kompensacijos dydį, kuris turi būti sumokamas atleidžiant darbuotoją pagal LR DK 129 str. ir 136 str. 1 d. 6 p. nuostatas. Dėl to ginčijamu susitarimu nustatyta išeitinės kompensacijos suma negali būti vertinama kaip neprotingai didelė ar iš esmės pažeidžianti atsakovės interesus bei jos veiklos tikslus. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu LR CK 1.82 str. pagrindu buvo atmestas pagrįstai.
  1. Atsakovė skunde nurodė ir tai, kad pripažinus negaliojančiu ieškovės ir trečiojo asmens susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, turėtų būti paliktas galioti atsakovės 2016-05-04 įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nes ieškovė nuo 2016-03-18 neatvyko į darbą, o drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimai neturėjo jokios reikšmės ieškovės teisėms. Ši skundo nuostata taip pat nepagrįsta. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo konstatuota, kad ieškovė iš darbo buvo atleista šalių susitarimu nuo 2016-03-14, o atsakovės priešieškinio reikalavimai dėl šio susitarimo pripažinimo negaliojančiu yra nepagrįsti. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, todėl kolegija konstatuoja, kad ieškovės ir atsakovės darbo santykiai pasibaigė

    152016-03-14 pagal LR DK 125 str. 1 d. Kadangi ginčo šalių darbo santykiai pasibaigė 2016-03-14, darytina išvada, kad nuo šio momento pasibaigė ir darbo sutarties šalių teisės ir pareigos, todėl ieškovė nebeturėjo pareigos vykdyti darbdavio nurodymus bei kitų darbuotojo pareigų. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2016-05-04 įsakymo Nr. ST Nr. 16-013 priėmimo metu šalių darbo santykiai jau buvo pasibaigę, todėl šis įsakymas buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėtina, kad ieškovei nuo 2016-03-14 nebesant atsakovės darbuotoja, drausminės nuobaudos paskyrimo ir 2016-05-04 įsakymo Nr. ST Nr. 16-013 priėmimo procedūrų teisėtumo klausimai nėra teisiškai reikšmingi, nes ieškovė nebebuvo tinkamas drausminės atsakomybės taikymo subjektas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė panaikinti atsakovės 2016-05-04 įsakymą Nr. ST Nr. 16-013.

  1. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 16 543,80 Eur dydžio kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką, nors dėl pavėluoto atsiskaitymo yra kalta pati ieškovė, todėl šios kompensacijos priteisimas pagal LR DK 141 str. 3 d. nuostatas nebuvo galimas. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. LR DK 141 str. 1 d. nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu LR DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. LR DK 141 str. 3 d. nurodoma, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagrindas taikyti LR DK 141 str. 3 d. nustatytus padarinius yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2012-02-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės atleidimo dieną, tai yra 2016-03-14, atsakovė su ieškove tinkamai neatsiskaitė. Nors apeliantė nurodo, kad ieškovė neinformavo naujojo atsakovės vadovo apie darbo sutarties nutraukimą, neperdavė prisijungimo duomenų prie buhalterinės apskaitos programos bei visų buhalterinės apskaitos dokumentų ir tai patvirtina jos kaltę dėl pavėluoto atsiskaitymo, tačiau teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais nesutinka. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad naujasis atsakovės vadovas įmonės naudojamas patalpas perėmė 2016-03-10 ir nuo tada ieškovei nebuvo leista patekti į jos darbo vietą. Akivaizdu, jog ši aplinkybė apribojo ieškovės galimybes tinkamai atlikti reikalingus skaičiavimus bei kitus veiksmus, susijusius su išmokų ieškovei sumokėjimu. Atsižvelgtina ir į tai, kad duomenys apie ieškovės atleidimą buvo viešai prieinami VSDFV duomenų bazėje, todėl atsakovė ar jos įgalioti asmenys turėjo visas galimybes sužinoti, kiek apdraustųjų yra įmonėje bei su kuriais iš jų darbo santykiai yra pasibaigę. Dėl to atsakovės argumentai, jog jai nebuvo žinoma apie ieškovės atleidimą vertintini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovės atstovė bei liudytoja B. T. patvirtino, jog naujasis atsakovės vadovas nesiekė atsiskaityti su ieškove jos atleidimo dieną. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad dėl pavėluoto atsiskaitymo ieškovės kaltės nėra, todėl nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai atsakovei taikė LR DK 141 str. 3 d. nustatytus teisinius padarinius. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog spręsdamas dėl kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką dydžio teismas įvertino prašomos priteisti sumos dydį, bylos nagrinėjimo trukmę, ieškovės įsidarbinimo kitoje darbovietėje aplinkybę, todėl kompensacijos sumą sumažino iki 16 543,80 Eur. Apeliaciniame skunde atsakovė nenurodė jokių argumentų dėl šios sumos dydžio ir jos skaičiavimo tvarkos. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu teismo sprendimo ieškovei iš atsakovės pagrįstai priteista 16 543,80 Eur kompensacija už vėlavimą atsiskaityti su ieškove jos atleidimo dieną, o mažinti teismo priteistos sumos nėra teisinio pagrindo.
  1. Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  1. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistina 350 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinėje instancijoje atlyginti (LR CPK 93 str. 1 d.).

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

17Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti ieškovei N. Š. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „( - )“ 350 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Proceso dalyviai
Ryšiai