Byla 2A-1955-480/2017
Dėl kito sutuoktinio kaltės ir turto padalijimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2179-1041/2017 pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei S. K. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir turto padalijimo ir S. K. priešieškinį atsakovui J. K. dėl kito sutuoktinio kaltės ir turto padalijimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti šalių santuoką, įregistruotą ( - ) Kauno miesto Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 415), dėl atsakovės kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovui palikti prigimtinę pavardę; pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe butą, adresu ( - ). Ieškovas nurodė, kad santuokos metu atsakovė įtikino ieškovą parduoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, o už gautas lėšas buvo perkami butai bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Netrukus po santuokos sudarymo ieškovas už 40 000 Lt pardavė žemės sklypą ir pastatus ( - ); 2010 m. birželio 1 d. ieškovas už 22 910 Lt pardavė 4 žemės sklypus ( - ); 2010 m. liepos 7 d. ieškovas už 10 000 Lt pardavė žemės sklypą ir pastatus ( - ). Kuomet ieškovas visas santaupas išnaudojo, atsakovė ėmė priekaištauti ieškovui ir 2014 m. rugsėjo mėn. išvarė iš namų. Santuokos nutraukimą sąlygojo atsakovės kaltė. Praėjus mėnesiui po santuokos sudarymo už ieškovo lėšas buvo nupirktas butas, esantis ( - ) (ankstesnis adresas ( - )), kuris buvo parduotas 2013 m. birželio 12 d., kur šie pinigai atsakovės panaudoti, ieškovui nėra žinoma. Už ieškovo lėšas 2010 m. gruodžio 20 d. nupirktas butas, ( - ), kuris 2012 m. kovo 1 d. parduotas, o 2012 m. kovo 20 d. padovanotas atsakovei. Šiame bute atsakovė gyvena iki šiol. Už ieškovo lėšas 2011 m. rugsėjo 7 d. buvo nupirktas butas, ( - ), kuris iki šiol registruotas šalių bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau juo naudojasi išimtinai atsakovė. Jis pripažintinas ieškovo asmenine nuosavybe, nes įgytas už ieškovo asmenines lėšas. Nuo santuokos sudarymo iki ieškovas buvo išvarytas iš namų (2014 m. rugsėjo mėn.), nuo ieškovo banko sąskaitos AB SEB banke nuimta 135 798 Lt (39 330 Eur); nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. akcinėje bendrovėje „Swedbank“ – 12 650 Lt (3 585 Eur). Šios lėšos buvo panaudotos butų pirkimui ir pragyvenimui.
  2. Atsakovė S. K. pateikė byloje priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti šalių santuoką dėl ieškovo kaltės; po santuokos nutraukimo atsakovei palikti santuokinę pavardę; pripažinti atsakovės asmenine nuosavybe butą, adresu ( - ). Atsakovė nurodė, kad santuoka iširo dėl to, jog ieškovas pradėjo vartoti alkoholį, tuomet smurtaudavo ir įžeidinėdavo. Ieškovas santuokos metu atsakovei buvo neištikimas ir išėjo pas tą moterį gyventi. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad butas įgytas už jo asmenines lėšas. Butas buvo nupirktas už asmenines atsakovės ir skolintas lėšas. Atsakovės motina O. R. 1978 m. spalio 3 d. padovanojo atsakovei 20 000 rublių. Tam, kad pinigai nenuvertėtų, mama patarė nusipirkti aukso, todėl atsakovė už visus padovanotus pinigus nusipirko aukso dirbinių, kuriais ji atsiskaitė už perkamą butą ( - ). Butą atsakovė pirko sūnui, nes norėjo, kad jis gyventų arčiau. Atsakovas prie buto pirkimo neprisidėjo. Butas buvo apleistas, todėl ieškovas davė pinigų buto langų pakeitimui (5 000 Lt), nupirko virtuvės spinteles (200 Lt), vonią (200 Lt). Ieškovas butu niekada nesinaudojo, nuo buto nupirkimo jis buvo perduotas atsakovės sūnui A. P..

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies; nutraukė J. K. ir S. K. santuoką, įregistruotą ( - ) Kauno miesto Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 415), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo S. K. paliko santuokinę pavardę – K., J. K. – prigimtinę pavardę – K.; pripažino S. K. asmeninės nuosavybės teise butą, esantį ( - ); pripažino S. K. ir J. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise butą, esantį ( - ), ir šį butą po santuokos nutraukimo šalims paliko asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį; priteisė ieškovui J. K. iš atsakovės S. K. 910,89 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš ieškovo J. K. valstybei 523,17 Eur už ieškovei suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
  2. Teismas sprendė, kad šalių nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teismui padaryti išvadą, jog ieškovas ar atsakovė yra tik vienas kuris kaltas dėl santuokos iširimo. Šalių nurodytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą pažeidė abu sutuoktiniai (galimai dėl skirtingų charakterių, požiūrio į gyvenimą, pasikeitusių vertybių ir pan.) ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Teismas laikė, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu, smurtavo prieš ieškovę ar buvo jai neištikimas.
  3. Teismas nurodė, kad šalys santuokos metu įgijo dalintiną turtą. Praėjus mėnesiui po santuokos sudarymo buvo nupirktas butas, esantis ( - ) (ankstesnis adresas ( - )), kuris buvo parduotas 2013 m. birželio 12 d. už 50 000 Lt, pinigus ieškovas su atsakove pasidalino po ½, t. y. kiekvienam teko po 25 000 Lt (7 240,50 Eur). 2010 m. gruodžio 20 d. nupirktas butas ( - ), kuris 2012 m. kovo 1 d. parduotas, o 2012 m. kovo 20 d. padovanotas atsakovei; butas yra įregistruotas atsakovės vardu. Byloje ginčo nekilo, kad šis butas asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei.
  4. Teismas taip pat nurodė, kad šalys 2011 m. rugsėjo 7 d. pirko butą ( - ), kurį Nekilnojamojo turto registre įregistravo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Buto vidutinė rinkos vertė buvo 78 000 Lt, tačiau šalys šį butą pirko už 160 000 Lt. Ieškovo AB SEB banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad prieš buto pirkimą buvo nuimtos įvairios sumos (nuo 1 000 Lt iki 6 000 Lt), t. y. iš viso 10 000 Lt, kuriuos tikėtina, kad ieškovas perdavė I. B. už butą, o 2011 m. gegužės 24 d. – 12 307,5 USD ir 2 557,87 USD. Šias aplinkybes patvirtina ieškovo pateiktas jo rašytas raštas dėl mokėtinos sumos už butą, iš kurio matyti, kad 2011 m. gegužės 10 d. ieškovas už butą padavė 6 000 Lt, 2011 m. liepos 7 d. – 6 000 Lt, 2011 m. liepos 13 d. – 2 000 Lt, 2011 m. liepos 26 d. – 7 200 Lt, 2011 m. liepos 28 d. 20 000 Lt ir 700 USD, o 2011 m. liepos 30 d. – 20 000 Lt, iš viso 80 000 Lt. Ieškovas 2010 m. liepos 7 d. buvo pardavęs nekilnojamąjį turtą ( - ) už 10 000 Lt. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog ji turėjo 1 kg aukso ir tokios aplinkybės negali patvirtinti atsakovės pateikta 1978 m. spalio 3 d. dovanojimo sutartis, kuria atsakovei jos motina padovanojo 20 000 rub. Tokią atsakovės versiją paneigia ir duomenys iš BAB Ūkio banko, iš kurio rašto matyti, kad atsakovė seifą banke nuomojosi tik išimtinai bendraujant su ieškovu, kas paneigia aplinkybę, kad už dovanotus pinigus, tuoj pat po sandorio sudarymo, įsigytą auksą ji galėjo laikyti banko seife. Atsakovė rašytinių įrodymų, kad ji turėjo 1 kg aukso dirbinių, iš ko juos įsigijo ir kur juos laikė nepateikė, priešingai nei ieškovas, kuris pateikė įrodymus, kad turėjo piniginių lėšų ginčo butui įsigyti. Be to, šalys sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį važiavo kartu. Šios aplinkybės paneigia atsakovės versiją, kad ieškovas tik pagerino ginčo butą ir neprisidėjo prie jo pirkimo. Šalys nepateikė pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima padaryti vienareikšmišką išvadą, kad butas įgytas už kažkurio vieno asmenines lėšas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė S. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta santuoką nutraukti esant abiejų sutuoktinių kaltei ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažinti turtą, unikalus Nr. ( - ), adresas ( - ), ir šiose dalyse priimti naują sprendimą - santuoką nutraukti dėl J. K. kaltės, o butą, unikalus Nr. ( - ), adresas ( - ), pripažinti asmenine S. K. nuosavybe; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti nurodytus liudytojus; priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t. b. l. 48-53). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė CK 3.60 ir 3.61 straipsnių nuostatas, todėl nepagrįstai sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Byloje buvo pateikti įrodymai, liudytojų ir šalių paaiškinimai, iš kurių matyti, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu, ko pasekoje keldavo konfliktus bei naudojo smurtą apeliantės atžvilgiu. Jis nuolat bendraudavo su kitomis moterimis, buvo neištikimas apeliantei, nejautė jai jokios pagarbos kaip moteriai, o nuo 2014 m. rugsėjo mėn. turi kitą moterį, pas kurią išsikraustė gyventi, todėl šalys nuo šio laiko kartu bendro ūkio nebeveda ir nebegyvena. Vien tai leidžia daryti išvadą, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės.
    2. Teismas sprendime kelia klausimą dėl buto, esančio ( - ) (ankstesnis adresas ( - )), priklausomybės. Teismas nurodo, jog prie minėto buto pirkimo buvo prisidėta apeliantės - 11 000 Lt, ieškovo - 53 000 Lt. Tačiau po buto pardavimo abu sutuoktiniai vieningai patvirtino faktą, kad butas jiems priklausė nuosavybės teise lygiomis dalimis, todėl jį pardavus gauta suma buvo padalinta per pusę, tiek ieškovas, tiek ir apeliantė gavo po 25 000 Lt. Šiuo atveju teismas turėjo vadovautis tikimybių pusiausvyros principu ir laikyti, jog labiau tikėtina, kad butas buvo pirktas abiejų šalių pusiau nei kad tam tikromis dalimis, šias aplinkybes patvirtino ir gautų už butą pinigų dalybos - dėl to ginčo tarp šalių nekilo.
    3. Teismas, apklausdamas apeliantės liudytojus, buvo aiškiai šališkas, neleido liudytojams nurodyti visų jiems žinomų aplinkybių dėl šalių gyvenimo kartu, turėtų piniginių lėšų, ieškovo piktnaudžiavimo alkoholiu ir t.t. Tai patvirtina liudytojų A. M. ir J. M. Ž. paaiškinimai, kurie pridedami prie skundo. Norint objektyviai išspręsti visas aplinkybes ir išnagrinėti išsamiai bylą, būtina apeliacinėje instancijoje ją nagrinėti žodine tvarka ir kviesti į teismo posėdį minėtas liudytojas bei liudytoją I. B..
    4. Teismas nepagrįstai pripažino, kad butas, esantis ( - ), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, taip pat nepagrįstai nurodė, jog iš byloje ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog jis už šį butą sumokėjo pusę sumos - 80 000 litų. Teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, kadangi ieškovo pateiktas rašytinis įrodymas (vienašališkai surašytas raštelis), kuriame surašytos jo neva tai išleistos sumos, jokiu būdu nepatvirtina pinigų perdavimo fakto buto pardavėjui. Todėl yra pagrindas pripažinti, jog tokios sumos nebuvo sumokėtos už ginčo buto įsigijimą, o teismo sprendimas nepagrįstas byloje esančiais įrodymais.
    5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas buvo nenuoseklus, negalėjo tiksliai nurodyti atsiskaitymo už butą aplinkybių, nežinojo buto kainos, nors tokios aplinkybės jam turėjo būti svarbios. Apeliantė viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuosekli, nors teismas visiškai nepagrįstai nurodė priešingai. I. P. paneigė ieškovo aiškinimą, kad jam ieškovas pervedė pinigus į sąskaitą, ieškovo jis nepažįsta, dėl buto pardavimo tarėsi tik su apeliante, sutiko, kad jo seseriai I. B. už butą būtų sumokėta vienas kilogramas aukso ir 60 000 litų. Jisai patvirtino, kad auksas buvo perduotas, pinigai taip pat. Apeliantės nurodytas aplinkybes patvirtino ir buto pardavėja.
    6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė, jog ji turėjo 1 kg aukso dirbinių ir jais atsiskaitė už ginčo turtą. Apeliantė nuosekliai nurodė, jog 1978 m. spalio 3 d. dovanojimo sutarties pagrindu ji iš savo motinos gavo 20 000 rublių, už minėtas lėšas įsigijo aukso dirbinių. Tokia apeliantės pozicija yra pagrįsta bylos duomenimis ir nėra paneigta ieškovo atsikirtimais. Iš pat pradžių šis turtas buvo laikomas namuose, buvo įvesta apsaugos sistema, o tik vėliau laikytas banko seife, todėl teismo nurodyti argumentai dėl banko seifų yra visiškai nepagrįsti ir neturi jokios reikšmės. Aplinkybė, kad apeliantė sudaryti buto įsigijimo sandorį važiavo su ieškovu, nėra lemiama.
  2. Ieškovas J. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t. b. l. 57-58). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą pažeidė abu sutuoktiniai, kad šie pažeidimai buvo esminiai ir turėjo įtakos santuokos nutraukimui, taip pat nėra pagrindo manyti, jog ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu. CK 3.61 straipsniui taikyti neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė dagiau, kitas - mažiau. Ieškovas šiuo metu gyvena pas savo krikštasūnį A. D., kuris jį prižiūri, jokios moters ieškovo gyvenime nėra.
    2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad butas, esantis ( - ), yra bendroji jungtinė šalių nuosavybė ir teisingai padalino šį butą po ½ dalį. Atsakovė neįrodė, kad šį butą nupirko už savo asmenines lėšas, nepateikė jokių įrodymų apie aukso įgijimą. Buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog pardavėjas už butą gavo ne auksą, o pinigus. Be to, ieškovui buvo pranešta, kad už butą mokama 80000 litų, kas atitinka tuometinę buto vertę 78000 litų. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, kad mokėjo už butą pinigus (banko sąskaitų išrašai), kurie atitinka jo užrašus, kuriuos jis vedė gyvendamas su atsakove.
    3. Apeliantė nepagrįstai kelia klausimą dėl buto ( - ), nuosavybės. Šis butas buvo nupirktas ir parduotas šalims gyvenant santuokoje, dėl šio buto nuosavybės nei ieškovas nei atsakovė jokių reikalavimų nepareiškė.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Apeliantė (atsakovė S. K.) pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, tai, kad žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą apeliantė grindžia pakartotine liudytojų apklausa, konstatuoja, jog nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
  3. Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys santuoką sudarė ( - ) Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 415). Šalys kartu negyvena ir bendro ūkio neveda nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio. Praėjus mėnesiui po santuokos sudarymo buvo nupirktas butas, esantis ( - ) (ankstesnis adresas ( - )), kuris buvo parduotas 2013 m. birželio 12 d. 2010 m. gruodžio 20 d. nupirktas butas, esantis ( - ), kuris 2012 m. kovo 1 d. parduotas, o 2012 m. kovo 20 d. padovanotas atsakovei. 2011 m. rugsėjo 7 d. buvo nupirktas butas, esantis ( - ), kuris iki šiol registruotas šalių bendrąja jungtine nuosavybe.
  4. Skundžiamu sprendimu (nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas) pirmosios instancijos teismas nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo S. K. paliko santuokinę pavardę – K., J. K. – prigimtinę pavardę – K.; pripažino S. K. asmeninės nuosavybės teise butą, esantį ( - ); pripažino S. K. ir J. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise butą, esantį ( - ), ir šį butą po santuokos nutraukimo šalims paliko asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį; paskirstė ir priteisė bylinėjimosi išlaidas.
  5. Nagrinėjamu atveju apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje suriktus įrodymus, netinkamai pritaikė CK 3.60 ir 3.61 straipsnių nuostatas, todėl nepagrįstai sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas, apklausdamas apeliantės liudytojus, buvo aiškiai šališkas, neleido nurodyti visų jiems žinomų aplinkybių dėl šalių gyvenimo kartu, turėtų piniginių lėšų. Nepagrįstai pripažino, kad butas, esantis ( - ), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
  6. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-372/2014; kt.). Pažymėtina, kad šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, jog jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai).
  7. Remdamasi bylos medžiaga teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, o tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, kad buvo pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos.
  8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad skundžiamame sprendime detaliai ir motyvuotai atsakyta į visus apeliantės argumentus, išsakytus atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje, paaiškinimuose teismo posėdžių metu, apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, apeliantei jas savaip interpretuojant, naujų įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodama, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo pripažinti, kad santuoka iširo tik dėl ieškovo kaltės, ir kad butas esantis ( - ), yra asmeninė apeliantės nuosavybė. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
  9. Kaip matyti iš sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą vertino visų įrodymų visumą: šalių paaiškinimus, teisme apklaustų liudytojų A. M., A. D., G. M., A. D., A. G., I. B. parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, išdėstė įrodymų, kuriais vadovavosi, turinį, nurodė motyvus, kodėl tam tikrais įrodymais nesivadovauja, ir vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma, pagrįstai sprendė tiek dėl santuokos iširimo sutuoktinių kaltės, tiek dėl santuokoje įgyto turto bei jo padalijimo.
  10. Apeliantė teismo šališkumą motyvuoja nurodydama, kad apklausdamas apeliantės liudytojus, teismas neleido šiems nurodyti visų jiems žinomų aplinkybių dėl šalių gyvenimo kartu, turėtų piniginių lėšų, ieškovo piktnaudžiavimo alkoholiu ir t.t. Išklausius garso įrašus 2017 m. balandžio 5 d. ir 21 d. teismo posėdžių, kuriuose byloje apklausti liudytojai davė parodymus, nenustatyta duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti teismo šališkumą apklausiant liudytojus. Teisme apklausti liudytojai davė parodymus apie jiems žinomas aplinkybes dėl šalių tarpusavio santykių, buto įsigijimo, o teismui suteikta diskrecijos teisė vertinti liudytojų parodymus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnis).
  11. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011).
  12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011).
  13. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš esmės abu sutuoktiniai nebuvo vienas kitam pakankamai lojalūs, dėmesingi ir rūpestingi, nebuvo jų tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, t. y. abi ginčo šalys pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas, kas leidžia daryti išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnis, CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje tinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 1.5 straipsnis, 3.60 straipsnis) bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo yra didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo.
  14. Bendro turto padalijimo klausimą, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, teismas turi išspręsti nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų nutraukiama santuoka (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Šis įstatymo nustatytas reikalavimas netaikomas tik tuo atveju, jeigu turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialusis ir nematerialusis turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams).
  15. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė santuokos metu įgijo 3 nekilnojamojo turto objektus (nutarties 11 punktas). Kitokio nekilnojamojo, registruoto kilnojamojo turto šalys neturi, skolinių įsipareigojimų kreditoriams taip pat nėra.
  16. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamos bylos atveju sprendžiant ginčo šalių santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą, atsakovės įrodinėtos buto, esančio ( - ) (ankstesnis adresas ( - )) įgijimo santuokos su ieškovu metu aplinkybės (t. y., buto priklausomybės, jo įsigijimui panaudotų lėšų) nėra aktualios, kadangi ginčo šalių santuokos nutraukimo metu šis butas jau buvo parduotas (ginčo šalys tokio daikto neturėjo) (CK 3.118 straipsnio 1 dalis).
  17. Pažymėtina, kad dėl buto, adresu ( - ), kurį pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovės asmenine nuosavybe, ginčo nėra.
  18. Apeliantė, teikdama argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog butas, adresu ( - ), yra bendroji jungtinė nuosavybė, nes tai jos asmeninis turtas, įsigytas už asmenines lėšas (1 kg aukso dirbinių, pinigus) – privalo paneigti prezumpciją, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šios prezumpcijos atsakovė nei bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nei teikdama apeliacinį skundą nepaneigė: šalių santuoka buvo įregistruota ( - ), butas, adresu ( - ), nupirktas 2011 m. rugsėjo 7 d. Remiantis byloje surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog už buto pirkimą sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis, turėjo 1 kg aukso dirbinių; ir priešingai - ieškovas pateikė įrodymus, kad turėjo lėšų ginčo butui įsigyti, o kadangi abi šalys nepateikė pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad butas įgytas už kažkurio vieno asmenines lėšas: ieškovas nemažą pinigų sumą išleido butui, esančiam ( - ), įsigyti, o atsakovė, kad turėjo 1 kg aukso dirbinių, todėl pagrįstai butą, adresu ( - ), pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
  19. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
  20. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).
  21. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  22. Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 250 Eur. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.10 punkte nustatytos sumos, yra pagrįstos, atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus, todėl priteistinos iš atsakovės ieškovui (CPK 98 straipsnis).

13Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą ir 2017 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistus.

15Priteisti iš S. K., a. k. ( - ) J. K., a. k. ( - ) 250,00 du šimtus penkiasdešimt) eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

16Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai