Byla 2A-1660-221/2014
Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. M., atstovaujamo advokatės Kristinos Česnauskienės ir E. M., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1315-945/2014 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui J. M., tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. B., J. K., V. P., B. M., E. M., K. M., L. M., U. M., I. M. dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu (1 t., b. l. 3–8) ir patikslintu ieškiniu (1 t., b. l. 140–146), prašydama: įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti ūkio pastatą 14I1b, metalinį garažą 7G1g, prie metalinio garažo 7G1g pristatytus medinius aptaisytus skarda statinius, metalinį garažą 9G1g, šalia ūkio pastato 4I1m priestato 4i1m pastatytą lentų statinį, esančius ( - ), ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdys, leisti ieškovei nugriauti ūkio pastatą 14I1b, metalinį garažą 7G1g, prie metalinio garažo 7G1g pristatytus medinius aptaisytus skarda statinius, metalinį garažą 9G1g, šalia ūkio pastato 4I1m priestato 4i1m pastatytą lentų statinį, esančius ( - ), ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo; 2) išardyti ūkio pastato 4I1m priestatus 3i1m ir 4i1m bei prie gyvenamojo namo 1A1m esantį priestatą 1a1m, esančius ( - ), ir sutvarkyti statybvietę.

5Nurodė, kad trečiasis asmuo J. K. kreipėsi į ieškovę 2010 m. vasario 1 d. ir 2010 m. kovo 31 d. skundais dėl savavališkų statybų. 2010 m. balandžio 16 d. atlikus faktinių duomenų patikrinimą vietoje, nustatyta, kad sklype ginčo statiniai pastatyti neturint statybą patvirtinančių dokumentų, ūkio pastatas 14I1b ir priestatas 4i1m prie ūkio pastato 4I1m pastatyti arčiau kaip 3 metrai nuo kaimyninių sklypų ribų. Nustatytų aplinkybių pagrindu 2010 m. balandžio 23 d. surašytas savavališkos statybos aktas ir statybos sustabdymo aktas, kurie atsakovui išsiųsti 2010 m. balandžio 27 d. 2010 m. gegužės 7 d. raštu pareikalauta ne vėliau kaip iki 2010 m. rugsėjo 23 d. nugriauti savavališkai pastatytus statinius. 2010 m. spalio 11 d. ir 2011 m. kovo 30 d. atsakovas pateikė prašymus pratęsti nustatytus terminus, kadangi ketinama statinius įteisinti. Terminas pratęstas atitinkamai iki 2011 m. balandžio 1 d. ir iki 2011 m. liepos 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14671-375/2011 terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęstas iki 2012 m. liepos 1 d. 2013 m. vasario 14 d. atlikus patikrinimą nustatyta, kad įpareigojimas neįvykdytas. Pagal savavališkos statybos nustatymo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, priestatai 3i1m ir 4i1m prie ūkio pastato 4I1m, metaliniai garažai 7G1g ir 9G1g, prie metalinio garažo 7G1g pastatyti trys mediniai aptaisyti skarda statiniai, šalia ūkio pastato 4I1m priestato 4i1m pastatytas lentų statinys, prie gyvenamojo namo 1A1m perstatytas priestatas-veranda 1a1m priskiriami I grupės nesudėtingų statinių kategorijai, ūkio pastatas 14I1b priskiriamas II grupės nesudėtingų statinių kategorijai. I grupės nesudėtingiems pastatams, statomiems ar rekonstruojamiems (kai didinamas užstatymo plotas ar gabaritai) mieste, savavališkos statybos nustatymo metu buvo taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams taikomi reikalavimai, tiek I grupės, tiek ir II grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems statytojui nepriklausančiame žemės sklype, buvo reikalingas žemės sklypo savininko raštiškas sutikimas, taip pat supaprastintas projektas. Pagal ieškinio rengimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, statinių priskyrimas grupėms nepasikeitė, yra įtvirtinta statytojo pareiga gauti įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą supaprastintam statybos ar rekonstravimo projektui (taikytina metaliniams garažams 7G1g ir 9G1g, prie metalinio garažo 7G1g pastatytiems trims mediniams aptaisytiems skarda statiniams, šalia ūkio pastato 4I1m priestato 4i1m pastatytam lentų statiniui, priestatams 3i1m ir 4i1m prie ūkio pastato 4I1m), tuo tarpu priestatui-verandai 1a1m prie gyvenamojo namo 1A1m, kaip neypatingam statiniui, reikalingas rekonstravimo projektas bei leidimas rekonstruoti statinį. Kadangi visi ginčo statiniai pastatyti ar rekonstruoti savavališkai, atsakovas įpareigotinas juos nugriauti. Jeigu atsakovas neįvykdys pareigos nugriauti naujai pastatytus statinius, šiuos statinius leistina nugriauti ieškovei atsakovo lėšomis.

6Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko, prašė ieškinį atmesti (1 t., b. l. 63–66).

7Nurodė, kad savavališkos statybos aktas negali būti laikomas turinčiu prejudicinę galią, akcentuoja, jog Statybos įstatymas prioritetą suteikia savavališkos statybos padarinių šalinimui įteisinimo, o nenugriovimo būdu, kuo atsakovas siekia pasinaudoti. Ūkinis pastatas 14I1b pastatytas tarybiniu laikotarpiu, tik kadastro duomenys įvesti 1991 m., priestatas 1a1m – 1971 m., ūkinis pastatas 4I1m – 1920 m., jo priestatai inventorizuoti atitinkamai 1989 m. ir 1979 m. Statinio 4I1m pirminiai kadastriniai duomenys įvesti dar 1948 m., teisinė registracija atlikta 1950 m. Priestatas 4i1m jau stovėjo atsakovui įsigyjant turtą. Ūkinis pastatas 14I1b, nors ir pastatytas prie žemės sklypo ribos su V. B. žemės sklypu, yra toli nuo kaimyniniame žemės sklype stovinčio namo (apie 12 m. atstumu), statybos laikotarpiu jam statybos leidimo nereikėjo, savavališka statyba užfiksuota tik dėl to, kad jis buvo naudojamas kaip gyvenamasis namas. Metaliniai garažai nebuvo įteisinami, nes tai laikini statiniai. 1968 m. balandžio 17 d. atsakovui įsigijus 2/3 statinio 4I1m, 1968 m. gruodžio 10 d. teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 1273/68 patvirtinant taikos sutartį, buvo išspręstas klausimas dėl naudojimosi pastatais ir žemės sklypu tvarkos, atsakovui suteikiant teisę naudotis pastatu 4I1m ir konkrečiomis žemės sklypo dalimis. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovė pateikė papildomą pareiškimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą (2 t., b. l. 23A, 56).

8Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į ieškinį (1 t., b. l. 80–82) prašė ieškinį tenkinti, savo poziciją grįsdama analogiškais ieškinyje nurodytiems argumentais.

9Trečiasis asmuo V. B. atsiliepimu į ieškinį (1 t., b. l. 85–88) prašė ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

10Nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatytas trečiojo asmens teises pažeidžiančių atsakovo statinių savavališkos statybos faktas, pripažinta, kad savavališki atsakovo statiniai pastatyti pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintus minimalius atstumus iki trečiojo asmens sklypo ribos, statiniai pastatyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad žemė, ant kurios stovi savavališki pastatai, nėra suformuota kaip žemės sklypas, dėl ko atsakovas objektyviai negali būti statytoju Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, taigi ir įsiteisinti statinių.

11Kiti tretieji asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

12II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 18 d. sprendimu (2 t., b. l. 76–82) ieškinį tenkino – įpareigojo atsakovą J. M. per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti ūkio pastatą 14I1b, metalinį garažą 7G1g, prie metalinio garažo 7G1g pristatytus medinius aptaisytus skarda statinius, metalinį garažą 9G1g, šalia ūkio pastato 4I1m priestato 4i1m pastatytą lentų statinį, esančius ( - ), ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdys, leisti ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, juridinio asmens kodas 288600210, nugriauti ūkio pastatą 14I1b, metalinį garažą 7G1g, prie metalinio garažo 7G1g pristatytus medinius aptaisytus skarda statinius, metalinį garažą 9G1g, šalia ūkio pastato 4I1m priestato 4i1m pastatytą lentų statinį, esančius ( - ), ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo J. M.; 2) išardyti ūkio pastato 4I1m priestatus 3i1m ir 4i1m, bei prie gyvenamojo namo 1A1m esantį priestatą 1a1m, esančius ( - ), ir sutvarkyti statybvietę. Priteisė trečiajam asmeniui V. B. iš atsakovo J. M. 835,58 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą. Priteisė iš atsakovo J. M. valstybei 288 Lt žyminį mokestį ir 28,88 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

14Teismas nurodė, kad nesant ginčo dėl metalinio garažo 7G1g, prie metalinio garažo 7G1g pristatytų medinių aptaisytų skarda statinių, metalinio garažo 9G1g, esančių ( - ), kaip savavališkų statinių ir jų nugriovimo, ši ieškinio dalis tenkinama. Teismas nesutiko su atsakovo atstovės pozicija dėl ieškinio senaties taikymo. Teismo nuomone, atsakovo atstovės nurodoma teismų praktika negali būti siejama su nagrinėjama byla dėl iš esmės besiskiriančio teisę pareikšti ieškinį įgyvendinančio subjekto, kadangi nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė valstybės institucija, siekdama užtikrinti įstatymų saugomą viešąjį interesą, o ne privatus asmuo, siekdamas apginti privačius interesus. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovei apie pažeidimą tapo žinoma anksčiau nei 2000 m. spalio 11 d., t. y. prieš 10 metų bendrajam senaties terminui lygų laikotarpį iki 2010 m. spalio 11 d. prašymo pateikimo, kuriuo atsakovas pripažino pažeidimą, kas, vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, sąlygoja senaties termino eigos nutrūkimą. Be to, reikšmingu teismas laikė ir prašomą apginti teisinį interesą. Nagrinėjamoje byloje statybų savavališkumas siejamas ne tik su bendraturčių ar gretimų sklypų savininkų teisių pažeidimu, bet ir su tuo, jog statiniai pastatyti ant valstybinės žemės, neturint Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo, taip pat su tuo, jog nėra parengta reikalinga projektinė dokumentacija. Nurodyta aplinkybė patvirtina pažeidimo tęstinumą. Jeigu statiniu tėra pažeidžiama bendraturčio ar kaimyninio sklypo savininko teisė, toks pažeidimas laikomas visiškai įgyvendintu nuo pastatymo momento. Tuo tarpu būtinos projektinės dokumentacijos neturėjimas lemia pažeidimo tęstinumą, kuris tęsiasi iki pažeidimo pašalinimo, kas sąlygoja senaties termino skaičiavimą CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka – terminas ieškiniui pareikšti prasideda kiekvieną naują pažeidimo dieną. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, jog, vadovaujantis pažeidimų nustatymo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnio 6, 17, 18 dalimis, 3 straipsnio 2 dalimi, STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priedo 1–2 lentelėmis, statiniai, kurių atžvilgiu reiškiami reikalavimai, priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, ūkio pastatas 14I1b – II grupės nesudėtingiems statiniams. Vadovaujantis minėto STR 12.4 punktu, šiems statiniams, statomiems statytojui nepriklausančiame žemės sklype, buvo reikalingas žemės sklypo savininko raštiškas sutikimas, taip pat supaprastintas projektas. Pagal ieškinio rengimo metu galiojusius Statybos įstatymo 2 straipsnio 17–18 dalis, 20 straipsnio 1 dalies 2, 6–7 punktus, 23 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus, STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ 1 lentelę, STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 8, 9.5 punktus, STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32, 50 punktus, 6 priedo 3.2, 4 punktus, statinių priskyrimas grupėms nepasikeitė, yra įtvirtinta statytojo pareiga gauti įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą supaprastintam statybos ar rekonstravimo projektui, priestatui-verandai 1a1m prie gyvenamojo namo 1A1m, kaip neypatingam statiniui, reikalingas rekonstravimo projektas bei leidimas rekonstruoti statinį (sprendimo priėmimo metu šie reikalavimai yra iš esmės nepasikeitę). Teismas nurodė, kad atsakovo atstovės cituotos Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 25 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos, kadangi žemės sklypas priklauso valstybei, o statybos ir rekonstravimo darbai patenka į Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto ribas, o taip pat nepaneigia įsiteisėjusiuose Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2270-199/2008, Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-16-152/2009, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-631-587/2012, Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1533-485/2012 konstatuotų aplinkybių, jog statinių, kuriuos atsakovas nurodo naudojantis kaip gyvenamuosius, buvimas arčiau nei trijų metrų atstumu nuo kaimyninių žemės sklypų ribų, pažeidžia pastarųjų sklypų savininkų teises, tuo tarpu statybos ir rekonstrukcijos darbai, kuriais užstatomas papildomas žemės plotas, pažeidžia kitų sklypo naudotojų teises. Vertindamas atskirus objektus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pats atsakovas patvirtino rekonstravęs verandą 1a1m, padidindamas jos užstatytą plotą, taip pat priestatą 4i1m, kuris buvo 1968 m. taikos sutartyje, pakeisdamas prakiurusį stogą ir 60 cm padidindamas aukštį, pastatė naujus priestatą 3i1m ir statinį 14I1b, šalia ūkio pastato 4I1m priestato 4i1m pastatytą lentų statinį, neginčijo 2010 m. balandžio 23 d. savavališkos statybos akto, kuriuo konstatuoti nurodyti pažeidimai, pripažino nesėkmingai siekęs pažeidimus pašalinti. Nurodytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, jog ieškovė pateikė pakankamus statinių savavališkos statybos bei rekonstrukcijos faktą patvirtinančius įrodymus. Teismo vertinimu, galimybė pašalinti savavališkų statybų padarinius įteisinant statybas egzistavo tiek anksčiau, tiek nagrinėjamu atveju. Teismas reikšminga pripažino tą aplinkybę, jog atsakovas net ir per jam suteiktą papildomą laiko tarpą statinių neįteisino. Kartu teismas akcentavo, kad sisteminis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio aiškinimas lemia statybų priežiūrą prižiūrinčios institucijos pareigą inicijuoti savavališkai pastatytų ar rekonstruotų statinių nugriovimą, nenumato galimybės institucijai inicijuoti statinių įteisinimą ar konstatavus statinių statybos ar rekonstravimo savavališkumą neatlikti jokių veiksmų, tuo tarpu galimybė statinius įteisinti yra siejama su aktyviais statytojo veiksmais ir aiškiai įstatyme įtvirtintu terminu – statinių įteisinimas per įstatyme nustatytą terminą savavališkos statybos ar rekonstrukcijos padariniams pašalinti nugriovimo būdu vertinamas kaip trūkumų pašalinimo sąlygotas neigiamų pasekmių išvengimas. Trūkumų nepašalinimas net ir per papildomai suteiktą terminą tik patvirtina atsakovo veiksmų neteisėtumą, sukuriantį įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes. Vertindamas atsakovo ir trečiųjų asmenų E. M., L. M., U. M. ir I. M. išdėstytą poziciją, kad ieškovės prašomos taikyti priemonės yra neproporcingos, teismas atkreipė dėmesį į kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, atsakovui nedavus sutikimo, Kauno m. Panemunės r. liaudies teismo 1986 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-487/86 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1986 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-2655/1986 pripažinta nepagrįsta V. P. iniciatyva pratęsti priestatą 3a1m, nes sumažės bendrai naudojamos žemės plotas. Dėl nurodytos aplinkybės atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, jog jis turi teisę be bendraturčių sutikimo atlikti analogiškus veiksmus ir įgyti teisėtą lūkestį, jog jis galės nevaržomai naudotis savavališkai pastatytas ar rekonstruotais statiniais. Antra, iš neteisės teisė atsirasti negali. Nors atsakovas ir nurodė, jog dalis prašomų nugriauti statinių naudojami kaip gyvenamosios patalpos, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, patalpos nebuvo įteisintos kaip gyvenamosios, t. y. jos dar ir naudojamos ne pagal paskirtį, kas taip pat sąlygoja jų savavališkumą bei leidžia daryti išvadą, jog nei atsakovas, nei jo šeimos nariai negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių šių statinių atžvilgiu. Nurodyta aplinkybė leido spręsti, jog investicijos į nurodytus statinius buvo atliktos pačių investavusiųjų asmenų rizika. Trečia, atsakovui buvo suteiktas pakankamas laiko tarpas statiniams įteisinti, kas leido vertinti kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog nustatyti pažeidimai turi būti šalinami būtent įteisinimo būdu. Teismas akcentavo, jog ieškinio reikalavimų atmetimas sukurtų nepateisinamą situaciją, kai savavališkos statybos ir rekonstrukcijos padariniai nėra pašalinti ir nebelieka subjektų, kurie turi teisę to iš atsakovo reikalauti, kas sąlygotų faktinį neteisėtų veiksmų pateisinimą ir atsakomybės išvengimą už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą.

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

16Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 108–111) atsakovo atstovės prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimo dalį dėl gyvenamojo namo priestato, ūkinio pastato 4I1m priestatų, ūkinio pastato l4I1b ir, vadovaujantis 1964 m. CK 84, 85, 86 straipsniais, 2000 m. CK įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, ieškinį atmesti, arba, vadovaujantis 2014 m. sausio 1 d. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies 1 punktu – leisti parengti projektinę dokumentaciją, sumokėjus reikiamą įmoką dėl pastato 14I1b su priestatais, gyvenamojo namo priestato įteisinimo, ieškinį dėl 4I1m priestato 4i1m atmesti, pripažinus, kad jis yra ne savavališkos statybos padarinys. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

181. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į savavališkos statybos padarinių pašalinimo pasekmes. Pripažinus ūkinius statinius 14I1b, 4I1m ir gyvenamojo namo priestatą savavališkais, toks teismo sprendimas sukels apelianto šeimai neadekvačius padarinius, lyginant su padarytais pažeidimais. Namų valdoje gyvena apeliantas su sutuoktine E. M. ir sūnaus šeima. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad statiniai ir jų priestatai yra pritaikyti gyventi, į juos investuota labai daug lėšų.

192. Teismas neįvertino, kad po aktų ir įpareigojimų surašymo, apeliantas ėmėsi priemonių susitvarkyti projektinę dokumentaciją. Apeliantas negali susitvarkyti dokumentų dėl su kaimynais susiklosčiusios ypač konfliktinės situacijos. Asmeniniai nesutarimai, konfliktai trukdo objektyviai, racionaliai spręsti šią problemą. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, apeliantas turi galimybę susitvarkyti statybos teisėtumą patvirtinančius dokumentus. Teismas neįvertino, kad ginčo statinių pastatymo laikas, statusas ir dokumentų sutvarkymo procedūra skirtinga.

203. Teismas nepagrįstai netaikė CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto logiškumo, protingumo, sąžiningumo principo. Ginčo statiniai, priestatai pastatyti prieš daugiau nei 20 m. Tik kaimyno skundo pagrindu buvo surašytas savavališkos statybos aktas. Naudojimosi tvarka žemės sklypu nustatyta, ginčo statiniai stovi apeliantui priskirtoje žemės sklypo dalyje.

214. Pirmosios instancijos teismas byloje privalėjo taikyti ieškinio senaties institutą, tačiau taikė netinkamai. Teismas turėjo pripažinti, kad terminas teikti ieškinį yra akivaizdžiai praleistas. Ieškinys pareikštas dėl savavališkų statinių nugriovimo, išardymo, t. y. dėl statybos objektų, o ne dėl jų stovėjimu sukeltų padarinių pašalinimo. Ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo statinių pastatymo. Gyvenamojo namo priestatas negalėjo būti pripažintas savavališku, nes pastatytas prieš daug metų, įvestas į nekilnojamojo turto registrą, plotas apskaitytas į namo bendrą plotą. Be to, teismai ginčą sprendė 1988 m., Lietuvos Aukščiausias Teismas atmetė V. P. reikalavimą dėl priestato nugriovimo, todėl šis teismo sprendimas yra privalomas. Pagalbinio pastato 4I1m priestatas 4ilm negalėjo būti pripažintas savavališku, kadangi buvo civilinėje apyvartoje nuo turto įgijimo momento ir toliau juo naudojantis, valdant, disponuojant. Jeigu teismas pripažins, kad gyvenamojo namo priestatas yra savavališkas statinys, tokiu atveju privalo būti taikoma ieškinio senaties institutas ir pripažinus, kad terminas praleistas, ieškinys atmetamas.

225. Pagrindžiant aplinkybę, kad galimas dokumentų sutvarkymas ir visiškai nereikalingas pastatų nugriovimas, išardymas patvirtina ir radikaliai pasikeitusi situacija dėl kaimynų sutikimo, dėl Nacionalinės žemės tarnybos pozicijos išreiškimo. Šiuo metu įteisinant 14I1b statinį nereikalingas V. B. sutikimas, nes pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio l dalies 5 punkto dabartinę redakciją nurodyto sutikimo nereikia, jeigu per vienerius metus nuo statybos užbaigimo ji nėra pareiškusi reikalavimo. Šiuo atveju reikalingas tik Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas, nes sklypo pirkimo procedūra dar neužbaigta, nors dar 1992 m. yra atliktos įmokos už sklypo dalies pirkimą. Šiuo metu yra gautas Nacionalinės žemės tarnybos raštas, kuriuo tarnyba neprieštarauja statybų įteisinimui. Taip pat pateiktas prašymas Savivaldybės administracijai dėl projekto suderinimo statinių įteisinimui ir gautas dokumentui gauti. Įvertintina tai, kad byloje ginčo statinių pastatymo laikas, statusas ir dokumentų sutvarkymo procedūra skiriasi.

23Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (3 t., b. l. 1–6), prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Inspekcijos nuomone, sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nepažeidė procesinės teisės normų, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, visapusiškai, objektyviai ištyrė ir įvertino visus bylos įrodymus, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti. Statybos įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti asmenį, kuriam surašytas privalomasis nurodymas nugriauti statinį (išardyti jo dalį) ar jo nenugriauti (neardyti), atsižvelgia į savavališkos statybos padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Inspekcijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai inspekcijos ieškinį tenkino visiškai ir įpareigojo atsakovą nugriauti ginčo savavališką statybą, nes iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad savavališkai pastatyti ginčo statiniai, esantys ( - ), pastatyti atsakovui nuosavybės teise nepriklausančioje nesuformuotoje valstybinėje žemėje, neturint statybą leidžiančio dokumento. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir konstatavo, kad ginčo savavališkų statinių buvimas sklype pažeidžia trečiųjų asmenų teises, šios aplinkybės nėra įrodinėjimo objektas, kadangi jos yra pripažintos įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atsakovas teismui nėra pateikęs įrodymų, jog gali įgyvendinti statytojo teisę žemės sklype be trečiųjų asmenų sutikimų dėl savavališkos statybos įteisinimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl kitų savavališkos statybos pašalinimo būdų, leidžiančių įteisinti savavališką statybą, kuomet atsakovas ginčo sklype negali įgyvendinti statytojo teisių, leidžiančių įteisinti savavališką statybą. Inspekcija nesutinka su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į savavališkos statybos padarinių pašalinimo pasekmes. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį (2010 m. liepos 2 d. redakcija) statinio statyba laikoma savavališka, jei neturima galiojančio statinio statybą leidžiančio dokumento arba pažeidžiami esminiai statinio projekto sprendiniai. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, atitinkamai projektas gali būti rengiamas ir leidimas statybai išduodamas tik tuo atveju, jei tokia statyba galima pagal galiojančias teisės aktų nuostatas bei teritorijų planavimo dokumentus. Ginčo savavališkai pastatyti statiniai yra nesuformuotame žemės sklype, valstybinėje žemėje, ši aplinkybė tik patvirtina, kad nėra parengta jokio teritorijų planavimo dokumento, kas yra būtina sąlyga savavališkos statybos įteisinimui. Inspekcijos nuomone, teismas įvertinęs tai, jog bylos medžiagoje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad apeliantas turi teisinę galimybę įteisinti ginčo statinį priėmė, pagrįstą sprendimą, įpareigojantį statinius nugriauti. Atsakovas teigia, jog ūkinio pastato 411 m priestatas 4ilm negalėjo būti pripažintas savavališku, kadangi buvo civilinėje apyvartoje nuo turto įgijimo momento, juo naudojantis, valdant, disponuojant. 2010 m. balandžio 23 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA- 20-100423-0005, kuriame konstatuota, kad statytojas J. M. pastatė ūkio pastatą 1411b, ūkio pastato 411 m priestatus 3ilm ir 4ilm bei prie gyvenamojo namo lAlm perstatė priestatą-verandą, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią negu 1968 m. sutartis. Šias aplinkybes patvirtina ir 1994 m. rugsėjo 19 d. kadastrinių matavimų bylos statinių išdėstymo planas. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, paneigiančių inspekcijos konstatuotas aplinkybes, jog ginčo statiniai yra savavališki, t. y. pastatyti be statybą leidžiančių dokumentų. Tai, kad ginčo statiniams yra reikalingi statybą leidžiantys dokumentai patvirtina ir Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1533-485/2012, kurioje konstatuota, kad atsakovas kreipėsi į teismą dėl trečiųjų asmenų sutikimų gavimo įteisinti savavališkai pastatytus ginčo statinius. Nesutinka su apelianto teiginiu dėl ieškinio senaties termino taikymo. Inspekcijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė suformuotą teismų praktiką, nurodydamas, kad ginčo atveju atsakovo cituojama teismų praktika negali būti siejama su nagrinėjama byla dėl iš esmės besiskiriančio teisę pareikšti ieškinį įgyvendinančio subjekto, kadangi atsakovo cituojamoje byloje reikalavimus reiškė privatūs fiziniai asmenys, siekdami apginti savo privačius interesus, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškinį yra pareiškusi valstybės institucija, siekdama užtikrinti įstatymų saugomą viešąjį interesą ir statybas reglamentuojančių teisės aktų laikymąsi. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teismų suformuotą praktiką, nurodydamas, jog ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti siejama ne su savavališkai pastatytų statinių pastatymo momentu, bet su momentu, kai apie teisės aktų pažeidimą tapo žinoma atitinkamai valstybės institucijai. Apelianto prie apeliacinio skundo pridėti priedai, kurių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neteikė, gauti jau po skundžiamo sprendimo priėmimo, kas patvirtina sprendimo teisėtumą.

24Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiojo asmens V. P. teisių perėmėjai R. P., N. M. ir V. B. (2 t., b. l. 129–131), prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą ir išsamiai įvertino ieškinio reikalavimus, motyvus bei argumentus. Iš byloje esančių įrodymų (teismų sprendimų, taikos sutarčių, naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo) vienareikšmiškai matyti, kad valstybei priklausančiame žemės sklype pastatų savininkai nuolatos bylinėjasi teisme ginčydami vieni kitų teises ir teisėtus interesus. Ši aplinkybė leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad teisėtais būdais negavęs trečiųjų asmenų sutikimo statybos darbams, apeliantas juos vykdė savavališkai, pažeisdamas Statybos įstatyme nustatytą tvarką. Tokiais savo veiksmais apeliantas piktnaudžiavo savo, kaip statytojo, teise ir dėl šios priežasties dabar patiria neigiamas teisines pasekmes. Tretieji asmenys palaiko ieškovės poziciją dėl savavališkos statybos padarinių. Apeliantas be trečiųjų asmenų sutikimo valstybinės žemės sklype esančius ūkinius pastatus rekonstravo į du gyvenamuosius namus, kuriuose šiuo metu gyvena atsakovo anūkai su šeimomis. Trečiųjų asmenų nuomone, apelianto teiginys, kad Statybos įstatymas prioritetą suteikia savavališkos statybos padarinių šalinimui įteisinimo, o ne nugriovimo būdui, yra teisiškai ydingas, nes įteisinimui reikalingas bendrasavininkų ir kaimyninių sklypų savininkų sutikimas. Akivaizdu, kad tokių sutikimų apeliantas negali gauti, nes esminiai pažeidžia trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus. Trečiųjų asmenų nuomone, visų bendraturčių teisės turi būti lygios ir teismas negali pažeisti kiekvieno jų teisėtų lūkesčių.

26Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius (2 t., b. l. 135–140), prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27Nurodė, kad nesutinka su apelianto argumentais, jog teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į savavališkos statybos padarinių pašalinimo pasekmes, neįvertino, kad J. M. negali susitvarkyti dokumentų ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių, nes nuo seno namų valdoje su kaimynais yra susiklosčiusi ypač konfliktinė situacija. Trečiojo asmens nuomone, teismas sprendime nurodė, kad byloje statybų savavališkumas siejamas ne tik su bendraturčių ar gretimų sklypų savininkų teisių pažeidimu, bet ir su tuo, jog statiniai pasatyti ant valstybinės žemės, neturint Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo, taip pat su tuo, jog nėra parengta reikalinga projektinė dokumentacija. Nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai netaikė CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto logiškumo, protingumo, sąžiningumo principų. Atkreipia dėmesį, kad teismas, priimdamas sprendimą, vertino atsakovo ir trečiųjų asmenų E. M., L. M., U. M. ir I. M. išdėstytą poziciją, jog ieškovės prašomos taikyti priemonės yra neproporcingos. Teismas nurodė, kad atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, jog jis turi teisę be bendraturčių sutikimo atlikti statybos veiksmus ir įgyti teisėtą lūkestį, kad jis galės nevaržomai naudotis savavališkai pastatytais ir rekonstruotais statiniais. Teismas vertino, tą aplinkybę, kad atsakovas prašomus nugriauti statinius naudoja kaip gyvenamąsias patalpas, tačiau šios patalpos nebuvo įteisintos kaip gyvenamosios, t. y. jos naudojamos ne pagal paskirtį. O tai sąlygoja jų savavališkumą, todėl teismas pagrįstai priėjo išvados, kad nei atsakovas, nei jo šeimos nariai negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių šių statinių atžvilgiu. Nesutinka su argumentu, kad yra galimas dokumentų sutvarkymas ir nereikalingas nugriovimas, išardymas, nes tai patvirtina pasikeitusi situacija, kadangi jis yra gavęs Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą dėl statybų įteisinimo. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius 2014 m. kovo 21 d. rašte Nr. 8SD-(14.8.7.)-1288 nurodė, jog neprieštarauja, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Žemės įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, Statybos statymo, Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ ir kitų teisės aktų nuostatomis, J. M., ( - ), kartu su bendraturčiais nustatyta tvarka parengę teritorijų planavimo dokumentą arba žemės valdos projektą, atliktų statybų užbaigimo procedūras, jei tokia statyba galima ir neprieštarauja imperatyviems aplinkosaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams bei esminiams statinių projekto sprendiniams, nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Pastebi, kad apelianto savavališkai pastatyti statiniai yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Konkrečiu atveju statant ar rekonstruojant statinius valstybinėje žemėje būtina turėti valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto rašytinį sutikimą ar susitarimą. Pažymi, kad Nacionalinė žemės tarnyba, kaip valstybinės žemės patikėtinis, nėra teisės aktais įgaliota duoti sutikimų įteisinti savavališką statinių statybą (esamų statinių rekonstrukciją), kuri prašymo padavimo dieną jau yra atlikta ir gali tik spręsti klausimą dėl pritarimo (prieštaravimo) šiai statybai (rekonstrukcijai) įteisinti. Trečiojo asmens nuomone, teismas sprendime teisingai pastebėjo, kad atsakovo atstovės cituojama teismų praktika dėl ieškinio senaties taikymo negali būti siejama su nagrinėjama byla dėl iš esmės besiskiriančio teisę pareikšti ieškinį įgyvendinančio subjekto. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, jog tuo atveju, kai ieškinį reiškia valstybės institucija, ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti siejama ne su savavališkai pastatytų statinių pastatymo momentu, bet su momentu, kai apie teisės aktų pažeidimą tapo žinoma atitinkamai valstybės institucijai.

28Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. B., atstovaujama advokatės S. B.-Š. (2 t., b. l. 143–148), prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.

29Nurodė, kad apelianto teiginiai dėl ieškinio senaties taikymo yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju yra svarbus teisę pareikšti ieškinį įgyvendinantis subjektas – ne fizinis asmuo, kuris siekia apginti savo privačius interesus, o ieškovė, kaip valstybės institucija, kuris siekia apginti įstatymų saugomą viešąjį interesą. Trečiasis asmuo visiškai palaiko sprendime išdėstytus argumentus, jog vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, o faktas, kad apeliantas iki šiol neturi susitvarkęs pastatų projektinės dokumentacijos bei kitaip nėra pašalinęs savavališkos statybos padarinių ir taip pažeidžia gretimų žemės sklypų savininkų teises, sąlygoja jo pažeidimų tęstinumą. Byloje yra konstatuota, kad ieškovė 2010 m. balandžio 16 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir nuo šio momento sužinojo apie viešo intereso pažeidimą – savavališką statybą. Taigi ieškinio senaties pradžia turėtų būti siejama ne su savavališkai pastatytų statinių pastatymo momentu, bet su momentu, kai apie teisės aktų pažeidimą tapo žinoma atitinkamai valstybės institucijai. Apeliantas, teigdamas, esą ieškovė turėjo galimybę daug anksčiau – jau nuo savavališkos statinių statybos momento sužinoti apie teisės aktų ir viešo intereso pažeidimą, nepateikia jokių tokius teiginius pagrindžiančių argumentų ir įrodymų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo statinių pastatymo. Apeliantas nuo 2010 m. spalio 1 d. turėjo galimybę ir pakankamai laiko pašalinti savavališkos statybos padarinius, juos įteisinant, tačiau to nepadarė. Todėl mano, jog nėra pagrindo teigti, kad apeliantas teise įsiteisinti statinius pasinaudotų ateityje, tuo labiau, kad savavališkas statinys 1411b, esantis prie pat trečiojo asmens sklypo ribos, objektyviai negali būti įteisintas be trečiojo asmens sutikimo. Mano, kad nepagrįsti apelianto teiginiai, jog pagal šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 23 straipsnio 25 dalies trečiojo asmens (kaimyninio žemės sklypo savininko) sutikimas dėl pastatų statymo arčiau kaip 3 metrai nuo trečiajam asmeniui priklausančio žemės sklypo ribos yra nereikalingas, jeigu per vienerius metus nuo statybos užbaigimo trečiasis asmuo nėra pareiškęs reikalavimo, nes Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad statinio statybos atveju, kai kiti statybą leidžiantys dokumentai yra neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, yra būtina gauti šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus. To paties įstatymo 23 straipsnio 25 dalis nurodo, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienerius metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Minėtos Statybos įstatymo normos apibrėžia ir taikomos tokiai specifinei situacijai, kai statinio statybos atveju teisės aktai reikalauja gauti tik žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, tačiau neprivalomi jokie kiti statybą leidžiantys dokumentai. Nagrinėjamu atveju ginčo statinių statybai/rekonstrukcijai reikėjo rašytinio įgalioto valstybės tarnautojo pritarimo supaprastintam statinių statybos/rekonstrukcijos projektui, kas pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą laikytina statybą leidžiančiu dokumentu. Statybą leidžiančio dokumento gavimui turi būti teikiamas projektas, kurio sudėtyje turi būti ne tik bendraturčių, bet ir gretimų sklypų savininkų (jei neišlaikytinas norminis atstumas iki žemės sklypo ribos) sutikimai. Apelianto teiginiai, jog teismas neatsižvelgė į savavališkos statybos padarinių pašalinimo pasekmes nėra pagrįsti bei nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Vien tos aplinkybės, kad apeliantas pastatus savavališkai pasistatė savo šeimos gyvenamajam plotui išplėsti ir į statybas investavo daug lėšų, nesukuria teisinio pagrindo šių pastatų statybos teisėtumui patvirtinti. Sprendime pagrįstai nurodyta, kad visi patiriami apelianto nuostoliai turėtų būti vertinami kaip jo paties prisiimta rizika. Mano, kad apelianto teiginiai, jog savavališka statyba nepažeidžia nei kaimyninių žemės sklypų savininkų, nei bendraturčių teisių, taip pat jiems nesukelta žala, prieštarauja įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose civilinėse bylose, kuriose dalyvavo ir apeliantas, nustatytoms aplinkybėms dėl trečiojo asmens ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisių pažeidimo.

30Kiti tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

31IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

33Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

34Apeliantas prašė bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nors šio savo prašymo detaliau nemotyvavo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

35Dėl naujų įrodymų priėmimo

36Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus (2 t., b. l. 115–117). Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto pateiktus dokumentus, konstatuoja, jog jie gauti po teismo sprendimo priėmimo, kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims buvo pateikti su apeliaciniu skundu, jie turėjo galimybę susipažinti, pareiškė savo nuomonę dėl naujai pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės, todėl priimti (CPK 314 str.).

37Byloje kilo ginčas dėl savavališkos statybos bei jos padarinių šalinimo

38Bylos duomenimis nustatyta, kad, gavusi trečiojo asmens J. K. 2010 m. vasario 1 d. ir 2010 m. kovo 31 d. skundus dėl savavališkų statybų (1 t., b. l. 11–12), ieškovė 2010 m. balandžio 16 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir nustatė, kad sklype ( - ), ginčo statiniai pastatyti neturint statybą patvirtinančių dokumentų, ūkio pastatas 14I1b ir priestatas 4i1m prie ūkio pastato 4I1m pastatyti arčiau kaip 3 metrai nuo kaimyninių sklypų ribų (1 t., b. l. 13–16). 2010 m. balandžio 23 d. surašytas savavališkos statybos aktas ir statybos sustabdymo aktas, kurie atsakovui išsiųsti 2010 m. balandžio 27 d. (1 t., b. l. 17–18, 28, 29). 2010 m. gegužės 7 d. raštu ieškovė pareikalavo ne vėliau kaip iki 2010 m. rugsėjo 23 d. nugriauti savavališkai pastatytus statinius (1 t., b. l. 30). J. M. prašymu ketinant statinius įteisinti, nustatytas terminas pratęstas iki 2011 m. liepos 1 d. (1 t., b. l. 31–35). Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14671-375/2011 terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęstas iki 2012 m. liepos 1 d. (1 t., b. l. 36). Nustačius, kad įpareigojimas neįvykdytas (1 t., b. l. 43–44), ieškovė kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, su kuriuo nesutinka atsakovo atstovės.

39Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Atitinkamai Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose numatyta statytojo pareiga turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ir šio įstatymo nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą. Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 2 punkte numatyta, kad šiame straipsnyje nurodytos statybą leidžiančio dokumento, išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo neturi teisės būti statytoju pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimus.

40Pagal LR Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį savavališka statyba yra tada, kai statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Statybos valstybinę priežiūrą atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (Statybos įstatymo 27 str. 1 d.), kuri turi teisę tikrinti statinių statybos teisėtumą, sustabdyti statybą, atlieka savavališkos statybos prevenciją ir padarinių šalinimą (Statybos įstatymo 27 str. 3 d. 4 p.). Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnas, atliekantis statybos valstybinę priežiūrą pagal šio įstatymo jam priskirtą kompetenciją, ir nustatęs, kad statinys pastatytas ar statomas savavališkai, nedelsdamas surašo savavališkos statybos aktą ir iš statinio ar jo dalies savininko, valdytojo, naudotojo, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininko, valdytojo ar naudotojo pareikalauja savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius (Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

41Kaip minėta, konkrečiu atveju Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, laikydamasi tam nustatytų procedūrų ir atlikusi statinio statybos vietoje patikrinimą, nustatė savavališkos statybos atvejus, sprendė dėl priemonių joms taikymo. Pažymėtina, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų inspekcijos surašytuose dokumentuose užfiksuotus pažeidimus. Remiantis apelianto nurodyta 1988 metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi (2 t., b. l. 60-62) gyvenamojo namo priestatas negali būti pripažintas nesavavališkai pastatytu, kadangi ginčas tuo metu buvo nagrinėjamas tik tarp bendraturčių. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad savavališkos statybos aktas, kurio apeliantas neginčijo, yra dokumentas, kuriuo konstatuotas savavališkos statybos faktas. Teisėjų kolegija nekartoja visų pirmosios instancijos teismo išdėstytų aplinkybių dėl statinių priskyrimo atitinkamos grupės statiniams, pritaria, kad pagal teisinį reglamentavimą apelianto pareiga buvo gauti įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą supaprastintam statybos ar rekonstravimo projektui šalia ūkio pastato 4I1m priestato 4i1m pastatytam lentų statiniui, priestatams 3i1m ir 4i1m prie ūkio pastato 4I1m, tuo tarpu priestatui-verandai 1a1m prie gyvenamojo namo 1A1m, kaip neypatingam statiniui, reikalingas rekonstravimo projektas bei leidimas rekonstruoti statinį. Tai, kad ginčo savavališkai pastatytiems statiniams reikalingi statybą leidžiantys dokumentai ir kad pastatyti savavališki statiniai, nustatyta Kauno miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-631-587/2012 bei Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. civilinėje byloje Nr. 2A-1533-485/2012 (CPK 182 str.). Minėtoje byloje J. M. kreipėsi į teismą dėl pripažinimo teisės be trečiųjų asmenų sutikimų įteisinti savavališkai pastatytus ginčo statinius (1 t., b. l. 110–114, 190–195). Tokiu būdu pats pripažino, jog ginčo statiniai pastatyti savavališkai.

42Taigi byloje nustatyta, kad ginčo statiniai, esantys ( - ), pastatyti atsakovui nuosavybės teise nepriklausančioje nesuformuotoje valstybinėje žemėje, neturint statybą leidžiančio dokumento, t. y. savavališkai.

43Galiojantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnis numato, jog savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti būdai pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir/ ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę ir pan. Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad asmenys, kuriems pateikti šio straipsnio 2 dalyje išvardyti privalomieji nurodymai, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėję Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. To paties straipsnio 7 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti asmenį, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, šio asmens lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. To paties straipsnio 8 dalyje numatyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti asmenį, kuriam surašytas privalomasis nurodymas nugriauti statinį (išardyti jo dalį) ar jo nenugriauti (neardyti), atsižvelgia į savavališkos statybos padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą.

44Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas nugriauti statinius, neatsižvelgė į pasekmes, kurios neadekvačios lyginant su pažeidimu, pastatai pastatyti gyventi, į juos investuota daug lėšų. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Kaip matyti iš priimto sprendimo, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino ir dėl jų pasisakė. Apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad savavališki pastatai buvo statomi ir rekonstruojami be parengtos reikalingos projektinės dokumentacijos, pažeidžia trečiųjų asmenų teises, kad patalpos, kuriose gyvena apelianto sūnus su šeima, nebuvo įregistruotos kaip gyvenamosios paskirties patalpos, kad savavališka statyba per pakankamai ilgą laiką nebuvo įteisinta, pagrįstai konstatavo, kad tiek atsakovas, tiek jo šeimos nariai negalėjo turėti teisėtų lūkesčių į šiuos statinius. Kolegija pažymi ir tai, kad sklypas, kuriame pastatyti savavališki statiniai, yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje, neįgijus apeliantui į jį jokių teisių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto investicijas į šiuos statinius vertino kaip jo ir šeimos prisiimtą riziką.

45Apelianto teigimu, teismas neįvertino, jog po aktų surašymo jis ėmėsi priemonių sutvarkyti projektinę dokumentaciją, kad dokumentų negali sutvarkyti ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių, bet dėl nuo seno su kaimynais susiklosčiusios konfliktinės situacijos, netaikė CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto logiškumo, protingumo, teisingumo principo. Su šiais argumentais teisėjų kolegija sutikti negali. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, priimdamas sprendimą, vertino atsakovo ir trečiųjų asmenų E. M., L. M., U. M. ir I. M. išdėstytą poziciją, jog ieškovės prašomos taikyti priemonės yra neproporcingos ir dėl to pasisakė sprendime. Pažymėtina, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: ribojama remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus (inter alia aplinkos apsaugą); paisoma proporcingumo principo. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog apeliantas turėjo pakankamai laiko tam, kad įteisinti statybas. Kolegija pastebi, kad pats apeliantas nurodo, jog statiniai pastatyti žymiai anksčiau, pats apeliantas pripažįsta, jog pastatai pastatyti neturint tam leidimų, ginčai su bendraturčiais vyksta eilę metų, todėl, būdamas rūpestingas, turėjo pats imtis priemonių ir įteisinti savavališkai pastatytus statinius, o ne tai pradėti daryti tik tuomet, kai įpareigojamas juos griauti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir konstatavo, kad ginčo savavališkų statinių buvimas sklype pažeidžia trečiųjų asmenų teises. Šios aplinkybės pripažintos įsiteisėjusiais teismo sprendimais (CPK 182 str.) (1 t., b. l. 37–42, 103–114).

46Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teisinis reglamentavimas, susijęs su savavališkos statybos padarinių šalinimu, yra pasikeitęs apelianto naudai. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisinis reglamentavimas minėtoje srityje nuo 2014 m. sausio 1 d. iš esmės nesikeitė, o galimybė pašalinti savavališkos statybos padarinius įsiteisinant statinius egzistavo ir anksčiau, t. y. dar nuo 2010 m. spalio mėnesio. Savavališkos statybos įteisinimo sąlygos, galiojusios iki 2014 m. sausio 1 d. ir įtvirtintos tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnyje, bei savavališkos statybos įteisinimo sąlygos, galiojančios nuo 2014 m. sausio 1 d., įtvirtintos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje, yra iš esmės tapačios. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenumato ieškovei galimybės inicijuoti statinių įteisinimą, o galimybė įteisinti statinius yra siejama su aktyviais statytojo veiksmais per įstatymuose nustatytą terminą. Kaip minėta, ieškovė savavališkos statybos faktą konstatavo dar 2010 m. balandžio 23 d., o 2010 m. gegužės 7 d. buvo surašytas reikalavimas ne vėliau kaip iki 2010 m. rugsėjo 23 d. nugriauti savavališkai pastatytus statinius. Nustatytas terminas apelianto prašymu keletą kartų buvo pratęstas. Taigi, apeliantas turėjo galimybę ir pakankamai laiko pašalinti savavališkos statybos padarinius, juos įteisinant, tačiau to nepadarė iki šiol. Kolegija pažymi, kad vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, atitinkamai projektas gali būti rengiamas ir leidimas statybai išduodamas tik tuo atveju, jei tokia statyba galima pagal galiojančias teisės aktų nuostatas bei teritorijų planavimo dokumentus. Kaip minėta, ginčo savavališkai pastatyti statiniai yra nesuformuotame žemės sklype, valstybinėje žemėje, kas patvirtina, kad nėra parengta jokio teritorijų planavimo dokumento, o tai yra būtina sąlyga savavališkos statybos padarinių šalinimui.

47Apelianto manymu, pagal šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 23 straipsnio 25 dalį trečiojo asmens (kaimyninio žemės sklypo savininko) sutikimas dėl pastatų statymo arčiau kaip 3 metrai nuo trečiajam asmeniui priklausančio žemės sklypo ribos yra nereikalingas, jeigu per vienerius metus nuo statybos užbaigimo trečiasis asmuo nėra pareiškęs reikalavimo. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

48Pažymėtina, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad statinio statybos atveju, kai kiti statybą leidžiantys dokumentai yra neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, yra būtina gauti šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus. To paties įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienerius metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Taigi minėtos normos apibrėžia ir taikomos tokiai specifinei situacijai, kai statinio statybos atveju teisės aktai reikalauja gauti tik žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, tačiau neprivalomi jokie kiti statybą leidžiantys dokumentai. Tačiau toje pačioje 23 straipsnio 25 dalyje nurodyta, jog anksčiau minėtos nuostatos, netaikomos statybos valstybinėje žemėje atvejais, taip pat kai rašytinį sutikimą privaloma gauti iš valstybinės žemės patikėtinio. Tai reiškia, kad netaikytinos nagrinėjamu atveju, nes ginčo statiniai yra valstybinėje žemėje. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo statinių statybai/rekonstrukcijai reikėjo rašytinio įgalioto valstybės tarnautojo pritarimo supaprastintam statinių statybos/rekonstrukcijos projektui, kas pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą laikytina statybą leidžiančiu dokumentu. Tokiu būdu nėra pagrįsti apelianto teiginiai, jog ginčo atveju savavališkų statinių įsiteisinimui nebereikia trečiojo asmens, kaip kaimyninio sklypo savininko, sutikimo. Teisėjų kolegija pritaria trečiojo asmens V. B. atsiliepime į apeliacinį skundą pastebėjimui, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostata, jog šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienerius metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų, galiojo nuo 2010 m. spalio d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jau po šios normos įsigaliojimo apeliantas ieškiniu prašė pripažinti jam teisę be trečiojo asmens ir kitų suinteresuotų asmenų sutikimo įsiteisinti ginčo savavališkus statinius (sprendimas Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-631-587/2012; Kauno apygardos teismo nutartis Nr. 2A-1533-485/2012). Kaip minėta, šioje byloje teismai atsisakė tenkinti J. M. ieškinį bei leisti jam įsiteisinti imperatyvias teisės normas pažeidžiančius ginčo savavališkus statinius be trečiojo asmens ir kitų suinteresuotų asmenų sutikimo. Taigi nurodytos aplinkybės paneigia apelianto teiginius, jog trečiojo asmens sutikimas ginčo statinių įsiteisinimui nėra privalomas. Minėtus apelianto teiginius paneigia ir su apeliaciniu skundu pateiktas 2014 m. kovo 20 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus raštas Nr. 70-2-819 (2 t., b. l. 115–116), kuriame nurodoma, kad statybą leidžiančio dokumento gavimui turi būti teikiamas projektas, kurio sudėtyje turi būti ne tik bendraturčių, bet ir gretimų sklypų savininkų (jei neišlaikytinas norminis atstumas iki žemės sklypo ribos) sutikimai. Įvertinus tai, kad trečiasis asmuo ir kiti suinteresuoti asmenys nesutiko leisti apeliantui įsiteisinti savavališkus statinius, pats apeliantas nurodo, jog su kaimynais susidariusi konfliktinė situacija, susidariusioje situacijoje apeliantas negalėtų teisės aktų nustatyta tvarka susitvarkyti projektinės dokumentacijos bei gauti statybą leidžiantį dokumentą, tad ir įsiteisinti ginčo savavališkų statinių (iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Statybos įstatymo 28 str. 4 d., 28 str. 7 d. 1 p., šiuo metu galiojančio Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. 4 d., 14 str. 7 d. 1 p.), kas taip pat pagrindžia sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apelianto su skundu pateiktas 2014 m. kovo 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus raštas Dėl statybos užbaigimo (2 t., b. l. 117), taip pat nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu apelianto galimybę įteisinti ginčo statinius.

49Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nesant galimybės įteisinti neteisėtų statybų, vienintelis teisėtas galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2013; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013; 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014; kt.).

50Pažymėtina, kad statinio nugriovimas, kaip neteisėtų statybų šalinimo priemonė, pripažįstamas proporcingu ir Europos Žmogaus Teismo jurisprudencijoje. Byloje Hamer prieš Belgiją buvo pažymėta, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą. Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui (žr. Hamer v. Belgija, no. 21861/03, 27 November 2007).

51Visuotinai žinoma, kad ex iniuria ius non oritur (iš neteisėtumo teisė neatsiranda). Ši nuostata įtvirtinta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ir atsispindi CK 1.136 straipsnyje, kuriame nustatyti civilinių teisių atsiradimo pagrindai. Neteisėta statyba yra pažeidžiamas CPK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, nustatantis, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka.

52Dėl ieškinio senaties

53Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti ieškinio senaties institutą, tačiau jį taikė netinkamai, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, kurioje suformuota praktika patvirtina, kad ieškinio senatis skaičiuojama nuo sužinojimo apie pažeidimą, nuo statinių pastatymo, kad ieškovė turėjo pareigą ir galimybę daug anksčiau sužinoti apie pastatytus statinius, todėl nuo jų pastatymo ir turi būti skaičiuojama ieškinio senatis. Teigia, jog teismas turėjo vadovautis įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1988 m. nutartimi, kuria buvo atmestas V. P. ieškinys dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

54Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė suformuotą teismų praktiką, nurodydamas, kad ginčo atveju apelianto atstovės nurodyta nutartis negali būti siejama su nagrinėjama byla dėl iš esmės besiskiriančio teisę pareikšti ieškinį įgyvendinančio subjekto, kadangi cituojamoje byloje reikalavimus reiškė privatūs fiziniai asmenys, siekdami apginti savo privačius interesus, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškinį yra pareiškusi valstybės institucija, siekdama užtikrinti įstatymų saugomą viešąjį interesą ir statybas reglamentuojančių teisės aktų laikymąsi. Kolegija pritaria apylinkės teismui, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti siejama ne su savavališkai pastatytų statinių pastatymo momentu, bet su momentu, kai apie teisės aktų pažeidimą tapo žinoma atitinkamai valstybės institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, 2007 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2007 yra konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad savavališka statyba yra tęstinis teisės pažeidimas, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną. Kadangi savavališka statyba yra tęstinis teisės pažeidimas, kuris vyksta kiekvieną dieną, termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda kiekvieną atskirą dieną. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad ieškovė turėjo galimybę daug anksčiau, t. y. jau nuo savavališkos statinių statybos momento sužinoti apie teisės aktų ir viešo intereso pažeidimą.

55Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė byloje aplinkybes, vertino įrodymus, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

56Atmetus apelianto skundą, priteistinos tretiesiems asmenims jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese (CPK 93 str.). Trečiasis asmuo V. B. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 500 Lt išlaidas (2 t., b. l. 132); V. B. – 725,99 Lt (3 t., b. l. 13–17). Pažymėtina, jog išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.15 punkte nustatyto maksimalaus dydžio.

57Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

58Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

59Priteisti iš apelianto J. M., a. k. ( - ) trečiajam asmeniui V. B., a. k. ( - ) 500 Lt išlaidas, turėtas apeliaciniame procese.

60Priteisti iš apelianto J. M., a. k. ( - ) trečiajam asmeniui V. B., a. k. ( - ) 725,99 Lt išlaidas, turėtas apeliaciniame procese.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu (1 t., b. l. 3–8) ir patikslintu... 5. Nurodė, kad trečiasis asmuo J. K. kreipėsi į ieškovę 2010 m. vasario 1 d.... 6. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko, prašė ieškinį atmesti... 7. Nurodė, kad savavališkos statybos aktas negali būti laikomas turinčiu... 8. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 9. Trečiasis asmuo V. B. atsiliepimu į ieškinį (1 t., b. l. 85–88) prašė... 10. Nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatytas trečiojo... 11. Kiti tretieji asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė.... 12. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 13. Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 18 d. sprendimu (2 t., b. l. 76–82)... 14. Teismas nurodė, kad nesant ginčo dėl metalinio garažo 7G1g, prie metalinio... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 16. Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 108–111) atsakovo atstovės prašo teismo... 17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 18. 1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į... 19. 2. Teismas neįvertino, kad po aktų ir įpareigojimų surašymo, apeliantas... 20. 3. Teismas nepagrįstai netaikė CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto logiškumo,... 21. 4. Pirmosios instancijos teismas byloje privalėjo taikyti ieškinio senaties... 22. 5. Pagrindžiant aplinkybę, kad galimas dokumentų sutvarkymas ir visiškai... 23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Valstybinės teritorijų planavimo... 24. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiojo asmens V. P. teisių perėmėjai... 25. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą ir... 26. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinės žemės... 27. Nurodė, kad nesutinka su apelianto argumentais, jog teismas, priimdamas... 28. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. B., atstovaujama... 29. Nurodė, kad apelianto teiginiai dėl ieškinio senaties taikymo yra... 30. Kiti tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.... 31. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 32. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 33. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo... 34. Apeliantas prašė bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio... 35. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 36. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus (2 t., b. l.... 37. Byloje kilo ginčas dėl savavališkos statybos bei jos padarinių šalinimo... 38. Bylos duomenimis nustatyta, kad, gavusi trečiojo asmens J. K. 2010 m. vasario... 39. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statytojo teisė... 40. Pagal LR Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį savavališka statyba yra... 41. Kaip minėta, konkrečiu atveju Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos... 42. Taigi byloje nustatyta, kad ginčo statiniai, esantys ( - ), pastatyti... 43. Galiojantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnis numato, jog... 44. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas nugriauti... 45. Apelianto teigimu, teismas neįvertino, jog po aktų surašymo jis ėmėsi... 46. Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teisinis reglamentavimas,... 47. Apelianto manymu, pagal šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 23... 48. Pažymėtina, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta,... 49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad,... 50. Pažymėtina, kad statinio nugriovimas, kaip neteisėtų statybų šalinimo... 51. Visuotinai žinoma, kad ex iniuria ius non oritur (iš neteisėtumo teisė... 52. Dėl ieškinio senaties... 53. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti... 54. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Kolegijos nuomone,... 55. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios... 56. Atmetus apelianto skundą, priteistinos tretiesiems asmenims jų turėtos... 57. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 58. Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 59. Priteisti iš apelianto J. M., a. k. ( - ) trečiajam asmeniui V. B., a. k. ( -... 60. Priteisti iš apelianto J. M., a. k. ( - ) trečiajam asmeniui V. B., a. k. ( -...